Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Marijaus Kursevičiaus ir Ugniaus Trumpulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. (E. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė trims mėnesiams.

E. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. J. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. J. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2025 m. birželio 26 d., 17.20 val., iki 2025 m. birželio 27 d., 12.01 val., t. y. viena diena, ją prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo faktinio E. J. atvykimo ar sulaikymo šios bausmės atlikimui, vykdant šį įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, E. J. pripažintas recidyvistu.

Ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o, pradėjus vykdyti bausmę, panaikintina.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš E. J. konfiskuota valstybės nuosavybėn 30 eurų, o šioms piniginėms lėšoms taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas paliktas iki turto konfiskavimo įvykdymo.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas, skirtas galimam turto konfiskavimui užtikrinti, E. J. turtui – 3 220 eurų, paliktas galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintinas, nurodytas lėšas grąžinant E. J..

Vadovaujantis 72 straipsniu, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, valstybės nuosavybėn konfiskuotas E. J. mobiliojo ryšio telefonas „Redmi Note 13“ IMEI1 (duomenys neskelbtini)/IMEI2 (duomenys neskelbtini) su SIM kortele, saugojimui (pagal aktą Nr. IL1-14923) perduoti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriui, esančiam adresu Vilniaus r., Nemenčinės II k., Vilniaus g. 69.

Šiuo nuosprendžiu baudžiamoji byla D. R. (D. R.), kuris buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, nutraukta jam mirus. Dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. J. neginčija nei faktinių bylos aplinkybių, nei nusikalstamų veikų kvalifikacijos, tačiau nesutinka su paskirta bausme ir prašo ją sušvelninti. Taigi teisėjų kolegija, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą, pasisakys būtent dėl apelianto keliamo paskirtos bausmės klausimo. Kitais aspektais byla nenagrinėtina, esminiai BPK pažeidimai nenustatyti.

5. Kadangi nagrinėjamu atveju yra keliamas teismo parinktos ir paskirtos bausmės pagrįstumo klausimas, pirmiausia pažymėtina, kad skiriant bausmę privalu atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai). Taip pat – į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, 2K-87-976/2020, 2K-122-976/2021, 2K-266-648/2022). Skiriant bausmę privalu nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti ir tai, kad bausmės skyrimas yra būtent pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią ir dėl to neteisingą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

6. Skundžiamu nuosprendžiu E. J. pripažintas kaltu dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Baudžiamasis įstatymas už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nesunkų nusikaltimą numato šias alternatyvias bausmių rūšis – viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Tuo tarpu už kitą apelianto padarytą nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, įstatymas numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo dvejų iki aštuonerių metų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas už abi nusikalstamas veikas parinko nuteistajam griežčiausią bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jo trukmę abiem atvejais nustatydamas lygią įstatyme numatytam bausmės minimumui (pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą trims mėnesiams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą dvejiems metams). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad E. J. padarė du baigtus tyčinius nusikaltimus, kurių vienas priskirtinas nesunkių, kitas – sunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3 ir 5 dalys), abi veikos susijusios su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis (iš viso disponavo trimis skirtingomis medžiagomis, vieną iš jų pardavė). Taip pat buvo įvertintos aplinkybės, nulėmusios sprendimą pripažinti apeliantą recidyvistu, atsižvelgta į vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (pripažino kaltę ir gailėjosi) ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (veiką padarė recidyvistas). Skiriant bausmę, įvertinti ir nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys – teistas 6 kartus, už ankstesnes nusikalstamas veikas jam buvo skirtos švelnesnės bausmių rūšys, ne kartą baustas administracine tvarka, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra, nuteistasis nevedęs, tačiau iš jo žodžių, turi sugyventinę ir vaiką, gydytas (duomenys neskelbtini) ligoninėje (nustatyti (duomenys neskelbtini)) ir VšĮ Respublikiniame priklausomybių ligų centre (nustatyti (duomenys neskelbtini)) (past. – ištyrus medicininius duomenis, nenustatytas pagrindas skirti teismo psichiatrijos ekspertizę). Iš aptartų motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsižvelgė į byloje nustatytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nė vienai iš jų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti nei su pirmosios instancijos teismo už atskirus nusikaltimus parinktų bausmių rūšimi, nei nustatyta jų trukme.

7. Apeliaciniame skunde nuteistasis, tvirtindamas, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis buvo įvertintas tik formaliai. Akcentuojama, kad nustatytas tik vienas draudžiamos medžiagos pardavimo atvejis, nebuvo įrodyta, kad nuteistasis turėjo tikslą vykdyti nuolatinę ir sistemingą veiklą, susijusią su narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu, dėl ko tvirtinama, kad apelianto padarytos nusikalstamos veikos negalėjo būti vertinamos kaip daugiau pavojingos. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nedarė išvados, kad nuteistojo E. J. padaryti nusikaltimai yra didesnio pavojingumo, tuo pačiu nebuvo ir konstatuota, jog byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos yra mažiau pavojingos. Skundžiamame nuosprendyje yra išdėstyti aiškūs motyvai, kurių pagrindu padaryta išvada, kad nuteistojo padaryti nusikaltimai atitinka rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą. Tokią išvadą nulėmė tai, kad nuteistasis nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, disponavo bent kelių rūšių draudžiamomis medžiagomis (psichotropinėmis medžiagomis – 3-chlormetkatinonu (3-CMC, klofedronu), narkotine medžiaga – kanapėmis (antžeminėmis dalimis)), dalį jų išplatino. Nors, kaip teisingai pažymi apeliantas, byloje yra nustatytas tik vienas konkretus psichotropinės medžiagos pardavimo atvejis, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo ir vertino paties nuteistojo parodymus apie tai, kad jis draudžiamas medžiagas yra platinęs ir kitais atvejais (tiek tam pačiam D. R., tiek ir kitiems asmenims), taip pat liudytojo E. T., galiausiai D. R. parodymus, telefono apžiūros, asmens kratos protokoluose, taip pat tarnybiniame pranešime užfiksuotus duomenis, kurie leido patikimai spręsti, kad nuteistasis draudžiamomis medžiagomis disponavo neatsitiktinai, akivaizdžiai turėdamas tikslą jas platinti. Nors nuteistasis teigia, kad jo veiksmai kėlė žalą tik jo paties sveikatai, tačiau akivaizdu, kad disponavimas narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas išplatinti ir, kaip nustatyta, išplatinant D. R., kėlė pavojų tiek pastarojo (pažymėtina, kad šis (duomenys neskelbtini) mirė, mirties aplinkybės bei priežastys nežinomos), tiek kitų asmenų sveikatai. Pabrėžtina, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimas kenkia visuomenės saugumui, priklausomybė nuo draudžiamų medžiagų vartojimo sukuria socialinę atskirtį, didina valstybės išlaidas sveikatos apsaugos ir reabilitacijos sistemoms, kas bendrai tampa kompleksine našta visai valstybės gerovei. Be kita ko, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nuteistasis, draudžiamas medžiagas namuose laikydamas lengvai prieinamose vietose (miegamo kambario spintos lentynoje, ant šalia lovos esančio staliuko, po lova ir kt.), kėlė pavojų net ir kartu gyvenančiam savo mažamečiam sūnui, kuris nesunkiai galėjo paimti draudžiamas medžiagas, kas būtų sukėlę pavojingas, o galimai ir neatitaisomas pasekmes.

8. Teisėjų kolegija neturi pagrindo ir išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistojo asmenybę. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad nuo pat sulaikymo visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, aktyviai bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo įstaigomis, nieko neslėpė, ankstesni jo nusikaltimai nebuvo sunkūs, jam niekada nebuvo skirta laisvės atėmimo bausmė. Tai, kad apeliantas pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, buvo įvertinta pripažįstant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nors nuteistasis mažesnį savo asmenybės pavojingumą grindžia tuo, kad anksčiau jis buvo nuteistas tik už nesunkių nusikaltimų padarymą ir jam niekada nebuvo skiriamos terminuoto laisvės atėmimo bausmės, tačiau toks aiškinimas neleidžia įžvelgti klaidų vertinant nuteistojo asmenybę. E. J. nėra praeityje teistas dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų padarymo, tačiau dėl jo anksčiau yra priimti keturi nuosprendžiai ir du baudžiamieji įsakymai, kuriais jis nuteistas dėl penkių nesunkių ir vienos apysunkės nusikalstamos veikos padarymo. Pasikartojantys nusikaltimai rodo, kad nuteistasis iš esmės turi polinkį nusikalsti, teisei priešingas jo elgesys, anaiptol, nėra atsitiktinis, dalis ankstesnių veikų padarytos šiam dar nesulaukus pilnametystės. Pastebėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 24 d. įsakymu E. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, t. y. priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pastarasis ir anksčiau buvo padaręs nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu draudžiamų medžiagų disponavimu (psichotropinėmis medžiagomis – sintetiniu kanabinoidu MDMB-4en-PINACA, amfetaminu). Apeliaciniame skunde nuteistasis nutyli, kad, vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, buvo pripažintas recidyvistu, taip pat konstatuota ir BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Be kita, E. J. ne kartą baustas ir administracine tvarka (daugiausia už sistemingą naudojimąsi viešuoju transportu be bilieto, taip pat yra padaręs smulkią vagystę), jam paskirtų administracinių baudų nemoka (3 t., b. l. 92-103), nors, kaip matyti iš kratos metu surinktų duomenų, namuose turėjo gana ženklią pinigų sumą, aiškino, kad tai yra jo santaupos (be kita ko, pastarasis savanoriškai nesumokėjo ir anksčiau minėtu baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos, dėl ko jos išieškojimas buvo perduotas antstoliui). Aptartos aplinkybės rodo esant pakankamai duomenų, neigiamai apibūdinančių nuteistojo asmenybę, šie duomenys, neabejotinai, galėjo ir turėjo būti vertinami sprendžiant nuteistajam skirtinos bausmės klausimą. Teisėjų kolegija teigiamai vertina apelianto nurodomas aplinkybes, kad jis dirba, išlaiko šeimą, yra apsisprendęs nustoti vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas ir kreipėsi dėl to į sveikatos priežiūros įstaigą (past. – duomenų apie kreipimąsi ir gydymąsi nepateikta). Suprantama, kad terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas sukels neigiamas pasekmes tiek pačiam apeliantui, tiek jo šeimos nariams, mažamečiam sūnui. Vis dėlto dėl tokių neigiamų padarinių kilimo atsakingas yra būtent pats E. J., kuriam, neabejotinai, buvo žinoma, kad už nusikalstamų veikų darymą yra skiriamos bausmės, kurios pakartotinai nusikalstant griežtėja.

9. Taigi, atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, nenustačius, kad E. J. padaryti nusikaltimai yra mažiau pavojingi už rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą ar paties nuteistojo asmenybė yra mažiau pavojinga, veikos atsitiktinės ir pan., nėra pagrindo skirti švelnesnę bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurių taikymui paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021, 2K-250-976/2023 ir kt.). Taip pat turi būti nustatyta, kad kaltininko asmenybė yra mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-150/2014, 2K-419-746/2015, 2K-161-303/2023, 2K-266-719/2023 ir kt.). Visų anksčiau aptartų argumentų visuma leidžia daryti išvadą, kad E. J., kuris skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažintas recidyvistu, už jo nusikalstamas veikas paskirtos minimalios trukmės laisvės atėmimo bausmės yra tinkamos ir pagrįstos, o subendrinta bausmė, kuri pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažinta vienu trečdaliu, negali būti vertinama kaip per griežta ir neproporcinga. Pabrėžtina, kad vien nusikalstamą veiką padariusio asmens lūkesčius neatitinkančios bausmės paskyrimas savaime nereiškia, kad teismo paskirta bausmė yra neteisinga ir turėtų būti sušvelninta.

10. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nenustatyta ir pagrindų atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagal teismų praktiką teismui, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, ir pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-7-266-511/2018).

11. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti E. J. paskyrus tik realią laisvės atėmimo bausmę, pagrindų BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymui taip pat nenustatė. Kaip jau ne kartą minėta, nuteistojo padaryti nusikaltimai nėra atsitiktiniai, šioje byloje nusikalto esant neišnykusiam ir įstatymų numatyta tvarka nepanaikintam teistumui, ne kartą baustam administracine tvarka. Ankstesnių nusikalstamų atvejais E. J. buvo skirtos švelnesnės bausmių rūšys (bauda, laisvės apribojimas, areštas), tačiau tai pastarojo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo nesulaikė. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ankstesnės probacijos metu (vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę) nuteistasis netinkamai laikėsi jam skirtų įpareigojimų, dėl ko probacijos tarnyba kelis kartus kreipėsi į teismą su prašymu dėl laisvės apribojimo bausmės pakeitimo į areštą. Nors teismas ir nepriėmė sprendimo dėl bausmės pakeitimo, tačiau minėtos aplinkybės vis tik rodo, kad nuteistojo elgesys net ir probacijos metu nebuvo nepriekaištingas, juo labiau, teismo išreikštas pasitikėjimas neprivertė nuteistojo kritiškai įvertinti savo elgesį ir ateityje laikytis įstatymų bei nebedaryti jokių nusikalstamų veikų. Vertinant tai, kad E. J. vėliau padarė naujus nusikaltimus, vienas kurių yra sunkus, nėra jokio pagrindo išvadai, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

12. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo, o nuteistojo skundas yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. J. (E. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.