Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tibras“ ieškinį atsakovui M. U. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, L. Ž., M. (M.) Š., bei bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tibras“ ieškinį atsakovams M. U., L. Ž. ir M. Š. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notarai R. S. ir M. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl teismo (ne)šališkumo

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su prielaidomis, grindžiamomis apelianto abejonėmis dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, kurios, nesant konkrečių šią abejonę galinčių patvirtinti aplinkybių, negali paneigti preziumuojamo asmeninio teisėjo nešališkumo principo ir nesudaro pagrindo išvadai, kad objektyviąja prasme pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, buvo šališkas.

30. Tokią išvadą pirma, pagrindžia tai, kad apeliantas bylą nagrinėjusiai teisėjai nušalinimo CPK 68 straipsnyje nustatyta tvarka nereiškė, tai leidžia daryti išvadą, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovui M. U. nekilo abejonių dėl teismo nešališkumo; antra, tai, kad teismas priėmė vienai šaliai (šiuo atveju apeliantui) nepalankų procesinį sprendimą, nesant kitų konkrečių šiai abejonei patvirtinti nurodytų aplinkybių, nesuponuoja išvados dėl teismo šališkumo; trečia, pirmosios instancijos teismo atliktas byloje esančių įrodymų vertinimo tinkamumas ir pagrįstumas bus įvertintas instancine tvarka, t. y. nagrinėjant atsakovo M. U. apeliacinį skundą.

31. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad nei apelianto nurodyti argumentai, nei bylos medžiaga nesudaro pagrindo išvadai, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė nešališkumo pareigą (CPK 64–66 straipsniai).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos ribų

32. Byloje nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 21 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi apeliantas M. U. BUAB „Tibras“ akcijas už 5 900 Eur perleido L. Ž.. Šalys taip pat sudarė įmonės dokumentų ir turto perdavimo aktą bei kasos perdavimo aktą, kuriame, be kita ko, patvirtinta, kad L. Ž. perduota 118 692,74 Eur grynųjų pinigų. Iš įmonės pelno–nuostolių ataskaitos, pasirašytos abiejų atsakovų, matyti, kad įmonė 2018 metais turėjo 3 658 Eur pelno, o 2017 metais – 12 703 Eur. 2018 m. gruodžio 21 d. vienintelės akcininkės L. Ž. sprendimu, atsakovė L. Ž. paskirta bendrovės direktore.

33. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta 2019 m. vasario 14 d., L. Ž. bendrovės akcijas už 6 000 Eur perleido M. Š.; sutarties 5.3.4 punkte nurodyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog įmonei iškelta bankroto byla; aktais buvo perduoti priimti įmonės dokumentai ir turtas, tam tarpe M. Š. perduoti kasoje buvę 125 420,74 Eur grynieji pinigai.

34. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad L. Ž. kitų įmonių akcijų neturėjo; M. Š. yra (buvo) kitų įmonių akcininku ir vadovu – nuo 2015 m. registruotas UAB „Ildena“ vadovu, nuo 2018 m. šios įmonės akcininku, UAB „Ildena“ 2020 m. sausio 14 d. iškelta bankroto byla; UAB „Euridus“ nuo 2007 m. registruotas vieninteliu akcininku ir vadovu; nuo 2007 m. registruotas UAB „Alaušo krantai“ akcininku ir vadovu.

35. BUAB „Tibras“ įregistruota viešame registre 2014 m. spalio 28 d. Nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2015 m. kovo 23 d. bendrovei vadovavo G. K., nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2019 m. sausio 2 d. bendrovės vieninteliu akcininku ir vadovu įregistruotas M. U., nuo 2019 m. sausio 2 d. iki 2019 m. vasario 27 d. – L. Ž.. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartimi BUAB „Tibras“ iškelta bankroto byla; nutartis įsiteisėjo 2019 m. vasario 19 d.

36. BUAB „Tibras“ nemokumo administratorius su ieškiniais kreipėsi į teismą, prašydamas įmonės akcijų perleidimo sandorius ir iš jų kilusius sprendimus pripažinti fiktyviais ir negaliojančiais, kaip sudarytus dėl akių bei prieštaraujančius viešai tvarkai ir gerai moralei, taikyti restituciją, pripažįstant, kad įmonės akcininku ir direktoriumi yra M. U. bei priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą – 106 940 Eur pinigines lėšas, išgrynintas iš ieškovės banko sąskaitos, ir 61 535,74 Eur teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumą, susidariusią, įmonei tapus nemokiai. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu ieškovės reikalavimus tenkino iš dalies ir pripažino akcijų perleidimo sandorius ir iš jų kilusius sprendimus negaliojančiais, pripažino įmonės akcininku ir vadovu M. U. bei iš jo priteisė 106 940 Eur žalos atlyginimą. Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad visi akcijų perleidimo sandorių dalyviai elgėsi nesąžiningai ir siekė neteisėtų tikslų (M. U. tikėtina siekė išvengti atsakomybės prieš kreditorius, o L. Ž. ir M. Š. – pasipelnyti iš fiktyvaus įmonės perleidimo); įmonės nemokumas buvo sukeltas neteisėtais M. U. veiksmais, iš įmonės sąskaitos išgryninant pingines lėšas ir jas panaudojant ne įmonės tikslams, šių piniginių lėšų būtų pakakę visiems kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, todėl jam civilinė atsakomybė kyla ne ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu, o CK 2.87 straipsnio pagrindu; teismas padarytos žalos dydį vertino pagal išgrynintų pinginių lėšų sumą (106 940 Eur), bet ne teismo patvirtintų bankroto byloje finansinių reikalavimų sumą. Atsakovas M. U. su teismo išvadomis nesutinka ir laikosi pozicijos, kad įmonės perleidimas L. Ž. buvo realus, sąlygotas objektyvių priežasčių – atsakovo dukters gimimo; tuo tarpu L. Ž. ir M. Š., veikdami kartu su „Ivanu“, jį apgavo ir pasisavino įmonės lėšas bei dokumentus; įmonėje praktika atsiskaitinėti grynais pinigais buvo įprasta, teismas nepagrįstai sutapatino banko sąskaitoje buvusius pinigus su įmonės kasoje buvusiomis piniginėmis lėšomis bei nevertino apelianto pateiktų kasos orderių, kaip įrodančių pinigų įnešimo (grąžinimo) įmonei faktą.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad apeliacijos ribas sudaro klausimai dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo aplinkybių vertinimo bei sandorių ir jų pagrindu priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, civilinės atsakomybės įmonės vadovui taikymo.

Dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

39. Atsakovas M. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo išvada, jog jis sudarė sandorį su L. Ž. tik dėl akių, slepiant savo valią, yra padaryta teismui esant jo atžvilgiu šališkam, interpretuojant teiktus paaiškinimus ir rašytinius įrodymus, pažeidžiant proceso rungimosi ir lygiateisiškumo principus. Anot atsakovo, įmonės perleidimas L. Ž. buvo realus, sąlygotas objektyvių priežasčių – atsakovo dukters gimimo; atsakovei buvo žinoma ieškovės finansinė padėtis; byloje esantys dokumentai yra teisiškai galiojantys, tinkamai pasirašyti šalių, sandoris sudarytas notarine tvarka, deklaruotas, už jį sumokėti mokesčiai.

40. Kasacinio teismo praktika dėl sandorio pripažinimą tariamuoju reglamentuojančių teisės normų yra suformuota ir nuosekli. Kasacinis teismas nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, jog šalių sudaryta sutartis, kurios sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 43 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktiką). Tariamasis sandoris yra fiktyvus sandoris dėl šalių valios ydingumo jį sudarant ir paprastai jis nevykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).

41. Paprastai tariamieji, priešingai negu, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms, sandoriai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 38 punktas).

42. Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008). Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: 1) teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; 2) teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012).

43. Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teismų praktikos nuostatas taikė tinkamai, teismo išvados dėl tariamų sandorių patvirtinančių aplinkybių pagrįstos tinkamu ir visapusišku bylos įrodymų įvertinimu. Pirma, teismas pagrįstai nustatė, kad realių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties padarinių neatsirado – atsakovė L. Ž. realiai įmonės neperėmė ir vadovės pareigų nevykdė, t. y. nors atsakovė pasirašė įmonės dokumentus (2018 m. gruodžio 21 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir kitus su ja susijusius dokumentus; 2018 m. gruodžio 21 d. balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą; pinigų į kasą priėmimo iš UAB „Top Managament Group“ dokumentus laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 27 d. iki 2019 m. sausio 7 d.) bei bylos procesinius dokumentus (atsiliepimą į pareiškimą dėl bankroto bylos BUAB „Tibras“ iškėlimo; atsiliepimą į ieškinį), tačiau teismo posėdyje patvirtino, jog jokios patirties įmonės valdyme ji neturi, dirba virėja, įmonės veiklos neketino vykdyti; negalėjo paaiškinti įsigytos įmonės veiklos pobūdžio. Antra, teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad tikroji sutarties šalių valia buvo ne įmonės akcijų perleidimas, o apelianto siekis išvengti galimos įmonės vadovo ar akcininko civilinės atsakomybės, tuo tarpu, atsakovės siekis buvo pasipelnyti iš ginčo sandorio (atsakovė teismo posėdyje patvirtino, jog dokumentus pasirašė ir įmonę įsigijo už jai pažadėtą 1 000 Eur atlygį, kurį pripažino, gavusi).

44. Pagal BUAB „Tibras“ bankroto bylos Nr. eB2-322-392/2021 duomenis (CPK 179 straipsnio 2 dalis), kreditorius OOO „MEGAKARS“ pranešimus apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „Tibras“ išsiuntė 2018 m. spalio 18 d. ir 2018 m. spalio 19 d.; pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „Tibras“ pateikė 2018 m. gruodžio 11 d., kurį Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 12 d. priėmė ir apie pareiškimo priėmimą bei paskirtą teismo posėdį rašytinio proceso tvarka viešai paskelbė 2018 m. gruodžio 14 d. Teisme paštu 2019 m. sausio 3 d. gautas atsakovės L. Ž. pasirašytas 2018 m. gruodžio 31 d. atsiliepimas, kuriame nurodyta, kad ji direktore paskirta 2018 m. gruodžio 21 d., todėl nespėjo susipažinti su visais įmonės dokumentais, prašė pratęsti terminą patikslintam atsiliepimui pateikti (patikslintas atsiliepimas vėliau nebuvo pateiktas); kartu su atsiliepimu pateikti atsakovės pasirašyti 2018 m. gruodžio 21 d. balansas bei pelno (nuostolių) ataskaita, tačiau kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje pateikta ta pati 2018 m. gruodžio 21 d. pelno (nuostolių) ataskaita, tačiau ji pasirašyta ne tik L. Ž., bet ir atsakovo M. U.. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantas, žinodamas, jog BUAB „Tibras“ finansinė padėtis yra sunki, jai greitai bus inicijuota bankroto byla, siekdamas pašalinti savo kaip įmonės vadovo ir akcininko galimą civilinę atsakomybę, išvengti žalos (ar jos dalies) kreditoriams atlyginimo asmeninėmis lėšomis, sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria BUAB „Tibras“ akcijas fiktyviai perleido jokios patirties įmonių valdyme neturinčiai atsakovei L. Ž.. Taigi nurodytų aplinkybių kontekste apelianto teiginiai, kad sprendimą parduoti įmonę lėmė vaiko gimimas, laikytini stokojantys pagrįstumo ir racionalumo.

45. Teisėjų kolegija nurodo, kad apelianto išdėstytos aplinkybės, jog byloje esantys akcijų pirkimo–pardavimo sutartys bei kiti dokumentai yra teisiškai galiojantys, tinkamai pasirašyti šalių, sandoris sudarytas notarine tvarka, deklaruotas ir už jį sumokėti mokesčiai, aukščiau padarytų išvadų dėl sandorio tariamumo nepaneigia, nes vien formalių sandorio sąlygų vykdymo imitavimas nesudaro pagrindo konstatuoti realaus jo vykdymo. Atsakovė L. Ž. 2019 m. gegužės 27 d. pareiškime nurodė, kad į ją kreipėsi vyras, vardu „Ivanas“, su kuriuo ji nuvyko į biurą, esantį Aukštuosiuose Paneriuose, ir pasirašė eilę (daugiau nei 20) BUAB „Tibras“ dokumentų; po keleto dienų ji nuvyko į notaro biurą, kur pasirašė ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sutartį; ji niekada neperėmė įmonės dokumentų ir turto, tik fiktyviai už 1 000 Eur atlygį pasirašė dokumentus. Iš esmės analogiškas aplinkybes atsakovė patvirtino ir ją apklausiant teismo posėdyje, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovė L. Ž. nurodė, kad ji jokios įmonės įsigyti neketino, patirties įmonės valdyme neturi, pinigų už įmonės akcijas nemokėjo, nes jų neturėjo ir būtent dėl pinigų trūkumo sutiko už 1 000 Eur atlygį fiktyviai pasirašyti dokumentus. Visa tai teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo vykdoma, jog L. Ž. neperėmė akcininko teisių ir pareigų, o apelianto nurodomos aplinkybės dėl dokumentų pasirašymo, sandorio sudarymo notarine tvarka bei už jį gautų lėšų deklaravimo, kurios, anot apelianto, atskleidžia sandorio sudarymo ir įvykdymo faktą, yra apgaulingos, sudarytos tik dėl akių.

46. Nors apeliantas akcentuoja, kad sandorio realumą pagrindžia aplinkybės, jog L. Ž. po įmonės perėmimo į kasą priėmė UAB „Top Managament Group“ atliktus mokėjimus laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 27 d. iki 2019 m. sausio 7 d., bendrai 20 228 Eur sumai, tačiau teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko nepagrįstais. Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė L. Ž. tiek 2019 m. gegužės 27 d. pareiškime, tiek ir apklausiama teismo posėdyje patvirtino tas pačias aplinkybes, o būtent tai, jog ji pasirašė daugiau nei 20 BUAB „Tibras“ dokumentų. Antra, aptariamų dokumentų dėl lėšų priėmimo į ieškovės kasą kopijas į bylą pateikė pats apeliantas, o atsakovė L. Ž. apie pinigų priėmimo į kasą dokumentus ir jų pasirašymo aplinkybes nieko negalėjo paaiškinti, išskyrus tai, kad ji, kaip jau minėta, pasirašė daugiau nei 20 BUAB „Tibras“ įvairių dokumentų. Trečia, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, UAB „Top Managament Group“ 2019 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-222-431/2021 iškelta bankroto byla, todėl mažai tikėtina, kad nuostolingai veikianti įmonė grynaisiais pinigais perdavė atsakovei į ieškovės kasą apie 20 000 Eur sumą.

47. Teisėjų kolegija reikšminga aplinkybe pripažįstant nurodytą sandorį tariamuoju vertina ir tai, kad sandorio kaina nėra pagrįsta realia akcijų verte. Iš byloje esančio 2018 m. gruodžio 21 d. kasos perdavimo akto matyti, kad M. U. patvirtino, jog įmonės kasoje yra 118 692,74 Eur suma, kurios būtų pakakę sandorio sudarymo dienai visų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui. Tuo tarpu įmonės akcijų kaina 2018 m. gruodžio 21 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta 5 900 Eur. Nurodytina, kad byloje nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovė L. Ž. būtų sumokėjusi kainą už ieškovės akcijas apeliantui M. U..

48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, sandorio tariamumą pagrindžia ir atsakovės L. Ž. ir M. Š. 2019 m. vasario 14 d., t. y. iškart po bankroto bylos ieškovei iškėlimo (2019 m. vasario 7 d.), sudaryta BUAB „Tibras“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino L. Ž. ir M. Š. nesąžiningumo ir apgaulės siekiant įgyti įmonės akcijas, gauti atlygį, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog netikėti nuosekliais, vienas kitą papildančiais atsakovų parodymais, nėra pagrindo. M. Š., apklaustas teismo posėdyje, nurodė, kad su juo susisiekė asmuo vardu „Ivanas“ ir už atlygį pasiūlė pasirašyti įmonės perleidimo dokumentus, realiai įmonės dokumentų ir turto neperėmė, žadėto atlygio negavo, pats dirba nekvalifikuotą darbą, įmonės valdymo patirties neturi. Kaip ir pirmojo akcijų perleidimo sandorio atveju, taip ir už šį sandorį nepateikti duomenys, kad atsakovas M. Š. būtų sumokėjęs akcijų kainą. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad M. Š. perėmė iš L. Ž. įmonės dokumentus ir turtą, nes, kaip jau minėta, atsakovė laikėsi nuoseklios pozicijos, jog jai pačiai M. U. įmonės dokumentų ir turto neperdavė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog ir šis 2019 m. vasario 14 d. ginčijamas akcijų pirkimo–pardavimo sandoris ir iš jo kilę sprendimai buvo sudarytas tik dėl akių, nesiekiant sukurti jokių realių teisių ir pareigų.

49. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ginčijamus sandorius pripažino negaliojančiais ir CK 1.81 straipsnio pagrindu, t. y. kaip prieštaraujančius viešajai tvarkai ar gerai moralei.

50. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015).

51. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nutarties 43-48 punktuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo sandoriai yra negaliojantys ir kaip prieštaraujantys viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Pagal bylos aplinkybes ginčijamų sandorių šalys veikė nesąžiningai – apeliantas M. U., žinodamas apie BUAB „Tibras“ sunkią finansinę padėtį bei inicijuojamą bankroto bylą, ginčo sandoriais siekė pašalinti savo civilinę atsakomybę ir veikė prieš kreditorių interesus, o atsakovai L. Ž. ir M. Š. siekė finansinio pasipelnymo iš fiktyvių įmonės perleidimo sandorių. Pažymėtina, kad kitų esminių (be jau aptartų) argumentų ir aplinkybių, kuriomis būtų paneigta teismo išvada dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.81 straipsnio pagrindu, apeliantas nenurodė.

Dėl vadovo fiduciarinių pareigų (ne)pažeidimo

52. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonės nemokumas buvo sukeltas neteisėtais M. U. veiksmais 2018 m. antrąjį pusmetį iš įmonės sąskaitos išgryninant 106 940 Eur pingines lėšas ir jas panaudojant ne įmonės reikmėms, kurių būtų pakakę visiems kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, todėl jam civilinė atsakomybė kyla CK 2.87 straipsnio pagrindu.

53. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė teismų praktiką dėl CK 2.87 straipsnyje įtvirtinto juridinio asmens valdymo organo nario pareigų veikti išimtinai bendrovės interesais aiškinimo ir taikymo, įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas jos nekartoja.

54. Bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 3 d. iki 2018 m. lapkričio 4 d., apeliantui M. U. esant įmonės akcininku ir vadovu, iš SEB banke esančios ieškovės sąskaitos, atskaičius įneštas lėšas, buvo išgryninta 106 940 Eur dydžio suma. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas M. U. laikėsi pozicijos, kad išgrynintos lėšos buvo panaudotos bendrovės tikslams, atsakovas taip pat teigė, jog kasoje buvusius grynuosius pinigus jis perdavė atsakovei L. Ž., tačiau bylos nagrinėjimo pabaigoje pateikė jo paties pasirašytus kasos pajamų orderius, pagal kuriuos jis neva įnešė grynuosius pinigus į kasą 2016–2018 metų laikotarpiu, tame tarpe laikotarpyje nuo 2018 m. birželio 3 d. iki 2018 m. lapkričio 4 d. įnešta iš viso 102 150 Eur suma. Pirmosios instancijos teismas apelianto pateiktus kasos pajamų orderius vertino kaip nepatikimus, negalinčius pagrįsti realaus piniginių lėšų įnešimo į įmonės kasą fakto. Teisėjų kolegija pritaria tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms.

55. Pažymėtina, kad fiduciarinės pareigos reikalauja viso valdymo organo elgesio atitikties rūpestingumo ir lojalumo standartams. Lojalumo pareiga reiškia, jog juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016, 23–24 punktai).

56. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad įmonės vadovas M. U. iš įmonės banko sąskaitos išėmė nurodytą pinigų sumą, tačiau ginčas kilo dėl šių lėšų grąžinimo ir panaudojimo įmonės tikslams. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovo gynybinės pozicijos nenuoseklumas, t. y. iš pradžių teigiant, kad išgryninti pinigai buvo panaudoti įmonės tikslams, įnešant juos į kasą; jog kasoje buvę grynieji pinigai perduoti L. Ž.; vėliau pateikiant į bylą paties pasirašytus kasos pajamų orderius ir teigiant, kad jie pagrindžia, jog grynieji pinigai (102 150 Eur) yra įnešti į kasą, stokoja loginio pagrįstumo ir kelia abejonių. Dėl ankstesnės apelianto gynybinės pozicijos teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė L. Ž. nuosekliai tvirtino, jog ji jokio įmonės turto ir dokumentų neperėmė, o tik fiktyviai už 1 000 Eur atlygį pasirašė jai pateiktus dokumentus; tokios pačios nuoseklios pozicijos taip pat laikėsi ir atsakovas M. Š.. Tačiau net ir apeliantui pakeitus gynybinę poziciją ir teismui pateikus jo paties pasirašytus kasos pajamų orderius, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad pastarieji nepatvirtina išgrynintų įmonės lėšų įnešimo į įmonės kasą ir jų panaudojimo įmonės tikslams.

57. Nurodytina, kad grynųjų pinigų įnešimo į įmonę faktą gali patvirtinti tik kasos kvitas ir kasos knyga (kitas buhalterinės apskaitos dokumentas). Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose. Šiuo atveju, kilo abejonės dėl apelianto pateiktų kasos pajamų orderių autentiškumo, todėl pagrįstai buvo suabejota, ar į bylą pateiktų orderių pagrindu buvo įnešti grynieji pinigai. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 3 punktą, pinigai į kasą pagal kasos pajamų orderius priimami, pasirašius finansininkui (atskirais atvejais ir įmonės vadovui), priėmus pinigus – ir kasininkui. Pagal Taisyklių 16 punktą, visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą.

58. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktas pripažįstamas įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Nagrinėjamu atveju atsakovo pateikti kasos pajamų orderiai neatsispindi įmonės buhalterinėje apskaitoje. Duomenų, kad pagal pateiktus kasos pajamų orderius pinigai buvo apskaityti buhalterinėje apskaitoje (kasos knygoje, apyvartos žiniaraščiuose, pajamų–išlaidų žurnale) byloje nepateikta, nors atsakovas, kaip įmonės vadovas, turėjo pareigą užtikrinti ne tik, kad įmonės lėšos būtų naudojamos išimtinai bendrovės interesais, kontroliuoti atliekamas pinigines operacijas, tačiau ir išsaugoti visus tokių operacijų pagrįstumą bei bendrovės lėšų panaudojimo teisėtumą patvirtinančius dokumentus. Šiuo atveju tik prieš bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigą paties apelianto pasirašytų kasos pajamų orderių, kurie neapskaityti įmonės buhalterinėje apskaitoje, pateikimas nesudaro pagrindo spręsti, ar įvyko pinigų įnešimo faktas. Pažymėtina ir tai, kad pateikti į bylą kasos pajamų orderiai pasirašyti paties įmonės vadovo, kai įmonėje buvo paskirta buhalterė ir ji pagal Taisykles turėjo pareigą pasirašyti šiuose orderiuose. Nurodytina ir tai, kad byloje nepateikti duomenys ir apie tokių lėšų panaudojimo įmonės tikslams faktą, todėl tai leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog atsakovas M. U. tinkamai savo fiduciarinių pareigų įmonei nevykdė, t. y. atliko neteisėtus veiksmus. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde argumentuoja atsakovas, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismai šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad atsakovas M. U., išgrynindamas iš įmonės sąskaitos pinigines lėšas ir nepagrįsdamas šių lėšų panaudojimo įmonės tikslams, elgėsi neteisėtai.

59. Apeliantas teigia, kad jei ieškovė į bylą būtų pateikusi banko sąskaitos išrašą už visą jo vadovavimo laikotarpį, tai pagrįstų, jog įmonėje buvo įprasta praktika atsiskaitinėti grynais pinigais. Teisėjų kolegija pažymi, kad net jei sutikti su apelianto argumentais dėl atsiskaitymo grynais pinigais, apeliantui, kaip pinigus gavusiam asmeniui, išlieka pareiga įrodyti aplinkybę, jog lėšos (tiek grynieji pinigai, esantys įmonės kasoje, tiek ir įmonės banko sąskaitoje esančios lėšos) buvo panaudotos įmonės veiklos tikslais.

60. Asmeniui, siekiančiam išvengti civilinės atsakomybės taikymo, tenka našta įrodyti, kad dėl tokio lėšų gavimo įmonė žalos nepatyrė arba patyrė mažiau žalos, nes lėšos įsigytų prekių, paslaugų ar kitokios naudos forma grįžo įmonei. Viena vertus, toks įrodinėjimo naštos paskirstymas grindžiamas bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, iš įmonės kasos išmokėtų lėšų panaudojimą kontroliuoja tas lėšas gavę asmenys, todėl jie turi didesnes galimybes įrodyti, jog lėšos panaudotos ne asmeninėms, o įmonės reikmėms. Be to, neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, dažniausiai reikštų reikalavimą įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes. Priešingai, jei lėšas gavęs asmuo mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-586-381/2015).

61. Taigi nagrinėjamu atveju būtent apeliantui teko pareiga įrodyti, kad pastarojo iš įmonės sąskaitos išgrynintos lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje, jog už jas buvo įsigytos bendrovei reikalingos prekės ar paslaugos, dėl jų bendrovė gavo kitokią adekvačią naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Kaip jau nustatyta nutarties 58 punkte, apeliantas nepagrindė iš įmonės banko sąskaitos išgrynintų lėšų panaudojimo įmonės tikslams.

62. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino juridinio asmens valdymo organo (vadovo) pareigas ir civilinės atsakomybės taikymą reglamentuojančias CK ir kitų įstatymų normas, kasacinio teismo praktiką, todėl tenkinęs ieškinį iš dalies ir priteisęs iš atsakovo M. U. žalos atlyginimą, išgrynintų pinginių lėšų suma (106 940 Eur), priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

63. CPK 93 straipsnyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (1 dalis); jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis).

64. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkinęs ieškinio reikalavimus kiek jie apima žalos atlyginimą, sprendė, kad mažesnės žalos sumos priteisimas, įvertinant netenkinamo reikalavimo išvestinumą, nelemia išvados dėl proporcingumo principo taikymo sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. sprendžiant dėl šalių patirtų teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo, teismas vertino, kad ieškinys patenkintas pilna apimtimi.

65. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu ir teigia, kad bylinėjimosi išlaidos turėjo būti atlygintos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo pozicija ir vertina, jog teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, nesuklydo.

66. Nagrinėjamu atveju BUAB „Tibras“ nemokumo administratorius su ieškiniais kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydamas iš M. U. priteisti žalos atlyginimą – 106 940 Eur pinigines lėšas, išgrynintas iš ieškovės banko sąskaitos, ir 61 535,74 Eur teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumą, susidariusią, kai įmonė tapo nemoki. Taigi ieškovė reiškė vieną reikalavimą dėl žalos priteisimo, kurį grindė dviem skirtingais pagrindais – CK 2.87 straipsnio pagrindu ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu, todėl teismas skundžiamu sprendimu tenkinęs ieškovės reikalavimą CK 2.87 straipsnio pagrindu ir priteisęs iš atsakovo 106 940 Eur žalos atlyginimą, pagrįstai sprendė, kad ieškinys šioje dalyje dėl žalos priteisimo patenkintas pilna apimtimi.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

67. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, materialiosios bei proceso teisės normų nuostatas ir teismų praktiką, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas yra teisėtas, todėl paliekamas nepakeistas.

68. Netenkinus apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovui M. U. neatlyginamos. Ieškovė ir atsakovas M. Š. prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė tokias išlaidas, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.