Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-04-27 · Civilinė byla Nr. 2-727-464/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-04-27
Bylos Nr.
2-727-464/2017
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalia Kačinskienė, Virginija Čekanauskaitė, Goda Ambrasaitė-Balynienė
Atsakovas
Y. B.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-727-464/2017Teisminio proceso Nr. nesuteiktasProcesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.2.; 3.3.2.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Y. B. (Y. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 28 d. nutarties atsisakyti priimti atsakovo Y. B. (Y. B.) atskirąjį skundą, paduotą civilinėje byloje Nr. 2KT-39-567/2017, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. N2-350-558/2017 ir Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-834-553/2017 sujungimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2017-02-17 nutartimi (atskirojo skundo medžiaga, b. l. 1–3) Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė, remdamasi CPK 136 straipsnio 4 dalimi, išsprendė Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-834-553/2017 ir Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. N2-350-558/2017 sujungimo klausimą, Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 2-834-553/2017, kurioje pareikštos pretenzijos dėl sutuoktinių turto, prijungusi prie Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. N2-350-558/2017 dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių. Nutartyje nurodyta, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai vienoje byloje spręstini klausimai yra nagrinėjami skirtingose bylose, juolab kad šalių santuokos nutraukimo byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pasisakęs dėl teisinio pagrindo sustabdyti bylą sutuoktinių turto padalijimo dalyje ir kitų reikalavimų išnagrinėjimo skyrium nebuvimo. Taip pat pažymėta, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotą bendrąją taisyklę jeigu vienas iš sutuoktinių ar kitas suinteresuotas asmuo atskiroje byloje pareiškia pretenzijas į sutuoktinių turtą, ši byla turi būti sujungiama ir nagrinėjama kartu su santuokos nutraukimo byla. Jokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių santuokos nutraukimo byloje spręstinus klausimus nagrinėti skyrium, šiuo atveju nenustatyta.Atsakovas Y. B. 2017-02-23 pateiktu atskiruoju skundu (atskirojo skundo medžiaga, b. l. 8–14) prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-02-17 nutarties dalį, kuria sujungtos bylos perduotos nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui, nurodęs argumentus, susijusius su sujungtos į vieną bylos teismingumu. Atsakovo teigimu, nesant nė vienam iš CPK 34 straipsnio 2 dalyje numatytų bylų perdavimo pagrindų, teismas neturėjo pagrindo Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 2-834-553/2017 perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Jeigu vienas iš ieškovo reikalavimų teismingas apygardos teismui, ieškinys dėl visų reikalavimų nagrinėjamas apygardos teisme (CPK 33 str. 4 d.), todėl šiuo atveju sujungtos bylos galėjo būti perduotos nagrinėti tik Vilniaus apygardos teismui. Sujungtų bylų perdavimas nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui niekaip neprisidės prie operatyvesnio ir ekonomiškesnio bylos išnagrinėjimo. Skundžiama nutartis paremta nesutikimu su Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių klausimus nagrinėti atskirai, kas apskritai negalėjo būti sujungimo ar perdavimo pagrindams reikšminga aplinkybe. Ieškovė pati pasirinko kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, ši byla buvo užvesta pirmiausiai. Po trejų su puse metų ieškovė persigalvojo ir paprašė bylas sujungti – tokiu būdu sudaromos prielaidos bylų vilkinimui.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017-02-28 nutartimi (atskirojo skundo medžiaga, b. l. 24–25) atsisakė priimti atsakovo Y. B. 2017-02-23 atskirąjį skundą ir grąžino jį atsakovui.Nurodė, kad civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių teisinių pasekmių nagrinėtinos būtent apylinkės teismuose (CPK 26 str., 27 str. 1 p., 381 str. 1 d. ir kt.). Kadangi sujungtų bylų perdavimas tiesiogiai nulemtas procesinės priemonės – civilinių bylų sujungimo taikymo, turint nuspręsti ir tai, koks teismas nagrinės sujungtas bylas, jis negali būti atskirai skundžiamas apeliacine tvarka, nes Vilniaus apygardos teismo 2017-02-17 nutartis neužkerta kelio tolesnei bylos eigai (CPK 334 str. 1 d. 1 p., 2 p.), priešingai, sudaro galimybes greičiau ir tinkamai išnagrinėti santuokos nutraukimo bylą.

Atskirojo skundo argumentai

Atsakovas Y. B. atskirajame skunde (atskirojo skundo medžiaga, b. l. 28–31) prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-02-28 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti atsakovo Y. B. 2017-02-24 atskirąjį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-02-17 nutarties dalį, kuria sujungtos bylos buvo perduotos nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui, atmetant ieškovės I. B. 2017-01-31 prašymą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovas turi teisę skųsti Vilniaus apygardos teismo 2017-02-17 nutarties dalį, kuria sujungtos bylos buvo perduotos nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Tokia teisė aiškiai įtvirtinta CPK 34 straipsnio 4 dalyje, kurioje numatyta, kad dėl teismo nutarties, kuria byla perduodama nagrinėti kitam teismui, gali būti duodamas atskirasis skundas. Tokią atsakovo teisę patvirtina ir teismų praktika, kurioje pažymima, kad teismui priėmus nutartį, kuria teismas (i) sujungia civilines bylas ir (ii) sujungtą civilinę bylą perduoda nagrinėti teismui, bylos šalys turi teisę skųsti teismo nutarties dalį dėl sujungtų bylų perdavimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1839/2014; Klaipėdos apygardos teismo 2011-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2208-513/2011).Ieškovė I. B. paaiškinimuose dėl pateikto atskirojo skundo prašo skundą atmesti. Paaiškinimuose nurodomi tokie argumentai:Teisės apskųsti nutartį, kuria išspręstas bylos perdavimo iš vieno teismo kitam klausimas, įtvirtinimas nereiškia, kad tokia teisė egzistuoja ir dėl nutarties, kuria išspręstas bylų sujungimo klausimas. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1839/2014 buvo sprendžiamas klausimas dėl kitokio pobūdžio civilinių bylų sujungimo – tuo atveju buvo sujungtos civilinė byla dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir civilinė byla dėl pažeistų savininko teisių gynimo ir iškeldinimo iš patalpų. Klaipėdos apygardos teismo 2011-09-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2208-513/2011 klausimas dėl galimybės apskųsti teismo nutartį iš viso nebuvo keliamas. Kasacinio teismo suformuluota bendroji taisyklė, kad tuo atveju, jei vienas iš sutuoktinių ar kitas suinteresuotas asmuo atskiroje byloje reiškia pretenzijas į sutuoktinių turtą, ši byla turi būti nagrinėjama kartu su santuokos nutraukimo byla.Tik pirmosios instancijos teismui yra suteikta teisė spręsti atskirojo skundo priėmimo klausimą. Todėl atsakovo reikalavimas, panaikinus skundžiamą nutartį, priimti atskirąjį skundą bei panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-02-17 nutarties dalį dėl sujungtų bylų perdavimo, reikštų įtvirtintos teismų kompetencijos pažeidimą.Atsakovo argumentai, pagrindžiantys būtinumą panaikinti 2017-02-17 nutarties dalį dėl sujungtų bylų perdavimo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui, nepagrįsti. Atsakovas supainioja dviejų skirtingų institutų taikymą, todėl argumentas, jog sujungtos bylos buvo perduotos nesant CPK 34 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, neturi jokios reikšmės sprendžiant byloje keliamus klausimus. CPK 33 straipsnio 4 dalis netaikytina, nes santuokos nutraukimo klausimus nagrinėja apylinkių teismai. Atsakovas nepagrindžia ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis veiksmų, priešingai, šiuo atveju piktnaudžiauja ne ieškovė, o atsakovas, teikdamas atskirąjį skundą dėl nutarties, kuri nėra apeliacijos objektas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apelianto (atsakovo) Y. B. atskirojo skundo argumentaciją, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti apelianto 2017-02-23 atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017-02-17 nutarties perduoti konkrečiam teismui nagrinėti skirtinguose teismuose anksčiau nagrinėtas ir į vieną civilinę bylą CPK 136 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka sujungtas bylas, teisėtumą ir pagrįstumą.Apeliacinio apskundimo objektu gali būti ne visos pirmosios instancijos teismo nutartys. Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nutartys gali būti skundžiamos paduodant atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo šiais atvejais: 1) CPK tiesiogiai numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Nesutinkant su nutartimi, dėl kurios atskirasis skundas negali būti paduotas, motyvai dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą. Vadovaujantis CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, atskirasis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiama nutartis, kuri pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas (CPK 338 str.).Apeliantas savo teisę skųsti Vilniaus apygardos teismo nutartį (jos dalį) dėl ginčo perdavimo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui kildina iš CPK 34 straipsnio 4 dalies nuostatų. Apelianto Y. B. įsitikinimu, CPK 136 straipsnio 4 dalis dėl bylų sujungimo turėjo būti taikoma kartu su CPK 34 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis teismo priimtos savo žinion bylos perdavimą kitam teismui, todėl nutarties dalis dėl bylos perdavimo kitam teismui gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Tokia apelianto pozicija stokoja teisinio pagrįstumo. CPK 34 straipsnio 4 dalis nenumato abstrakčios galimybės skųsti bet kurią teismo nutartį, kuria vieno teismo žinion priimta byla vėliau perduodama nagrinėti kitam teismui, priešingai, tokia galimybė pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą egzistuoja tik dviem konkrečiais bylos perdavimo kitam teismui atvejais: 1) jeigu pripažįstama, kad ta byla operatyviau ir ekonomiškiau bus išnagrinėta kitame teisme, konkrečiai – pagal daugumos įrodymų buvimo vietą, išskyrus išimtinio teismingumo atvejus (CPK 34 str. 2 d. 1 p.); 2) jeigu iškėlus bylą tame teisme paaiškėja, kad ji buvo priimta pažeidžiant teismingumo taisykles (CPK 34 str. 2 d. 4 p.). Taigi įstatymų leidėjo valia teisė teikti atskiruosius skundus ir skųsti teismo procesinius veiksmus dėl jame iškeltos civilinės bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui pripažįstama tik šiais dviem tiesiogiai įstatyme aptartais atvejais. Visose kitose situacijose galioja bendroji taisyklė – turi būti vertinama, ar konkretus teismo atliktas procesinis veiksmas (nagrinėjamu atveju bylos perdavimas nagrinėti kitam teismui) užkerta kelią tolesnei bylos eigai (CPK 334 str. 1 d. 2 p.). Tokį teisėjų kolegijos vertinimą dėl CPK 34 straipsnio 4 dalyje numatytų atskirųjų skundų padavimo atvejų lemia ne tik šios normos teksto pažodinis aiškinimas, bet ir sisteminio civilinio proceso normų bei įstatymo leidėjo ketinimų aiškinimo taisyklės. Antai CPK 34 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko diskrecijos teisė išspręsti klausimą dėl konkrečios bylos iš vieno apygardos teismo perdavimo kitam apygardos teismui. Akivaizdu, kad atskirasis skundas dėl šios teisės įgyvendinimo, nepaisant paskesnėje, t. y. CPK 34 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto reglamentavimo, taip pat negalėtų būti paduotas (CPK 301 str. 1 d., 331 str. 6 d.). Ši aplinkybė taip pat leidžia nesutikti su atskirojo skundo argumentais, iš esmės reiškiančiais, kad CPK 34 straipsnio 4 dalis pati savaime jau teikia pagrindą apskųsti nutartį (ar jos dalį) ir dėl sujungtų aukštesnės bei žemesnės pakopos teismų nagrinėtų bylų perdavimo nagrinėti pirmąja instancija žemesnės pakopos teismui. Šio aiškinimo kontekste aktuali yra ir įstatymų leidėjo pozicija, išdėstyta kitoje procesinėje normoje – CPK 35 straipsnyje, kurioje yra įtvirtinta vienintelė galimybė atskirai nuo teismo sprendimo atskiruoju skundu apskųsti aukštesnės instancijos (pakopos) teismo nutartį, kuria šis nusprendžia grąžinti žemesnės pakopos teismo nepagrįstai jam perduotą pagal CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktą bylą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje situacijoje Vilniaus apygardos teismas bylų sujungimo klausimą pagrįstai išsprendė remdamasis būtent CPK 136 straipsnio 4 dalies, o ne CPK 34 straipsnio nuostatomis. CPK 136 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas, nustatęs, kad teismo (teismų) žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelios bylos pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima nagrinėti skyrium. Teisėjų kolegija, saistoma atskirojo skundo ribų, nagrinėjamoje situacijoje nevertina bylų sujungimo tikslingumo, nes tai reikštų apelianto atskirojo skundo, kuris nebuvo priimtas, argumentų nagrinėjimą iš esmės. Tačiau skundžiamos nutarties argumentams, kad išsprendus keliuose skirtinguose teismuose esančių bylų sujungimo klausimą, neišvengiamai turi būti nusprendžiama ir dėl to, kuris iš tas bylas anksčiau nagrinėjusių teismų toliau turi nagrinėti bylą, visiškai pritartina. Nagrinėjamoje byloje aktualu dar ir tai, kad pažeisto ar neteisingai išspręsto teismingumo klausimas (CPK 34 str. 2 d. 4 p.), priešingai nei mano apeliantas, Vilniaus apygardos teismui perduodant sujungtus į vieną bylą reikalavimus nagrinėti konkrečiam teismui, nebuvo keliamas ir pirmosios instancijos teismas jo nesprendė – byloje nėra jokių duomenų, kad kuri nors iš sujungtų bylų buvo priimta nagrinėti teisme pažeidžiant teismingumo taisykles. Vadinasi, procesinį sprendimą perduoti bylą nagrinėti atitinkamam teismui lėmė pats bylų sujungimo faktas, o ne pažeistos teismingumo taisyklės (būdamos nesujungtos, bylos būtų ir toliau nagrinėjamos skirtinguose teismuose), todėl galimybės apskųsti teismo nutarties dalį dėl bylos perdavimo kitam teismui tokioje situacijoje, kuri susidarė nagrinėjamoje byloje, įstatymas apeliantui nesuteikia. Taip pat nenustatytas ir kitas pagrindas atskirajam skundui priimti – kelias tolesnei šios bylos eigai nėra užkirstas (CPK 334 str. 1 d. 2 p.). Aptardama kitų apelianto skundo argumentų (dėl nukrypimo nuo teismų praktikos) pagrįstumą teisėjų kolegija, viena vertus, akcentuoja, kad kiekvienoje konkrečioje byloje teismo pateikti išaiškinimai neturi būti taikomi abstrakčiai ir bet kokiame kontekste. Kitoje byloje jais gali būti remiamasi tik tuomet, jeigu abiejose bylose yra susiklosčiusios tapačios arba labai panašios faktinės situacijos. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/ 2009).Nagrinėjamos ir apelianto cituojamos Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-27 nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-1839/2014 faktinių aplinkybių (situacijos) esminio tapatumo teisėjų kolegija neįžvelgia, todėl ir minėtoje nutartyje pateikti išaiškinimai nėra aktualūs. Nurodytoje kaip precedentinė byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl iš sutartinių teisinių santykių atsiradusių ginčų bei iš jų kylančių priešpriešinių prievolių įvykdymo sujungimo į vieną bylą bei dėl jos perdavimo nagrinėti vienam iš teismų, taip pat buvo pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ne tik bylų sujungimo, bet ir bylų teismingumo klausimą pagal CPK 33 straipsnio 4 dalį. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys apie tolesnę nurodomos bylos procesinę eigą leidžia įsitikinti, kad dėl sujungtos bylos teismingumo, priėmus atskirąjį skundą, buvo spręsta Lietuvos apeliacinio teismo 2015-04-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-471-157/2015 (CPK 179 str. 3 d.). Nagrinėjamo ginčo atveju kilo poreikis spręsti iš šeimos teisinių santykių atsiradusių reikalavimų sujungimą į vieną bylą ir išnagrinėti juos kartu, atsižvelgiant į CPK 382 straipsnio 4 punkto, 385 straipsnio reikalavimus, o netinkamai iš pat pradžių išspręsto teismingumo klausimo problema, kaip jau buvo konstatuota šios nutarties 16 punkte, nekilo. Bylų sujungimo, remiantis CPK 136 straipsnio 4 dalies nuostatomis, į vieną bylą procesinis veiksmas taip pat negali būti skundžiamas atskiruoju skundu, apie tai nuosekliai pasisakoma teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-11-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1429/2010; 2013-02-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-687/2013; 2013-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-867/2013; 2014-12-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2229/2014; 2015-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-819-157/2015). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012-03-29 priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-301/2012 pažymėjo, kad nei CPK 136 straipsnio 4 dalyje, nei kitose CPK normose nenumatyta teisė apeliacine tvarka atskiruoju skundu skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl bylų sujungimo ar atsisakymo sujungti bylas. Jeigu teismas bylas sujungia, įgyvendinami ekonomiškumo ir operatyvumo principai, dėl to nėra užkertama galimybė tolesnei bylos eigai, priešingai, procesas tampa tik spartesnis.Kita vertus, remtis precedentais, ypač tos pačios pakopos, o ne aukštesnės instancijos teismo precedentais, būtina apdairiai ir atsižvelgiant tiek į precedento sukūrimo laiką, tiek ir į kitokius turinčius reikšmės veiksnius, pavyzdžiui, į faktą, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Šiame kontekste vienos Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-27 vienasmeniškai teisėjo priimtos nutarties apelianto skundo pozicijai pagrįsti, kad bylos šalys turi teisę atskiruoju skundu kvestionuoti aukštesnės instancijos teismo Civilinių bylų skyriaus primininkui deleguotos teises perduoti sujungtą bylą nagrinėti žemesnės instancijos teismui įgyvendinimą, t. y. skųsti teismo nutarties dalį dėl sujungtų bylų perdavimo, aiškiai nepakanka. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apelianto atskirąjį skundą dėl teismo procesinio sprendimo dalies, kuria išspręstas sujungtų bylų perdavimo nagrinėti konkrečiam teismui klausimas. Pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo nutartį pagrindo nėra.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjosGoda Ambrasaitė - BalynienėVirginija ČekanauskaitėDalia Kačinskienė