Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2025-01-15 · Administracinė byla Nr. eAS-146-1188/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2025-01-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. eI2-4199-621/2025Sprendimas · 2025-03-13Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-01-15
Bylos Nr.
eAS-146-1188/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06272-2024-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Gintaras Kryževičius, Egidijus Šileikis (pran.)
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Administracinė byla Nr. eAS-146-1188/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06272-2024-8Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2025 m. sausio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2024 m. lapkričio 13 d. teismui padavė patikslintą skundą, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 24S239398 „Dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas), taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagal Sprendimą ir laikyti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi galiojančiu teisminio proceso metu.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad jis bet kada gali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, t. y. iš savo ilgalaikės nuolatinės gyvenamosios vietos. Pareiškėją atskyrus nuo gyvenamosios aplinkos bus ypatingai pažeistos jo teisės. Pareiškėjo įsitikinimu, jo neva keliama grėsmė valstybės saugumui, atsižvelgiant į Sprendime nurodomas šios grėsmės faktines aplinkybes, tikėtina, nėra kelianti didelį pavojų, kad reikėtų vykdyti Sprendimą. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, jis neteks darbo. Nors atsakovo Sprendimas, kuriuo yra panaikinamas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, savaime neįpareigoja jo išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau galiojant tokiam Sprendimui, pareiškėjas nebegali ne tik teisėtai likti Lietuvoje, bet ir prašyti bent laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos nutrūktų arba itin komplikuotųsi susiklostę jo ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuva, darbo santykiai. Pareiškėjas seniai yra išvykęs, nutraukęs visus ryšius su Indija, šioje valstybėje jis neturi nei giminių, jį grąžinus į Indiją, jis geriausiu atveju turėtų kreiptis į socialines įstaigas dėl labdaros bei paramos teikimo, kas nėra laikoma oriu asmens gyvenimu ir / arba tapti benamiu. Pareiškėją grąžinus į Indiją, jis neturėtų galimybės teisme duoti paaiškinimų.

II.

Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 15 d. nutartimi nutarė pareiškėjo A. K. patikslintą skundą priimti; pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje yra atstovaujamas profesionalaus teisininko, todėl laikytina, kad netgi tuo atveju, jei pareiškėjui nepavyktų dalyvauti bylos nagrinėjime (posėdžiuose), ši aplinkybė per se (savaime) nelaikytina pagrindu konstatuoti teisės į teisingą teismą pažeidimą. Pareiškėjo patikslintame prašyme pageidaujama, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio, o ne žodinio proceso tvarka, todėl teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl papildomų paaiškinimų pateikimo teismo posėdyje.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo Sprendimas, kuriuo yra panaikinamas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime neįpareigoja pareiškėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl galimų neigiamų išsiuntimo pasekmių pareiškėjui. Teismas sprendė, kad pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog dėl užtikrinimo priemonės netaikymo pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 15 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių ir priimti naują nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagal Sprendimą ir neišsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos kol vyksta teisminis procesas, laikyti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi galiojančiu teisminio proceso metu.

Pareiškėjas pakartoja argumentus, nurodytus patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir teigia, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytos sąlygos jų taikymui, nes pareiškėjas tikėtinai pagrindė savo reikalavimą ir egzistuoja neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.

Pareiškėjas nesutinka su skundžiamoje teismo nutartyje išdėstytais argumentais ir nurodo, kad teismas padarė nepagrįstas išvadas, kadangi šioje byloje buvo pateikti visi įrodymai dėl neteisėtų atsakovo veiksmų.

Pareiškėjo teigimu, prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nurodytos pasekmės yra realios – jos numatytos Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 124 straipsnio 1 dalyje, 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 127 straipsnio 2 dalyje.

Pareiškėjas nurodo, kad priimtas Sprendimas yra neteisėtas ir prieštaraujantis Įstatymui ir viešajai tvarkai ir per griežtas. Skundžiama teismo nutartis yra nepagrįsta, priimta neįvertinus, kad su pradiniu skundu buvo pateikti visi pareiškėjo statusą pagrindžiantys dokumentai ir duomenys. Teismas nevertino įrodymų, kuriais buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nebuvo išklausytas pats pareiškėjas.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „TR Transport“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, 2023 m. spalio 24 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 str. nuostatas). Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 29 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760321642, galiojantį nuo 2024 m. sausio 3 d. iki 2026 m. sausio 3 d., kuris asmeniui įteiktas 2024 m. vasario 2 d. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su bendrove nesudarė ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba. Kadangi asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, konstatuotina, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Tai, kad asmuo neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta).

Atsakovas nurodo, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nėra sprendžiama dėl konkretaus byloje skundžiamo administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas neatitinka reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, nes nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo ir neįrodo, kokia jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Įstatymo normos, kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, yra imperatyvios, t. y. Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės jomis nesivadovauti. Pareiškėjo argumentai dėl grėsmės nacionaliniam saugumui, lūkesčiai dėl teisinės valstybės, teisės laisvai judėti, pažeidimai (ne)padaryti Lietuvos Respublikoje nėra reikšmingi nagrinėjamu atveju, kadangi tai nėra ginčo klausimas. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 15 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas yra atstovaujamas advokato, todėl galimybė, jog pareiškėjui nepavyktų dalyvauti teismo posėdžiuose, nelaikytina pagrindu konstatuoti teisės į teisingą teismą pažeidimą, be to, pareiškėjas prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka; Sprendimas, kuriuo yra panaikinamas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime neįpareigoja pareiškėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jam galinčią kilti didelę neatitaisomą žalą.

Pareiškėjas atskirajame skunde pakartoja argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybės, išdėstytus jo patikslintame skunde, teigia, kad atitinka ir pagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygas, nustatytas ABTĮ, bei prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagal Sprendimą ir neišsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos kol vyksta teisminis procesas, laikyti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi galiojančiu teisminio proceso metu.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad jo prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nurodytos pasekmės yra realios – jos numatytos Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje, 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 127 straipsnio 2 dalyje.

Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.

Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi.

Pagal Įstatymo 126 straipsnio 3 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.

Įstatymo 127 straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo skundžiamu Sprendimu atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose nustatytais pagrindais (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, kilusio ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjas nepagrindė būtinųjų sąlygų prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl ateityje jam galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės. Byloje nėra jokių duomenų apie tai kur pareiškėjas deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą, nors jis teigia, kad jam teks iš jos išvykti nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, nepateikė jokių įrodymų apie savo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvoje, kurie, jo teigimu, galėtų nutrūkti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog yra priimtas sprendimas grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę ar pareiškėjas realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Pažymėtina, kad Sprendimas priimtas dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo tais pagrindais, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir darbo sutartis su asmeniu nesudaryta, o ne dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl šiuo atveju pareiškėjo nurodomos Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 127 straipsnio 2 dalyje apskritai netaikytinos. Šiuo aspektu pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-822/2023 ir kt.).

Nors pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde nurodė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali kilti neigiamos pasekmės, tačiau nedetalizavo ir nepagrindė konkrečių galinčių atsirasti pasekmių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų, todėl ši nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiGintaras KryževičiusDainius RaižysEgidijus Šileikis