Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-04-14 · Administracinė byla Nr. eI2-8794-743/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-04-14
Bylos Nr.
eI2-8794-743/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00574-2025-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Šarka, Audrius Grauželis, Asta Vailionė
Pareiškėjas
E. G.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-8794-743/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00574-2025-8Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4; 55.1.3
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 14 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų iš Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Viktorijai Kalasūnei,dalyvaujant pareiškėjui E. G. (E. G.), jo atstovui advokatui V. M.,vertėjai J. G. (J. G.),atsakovo atstovei L. Z.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. (E. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 25S25828, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui E. G. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. sausio 26 d. iki 2030 m. sausio 25 d. (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

Pareiškėjas skunde, papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose ir savo bei atstovo paaiškinimuose teismo posėdžio metu rėmėsi tokiais pagrindiniais argumentais.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra Jungtinės Karalystės ir Rusijos Federacijos pilietis, pradėjęs procesą dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo, taip pat turi leidimą laikinai gyventi Latvijos Respublikoje. Pareiškėjas ketino dirbti Lietuvos Respublikos bendrovėje, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2025 m. sausio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 25S6365 neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje dėl grėsmės valstybės saugumui, pareiškėjas šio sprendimo neskundė. 2025 m. sausio 26 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 25S25828, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. sausio 26 d. iki 2030 m. sausio 25 d., kuris yra neteisėtas.

Pareiškėjo nuomone, išvados dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui pagrįstos prielaidomis. Ginčijamas sprendimas priimtas pareiškėjui nepadarius jokių pažeidimų Lietuvoje, remiantis biografijos faktai, kad pareiškėjas iki karo pradžios dirbo „Rosneft“, „Gazprom Energy“ Jungtinėje Karalystėje, „Gazprom Germania GmbH“ Vokietijoje ir „Lukoil“. Nurodo, kad nuo 2004 m. pareiškėjas dirbo „Rosneft“. Pareiškėjas su komanda turėjo sukurti „Rosneft“ pasaulinio lygio finansų, ekonomikos ir planavimo strategiją. Tuo metu tai buvo darbas, leidęs pareiškėjui tiesiogiai bendrauti su didžiausiais pasaulio daugianacionaliniais fondais ir įmonėmis. 2010 m. „Rosneft“ valdymo stilius pradėjo drastiškai keistis, 2012 m. įmonė tapo daug labiau kontroliuojama Rusijos valstybės kasdienėje veikloje, dėl ko pareiškėjas savo prašymu nutraukė darbo sutartį su „Rosneft“ dėl principinės priežasties, t. y. nesutiko su nauju valdymo stiliumi, komercine strategija ir stipresne tiesiogine valstybės kontrole. 2012 m. pareiškėjas įsidarbino „Gazprom Marketing and Trading“ kompanijoje Londone, Jungtinėje Karalystėje, kuri tuo metu ieškojo strategijos ir (vėliau) verslo plėtros vadovo. „Gazprom Marketing and Trading“ Londone 2012 m. buvo visiškai nepriklausoma nuo didelio „Gazprom“ ir veikė ne pagal Rusijos, o pagal Jungtinės Karalystės įstatymus. „Gazprom Marketing and Trading“ veikė Šiaurės Vakarų Europoje ir Jungtinės Karalystės rinkose. Prekybą organizavo ir vadovavo profesionalų komanda iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir Prancūzijos. Nuo 2018 m. situacija pradėjo keistis. Keli darbuotojai, tame tarpe ir stiprūs savo srities profesionalai, buvo atleisti ir pakeisti biurokratais iš Rusijos. Kontrolės lygis ir tiesioginis „Gazprom“ įsitraukimas tapo žymiai didesnis. Valdymo ir operacijų stilius pasikeitė, kas lėmė pareiškėjo atsistatydinimą 2019 m. pradžioje. 2020–2022 m. pareiškėjas su šeima persikėlė į Maskvą ir įsidarbino į privačią naftos ir dujų kompaniją „Lukoil“. Pasibaigus pandemijai, sutuoktinė su vaikais grįžo į Jungtinę Karalystę, o pareiškėjas liko Maskvoje. 2022 m. kovo mėn. pareiškėjas turėjo būti paaukštintas į labai aukštą „Lukoil“ vyriausiojo ekonomisto poziciją, tačiau 2022 m. vasario 27 d. (3 dienos po to, kai prasidėjo karas) pareiškėjas išskrido iš Maskvos į Berlyną, vėliau į Londoną. 2022 m. vasario 28 d. pareiškėjas išsiuntė „Lukoil“ laišką su prašymu nutraukti darbo sutartį dėl dviejų priežasčių, t. y., kad pareiškėjo šeima buvo Londone ir pareiškėjui buvo labai svarbu būti kartu su šeimos nariais; pareiškėjas ir jo šeima nuo pat pradžių yra giliai ir fundamentaliai nusistatę prieš Rusijos vykdomą agresiją Ukrainoje. Pareiškėjas taip pat yra pradėjęs procesą dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo. Pažymi, kad atsisakius Rusijos pilietybės asmuo netenka teisės į valstybės apsaugą, socialines ir teisines garantijas; negali pasinaudoti teise laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, dirbti be papildomų dokumentų, gydytis, balsuoti; jam taikoma sudėtingesnė įvažiavimo į Rusiją procedūra, o keliaujant reikės vizos. Kai kuriais atvejais atimama teisė kirsti sienas beviziu režimu, o svarbiausia – didžiulė rizika gauti užsienio agento statusą Rusijoje. Akcentuoja, kad pareiškėjas nepalaiko karo Ukrainoje, smerkia Rusijos agresiją, mano, kad Krymas priklauso Ukrainai, pareiškėjas aktyviai viešai komentavo sankcijas prieš Rusiją. Dėl viešų pasisakymų apie Rusijos vykdomą agresiją, pareiškėjui nesaugu vykti į Rusijos Federaciją.

Taip pat pažymi, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus vertinimo, ginčijamą sprendimą, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. sausio 26 d. iki 2030 m. sausio 25 d., priėmė automatiškai, tik remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir Valstybės saugumo departamento) išvada, tačiau neatlikus su pareiškėju susijusių individualių aplinkybių vertinimo. Pažymi, kad pareiškėjo darbo patirtis buvo susijusi su darbo santykiais ir pareiškėjas niekada neatliko valstybės tarnautojo ar net tokios įstaigos darbuotojo funkcijų Rusijos valstybės institucijose. Ginčijamame sprendime nebuvo įvertinta su pareiškėju susijusių aplinkybių visuma, nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas grėsmės valstybės saugumui tyrimas, nevertintos aplinkybės, kad jis nekelia grėsmės valstybės saugumui, taip pat, kad jis su sutuoktine padeda pabėgėliams iš Ukrainos. Migracijos departamentas nenurodo jokių savarankiškai nustatytų aplinkybių, kurios patvirtintų Valstybės saugumo departamento išvadą. Ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Pažymi, kad ginčijamu sprendimu pritaikyta priemonė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 5 metams yra neproporcinga, kadangi grėsmė saugumui buvo nustatyta ne dėl pareiškėjo neteisėtų veiksmų ar dėl prieš Lietuvos Respubliką nukreiptų veiksmų, o dėl pareiškėjo buvusio darbo, kuris nebuvo ir nėra draudžiamas, nėra susijęs su Rusijos užsienio, gynybos ar saugumo politika ir nieko bendro su Lietuvos Respublika neturi. Pareiškėjas niekada neturėjo ir neturi prieigos prie valstybės valdymo ar valstybės paslapčių Rusijoje ar Lietuvos Respublikoje, nepažįsta nė vieno Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo ir nepalaiko jokių santykių su buvusiais kolegomis Rusijoje.

Nurodo, kad ginčijamas sprendimas daro didelę ir neigiamą įtaką pareiškėjo asmeniniams ir šeimos interesams. Ginčijamu sprendimu pritaikyta priemonė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 5 metams de facto (lot. faktiškai) reiškia, kad kitos Šengeno valstybės, matydamos faktą, kad pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvą, gali neišduoti vizų, leidimų laikinai gyventi pareiškėjui ar jo šeimos nariams ar net anuliuoti pareiškėjo turimą leidimą laikinai gyventi Latvijoje.

Akcentuoja, kad atsakovas prioritetą suteikė vienos konstitucinės vertybės galimam pažeidimui išvengti, pažeisdamas kitas asmenų konstitucines vertybes, o tai neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamos jurisprudencijos ir teisėtų lūkesčių principo. Migracijos departamentas pareiškėjui nesuteikė lengvatų ar kitokios pagalbos kaip Jungtinės Karalystės piliečiui, nepaisant to, kad Įstatyme įtvirtinta teisė, Jungtinės Karalystės piliečiams gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje lengvatine tvarka. Mini Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus praeityje jau įgytos teisės bus išlaikytos ir galės būti realiai įgyvendintos.

Pažymi, kad ginčijamas sprendimas neatitinka gero administravimo principo. Migracijos departamentas 2025 m. sausio 27 d. pasirašytu sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvą nuo 2025­ m. sausio 26 d. dienos (atbuline data). Pareiškėjas gavo tik pranešimą apie priimtą sprendimą su metaduomenis, o paties ginčijamo sprendimo Migracijos departamentas pareiškėjui neatsiuntė.

Šalies argumentai

Pareiškėjas ir jo atstovas nurodo, kad ginčijamas sprendimas priimtas tik formaliai, byloje nėra pagrįstų įrodymų, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas rėmėsi prielaidomis ir nepagrįstais argumentais. Pareiškėjas niekada nepažeidė jokių įstatymų Lietuvoje ir nėra konkrečių įrodymų, kad jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, taip pat neatsižvelgta į aplinkybes, kad pareiškėjas aktyviai palaiko Ukrainą, remia jos pabėgėlius, iš Rusijos išvyko 2022 m. vasario 27 d. ir daugiau joje nebesilankė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti ir panaikinti ginčijamą sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė aktualias faktines aplinkybes ir rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais.

Migracijos departamentas 2025 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 25S25828, kuriuo nusprendė uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas gavo 2025 m. sausio 9 d. Valstybės saugumo departamento išvadą Nr. 18-266, kurioje yra konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Įvertinęs šioje išvadoje išdėstytus argumentus bei individualias su pareiškėju susijusias socialines, ekonomines ir šeimines aplinkybes, taip pat šiandieninę geopolitinę situaciją bei remiantis neįrodinėtinomis aplinkybėmis dėl Baltarusijos ir Rusijos Federacijos keliamos grėsmės Lietuvos valstybingumui, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą.

Nurodo, kad pareiškėjas 2004–2012 m. dirbo Rusijos Federacijos įmonėje „Rosneft“, 2012–2019 m. – Rusijos Federacijos įmonėje „Gazprom“, o 2020–2022 m. – Rusijos Federacijos įmonėje „Lukoil“. Darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų, o tai reiškia, kad pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Taigi, Migracijos departamento vertinimu, tokio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Pažymi, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Aplinkybė, kad pareiškėjas nuo 2004 iki 2022 m. dirbo Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje patvirtina jo lojalumą ir patikimumą Rusijos Federacijos valdžiai ir esant šiandieninei geopolitinei situacijai didina grėsmės galimybę valstybės saugumui. Nurodo, kad pagal EŽTT praktiką, pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) kelia grėsmę valstybės saugumui.

Akcentuoja, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką neapribojo pareiškėjo teisės laisvai judėti likusioje Šengeno erdvėje. Pažymi, kad kiekviena valstybė turi teisę savarankiškai spręsti, kas yra reikalinga jos nacionalinio saugumo užtikrinimui. Aplinkybė, kad pareiškėjas negyvens, o tik lankysis Lietuvos teritorijoje nesuponuoja fakto, kad dėl to pareiškėjas yra mažiau pažeidžiamas ir nebus išnaudotas žvalgybos tarnybų, turinčių interesą veikti per Lietuvoje esančius savo piliečius.

Ginčijamame sprendime įvertintos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, pareiškėjo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai, galimos grėsmės valstybės saugumui. Pažymėtina, kad trumpalaikis darbas Lietuvos Respublikoje negali būti laikomas ryšiu, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą. Pažymi, kad Migracijos departamentas, įvertinęs su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes, pareiškėjo atžvilgiu nepriėmė sprendimo įtraukti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl uždraudimo atvykti.

Pabrėžia, kad ginčijamas sprendimas priimtas ir pasirašytas 2025 m. sausio 26 d., 2026 m. sausio 27 d. pasirašytas tik pranešimas dėl priimto ginčijamo sprendimo.

Pažymi, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, todėl atsakovo nuomone, ginčijamas sprendimas atitinka Įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo bei teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgęs į išdėstą, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas) nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą rėmėsi tokiais pagrindiniais argumentais.

Migracijos departamento sprendimai yra priimti vadovaujantis Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, sprendimai priimti įvertinus visus duomenis apie pareiškėją. Sprendimai atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

Valstybės saugumo departamentas 2024 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 18-8883 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas (Jungtinės Karalystės ir Rusijos Federacijos pilietis), pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 2004–2012 m. dirbo Rusijos Federacijos įmonėje „Rosneft“, 2012–2019 m. – Rusijos Federacijos įmonėje „Gazprom“, o 2020–2022 m. – Rusijos Federacijos įmonėje „Lukoil“. Viešųjų šaltinių duomenimis, „Rosneft“ yra valstybinė Rusijos naftos ir gamtinių dujų gavybos ir perdirbimo bendrovė. Įmonei vadovauja Kremliuje įtakingas I. S.. Nuo 2014 m. „Rosneft“ taikomos Europos Sąjungos (toliau – ir ES), Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) ir daugelio kitų šalių sankcijos. „Gazprom“ – tai didžiausia Rusijos Federacijos bendrovė ir gamtinių dujų tiekėja pasaulyje. „Lukoil“ – tarptautinis Rusijos naftos koncernas, didžiausia Rusijos energetikos bendrovė, palaikanti glaudžius ryšius su Rusijos Federacijos valdžia. Ši įmonė yra viena didžiausių pasaulyje naftos bendrovių pagal turimus išžvalgytus naftos išteklius ir jos gavybą.

Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjo darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas įmonėse „Rosneft“, „Gazprom“ ir „Lukoil“, turėjo ryšių su Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

Rusijos Federacijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) priimtose rezoliucijose. Remiasi LVAT praktika, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pažymi, kad vien faktas, jog pareiškėjas nebedirba Rusijos Federacijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su minėtomis ir kitomis Rusijos Federacijos įmonėmis, įstaigomis ir tarnybomis yra išnykusi.

Valstybės saugumo departamento vertinimu, uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

Valstybės saugumo departamentas akcentuoja, kad sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, Valstybės saugumo departamento išvadoje, kuria pagrįstas Migracijos departamento ginčijamas sprendimas, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Rusijos valdžios ir jos institucijų, įmonių veiklą bei pareiškėjo ryšį su šiomis įmonėmis. Pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra nustatyta tvarka nenuginčytu ir nepanaikintu kompetentingos institucijos administraciniu sprendimu – Migracijos departamento sprendimu atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Todėl nėra jokio pagrindo kvestionuoti sprendime atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje faktinių aplinkybių, kuriomis nustatyta, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Atitinkamai, nėra pagrindo vertinti kaip nepagrįstą ir skundžiamą Migracijos departamento Sprendimą.

Valstybės saugumo departamento vertinimu, priimant ginčijamą sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Migracijos departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas Valstybės saugumo departamento pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 25S25828, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas yra Jungtinės Karalystės ir Rusijos Federacijos pilietis, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas 2024 m. birželio 5 d. užpildytame klausimyne nurodė, kad 2004–2012 m. dirbo Rusijos Federacijos įmonėje „Rosneft“, 2012–2019 m. – Rusijos Federacijos įmonėje „Gazprom“, o 2020–2022 m. – Rusijos Federacijos įmonėje „Lukoil“.

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2024 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 18-8883 pateikė Migracijos departamentui išvadą, jog pareiškėjo darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas dirbdamas įmonėse „Rosneft“, „Gazprom“ ir „Lukoil“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti juo pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Valstybės saugumo departamentas darė išvadą, kad Jungtinės Karalystės ir Rusijos Federacijos piliečio E. G. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas 2025 m. sausio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 25S6365 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir skundžiamą 2025 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 25S25828, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metus).

Ginčijamas Migracijos departamento 2025 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. 25S25828, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, iš esmės motyvuojamas tuo, kad E. G. pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui.

II. Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (kaip minėta, toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 3 dalis nustato, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje taip pat ne kartą pasisakė, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Nuodugniai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

LVAT yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-821/2024 ir kt.).

Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui, laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Valstybės saugumo departamentas teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas užpildė klausimyną, kuriame nurodė, kad 2004–2012 m. dirbo Rusijos Federacijos įmonėje „Rosneft“, 2012–2019 m. – Rusijos Federacijos įmonėje „Gazprom“, o 2020–2022 m. – Rusijos Federacijos įmonėje „Lukoil“. Viešųjų šaltinių duomenimis, „Rosneft“ yra valstybinė Rusijos naftos ir gamtinių dujų gavybos ir perdirbimo bendrovė. Įmonei vadovauja Kremliuje įtakingas I. S.. Nuo 2014 m. „Rosneft“ taikomos ES, JAV ir daugelio kitų šalių sankcijos. „Gazprom“ – tai didžiausia Rusijos Federacijos bendrovė ir gamtinių dujų tiekėja pasaulyje. „Lukoil“ – tarptautinis Rusijos naftos koncernas, didžiausia Rusijos energetikos bendrovė, palaikanti glaudžius ryšius su Rusijos Federacijos valdžia. Ši įmonė yra viena didžiausių pasaulyje naftos bendrovių pagal turimus išžvalgytus naftos išteklius ir jos gavybą. Valstybės saugumo departamentas, atsižvelgęs į šiuos faktus, atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir pateikė atsakovui išvadą, kurioje nurodė, kad pareiškėjo darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos, jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas dirbdamas įmonėse „Rosneft“, „Gazprom“ ir „Lukoil“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti juo pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Valstybės saugumo departamentas darė išvadą, kad Jungtinės Karalystės ir Rusijos Federacijos piliečio E. G. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Aptartame kontekste spręstina, kad atsakovas, įvertinęs nurodytus faktus bei Valstybės saugumo departamento išvadą, taip pat tai, kad pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turėjo pagrindą priimti ir ginčijamą sprendimą, kuriuo uždraudė pareiškėjui tam tikrą laikotarpį atvykti į Lietuvos Respubliką.

Šiame kontekste teismas pažymi ir tai, kad pagal Valstybės saugumo departamento surinktus duomenis galima spręsti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Rusijos valstybės institucijose, strateginės reikšmės įmonėse ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Taigi, galima spręsti ir tai, kad, be kita ko, ir strateginės reikšmės įmonėse dirbę ar dirbantys asmenys gali būti išnaudojami įvairiais kontržvalgybos tikslais.

Pareiškėjas iš esmės neginčija fakto, kad dirbo strateginę reikšmę Rusijos Federacijai turinčiose įmonėse, užėmė jose aukštas, vadovaujančias pareigas. Tai iš esmės reiškia ir tai, kad pareiškėjas turėjo būti lojalus Rusijos valdžiai, taip pat disponavo jai reikšminga informacija ir duomenimis. Pareiškėjas pripažįsta ir tai, kad nuo 2010 m. įmonės (,,Rosneft“) valdymo stilius pradėjo keistis, didėjant Rusijos valdžios kontrolei, jis 2012 m. atsistatydino. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas kurį laiką dirbo įmonėje, kurioje Rusijos valdžia buvo reikšmingas faktorius jos valdyme, taigi, dirbdamas joje turėjo būti lojalus Rusijos valdžiai. Jo lojalumo Rusijos valdžiai fakto nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas jau nedirbo, pradėjus dirbti I. S.. Atsižvelgęs į tai, teismas neturi pagrindo nesutikti su ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas užėmęs aukštas ir vadovaujančias pareigas, dirbdamas įmonės strategijos ir verslo plėtros departamento direktoriumi, galėjo turėti kontaktą ir su valdybos nariais bei turėti galimybę susipažinti su informacija, kuri prieinama tik lojaliems Rusijos Federacijai asmenims, kas jį daro pažeidžiamą geopolitiniame kontekste. Pažymėtina, kad pareiškėjas neneigia ir fakto, kad jam dirbant Londone esančioje ,,Gazprom Marketing ir Trading“, nuo 2018 m. Gazprom vis labiau įsitraukė į įmonės valdymą, kas sąlygojo jo atsistatydinimą 2019 m., vadinasi ir įmonės Londone valdymas nebuvo be Rusijos strateginės įmonės, jos valdžios įtakos, ir pareiškėjas kurį laiką dirbo joje. Dar vėliau pareiškėjas dirbo Maskvoje ,,Lukoil“ įmonėje. Taigi, teismas negali nesutikti su ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo darbinė veikla yra susijusi su strateginėmis Rusijos įmonėmis, kas sąlygoja, kad pareiškėjas turėjo būti lojalus Rusijos valdžiai. Atsižvelgus į Valstybės saugumo departamento analizę, tai leidžia spręsti apie jo pažeidžiamumą, o tokių asmenų buvimas Lietuvoje kelia grėsmę jos valstybės saugumui.

Vien tai, kad pareiškėjas nurodo nepalaikantis kontaktų su buvusiais kolegomis ar asmenimis, palaikančiais Rusijos agresiją prieš Ukrainą, nepaneigia išvados dėl jo pažeidžiamumo ir galimos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.

Atsižvelgęs į tai teismas nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad vien jo darbiniai santykiai nepakankami spręsti apie jo grėsmę Lietuvos saugumui. Pareiškėjo darbiniai santykiai geopolitinės situacijos kontekste, negali būti vertinami paviršutiniškai tik kaip nereikšmingi jo biografijos faktai.

Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas neįvertino pareiškėjo individualios situacijos, sprendimo nemotyvavo, o tik perrašė Valstybės saugumo departamento išvadą, tačiau teismas su tokiu vertinimu nesutinka.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Migracijos departamentas vertino ne tik Valstybės saugumo departamento išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jo socialinius ir ekonominius ryšius. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio (norėjo dirbti Lietuvoje), nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, taigi, neišdavus leidimo gyventi Lietuvoje, pareiškėjo su Lietuvai nesaisto jokie ryšiai, todėl teismas negali sutikti su pareiškėjo argumentu, kad atsakovas ginčijamame sprendime neindividualizavo jo situacijos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017 ir kt.). Sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-821/2024). Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai ir formaliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012). Aptartos teisminės praktikos kontekste spręstina, kad ginčijamas sprendimas pakankamai individualizuotas.

Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija), 14 punkte nurodyta, kad didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.

Nacionalinis saugumas yra konstitucinė vertybė, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, nacionalinis saugumas būtinas apsaugoti kitas konstitucines vertybes, inter alia, pamatinius Lietuvos konstitucinės santvarkos principus, kaip antai, prigimtines žmogaus teises ir laisves, demokratiją, nepriklausomybę (žr. Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. ir 2020 m. liepos 30 d. nutarimus). Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas (Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis).

Nacionalinis saugumas yra ir viešasis interesas, ir pagrindinė, visai visuomenei esminę reikšmę turinti vertybė, kuri yra svarbesnė už galimus asmens interesų suvaržymus (žr., pvz., LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1917-602/2021, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023). Nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai. Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 135 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, be kita ko, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę.

Sprendžiant užsieniečių atvykimo ir jų gyvenimo Lietuvos Respublikoje klausimą nacionalinio saugumo aspektu, taip pat svarbu pažymėti tai, jog tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-821/2024; kt.). Dėl to šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Z. ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo kontekste, atsižvelgęs į Nacionalinio saugumo strategijoje nurodomą Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 dalis), ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su Valstybės saugumo departamento ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu, jo visapusiškumu ir objektyvumu.

Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, susijusios su jo ir jo šeimos parama Ukrainai, ukrainiečiams, jų nuostatomis Rusijos vykdomo karo atžvilgiu vertintinos, tačiau nelaikytinos kaip atsveriančios grėsmės valstybės saugumui svarbą, ir išvadą, kad pareiškėjas gali būti potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per į Lietuvą atvykstančius ar joje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. Teismo vertinimu, uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Pareiškėjas nurodo, kad Valstybės saugumo departamento ir atsakovo išvados yra grįstos iš esmės prielaidomis, spėjimais dėl grėsmės nacionaliniam saugumui, bet ne konkrečiais įrodymais apie konkrečius pareiškėjo veiksmus, keliančius tokią grėsmę. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas dirbo laikotarpiu 2004–2022 m. dirbo įmonėse „Rosneft“, „Gazprom“ ir „Lukoil“, Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje. Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Pareiškėjo reikalavimas, kad Valstybės saugumo departamentas ar Migracijos departamentas turėtų nustatyti konkrečius jo veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, analogiško pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinamas kaip nepagrįstas ir pernelyg aukštas, pernelyg rizikingas (esant tokiai geopolitinei situacijai) įrodinėjimo standartas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1259-492/2024; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje nebūtina konstatuoti konkrečių pareiškėjo neteisėtų veiksmų, nes tokiais sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023).

Pažymėtina, kad jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie asmens atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje sprendžiami klausimai, susiję su pareiškėjo teisine padėtimi Lietuvoje ir vertinama ar ginčijamu Sprendimu prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme.

Pareiškėjas nenurodė aplinkybių ir nepateikė juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką, kurie liudytų Rusijos valdžios vykdomos politikos smerkimą. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą klausimyną ir atsakydamas į privalomos apklausos klausimus, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamo sprendimą neteisėtu, nes tai nereiškia, kad pareiškėjas negali būti užverbuotas ir išnaudotas Rusijos žvalgybos veikti prieš Lietuvos interesus.

Pareiškėjo asmeninis interesas atvykti į Lietuvą ir laisvai judėti Šengeno erdvėje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Pareiškėjo darbas 2004–2022 metais Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje pagrįstai leidžia spręsti apie potencialų jo pažeidžiamumą Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo institucijų veiklos metodų kontekste.

Nors pareiškėjas nurodo, kad iš Rusijos išvyko 2022 m. vasario 27 d. ir daugiau kilmės valstybėje nebesilankė, tačiau teismo vertinimu, faktas, kad pareiškėjas iš Rusijos išvyko tik prasidėjus karui, suponuoja pareiškėjo norą išvengti karinio konflikto ir būti kartu su šeima, tačiau nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas gali bendradarbiauti ar būti išnaudotas specialių operacijų metu kaip lojalus Rusijos Federacijos pilietis. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo argumentai laikytini kaip gynybine pozicija siekiant paneigti savo lojalumą Rusijos valdžiai ir sumenkinti nustatytą jo grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Pareiškėjas nurodo, kad inicijavo Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymą. Sutiktina, kad į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į Rusijos Federacijos ambasadą Jungtinėje Karalystėje ir 2025 m. kovo 13 d. jam buvo paskirtas vizitas dėl pilietybės atsisakymo, tačiau bylos nagrinėjimo momentui (o ir ginčijamo sprendimo priėmimo momentui), viena vertus Rusijos Federacijos pilietybę pareiškėjas turėjo, kita vertus, tai taip pat nepaneigia pareiškėjo esamų ar buvusių ryšių su Rusijos Federacija.

Teismo vertinimu, ginčijamame sprendime aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius arba bet kada galinčius atsinaujinti ryšius su Rusijos atitinkamomis tarnybomis, todėl leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu, kurie nebuvo paneigti.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinamą grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023 ir kt.).

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo nustatytas uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas.

Kaip minėta, Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Vadovaujantis kriterijų, kuriuos vertinant nustatomas ar sutrumpinamas draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ 37 punktu, nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamento ginčijamas sprendimas yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame buvo įvertintas pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis. Šiuo atveju yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Konstatavus, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat nenustačius, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje ar kitokių socialinių ar ekonominių ryšių, kurie sąlygotą jo buvimą Lietuvoje, spręstina, kad ginčijamu sprendimu pagrįstai pareiškėjui nustatytas penkerių metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas sprendimas daro neigiamą įtaką jo asmeniniams ir šeimos interesams, kadangi juo pritaikyta priemonė de facto reiškia, kad kitos Šengeno valstybės, matydamos faktą, kad pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvą, gali neišduoti vizų, leidimų laikinai gyventi pareiškėjui ar jo šeimos nariams ar net anuliuoti pareiškėjo turimą leidimą laikinai gyventi Latvijoje. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad prašoma pareiškėją įrašyti į nacionalinį sąrašą užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau jo duomenų neteikti Šengeno informacinei sistemai (2025 m. sausio 23 d. Valstybės saugumo departamento raštas Nr. 18-952). Atsižvelgiant į aplinkybę, kad Migracijos departamentas pareiškėjo atžvilgiu nepriėmė sprendimo įtraukti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą dėl uždraudimo atvykti, todėl teismas konstatuoja, kad šie pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais. Pareiškėjo tvirtinimas, kad ginčijamu spendimu taikytas draudimas kaip nors įtakos pareiškėjo ar jo šeimų narių teisę judėti ir (ar) gyventi kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse ar Šengeno erdvėje yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas.

Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Aptartame kontekste įvertinus ginčijamo sprendimo turinį, spręstina, kad jame yra visi Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš ginčijamo sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai bei aktuali teismų praktika, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento 2025 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. 25S25828, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

Teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus, kad ginčijamas sprendimas priimtas atbuline data: jis priimtas ir pasirašytas 2025 m. sausio 26 d., o 2026 m. sausio 27 d. pasirašytas tik pranešimas dėl priimto ginčijamo sprendimo. Tai, kad ginčijamas sprendimas priimtas remiantis Valstybės saugumo departamento išvada, kuri teikta sprendžiant klausimą dėl leidimo gyventi Lietuvoje pareiškėjui išdavimo, taip pat nesudaro pagrindo ginčijamą sprendimą panaikinti, nes atsakovui suteikta diskrecija spręsti dėl draudimo atvykti priėmimo, ji nereiškia, kad sprendimai dėl leidimo neišdavimo ir draudimo atvykti turi būti priimami tuo pačiu metu, taip pat kaip ir nereiškia, kad laikotarpiu tarp šių sprendimų priėmimo pareiškėjas nekėlė grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.

Pareiškėjas apeliuoja į teisėtų lūkesčių principo pažeidimą, taip pat į tai, kad Lietuvos saugumo interesas sureikšmintas, pažeidžiant jo kaip Jungtinės Karalystės piliečio teisę į prioritetines sąlygas Lietuvoje. Teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka. Teisėti lūkesčiai – tai asmens tikėjimas savo veiklos teisėtumu ir tikėjimasis gauti teisėtų rezultatų. Teisėti lūkesčiai – tai atitinkama teisėta veikimo priemonė, kurią taikant pagrįstai tikimasi teisėtos pasekmės. Teisėta pasekmė – teisės aktuose numatytas atitinkamo veikimo rezultato legalumo įvertinimas. Sprendžiant dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, svarbu įvertinti, ar buvo pagrindas teisėtiems lūkesčiams atsirasti; ar asmuo tikrai tikėjosi tam tikro veiklos rezultato teisėtumo; ar asmens tikėjimąsi verta apsaugoti; ir svarbiausia, ar kiekvienas racionaliai mąstantis asmuo tokioje situacijoje būtų taip pat supratęs atitinkamą teisės normos reikalavimą ir atitinkamai veikęs, siekdamas teisėtų lūkesčių.

Šiame kontekste teismas pažymi, kad tai, kad Lietuvos valstybės teisės aktuose įtvirtintas tam tikras prioritetas Jungtinės Karalystės piliečiams, nesuponuoja jokių teisėtų lūkesčių asmenims, kurie yra ir Rusijos Federacijos piliečiai ir nustatyta jų grėsmė valstybės saugumui, todėl ginčijamas sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtų lūkesčių principo pažeidimas ar neproporcingas sprendimas vertinant asmens teisę atvykti į Lietuvą.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2025 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 25S25828, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

III. Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas nagrinėjamu atveju atmetamas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jam negali būti priteistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. G. (E. G.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Audrius GrauželisRamūnas ŠarkaAsta Vailionė