Klaipėdos apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Šilutės skyriaus atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2023 m. liepos 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų Z. K., G. V. ir J. T. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, tretieji asmenys V. K., P. N., R. V., D. Š., L. L., R. L., bei pagal V. K. ir P. N. priešieškinį ieškovams Z. K., G. V. ir J. T. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, tretieji asmenys Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus, R. V., D. Š., L. L., R. L.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. 2023 m. liepos 27 d. ieškovės Z. K. atstovė pateikė teismui prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – iki civilinės bylos e2­2799­385/2023 išnagrinėjimo ir joje priimto teismo sprendimo uždrausti atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, perleisti/parduoti pagal 2020 m. vasario 20 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. 17SŽN­111­(14.17.55) P. N. išnuomotą 0,0248 ha dydžio sklypo dalį ir pagal 2021 m. rugsėjo 21 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. 17SŽN­767­(14.17.55.) V. K. išnuomotą 0,0152 ha dydžio sklypo dalį.

3.1. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos, teismui raštu pateikė prašymą išduoti teismo leidimą parduoti tretiesiems asmenims P. N. ir V. K. šioje byloje ginčijamus žemės sklypus, o būtent, leisti parduoti pagal 2020 m. vasario 20 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį P. N. išnuomotą 0,0248 ha dydžio sklypo dalį ir pagal 2021 m. rugsėjo 21 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį V. K. išnuomotą 0,0152 ha dydžio sklypo dalį. Teismui netenkinus minėto atsakovės prašymo, vis tiek buvo prašoma teismo surašyti apie tai raštą notarui. Mano, jog yra akivaizdu, kad visokiais būdais yra siekiama parduoti minėtus nuomojamus žemės sklypus, kurių dalys įeina į šios bylos ginčo objektą.

3.2. Sudarius sandorį, teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar net negalėtų būti vykdomas, arba prasidėtų nauji teisminiai procesai, arba užsitęstų ilgiau šios bylos nagrinėjimas, arba būtų reikalinga rengti naujus projektus, turėti ženklių papildomų išlaidų, susijusių su ginču, t. y. gali būti kelios ar net visos nurodytos priežastys, jeigu atsakovė ir tretieji asmenys sudarytų sandorį dėl ginčijamos žemės sklypo dalies pirkimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

6.1. Nurodė, kad ieškovės atstovės teiginiai deklaratyvūs ir nelabai suprantami, kadangi jais nepagrindžiama kokiu būdu sklypo dalių pardavimo sandoris galėtų pasunkinti ieškovams palankaus sprendimo vykdymą, trukdytų rengti projektus ar kaip nors kitaip pažeistų jų subjektines teises bei trukdytų atlikti pareigas. Darė išvadą, kad ieškovų ketinimas sutrukdyti sklypo naudotojams įsigyti idealiąsias sklypo dalis laikytinas bandymu piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis.

6.2. Nurodė, kad pritaikyta laikinoji apsauga nepagrįstai pažeidžia ne tik valstybės kaip sklypo dalies savininkės teises, kadangi nepagrįstai uždraudžia disponuoti savo nuosavybe, bet ir sklypo naudotojų interesus: 1) dėl taikytų apribojimų naudotojų būstai, esantys statinyje tampa mažiau patrauklūs, todėl iškilus būtinybei juos parduoti, gali būti mažinama jų vertė; 2) tuo atveju, jei sklypo naudotojas siektų perleisti jam nuosavybės teise priklausantį sklype esantį nekilnojamąjį turtą, nacionalinė žemės tarnyba negalės išduoti sutikimo perleisti nuomos teisės naujajam įgijėjui, kuris būtinas notarinio sandorio sudarymui, kadangi pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus ir susiformavusią teismų praktiką žemės nuomos sutarties dalykas gali būti tik toks, kurį galima identifikuoti (be kita ko, pagal jo lokalizaciją, ribas, dydį ir pan.), pavaizduoti grafiškai plane, realiai perduoti nuomininkui (nuomininkams), kad šis (šie) būtent jį laikinai valdytų ir juo naudotųsi, būtent jį, bet ne kurį kitą faktiškai turėtų, kontroliuotų, darytų jam ūkinį bei fizinį poveikį ir pan., o nuomos sutarčiai pasibaigus, būtent jį grąžintų nuomotojui; žemės nuomos sutartyje turi būti nurodytas daiktas ar jo požymiai, leidžiantys nustatyti daiktą, kurį nuomotojas privalo perduoti nuomininkui, o jeigu tokie požymiai sutartyje nenurodyti ir nuomos sutarties dalyko negalima nustatyti remiantis kitais požymiais, tai nuomos sutartis laikoma nesudaryta; 3) Nacionalinė žemės tarnyba negalėtų parduoti sklypo dalių naujiesiems būsto savininkams, todėl jų teisės būtų nepagrįstai suvaržytos; 4) Sklypo naudotojai neturi galimybės visapusiškai dalyvauti sklypo naudojimosi tvarkos nustatyme.

6.3. Nurodė, kad būdami tik sklypo faktiniais naudotojais V. K. ir P. N. šiuo metu negali teikti priešieškinio dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, kadangi vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.81 straipsnio 1 dalimi tik nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką. Teigia, kad žemės sklype esančių statinių savininkai, net ir nebūdami žemės sklypo savininkai, yra suinteresuoti, jog nustatoma naudojimosi tvarka atitiktų jų, kaip žemės naudotojų, teisėtus interesus.

6.4. Teigia, kad sklypo idealiųjų dalių, kurias nuomojasi V. K. ir P. N. perleidimas naudotojų nuosavybėn yra numatytas Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais ir niekaip nepažeidžia, kitų bylos šalių teisių bei žalos kitiems sklypo bendraturčiams nesukelia. Pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto reikšmė ir paskirtis – preliminariomis priemonėmis pašalinti arba sumažinti galimos žalos ateityje kilimą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra vertinamas ne ieškinio reikalavimų pagrįstumas, o kitos aplinkybės, kaip antai grėsmė, kad galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas arba iki bylos išnagrinėjimo bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų interesams, taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Daro išvadą, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali padaryti žalą V. K. ir P. N. interesams, o nagrinėjimu atveju jų nebuvimas neturėtų jokios įtakos teismo sprendimo vykdymui ateityje.

8.1. Nurodė, kad byloje sprendžiamas ginčas dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarkos nustatymo. Teigia, kad byloje visiškai nėra jokio ginčo, dėl atsakovų V. K. ir P. N. valdomų pagal nuomos sutartis sklypo dalių ploto, kuris sutampa su parduodamomis atsakovams sklypo dalimis.

8.2. Teigia, kad ieškovas pateikė niekuo nepagrįstą reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones sklypo dalių pardavimui. Pažymi, kad byloje sprendžiamas klausimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, o ne dėl sklypo dalų dydžio bendrasavininkams nustatymo, dėl ko laikinosios apsaugos priemonės visiškai neatitinka savo paskirties.

10.1. Nurodė, kad apeliantė pirmosios instancijos teismo prašė leisti jiems parduoti žemės sklypus (dėl kurių vyksta ginčas šioje byloje), nes VĮ Registrų centro NTR yra žyma apie juridinį faktą, o būtent, kad iškelta byla susijusi su nekilnojamuoju daiktu, dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Pažymėjo, kad aplinkybės apie siekį parduoti ginčo žemės sklypą išaiškėjo tik teisme, todėl ir buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes buvo suprantama, kad NŽT bet kokiu atveju bandys parduoti tretiesiems asmenims sklypus ir tuo bus pažeistos ieškovų teisės.

10.2. Teigia, kad jeigu teismas leistų parduoti naudojamas žemės sklypo dalis jų naudotojams V. K. ir P. N., tai neišvengiamai tektų stabdyti šios bylos nagrinėjimą, nes naudojamos žemės pirkimas yra kelis mėnesius trunkantis procesas. Mano, kad tokiu būdu būtų nepagrįstai vilkinama ši byla ir visi likusieji bendraturčiai negalėtų įgyvendinti savo teisės nusistatyti naudojimosi žemės sklypu tvarkos. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, tokiu atveju, tektų tikslinti ieškinius, keisti proceso dalyvių procesinę padėtį t. y. pradėti bylos nagrinėjimą iš naujo.

12.1. Nurodė, jog kadangi valstybinės žemės naudotojai V. K. ir P. N. inicijavo nuomojamos žemės sklypo dalies pirkimą, akivaizdu, kad bent artimaisiais mėnesiais jie savo būtų pardavinėti neketina. Teigia, kad butų patrauklumo ir kainų sumažėjimas – yra tik prielaidos ir išsigalvojimai. Pagaliau, jeigu ir sugalvotų žemės sklypo naudotojai parduoti butus, gali atšaukti (atsisakyti) savo priešieškinių ir nevaržomai pardavinėti butus.

12.2. Teigia, kad jeigu būtų leista parduoti naudojamas žemės sklypo dalis jų naudotojams V. K. ir P. N., neišvengiamai tektų stabdyti šios bylos nagrinėjimą, nes nuomojamos žemės pirkimas yra kelis mėnesius trunkantis procesas. Mano, kad dėl to būtų vilkinama byla, dėl šių dvejų asmenų visi likusieji bendraturčiai negalėtų įgyvendinti savo teisės nusistatyti naudojimosi žemės sklypu tvarkos. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, tektų tikslinti ieškinius, keisti proceso dalyvių procesinę padėti t. y. pradėti bylos nagrinėjimą iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas netenkintinas.

13. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

14. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai yra konstatuojamos abi šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1153-330/2021; kt.).

16. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis ir esmė – rizikos (grėsmės), kad ieškovui galbūt palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas ar jo įvykdymas bus apsunkintas, eliminavimas. Būtent grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nustatymas (kartu egzistuojant preliminaraus ieškinio pagrįstumo sąlygai) ir apsprendžia poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokios grėsmės buvimas ar nebuvimas kiekvienu atveju vertinamas individualiai konkrečioje byloje pagal joje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-464/2020). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1721-798/2017).

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog byloje nėra keliamas ginčas dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo (prima facie), todėl apeliacinės instancijos teismas plačiai dėl šių aplinkybių nepasisako, tik konstatuoja, kad byloje nėra nustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, jog ieškovės pareikštų reikalavimų pagrindu negalėtų būti priimtas galimai palankus teismo sprendimas.

18. Apeliantė atskiruoju skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja grėsmė būsimo galbūt ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Teigia, kad pritaikyta laikinoji apsauga nepagrįstai pažeidžia ne tik valstybės kaip sklypo dalies savininkės teises, kadangi nepagrįstai uždraudžia disponuoti savo nuosavybe, bet ir sklypo naudotojų interesus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Akivaizdu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada yra susijęs su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, tačiau svarbu pažymėti, kad tokio pobūdžio ribojimai svarbūs ne tik pareikštiems reikalavimams užtikrinti, bet ir proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų įgyvendinimui. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, susiklosčiusios iki bylos nagrinėjimo, stabilumą (status quo išsaugojimą) (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Šis sąrašas nėra baigtinis, nes teismas gali taikyti ir kitas įstatymuose numatytas ar teismo parinktas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-634-464/2023).

19. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1559-881/2020).

20. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Taip pat nustatyta, kad atsakovė kreipėsi į teismą su prašymu leisti parduoti žemės sklypo (dėl kurio vyksta ginčas šioje byloje) dalis tretiesiems asmenims. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje pardavus dalį ginčo žemės sklypo bei pasikeitus ginčo žemės sklypo savininkams bylos nagrinėjimas gali nepagrįstai užtrukti, kadangi tokiu atveju bus privaloma atlikti papildomus veiksmus (keisti proceso šalių procesines padėtis, esant prašymams dėl pasikeitusių šalių procesinių padėčių, tikslinti procesinius dokumentus, teikti atsiliepimus ir pan.). Šiuo atveju svarbu akcentuoti, kad procesas byloje tęsiasi nuo 2022 m. kovo 18 d. t. y. jau daugiau nei pusantrų metų. Sudarius prielaidas procesui trukti dar ilgiau, būtų nepagrįstai pažeidžiami proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principai.

21. Kita vertus, būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams (konkrečiam turtui) lemia ne tik poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ar kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti paties ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė, kaip disponavimo ginčo objektu uždraudimas, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikoma prevencine priemone, užtikrinančia ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-565-464/2016; 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-89-464/2020). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą, jeigu nėra duomenų dėl akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo ir neperspektyvumo, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015; 2023 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-486-467/2023).

22. Be kita ko, byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų neproporcingai apribotos atsakovės, ar trečiųjų asmenų, siekiančių įsigyti ginčo žemės sklypo dalis teisės ir teisėti interesai. Nors atskiruoju skundu teigiama, kad dėl taikytų apribojimų naudotojų būstai, esantys statinyje tampa mažiau patrauklūs, todėl iškilus būtinybei juos parduoti, gali būti mažinama jų vertė, tačiau į bylą nepateiktą jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tretieji asmenys apskritai siektų parduoti jiems nuosavybės teise priklausančius butus, ar kad butų vertė dėl to, kad jie pastatyti ant valstybei priklausančios žemės yra mažesnė, nei tuo atveju jei tretieji asmenys būtų žemės sklypo dalies savininkai.

23. Atmestini kaip nepagrįsti ir atskirojo skundo argumentai, kad tretiesiems asmenims nepardavus ginčo žemės sklypo dalių, jie negali tinkamai naudotis visomis procesinėmis teisėmis. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad tretieji asmenys V. K. ir P. N. 2023 m. rugpjūčio 21 d. pateikė teismui priešieškinį, kuris buvo priimtas, o proceso dalyviai šiai dienai jau yra pateikę ir atsiliepimus į pareikštą priešieškinį. Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, tretieji asmenys neturi galimybės tinkamai atstovauti savo interesų nagrinėjamoje byloje.

24. Įvertinus nustatytas aplinkybes, tai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių bei atsakovei pardavus ginčo žemės sklypo dalis tretiesiems asmenims, bylos nagrinėjimas gali nepagrįstai užsitęsti, todėl siekiant ginčo šalių status quo (faktinės ir teisinės padėties išsaugojimo) pripažintina, kad yra tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip užkertant kelią situacijos pokyčiams ar naujų ginčų atsiradimui.

25. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama ir kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

26. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2023 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą.