Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, e2A-551-613/2023

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-06-16
Bylos Nr.: e2A-551-613/2023
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Giedrė Seselskytė, Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
Atsakovas: V. G., A. G.

Kategorijos

2.6.1.6.1Actio Pauliana

Civilinė byla Nr. e2A-551-613/2023 Teisminio proceso Nr. 2-42-3-00037-2023-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1.; 3.3.1.14; 3.3.1.18.2.;

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 16 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2023 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams V. G. ir A. G. dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia (actio Pauliana).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Swedbank lizingas“ kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama pripažinti atsakovų V. G. ir A. G. 2017 m. gegužės 18 d. sudarytą povedybinę sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, iš atsakovų V. G. ir A. G. priteisti UAB „Swedbank lizingas“, naudai bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinyje nurodė kad 2009 m. kovo 2 d. Vilniaus rajono 7-asis notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą Nr. JŠ-2455, kuriame nurodė UAB „Swedbank lizingas“, (toliau – ieškovė) naudai iš UAB „Alnavega“ ir V. G. (toliau – atsakovas) išieškoti 15 679,25 Eur sumą su priklausančiomis 6 proc. metinėmis palūkanomis, priskaičiuotomis iki prievolės įvykdymo. 2012 m. spalio 10 d. Vilniaus apygardos teismas sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-5124-262/2012 tenkino UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui V. G. ir 2013 m. liepos 30 d. išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-5124-262-2012 dėl 58 967,89 Eur nuostolio iš turto pardavimo, 5 proc. įstatyminių palūkanų ir 1 468,95 Eur žyminio mokesčio iš V. G. išieškojimo. Abu vykdomieji dokumentai buvo pateikti vykdyti antstoliui. 2022 m. rugpjūčio 23 d. Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų nutartimi V. G. buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla, jo bankroto administratore paskirta UAB „Gribžiniai“. Teismo nutartis įsiteisėjo 2022 m. spalio 27 d. 2022 m. gruodžio 2 d. Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų nutartimi buvo patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai V. G. bankroto byloje, įskaitant ir 73 215,58 Eur UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimas, kurį sudaro: 1) pagal vykdomąjį įrašą – 7 931,75 Eur; 3 187,57 Eur priteista skola; 4 662,42 Eur priskaičiuotų įstatyminių palūkanų; 81,76 Eur notaro išlaidos. 2) pagal vykdomąjį raštą – 65 283,83 Eur iš kurių 49 773,41 Eur priteista skola, 14 041,47 Eur priskaičiuotų įstatyminių palūkanų, 1 468,95 Eur žyminis mokestis. Pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo V. G. nurodė, jog neturi jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Tačiau bankroto bylos iškėlimo stadijoje paaiškėjo, jog V. G. nenurodė teismui turimo bankui AB „Swedbank“ kreditorinio įsipareigojimo (2006 m. rugsėjo 5 d. būsto kredito sutartį Nr. 06-065943-FA), pagal kurį V. G. ir jo sutuoktinė A. G. yra bendraskoliai; ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyto ir aukščiau nurodyto kredito grąžinimui užtikrinti bankui įkeisto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini). V. G. ir A. G. santuoka buvo sudaryta dar 1993 m. vasario 20 d. O pirkimo – pardavimo sutartis, kuria įsigytas žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), sudaryta tik 2005 m. vasario 14 d. Nors VĮ Registrų centro išraše nurodyta, jog tiek žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklauso atsakovo sutuoktinei 2005 m. vasario 14 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, tiek gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovo sutuoktinei 2020 m. gruodžio 31 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą paskirties pakeitimo Nr. 1 pagrindu, tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina prezumpciją, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Sutuoktinis teigiantis, kad tam tikras turtas, įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija yra nuginčijama, tačiau šią prezumpciją galima ginčyti tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju 2005 m. vasario 14 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nebuvo išreikšta atsakovės A. G. valia turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise. Priešingai, pirkimo pardavimo sutarties 9 punkte nurodyta, jog „pirkėjai išaiškintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.88 straipsnio, turinys, numatantis, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu“. Vadinasi atsakovė A. G. žinojo, jog turtą įsigyja jungtinės nuosavybės teise. Taigi nepaisant to, jog turtas viešame registre šiuo atveju buvo įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis išsaugo jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį statusą. Bankroto bylos iškėlimo stadijoje ieškovui taip pat tapo žinoma, jog 2017 m. gegužės 18 d. tarp sutuoktinių buvo sudaryta povedybinė sutartis, kurios 2.3 punkte numatyta, kad nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, įgytas po santuokos įregistravimo vieno iš sutuoktinių vardu, tampa asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Tos pačios sutarties 2.4 punkte numatyta, kad santuokos metu po šios sutarties pasirašymo įsigytas nekilnojamasis turtas yra sutuoktinio, kurio vardu nekilnojamasis turtas yra registruotas, asmeninė nuosavybė. Pabrėžtina, jog ieškovas iki V. G. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui, apie skolininko sudarytą povedybinę sutartį nežinojo. Išnagrinėjęs kreditoriaus AB „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl nutarties iškelti bankroto bylą, Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-1003-826/2022 konstatavo, jog „nors ginčo nekilnojamasis turtas įgytas po pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuokos sudarymo, tačiau, vadovaujantis 2017 m. gegužės 18 d. povedybinės sutarties nuostatomis, minėtas nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklauso pareiškėjo sutuoktinei. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjas nenuslėpė informacijos apie turimą nekilnojamąjį turtą, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nuosavybės teise neturi jokio nekilnojamojo turto. Jeigu povedybine sutartimi pažeidžiami trečiųjų asmenų (kreditorių) teisėti interesai, jų teisės ginamos taikant sandorių negaliojimo institutą“. Atsižvelgiant į tai, ieškovo įsitikinimu, aukščiau nurodyta povedybinė sutartis pažeidžia ieškovo kaip atsakovo V. G. kreditoriaus teises, todėl ieškovas priverstas savo pažeistas teises ginti CK 6.66 straipsnyje numatytais pagrindais.

Atsiliepimas

3. Atsakovai V. G. ir A. G. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti.

4. Atsiliepime nurodė, kad 1993 m. vasario 20 d. atsakovai sudarė santuoką. 2005 m. vasario 14 d. atsakovė A. G. savo vardu įsigijo žemės ūkio paskirties 0,15 ha žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) (vėlesnis adresas (duomenys neskelbtini)). 2006 m. rugsėjo 5 d. atsakovai gavo paskolą iš AB banko „Hansabankas“ (dabartinis pavadinimas AB Swedbank) bei tuo tikslu šiam kreditoriui įkeitė statomą gyvenamąjį namą ir žemės sklypą. Paskolos grąžinimo (prievolės įvykdymo) terminas – 2036 m. rugsėjo 4 d. Dėl lėšų trūkumo gyvenamasis namas buvo statomas ilgą laiką ir tik 2020 metais buvo užbaigtos statybos. Kadangi 2006 - 2008 metais V. G. tapo nemokus, paskolos grąžinimu bei namo statybos užbaigimu ir įrengimu iš esmės rūpinosi atsakovė A. G.. Taip pat 2017 m. spalio 23 – 24 dienomis atsakovų sūnus suteikė A. G. 22 600,00 Eur statybų užbaigimui, po ko buvo sutvarkyta namo aplinka, įrengta tvora, geoterminis šildymas, sudėtos vidaus durys, sutvarkytos sienos ir pan. 2017 m. gegužės 18 d. atsakovai sudarė povedybinę sutartį. Sutuoktiniai, norėdami netaikyti įstatymų nustatyto turto teisinio režimo (CK 3.82 straipsnis), turi teisę sudaryti vedybų sutartį (CK 3.82 straipsnis) ir pasirinkti kitus turto teisinio režimo variantus (CK 3.104 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, sudarydami povedybinę sutartį atsakovai nenuslėpė bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto, taip pat nenumatė pirmenybės teisės kitiems kreditoriams į skolų išieškojimą. Ginčijama povedybine sutartimi sutuoktiniai nesprendė dėl konkretaus turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, perleidimo ar jo apsunkinimo prievolėmis trečiųjų asmenų naudai, taigi nenustatyta ir tokių kreditoriaus teises pažeidžiančių veiksmų. Ginčijamoje povedybinėje sutartyje nustatomas sutuoktinių turto režimas nedaro įtakos jų mokumui, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai tapo nemokūs ar jų mokumas sumažėjo po povedybinės sutarties sudarymo. Ginčijama sutartis kitaip pažeistų kreditoriaus teises, jei pagal šią sutartį būtų užkirstas kelias išieškoti iš atsakovei priskirto turto atsakovo V. G. skolas. Visas iki ginčijamos atsakovų povedybinės sutarties įgytas ir perleistas, taip pat ir turimas turtas buvo suvaržytas – įkeistas kitam kreditoriui, kuriam prievolių įvykdymo terminas – 2036 m. rugsėjo 4 d., todėl ieškovas negali nukreipti išieškojimo į minėtą turtą. Taip pat pažymi, jog nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovų vedybų sutartyje nustatytas atskiro būsimo turto teisinis režimas mažina atsakovo V. G. mokumą ir kreditoriaus galimybes išieškoti skolą.

5. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodo, jog atsakovas V. G. po ginčijamos povedybinės sutarties tapo nemokus, suteikė pirmenybę kuriam kitam kreditoriui, gerokai sumažino turto ar jo vertę, kitaip pažeidė ieškovo teises, dėl ko ieškovas prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus. Ieškovas taip pat neįrodė, kad atsakovai buvo nesąžiningi ir siekė išvengti ir (ar) apsunkinti skolinės prievolės įvykdymą ieškovo naudai, nes visas iki ginčijamos atsakovų povedybinės sutarties įgytas ir perleistas, taip pat ir turimas turtas buvo suvaržytas – įkeistas kitam kreditoriui, kuriam prievolių įvykdymo terminas 2036 m. rugsėjo 4 d., todėl ieškovas negali nukreipti išieškojimo į hipoteka įkeistą turtą. Priešingai, atsakovas V. G. stengėsi skolas sumokėti, siekdamas atsiskaityti su kreditoriais, visą laiką dirbo ir gavo oficialias pajamas (Tauragės apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2FB-3674-1178/2022). Nuo 2009 metų iš ieškovo buvo išieškota daugiau nei 32 700,00 taigi, ieškovas neįrodo, kad, patenkinus ieškinį, ieškovo galimybė visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus padidėtų, o taip pat neįrodo, jog atsakovai buvo nesąžiningi. Be to, ieškovas nepateikia duomenų, jog po vedybų sutarties sudarymo atsakovas V. G. būtų įgijęs ar siekęs įgyti kokį nors turtą atsakovės A. G. ar kurio nors iš jų vardu ir (ar) gavęs pajamų, iš kurių ieškovas negalėtų patenkinti savo reikalavimo dėl vedybų sutartyje nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo. Atsakovė A. G. nuosavybės teise valdo turtą, kuris įkeistas hipoteka kitam kreditoriui, sutuoktiniai gauna apytikriai vienodas pajamas (darbo užmokestį) per mėnesį, po vedybų sutarties sudarymo atsakovas atsiskaitinėjo tiek su ieškovu, tiek su kitais kreditoriais, kurių atsiskaitymo terminai jau buvo suėję, o ieškovas šios atsakovo pareigos neginčijo. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovų vedybų sutartyje nustatytas atskiro būsimo turto teisinis režimas mažina atsakovo V. G. mokumą ir kreditoriaus galimybes išieškoti skolą. Ieškovė pagal teikiamą informaciją iš Vedybų sutarčių registro objektyviai galėjo sužinoti apie ginčijamą povedybinę sutartį po šios sutarties įregistravimo šiame registre 2017 metais. Kadangi byloje ieškinys buvo pareikštas tik 2023 metais, tai CK 6.66 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti yra praleistas. Byloje atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį, dėl to esant tokiam prašymui šio termino pasibaigimas lemia pagrindą atmesti ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Tauragės apylinkės teismas 2023 m. kovo 16 d. sprendimu ieškovės UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atmetė. Teismo pagrindiniai motyvai:

6.1. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, sudarydami povedybinę sutartį atsakovai nenuslėpė bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto, taip pat nenumatė pirmenybės teisės kitiems kreditoriams į skolų išieškojimą. Ginčijama povedybine sutartimi sutuoktiniai nesprendė dėl konkretaus turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, perleidimo ar jo apsunkinimo prievolėmis trečiųjų asmenų naudai, nenustatė ir tokių kreditoriaus teises pažeidžiančių veiksmų.

6.2. Nurodė, kad ginčijamoje povedybinėje sutartyje nustatomas sutuoktinių turto režimas nedaro įtakos jų mokumui, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai tapo nemokūs ar jų mokumas sumažėjo po povedybinės sutarties sudarymo. Ginčijama sutartis kitaip pažeistų kreditoriaus teises, jei pagal šią sutartį būtų užkirstas kelias išieškoti iš atsakovei priskirto turto atsakovo V. G. skolas.

6.3. Akcentavo, kad visas iki ginčijamos atsakovų povedybinės sutarties įgytas ir perleistas, taip pat ir turimas turtas buvo suvaržytas – įkeistas kitam kreditoriui, kuriam prievolių įvykdymo terminas – 2036 m. rugsėjo 4 d., todėl ieškovas negali nukreipti išieškojimo į minėtą turtą. Taip pat pažymėjo, jog nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovų vedybų sutartyje nustatytas atskiro būsimo turto teisinis režimas mažina atsakovo V. G. mokumą ir kreditoriaus galimybes išieškoti skolą.

6.4. Nurodė, kad taikant CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas turtas buvo įgytas (asmenines ar bendras), o jei už vieno sutuoktinio lėšas – kokia buvo jo valia įsigyjant turtą. Nagrinėjamu atveju niekas neginčijo, jog 2005 m. vasario 14 d. atsakovė A. G. galėjo už asmenines lėšas (100 litų) įgyti žemės ūkio paskirties sklypą.

6.5. Pažymėjo, kad ieškovė negalėtų patenkinti savo reikalavimo iš atsakovei A. G. priklausančio turto, kadangi jis įkeistas kitam kreditoriui. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodo, jog atsakovas V. G. po ginčijamos povedybinės sutarties tapo nemokus, suteikė pirmenybę kuriam kitam kreditoriui, gerokai sumažino turto ar jo vertę, kitaip pažeidė ieškovo teises, dėl ko ieškovas prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus.

6.6. Nurodė, kad ieškovė taip pat neįrodė, kad atsakovai buvo nesąžiningi ir siekė išvengti ir (ar) apsunkinti skolinės prievolės įvykdymą ieškovės naudai, nes visas iki ginčijamos atsakovų povedybinės sutarties įgytas ir perleistas taip pat ir turimas turtas buvo suvaržytas – įkeistas kitam kreditoriui, kuriam prievolių įvykdymo terminas 2036 m. rugsėjo 4 d., todėl ieškovė negali nukreipti išieškojimo į hipoteka įkeistą turtą.

6.7. Konstatavo, kad atsakovė A. G. nuosavybės teise valdo turtą, kuris įkeistas hipoteka kitam kreditoriui, sutuoktiniai gauna apytikriai vienodas pajamas (darbo užmokestį) per mėnesį, po vedybų sutarties sudarymo atsakovas atsiskaitinėjo tiek su ieškovu, tiek su kitais kreditoriais, kurių atsiskaitymo terminai jau buvo suėję, o ieškovė šios atsakovo pareigos neginčijo. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovų vedybų sutartyje nustatytas atskiro būsimo turto teisinis režimas mažina atsakovo V. G. mokumą ir kreditoriaus galimybes išieškoti skolą.

6.8. Teismas pažymėjo, kad kreditorius turėjo sužinoti apie atsakovų sudarytą sutartį anksčiau, nei teigiama ieškinyje, nes sutartis buvo sudaryta 2017 m. gegužės 18 d. bei įregistruota Vedybų sutarčių registre. Taigi ieškovas pagal teikiamą informaciją iš Vedybų sutarčių registro objektyviai galėjo sužinoti apie ginčijamą povedybinę sutartį po šios sutarties įregistravimo šiame registre 2017 metais. Atsižvelgė į tai, kad byloje ieškinys buvo pareikštas tik 2023 metais, CK 6.66 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti yra praleistas. Byloje atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį, todėl teismas sprendė, kad esant tokiam prašymui šio termino pasibaigimas lemia pagrindą atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Ieškovė UAB „Swedbank lizingas“ (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2023 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti, priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1. Nurodo, kad atsakovų teiginiai, jog gyvenamojo namo statybas jie galėjo užbaigti tik po to, kai 2017 m. spalio 23 – 24 dienomis atsakovų sūnus suteikė A. G. 22 600,00 Eur statybų užbaigimui nepagrįsti, atkreipia dėmesį, kad bankas AB „Swedbank“ suteikė atsakovams 79 645,51 Eur (275 000 Lt) dydžio kreditą gyvenamojo namo statyboms. Kreditas buvo suteiktas 2006 metais, jo turėjo užtekti suplanuotiems statybos darbams atlikti. Akivaizdu, jog 2017 metais, t. y. ženkliai išaugus statybos darbų ir medžiagų kainoms, atlikta 22 600,00 Eur investicija (jei tokia iš tiesų buvo atlikta) negalėjo iš esmės pakeisti gyvenamojo namo būklės ir nulemti statybų pabaigos. Atsakovai nesiėmė reikiamų priemonių tinkamai įforminti statybos užbaigimo faktą. Šis faktas tinkamai įformintas tik 2020 m. gruodžio 31 d. pateikus deklaraciją apie statybos užbaigimą, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog faktiškai gyvenamojo namo statybos nebuvo užbaigtos anksčiau.

7.2. Pažymi, kad šiuo atveju 2005 m. vasario 14 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nebuvo išreikšta atsakovės A. G. valia žemės sklypą įgyti asmeninės nuosavybės teise. Priešingai, pirkimo pardavimo sutarties 9 punkte nurodyta, jog „pirkėjai išaiškintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.88 straipsnio turinys, numatantis, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu“. Vadinasi atsakovė A. G. žinojo, jog žemės sklypą įsigyja jungtinės nuosavybės teise. Be to, hipotekos lakšte taip pat nurodyta, jog įkeičiamo žemės sklypo savininkai yra abu atsakovai, o ne viena A. G..

7.3. Atkreipia dėmesį, kad atsakovų teismui pateikti A. G. banko sąskaitos išrašai tik patvirtina, kad kredito grąžinimo įmokos buvo nurašomos iš vieno iš bendraskolių sąskaitos. Netgi tuo atveju, jei kredito įmokoms grąžinti buvo panaudotas tik A. G. gautas darbo užmokestis, turi būti laikoma, jog kredito grąžinimo įmokos mokėtos panaudojant bendrą sutuoktinių turtą.

Žemesnės instancijos teismas

7.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad tik atsakovė A. G. rūpinosi gyvenamojo namo statybos įrengimu ir užbaigimu. Šie deklaratyvūs teiginiai nėra pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais ir prieštarauja jau nurodytoms aplinkybėms, kad kreditas buvo paimtas šeimos poreikių tenkinimui – gyvenamojo namo statybai. Įrodomosios reikšmės byloje neturi ir atsakovų pateikti duomenys apie sūnaus pervestas lėšas, kurių pavedimo paskirtyje nurodyta „tarpusavio atsiskaitymas“. Pirma jau pati pavedimo paskirtis suponuoja išvadą, jog grąžinama skola tėvams. Antra, nėra pateikta jokių įrodymų, jog šios lėšos buvo skirtos išimtinai A. G. ir būtent namo įrengimui. Trečia, šiame skunde išdėstytais argumentais jau yra įrodyta, jog gyvenamasis namas buvo pastatytas naudojant „Swedbank“, AB suteikto kredito lėšas ir jo statybos baigtos ne vėliau kaip 2014 metais.

7.5. Pirmosios instancijos teismas padarė byloje surinktų įrodymų visumai prieštaraujančią išvadą, jog nurodytas turtas laikytinas asmenine A. G. nuosavybe, kadangi visuma įrodo, jog tiek žemės sklypas, tiek ir gyvenamasis namas buvo įsigyti šeimos poreikių tenkinimui, buvo ir yra atsakovų gyvenamoji vieta, todėl buvo ir yra bendroji jungtinė atsakovų nuosavybė.

7.6. Visos nurodytos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos šiuo atveju egzistuoja, todėl ieškinys turėjo būti patenkintinas. Ieškovas turi neabejotiną ir galiojantį reikalavimą į atsakovą V. G. pagal išduotus vykdomuosius dokumentus, todėl yra suinteresuotas jo turto dydžiu, bei tuo, kad skolininko turto sudėtis nebūtų pakeista pagal neteisėtus ir (ar) nesąžiningus sandorius. Ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovo teises, nes buvo sudarytas nesąžiningai, aiškiai siekiant apriboti ieškovo galimybes išieškoti iš bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto.

7.7. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nurodyto turto įkeitimas kreditoriaus „Swedbank“, AB naudai neapribojo ieškovo galimybių nukreipti išieškojimą į šį turtą. Ginčijamos povedybinės sutarties sudarymo metu galiojusios CPK redakcijos (galiojo nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2017 m. birželio 30 d.) 747 straipsnis nustatė išieškojimo trečiųjų asmenų naudai iš įkeitimu ar hipoteka įkeisto skolininko turto tvarkos ypatumus. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išieškodamas iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto skolininko turto, antstolis raštu kreipiasi į hipotekos ar įkeitimo kreditorių, siūlydamas duoti sutikimą, kad būtų išieškoma iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto skolininko turto. Taigi įstatymas tiesiogiai įtvirtina išieškojimo iš įkeisto turto galimybę ir tvarką, todėl teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog ieškovas tokios galimybės neturėjo.

7.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčijama povedybinė sutartis nepažeidžia ieškovo interesų, nes ieškovas nebūtų galėjęs nukreipti išieškojimo į įkeistą turtą. Būtent ginčijama povedybinė sutartis ir yra vienintelė priežastis, kodėl ieškovas negali nukreipti išieškojimo į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, t. y. povedybinė sutartis tiesiogiai pažeidžia ieškovo interesus, nes tik ji riboja ieškovo galimybę nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą.

7.9. Pažymi, kad atsakovai nepateikė jokių aiškių, logiškų argumentų pagrindžiančių privalėjimą sudaryti povedybinę sutartį ir keisti sutuoktinių turto teisinį režimą. Joks teisės aktas nenustato atsakovų pareigos sudaryti povedybinę sutartį, ieškovui taip pat, nėra žinoma apie teismo sprendimą, kuriuo atsakovai būtų buvę įpareigoti sudaryti minėtą sutartį. Vadinasi, atsakovai neturėjo pareigos sudaryti povedybinę sutartį. Ieškovo įsitikinimu, 2017 m. gegužės 18 d. povedybinė sutartis buvo sudaryta tik dėl to, kad buvo vykdomas išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus, t. y. siekiant išvengti realaus atsiskaitymo su V. G. kreditoriais.

7.10. Akcentavo, kad tik atsakovo V. G. bankroto bylos kėlimo stadijoje ieškovui tapo žinoma apie povedybinės sutarties sudarymą. Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų pranešimą civilinėje byloje Nr. e2FB-3674-999/2022, kartu su V. G. pareiškimu su priedais, ieškovas gavo 2022 m. rugpjūčio 3 d. Todėl nepažeisdamas nustatyto ieškinio senaties termino, ieškovas pateikė ieškinį dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovas turėjo pareigą nuolatos domėtis visais atsakovų sudaromais sandoriais.

Atsiliepimas

8. Atsakovai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

8.1. Nurodo, kad niekas neginčija, jog 2005 m. vasario 14 d. žemės ūkio paskirties sklypą atsakovė A. G. įsigijo už asmenines lėšas (100 litų), tą patvirtina ir atsakovas V. G.. Apeliantė savo argumentus grindžia byloje nedalyvaujančios šalies „Swedbank“, AB, ir atsakovų pasirašyta kreditavimo sutartimi. Tačiau šios sutarties nuostatos nėra pažeistos bei „Swedbank“, AB, nereiškia jokių pretenzijų atsakovams.

8.2. Pažymi, kad paskolą „Swedbank“ AB, mokėjo tik atsakovė A. G. iš asmeninių lėšų bei gyvenamojo namo statybos buvo užbaigtos A. G. gavus lėšų iš sūnaus, todėl pagrįstai konstatuota, kad žemės sklypas ir gyvenamasis namas priklauso A. G. asmenine nuosavybe. Taip pat apeliantė nepagrįstai teigia, jog 2006 – 2008 metais V. G. galėjo kreiptis į teismą su prašymu iškelti bankroto bylą, tačiau toks prašymas pateiktas tik 2022 metais.

8.3. Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė, jog atsakovas V. G. po ginčijamos povedybinės sutarties tapęs nemokus suteikė pirmenybę kuriam kitam kreditoriui, gerokai sumažino turtą ar jo vertę, ar kitaip pažeidė apeliantės teises, dėl ko ieškovė prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus. Apeliantė taip pat neįrodė, kad atsakovai buvo nesąžiningi ir siekė išvengti ir (ar) apsunkinti skolinės prievolės įvykdymą ieškovės naudai, nes visas iki ginčijamos atsakovų povedybinės sutarties įgytas ir perleistas, taip pat ir turimas turtas buvo suvaržytas – įkeistas kitam kreditoriui, kuriam prievolių įvykdymo terminas 2036 m. rugsėjo 4 d., todėl ieškovė negalėjo ir negali nukreipti išieškojimo į hipoteka įkeistą turtą.

8.4. Apeliantė nepateikė duomenų, jog po vedybų sutarties sudarymo atsakovas V. G. būtų įgijęs ar siekęs įgyti kokį nors turtą atsakovės A. G. ar kurio nors iš jų vardu ir (ar) gavęs pajamų, iš kurių apeliantė negalėtų patenkinti savo reikalavimo dėl vedybų sutartyje nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo. Be to, nepagrįstai teigia, jog iš ginčo turto bankroto byloje būtų galima patenkinti kitų kreditorių, o ne vien tik hipotekos turėtojo reikalavimus. Ginčo turtas, kaip minėta, priklauso atsakovei A. G., ji savo lėšomis mokėjo paskolą, užbaigė statybas.

8.5. Pažymi, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog atsakovai neturėjo argumentų sudaryti povedybinę sutartį. Esminis argumentas tai, jog V. G. negalėjo vykdyti finansinių įsipareigojimų, visą mokestinę naštą perėmė A. G. bei siekiant apsaugoti savo finansinius interesus, buvo sudaryta ginčijama povedybinė sutartis. Priešingu atveju nebūtų buvę jokio tikslo A. G. mokėti paskolą ir tęsti namo statybas, jei ginčo turtas galėtų priklausyti atsakovui V. G..

Šalies argumentai

8.6. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog apie ginčijamo sandorio sudarymą ji sužinojo tik 2022 m. rugpjūčio 3 d., gavusi teismo procesinius dokumentus. Apeliantė, būdama vykdymo proceso dalyvė (išieškotoja) su skolininku V. G., negalėjo nežinoti, kad atsakovai yra sudarę povedybinę sutartį ieškovas pagal teikiamą informaciją iš Vedybų sutarčių registro objektyviai galėjo sužinoti apie ginčijamą povedybinę sutartį po šios sutarties įregistravimo šiame registre 2017 metais. Kadangi byloje ieškinys buvo pareikštas tik 2023 metais, tai CK 6.66 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti yra praleistas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

11. Pažymėtina ir tai, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės reikalavimas dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

13. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta būtinųjų actio Pauliana sąlygų viseto pripažinti negaliojančia atsakovų sudarytą povedybinę sutartį, taip pat praleistas ieškinio senaties terminas, todėl ieškinį atmetė.

14. Apeliantė UAB „Swedbank lizingas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti. Nurodo, kad visos nurodytos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos šiuo atveju egzistuoja. Pirmosios instancijos teismas padarė byloje surinktų įrodymų visumai prieštaraujančią išvadą, jog nurodytas turtas laikytinas asmenine A. G. nuosavybe, kadangi visuma įrodo, jog tiek žemės sklypas, tiek ir gyvenamasis namas buvo įsigyti šeimos poreikių tenkinimui, buvo ir yra atsakovų gyvenamoji vieta, todėl buvo ir yra bendroji jungtinė atsakovų nuosavybė, o ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovo teises, nes buvo sudarytas nesąžiningai, aiškiai siekiant apriboti ieškovo galimybes išieškoti iš bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka.

15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialusis, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą. Šio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 ir kt.).

16. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas.

Dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės

17. Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). CK 3.88 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama: 1) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; 2) pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto; 3) pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai; 4) įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė po santuokos sudarymo yra iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas; 5) pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita).

18. CK 3.87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje preziumuojama, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

19. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovei 2005 m. vasario 14 d. įsigijus žemės ūkio paskirties sklypą jis laikomas asmenine atsakovės A. G. nuosavybe, kadangi atsakovė galėjo už asmenines lėšas (100 litų) įgyti žemės ūkio paskirties sklypą.

20. Teisėjų kolegija pritaria apeliantės argumentams, kad šiuo atveju 2005 m. vasario 14 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nebuvo išreikšta atsakovės A. G. valia Žemės sklypą įgyti asmeninės nuosavybės teise. Priešingai, pirkimo pardavimo sutarties 9 punkte nurodyta, jog jai išaiškintas CK 3.88 straipsnio turinys, numatantis, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Sutiktina su apeliantės argumentais, kad atsakovė A. G. žinojo, jog žemės sklypą įsigyja bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

21. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė A. G. rūpinosi gyvenamojo namo statybos įrengimu ir užbaigimu. Visų pirma kreditas buvo imamas siekiant patenkintos šeimos poreikius t. y. gyvenamojo namo statybai, tai, kad atsakovų sūnus jiems pervedė papildomas lėšas, paskirties laukelyje nurodant „tarpusavio atsiskaitymas“ nesudaro pagrindo teigti priešingai, kadangi tai prieštarauja byloje esantiems duomenims. Gyvenamojo namo statyba vyko naudojantis suteiktu kreditu iš AB „Swedbank“, todėl preziumuojama, kad tiek žemės sklypas, tiek gyvenamasis namas buvo įgyti šeimos poreikių tenkinimui, laikytina, kad tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

22. Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų, kurios tinkamo nustatymo klausimas keliamas apeliaciniame skunde, yra kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį, turėjimas.

23. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas pirmąją actio Pauliana patenkinimo sąlygą, laikosi nuoseklios pozicijos, kad šis institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124 – 6.129 straipsniai). Pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-469/2019). Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad kreditorius turi įrodyti ne tik tai, jog turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), bet ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Tokio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas su žalos padarymu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).

24. Apeliantė pažymi, kad šiuo atveju ji turi neabejotiną ir galiojantį reikalavimą į atsakovą V. G. pagal išduotus vykdomuosius dokumentus, todėl yra suinteresuotas jo turto dydžiu, bei tuo, kad skolininko turto sudėtis nebūtų pakeista pagal neteisėtus ir (ar) nesąžiningus sandorius. Neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo.

25. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliacinio skundo argumentams ir pažymi, kad iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2009 m. kovo 2 d. Vilniaus rajono 7-asis notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą Nr. JŠ-2455, kuriame nurodė UAB „Swedbank lizingas“ (ieškovė) naudai iš UAB „Alnavega“ ir V. G. (atsakovas) išieškoti 15 679,25 Eur sumą su priklausančiomis 6 proc. metinėmis palūkanomis, priskaičiuotomis iki prievolės įvykdymo. 2012 m. spalio 10 d. Vilniaus apygardos teismas sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-5124-262/2012 tenkino „Swedbank lizingas“, UAB ieškinį atsakovui V. G. ir 2013 m. liepos 30 d. išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-5124-262-2012 dėl 58 967,89 Eur nuostolio iš turto pardavimo, 5 proc. įstatyminių palūkanų ir 1 468,95 Eur žyminio mokesčio iš V. G. išieškojimo. 2022 m. gruodžio 2 d. Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų nutartimi buvo patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai V. G. bankroto byloje, tarp kurių ir kreditorės UAB„ Swedbank lizingas“ 73 215,58 Eur finansinis reikalavimas. Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą V. G..

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

26. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ginčijama sutartis pažeistų kreditoriaus interesus tik tuo atveju, jei pagal šią sutartį būtų užkirstas kelias išieškoti iš turto atsakovo V. G. skolas, kadangi šiuo atveju perleistas turtas yra įkeistas kitam kreditoriui (AB „Swedbank“). Ieškovė negalėtų patenkinti savo reikalavimo iš tokio turto, todėl jos interesai ir nebuvo pažeisti.

27. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje yra pateikiamas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Šios su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Nustatant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet visgi sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-313/2015; 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018). Be to, tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas ir toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).

28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčijama povedybinė sutartis nepažeidžia ieškovės interesų, tuo pagrindu, kad nebūtų galimas išieškojimas iš įkeisto turto. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais.

29. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 747 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, išieškodamas iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto skolininko turto, antstolis raštu kreipiasi į hipotekos ar įkeitimo kreditorių, siūlydamas duoti sutikimą, kad būtų išieškoma iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto skolininko turto. CPK 747 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu hipotekos ar įkeitimo kreditorius nesutinka, kad būtų išieškoma iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto, arba per keturiolika dienų nepateikia antstoliui savo rašytinio sutikimo dėl išieškojimo, išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto negalima. Taigi, CPK 747 straipsnis nustato sąlygą, kurios reikia laikytis, kad būtų galima išieškoti iš hipoteka apsunkinto skolininko turto – būtina gauti hipotekos kreditoriaus sutikimą.

30. Apeliantė pažymi, kad būtent ginčijama povedybinė sutartis ir yra vienintelė priežastis, kodėl ieškovė negali nukreipti išieškojimo į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, t. y. povedybinė sutartis tiesiogiai pažeidžia ieškovės interesus. Teisėjų kolegija sutinka, kad sudaryta povedybinė sutartis, šiuo atveju riboja ieškovės galimybę nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą. Sutiktina, kad atsakovų povedybinėje sutartyje nustatytas atskiro turto teisinis rėžimas mažina atsakovo V. G. mokumą ir visų kreditorių, įskaitant ir ieškovę, galimybes atgauti skolas. Pabrėžtina, kad šiuo atveju net tik ieškovė, bet ir kiti kreditoriai prarado galimybes nukreipti išieškojimą į atsakovo turimą turtą. Vertinama ir tai, kad šiuo atveju ieškovei, vykdomieji dokumentai buvo išduoti gerokai ankščiau (2009 ir 2013 metais), tuo tarpu atsakovas povedybinę sutartį sudarė tik 2017 m. gegužės 18 d. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paneigė antrosios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos – kreditorių teisių pažeidimo nebuvimą.

Dėl pareigos sudaryti ginčo sandorius

31. CK 6.66 straipsnyje numatyta kreditoriaus galimybė ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis neprivalėjo sudaryti. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

32. Apeliantė pažymi, kad atsakovai nepateikė jokių aiškių, logiškų argumentų pagrindžiančių privalėjimą sudaryti povedybinę sutartį ir keisti sutuoktinių turto teisinį režimą. Joks teisės aktas nenustato atsakovų pareigos sudaryti povedybinę sutartį. Ieškovės įsitikinimu, 2017 m. gegužės 18 d. povedybinė sutartis buvo sudaryta tik dėl to, kad buvo vykdomas išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus, t. y. siekiant išvengti realaus atsiskaitymo su V. G. kreditoriais.

33. Atsakovai atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą pažymėjo, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog atsakovai neturėjo argumentų sudaryti povedybinę sutartį. Esminis argumentas tai, jog V. G. negalėjo vykdyti finansinių įsipareigojimų, visą mokestinę naštą perėmė A. G. bei siekiant apsaugoti savo finansinius interesus, buvo sudaryta ginčijama povedybinė sutartis.

34. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantės argumentams, kad šiuo atveju nebuvo nei pareigos, nei būtinybės, nei tam tikrų susiklosčiusių faktinių aplinkybių sudaryti ginčijamą sutartį. Apeliantai, turėdami kreditorių ir žinodami, jog jų sudaroma povedybinė sutartis pažeidžia kreditorių interesus sudarė povedybinę sutartį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantų įvardytos priežastys actio Pauliana instituto taikymo kontekste negali būti vertinamos kaip būtinos sandoriui sudaryti, nes neatitinka privalomumo kriterijų. Byloje nustatytų ginčo sutarties sudarymo aplinkybių kontekste nėra pagrindo įstatyminę sutuoktinių teisę, o ne pareigą sudaryti vedybinę (povedybinę sutartį) ir ja nustatyti sutuoktinių turto režimą, traktuoti kaip neišvengiamą būtinybę perleisti vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise didelės vertės nekilnojamąjį turtą.

Dėl sandorio šalių sąžiningumo

35. Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. CK 6.67 straipsnyje apibrėžtas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

36. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovai buvo nesąžiningi ir siekė išvengti ir (ar) apsunkinti skolinės prievolės įvykdymą ieškovo naudai, nes visas iki ginčijamos atsakovų povedybinės sutarties įgytas ir perleistas, taip pat ir turimas turtas buvo suvaržytas – įkeistas kitam kreditoriui, kuriam prievolių įvykdymo terminas 2036 m. rugsėjo 4 d., todėl ieškovė negali nukreipti išieškojimo į hipoteka įkeistą turtą.

37. Apeliantė atkreipė dėmesį, kad atsakovas V. G. yra nesąžininga ginčo sandorio šalis ne tik remiantis nesąžiningumo prezumpcija, bet ir dėl faktinių aplinkybių, kadangi V. G. tikrai žinojo, kad povedybinė sutartis pažeidžia ieškovės interesus.

38. CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, kai ginčijamas sandoris sudaromas su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais, o kreditorius savo teises bei interesus siekia ginti pareikšdamas actio Pauliana reikalavimą. Šiuo atveju ginčijama sutartis sudaryta tarp sutuoktinių, todėl, šiuo atveju atsakovų nesąžiningumas yra preziumuojamas. Atsakovai nurodė, kad apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovai buvo nesąžiningi. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiai atsakovų pozicijai ir pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Atsakovams sudarant ginčijamą sutartį buvo žinoma apie kreditorius, todėl šiuo atveju atsakovai teigdami, kad sandorius sudarė būdami sąžiningi (sutartį įregistravo Vedybų sutarčių registre), nesąžiningo veikimo prezumpciją paneigiančių įrodymų nepateikė. Įvertinusi ginčijamų sandorių sudarymo kontekstą bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamas sandoris – povedybinė turto padalijimo sutartis 2017 m. gegužės 18 d. buvo sudaryta po to, kai notaras ir teismas išdavė vykdomuosius dokumentus (2009 ir 2013 metais) ir buvo pradėtas išieškojimo procesas. Tai leidžia pagrįstai manyti apie apeliantų nesąžiningą siekį išvengti išieškojimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje šalių nesąžiningumo prezumpcija negalėjo būti paneigta.

Dėl ieškinio senaties

39. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kreditorius turėjo sužinoti apie atsakovų sudarytą sutartį anksčiau, nei teigiama ieškinyje, nes sutartis buvo sudaryta 2017 m. gegužės 18 d. bei įregistruota Vedybų sutarčių registre, kadangi Vedybų sutarčių registras yra viešas, kiekvienas asmuo gali susipažinti su registro duomenimis įstatymų ir šių nuostatų nustatyta tvarka. Todėl sprendė, kad ieškovė pagal teikiamą informaciją iš Vedybų sutarčių registro objektyviai galėjo sužinoti apie ginčijamą povedybinę sutartį po šios sutarties įregistravimo šiame registre 2017 metais, todėl sprendė, kad nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti yra praleistas.

40. Apeliantė nesutinka pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad šiuo atveju senaties terminas pareikšti actio Pauliana ieškinį yra praleistas. Apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo V. G. bankroto bylos kėlimo stadijoje ieškovei tapo žinoma apie povedybinės sutarties sudarymą. Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų pranešimą civilinėje byloje Nr. e2FB-3674-999/2022, kartu su V. G. pareiškimu su priedais, ieškovė gavo 2022 m. rugpjūčio 3 d. Taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovė turėjo pareigą nuolatos domėtis visais atsakovų sudaromais sandoriais. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantės argumentams.

41. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas, taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie tokio sandorio sudarymą. Dėl to teismas, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, visų pirma nustato teisės pažeidimo momentą, t. y. sandorio sudarymo datą. Kai kreditorius įrodinėja, kad apie savo teisės pažeidimą – sandorio sudarymą sužinojo vėliau, nei sandoris buvo sudarytas, teismas įvertina, ar kreditorius negalėjo sąžiningai, t. y. kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, sužinoti apie sudarytą sandorį anksčiau, nei jo nurodytas momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-822/2003; 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2005; 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Tokiu atveju reikia atsižvelgti į teisės pažeidimo – sandorio sudarymo momento nustatymo sudėtingumą, skolininko asmenines savybes, jo veiksmų ar neveikimo įtaką kreditoriaus, ginčijančio skolininko sudarytą sandorį, subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui ir kitas aplinkybes. Taigi CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku.

42. Šiuo atveju sutiktina, kad ieškovė nuo 2017 m. gegužės 18 d. turėjo galimybę patikrinti Vedybų sutarčių registrą bei tokiu būdu sužinoti apie atsakovų 2017 m. gegužės 18 d. sudarytą povedybinę sutartį. Sužinojimo apie kreditoriaus teises pažeidžiantį sandorį siejimas su įrašo apie sandorį padarymu viešame registre kartu reiškia ir pareigos nuolat tikrinti registrus nustatymą kreditoriui. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su ieškovės teiginiais, jog įstatymai nenumato pareigos nuolat stebėti duomenis, kurie išviešinami viešuose registruose. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-611/2015). Vien ieškovės galimybės turėjimas patikrinti informaciją viešame registre apie povedybinės sutarties išviešinimą yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas.

43. Teisės aktai pareigos tikrinti registrus, siekiant sužinoti, ar nebuvo sudarytas asmens teises pažeidžiantis sandoris, tiesiogiai nenumato. Tokios pareigos nustatymas teisės aiškinimo būdu, vadovaujantis asmens elgesio civiliniuose teisiniuose santykiuose standartais, neatitiktų šalių interesų pusiausvyros ir privilegijuotų nesąžiningai besielgiančius asmenis. Susiejus sužinojimo apie savo teisių pažeidimą termino skaičiavimą su informacijos viešuose registruose pateikimu, būtų įteisinta skolininko galimybė civiliniame procese elgtis nesąžiningai, kas neatitiktų civilinės teisės principų, išdėstytų CK 1.5 straipsnyje. Elgdamasis sąžiningai, kaip ir reikalaujama civilinėje teisėje, skolininkas neturi imtis veiksmų, kuriais stengtųsi slapta nuo kreditoriaus išvengti skolos mokėjimo, taip pat ir sudaryti sandorių, kuriais atsisako turtinių teisių. Įvertinus, jog ieškinio, reiškiamo pagal CK 6.66 straipsnį, senaties terminas yra labai trumpas, skolininkas kreditoriui nežinant sudaręs tokį sandorį ir jį įregistravęs registre, galėtų tikėtis naudos iš savo nesąžiningo elgesio, nes kreditorius prarastų galimybę nuginčyti sandorį. Kreditorius išieškojimo procese turi turėti teisę tikėtis sąžiningo, skaidraus skolininko elgesio, kreditoriui negali būti nustatoma pareiga nuolat tikrinti, ar skolininkas neatliko nesąžiningų veiksmų.

44. Remiantis informacinės teismų sistemos „LITEKO“ duomenimis nustatyta, kad Tauragės apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2FB-57-1178/2023 dėl bankroto bylos iškėlimo V. G.. Iš civilinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo teisme gautas tik 2022 m. liepos 25 d. Tauragės apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi buvo nuspręsta priimti pareiškėjo V. G. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo be kita ko įtraukti į bylą suinteresuotus asmenis tarp kurių ir ieškovę UAB „Swedbank lizingas“, minėta nutartis suinteresuotiems asmenims išsiųsta 2022 m. rugpjūčio 2 d. Todėl sutiktina su apeliantė, kad jai apie povedybinės sutarties sudarymą jai galėjo tapti žinoma gavus 2022 m. rugpjūčio 3 d. Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų pranešimą civilinėje byloje Nr. e2FB-3674-999/2022, kartu su V. G. pareiškimu su priedais. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas ir kad nėra nustatytų visų actio Pauliana taikymo sąlygų (CPK 185 straipsnis), todėl atsakovų sudaryta 2017 m. gegužės 18 d. Sutuoktinių turto padalijimo sutartis nepagrįstai nepripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu.

45. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog ieškovė ieškinio senaties nepraleido, ieškinys turi būti tenkinamas, o atsakovų 2017 m. gegužės 18 d. sudaryta povedybinė sutartis pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 6.66 straipsnis). CK 1.95 straipsnis nurodo, jog sandoris pripažįstamas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir tik tuo atveju, kai pagal turinį sandorio negalima pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, jis gali būti pripažįstamas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kadangi nagrinėjamas sandoris gali būti pripažįstamas nuo jo sudarymo momento, tai laikomasi bendros taisyklės.

Dėl procesinės baigties

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas ir byloje surinktus įrodymus, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

47. Teisėjų kolegija, pasisakiusi dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, vertina, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui ir neturi esminės reikšmės šios bylos teisiniam rezultatui, todėl dėl jų atskirai nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑295-219/2020 59 punktą; ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

48. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, t. y. ieškovės ieškinį tenkinus, atsakovams jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

49. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės apeliacinį skundą tenkinus, atsakovams jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

50. Ieškovė prie prašymo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, nei duomenų apie patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti nepateikė, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Tauragės apylinkės teismo 2023 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį tenkinti.

Pripažinti atsakovų V. G. ir A. G. 2017 m. gegužės 18 d. sudarytą povedybinę sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Teisėjai Erika MisiūnienėAlmantas PadvelskisGiedrė Seselskytė