Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Milvydaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčijamas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu, kadangi Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimu. įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracini aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais). o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Ginčijamas sprendimas pripažintinas išimtinai formaliu, nepakankamai motyvuotu individualia pareiškėjo situacija, todėl neatitinkantis Įstatymo, VAĮ 10 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio 5 punkte (išsamumo) bei 9 punkte (objektyvumo) įtvirtintų viešojo administravimo principų reikalavimų ir teismų praktikos. Atitinkamai Migracijos departamento priimtas Sprendimas yra naikintinas kaip nepagrįstas, nes neteisingai įvertinti byloje surinkti įrodymai, netinkamai taikytos materialiosios ir proceso teisės normos, nukrypta nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir LVAT formuojamos teismų praktikos. Pasak pareiškėjo Atsakovas klaidingai konstatavo aplinkybes.

Ginčijamame sprendime pareiškėjo socialiniai ir šeiminiai ryšiai nevertinti kaip itin stiprūs ir ilgalaikiai. Atsakovas nurodė, kad aptarti ryšiai yra mažiau reikšminga aplinkybė nei užsieniečio keliama grėsmė viešajai tvarkai, todėl leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui - užtikrinti valstybės saugumą - pasiekti; viešoji tvarka ir visuomenės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl užsieniečiui taikytini apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams užtikrint. Daroma išvada, kad tokių Atsakovo išvadų padarymas yra visiškai nepagrįstas ir prieštaraujantis įstatymo reikalavimams. Pareiškėjas jokių pažeidimu per visą savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje nėra padaręs.

Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad Atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs.

Dėl nurodytų priežasčių Pareiškėjo Skundas turi būti patenkintas visa apimtimi, Sprendimas turi būti panaikintas, o Pareiškėjui paliekamas galioti leidimas laikinai gyventi.

Taigi, šiuo atveju yra daroma išvada, kad Pareiškėjo dokumentai atitinka visus reikalavimus, o Atsakovo argumentai, kad neva Pareiškėjui turėtų būti panaikintas leidimas laikinai gyventi yra nepagrįsti pilna apimtimi vien dėl nepagrįstos Atsakovo išvados.

Pareiškėjas nepažeidė Įstatymo, todėl negali suprasti kokiu pagrindu jam yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi, kadangi Pareiškėjas atitinka UTPĮ reikalavimus darbo pagrindo atveju.

2023-12-29 Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p., pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760321642, galiojantį nuo 2024-01-03 iki 2026-01-03, kuris asmeniui įteiktas 2024-02-02.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

Taip pat Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjas darbo sutarties su bendrove nesudarė, todėl kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas atsiėmęs leidimą laikinai gyventi darbo sutarties su bendrove nesudarė. Migracijos departamento duomenimis, įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyveni išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, konstatuotina, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Tai, kad asmuo neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta).

Pareiškėjas skunde neneigia, kad bendrovė su juo sutarties nesudarė, taigi dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Motyvuojamoji dalis

Pažymi, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį.

Akcentuotina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi. Šiame kontekste paminėtina ir tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes.

Pažymi, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, mano, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024-10-25 sprendimo Nr. 24S239398, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, Indijos pilietis, ketindamas dirbti Lietuvoje veikiančioje įmonėje UAB „TR Transport“ – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju – Departamentui 2023-10-23 pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2309-LLG-11031 (toliau – Prašymas) UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti LR). Prašyme, be kitų aplinkybių, pareiškėjas taip pat pateikė informaciją, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo LR laikotarpiu bus 1386 Eur dydžio darbo užmokestis, dirbant UAB „TR Transport“. Prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas Prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir būsimo darbdavio tarpininkavimo rašte.

Prašymui pagrįsti UAB „TR Transport“ Departamentui pateikė tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20230922-182096 (toliau – tarpininkavimo raštas), kuriuo UAB „TR Transport“ nurodė, jog pareiškėjas dirbs UAB „TR Transport“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ne mažiau, nei 6 mėnesius ir patvirtino, jog jam bus mokamas privalomojo sveikatos draudimo įmokos, 1386 Eur dydžio mėnesinis darbo užmokestis.

Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760321642, galiojantis iki 2026-01-03. Leidimas buvo išduotas pareiškėjui, kuris ketino dirbti Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas 2024-10-25 priėmė sprendimą Nr. 24S239398, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760321642, galiojantį iki 2026-01-03, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.

Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė nustatęs, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse sprendimo priėmimo metu užsienietis nedirbo.

Atsakovas patikrino duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad įrašų apie pareiškėją nuo 2021-11-26 iki 2024-11-26 nėra. Byloje pateiktas SODROS duomenų išrašas patvirtina nurodytas aplinkybes.

2024-10-25 Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 24S239398, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat tuo pagrindu, jog darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Sprendimas priimtas vadovaujantis ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ).

UTPĮ 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad <...> nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta <...>; 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, UTPĮ 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2026-01-03. Išimtys įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

UTPĮ (administracinio sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies imperatyvius reikalavimus, UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktų nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

Byloje nėra ginčo, kad Tarpininkavimo raštu UAB „TR Transport“ įsipareigojo įdarbinti pareiškėją ir mokėti 1386 Eur dydžio kasmėnesinį darbo užmokestį ir šiomis sąlygomis Departamentas pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (darbo tikslu), tačiau darbo sutartis tarp UAB „TR Transport“ ir pareiškėjo nebuvo sudaryta. Taigi iš esmės byloje surinktų duomenų visuma patvirtina, jog Departamentui išdavus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tikslu dirbti UAB „TR Transport“, pareiškėjas šiuo leidimu naudojosi ne jame nurodytu tikslu. Be to pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nenurodė jokių priežasčių dėl kurių su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis. Taigi apie pasikeitusias, esminės reikšmės užsieniečio teisėtam buvimui Lietuvoje turėjusias aplinkybes, susijusias su leidimu laikinai gyventi, pareiškėjui buvo žinoma nuo pat atvykimo į Lietuvą darbo tikslu, tačiau jis apie tai Departamentui nepranešė ir po leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nesikreipė dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kitu pagrindu išdavimo, dėl leidimo pakeisti darbdavį ar funkciją, kai tuo tarpu UTPĮ nuostatos numato užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, pareigą pranešti Departamentui, pasikeitus aplinkybėms, lemiančias šio leidimo išdavimo pagrindą, gauti naują leidimą laikinai gyventi (UTPĮ 40 straipsnio 5 dalis), o pageidaujant pakeisti darbdavį ar darbo funkciją, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu – pateikti prašymą Departamentui leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją.

Be to, pareiškėjas Prašyme patvirtino žinantis, jog turi informuoti Departamentą apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl Prašymo, tačiau visgi, net ir žinodamas kaip turi veikti, pasirinko nevykdyti UTPĮ numatytų pareigų, aktualių ginčo situacijai – tiek po leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760321642 išdavimo ir atvykimo į Lietuvą sužinojęs, jog nebus įdarbintas UAB „TR Transport“, tiek ir iki ginčo Sprendimo priėmimo (2024-10-25) nepranešė Departamentui apie pasikeitusią situaciją, susijusią su jo, kaip užsieniečio, buvimu Lietuvoje.

Ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą ir nustatęs aukščiau minėtas faktines aplinkybes, o taip pat atsižvelgęs į teismų formuojamą praktiką, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų – atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo tikslu ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, nes UTPĮ nėra numatytos išimtys, jog tam tikrą laiką pareiškėjui būtų galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (LVAT 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023 7, 20 p.; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimas, administracinėje byloje Nr. eI2-11203-561/2023). Pareiškėjui nepaneigus, o atsakovui įrodžius, jog ginčo atveju Sprendimo priėmimo metu egzistavo privalomojo pobūdžio UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktų bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindai pareiškėjo atžvilgiu išduotam leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinti, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus, jog Departamentas Sprendimu neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjas UAB „TR Transport“ nedirbo ne dėl savo kaltės. Teisėjų kolegija, pažymi, jog, kaip minėta, pareiškėjas turėjo veikti teisėtu UTPĮ numatytu būdu – apie pasikeitusią situaciją informuoti Departamentą ir savo buvimą Lietuvoje, kaip užsienietis, įteisinti pagal UTPĮ reikalavimus, tačiau to nepadarė. Tai leidžia konstatuoti, kad jau teikdamas Prašymą Departamentui pareiškėjas neturėjo tikslo įsidarbinti UAB „TR Transport“. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės patvirtina Departamento Sprendime konstatuotas aplinkybes, jog Prašymo ir Tarpininkavimo rašto pagrindu darbo sutartis su pareiškėju dėl darbo UAB „TR Transport“ nebuvo sudaryta, o duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė Departamentui norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų UTPĮ 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju, kaip minėta, pareiškėjui leidimas pagrįstai panaikintas dviem savarankiškais UTPĮ pagrindais: 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (nustačius, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi LR, neatitinka tikrovės) bei 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (nustačius, jog darbo sutartis nebuvo sudaryta), kurių egzistavimą pagrindžia byloje ištirtų įrodymų visuma. Apibendrinus, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimų.

Migracijos departamentas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir šioms aplinkybėms jas pagrįstai taikė pareiškėjo individualiu atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs, o tai, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendime pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas.

Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms bei teisiniam reguliavimui, daro išvadą, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas iš esmės, nėra pagrindo jį naikinti remiantis nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais motyvais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji bylos šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.