- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-30
- Bylos Nr.
- eI2-11203-561/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07767-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 23S107965 (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad iš Sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje panaikintas dėl to, kad, kreipdamasis dėl jo išdavimo, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) nustatytu pagrindu.
Pareiškėjo teigimu, Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nustatytų reikalavimu ir priimtas pažeidžiant gero administravimo principą. Pažymi, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie numatytas aplinkybes ir jam nebuvo suteikta galimybė išsklaidyti kilusias abejones dėl jo turimų lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje pakankamumo. Atsakovas, pareiškėjo atžvilgiu padarydamas neigiamą išvadą dėl jo turimų lėšų pakankamumo, jo neapklausė.
Pažymi, kad nuo 2022 m. birželio 17 d. dirba plataus profilio staklininku uždarojoje akcinėje bendrovėje „Boltensa“ (toliau – ir UAB „Boltensa“, Bendrovė). Remiantis 2022 m. birželio 17 d. darbo sutartimi Nr. 37, darbdavys įsipareigojo pareiškėjui mokėti 740,00 Eur dydžio mėnesinį darbo užmokestį neatskaičius mokesčių. Pareiškėjui yra išduotas skaidriai dirbančiojo asmens identifikavimo kodas, kuris patvirtina oficialaus įdarbinimo pagal darbo sutartį faktą.
Atkreipia dėmesį, kad Sprendime nepagrįstai remiamasi darbo užmokesčio dydžiu ir tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas atostogavo. Pagal Sodros išduotą UAB „Boltensa“ apdraustųjų asmenų nedraudiminių laikotarpių (per nurodytą laikotarpį) lentelę matyti, kad pareiškėjas nuo sausio 15 d. iki 2023 m. sausio 31 d., nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. vasario 28 d. buvo neapmokamose atostogose, todėl atitinkamai kito ir jo darbo užmokesčio dydis. Pareiškėjo teigimu, kiekvienas asmuo turi teisę į neapmokamas atostogas. Teisės aktai nenumato reikalavimo, jog Įstatymo 44 straipsnio pagrindu Lietuvoje įdarbinti užsieniečiai privalo nepertraukiamai dirbti. Įstatymo V skirsnio nuostatos, reglamentuojančios užsieniečių darbui Lietuvoje keliamus reikalavimus, taip pat neįtvirtina draudimo Lietuvoje dirbantiems užsieniečiams naudotis teise į neapmokamas atostogas. Pareiškėjo paaiškinime nurodyta, kad asmuo gauna užtektinai pajamų, leidžiančių ne tik pragyventi Lietuvoje, bet ir padėti savo šeimai. Pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis yra pakankamas jo poreikiams tenkinti, tą patvirtina ir UAB „Paysera“ sąskaitos išrašas.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodo, kad 2022 m. liepos 19 d. pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje plataus profilio staklininku (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2022 m. spalio 24 d. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą Nr. 22S139840 išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams.
O skundžiamame sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. rugpjūčio 17 d. ir nei vieną mėnesį per visą darbo (tiek iki leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek ir po) Bendrovėje laikotarpį užsieniečiui nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 740 Eur, t. y. nuo 2022 m. liepos 4 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. buvo mokama nuo 42,93 Eur iki 82,45 Eur. Taip pat nustatyta, kad užsieniečiui nuo 2022 m. spalio mėn. (leidimo laikinai gyventi išdavimo) buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA) (352,38 – 387,62 Eur). Pažymi, kad nuo 2023 m. pakilus MMA dydžiui iki 840 Eur, užsieniečio darbo užmokestis nuo 740 Eur turėjo pakilti iki 840 Eur, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečio darbo užmokestis daugiausia siekė tik 387,62 Eur. Užsieniečiui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Įvertinus visas šias aplinkybes buvo konstatuota, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Taigi, Departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis darbo užmokestis. Jokių kitų pajamų, reikalingų pragyvenimui Lietuvoje pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas net ir teismui pateikė tik raštišką paaiškinimą, kad jam užtenka Bendrovės mokamo atlyginimo, tačiau jokio kito dokumento, kuris patvirtintų, jog pareiškėjas gauna pakankamas lėšas, nėra pateikęs. Pateikti banko išrašai taip pat nepatvirtina pareiškėjo gaunamų lėšų pakankamumo, nes iš jų neįmanoma nustatyti, ar jos skirtos pareiškėjui, ar nebuvo atlikti tik bankiniai pavedimai tarp jo ir kitų asmenų. Tačiau aiškiai matyti, kad Bendrovė, kurioje dirba pareiškėjas, atlyginimą mokėjo ne stabiliai ir bankiniame pavedime nurodytos sumos neatsispindi Sodros duomenų išraše. Be to, iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2023 m. sausio 2 d. nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad jam mažesnis atlyginimas tam tikrais laikotarpiais buvo mokamas todėl, kad jis buvo nemokamose atostogose. Teismui pateikiami tik Sodros duomenys apie apdraustųjų asmenų nedraudiminius laikotarpius apie pareiškėją, tačiau nepateikiama jokių kitų dokumentų, kurie iš tiesų patvirtintų Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) numatytus pagrindus dėl nemokamų atostogų suteikimo. Pažymi, kad DK 137 straipsnyje įstatymo leidėjas numatė konkrečius nemokamų atostogų suteikimo pagrindus, terminus ar įstaigą, kuri turi pateikti rekomendaciją dėl būtino buvimo nemokamose atostogose laiko. Taigi, vien tik tokio prašymo pateikimas ar įrašymas į Sodros duomenis nepatvirtina pareiškėjo pagrįsto buvimo nemokamose atostogose, net ir DK 137 straipsnio 2 dalies pagrindu. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2023 m. gegužės 17 d. administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakydamas į pareiškėjo skundo teiginius, kad Departamentas nesilaikė suformuotos teismų praktikos dėl teisės būti išklausytam, pažymėjo, kad Departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato ir Įstatymas. Tokios pozicijos yra laikomasi ir teismų praktikoje.
Pažymi, kad pareiškėjas nuo to momento, kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, net 4 mėnesius negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. liepos 7 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).
2022 m. spalio 24 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760196523, galiojantis iki 2024 m. rugsėjo 13 d.
2023 m. liepos 13 d. Departamento Sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui panaikintas, nes: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir/ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).
Pažymėtina, jog būtent pareiškėjui tenka pareigą laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. 2024 m. rugsėjo 13 d. išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.
Įstatymo (administracinio sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto imperatyvius reikalavimus, 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktų nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo patikrinimo metu MMA buvo 740 Eur, vėliau nuo 2023 m. – 840 Eur.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą nustatė, kad pareiškėjui, kuris Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2022 m. liepos 4 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. buvo mokama nuo 42,93 Eur iki 82,45 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui darbo užmokestis daugiausia siekė tik 387,62 Eur. Taigi, atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis darbo Bendrovėje laikotarpiu buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA ir nereguliarus, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo (pareiškėjui mokėtas darbo užmokestis neatitiko Darbo sutartyje nurodyto mokėtino darbo užmokesčio).
Pareiškėjas skunde teismui akcentuoja, kad darbo užmokestis kito, nes pareiškėjas laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 15 d. iki 2023 m. sausio 31 d., nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. vasario 28 d. buvo nepamokomose atostogose, kurios nėra uždraustos. Teismas sutinka su pareiškėjo pastebėjimais, kad iš ties minėtais laikotarpiais pareiškėjas buvo neapmokomose atostogose, tačiau pažymi, kad jokie papildomi dokumentai, kurie pagrįstų tokių atostogų suteikimo teisėtumą teismui nėra pateikiami (DK 137 straipsnis). Sutiktina su atsakovo argumentais, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, t. y. dirbti, o ne nemokamai atostogauti.
Pareiškėjas nurodo, kad jam pakako Bendrovėje gaunamo atlyginimo ir tai pagrindžia sąskaitos išrašas. Teismas pabrėžia, kad vien tik pateiktas pareiškėjo paaiškinimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis pagrindas pripažinti, jog tokios lėšos yra pakankamos. Dėl pateiktų banko išrašų pažymėtina, jog atsakovas visiškai pagrįstai atsiliepime nurodė, kad jie nepatvirtina pareiškėjo gaunamų lėšų pakankamumo, nes iš jų neįmanoma nustatyti, ar jos skirtos pareiškėjui, ar nebuvo atlikti tik bankiniai pavedimai tarp jo ir kitų asmenų.
Užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje – 1 MMA. Į bylą pateikti Sodros duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo mokamas nereguliarus ir mažesnis nei MMA darbo užmokestis. Be to, nei prašyme dėl leidimo išdavimo, nei tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs nepilną darbo laiką bei negaus pragyvenimui reikalingų minimalių Lietuvoje pajamų. Darbinės pajamos nurodytas kaip vienintelis šaltinis Lietuvoje. Pareiškėjui duomenų apie kitas gaunamas pajamas nepateikus, Departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai).
Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Kiti pareiškėjo skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nesusieti su bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą administracinį sprendimą. Argumentai, kad buvo pažeistas gero administravimo principas laikomi nepagrįstais. Įstatymas nenustato atsakovui pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes. Pritartina atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas savo paaiškinimais niekaip negalėtų paneigti to fakto, kad jam buvo mokėtas mažesnis atlyginimas nei numatyta jo prašyme ir tarpininkavimo rašte, kai iš paties pareiškėjo pateiktos darbo sutarties matyti, kad jam numatyta neterminuota darbo sutartis, 5 darbo dienos po 8 val.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Departamento sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamo sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, atsakovo Sprendimas pripažintinas pagrįstu, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.