Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. liepos 16 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. liepos 22 d. nutartimi, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje bei 140 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 1 metams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 3 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžio paskirtos bausmės pridedant visą Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę – areštą 30 parų bei 2695,15 Eur baudą, arešto bausmę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu, pakeičiant į 1 mėnesį laisvės atėmimo, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams ir 2695,15 Eur bauda; į bausmės laiką nuspręsta įskaityti atliktą 30 parų arešto bausmę, paskirtą Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžiu, ir laikyti, kad A. K. jau yra atlikęs 30 dienų laisvės atėmimo bausmės; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.), A. K. pripažintas recidyvistu; A. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo jo faktinio sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį; A. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo; civilinį ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. K. priteista nukentėjusiajai D. K., atstovaujamai pagal įstatymą K. K., 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo kaltės, veikos kvalifikacijos, paskirtos bausmės nekvestionuoja, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, todėl prašo jį dėl šios veikos išteisinti, o taip pat peržiūrėti paskirtą bausmę. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir A. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje

8. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-145-495/2021, Nr. 2K-113-697/2022). Nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi glaustai, tiksliai, nuosekliai ir sudaryti logišką visumą, išvados turi būti argumentuotos, įtikinamos ir nekelti abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2013, Nr. 2K-338-511/2017). Baudžiamojoje byloje esantys prieštaravimai turi būti patikrinti ir teismo įvertinti, dėl tų pačių aplinkybių nuosprendyje negali būti prieštaringų išvadų. Išvados turi būti padarytos įrodymų analizės pagrindu. Tačiau, kita vertus, teismo nuosprendyje nereikalaujama išdėstyti visų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu surinktų duomenų. Teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką ir ribas, sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-7-48/2009).

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei argumentus, nurodytus skundžiamame nuosprendyje, apeliaciniame skunde ir išsakytus proceso dalyvių apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka bylos aplinkybes, teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, išvada, kad nuteistasis A. K. įvykdė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, tai yra jis tyčia pastūmė mažametę D. K., kuri atsitrenkė į laiptų turėklus, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą, yra teisinga. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, suvaržiusių įstatymo garantuotas traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens teises ar sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nebuvo padaryta. Analizuodama pirmosios instancijos teismo atliktą surinktų įrodymų vertinimą bei skundžiamo nuosprendžio turinį pirmiau aptartų BPK reikalavimų kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos išdėstė nuosprendyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad teismas vadovavosi neleistinais, nepatikimais, ar prieštaringais įrodymais, ignoravo kokias nors esmines bylos aplinkybes ar padarė klaidų dėl įrodymų turinio.

10. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-489/2017, 2K-313-489/2019). Nusikaltimo objektas yra žmogaus sveikata ir kūno neliečiamumas. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas.

11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytoje vietoje ir nurodytu laiku A. K. mažametei nukentėjusiajai D. K. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir duodamas parodymus teisme nuteistasis A. K. kaltu dėl mažametei sukelto fizinio skausmo ir jai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo neprisipažino. Tvirtino, kad jis pas K. K. bute nebuvo, mažamečio vaiko nestūmė, prieš mergaitę nesmurtavo, tuo metu jis buvo namuose. Jam paskambino sesuo ir pasakė, kad atvažiavo policija, ji pasakė, kad policiją iškvietė V.. Jis nuėjo prie policijos pareigūnų, su jais aiškinosi aplinkybes, po to jam pareigūnai leido išvažiuoti ir jis išvažiavo. Tai galėjo būti apie 15.30 val. (1 t., b. l. 184, 2 t., b. l. 11, 3 t., b. l. 2). Tačiau tokius nuteistojo parodymus teisėjų kolegija vertina kaip gynybinę poziciją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi juos paneigia kitų byloje ištirtų įrodymų visuma.

13. Be to, mažametės nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą K. K. parodymus patvirtina nukentėjusiojo V. E. parodymai. Apklaustas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis V. E. parodė, kad į namus atėjo A. K., paskambino į duris. M. Ž. buvo virtuvėje kartu su mergaite, buvo ir jo sesuo K.. Mergaitė nubėgo atidaryti duris ir A. K., eidamas į vidų, stūmė mergaitę. Po to Ž. paėmė už rankos mergaitę ir užsidarė miegamajame, iš paskos nuėjo ir jis. D. labai verkė. Nematė, kaip (A. K.) D. pastūmė, tik daug rusiškų žodžių girdėjo. Mergaitė sakė, kad dėdė ją stūmė, ji verkė. Sesuo K. dėl mergaitės kreipėsi pas medikus (3 t., b. l. 3). Apklausiamas tyrimo metu nukentėjusysis V. E. nurodė iš esmės tas pačias nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Jis parodė, kad išgirdus beldimą, K. su dukra D. nuskubėjo atidaryti durų. D., kaip visada, nubėgo pirma prie durų. Jis tuo metu buvo valgomajame-svetainėje, o M. Ž. buvo virtuvėje. Jis girdėjo, kaip sesuo atidarė buto duris, o tuomet iškart išgirdo pažįstamo A. K. balsą, kuris šaukė. Einant iš valgomojo išgirdo verkiant sesers mažametę dukrą D.. Atėjęs į koridorių pamatė, kad sesers draugas M. Ž. neša D. į kitą kambarį, o A. K. stovėjo buto durų tarpduryje. Tik išėjus A. K., jis iš karto pats paskambino bendruoju pagalbos telefonu. Po to jis pamatė, kad yra sužalota jo sesers dukros D. dešinės kojos blauzda, išorinėje pusėje. Koja buvo nubrozdinta, matėsi truputis kraujo. Po kelių dienų jo sesuo vežė dukrą pas gydytoją apžiūrai, iškart nevežė, nes nežinojo, kad reikia tai daryti (1 t., b. l. 94–97). Nukentėjusiojo V. E. nurodytas aplinkybes, kad tik iš buto išėjus A. K., jis skambino bendruoju pagalbos centrui, o vėliau teikė pranešimą, patvirtina BIRT ataskaitų žiūryklėje esantys duomenys, iš kurių matyti, kad: 2024 m. liepos 21 d. buvo užfiksuoti du pranešėjo V. E. skambučiai: 15.07 val. gautas pranešimas, kad „pažįstamas su tėvu sumušė pranešėją prieš 30 minučių prie parduotuvės“, o 15.43 val. gautas dar vienas pranešimas, kad „prieš 5 minutes pažįstamas asmuo bandė įsibrauti į namus ir nustūmė mažą vaiką nuo laiptų“; 2024 m. liepos 22 d. pranešime nurodyta, kad „A. K. atėjo pas mus, kur gyvena kartu ir mažametis vaikas ir jos mama K.. Jis, puldamas ant manęs, pastūmė ir sužalojo mažametę mergaitę. Visą šį įvykį matė M. Ž.“ (1 t., b. l. 170–172). Nors nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais bandoma sumenkinti nukentėjusiojo V. E. duotus parodymus, akcentuojant tarpusavio santykius, tai, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus, tačiau vien faktas, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, jų tarpusavio santykiai yra konfliktiški, savaime neleidžia pripažinti jo duotų parodymų nepatikimais. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusiojo V. E. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių viso proceso metu išliko nuoseklūs, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad neblaivumas nukentėjusiajam sutrukdė suvokti esmines nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Svarbu ir tai, kad apie įvykį (D. K. pastūmimą) V. E. pranešė iškart po įvykio. Tai, kad V. E. ir A. K. tarpusavio santykiai yra konfliktiški ir tai gali būti vertinama kaip galimas suinteresuotumas apkalbėti vienas kitą, tačiau jie netampa lemiami, jei vieno iš šių asmenų parodymus patvirtina kiti įrodymai. Šiuo nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, nukentėjusiojo V. E. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir jie atitinka kitus bylos įrodymus, tuo tarpu paties nuteistojo A. K. parodymai, kad jis pas K. K. bute nebuvo, mažamečio vaiko nestūmė, prieš mergaitę nesmurtavo, tuo metu jis buvo namuose, nėra patvirtinti jokiais byloje esančiais objektyviais įrodymais.

14. Be to, K. K. ir V. E. parodymus, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo atėjęs A. K., kuris pastūmė mažametę D. K. ir ji patyrė sužalojimus, patvirtino liudytojas M. Ž.. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas M. Ž. patvirtino tyrimo metu duotus parodymus, kad būnant kartu namuose su drauge K., jos mažamete dukra D. K. ir draugės broliu V. E., po pietų, dienos metu, tiksliai laiko nepamena, išgirdo skambutį į buto duris ir kartu beldimą. Išgirdusi beldimą, K. su dukra D. nuskubėjo atidaryti durų. D. nuskubėjo pirmesnė. K. pravėrus duris, jis, tuo metu būdamas virtuvėje, matė, kad prie durų stovėjo jam nepažįstamas vyras, kuris šaukė: „kurva, užmušiu“. Kam šis vyras skyrė šiuos žodžius, jis nesuprato. Šis vyras atrodė įniršęs ir piktas. K. pravėrus duris, šis vyras ranka plačiai atidarė buto duris. Tuo metu draugės dukra D. žengė į priekį ir tas vyras nustūmė draugės dukrą. Jis nespėjo, kuo tas vyras pastūmė D. – ranka, ar kita kūno dalimi. Kur atsitrenkė nustumta draugės dukra, nematė. Jis labai išsigando, nes nesuprato kas vyksta. Tada greitai pribėgo prie K., paėmė D. ir parnešė į kitą kambarį, kad pastaroji nematytų vykstančio konflikto. Mergaitė labai išsigando, ji pradėjo verkti. Matė, kad buvo nubrozdinta D. kojos blauzda išorinėje pusėje, tačiau, kurios kojos, dabar neatsimena. Jis užsidarė kambario duris, buvo su mergaite ir nematė, kas vyko toliau (1 t., b. l. 88–91). Šie liudytojo M. Ž. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių atitinka nukentėjusiosios atstovės K. K. ir nukentėjusiojo V. E. parodymus, nėra prieštaringi, o be to jų nurodytas aplinkybes, kad mažametė nukentėjusioji D. K. dėl A. K. veiksmų patyrė sužalojimus, patvirtina VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pateikti duomenys bei specialisto išvada.

15. Iš jau minėtos BIRT ataskaitų žiūryklės matyti, kad 2024 m. liepos 23 d. 18.22 val. buvo gautas VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ gydytojos D. B. pranešimas, kad kreipėsi mama su dukra D. K., gimusia (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini) rajonas, diagnozė – dešinės blauzdos nubrozdinimas (1 t., b. l. 100). Kad D. K., gimusiai (duomenys neskelbtini), VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ buvo nustatytas dešinės blauzdos nubrozdinimas, patvirtina ir 2024 m. liepos 29 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymas (1 t., b. l. 36). Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2024 m. rugpjūčio 2 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad D. K. nustatyti odos nubrozdinimai dešinėje blauzdoje galėjo būti padaryti 2024 m. liepos 21 d., kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis (1 t., b. l. 42–43). Be to, 2024 m. rugpjūčio 2 d. vaiko situacijos vertinimo anketoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kad 2024 m. liepos 30 d. pokalbio su mažamete D. K. metu, VTAS specialistėms paklausus pastarosios, ar skauda kojytė, mažametė D. K. pati parodė tuo metu jau mažai matomą dėmelę ant blauzdos (1 t., b. l. 76). Visi šie duomenys patvirtina, kad mažametė nukentėjusioji D. K. specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus patyrė būtent nagrinėjamo įvykio metu, kai, A. K. pastūmus, atsitrenkė į laiptų turėklus. Todėl nuteistojo keliama versija, kad mažametė nukentėjusioji sužalojimus galėjo patirti kitomis aplinkybėmis ar kitu metu, atmestina kaip nepagrįsta.

16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie aptarti įrodymai papildo vieni kitus ir sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo A. K. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo, todėl neturi jokio pagrindo jais nesiremti. Sugretinus mažametės nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą K. K. parodymus su nukentėjusiojo V. E., liudytojo M. Ž. parodymais, kitais byloje esančiais ir anksčiau aptartais įrodymais, esminių neatitikimų nenustatyta. Todėl netikėti mažametės nukentėjusiosios atstovės K. K., nukentėjusiojo V. E., liudytojo M. Ž. duotais parodymais, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, tuo labiau, kad jie parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų (be nuteistojo A. K. nurodytų aplinkybių, kurių nepatvirtina jokie kiti duomenys), kurie sudarytų pagrindą manyti, jog minėti asmenys siekia apkalbėti nuteistąjį A. K., apkaltinti jį nebūto nusikaltimo padarymu ir dėl to duoda neobjektyvius parodymus, sąmoningai iškraipydami mažametės nukentėjusiosios D. K. sužalojimo aplinkybes.

17. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis A. K., pagrįstai nesivadovavo liudytojais apklaustų policijos pareigūnų R. N. ir T. B. parodymais. Apklausta teisiamojo posėdžio metu R. N. parodė, kad ji nelabai atsimena tų įvykių, kadangi praėjo daug laiko. Gavo pranešimą, kad prie ,, (duomenys neskelbtini)“ parduotuvės buvo kažkoks įvykis, tačiau negali pasakyti, ar buvo susipažinusi su antru pranešimu. Buvo nuvykusi į butą. Viduje buvo mergaitė, aiškino, kad ji turėjo išgąstį. Jie sumušimo mergaitei nenustatė, pareiškimą (pareiškėja) atsisakė rašyti. Ši liudytoja, atsakydama į proceso dalyvių klausimus, parodė, kad ant mergaitės jokių sužalojimų nesimatė, mergaitę apžiūrėjo tik vizualiai, mergaitės detalesnės apžiūros nebuvo. Mergaitei galėjo būti iki (duomenys neskelbtini) metų. Kadangi pareiškėjas buvo neblaivus, pasiūlė išsiblaivius kreiptis į policiją per „ePolicija“. Liudytojas T. B., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, taip pat nurodė, kad mergaitės būsenos nevertino, į butą vyko dėl įvykio prie parduotuvės, todėl, rašydamas tarnybinį pranešimą, visą dėmesį kreipė į įvykius su E.. Vertinant šių liudytojų parodymus svarbu ir tai, kad liudytojai R. N. ir T. B. pirmos instancijos teise buvo apklausti 2025 m. gegužės 22 d., tai yra praėjus net 10 mėnesių po įvykio. Akivaizdu, kad kai kurias įvykio aplinkybes šie liudytojai galėjo užmiršti (tai patvirtina ir aplinkybė, kad liudytoja R. N. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusiajai mergaitei buvo iki (duomenys neskelbtini) metų (nors D. K. tuo metu buvo tik (duomenys neskelbtini)), kad įvykio vietoje buvo mažametės mergaitės močiutė (nors tokių aplinkybių nei vienas įvykio vietoje buvęs asmuo nenurodė), tuo labiau, kad policijos pareigūnai panašių pranešimų apie įvykius gauna tikrai daug, be to, minėti liudytojai teismo posėdyje pripažino, kad visą dėmesį buvo sutelkę į aplinkybių dėl V. E. sumušimo išsiaiškinimo ir net nepamena, ar buvo susipažinę su antru pranešimu dėl mergaitės sužalojimo. Kadangi pranešėjas V. E. buvo neblaivus (jam buvo nustatytas 1,85 promilių girtumas), mergaitės motina K. K. įvykio vietoje nereiškė pretenzijų dėl mergaitės sužalojimo (liudytojų R. N. ir T. B. parodymai), minėti policijos pareigūnai, ant mergaitės kūno (detaliau jo neapžiūrėję) akivaizdžių sužalojimų nepastebėję, dėl įvykio su D. K. net nesurašė tarnybinių pranešimų, o pasiūlė pareiškėjui V. E. išsiblaivius kreiptis į policiją per elektroninių paslaugų portalą „ePolicija“. Kadangi šie policijos pareigūnai detalios D. K. apžiūros neatliko, jie galėjo nepastebėti ir odos nubrozdinimų nukentėjusiosios dešinėje blauzdoje, kurie buvo rasti apžiūrint mergaitę ligoninėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie liudytojų R. N. ir T. B. parodymai tiesiog negali būti laikomi patikimais įrodymais, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymų nevertino nustatinėjant nagrinėjamo įvykio aplinkybes.

18. Dėl liudytojų R. A. ir L. P. parodymų vertinimo pažymėtina, kad liudytojos, apklaustos tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir tyrimo metu, tvirtino, jog jos nagrinėjamo įvykio metu buvo pas L. P. bute, kuris yra priešais K. K. butą, ir nematė, kad A. K. būtų atėjęs pas K. K. į butą. Taigi liudytojos paties įvykio, kaip buvo pastumta mažametė nukentėjusioji D. K., nematė. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais yra tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Kaip jau buvo minėta, liudytojos R. A. ir L. P. šioje byloje vertinamo įvykio nematė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių liudytojų parodymais nesivadovavo spręsdamas A. K. kaltės klausimą. Nors apeliaciniame skunde su tokiu vertinimu nesutinkama, tačiau šis nesutikimas yra grindžiamas išimtinai tik paties nuteistojo samprotavimu apie tai, kaip turėtų būti vertinami liudytojų R. A. ir L. P. parodymai. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

19. Taigi išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog A. K. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas A. K. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, tai yra pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria priimto nuosprendžio motyvams dėl A. K. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, todėl išteisinti jį dėl šios nusikalstamos veikos nėra jokio pagrindo.

Dėl nuteistajam A. K. paskirtos bausmės

20. Nors apeliacinio skundo aprašomojoje dalyje nuteistasis A. K. nurodė, kad skundžiamu nuosprendžiu jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės nekvestionuoja (neginčija), tačiau apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje prašo ne tik jį išteisinti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, bet ir peržiūrėti jam Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. liepos 16 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakys tiek dėl nuteistajam A. K. už atskiras nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 3 dalyje, paskirtų bausmių, tiek dėl subendrintos bausmės.

21. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, jog teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

22. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, nes tik visų paminėtų aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Taigi teismas bausmę gali paskirti tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir pagal bendrąsias bausmių skyrimo taisykles tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Pažymėtina, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be to, teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, taip pat būtina atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-122-976/2021, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-99-511/2018, Nr. 2K-266-648/2022).

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra baudžiamąją bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bausmę griežtina ar švelnina tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir todėl neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek jo padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, o taip pat kitas reikšmingas aplinkybes, bei paskyrė A. K. teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos.

24. Pirmosios instancijos teismas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nuteistajam A. K. skyrė laisvės atėmimą 6 mėnesiams, o už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje – laisvės atėmimą 1 metams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad A. K. už jam inkriminuotas veikas, kurias padarė būdamas teistas, turėdamas neišnykusį bei įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, padarė du naujus tyčinius smurtinius nusikaltimus, vienas jų prieš mažametį asmenį, į kaltinamojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, skirtinos laisvės atėmimo bausmės, nes ankstesni teistumai jokios įtakos jo elgesiui nepadarė. Remdamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgdamas į A. K. asmenybę – teistas dešimt kartų, paskutinį kartą teistas 2025 m. sausio 31 d., arešto bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, yra nedirbantis, išsituokęs, turi (duomenys neskelbtini) nepilnamečius vaikus, į tai, kad padarytos smurtinės nusikalstamos veikos esant tiesioginei tyčiai, sukelti padariniai – fizinio skausmo sukėlimas, nežymus sveikatos sutrikdymas, pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (tai, kad abi jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)), pirmosios instancijos teismas motyvuotai parinko tinkamos rūšies bausmes bei teisingai nustatė jų dydį. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi, taikant švelnesnį bausmių dalinio sudėjimo bendrinimo būdą, subendrinta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), ir nėra per griežta.

25. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šiuo nuosprendžiu A. K. paskirta subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis, pagrįstai visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams ir 2695,15 Eur bauda. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes, būtų netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta. Todėl keisti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. liepos 16 d. nuosprendį dėl nuteistajam A. K. paskirtos bausmės nėra jokio pagrindo.

26. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl 500 Eur neturtinės žalos dydžio priteisimo atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimus, taip pat protingumo, teisingumo kriterijus bei suformuotą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2017, 2K-318-693/2017, 2K-347/2018, 2K-70-942/2022, 2K-130-387/2023 ir kt.). Vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį mažametei nukentėjusiajai kaip aiškiai per mažą ar per didelį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.