Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovės UAB „Danės būstas“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei UAB „Danės būstas“, trečiasis asmuo AB „Lėvuo“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinių skundų bei atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka.Ginčas šioje byloje kilo dėl ieškovės, kaip draudiko, pagal Verslo turto draudimo liudijimą išmokėjusio draudėjai draudimo išmoką už apgadintą turtą, subrogacijos teisės įgyvendinimo, reikalaujant išmokėtos sumos iš atsakingų už žalą asmenų.Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2015-06-08 buvo užpiltos trečiajam asmeniui AB „Lėvuo“ patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Minėtos patalpos apdraustos Verslo turto draudimu. Ieškovės 2015-06-10 pranešime - apskaičiavime nurodytos aplinkybės, jog 2015-06-08 apie 9.30 val. atėjus į parduotuvę, rastas bėgantis vanduo pro lubas sandėlyje bei parduotuvės galinėje dalyje. Dėl šio įvykio trečiajam asmeniui išmokėta 514,13 EUR dydžio draudimo išmoka. Ieškovė 2015-06-10 atliko turto apžiūrą, kurios metu nustatyta, kad sulietos sandėlio ir prekybinės salės GPK pakabinamos lubos, dažytos sienos, prekybinės salės grindys. Apžiūros metu užfiksuota, kad pakeista dalis kanalizacijos vamzdžio prie perdangos. Atsakovė UAB „Danės būstas“ yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratorius. CK 6.1015 straipsnyje reglamentuojama subrogacija kaip draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad draudikui, kuris išmoka draudimo išmoką draudėjui ar naudos gavėjui, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Taigi, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę (išmokėjus jam draudimo išmoką) ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp šio ir draudiko susiklosto deliktiniai teisiniai santykiai, reguliuojami bendrųjų žalos atlyginimo normų (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

Deliktinės civilinės atsakomybės viena pagrindinių taisyklių suformuluota CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios, įstatyme įtvirtintos, rūpestingumo pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis); laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę jis nebuvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė deliktinės atsakomybės bylose yra ta, kad kreditorius turi įrodyti žalos faktą, neteisėtus skolininko veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; skolininko kaltė preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016).Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad byloje nėra įrodymų, kokių konkrečiai pareigų atsakovė neatliko ar atliko netinkamai, apsiribota tik administratoriaus funkcijų išvardijimu. CK 4.84 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektų administratorius administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus.Pagal Daugiabučių namų patalpų savininkų (bendrasavininkių) bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (nutarimo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 12 d.), reglamentavimą, pagrindinis administratoriaus uždavinys – įgyvendinti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, taip pat namui priskirto žemės sklypu naudojimu ir priežiūra (4 punktas). Vykdydamas jam priskirtą uždavinį, administratorius be kitų funkcijų, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais pastatų ir jų inžinerinių sistemų naudojimą ir techninę priežiūrą, taip pat žemės naudojimą, organizuoja namo techninę priežiūrą, namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimą, avarijų lokalizavimą ir likvidavimą, namui ar keliems namams priskirto žemės sklypo priežiūrą (5.3 punktas). Administratorius, be kita ko, turi teisę priimti sprendimus dėl namo bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, susijusius su namo bendrųjų konstrukcijų, bendrojo naudojimo patalpų, bendrosios inžinerinės įrangos priežiūra ir remontu, siekiant išsaugoti ir atkurti jų normatyvines savybes, teikti namo techninės priežiūros paslaugas už kainą, ne didesnę už apskaičiuotą pagal savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką, jeigu teisės aktai leidžia jam teikti nurodytas paslaugas (6.1 punktas). Vadovaujantis civilinės bylos nagrinėjimo metu bei draudžiamojo įvykio atsitikimo metu galiojusio Statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2010 „Privalomieji daugiabučių gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ (neteko galios nuo 2017-01-01), 5. punkte išvardinti privalomųjų reikalavimų sąrašas. Pagal 7. punktą privalomųjų reikalavimų įgyvendinimas užtikrinamas nuolatiniu gyvenamojo namo ir jo aplinkos būklės stebėjimu ir vertinimu bei nuolatine priežiūra (namo konstrukcijų ir inžinerinės įrangos techniniu aptarnavimu ir kitais prevenciniais darbais. Daugiabučių namų techninės priežiūros pagrindinių darbų sąrašas pateikiamas Reglamento priede, kurio 15. punkte numatyta, kad vienas iš bendrojo pobūdžio organizacinių ir tvarkomųjų darbų yra namo vandentiekio sistemos (vamzdynų ir uždaromosios armatūros) sandarumo palaikymas, vamzdynų ženklinimas ir dažymas, smulkių defektų šalinimas; namo nuotekų šalinimo sistemos pralaidumo ir sandarumo palaikymas, smulkių defektų šalinimas (16. punktas). Byloje nėra ginčo, jog atsakovė yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratorius. Ieškovės pateiktame 2015-06-10 ieškovės atstovo žalų eksperto vertintojo pranešime – apskaičiavime, nurodyta, kad vandens išsiliejimo šaltinis bendrojo naudojimo vamzdynas. Už bendrojo naudojimo vamzdyno priežiūrą atsakinga atsakovė, įrodymų, jog vandens išsiliejimo šaltinis yra kiti objektai, atsakovė nepateikė. Todėl vadovaujantis anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, atsakovė turėjo vykdyti minėtų vamzdynų priežiūrą, sandarumą, tačiau įrodymų, jog tokius veiksmus atliko atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė (CPK 178 straipsnis). Be to, kiti byloje esantys įrodymai bei atsakovės nurodomos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė neatliko savo kaip administratoriaus pareigų prižiūrėti bendrojo naudojimo inžinerinę įrangą. Tokia išvada darytina dėl toliau nurodomų motyvų. Atsakovė atsikirtimus į ieškovės ieškinį grindė tuo, kad trečiasis asmuo bendrojo naudojimo vamzdį buvo užsandarinęs dviguba siena, dėl ko fiziškai prie šio vamzdžio prieiti nebuvo galima, todėl jis nesilaikė Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T2-423 patvirtintose Gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų ir inžinerinių įrenginių naudojimo taisyklių 8.3. punkto, kuriame nurodoma, jog draudžiama užgriozdinti patalpas, taip pat prieigas prie patalpose esančių bendrosios inžinerinės įrangos valdymo vietų, taip pat savavališkai pertvarkyti patalpas ir inžinerinę įrangą. Dėl šios priežasties trečiasis asmuo pats prisiėmė dalį atsakomybės už atsiradusią žalą. Byloje esantys įrodymai – foto nuotraukos, 2015-06-08 atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktas Nr. V15-206563, 2015-06-16 atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktas Nr. V15-215912, patvirtina, kad komercinėse patalpose buvo reikalinga atidengti GPK lubas dėl patekimo prie vamzdyno, o po remonto lubos bei sienos buvo užtaisytos. Šie įrodymai patvirtina, jog bendrojo naudojimo vamzdis, buvo uždengtas gipso kartonu, tačiau šios nustatytos aplinkybės, neatleidžia atsakovės nuo savo pareigų vykdymo ir nešalina jos atsakomybės, kadangi byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog atsakovė vykdydama savo kaip administratoriaus pareigas, būtų prašiusi atsakovės atidengti bendrojo naudojimo vamzdžius patikrinimui, o atsakovė tokius veiksmus būtų atsisakiusi atlikti, ar kitokiais aktyviais veiksmais visumoje kada nors būtų siekusi apžiūrėti minėtą vamzdyną. Be to, nėra byloje įrodymų, jog trečiasis asmuo savavališkai minėtą vamzdyną užsandarino gipso plokštėmis. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovė niekada netikrino minėto vamzdyno būklės, todėl nevykdė savo kaip administratoriaus pareigų tinkamai organizuoti namo techninę priežiūrą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė elgėsi nerūpestingai. Atsakant į argumentą, jog trečiasis asmuo niekada nesikreipė į atsakovę ir nepranešė apie jo patalpose esančios bendrosios inžinerinės įrangos būklę, pažymėtina, kad trečiasis asmuo nebūdamas šios srities specialistas, negalėjo numatyti, jog yra būtinas bendrojo naudojimo vamzdžio remontas, todėl ir galimo vamzdžio įtrūkimo negalėjo numatyti. Esant visų minėtų aplinkybių visumai, darytina išvada, jog įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai. Taigi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie tai, kad užliejimas įvyko iš bendrojo naudojimo vamzdžio, atsakovė nevykdė pareigos užtikrinti tinkamą bendrojo naudojimo inžinerinių tinklų priežiūrą, kad nekiltų žalą galintis padaryti įvykis, elgėsi nerūpestingai, dėl to yra pagrindas konstatuoti, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.Apeliantė taip pat nesutinka su žalos dydžiu, apeliaciniame skunde teigia, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia patirtos žalos dydžio, kadangi 2015-06-14 buvo atlikti apgadintų patalpų apdailos atstatymo darbai, o ieškovės atsakingi asmenys aplietų patalpų apžiūrą vykdė 2015-06-10, tai yra, iki darbų atlikimo, todėl paskaičiuotos žalos dydis yra neteisingas ir per didelis. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (CK 6.251 straipsnis), kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Tai reiškia, kad spręsdamas ginčus dėl žalos atlyginimo teismas turi nustatyti tikrąjį žalos dydį, nes kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita. Ginčo tarp šalių, jog žala aplietoms patalpoms buvo padaryta, nėra. Ieškovė žalos dydį įrodinėjo vietinio mokėjimo nurodymais, iš kurių nustatyta, kad iš viso trečiajam asmeniui išmokėta 514,13 EUR draudimo išmoka. Bei UAB „Elektros serviso grupė“ sąskaitomis – faktūromis, kuriose nurodytų darbų dydis bendrai sudaro 613 EUR, ir UAB „Auksinė burė“ sąskaita – faktūra, kurioje nurodyta 75 EUR darbų kaina. Apeliantė teigia, kad žalos dydį pagrindžiančiuose įrodymuose nenurodyti darbų kiekiai, jų aprašymas, atlikimo vieta patalpose ir pan. Su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi tiek sąskaitose – faktūrose, tiek atliktų darbų aktuose nurodyta, kokiame objekte buvo atliekami darbai, išrašytų sąskaitų datos patvirtina, kad darbai atlikti po įvykusio apliejimo, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti žalos dydį pagrindžiančiuose įrodymuose nurodytai duomenimis. Be to, 2015-06-10 turto sugadinimo, sunaikinimo akte nurodytas reikalingų atlikti darbų kiekis, apimtis nėra nuginčyti, kitų įrodymų, kurie paneigtų ieškovės pateiktus žalos dydį patvirtinančius įrodymus ar kitoks žalos dydžio apskaičiavimas nėra pateikta, ekspertizės žalos dydžiui nustatyti atsakovė neprašė skirti (CPK 178 straipsnis). Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad žalos dydis įrodytas ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais, o atsakovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis prašomos priteisti žalos dydžio nenuginčijo.Esant visų minėtų aplinkybių visumai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai taikė žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, nustatė visas būtinas civilinei atsakomybei kilti sąlygas (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai). Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo priteistomis kompensacinėmis palūkanomis, kadangi apeliantės vertinimu, reikalavimas priteisti palūkanas yra neprotingas ir prieštarauja protingumo ir teisingumo principams, kadangi ieškovė į teismą dėl ginčo nesikreipė beveik metus, nors dar 2015-10-02 atsakovė ginčijo prievolę apmokėti atsiradusią žalą, todėl pati ieškovė yra atsakinga už nuostolių atsiradimą. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Įstatyme nustatyta, kad piniginių prievolių pažeidimo atveju galimas papildomas kreditoriaus interesų gynimo būdas – teisė į kompensuojamąsias palūkanas, kurios pripažįstamos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, ir tokia teisė įstatymu garantuojama kreditoriui tuo atveju, kai šalys sutartyje nenumatė kitokių prievolės neįvykdymo padarinių (CK 6.261 straipsnis). Kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011). Tai reiškia, kad skolininkui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą kreditorius turi teisę reikalauti priteisti kompensuojamąsias palūkanas nepriklausomai nuo skolininko kaltės, jam taip pat nereikia šių palūkanų dydžio įrodinėti – jos priteisiamos tokio dydžio, koks yra nustatytas įstatymo ar sutarties (CK 6.210 straipsnis). Kompensuojamosios palūkanos iš delikto atsiradusiai piniginei prievolei skaičiuotinos nuo žalos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau – nuo žalos atsiradimo dienos (CK 6.288 straipsnio 1 dalis). Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas (CK 6.53 str. 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolininko prievolė mokėti kreditoriui kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas tampa vykdytina tik po pareikalavimo ją įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, darytina išvada, kad ieškovė turi teisę į kompensuojamųjų palūkanų priteisimą, todėl reikalavimas priteisti kompensuojamąsias palūkanas yra pagrįstas. Apeliantės argumentai, kad ieškovė į teismą dėl žalos priteisimo kreipėsi tik praėjus beveik metams po atsakovės atsisakymo mokėti žalą, todėl dėl savo neveikimo yra atsakinga už susidariusius nuostolius, nepagrįstas, kadangi įstatyme nėra numatytas terminas, per kurį būtina pareikšti ieškinį teisme, norint patenkinti reikalavimą dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo. Be to, konstatuota, kad yra nustatytos visos atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, taigi, 2015-10-02 atsisakydama sumokėti trečiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, atsakovė įtakojo tolesnius ieškovės veiksmus, tai yra, savo interesų gynimą teisme. Tokios praktikos laikomasi ir kitose bylose (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1548-826/2016). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigą priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra eksplicitiškai įtvirtinta CPK (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kitaip tariant, teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliuoju, tiek horizontaliuoju aspektu, todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi anksčiau nurodytais kitų teismų sprendimais analogiškose bylose. Ginčo dėl priteistų kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimo termino, dydžio nėra, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė tinkamai paskaičiavo palūkanų mokėjimo terminą, tai yra nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę dienos 2015-09-04 (2015-08-19 pretenzijoje buvo nurodyta draudimo išmoką sumokėti per 15 dienų) iki 2016-06-20.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei priteistina turtinė žala išskaičius besąlyginę išskaitą. Apeliantės vertinimu, teismas netinkamai aiškino Verslo turto draudimo taisyklių Nr. 68-1 (2012-12-19 redakcija, galioja nuo 2013-02-02) 22.1. punktą, kuriame numatyta, jei draudžiamasis įvykis įvyko dėl trečiųjų asmenų veiksmų, ir yra nustatyti kaltininkai bei įstatymų nustatyta tvarka įrodyta jų kaltė, Draudikas moka draudimo išmoką neišskaičiuodamas besąlyginės išskaitos. Sprendžiant klausimą dėl įvykio pripažinimo draudiminiu ir apskaičiuojant draudimo išmoką, buvo žinomas asmuo, kuris yra atsakingas dėl įvykusio draudžiamojo įvykio – atsakovė. Ieškovės Verslo turto draudimo taisyklių Nr. 68-1 (2012-12-19 redakcija, galiojanti nuo 2013-02-02) 22 punkte numatyta, kad turtas gali būti draudžiamas su besąlygine išskaita ir be jos. Besąlyginė išskaita nurodoma draudimo sutartyje ir įvardijama konkrečia pinigų suma (arba procentu nuo nuostolio sumos). Besąlyginė išskaita (franšizė) – suma, kuria kiekvieno draudžiamojo įvykio atveju Draudikas mažina mokėtiną draudimo išmoką (šios sumos dydžiu Draudėjas pats dalyvauja nuostolių atlyginime). 22.1. punkte nurodyta, kad, jei draudžiamasis įvykis įvyko dėl trečiųjų asmenų veiksmų, ir yra nustatyti kaltininkai bei įstatymų nustatyta tvarka įrodyta jų kaltė, draudikas moka draudimo išmoką neišskaičiuodamas besąlyginės išskaitos. Sudarytame Verslo turto draudimo liudijime nurodyta sąlyga, kad pastatų draudimo besąlyginė išskaita sudaro 144,81 EUR. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2014). Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje konstatuota atsakovės kaltė dėl vandens išsiliejimo iš bendrojo naudojimo objekto - vandentiekio vamzdžio, tai yra, nustatyta, kad įvykis įvyko dėl trečiojo asmens veiksmų ir įrodyta jo kaltė, nesant Verslo turto draudimo liudijime nurodytų jokių išimčių dėl besąlyginės išskaitos taikymo, vadovaujantis formuojama teismų praktika, kad draudimo taisyklės taikomos visiems draudėjams, sudarantiems tam tikros rūšies draudimo sutartį su draudiku, darytina išvada, ieškovė pagrįstai vadovavosi Verslo turto draudimo taisyklių 22.1. punktu, draudimo išmoką paskaičiavusi neišskaičiuojant besąlyginės išskaitos. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Verslo turto draudimo taisyklių sąlygą dėl besąlyginės išskaitos išskaičiavimo ir nepagrįstai išskaitė iš ieškovės prašomos priteisti žalos 144,81 EUR, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodytas argumentas, jog taikyti ginčo atvejui Verslo turto draudimo taisyklių 22.1 punkto sąlygų nėra pagrindo, kadangi taisyklių skyriuje „Draudimo taisyklių struktūra“ nurodyta, kad, jeigu draudimo sąlygos, nurodytos draudimo liudijime ir taisyklėse, skiriasi, vadovaujamasi draudimo liudijime nurodytomis sąlygomis. Apeliantės vertinimu, Verslo turto draudimo liudijime nurodyta, jog taikoma besąlyginė išskaita, jokių taisyklėse numatytų išlygų, kai besąlyginė išskaita netaikoma nėra, todėl turėtų būti vadovaujamasi tik draudimo liudijimu. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu argumentu, jog draudimo liudijime ir Verslo turto draudimo taisyklėse nurodyta sąlygą apie draudimo išskaitos taikymą skiriasi, kadangi draudimo liudijime nurodyta tik bendra sąlyga, kad šiai sutarčiai taikoma besąlyginė išskaita bei jos dydis, papildomų pastabų, apie išskaitos skaičiavimą ar tai, jog šiai sutarčiai netaikomas taisyklių 22.1. punktas, nėra numatyta, todėl darytina išvada, kad ši draudimo liudijimo sąlyga nesiskiria nuo taisyklėse įtvirtintos sąlygos apie išskaitas. Atsakant į atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentą, jog išmokant draudimo išmoką draudžiamojo įvykio kaltininkas nebuvo žinomas ir nenustatytas, todėl išskaita turėjo būti išskaityta, pažymėtina, kad šis argumentas neturi teisinės reikšmės, nes, kaip jau minėta anksčiau, atsakovės kaltė dėl įvykio, įrodyta šioje byloje.Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliacinių skundų teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Įvertinus nurodytas aplinkybes, kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas padaryti išvadą, jog ieškovė įrodė atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas (CK 6.1015, 6.263, 6.246–6.249 straipsniai), o atsakovė neįrodė, jog tinkamai atliko jai pavestas funkcijas, tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Verslo turto draudimo taisyklių 22., 22.1. punktus, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – priteisti iš atsakovės 514,13 EUR turtinę žalą (CPK 326 straipsnio 1 dalies, 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudarė 15 EUR žyminis mokesti, 70,08 EUR advokato teisinės paslaugos, kurios patenkinus ieškinį visiškai priteistinos iš atsakovės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jog turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, iš atsakovės priteistinos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos – 35,04 EUR advokato išlaidos už apeliacinio skundo parengimą, 15 EUR žyminis mokestis, 35,04 EUR advokato išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326?330 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Danės būstas“ 514,13 EUR turtinės žalos ieškovei AB „Lietuvos draudimas“.

Priteisti iš atsakovės UAB „Danės būstas“ 85,08 EUR bylinėjimosi išlaidas ieškovei AB „Lietuvos draudimas“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Danės būstas“ 85,08 EUR bylinėjimosi išlaidas ieškovei AB „Lietuvos draudimas“, patirtas apeliacinės instancijos teisme.