Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Julianus Inkaso“ ieškinį atsakovui R. S. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo AS Inbank filialas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 10000 Eur negrąžintą kreditą, 593,08 Eur sutarties mokestį, paskaičiuotą iki sutarties nutraukimo, 953,38 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2019 m. birželio 3 d. atsakovas ir pradinis kreditorius AS Inbank filialas (buvusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Mokilizingas“) sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią pradinis kreditorius suteikė atsakovui 10000 Eur kreditą 72 mėn. terminui, o atsakovas įsipareigojo iki 2025 m. birželio 24 d. grąžinti kreditą bei sumokėti sutartimi nustatytus mokėjimus. Už naudojimąsi kredito lėšomis sutartimi nustatyta 2 proc. dydžio metinė palūkanų norma, 6425,36 Eur dydžio bendra kredito kaina (t. y. 667,36 Eur palūkanos + 5758 Eur kiti mokesčiai iš sutarties), 19,11 proc. dydžio bendra kredito kainos metinė norma. Sutartimi nustatyta vartojimo kredito metinė palūkanų norma ir bendra vartojimo kredito kaina atitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) nustatytus bendrai vartojimo kredito kainai taikomus reikalavimus. Pradinis kreditorius prieš sudarant vartojimo kredito sutartį atliko atsakovo kreditingumo vertinimą, laikydamasis Vartojimo kredito įstatymo bei Lietuvos banko valdybos Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų reikalavimų, t. y. atsižvelgė į tuo metu buvusius atsakovo įsipareigojimus, jo tvarias pajamas, kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat kreditingumas buvo vertinamas atsižvelgiant į atsakovo šeimos sudėtį ir šeimos narių skaičių. Pradinis kreditorius atlikęs atsakovo kreditingumo vertinimą ir atsižvelgdamas į šio vertinimo metu gautus duomenis, kredito sutarties sąlygose nustatė periodinių įmokų dydį, jų mokėjimo periodiškumą bei kredito grąžinimo galutinį terminą užtikrindamas, kad kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos dydis pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms (įmoka pagal sutartį + visi kiti privalomi mokėjimai kitoms finansų įstaigoms) neviršys Lietuvos banko nustatyto 40 procentų dydžio vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų. Taip pat pradinis kreditorius prieš atsakovui sudarant sutartį, supažindino jį su sutartimi nustatytais mokėjimais bei kitomis sutarties sąlygomis Vartojimo kredito įstatymo 5-6 straipsniuose nustatyta tvarka. Atsakovas susipažinęs su vartojimo kredito sutarties bendrosiomis sąlygomis, jose nustatyta tvarka pateikė paraišką vartojimo kreditui gauti. Gavus paraišką pradinis kreditorius atliko atsakovo kreditingumo vertinimą ir atsižvelgdamas į šio vertinimo metu gautus duomenis parengė ir pateikė atsakovui konkretaus kredito pasiūlymą pagal Vartojimo kredito įstatymu nustatytą formą „Standartinė informacija apie vartojimo kreditą“, tam, kad atsakovas galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti pagal gautą informaciją pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo. Atsakovui pateiktame pasiūlyme „Standartinė informacija apie vartojimo kreditą“ detaliai, su komentarais, paaiškinimais, apskaičiavimo būdais bei pavyzdžiais nurodytos visos atsakovui suteikiamo konkretaus kredito pagrindinės sąlygos, įskaitant: kredito rūšis; bendra vartojimo kredito suma; kredito sutarties trukmė; kredito palūkanų norma; palūkanų dydis pinigine išraiška; bendra kredito gavėjo mokama suma; bendra vartojimo kredito kainos metinė norma; įmokų dydis, jų mokėjimo skaičius ir periodiškumas; konkretūs mokėjimai pagal sutartį, kurie įskaičiuojami į bendrą vartojimo kredito kainą (sutarties sudarymo, administravimo ir kt.) ir jų dydžius; bei kita Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnyje nurodyta informacija apie esmines kredito sąlygas. Atsakovui buvo suteiktas protingas laikas savarankiškai išstudijuoti prašomo kredito suteikimo sąlygas, aptarti jas su atsakovo nuožiūra pasirinktais konsultantais/specialistais, taip pat jam buvo suteiktos galimybės pateikti klausimus, prašymus bei pasiūlymus kreditoriaus darbuotojams dėl numatomų mokėjimų, jų dydžių, terminų bei kitų kredito sąlygų, gauti atsakymus į pateiktus klausimus ir t. t. Kredito sutartis buvo sudaryta tik po to, kai atsakovas, susipažinęs su prašomo kredito suteikimo konkrečiomis sąlygomis, pakartotinai išreiškė norą ir savo valią sudaryti kreditavimo sutartį aptartomis sąlygomis. Sudarius vartojimo kredito sutartį atsakovas savo sutartines pareigas vykdė netinkamai, t. y. nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl 2019 m. spalio 24 d. pradinis kreditorius nutraukė su atsakovu sudarytą sutartį. Sutarties nutraukimo datai atsakovas liko skolingas: 10000 Eur kredito sumą, 83,35 Eur pelno palūkanas, paskaičiuotas nuo negrąžinto kredito, pritaikant sutartimi sulygtą 2 proc. metinę palūkanų normą už laikotarpį nuo sutarties sudarymo dienos 2019 m. birželio 3 d. iki sutarties nutraukimo 2019 m. spalio 24 d., 1057,30 Eur sutarties mokestį, paskaičiuotą iki sutarties nutraukimo 2019 m. spalio 24 d., bendra skolos suma sudarė 11140,65 Eur. Pradinis kreditorius AS Inbank filialas pagal 2017 m. kovo 6 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį reikalavimo teisę į atsakovą perleido ieškovei. Po reikalavimo teisių perleidimo, atsakovas sumokėjo ieškovei 547,57 Eur, tokiu būdu, ieškinio parengimo datai atsakovo skolos likutis yra: 10000 Eur negrąžintas kreditas, 593,08 Eur sutarties mokestis, paskaičiuotas iki sutarties nutraukimo ir 953,38 Eur delspinigiai, paskaičiuoti nuo 2022 m. liepos 20 d. iki 2023 m. sausio 20 d., taikant 0,05 proc. dydžio delspinigių normą ir neviršijant 180 dienų.

Atsakovas atsiliepimu nesutinka su ieškovės reikalavimais ir prašo juos atmesti, išskyrus vartojimo kredito paskolos grąžinimą nustatant 9032,43 Eur grąžintiną sumą; prašo taikyti dalinį priteistos sumos grąžinimą kas mėnesį, nustatant atsakovui dalinius (periodinius) mokėjimus mokant po 200 Eur per mėnesį ieškovės naudai. Nurodė, kad tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo vartojimo kredito sutartis sudaryta automatiniu (nuotoliniu) būdu pagal pradinio kreditoriaus pateiktas sutarties sąlygas prisijungimo būdu. Atsakovas neturėjo jokių galimybių individualiai derėtis ir susitarti dėl kitokių sąlygų. Ieškovė nepateikė duomenų, kiek laiko atsakovas turėjo susipažinti su esminėmis sutarties sąlygomis ir priimti sprendimą dėl sutarties sudarymo, t. y. ieškovė tinkamai nevykdė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnyje nurodytos pareigos, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.887 straipsnio 8 dalies reikalavimų, kad visais atvejais, bet kokiu būdu siūlant vartotojui sudaryti kredito sutartį, turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma. Rašytinis pasiūlymas turi būti iliustruojamas bendros kredito kainos apskaičiavimo pavyzdžiu. Akivaizdu, jog atsakovas neturėjo realios galimybės tinkamai įvertinti sutarties, jos sąlygų, nesudarius teisės tartis ir derėtis bei nusistatyti individualias, teisingas bei protingas sąlygas, kas iš esmės išimtinai pažeidė atsakovo teises ir interesus ir tokias situacijas įstatymas draudžia. Sutartis neišlaiko šalių teisių ir pareigų balanso dėl eilės papildomų mokesčių, kurie pagal įstatymus negali būti taikomi. Kaip matyti iš sutarties specialiųjų sąlygų, paskolos sumos dydis – 10000 Eur, be palūkanų ir kitokių paskolos pabrangimo procentinių dalių (dedamųjų – 2 proc. metinių palūkanų normos, 19,11 proc. BVKKMN). Numatytas sutarties administravimo mokestis sudaro 64,25 proc. (6425,30 Eur) nuo visos suteikto kredito sumos, o bendrai skaičiuojant atsakovas įpareigojamas grąžinti daugiau kaip 85,36 proc., neskaičiuojant netesybų. Pažymėtina, jog Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta ir atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros, kas šiuo atveju akivaizdžiai neatitinka teisės normų imperatyvų. Sutarties 1.14. punkte nurodoma, jog sutarties administravimo mokestis – bendrovės imamas mokestis už paskolos suteikimą, dokumentų paruošimą, sutarties administravimą ir kitus susijusius veiksmus. Sutarties administravimo mokestis sutarties specialiosiose sąlygose yra išreikštas procentu nuo paskolos sumos dydžiu (mokėjimų grafike nurodyta konkreti pinigų suma, sudaranti sutarties administravimo mokestį). Įvertinus sutarties nuostatas, sutartyje numatyto administravimo mokesčio pobūdį, jo mokėjimo atvejus ir apskaičiavimo būdą, akivaizdu, jog jis neatitinka protingumo ir pagrįstumo kriterijų bei sąžiningos verslo praktikos reikalavimų bei pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą, todėl šis mokestis turi būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Kaip matyti iš sutarties specialiųjų sąlygų, vienas iš atsakovo mokėtinų mokesčių – tai BVKKMN, kuris tarsi sudaro 19,11 proc., bet nėra aiškus šio mokesčio apskaičiavimo būdas ar metodika, nėra atskleistas jo turinys, be kita ko, vien iš tokios santrumpos nėra aišku, dėl ko, kokiu tikslu taikoma ar/ir nesidubliuoja su kitais mokesčiais. Ši sąlyga, kaip ir kitos esminės sąlygos, nebuvo individualiai aptarta, neatitinka skaidrumo principo, todėl negali būti taikoma. Atsakovo vertinimu, pradinis kreditorius taip pat pažeidė atsakingojo skolinimo principą, t. y. netinkamai nustatė atsakovo tvarias pajamas, netinkamai įvertino prisiimamų įsipareigojimų ir pajamų santykį. Ieškovė tik deklaratyviai nurodo, jog buvo atliktas atsakovo kreditingumo vertinimas, t. y. atsižvelgė ir nusprendė, jog atsakovas būtų pajėgus įvykdyti savo įsipareigojimus pagal sutartį. Kad toks vertinimas nebuvo atliktas, rodo visiškai tiesos neatitinkantis teiginys, kad kreditingumas buvo vertinamas atsižvelgiant į atsakovo šeimos sudėtį ir šeimos narių skaičių. Toks teiginys absoliučiai neteisingas, nes atsakovas jokių šeimos neturėjo ir jų neturi, kurie ar kuriuos vienaip ar kitaip paveiktų kreditas. Atsakovas kredito paėmimo metu jau turėjo finansinių įsipareigojimų: Kreditų centras lt. – 1500 Eur, Vivus Lt – 1500 Eur, UAB „Omnitel“ – 800 Eur. Kredito davėjas tokiais faktais nesidomėjo ir netikrino, juo labiau, jog atsakovas taip pat mokėjo ir moka gyvenamųjų patalpų nuomą. Dėl šių priežasčių turi būti taikoma Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalis, nustatanti, kad palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Pažymėtina ir tai, jog atsakovas dalį prievolės yra įvykdęs, t. y. sumokėjo ieškovei 967,57 Eur, bet ne 547,57 Eur, kaip nurodyta ieškinyje. Šiuo atveju, pritaikius Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalį, pripažintina, jog palūkanos, netesybos ir mokesčiai numatyti neteisėtai, todėl tokie mokėjimai turi būti panaikinti „ab initio“ ir atitinkamai ieškovės reikalavimai dėl 593,08 Eur sutarties mokesčio, 953,38 Eur delspinigių ir pelno palūkanų negali būti tenkinti, t. y. turi būti atmesti. Taip pat turi būti sumažinta 10000 Eur negrąžinto kredito suma, ją sumažinat atsakovo sumokėtų įmokų dalimi– 967,57 Eur. Tokiu atveju kredito skolos suma sudarytų 9032,43 Eur. Šiuo metu atsakovas gyvena vienas, t. y. šeimos ir šeimos narių nėra, jo pajamas sudaro gaunamas darbo užmokestis nuo 850 Eur iki 900 Eur. Atsakovas jokių kitokių pajamų negauna, išskyrus 2000 m. senumo automobilį, kito turto neturi. Atsakovas turi kreditorinių įsipareigojimų, be to nuomojasi gyvenamąsias patalpas ir moka nuomą už jas. Esant šioms aplinkybėms ir teismui nusprendus, jog ieškinys pagrįstas ir teisėtas, atsakovas realiai įsipareigojimų negalėtų įvykdyti, todėl prašo sprendimo įvykdymą išdėstyti dalimis, jį vykdant atliekant mokėjimus po 200 Eur per mėnesį.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl vartojimo kredito sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimo

Byloje nėra ginčo, kad tarp atsakovo ir pradinio kreditoriaus AS Inbank filialo sudaryta paskolos pavedimo (vartojimo kredito) sutartis yra vartojimo sutartis. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė – nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taigi pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė: pirma, taikoma vartojimo sutartims; antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad į CK 6.228⁴ straipsnio reguliavimo apimtį patenka standartinės sutartys, standartinės sutarčių sąlygos, taip pat kitos sutarčių sąlygos, jeigu vartotojas neturėjo realių galimybių daryti įtakos jų turiniui ir jos nebuvo individualiai suderėtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020). Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

Pagal kasacinio teismo praktiką išskiriami du nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų aspektai: procedūrinis (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinis (sutarties turinio kontrolė). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018).

Vartojimo sutarčių sąlygų nesąžiningumo kontrolės išimtis nustatyta CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalyje, pagal kurią sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokių sąlygų sąžiningumas nėra vertinamas, nebent jos neatitinka skaidrumo (procedūrinio) reikalavimo, t. y. nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Todėl nustačius, kad sutarties sąlygos yra sutarties dalyką apibrėžiančios sąlygos, reikia visų pirma nustatyti, ar šios sąlygos yra skaidrios, t. y. aiškios ir suprantamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės ginčija vartojimo kredito sutarties sąlygas, kurios apibrėžia sutarties administravimo mokestį ir bendrą vartojimo kredito kainą. ESTT savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad vartotojui bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra labai svarbi kaip bendra kredito kaina, pateikiama kaip procentinis dydis, apskaičiuotas taikant vienodą matematinę formulę (ESTT 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimo RN prieš Home Credit Slovakia a.s., C-290/19). Kaip nurodė ESTT, bendros kredito kainos vartotojui sąvoka apibrėžta ypač plačiai, t. y. kad visa vartotojui tenkančių mokesčių ar išlaidų, susijusių su jo mokėjimais tiek paskolos davėjui, tiek tretiesiems asmenims, suma būtų aiškiai nurodoma vartojimo kredito sutartyse, nes tokiu procedūriniu reikalavimu prisidedama prie šia direktyva siekiamo pagrindinio tikslo užtikrinti skaidrumą (ESTT 2015 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Bogdan Matei ir Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudarytos vartojimo kredito sutarties turinį, teismas daro išvadą, kad atsakovo ginčijamos sutarties administravimo mokestį ir bendrą vartojimo kredito kainą nustatančios sąlygos laikytinos pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančiomis sąlygomis, todėl šių sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimas atliekamas tik nustačius, kad šios sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo.

Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo vien formaliuoju ir gramatiniu požiūriu, priešingai, jį reikia aiškinti plačiai. Sutarties sąlygos aiškumo ir suprantamumo reikalavimą reikia suprasti kaip reiškiantį ir tai, kad vartotojui būtų sudaryta galimybė pagal tikslius ir suprantamus kriterijus numatyti ekonominius padarinius, kurių jam atsiranda dėl sutarties sąlygos (2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Andriciuc ir kt., C-186/16). ESTT taip pat yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

Iš ESTT suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad iki sutarties sudarymo informacija apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes vartotojui yra ypač svarbi. Būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas sąlygų, iš anksto suformuluotų veiklos vykdytojo (ESTT 2013 m. kovo 21 d. sprendimas byloje RWE Vertrieb, C‑92/11 ir 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15). Taigi informavimo pareigos tinkamas vykdymas yra glaudžiai susijęs su sutarties sąlygų skaidrumo vertinimu, o šios pareigos pažeidimas gali lemti sutarties sąlygų vertinimą kaip nesąžiningų dėl skaidrumo reikalavimo pažeidimo.

Šiuo atveju nagrinėjamos vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad sutarties administravimo mokestis yra 5758 %. Tačiau iš sutartyje pateikto mokėjimo grafiko matyti, kad mokėtinas 5758 sutarties administravimo mokestis nurodytas eurais. Informacija apie 5758 Eur sutarties administravimo mokestį, kuris mokėtinas dalimis, įtraukiant jį į kredito gavėjo kas mėnesį mokamą mėnesinę įmoką, nurodyta ir standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą, su kuria atsakovas buvo supažindintas. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad techninė klaida nurodant sutarties administravimo mokestį procentais, o ne eurais, atsižvelgiant į visą sutarties turinį ir prieš sutarties sudarymą atsakovui suteiktą informaciją, negali būti laikoma priežastimi pripažinti, kad ši ginčijama sutarties sąlyga yra neaiški ir nesuprantama. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas ieškinyje nurodydamas, kad sutarties administravimo mokestis yra 6425,36 Eur, netinkamai interpretuoja sutarties nuostatas, nes iš sutarties specialiųjų sąlygų ir standartinės informacijos apie vartojimo kreditą visiškai aišku, kad nurodyta suma yra kaina, kurią kredito gavėjas turės sumokėti kredito davėjui už gautą vartojimo kreditą ir kurią sudaro ne tik sutarties administravimo mokestis, bet ir palūkanos.

Sutarties specialiosiose sąlygose taip pat nurodyta, kad „BVKKMN“ yra 19,11 proc. Sutarties bendrosiose sąlygose šios sąvokos tiesioginio išaiškinimo nėra, tačiau pateiktas sąvokos „Bendros vartojimo kredito kainos metinė norma (arba MN)“ apibūdinimas, nurodant, kad tai metinė vartojimo kredito grąžinimo norma. Pažymėtina ir tai, kad atsakovui pateiktoje standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą taip pat nurodyta, kad bendros vartojimo kredito kainos metinė norma (arba MN) yra 19,11 proc. Akivaizdu, kad „BVKKMN“ ir „Bendros vartojimo kredito kainos metinė norma (arba MN)“ yra tapačios sąvokos, kurios išaiškinimas vartojimo kredito sutartyje yra pateiktas. Be to, atsakovui prieš sutarties sudarymą pateiktoje informacijoje nurodyta, kaip BVKKMN apskaičiuojamas ir yra pateikiamas tokio skaičiavimo pavyzdys.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo vertinimu, atsakovo ginčijamos vartojimo kredito sutarties sąlygos, nustatančios sutarties administravimo mokestį ir bendrą vartojimo kredito kainą, yra aiškios ir suprantamos, prieštaravimų tarp sutarties sąlygų nenustatyta. Vertinant ginčijamų sutarties sąlygų skaidrumą, šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad vadovaujantis paties atsakovo teismo posėdžio duotais parodymais, tai nebuvo pirmas kartas, kai atsakovas sudarė tokios rūšies sutartį. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčo vartojimo kredito sutarties sąlygos tiek gramatiniu, tiek turinio atžvilgiu yra suprantamos vidutiniam vartotojui ir nėra pagrindo teigti, kad pradinis kreditorius, kurio teises perėmė ieškovė, netinkamai įvykdė Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintą informavimo pareigą. Nustačius, kad pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančios sutarties sąlygos yra skaidrios, nėra pagrindo vertinti šias sąlygas nesąžiningumo aspektu.

Dėl vartojimo kredito davėjo pareigos vertinti kredito gavėjo kreditingumą

Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į ESTT pateikiamą Direktyvos 2008/48/EB nuostatų aiškinimą, išaiškino, kad vien vartojimo kredito gavėjo deklaracijos apie savo finansinę padėtį pateikimas vartojimo davėjui, šių deklaruotų duomenų nepatvirtinus tai pagrindžiančiais įrodymais, negali būti vertinamas kaip tinkamas vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą atlikimas. Be to, kadangi pagal įstatymą kreditingumo vertinimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui, šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimo našta tenka vartojimo kredito davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Pažymėtina, kad vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti kredito gavėjo kreditingumą netinkamas vykdymas sukelia atitinkama teisines pasekmes. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalį, palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Taigi nustačius faktą, jog vartojimo kredito davėjas neįvykdė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, kredito davėjui turi būti taikomos Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisinės pasekmės.

Ieškovė, įrodinėdama tinkamo kreditingumo įvertinimo pareigos įvykdymo faktą, į bylą pateikė pradinio kreditoriaus AS Inbank filialo raštą, kuriame išdėstytos aplinkybės dėl atsakovo kreditingumo vertinimo, taip pat nuorašą iš atsakovo pateikto banko sąskaitos išrašo ir anglų kalba surašytą atsakovo darbo sutartį. Minėtame pradinio kreditoriaus rašte nurodyta, kad pildydamas paraišką, atsakovas nurodė, kad jo pajamos yra 1000 Eur, o įsipareigojimų nenurodė. Pagal atsakovo pateiktus dokumentus (darbo sutartis, banko išrašas) buvo paskaičiuotos 974,36 Eur pajamos ir remiantis išorinių duomenų bazių informacija atsakovo įsipareigojimai buvo 105,92 Eur. Pradinio kreditoriaus teigimu, kredito davėjui mokėtina mėnesinė įmoka pagal sutartį buvo 228,13 Eur, atsakovo mėnesio finansinių įsipareigojimų ir pajamų santykis buvo 34,28 proc., todėl kredito suteikimo datai jis neviršijo Lietuvos banko nustatyto 40 proc. dydžio vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pastebėtina, jog teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Kaip nurodyta prieš tai, pagal Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalį, palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Kadangi nagrinėjamu atveju konstatuota, jog ieškovė neįrodė, kad pradinis kreditorius tinkamai įvertino atsakovo kreditingumą, ieškovei, kaip pradinio kreditoriaus teisių perėmėjai, tenka visos šios pareigos neįvykdymo teisinės pasekmės. Šiuo atveju atsakomybės už neatsakingai suteiktą kreditą asmeniui, kuris nėra pajėgus grąžinti visos kredito kainos sutartyje nustatytais terminais ir tvarka, taikymas turėtų pasireikšti tuo, jog ieškovei iš atsakovo būtų priteista tik kredito suma, neskaičiuojant kitų pagal sutartį mokėtinų sumų, t. y. sutarties administravimo mokesčio ir delspinigių. Kadangi grąžintino kredito suma sudarė 10000 Eur, o atsakovas ieškovei iš viso sumokėjo 967,57 Eur, ieškovei iš atsakovo priteistina negrąžinto kredito suma mažintina visa atsakovų sumokėtų įmokų suma ir ieškovei iš atsakovo priteistinas 9032,43 Eur negrąžintas kreditas, o ieškinio reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį ir delspinigius atmestinas (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.59 straipsnis, 6.101 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.886 straipsnis, Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalis).

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl iš atsakovo ieškovei priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė patyrė 330 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 260 Eur žyminis mokestis ir 70 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą. Atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 500 Eur. Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ieškovui proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovės ir atsakovo patirtos teisinės pagalbos išlaidos priskaičiuotos pagrįstai, yra protingos, neviršija maksimalių rekomenduojamų priteisti dydžių. Proporcingai patenkintiems reikalavimams iš atsakovo ieškovei priteistina 81 procentas patirtų ir rašytiniais įrodymais pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 267 Eur, proporcingai atmestiems ieškinio reikalavimams iš ieškovės atsakovui priteistina 19 procentų šiai daliai tenkančių teisinės pagalbos išlaidų, t. y. 95 Eur. Šalių viena kitai atlygintinos bylinėjimosi išlaidos įskaitytinos.

Dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo

Atsakovas prašo priteistos skolos mokėjimą išdėstyti dalimis mokant kas mėnesį po 200 Eur. Ieškovė su priteistos skolos išdėstymu sutinka, tačiau nustatant, kad atsakovas kas mėnesį mokės po 500 Eur.

CPK 284 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismo teisė išdėstyti ar atidėti sprendimo įvykdymą kasacinio teismo praktikoje vertinama kaip teismo prerogatyva nustatyti skolininkui lengvatinį terminą įvykdyti prievolę, kurią skolininkas įpareigotas vykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, jeigu egzistuoja itin nepalankios aplinkybės teismo sprendimo įvykdymui. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas atidėti teismo sprendimo įvykdymą ar jį išdėstyti, svarbu įvertinti, ar teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas ar išdėstymas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis, pažeisti bendrieji teisės principai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovo vidutinis darbo užmokestis yra apie 877 Eur. Jis turi kitų kreditorinių įsipareigojimų, kurių mokėjimui kas mėnesį skiria apie 550 Eur. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, matyti, kad atsakovo finansinė padėtis yra sunki. Tai, kad atsakovas prašo išdėstyti skolą, rodo, kad atsakovas nėra nusiteikęs pasyviai, stengiasi spręsti susidariusią situaciją, tačiau tam trukdo objektyvios priežastys, t. y. sunki turtinė padėtis. Pažymėtina, jog prievolės įvykdymo išdėstymas nėra analogiškas prievolės nevykdymui, o sprendimo vykdymo išdėstymas šioje situacijoje nereikš nepagrįsto delsimo įvykdyti sprendimą, nebus pažeisti ieškovės lūkesčiai. Siekiant užtikrinti šalių teisėtų interesų pusiausvyrą ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, iš atsakovo priteistų sumų mokėjimas išdėstytinas 3 metų laikotarpiui, nustatant, kad atsakovas mokės ieškovei kas mėnesį ne mažiau kaip po 250 Eur nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo (CPK 284 straipsnio 1 dalis). Taip pat nustatytina, kad atsakovui ilgiau kaip dešimt kalendorinių dienų vėluojant apmokėti bent vieną nustatytą įpareigojimą atlikti mėnesinę įmoką, ieškovė įgyja teisę reikalauti iš atsakovo padengti visą skolos sumą prieš terminą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263-270 straipsniais, 284 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Julianus Inkaso“, kodas 300115639, negrąžintą kreditą 9032,43 Eur (devynis tūkstančius trisdešimt du Eur 43 ct), 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2023 m. sausio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas 172 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt du Eur).

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Išdėstyti šio teismo sprendimo įvykdymą, nustatant, kad atsakovas R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mokės ieškovei uždarajai akcinei bendrovei Julianus Inkaso“, kodas 300115639, priteistas sumas kas mėnesį ne mažiau kaip po 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt Eur) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Nustatyti, kad atsakovui R. S. ilgiau kaip dešimt kalendorinių dienų vėluojant apmokėti bent vieną nustatytą įpareigojimą atlikti mėnesinę įmoką, ieškovė įgyja teisę reikalauti iš atsakovo padengti visą skolos sumą prieš terminą.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.