Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. D. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. D. ieškinį atsakovui T. D. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

10. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

11. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo padidintas išlaikymas nepilnamečiams vaikams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Atsakovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu savo poziciją grindžia tuo, kad, teismo padidintas nepilnamečiams vaikams išlaikymas iki 200 ?ur kas mėnesį mokamos sumos yra ieškovės pageidaujamas, o ne būtinas, todėl teismas nors ir sumažino kai kurias vaikų poreikiams tenkinti išlaidas, tačiau vistiek iš atsakovo priteisė per didelę sumą. Taip pat teismas nedetalizavo kokie vaiko poreikiai yra tenkinami iš 60 Eur per mėnesį valstybės skiriamos sumos. Be to, teismas nevertino atsakovo turtinės padėties kaip ji pasikeitė lyginant su 2014-11-17 d. – išlaikymo priteisimo nepilnamečiams vaikams buvusia turtine padėtimi.

Dėl bylos sustabdymo

13. Atsakovas nurodo, kad byloje buvo teikiamas priešieškinis dėl tėvystės nuginčijimo G. D., tačiau pasak atsakovo, teismas nepagrįstai nepriėmė priešieškinio, nurodydamas, kad užsitęs bylos nagrinėjimas. Kadangi šiuo metu yra užvesta kita civilinė byla Nr. e2-1167-1037/2020 dėl tėvystės nuginčijimo, o nuginčijus tėvystę, G. išlaikymas nebūtų teikiamas, todėl atsakovas mano, kad yra būtina sustabdyti šio apeliacinio skundo nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta civilinė byla dėl tėvystės nuginčijimo.

14. Pasisakydamas dėl šio atsakovo prašymo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiesioginio prejudicinio ryšio, kuris kliudytų tėvystės nuginčijimo ir išlaikymo dydžio pakeitimo bylas nagrinėti skirtingose bylose, kad ir tuo pačiu metu, nestabdant išlaikymo dydžio pakeitimo bylos ar apeliacinio proceso dėl tokios bylos, nėra. Tėvams nutraukus santuoką ir ankstesniu teismo sprendimu priteisus vaikams išlaikymą, vaikų teisės nesikeičia, taigi išlieka ir turtinė asmens, įrašyto vaiko tėvu, pareiga teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą. Šią pareigą eliminuotų tik įsiteisėjęs teismo sprendimas nuginčyti tėvystę ir tėvystės išregistravimas teismo sprendimo pagrindu, o ne prasidėjęs tėvystės nuginčijimo teisminis procesas. Be to, priimtas teismo sprendimas galiotų tik į ateitį, o iki jo priėmimo bei įsiteisėjimo pareigos teikti vaikui išlaikymą nepanaikintų. Todėl nei byla dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, nei byla dėl tėvystės nuginčijimo (vykstantys tokie teisminiai procesai) patys savaime nedaro įtakos asmens, pagal įstatymą laikomo vaiko tėvu, pareigos ir šių procesų metu teikti išlaikymą, kaip neapsprendžia ir tokios pareigos dydžio. Tėvystės nuginčijimo teisminis procesas, priešingai nei yra įsitikinęs atsakovas, nedaro įtakos ir išlaikymo padidinimo vaikui klausimų svarstymo ar teismo sprendimo tokį išlaikymą priteisti priėmimo galimybės, ar peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl padidinto išlaikymo net ir apeliaciniame procese, nebent iki apeliacinėje instancijoje bylos dėl išlaikymo padidinimo išnagrinėjimo pabaigos būtų pateiktas tėvystės faktą paneigiantis įsiteisėjęs teismo sprendimas. Nuginčijus tėvystę jau po išlaikymo padidinimo bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje, tuo pačiu sprendimu būtų nutrauktas ir išlaikymo mokėjimas į ateitį. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 21 d. nutartimi atsisakydamas tenkinti atsakovo prašymą dėl bylos sustabdymo, išlaikymo vaikams klausimas turi būti sprendžiamas pirmumo teise, nevilkinant bylos, vadovaujantis ekonomiškumo, operatyvumo, teisingumo principais, todėl apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pagrįstai atsakovo prašymo dėl bylos sustabdymo netenkintino. Šio atsakovo prašymo, atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta ir į prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, apeliacinės instancijos teismas taip pat netenkina.

Dėl bylos esmės

15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

16. Įstatyme įtvirtinta galimybė CK 3.201 straipsnio 1 dalyje nustatytiems asmenims kreiptis į teismą dėl teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo ir tam būtina nustatyti bent vieną iš alternatyvių sąlygų – esminį tėvų turtinės padėties pasikeitimą arba (ir) esminį vaiko poreikių pasikeitimą.

17. Apelianto teigimu, ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti ir su šia nuostata, pasak apelianto, sutiko ir teismas sumažindamas ieškovės skiriamas lėšas vaikų aprangai, telefonui bei internetui, o išlaidas draudimui laikė nebūtinas. Tačiau apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nustatė komunalinių mokesčių dydį, nesumažino iki 10 eurų per mėnesį išlaidas laisvalaikiui ir nesumažino bendro išlaikymo dydžio. Be to, apeliantas laiko, kad teismas visiškai nepasisakė apie vaiko gaunamus 60 Eur iš valstybės, nenurodydamas kokius poreikius vaikas gali tenkinti, kad šiuos poreikius būtų galima eliminuoti iš vaiko krepšelio, kas turi esminės įtakos išlaikymo dydžiui.

18. Pabrėžtina, kad dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydis gali būti peržiūrėtas (pakeistas) dviem pagrindais: 1) įvykus esminiam tėvų turtinės padėties pasikeitimui; 2) pasikeitus nepilnamečio vaiko poreikiams. Priklausomai nuo pagrindo, kuriuo remiamasi, reikalaujant peržiūrėti (pakeisti) teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydį, skiriasi faktinės aplinkybės, sudarančios bylos dėl išlaikymo dydžio pakeitimo nagrinėjimo dalyką. Asmuo gali remtis abiem pagrindais, reikalaudamas pakeisti teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydį (pvz., savo turtinės padėties esminiu pablogėjimu ir nepilnamečio vaiko poreikių sumažėjimu (reikalaujant sumažinti išlaikymo dydį); savo turtinės padėties esminiu pablogėjimu ir nepilnamečio vaiko poreikių padidėjimu (reikalaujant padidinti išlaikymo dydį)). Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo pagrindo, tas asmuo, kuris reikalauja pakeisti teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydį, turi pagrįsti, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą tą padaryti (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-313/2018).

19. Atsižvelgiant į tai, kad išlaikymo dydžio pakeitimo sąlyga yra iš esmės pasikeitusi tėvų turtinė padėtis arba (ir) vaiko poreikiai, todėl teismas turi įsitikinti tokios sąlygos (sąlygų) buvimu ir tik tada, atsižvelgdamas į įstatymo nustatytus kriterijus ir suformuluotas tokios kategorijos bylose teismų praktikos nuostatas, spręsti, koks išlaikymo dydis turėtų būti priteisiamas, t. y. laikytinas pakankamu vaiko poreikiams patenkinti. CK 3.192 str. 2 d. nustatytas proporcingumo kriterijus, kuriuo teismas privalo vadovautis, spręsdamas, kokio dydžio išlaikymas turėtų būti priteisiamas, t. y. išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Proporcingumo kriterijus reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010).

20. Byloje nustatyta, kad G. D. ir V. D. yra ieškovės ir atsakovo vaikai (e. b. l. 31, 32). Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu nutraukta šalių santuoka, atsakovas įsipareigojo mokėti išlaikymą po 200 Lt (57,92 Eur) kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis (b. l. 9-11). Šalys gyvena atskirai, nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškove. Atsakovas teikė priteistą išlaikymą vaikams po 57,92 Eur kas mėnesį, tačiau ieškovė siekia įrodyti, kad dėl vartojimo kainų padidėjimo, išaugusių vaikų poreikių, jų priežiūrai reikalingų lėšų poreikis išaugo ir priteisto išlaikymo vaikui nebepakanka. Tuo tarpu apeliantas teigia, kad vaikams išlaikyti yra pakankama 300 Eur kas mėnesį suma, o apelianto dalis būtų 150 ?ur, kuria jis sutinka mokėti.

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, ginčui aktualias teisės normas ir kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais.

22. Įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 3K-3-71/2010). Minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas laikytinas orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016).

23. Nors apelianto nuomone, kaip pastarasis nurodo apeliaciniame skunde, šiuo metu minimalus atlyginimas yra 360 ?ur, iš jų atėmus 60 ?ur valstybės mokamus vaiko pinigus, 300 ?ur kiekvienam vaikui kaip tik būtų ta suma, kuri užtikrintų nepilnamečių vaikų poreikius, o apeliantas mokėtų pusę šios sumos, t. y. 150 Eur, tačiau apeliacinės instancijos teismas laiko tokius apelianto argumentus nepagrįstais. Pažymėtina, kad šiuo metu minimalus atlyginimas yra 607 Eur (neperskaičiuota būtų apie 471 ?ur), o valstybės mokama 60 ?ur vaiko pinigų suma, yra vaiko pinigai, kurie neišskaičiuojami iš tėvų vaikams teikiamo išlaikymo.

24. Akcentuotina, jog valstybė, teikdama piniginę paramą išmokos vaikui būdu, siekia pagerinti vaikų padėtį, sudaryti jiems geresnes sąlygas, užtikrinti, kad vaikų poreikiai būtų visapusiškiau patenkinti. Šios išmokos paskirtis nėra mažinti tėvų teikiamą išlaikymo vaikams dydį. Juolab, tėvai negali atsisakyti vykdyti arba perkelti vykdyti kitiems asmenims pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Jei valstybės mokamos išmokos vaikui dydžiu būtų mažinama tėvų išlaikymo pareiga vaikams, vaikų padėtis nė kiek nepagerėtų, nebūtų sudarytos sąlygos geriau ir visapusiškiau patenkinti vaiko poreikius. Tokia situacija nesiderintų nei su išmokų vaikams paskirtimi, nei su geriausių vaiko interesų prioriteto principu, reiškiančiu, kad priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas).

25. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad jei valstybės mokamos išmokos dydžiu būtų mažinama atskirai gyvenančių tėvų išlaikymo pareiga, išsituokusių ar kartu negyvenančių tėvų vaikai atsidurtų blogesnėje padėtyje nei susituokusių ar kartu gyvenančių vaikų tėvai (gaunamos valstybės išmokos nebūtų išskaičiuojamos iš vaikams teikiamo abiejų tėvų išlaikymo), kas pažeistų vaikų lygiateisiškumo, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Taigi, valstybės skiriama išmoka vaikui nesudaro pagrindo mažinti tėvų išlaikymo prievolės vaikui dydžio ar jį išskaičiuoti iš skiriamo tėvų išlaikymo sumos ir teismas neprivalo savo sprendime nurodyti kokiems konkretiems vaiko poreikiams patenkinti yra ši valstybės skiriama parama (pinigai gali būti naudojami vaiko nuožiūra, kaip pvz. kaupimui, atostogoms, išvykoms, ekskursijoms ar papildomiems jo asmeniniams, ne būtiniesiems kasdieniniams poreikiams patenkinti).

26. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad vaikų poreikiai per penkis metus nuo to laiko, kai buvo Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu nustatytas 200 Lt (57,92 Eur) išlaikymas kiekvienam vaikui, padidėjo, nes vaikas paaugo, pakito prekių ir paslaugų kainos. Ieškovė pateikė vaikų poreikių išlaidų apskaičiavimą ir nurodė, kad dukros išlaikymo išlaidas per mėnesį sudaro 470 Eur, jas detalizavo: 120 Eur maistui, 100 Eur aprangai, 40 Eur komunaliniams mokesčiams, 25 Eur laisvalaikio išlaidos, 60 Eur maistui mokykloje (3 Eur dienai), 8 Eur telefono išlaidos, 20 Eur mokymosi ir kanceliarinės išlaidos, 7 Eur interneto išlaidos, 30 Eur higienos priemonėms ir kirpyklai, 30 Eur vaistams ir dantų priežiūrai, 60 Eur draudimas per metus. Šias išlaidas pirmosios instancijos teismas, numažinęs išlaidas aprangai, telefonui, internetui bei laikydamas išlaidas draudimui nebūtinas, iš dalies pripažino realiomis ir protingomis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios ieškovės nurodomos išlaidos, užtikrina tik minimalius vaikų poreikius, dėl to jų dydžio pagrįstumo papildomai įrodinėti net nereikia.

27. Papildomai apeliacinės instancijos pažymi, kad: pirma, vertinant vaikų, kuriems ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo beveik 17 ir 13 metų, būtinuosius poreikius teismas turi teisę vadovautis, kaip orientaciniu, minimalios mėnesinės algos kriterijumi, kuris paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius. Minėta, kad nuo 2020-01-01 metų minimali mėnesinė alga yra 607 Eur (neperskaičiuota būtų 471 Eur), todėl padidinta iki 200 Eur išlaikymo suma, negali būti vertinama, kaip nepagrįstai didelė, reikalaujanti ypatingo, išsamaus pagrindimo (pateikiant dokumentus, pateisinančius išlaidas); antra, teismas mažino ieškovės nurodytų vaikų išlaikymui reikalingų mėnesiui išlaidų dydį. Vertinant vaikui reikalingų išlaidų dydį turėtų būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir neturėtų būti susietas išimtinai tik su dokumentais pagrįstų išlaidų buvimu, kurių tam tikrais atvejais nėra galimybės turėti (nors faktiškai išlaidos patiriamos), ypatingai tais atvejais, kai siekiama pigiau įsigyti tam tikras prekes; trečia, tėvų turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad, kai vaikas lieka su vienu iš tėvų, jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

28. Reikšminga tai, jog siekiant, kad vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimo. Visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo gebėjimus. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo iš apelianto buvo priteistas 200 Eur dydžio išlaikymas šalių nepilnamečiams vaikams.

Dėl atsakovo turtinės padėties vertinimo

29. Apeliantas teigia, kad teismas neįvykdė įstatymo reikalavimų ir netyrė buvusios šalių turtinės padėties 2014 m. lapkričio 17 d. ir dabar, kas anot apelianto parodo, jog jo pajamos yra sumažėjusios, lyginant su 2014 metų pajamomis, o ieškovės padidėjusios. Šiai dienai atsakovo pajamos yra artimos minimalioms, jis turi dar vieną išlaikytinį, o ieškovės darbo užmokestis sudaro apie 1000 Eur. Teismas netinkamai ir nepakankamai motyvavo skundžiamą sprendimą, nes netyrė ir nevertino ieškovo nurodytų aplinkybių. Šiuos apelianto argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus.

30. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas vertino apelianto turtinę padėtį ir atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus bei paties atsakovo paaiškinimus teismo posėdžio metu, laikė, kad atsakovas nėra sąžiningas ir nerodo visų gautų pajamų, t. y. jis arba dirbo nelegaliai, arba atlyginimą gavo grynaisiais. Šioms pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti, nes kaip antai, apeliantas, teigdamas, jog jo pajamos 2019 m. buvo labai mažos, visgi advokatui sumokėjo 1000 Eur už teisines paslaugas, o ne kreipėsi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Tokios aplinkybės rodo, kad atsakovo finansinė padėtis yra žymiai geresnė, nei jis bando įrodyti.

31. Kita vertus, tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams.

32. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009), taigi, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apeliantas yra darbingo amžiaus, bylos duomenimis jam nėra nustatytas neįgalumas, jis vykdo individualią veiklą, yra statybininkas, mūrininkas – turi paklausią profesiją, todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, būdamas nepatenkintu savo materialine padėtimi apeliantas turi stengtis ir ieškoti geriau apmokamo darbo, taip gerindamas savo turtinę padėtį bei galimybę prisidėti prie savo nepilnamečių vaikų išlaikymo.

33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą apsisprendimas turėti vaikų lemia įsipareigojimų juos išlaikyti iki pilnametystės atsiradimą (CK 3.30 str., 3.192 str.). Tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaikais, kadangi priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaikus, sudarant būtinas sąlygas vaikams vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams. Taigi atsižvelgiant į išdėstytą, apelianto išdėstyta pozicija dėl to, kad 2019 metai jam buvo sunkūs, darbai nepaklausūs ir pajamos mažos, nevertintina kaip svarbus faktorius turintis įtakos atsakovo turtinei padėčiai, dėl ko būtų pagrindas spręsti, jog 200 Eur išlaikymo nepilnamečiams vaikams nustatymas gali pažeisti paties apelianto teises, ar, kad apeliantas neturi galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą.

Dėl procesinės bylos baigties

34. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl išlaikymo nepilnamečių šalių vaikams G. D. ir V. D. dydžio pakeitimo yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės teisės normų reglamentuojančių nepilnamečiams vaikams priteisto materialinio išlaikymo dydžio pakeitimą, taip pat procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

35. Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos ieškovės turėtos teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš T. D. ieškovei G. D. 100 ?ur (vieną šimtą eurų) teisinės pagalbos išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.