- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-22
- Bylos Nr.
- e2A-1185-889/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-00914-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis, Aurimas Brazdeikis, Milda Skersienė
- Atsakovas
- R. L.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Pro Invest Group“
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pro Invest Group“ ieškinį atsakovei R. L. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Pro Invest Group“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės R. L. 812,42 Eur įsiskolinimo, 268,39 Eur palūkanų, 108 Eur administracinio mokesčio, 5 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai ieškinio argumentai:
1.1. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė R. L. 2020 m. balandžio 22 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 117623, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei kreditą, pervesdama į atsakovės asmeninę sąskaitą 49,56 Eur kreditą, likusi 950,44 Eur suma buvo pervesta į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir buvo skirta esamiems įsipareigojimams refinansuoti. Pagal sutartį atsakovė įsipareigojo grąžinti 1 000 Eur kredito ir 585,08 Eur kredito mokesčio. Atsakovė pasirašė kredito sutartį nuotoliniu būdu iš savo asmeninės banko sąskaitos pervesdama į kreditorės sąskaitą 0,1 Eur. Atlikus patikrinimo procedūras, kreditas atsakovei buvo suteiktas, pervedant jį į jos asmeninę banko sąskaitą. Kreditas turėjo būti grąžintas, mokant įmokas lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį iki 2021 m. balandžio 7 d. Kredito sutartis buvo nutraukta, nes atsakovė negrąžino kredito.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Pro Invest Group“ iš atsakovės R. L. 812,42 Eur skolos, 268,39 Eur palūkanų, 108 Eur administravimo mokesčio, 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą 1 188,81 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. gegužės 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 27 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
2.1. Teismas nurodė, kad ieškovė suteikė atsakovei kreditą, o atsakovė įsipareigojo jį grąžinti sutartyje nustatyta tvarka. Atsakovė su ieškiniu nesutinka, tačiau kredito sutarties sudarymo, skolinimosi fakto ir skolos dydžio neginčija. Nesutikimą su ieškiniu argumentuoja ieškovės (kredito davėjos) pažeidimais, padarytais sudarant sutartį, ir tuo, kad priskaičiuotos per didelės palūkanos.
2.2. Ieškovė yra kreditus internetu suteikianti įmonė. Paraiškos kreditui gauti yra teikiamos internetu, kredito sutartis klientams išsiunčiama jų nurodytu elektroniniu paštu. Atsakovė ne kartą skolinosi iš ieškovės, todėl jai tokia kreditų suteikimo (gavimo) tvarka buvo ir yra žinoma. Ieškovė, prieš suteikdama vartojimo kreditą atsakovei, tiek 2020 m. sausio 21 d., tiek 2020 m. balandžio 22 d. įvertino atsakovės kreditingumą. Tai yra nurodyta ir pačiose vartojimo kredito sutarčių specialiosiose dalyse. Ieškovės į bylą pateiktas pokalbio su atsakove garso įrašas patvirtina, kad atsakovei sutarties sąlygos buvo žinomos, suprantamos ir priimtinos. Kredito sutartis buvo įkelta į atsakovės paskyrą. Garso įrašas taip pat patvirtina, kad atsakovei kredito sutartis buvo išsiųsta ir jos pačios nurodytu elektroniniu paštu. Atsakovės argumentai, kad ieškovė nepateikė jai kredito sutarties ir kitaip pažeidė kredito suteikimo tvarką, yra neįrodyti ir nepagrįsti, todėl atmestini.
Atsiliepimas
2.3. Atsakovės argumentai, kad nėra nurodyta, kam buvo pervesti kreditai, neatitinka bylos medžiagos ir nustatytų aplinkybių, todėl taip pat atmestini.
2.4. Prašomos priteisti palūkanos apskaičiuotos pagal vartojimo kredito sutartyje numatytą palūkanų normą ir mokėjimo grafiką. Atsakovė, kaip patvirtina ieškovės pateiktas garso įrašas, su visomis kredito sutarties sąlygomis sutiko ir patvirtino tai telefoninio pokalbio su ieškovės atstovu metu. Atsakovė nesutikimo su ieškiniu argumentų ir motyvų neįrodė ir net neįrodinėjo. Tik teikė prašymus dėl įrodymų, kuriuos pati kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, ketinantis tinkamai vykdyti prisiimtas prievoles, turėtų turėti.
2.5. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad atsakovė pažeidė sutartinę prievolę, nes praleido jos įvykdymo terminą, tai laikytina esminiu sutarties pažeidimu. Teismas konstatavo, kad ieškovė, vienašališkai nutraukdama kredito sutartį, sutarčių nutraukimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė. Netinkamas prievolių vykdymas sąlygoja dėl sutarties nevykdymo kalto asmens civilinės atsakomybės atsiradimą. Teismas nurodė, jog ieškovės reikalavimai priteisti 812,42 Eur įsiskolinimo, 268,39 Eur palūkanų ir 108 Eur administravimo mokesčio iki sutarties nutraukimo yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
3. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
Atsiliepimas
3.1. Atsakovė nurodo, jog teismas neatsižvelgė į jos prašymą išreikalauti, kad ieškovė pateiktų išklotinę, kokios įmokos buvo atliktos, taip pat nebuvo patenkintas prašymas išreikalauti visą kredito istoriją, kurioje matomi atsakovės įsiskolinimai. Kredito sutartis buvo sudaryta neteisėtai, o negavusi nurodytų dokumentų, atsakovė nespėjo nuginčyti skolos dydžio ir neteisėtai sudarytos sutarties. Ieškovė neužskaitė įmokų, teigdama, kad jas laiko mokesčiu, kuris nėra įtrauktas į sutartį.
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
Šalies argumentai
4.1. Ieškovė nurodo, jog kreditingumo įvertinimas yra vienas iš esminių kredito suteikimo elementų, todėl atsakovės R. L. kreditingumas, prieš suteikiant jai kreditą, buvo įvertintas. Pradelstų įsipareigojimų 2020 m. balandžio 22 d. atsakovė neturėjo, o turimų įsipareigojimų mėnesio įmokos sudarė 55,54 Eur. Atsakovės pajamų ir įsipareigojimų santykis sudarė 6,09 procento, todėl ieškovė suteikė atsakovei 1 000 Eur kreditą dvylikos mėnesių laikotarpiui, mėnesio įmoka sudarė 132,09. Ieškovė pabrėžia, kad refinansavo atsakovės prieš tai buvusį kreditą, ir atsakovė po kredito suteikimo vėl turėjo vieną kreditą. Po kredito suteikimo pajamų ir įsipareigojimų santykis sudarė tik 14,49 procento. Taigi atsakovės kreditingumas kredito suteikimo metu buvo įvertintas tinkamai, nes neviršijo Vartojimo kredito įstatyme numatyto 40 procentų pajamų ir įsipareigojimų santykio. Atsakovė kredito suteikimo metu ne tik neturėjo viešai matomų pradelstų įsiskolinimų, bet ir turėjo tik vieną ieškovės suteiktą kreditą, todėl atsakovės teiginiai apie netinkamą kredito suteikimą asmeniui, turinčiam skolų, neatitinka realios situacijos.
4.2. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad ieškovė pateikė duomenis ne tik apie mokėjimus už kreditą Nr. 117623, tačiau ir kitus kreditus, kitus asmenis, už kuriuos atliko mokėjimus iš savo sąskaitos, tačiau jie niekaip nėra susiję su atsakovei suteiktu kreditu Nr. 117623.
Atsiliepimas
4.3. Atsakovė teigia, kad ieškovė atsakovės sumokėtus pratęsimo mokesčius turėjo įskaityti kaip kredito įmokų dengimą ir kad pratęsimo mokestis nebuvo numatytas. Atsakovė turėjo kredito mokėjimo pratęsimo galimybę nuo kredito suteikimo dienos. Atsakovė pati laisva valia pasirinko mokėti pratęsimo mokesčius, savo valią išreikšdama mokėjimo paskirtyje nurodydama „pratęsimas“ ir savo asmens kodą.
4.4. Atsakovė iki sutarties nutraukimo ir kreipimosi į teismą dienos buvo sumokėjusi 396,17 Eur įmokų. Iš šių mokėjimų buvo padengta 36 Eur ir 172,61 Eur palūkanų, 187,56 Eur kredito sumos. Taip pat buvo sumokėta 8,63 Eur palūkanų už vėlavimą. Visa sumokėta suma, kuri buvo mokėta ne kaip pratęsimas, sudarė 404,80 Eur, tą patvirtina ir atsakovės pateiktas mokėjimų išrašas (2020 m. liepos 30 d. – 134 Eur; 2021 m. sausio 22 d. – 131,60 Eur; 2021 m. sausio 23 d. – 2,20 Eur; 2021 m. kovo 4 d. – 137 Eur). Visi kiti mokėjimai, nurodyti pateiktame išraše, buvo mokėti kaip pratęsimas, už kitą asmenį arba kitą kreditą ir negali būti įskaičiuoti atsakovės kredito įmokoms padengti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
7. Apeliantė su apeliaciniu skundu, 2021 m. prašymu dėl apeliacinio skundo trūkumų šalinimo, 2021 m. lapkričio 3 d. rašytiniais paaiškinimais, atsakovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus. Pažymėtina, jog naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal Civilinio proceso kodekso 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos specifiką, siekdamas visapusiško ir teisingo bylos išnagrinėjimo ir išlaikyti protingą pusiausvyrą tarp proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir dispozityvumo principų, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, priima ir prideda prie bylos su apeliaciniu skundu, taip pat su prašymu dėl trūkumų šalinimo ir rašytiniais paaiškinimais, atsiliepimu į apeliacinį skundą naujai pateiktus įrodymus, išskyrus ieškovės pateiktą PRDB duomenų bazės išrašą, nes dokumentas pateiktas užsienio kalba be vertimo į lietuvių kalbą. Taip pat priimtini 2021 m. lapkričio 3 d. ir 2021 m. lapkričio 15 d. pateikti atsakovės rašytiniai paaiškinimai (CPK 42 straipsnio 1 dalis).
8. Šioje byloje nustatytos tokios toliau nurodomos aplinkybės. Ieškovė UAB „Pro Invest Group“ ir atsakovė R. L. 2020 m. sausio 21 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 111506, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 1 000 Eur vartojimo kreditą 36 mėnesių laikotarpiui, taikant 32,41 procento palūkanų normą, 68,05 procentų bendros vartojimo kredito kainos metinę normą; bendra vartojimo kredito kaina – 999,44 Eur, bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma – 1 999,44 Eur. Atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą su palūkanomis, kas mėnesį mokėdama po 55,44 Eur.
9. 2020 m. balandžio 22 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 117623, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 1 000 Eur vartojimo kredito įsipareigojimams refinansuoti ir asmeninėms reikmėms 360 dienų laikotarpiui iki 2021 m. balandžio 17 d., taikant 74,53 procentų palūkanų normą, 152,55 procentų bendros vartojimo kredito kainos metinę normą; bendra vartojimo kredito kaina – 585,08 Eur, bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma – 1 585,08 Eur. Atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą su palūkanomis, kas mėnesį mokėdama po 132,09 Eur. 2020 m. balandžio 22 d. į atsakovės asmeninę sąskaitą pervesta 49,56 Eur kredito, likusi – 950,44 Eur – suma pervesta į ieškovės sąskaitą, refinansuojant 2020 m. sausio 21 d. suteiktą vartojimo kreditą. Kredito sutartis atsakovei pateikta jos paskyroje www.kreditucentras.lt. Atsakovė prie savo paskyros buvo prisijungusi 2020 m. balandžio 22 d. 17.46 val.
10. Atsakovė įmokų nustatytais terminais nemokėjo. 2021 m. balandžio 8 d. atsakovei išsiųstas pranešimas dėl kredito įmokų vėlavimo, įspėjant, kad kredito sutartis gali būti nutraukta. Sutartis su atsakove nutraukta nuo 2021 m. gegužės 26 d.
11. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti 812,42 Eur negrąžinto kredito, 268,39 Eur nesumokėtų palūkanų, 108 Eur nesumokėto administravimo mokesčio. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino. Atsakovė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės motyvuodama tuo, jog ieškovė, suteikdama kreditą, netinkamai įvertino atsakovės kreditingumą.
Žemesnės instancijos teismas
12. Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. Jeigu vartojimo kredito sutarties šalys po vartojimo kredito sutarties sudarymo susitaria pakeisti bendrą vartojimo kredito sumą, prieš kiekvieną svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą vartojimo kredito davėjas atnaujina turimą finansinę informaciją apie vartojimo kredito gavėją ir iš naujo įvertina jo kreditingumą (įstatymo 8 straipsnio 2 dalis).
13. Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisyklės rengiamos vadovaujantis šiais vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo reikalavimais: 1) vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo tikslas yra įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais vartojimo kredito gavėjas būtų pajėgus įvykdyti; 2) vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo potencialas; 3) skolinimas grindžiamas (atsižvelgiama į istorinius duomenis, ekonomikos cikliškumą) visų vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykio ribojimu; 4) vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, remiantis tuo metu turima informacija, turi būti pagrįstas prielaida, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį. Nustatytus reikalavimus detalizuoja priežiūros institucija (įstatymo 8 straipsnio 4 ir 5 dalys).
14. Priežiūros institucijos funkcijas pagal Vartojimo kredito įstatymą vykdo Lietuvos bankas. Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu galiojo Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtinti Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai (toliau – Nuostatai).
15. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), aiškindamas Direktyvos 2008/48/EB nuostatas, kurios įgyvendintos Vartojimo kredito įstatyme, yra pažymėjęs, kad už kiekvieno vartotojo kreditingumo patikrinimą turėtų būti atsakingi kreditoriai ir kad jiems turėtų būti leidžiama naudoti ne tik informaciją, kurią vartotojas pateikia rengiant atitinkamą kredito sutartį, bet ir ilgalaikių komercinių santykių metu pateiktą informaciją. Taip šia pareiga siekiama nustatyti kreditorių atsakomybę ir išvengti paskolų teikimo nemokiems vartotojams. Direktyvoje 2008/48/EB nenurodyta išsami informacija, kuria remdamasis kreditorius turi įvertinti vartotojo kreditingumą. Joje taip pat nenurodyta, ar tokia informacija turi būti patikrinta ir kaip tai turėtų būti daroma. Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalimi, aiškinama atsižvelgiant į šios direktyvos 26 konstatuojamąją dalį, kreditoriui kaip tik suteikiama diskrecija nuspręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti, kad vartotojas yra mokus, ir ar jis turi tokią informaciją patikrinti remdamasis kitais įrodymais. ESTT pabrėžė, kad kreditorius pirmiausia privalo kiekvienu atveju, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, įvertinti, ar tokia informacija yra tinkama ir pakankama, kad būtų galima įvertinti vartotojo kreditingumą. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad tai, ar tokia informacija pakankama, gali priklausyti nuo kredito sutarties sudarymo aplinkybių, asmeninės vartotojo situacijos ar sumos, dėl kurios sudaroma tokia sutartis. Tokį vertinimą galima atlikti remiantis vartotojo finansinę padėtį patvirtinančiais dokumentais, tačiau neatmestina, kad kreditorius gali atsižvelgti į iš anksto žinomą galimą gauti informaciją apie į paskolą pretenduojančio asmens finansinę padėtį. Vis dėlto paprasti nepatvirtinti vartotojo pareiškimai savaime negali būti laikomi pakankamais, jeigu prie jų nepridėti juos patvirtinantys įrodymai ((ESTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje A C. F. SA prieš I. B., C. B., F. B., C-449/13, 37 punktas).
16. ESTT yra išaiškinęs, kad Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad, viena vertus, ja nedraudžiama vartotojo kreditingumo vertinti remiantis tik vartotojo pateikta informacija, jeigu tokia informacija yra pakankama ir jeigu prie paprastų vartotojo pareiškimų yra pridėti juos patvirtinantys įrodymai, ir, kita vertus, ja kreditorius neįpareigojamas sistemingai tikrinti vartotojo pateiktos informacijos (ESTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje A C. F. SA prieš I. B., C. B., F. B., C-449/13, 39 punktas).
17. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į ESTT pateikiamą Direktyvos 2008/48/EB nuostatų aiškinimą, išaiškino, kad vien vartojimo kredito gavėjo deklaracijos apie savo finansinę padėtį pateikimas vartojimo davėjui, šių deklaruotų duomenų nepatvirtinus tai pagrindžiančiais įrodymais, negali būti vertinamas kaip tinkamas vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą atlikimas. Be to, kadangi pagal įstatymą kreditingumo vertinimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui, šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimo našta tenka vartojimo kredito davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).
18. Pažymėtina, kad vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti kredito gavėjo kreditingumą netinkamas vykdymas sukelia atitinkama teisines pasekmes. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalį, palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Taigi nustačius faktą, jog vartojimo kredito davėjas neįvykdė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, kredito davėjui turi būti taikomos Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisinės pasekmės.
19. Kaip jau minėta, atsakovė šioje byloje laikosi pozicijos, jog kredito sutartis sudaryta neteisėtai, nes ieškovė netinkamai įvertino jos kreditingumą. Ieškovė teigia, jog atsakovės kreditingumas buvo įvertintas tinkamai. Tinkamo atsakovės kreditingumo įvertinimo, sudarant kredito sutartį, įrodinėjimo našta šiuo atveju tenka ieškovei.
20. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pastebėtina, jog teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).
21. Ieškovė, įrodinėdama tinkamo kreditingumo įvertinimo pareigos įvykdymo faktą, teigia, jog prieš sudarydama kredito sutartį ji patikrino nekredituotinų asmenų duomenų bazę, į ją atsakovė kaip nekredituotinas asmuo įtraukta nebuvo. Taip pat buvo patikrinta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazė ir nustatyta, jog atsakovė dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, jos paskutinių keturių mėnesių atlyginimo vidurkis sudarė 911,20 Eur. Ieškovės teigimu, taip pat buvo patikrinti Paskolų rizikos duomenų bazės (PRDB) duomenys – buvo nustatyti atsakovės turimi įsipareigojimai: pradelstų įsipareigojimų atsakovė neturėjo, o turimų įsipareigojimų mėnesio įmokos sudarė 55,54. Ieškovės teigimu, atsakovės pajamų ir įsipareigojimų santykis sudarė 6,09 procento, todėl ieškovė jai suteikė 1 000 Eur kreditą dvylikos mėnesių laikotarpiui, kurio mėnesio įmoka sudarė 132,09 Eur. Ieškovė pabrėžia, kad refinansavo atsakovės prieš tai paimtą kreditą, ir atsakovė po kredito suteikimo vėl turėjo vieną kreditą. Po kredito suteikimo pajamų ir įsipareigojimų santykis sudarė tik 14,49 procento.
22. Kolegija pažymi, jog šie ieškovės teiginiai apie tinkamą kreditingumo įvertinimą nėra pagrįsti tinkamais įrodymais: ieškovė nepateikė tinkamų rašytinių įrodymų apie atsakovės kreditingumo vertinimo metu surinktus duomenis. Atkreiptinas dėmesys, jog iš atsakovės pateiktų įrodymų matyti, kad kredito suteikimo metu iš atsakovės buvo vykdomas išieškojimas priverstine tvarka; pateikto interneto puslapio www.antstoliai.lt išraše nurodyta, jog antstolis G. J. vykdė išieškojimą iš R. L., išieškotojas – Ž. K., vykdomosios bylos pradžios terminas – 2019 m. balandžio 24 d., pabaigos terminas – 2021 m. vasario 22 d., išieškotina suma – 3 640,47 Eur. Taip pat atsakovė pateikė duomenis iš interneto puslapio www.manocreditinfo.lt, jog kredito suteikimo metu ji galbūt turėjo ir kitų kreditinių įsipareigojimų („Bingbank“, AS, Lietuvos filialui, UAB „Tele2“). Šie duomenys kelia pagrįstų abejonių dėl to, ar ieškovė ėmėsi pakankamų priemonių, kad kredito suteikimo metu nustatytų atsakovės turimus įsipareigojimus, tuo labiau, kad, kaip jau minėta, ieškovė nepateikė jokių patikimų rašytinių įrodymų, patvirtinančių kreditingumo vertinimo metu surinktos informacijos turinį, nors pagal Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų reikalavimus privalo surinkti ir įvertinti informaciją ir įrodymus apie vartojimo kredito gavėjo pajamas (vartojimo kredito gavėjo pajamų šaltinius, jų įvairovę, tvarumą, galimą kaitą ateityje ir pan.); vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimus finansų įstaigoms (kreditus, susijusius su nekilnojamuoju turtu, kitus vartojimo kreditus, finansinę išperkamąją nuomą, kredito kortelių limito grąžinimo grafiko įmokas, paskolas ir pan.); vartojimo kredito gavėjo ne mažiau kaip 6 paskutinių mėnesių kredito istoriją ir informaciją, ar vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo arba netinkamai vykdė įsipareigojimus finansų įstaigoms, taip pat informaciją apie vartojimo kredito gavėjo įsiskolinimus finansų įstaigoms; vartojimo kredito gavėjo nurodytų arba vartojimo kredito davėjui ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriui žinomų aplinkybių įtaką vartojimo kredito gavėjo ekonominei ir finansinei padėčiai ir vartojimo kredito gavėjo galimybes tinkamai vykdyti finansinius įsipareigojimus; kitas reikšmingas aplinkybes, susijusias su vartojimo kredito gavėjo finansine padėtimi ir (arba) galimybėmis tinkamai vykdyti finansinius įsipareigojimus, o kreditingumo vertinimo metu surinktą (vertintą) informaciją, duomenis ir dokumentus saugoti 3 metus nuo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį įvykdymo dienos, jeigu kiti teisės aktai nenustato ilgesnio šios informacijos, duomenų ir dokumentų saugojimo termino, kad vartojimo kredito davėjas prireikus galėtų pateikti įrodymus, kad tinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą (Nuostatų 12, 17 punktai).
23. Akcentuotina ir tai, jog nagrinėjamu atveju kredito davėja refinansavo savo jau suteiktą kreditą, taigi ieškovei, veikiančiai kaip atsakingai kredito davėjai, turėjo kilti abejonių dėl atsakovės galimybės vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, ir ji turėjo itin atidžiai įvertinti atsakovės kreditingumą. Iš kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodytos informacijos matyti, jog atsakovė pateikė duomenis apie savo pačios ir sutuoktinio kreditingumą, tačiau pačiose sutarties sąlygose nurodyta, jog pateikta informacija bus tikrinama registruose ir informacinėse sistemose, skirtuose asmens kreditingumui įvertinti, todėl vertinant kreditingumą gali būti naudojami kiti duomenys, nei nurodė kredito gavėjas. Pažymėtina, jog iš atsakovės pateikto banko sąskaitos išrašo matyti, kad pirmąją įmoką pagal kredito sutartį 2020 m. gegužės 28 d. atsakovė sumokėjo kaip pratęsimą (74,30 Eur), taigi atsakovės galimybės tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus sutarties sudarymo metu kelia pagrįstų abejonių. Nuostatų 22 punkte numatyta, jog laikoma, kad vartojimo kredito davėjas ir tarpusavio skolinimo platformos operatorius neįvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumo, jeigu vartojimo kredito davėjas ir tarpusavio skolinimo platformos operatorius neįvertino pakankamos informacijos ir įrodymų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo galimybe tinkamai vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, arba vertino tik vartojimo kredito gavėjo galimybes tinkamai vykdyti vartojimo kredito sutartį, neatsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo jau turimus finansinius įsipareigojimus. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, jog įvertino pakankamą informaciją, susijusią su vartojimo kredito gavėjos galimybe tinkamai vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus.
24. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta vartojimo kredito gavėjo pareiga pateikti vartojimo kredito davėjo prašomą informaciją, reikalingą vartojimo kredito gavėjo kreditingumui įvertinti, vis dėlto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje pareiga laikytis atsakingojo skolinimo principo, surinkti pakankamą informaciją ir įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą nustatyta vieninteliam subjektui, t. y. vartojimo kredito davėjui, todėl kreditingumo vertinimo našta negali būti perkeliama vartojimo kredito gavėjui. Kolegijos nuomone, vartojimo kredito gavėjo patvirtinimai (pateikti paraiškoje ar kitomis priemonėmis), kad jis yra pajėgus įvykdyti pagal vartojimo kredito sutartį prisiimamus finansinius įsipareigojimus, kad yra mokus, neturi pradelstų vykdyti finansinių įsipareigojimų finansų įstaigoms ir nėra jokių aplinkybių, kurios galėtų neigiamai paveikti jo kreditingumą ar pan., vartojimo kredito davėjui neatlikus vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo arba atlikus jį nesilaikant vartojimo kreditų teikimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nėra laikytini tinkamu vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą vykdymu. Kaip jau minėta, vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo pareiga nustatyta pačiam vartojimo kredito davėjui, o ne vartojimo kredito gavėjui, todėl būtent vartojimo kredito davėjas privalo įrodyti, kad įstatyme nurodytos pareigos vykdomos tinkamai. Įgyvendindamas pareigą tinkamai įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, vartojimo kredito davėjas turėtų imtis aktyvių veiksmų.
25. Konstatavus, jog vartojimo kredito davėja neįrodė, kad tinkamai įvykdė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, taikytinos Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisinės pasekmės.
26. Nagrinėjamu atveju kredito davėja prašė priteisti iš atsakovės 812,42 Eur negrąžinto kredito, 268,39 Eur nesumokėtų palūkanų, 108 Eur nesumokėto administravimo mokesčio. Iš sutarties specialiosiose sąlygose pateikto kredito grąžinimo grafiko matyti, jog atsakovė turėjo grąžinti 1 000 Eur kreditą, sumokėti 441,08 Eur palūkanų ir 144 Eur administravimo mokesčio. Ieškovė nurodė, jog iki sutarties nutraukimo ir kreipimosi į teismą dienos atsakovė buvo sumokėjusi 396,17 Eur įmokų. Iš šių mokėjimų buvo padengta 36 Eur ir 172,61 Eur palūkanų, 187,56 Eur kredito sumos; taip pat buvo sumokėta 8,63 Eur palūkanų už vėlavimą. Visa sumokėta suma, kuri buvo mokėta ne kaip pratęsimas, ieškovės teigimu, sudarė 404,80 Eur. Iš atsakovės pateikto mokėjimų išrašo matyti, jog 2020 m. liepos 30 d. ji kredito gavėjai sumokėjo 134 Eur, 2021 m. sausio 22 d. – 131,60 Eur, 2021 m. sausio 23 d. – 2,20 Eur, 2021 m. kovo 4 d. – 137 Eur. Visų kitų iš atsakovės sąskaitos kreditorei atliktų mokėjimų, kuriuose nurodytas atsakovės asmens kodas (atkreiptinas dėmesys, jog išraše taip pat užfiksuoti ir iš atsakovės sąskaitos atlikti mokėjimai, kuriuose nurodomas ne atsakovės asmens kodas) ir kurių paskirtis įvardijama kaip „pratęsimas“, suma sudaro 362,09 Eur.
27. Ieškovė teigia, jog nurodyti 362,09 Eur sumos mokėjimai yra pratęsimo mokestis, toks mokestis yra numatytas sutartyje, ir atsakovė laisva valia nusprendė mokėti pratęsimo mokestį, kaip mokėjimo paskirtį įrašydama „pratęsimas“. Atsakovė kontraargumentuoja, jog toks mokestis sutartyje nėra numatytas ir pritaikytas nepagrįstai. Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 4.7 punkte numatyta, jog kredito gavėjas turi teisę pratęsti kredito grąžinimo terminą vieno mėnesio laikotarpiui pagal tinklapyje www.kreditucentras.lt ar kredito davėjo išrašytoje sąskaitoje pateiktus nurodymus. Kredito grąžinimo terminas laikomas pratęstu, jei kredito gavėjas sumoka kredito termino pratęsimo momentu sukauptas palūkanas ir administravimo mokesčius, apskaičiuotus sutarties 5 dalyje nustatyta tvarka pagal sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas normas (sutarties 4.8 punktas). Pagal sutarties 5.5 punktą, bendra vartojimo kredito kaina yra lygi pagal šios sutarties nuostatas apskaičiuotų palūkanų ir sutarties specialiosiose sąlygose nurodyto administravimo mokesčio sumai. Ši kaina apskaičiuojama ir nurodoma tik dėl pagal paraišką suteikiamo kredito ir neapima jokių išlaidų, susijusių su kredito davėjo iki tol kredito gavėjui suteiktais kreditais ar ateityje suteiktinais kreditais ir išlaidų, susijusių su suteikto kredito grąžinimo termino pratęsimais. Įvertinus šias sutarties nuostatas, atsakovės argumentas, kad sutartyje nenumatytas kredito grąžinimo termino pratęsimo mokestis, ir jis pritaikytas nepagrįstai, atmestinas kaip nepagrįstas. Sutartyje aiškiai įvardyta tiek galimybė pratęsti kredito mokėjimo terminą, tiek už pratęsimą mokėtino mokesčio apskaičiavimo tvarka, be to, nurodyta, jog už pratęsimą mokėtinas mokestis neįskaičiuojamas į bendrą vartojimo sutarties kainą. Atsakovės atliktuose mokėjimuose – iš viso už 362,09 Eur – yra aiškiai įvardyta tokių mokėjimo paskirtis – jog mokamas pratęsimo mokestis. Tai leidžia daryti išvadą, jog atsakovei buvo suprantama mokamų mokesčių paskirtis, ir ji sąmoningai pasirinko pratęsti kredito grąžinimo terminą. Vis dėlto, nors ir konstatuota, jog kredito sutartyje pratęsimo mokestis buvo numatytas, tačiau dėl atsakovės sumokėtų pratęsimo mokesčių Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalies taikymo aspektu bus pasisakyta kitoje nutarties dalyje.
28. Kaip jau minėta, pagal Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalį, palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Kadangi nagrinėjamu atveju konstatuota, jog ieškovė neįrodė tinkamai įvertinusi atsakovės kreditingumą, spręstina dėl šioje normoje nurodytų pasekmių taikymo. Kolegijos nuomone, aptariamos teisės normos paskirtis yra atsakomybės kredito davėjui už kredito suteikimo metu netinkamai įvykdytą teisės aktuose įtvirtintą pareigą dėl kredituojamo asmens kreditingumo įvertinimo taikymas. Atsakomybės už neatsakingai suteiktą kreditą asmeniui, kuris nėra pajėgus grąžinti visos kredito kainos sutartyje nustatytais terminais ir tvarka, taikymas turėtų pasireikšti tuo, jog kredito davėjai iš kredito gavėjos būtų priteista tik kredito suma, neskaičiuojant kitų pagal sutartį mokėtinų sumų, šiuo konkrečiu atveju – palūkanų, administravimo mokesčio, pratęsimo mokesčio. Kadangi ieškovės suteikto grąžintino kredito suma sudarė 1 000 Eur, o atsakovė iš viso, įskaičiuojant ir už kredito termino pratęsimą sumokėtas įmokas, sumokėjo ieškovei 766,89 Eur, ieškovei iš atsakovės priteistina negrąžinto kredito suma mažintina visa atsakovės sumokėtų įmokų suma, taigi ieškovei iš atsakovės priteistina 233,11 Eur negrąžinto kredito; visos kitos ieškovės prašytos priteisti sumos (palūkanos, administravimo mokestis) nepriteistinos. Nurodytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, sumažinant ieškovei iš atsakovės priteistinų sumų dydį iki nurodytos sumos.
29. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.
Dėl bylos procesinės baigties
30. Nurodytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, sumažinant ieškovei iš atsakovės priteistiną sumą iki 233,11 Eur negrąžinto kredito, taip pat priteisiant procesines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą, o ieškovės ieškinio dalį dėl kitų sumų (palūkanų, administravimo mokesčio) priteisimo atmetant (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo bus pasisakyta kitoje nutarties dalyje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo ir išlaidų, partirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo
31. Ieškovės proceso pirmosios instancijos teisme metu patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 27 Eur žyminis mokestis. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinus 20 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovei iš atsakovės priteistina 5,40 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį (CPK 93 straipsnis).
32. Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 27 Eur žyminio mokesčio. Patenkinus 80 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, atsakovei iš ieškovės priteistina 21,60 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnis).
33. Įrodymų apie kitas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimą pakeisti ir tenkinti dalį ieškinio: ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Pro Invest Group“ iš atsakovės R. L. priteisti 233,11 Eur (du šimtus trisdešimt tris eurus 11 ct) negrąžinto kredito, 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą 233,11 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. gegužės 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 5,40 Eur (penkis eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pro Invest Group“ atsakovei R. L. 21,60 Eur (dvidešimt vieną eurą 60 ct) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.