- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-28
- Bylos Nr.
- AN2-64-898/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00372-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Jurgita Kolyčienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- D. B.
- Institucija
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Marius Grucė
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto D. B. atstovo advokato Mariaus Grucės (toliau – ir Apelianto atstovas) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. nutarimo (toliau – ir Skundžiamas nutarimas), kuriuo D. B. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda – 2 200 (dviejų tūkstančių dviejų šimtų) Eur dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. nutarimu D. B. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) vadovu, žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį, t. y. tai, kad Bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, tačiau pagal pateiktus duomenis apie lėšų judėjimą laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. D. B. pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais (žemesnį prioritetą mokėjimo eiliškumo prasme pagal CK 6.930¹ straipsnį turinčiais) Bendrovės kreditoriais, todėl savo neteisėtais veiksmais Bendrovės vadovas pažeidė kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) interesus.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto D. B. atstovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje A6.-259-1123/2022 ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti D. B. veiksmuose nesant ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusižengimo požymių arba pakeisti Skundžiamą nutarimą sumažinant D. B. skirtą 2200 Eur dydžio baudą iki 500 Eur. Taip pat prašo priteisti, Apelianto naudai, proceso išlaidas iš VMI, t. y. už atstovo advokato suteiktas paslaugas – 400 Eur.
2.1. Skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikoje buvo įvestas karantinas, todėl ginčijamų mokėjimų laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo taikytas moratoriumas dėl mokesčių mokėjimo atidėjimo ir delspinigių neskaičiavimo. Šią aplinkybę patvirtina VMI pareiškime užfiksuoti duomenys, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2020 m. balandžio 8 d. iki 2021 m. vasario 28 d. buvo įtraukta į sąrašą „Juridiniai asmenys, kuriems iki 2020 m. gruodžio 31 d. be pateikto prašymo taikytos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19“. Taip pat nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. spalio 31 d. Bendrovė buvo įtraukta į sąrašą „Juridiniai asmenys, kuriems nuo 2021 m. sausio 1 d. be pateikto prašymo taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19“. Nagrinėjamu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo informuota, kad pasibaigus ekstremaliai situacijai per du mėnesius ji galės priimti sprendimą dėl mokesčių sumokėjimo, t. y. deklaruotus mokesčius sumokėti iš karto arba kreiptis į VMI dėl mokestinės paskolos sutarties be palūkanų sudarymo. Pasibaigus karantinui, UAB „(duomenys neskelbtini)“ susidūrė su finansiniais sunkumais, todėl kreipėsi į VMI dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo ir (ar) išdėstymo bei sudarė mokestinės paskolos sutartį.
2.2. Pabrėžiama, jog 2020 m. kovo 26 d. VMI viršininko įsakyme Nr. VA-27 dėl pagalbos priemonių mokesčių mokėtojams, paveiktiems koronoviruso (COVID-19) sukeltų neigiamų pasekmių, ir vėlesnėse jo redakcijose nurodyta, jog į sąrašus įtraukti mokesčių mokėtojai nelaikomi skolingi valstybės ir savivaldybės biudžetams bei fondams, jeigu mokestinė nepriemoka susidarė atitinkamai įsakyme ir jo pakeitimuose nurodytais laikotarpiais. Pažymėta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudariusi 2021 m. kovo 2 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. ((duomenys neskelbtini), kuria visos mokėtinos sumos atidėtos ir išdėstytos mokėti dalimis ir ją vykdė.
2.3. Apelianto atstovas pažymi, jog VMI, prieš sudarydama mokestinės paskolos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, išsamiai patikrino Bendrovės finansinius duomenis, kadangi VMI viršininko 2001 m. spalio 3 d. įsakyme „Dėl mokestinės paskolos sutarties FR0284 formos ir prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą, sudarant mokestinės paskolos sutartį, reikalavimų apraše“ aiškiai nurodyta, kokius dokumentus įmonė turi pateikti ir kaip VMI turi patikrinti pateiktus prašymus. Taigi, VMI turėjo būti susipažinusi su UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansine situacija, banko bei kasos išrašais, tačiau atkreiptas dėmesys į tai, kad jokių pažeidimų nebuvo pastebėta, nenustatyta, jog Bendrovė būtų pažeidusi atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą ar būtų buvusi nemoki. UAB „(duomenys neskelbtini)“, sudarydama mokestinės paskolos sutartį, tuo pačiu susitarė dėl mokėjimo termino atidėjimo, todėl įsiskolinimo VMI jokiu būdu negalima laikyti pradelstu. Mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta tik 2022 m. vasario 8 d. ir VMI, turėdama galimybę susipažinti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išrašu, jokių pažeidimų nepastebėjo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įvertinta kaip Bendrovė atitinkanti visus kriterijus ir turinti teisę sudaryti mokestinės paskolos sutartį, dėl ko atliktų mokėjimų negalima vertinti kaip pažeidžiančių VMI, kaip kreditorės, interesus.
2.4. Skunde pažymima, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nelaikė įsiskolinimo pradelstu, kadangi vykdė savalaikes prievoles VMI, mokėjo mokesčius, t. y. laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 19 d. iki 2021 m. sausio 22 d. buvo atlikta visa eilė mokėjimų VMI, nors Bendrovei buvo taikomos lengvatos. Apelianto atstovas skunde nurodo, jog kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka yra reglamentuojama CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje. Be to, minėtame straipsnyje yra įtvirtintas ir skolininko apibrėžimas. Todėl Apelianto atstovo vertinimu, tik skolininkas, atitinkantis CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje esantį apibrėžimą, privalo atsiskaitymus atlikti pagal minėto straipsnio 1 dalyje įtvirtintą eiliškumą. Tačiau skunde atkreiptas dėmesys į tai, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei VMI neįrodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo pavedimo atlikimo metu pakankamai lėšų visiems kreditoriniams įsipareigojimams padengti. Taipogi, Skundžiamame nutarime buvo vertinti banko sąskaitų išrašai mėnesio gale, nors esančios lėšos tiek grynaisiais, tiek negrynaisiais pinigais turėjo būti vertintos pavedimo atlikimo dieną.
2.5. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ANK 567 straipsnio 3 dalį, kadangi neteisingai pritaikė bei įvertino teisės normas ir priėmė nepagrįstą nutarimą, t. y. nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė D. B., nors įrodyti, kad įmonė neturėjo pakankamai lėšų, turėjo būtent VMI. Skundžiamame nutarime teismas pažymėjo, jog nebuvo pateikti duomenys apie Bendrovės turimas lėšas tuo metu, kai buvo atsiskaitoma su kreditoriais, taip pat ir teismo nebuvo prašoma išreikalauti tokius duomenis, dėl ko padaryta išvada, kad argumentas, jog įmonė turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, deklaratyvus ir atmestinas. Nors Apelianto atstovo vertinimu, šią aplinkybę turėjo įrodinėti VMI, o ne D. B., kadangi ANK 566 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas.
2.6. Tiek VMI, tiek teismas teigė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ neva neturėjo piniginių lėšų visiems reikalavimams patenkinti ir tai grindė finansinės atskaitomybės dokumentais bei banko sąskaita, tačiau neatsižvelgė, jog Bendrovės veikloje buvo vykdoma ir grynųjų pinigų apskaita. Pažymėta, kad VMI teikiant pareiškimą teismui bei nurodant, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo pakankamai piniginių lėšų visiems kreditoriniams reikalavimais patenkinti nurodytomis dienomis – 2020 m. spalio 19 d., 2020 m. spalio 23 d., 2020 m. lapkričio 17 d., 2020 m. lapkričio 30 d., 2020 m. gruodžio 28 d., 2021 m. sausio 22 d., turėjo pateikti ne tik detalius išrašus būtent tai dienai, bet ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos knygas tam, kad įsitikinti, jog bendrovė tikrai neturėjo lėšų visiems kreditoriniams reikalavimams patenkinti. Tačiau, kaip jau buvo minėta, įrodinėjimo pareiga buvo nepagrįstai perkelta atsakomybėn traukiamam asmeniui.
2.7. Skunde nurodoma, kad 2020 m. spalio 19 d. buvo atliktas pavedimas UAB „R.“ – 2 000 Eur, įsiskolinimas VMI – 24 410, 62 Eur, o Bendrovės banko sąskaitoje buvo 19 562,81 Eur, be to 2020 m. spalio 20 d. gauta dar 15 560 Eur, neskaitant lėšų, esančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ Bendrovės kasoje. Taip pat 2020 m. spalio 23 d. buvo atliktas pavedimas UAB „D.“ – 4 000 Eur, įsiskolinimas VMI – 24 410, 62 Eur, o Bendrovės banko sąskaitoje buvo apie 12 165,39 Eur, neskaitant lėšų, esančių Bendrovės kasoje. Apelianto atstovo vertinimu, minėti pavyzdžiai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, kadangi banko išrašus vertino pagal paskutinės mėnesio dienos likutį, o ne pavedimo atlikimo dieną, taip pat neatsižvelgė į Bendrovės turėtus grynuosius pinigus pavedimo atlikimo dienai. Taigi, pabrėžiama, kad VMI nenustačius, jog Bendrovė neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, nepagrįstai teigta, kad pažeista CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis, dėl atsiskaitymo eiliškumo.
2.8. Skunde remiantis teismų praktika pabrėžiama, jog priimant sprendimą patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn negali būti abejonių dėl administracinio nusižengimo fakto ir nusižengimą padariusio asmens kaltės. Pažymėta, kad Bendrovė buvo patyrusi nuostolių dėl paskelbto karantino, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ visada vykdė ūkinę komercinę veiklą. Būtent, iš kasdienės ūkinės veiklos vykdymo atsirado poreikis bei būtinybė įsigyti statybines medžiagas bei už jas sumokėti VMI nurodytas sumas. Taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo sudariusi visą eilę rangos ir kitų sutarčių, turėjo įsipareigojimų tretiesiems asmenims. Apelianto atstovo vertinimu, būtina įvertinti kreditorius, kuriems buvo sumokėtos nurodytos sumos, kadangi Bendrovės ir įmonės susijusios su statybinėmis medžiagomis. Šios aplinkybės patvirtina, jog nėra pagrindo manyti, kad mokėjimai nebuvo būtini norint užtikrinti kasdienę ūkinę komercinę veiklą. Priešingai, šios išlaidos buvo būtinos, nes sąlygotos Bendrovės veiklos tęstinumo, ir mokėjimais, susijusiais su Bendrovės veikla bei pajamų gavimu, buvo tenkinami kreditoriniai reikalavimai, tame tarpe ir VMI. Taipogi nurodo, jog turi būti įvertinta, kad kreditoriams sumokėtos sumos bei įsiskolinimas VMI, iš esmės negalėjo nulemti ar turėti įtakos pilnai atsiskaityti su VMI. Be to, VMI nepateikė įrodymų, jog minėti pavedimai būtų sąlygoję Bendrovės nemokumą, dėl ko negalėjo pilnai atsiskaityti su kreditoriumi – VMI, kadangi per tiriamą laikotarpį, kuomet buvo sumokėta kreditoriams už prekes ir paslaugas bei išmokėtas darbo užmokestis, kartu buvo sumokėtos pakankamai didelės sumos valstybės įstaigoms mokestinės nepriemokoms padengti. Visos mokestinės nepriemokos Bendrovė neturėjo galimybės padengti, dėl pablogėjusios finansinės padėties (2021 m. kovo 2 d. sudaryta mokestinės paskolos sutartis).
Žemesnės instancijos teismas
2.9. Pažymima, jog nors pirmosios instancijos teismas labai deklaratyviais pasakymais pripažino, neva D. B. kreditorių interesų eiliškumą pažeidė tyčia ir sąmoningai, suvokdamas, jog dėl šios jo padarytos veikos įmonė negalės atsiskaityti su aukštesnės eilės kreditoriais (ANK 120 straipsnio 1 dalis), tačiau Apelianto atstovo vertinimu, tokių duomenų byloje nėra. Priešingai, Bendrovės vadovas norėjo tęsti veiką, tai patvirtina Apelianto atlikti mokėjimai, kurie jo manymu, turėjo padėti Bendrovės veiklai, todėl tyčios, šiuo atveju, negali būti.
2.10. Skunde taip pat pažymėta, jog Apelianto manymu, jam paskirta bauda yra per griežta, neteisinga ir neatitinkanti baudai, kaip administracinei nuobaudai, keliamų tikslų. Be to pastebėta, jog pirmosios instancijos teismas skirdamas nuobaudą D. B., neatsižvelgė į ANK 34 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, o būtent į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, Apelianto asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei kitas su pažeidimo padarymu susijusias reikšmingas aplinkybes. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. B. niekada nėra buvęs teistas, nebaustas už panašaus pobūdžio administracinių nusižengimų padarymą, nustatytas pažeidimas – vienkartinis, sąlygotas būtinybės, o ne pavyzdžiui, siekiant materialaus atlygio. Pažymėta, kad tai nesusipratimas, kadangi neatlikus mokėjimų medžiagų tiekėjams, įmonė negalėtų tęsti pradėtų projektų, darbuotojai neturėtų darbo, todėl minėtos aplinkybės yra reikšmingos, nustatant Apeliantui skiriamos baudos dydį (ANK 34 straipsnio 2 dalis). Pastebėta, kad lengvinančių ir sunkinančių atsakomybę aplinkybių buvimas tėra tik vienas iš kriterijų, sprendžiant dėl pažeidėjui skirtinos baudos dydžio, nes reikšmingas ir padaryto administracinio nusižengimo pobūdis, pažeidėjo kaltės forma bei rūšis, asmenybė, kitos asmens padėtį gerinančios aplinkybės. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai netaikė ANK 34 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų nuostatų.
Atsiliepimas
3. VMI atstovė pateikė Vilniaus apygardos teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo Skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą ir D. B. atstovo advokato apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime pažymėta kad VMI su Bendrove 2021 m. kovo 2 d. buvo sudariusi mokestinės paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 32 808,20 Eur sumokėjimo išdėstymo, tačiau Bendrovė nesilaikė minėtos sutarties sąlygų ir pagal nustatytą grafiką mokėtinų įmokų VMI nemokėjo, todėl 2022 m. vasario 8 d. priimtas sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukti mokestinės paskolos sutartį (prievolių likutis – 29 826,48 Eur). Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad mokestinės paskolos sutartis buvo sudaryta, jau po Bendrovės atliktų mokėjimų kitiems kreditoriams, todėl neturėjo jokios įtakos atsiskaitant su kreditoriais laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 19 d. iki 2021 m. sausio 22 d.
3.1. Atsiliepime institucijos atstovė pažymi, kad D. B. administracine tvarka nubaustas pagrįstai ir tai pagrindžia byloje esantys Mokesčių apskaitos informacinės sistemos išrašai, t. y. prievolės, suėjęs mokėjimo terminas, iš kurių matyti, kad Bendrovė atsiskaitymų su kitais kreditoriais datomis, turėjo pradelstą įsiskolinimą VMI, o būtent Bendrovės skola VMI 2020 m. spalio 19 d. buvo – 24 410,62 Eur, 2020 m. spalio 23 d. – 24 410,62 Eur, 2020 m. lapkričio 17 d. – 15 205,06 Eur, 2020 m. lapkričio 30 d. – 31 240,06 Eur, 2020 m. gruodžio 28 d. – 33 223,06 Eur, 2021 m. sausio 22 d. – 36 958,20 Eur. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantas, laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 19 d. iki 2021 m. sausio 22 d., būdamas Bendrovės vadovu ir atsakingu už Bendrovėje atliekamus atsiskaitymus, atsiskaitymų prioritetą teikė kitiems Bendrovės kreditoriams, o ne VMI. Nors atsiliepime nurodoma, kad VMI sutinka su apelianto teiginiu, jog tuo metu, kai buvo vykdomi atsiskaitymai, pažeidžiantys CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, buvo atliekami mokėjimai ir VMI, tačiau atlikti keli mokėjimai, nepaneigia VMI pirmumo patenkinti reikalavimą pilna apimtimi. Be to, atsiliepime nurodyta, kad nei ANK 120 straipsnis, nei CK 6.930¹ straipsnis nenustato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti.
Šalies argumentai
3.2. Nors apeliaciniame skunde prašoma taikyti D. B. atžvilgiu ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir jam skirtą 2200 Eur dydžio baudą sumažinti iki 500 Eur, tačiau VMI atstovės nuomone, toks prašymas nepagrįstas. Teismas, skirdamas D. B. administracinę nuobaudą, įvertino visas administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, nurodytas ANK 34 straipsnio 1 ir 2 dalyse, todėl apeliantui paskirta administracinė nuobauda nelaikytina per griežta. Taipogi, atsiliepime pritariama pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nenustatyta nei viena Bendrovės vadovo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nors apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad D. B. siekė užtikrinti Bendrovės veiklos tęstinumą, baudžiamas už tokį nusižengimą pirmą kartą, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau VMI nuomone, nurodytos aplinkybės nėra ypatingos ar išskirtinės dėl kurių administracinė nuobauda apeliantui galėtų būti švelninama. Pažymėta ir tai, kad minėtus įmonės vadovo veiksmus vertinti būtinojo reikalingumo sąlygų kontekste t. y. siekiant išsaugoti įmonės veiklą, nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. B. atstovo advokato Mariaus Grucės apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl ANK 120 straipsnio 1 dalies taikymo
4. Apygardos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo argumentais, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas į ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo kvalifikavimui aktualius faktinius ir teisinius aspektus, konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. nutarimu D. B. pagrįstai pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį. Administracinio nusižengimo byloje ištirtų ir Skundžiamame nutarime išdėstytų įrodymų visuma leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad D. B. kaltė, padarius administracinį nusižengimą, yra įrodyta. Skundžiamas nutarimas yra išsamiai motyvuotas, su jame padarytomis išvadomis apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti, todėl jų detaliai nekartoja.
Žemesnės instancijos teismas
5. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose numatytais atvejais). Aptariamo nusižengimo sudėtis yra formalioji, jos objektyvieji požymiai yra išvardyti kaip alternatyvūs, todėl atsakomybė kyla už bet kurį iš straipsnio dispozicijoje išvardytų pažeidimų padarymą. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu D. B., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį buvo nubaustas už tai, kad pažeidė kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką.
6. Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka reglamentuojama CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje, joje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Ši norma teisės subjektams yra privaloma.
7. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Bendrovė yra VMI skolininkė, jos įsiskolinimas valstybės biudžetui – 222 706,41 Eur. Pagal pateiktą Bendrovės banko sąskaitos išrašą matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitoje 2020 m. spalio 1 d. buvo 30,84 Eur, 2020 m. spalio 31 d. – 4 190, 80 Eur, kai vien nesumokėtų mokesčių suma VMI tuo metu siekė 24 410,62 Eur, 2020 m. lapkričio 1 d. likutis šioje banko sąskaitoje buvo 4190,8 Eur, o mėnesio pabaigoje – 3117,29 Eur, kai nesumokėtų mokesčių suma VMI tuo metu siekė 15 205,06 Eur, o 2020 m. lapkričio 31 d. – 31 240,06 Eur. 2020 m. gruodžio mėn. pradžioje likutis buvo – 3 117,29 Eur, pabaigoje – 14 978,67 Eur, o nesumokėtų mokesčių suma siekė – 33 223,06 Eur. Nors apeliaciniame skunde pažymėta, kad apylinkės teismas turėjo vertinti, UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitoje, esantį likutį pavedimo dieną, o ne mėnesio gale, tačiau aukštesnysis teismas nemato pagrindo sutikti su tokia atstovo nuomone, kadangi minėti banko išrašai parodė bendrą susiklosčiusią padėtį Bendrovėje, laikotarpiu, kuomet įsiskolinimas VMI vis didėjo, o atsiskaitymai vyko pažeidžiant kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
8. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovas skunde pabrėžė, kad Lietuvos Respublikoje įvedus karantiną, t. y. ginčijamų mokėjimų laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo taikytas moratoriumas dėl mokesčių mokėjimo atidėjimo ir delspinigių neskaičiavimo. Taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2020 m. balandžio 8 d. iki 2021 m. vasario 28 d. buvo įtraukta į sąrašą „Juridiniai asmenys, kuriems iki 2020 m. gruodžio 31 d. be pateikto prašymo taikytos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19“ ir nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. spalio 31 d. Bendrovė buvo įtraukta į sąrašą „Juridiniai asmenys, kuriems nuo 2021 m. sausio 1 d. be pateikto prašymo taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo informuota, kad pasibaigus ekstremaliai situacijai per du mėnesius Bendrovė galės priimti sprendimą dėl mokesčių sumokėjimo, t. y. deklaruotus mokesčius sumokėti iš karto arba kreiptis į VMI dėl sudarymo mokestinės paskolos sutarties be palūkanų, tačiau pasibaigus karantinui Bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais bei kreipėsi į VMI dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo ir (ar) išdėstymo bei sudarė mokestinės paskolos sutartį.
9. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad VMI pareiškime dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo ir nuobaudos paskyrimo nurodytas Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2021 m. balandžio 27 d. įsakymas Nr. VA-30 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2020 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. VA-27 „Dėl pagalbos priemonių mokesčių mokėtojams, paveiktiems koronaviruso (COVID-19) sukeltų neigiamų pasekmių“, kuriame įtvirtintos su mokestinės pagalbos mokesčių mokėtojams priemonių pratęsimu susijusios nuostatos, taip pat yra ir iki 2021 m. spalio 31 d. nukentėję mokesčių mokėtojai, įskaitant ir tuos mokesčių mokėtojus, kurie nesikreipė dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo, kuriems šiuo įsakymo pagrindu nebus taikomi priverstinio išieškojimo veiksmai, taip pat nebus skaičiuojami delspinigiai. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šio reglamentavimo negalima suprasti, kaip išlygos mokesčių mokėtojui, kuri leistų nesilaikyti CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatytų mokėjimų eiliškumo, todėl apelianto atstovo skunde nurodyti argumentai laikytini nepagrįstais. Šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo laikytis pareigos, t. y. nepažeisti kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilės.
10. Apeliaciniame skunde, nurodoma, jog Bendrovė buvo sudariusi 2021 m. kovo 2 d. Mokestinės paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria visos mokėtinos sumos atidėtos ir išdėstytos mokėti dalimis, tačiau pritartina pirmosios instancijos teismo ir VMI atstovės pozicijai, kad minėta sutartis negalėjo turėti jokios įtakos, kadangi VMI nustatė CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų pinigais eiliškumo pažeidimus, atsiskaitant su kreditoriais, laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 19 d. iki 2021 m. sausio 22 d., t. y. prieš Mokestinės paskolos sutarties sudarymą. Tai rodo, jog net iki mokestinės sutarties sudarymo, pirmenybė atsiskaitant buvo teikiama žemesnės eilės kreditoriams, o ne – VMI įsiskolinimui padengti.
11. Nors skunde nurodoma, kad nebuvo tikrintos kasos knygos ir nenustatyta kiek Bendrovė turėjo grynųjų pinigų, tačiau Skundžiamame nutarime buvo vertintos Apelianto galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais. Apylinkės teismas, priimtame Skundžiamame nutarime, įvertino Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. eB2-1952-392/2022, kurioje UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo iškelta bankroto byla, nustatytus duomenis. Atsižvelgiant į minėtus duomenis konstatuota, jog paskutinį kartą Bendrovė buvo pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registro tvarkytojui už 2020 metų laikotarpį. Be to, atkreiptas dėmesys į tai, kad tuo metu pateiktų dokumentų duomenimis, įmonė turėjo turto už 1 662 473 Eur, t. y. ilgalaikio turto deklaruota už 168 715 Eur, trumpalaikio turto – 1 490 579 Eur. Bendrovės įsipareigojimų suma sudarė 1 719 132 Eur, iš kurių 678 341 Eur sudarė ilgalaikiai įsipareigojimai. Bendrovė deklaravo 84 813 Eur nuostolių. Iš teismui pateikto 2022 m. kovo 29 d. balanso nustatyta, kad įmonė turi turto už 31 000 Eur, kurį sudaro tik trumpalaikis turtas, įsipareigojimų suma sudaro 648 257 Eur, iš kurių 161 200 Eur sudaro ilgalaikiai įsipareigojimai. Tokiu būdu pagal 2020 m. duomenis, 2022 m. Bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Antstolių informacinės sistemos 2022 m. kovo 28 d. duomenimis buvo vykdomos 4 išieškojimo bylos, bendrai 205 737,14 Eur sumai, o mokestinė nepriemoka yra 222 706,41 Eur, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog remiantis minėtais duomenimis ir duomenimis apie lėšų judėjimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitose nustatyta, kad Bendrovė nebuvo pajėgi padengti VMI susidariusios mokestinės nepriemokos ir neturėjo galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir tai, jog per analizuojamą laikotarpį VMI iš viso buvo sumokėta tik 2 892,76 Eur, t. y. nedidelė suma palyginus su įsiskolinimu, suponuoja išvadą, kad Bendrovei nepakako lėšų pareikštiems reikalavimams atlikti (atsiskaityti). Taigi, aukštesnysis teismas argumentus, jog įmonė turėjo pakankamai lėšų atsikaityti su visais kreditoriais, vertina kaip deklaratyvius ir jais nesiremia.
12. Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, be objektyviųjų administracinio nusižengimo požymių, turi būti nustatyti ir subjektyvieji požymiai, tarp jų ir asmens kaltė dėl nusižengimo padarymo. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad ANK 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusižengimo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia, t. y. kai asmuo, sąmoningai nesilaikydamas kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, pažeidžia kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020). Nagrinėjamu atveju, skunde teigiama, kad Bendrovės vadovas, siekdamas veiklos tęstinumo, mokėjo kitiems kreditoriams, todėl tyčios, kaip būtinos sąlygos numatytos ANK 120 straipsnio 1 dalyje, nėra. Pastebėtina, kad ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog Bendrovės vadovui neabejotinai buvo žinoma apie turimą įsiskolinimą valstybės biudžetui, tačiau jo teigimu, siekiant tęsti Bendrovės veiklą, buvo vykdomi mokėjimai žemesnės eilės kreditoriams ir tai patvirtina minėtu laikotarpiu atlikti pavedimai byloje nurodytoms Bendrovėms. Pažymėtina tai, kad per analizuojamą laikotarpį VMI iš viso buvo sumokėta tik 2 892,76 Eur, kai vien nesumokėtų mokesčių suma VMI tuo metu svyravo nuo 15 205,06 Eur iki 33 223,06 Eur, o ketvirtos eilės kreditoriams – UAB „R.“, MB „D.“, UAB „B.“, UAB „L.“, UAB „G. ir K.“ – bendra išmokėta suma buvo 14 664,17 Eur. Taigi, Bendrovė atlygino gana mažą dalį turimo įsiskolinimo – VMI, tačiau nežiūrint to, bylai aktualiu laikotarpiu Bendrovė vykdė reikšmingo dydžio mokėjimus kitoms bendrovėms. Tokiu būdu buvo nesivadovaujama CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatytu reglamentavimu, dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos.
13. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Apelianto atstovo skunde nurodomi argumentai, jog tokiais veiksmais D. B. siekė užtikrinti Bendrovės veiklos tęstinumą, neatleidžia Apelianto nuo atsakomybės pagal ANK 120 straipsnį, kadangi D. B., žinodamas apie Bendrovės įsiskolinimą valstybės biudžetui, taip pat tai, jog Bendrovės turimų lėšų nepakanka visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, toliau atsiskaitinėjo su žemesnės eilės kreditoriais, nors turėjo galimybę, jei ne visiškai pašalinti, tai bent reikšmingai, sumažinti Bendrovės mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, o ją sumažino tik simboliškai, tokiu būdu neužtikino CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo ir padarė nusižengimą. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-12-628/2019). Taigi, apeliaciniame skunde nurodytas tokio elgesio motyvas, kad D. B. siekė užtikrinti Bendrovės veiklos tęstinumą, o ne materialaus atlygio, neeliminuoja imperatyvių įstatymo nuostatų laikymosi. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą ir skundžiamą nutarimą, daro išvadą, kad materialiosios teisės norma – ANK 120 straipsnio 1 dalis – apelianto padarytam pažeidimui pritaikyta tinkamai.
Dėl administracinės nuobaudos
14. Apeliaciniame skunde tai pat nesutinkama ir su D. B. paskirta nuobauda, teigiama, kad ji prieštarauja proporcingumo, teisingumo principams, prašoma taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas.
15. Administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė, ANK nustatyta tvarka skiriama administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui (ANK 22 straipsnio 1 dalis). Administracine nuobauda siekiama: 1) atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; 2) nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; 3) atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnio 2 dalis).
16. Administracinė nuobauda skiriama pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais (ANK 32 straipsnio 1, 2 dalys). Administracinės nuobaudos rūšys parenkamos iš šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų rūšių, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis).
17. Taip pat teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą, negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nurodyta minimali bauda, arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu nustatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas) kiekvieną savo sprendimą privalo motyvuoti (ANK 34 straipsnio 6 dalis).
18. Tačiau, pagal ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, administracinė nuobauda gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje įtvirtintos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant; tačiau tai, kad nuobauda asmeniui, kuriam ji paskirta, sukels tam tikrų nepatogumų, savaime nėra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą jos neskirti ar ją žymiai švelninti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-9-746/2015, 2AT-88-697/2016, 2AT-38-895/2019). Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog, pavyzdžiui, veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan. galėtų būti pagrindu skirti ne sankcijoje numatytą, o švelnesnę nuobaudą. Nesant tokių ypatingų aplinkybių, mažesnė nei įstatymo numatyta už konkretaus administracinio nusižengimo padarymą nuobauda negali būti skiriama. Priešingu atveju, nenustačius ypatingų, išskirtinių aplinkybių ir paskyrus švelnesnę nei sankcijoje numatyta nuobauda, būtų pažeistas konstituciniai teisingumo ir proporcingumo principai.
19. Pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį už padarytą kreditorių teisių pažeidimą (t. y. už kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą), juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims taikoma bauda nuo 1 400 Eur iki 3 000 Eur. Apylinkės teismas, skundžiamame nutarime atsižvelgė į padaryto nusižengimo pobūdį ir nusižengimo padarymo aplinkybes, įvertino tai, jog D. B. posėdyje nedalyvavo, tačiau jo atstovė nusižengimo nepripažino. Taip pat lengvinančių ir sunkinančių atsakomybę aplinkybių nebuvo nustatyta, todėl už nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, padarymą D. B. teismas paskyrė sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą – 2 200 Eur baudą, kurios dydis lygus šios nuobaudos rūšies vidurkiui.
20. Apygardos teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą apeliacine tvarka ir įvertinęs visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės administracinės nuobaudos skyrimui (t. y. administracinio nusižengimo pobūdį, asmenybę charakterizuojančius duomenis, į tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir sunkinančių aplinkybių), apylinkės teismo išvadai dėl apeliantui paskirtos baudos ir jos dydžio pritaria. Teismo paskirta administracinė nuobauda (jos dydis) yra ne per griežta ir adekvati padarytam administraciniam nusižengimui ir jį padariusio asmens asmenybei, paskirta nepažeidžiant proporcingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, vadovaujantis įstatymu. Nagrinėjamu atveju jokių išskirtinių aplinkybių nenustatyta, todėl apeliacinio skundo prašymas skirti mažesnę baudą, netenkinamas. Įvertinus D. B. inkriminuoto administracinio nusižengimo pobūdį, sunkumą, įvykdymo aplinkybes, apelianto asmenybę bei kitas tinkamam administracinės nuobaudos individualizavimo klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai spręstina, jog jokių ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo sąlygų nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje nėra. Vien tai, kad D. B. nebaustas už panašaus pobūdžio administracinių nusižengimų padarymą nepaneigia fakto, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ turimas įsiskolinimas VMI nebuvo tinkamai dengiamas, kaip to reikalauja CK 6.930¹ straipsnio nuostatos.
Dėl proceso išlaidų
21. Apeliaciniame skunde prašoma iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos D. B. naudai priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. ANK 666 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. B. atstovo advokato Mariaus Grucės pateiktas apeliacinis skundas netenkintas, todėl jis neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir šis prašymas atmestinas.
22. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, D. B. atstovo apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. nutarimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. B. atstovo advokato Mariaus Grucės apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.