- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-27
- Bylos Nr.
- e2A-591-883/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-01469-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- R. S.
- Atsakovas
- V. B.
- Trečiasis asmuo
- I. J., AB „Lietuvos draudimas“, AAS „BTA I. C.“
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. S. ir atsakovo V. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovui V. B. dėl sutarties nutraukimo, visos kainos 8 200 Eur už transporto priemonę grąžinimo, 2 000 Eur neturtinės žalos ir visų bylinėjimosi išlaidų priteisimo; tretieji asmenys I. J., AB „Lietuvos draudimas“ ir AAS „BTA I. C.“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. S. ieškinyje nurodė, kad iš atsakovo V. B. (duomenys neskelbtini) įsigijo automobilį (duomenys neskelbtini) už pardavimo skelbime nurodytą 8 200 Eur kainą. Skelbime ir pirkimo metu pardavėjas nurodė, kad automobilio priekinė dalis yra nežymiai daužta (pakeistas buferis), techninė apžiūra galiojo iki (duomenys neskelbtini). Nors transporto priemonės pirkimo sutartyje nurodyta 4 500 Eur suma, ieškovas mokėjo 8 200 Eur, nes pardavėjas (atsakovas) atsisakė tikrąją sumą nurodyti sutartyje dėl jam priklausančių sumokėti mokesčių ir kitaip automobilio nebūtų pardavęs. 2020 metų birželį sužinojo, kad dar (duomenys neskelbtini) panaikinta automobilio techninė apžiūra ir dėl to būtina atlikti transporto priemonės techninę ekspertizę (toliau – Ekspertizę). Atsakovas nuslėpė, kad automobilis buvo patekęs į tokį eismo įvykį, dėl kurio buvo pripažintas neremontuotinu, atsisakė pateikti reikiamą techninę dokumentaciją (pasiūlė nelegalų kelią įforminti ekspertizę), dėl to ieškovas prašė nutraukti su atsakovu sudarytą sutartį dėl automobilio pirkimo-pardavimo, priteisti iš atsakovo 8 200 Eur, o ieškovą įpareigoti grąžinti automobilį atsakovui bei priteisti ieškovui iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos už patirtus nepatogumus negalint naudotis automobiliu atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovas V. B. atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko, nurodė, kad ieškovui atvirai pasakė, kad automobilis po eismo įvykio ir atsakovas jį suremontavo pats. Atsakovui įgyjant daužtą automobilį jis turėjo galiojančią techninę apžiūrą, ir apie jos būsimą panaikinimą nieko nežinojo, o jei būtų žinojęs – būtų automobilio savarankiškai neremontavęs. Draudimo įstaiga turėjusi per 3 dienas pranešti apie neremontuotiną automobilį, kad jis būtų įtrauktas į centralizuotą bazę, to nepadarė, todėl atsakovas negali atsakyti už trečiųjų asmenų netinkamą veikimą (neveikimą). Automobilis parduotas be trūkumų, ieškovas juo naudojosi 18 mėnesių, todėl automobilis nusidėvėjo, ir ieškovo reikalavimas priteisti visą sumą, neįvertinus automobilio nusidėvėjimo, blogintų atsakovo turtinę padėtį ieškovo naudai. Tuo pačiu pagrindu prašo atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos. Nesutinka su automobilio pardavimo suma 8 200 Eur, tikroji kaina nurodyta sutartyje – 4 500 Eur.
Trečiasis asmuo I. J. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu buvo sudaužytas jos vairuojamas automobilis. Automobilio draudikas informavo, kad remonto išlaidos netikslingos, trečiojo asmens sutikimu pervedė automobilio vertės išmoką bei organizavo automobilio pardavimą nurašytų automobilių aukcione. Atsakovui buvo žinoma, kad automobilis buvo patekęs į eismo įvykį, dėl kurio draudimo bendrovė jį pripažino neremontuotinu, ir tai buvo nurodyta aukciono sąlygose.
Trečiasis asmuo AAS „BTA I. C.“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad (duomenys neskelbtini). gavo pranešimą apie eismo įvykį, už kurį atsakingas įmonėje apsidraudęs draudėjas. Įvykyje nukentėjusioji I. J. pasirinko draudimo išmoką gauti iš savo draudiko AB „Lietuvos draudimas“, todėl AAS „BTA I. C.“ (duomenys neskelbtini) iš šios bendrovės gavo regresinį reikalavimą. (duomenys neskelbtini) pareikalauta remonto skaičiuotės, ši ir kita informacija gauta (duomenys neskelbtini), kuriuos išnagrinėjęs draudikas priėmė sprendimą išmokėti 8 076 Eur sumą AB „Lietuvos draudimas“, o (duomenys neskelbtini) informavo nukentėjusiąją I. J. apie išmoką ir transporto priemonės remonto netikslingumą, dėl ko bus panaikinta automobilio techninė apžiūra. Nurodė, kad informacija apie automobilio netikslingumą remontuoti buvo žinoma prieš aukcioną, tai buvo aukciono sąlygose, todėl turėjo būti žinoma atsakovui. AAS „BTA I. C.“ nežinojo, neturėjo ir negalėjo žinoti, kad automobilis bus parduotas su pirkėjo tikslu jį eksploatuoti eisme.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2021 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, nutraukė tarp ieškovo R. S. ir atsakovo V. B. sudarytą Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kuria parduotas automobilis (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), įpareigojo ieškovą R. S. perduoti atsakovui V. B. automobilį, už tai įpareigojant atsakovą V. B. grąžinti 4 500 Eur ieškovui R. S., priteisė iš atsakovo 400 Eur neturtinės žalos ieškovui R. S.. Pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė ieškovui iš atsakovo 126,22 Eur žyminio mokesčio, 1 500 Eur advokato išlaidų bei priteisė trečiajam asmeniui I. J. iš atsakovo 900 Eur advokato išlaidų.
Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo argumentais, jog, jei ieškovui būtų buvę žinoma apie uždraudimą automobiliui dalyvauti eisme, jis nebūtų pirkęs automobilio. Teismas nurodė, kad nors atsakovas neigia žinojęs aplinkybę, jog techninės apžiūros kortelė bus panaikinta, tačiau byloje apklaustas liudytojas D. T., organizavęs aukcioną, nurodė, kad atsakovui buvo perduota visa dokumentacija ir nuotraukos, gautos iš draudiko, taip pat atskiros dalys, nuimtos apžiūrint automobilį, todėl akivaizdu, kad atsakovui buvo gerai žinoma tikroji automobilio būklė, juo labiau, kad jis vėliau automobilį suremontavo. Apie tai, kad automobilis buvo blogos būklės, abi jo saugos pagalvės buvo suveikusios, patvirtino ir liudytoja R. J.. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad šie įrodymai paneigia atsakovo parodymus ir jo ieškovui suteiktą informaciją apie nežymiai apgadintą automobilio priekinę dalį.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas matydamas suveikusias oro pagalves turėjo ir privalėjo žinoti, kad transporto priemonei bus būtinas atkuriamasis remontas, techninė ekspertizė ir tik po to – pakartotinė techninė apžiūra, nes tokius reikalavimus nustato galiojantys teisės aktai, tačiau jis, pasinaudodamas aplinkybe, jog viešoje duomenų bazėje automobilio techninės apžiūros kortelė nepanaikinta, jį pardavė ieškovui. Tokį atsakovo elgesį pirmosios instancijos teismas laikė nesąžiningu.
Dėl sandorio sumos pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad palyginus byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su automobilio pardavimo kaina – abi pirkimo pardavimo sutartis, nagrinėjamoje situacijoje yra pakankamai įtikinamas ieškovo aiškinimas, kad sutartyje automobilio kaina 4 500 Eur nurodyta atsakovo prašymu (atsakovas automobilį turėjo vos kelis mėnesius, todėl norėjo išvengti gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo), nes automobilį jis įsigijo už tuos pačius 4 500 Eur. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šalių ginčą lėmė abiejų šalių, t. y. tiek atsakovo, tiek ir paties ieškovo, nesąžiningi veiksmai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovui siekiant naudos sau, buvo bandoma išvengti galimų mokestinių prievolių, o tai žinodamas ieškovas tam pritarė, sutikdamas sutartyje nurodyti 4 500 Eur automobilio kainą, todėl turi prisiimti iš to kilusius padarinius ir riziką. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas siekė įsigyti nuosavybės teisę į ginčo automobilį, tačiau šią teisę siekė turėti ne vadovaudamasis įstatymais, bet pažeisdamas juos, ir nurodė, kad pagal bendrąjį teisės principą ex iniuria ius non oritur (iš lot. iš neteisės teisė nekyla), todėl subjektinė teisė negali atsirasti iš teisės pažeidimo.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensavimo už automobilio trūkumus alternatyvų, nurodė, kad automobilio grįžimas į kelių eismą yra žymiai apribotas ir galimas tik pateikus atkuriamojo remonto dokumentaciją, todėl ieškovui, kuris nedalyvavo remontuojant ginčo automobilį, jis praktiškai neįmanomas. Įvertino, kad automobilis dar turi savo vertę, kai turtinę vertę turi jo atskiri mazgai, ar dalys, tačiau tuo iš esmės keistųsi daikto paskirtis, be to, nėra žinoma net orientacinė kaina, todėl nesant abiejų šalių derybų neįmanoma parinkti kito, abiem šalims priimtino, pažeistų pirkėjo teisių atkūrimo būdo, kaip tik grąžinimas visos sumokėtos kainos ir sutarties atsisakymas.
Pirmosios instancijos teismas ieškovo nurodytą neturtinę žalą vertino mažesne, nei reikalavo ieškovas, suma, kadangi ieškovas, nors ir patyrė nepatogumų, tačiau automobiliu negalėjo naudotis nuo 2020 metų birželio mėnesio, be to, atsakovas į ieškovo pretenzijas sureagavo ir siūlė įvairias išeitis.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai
Ieškovas R. S. apeliaciniu skundu prašo pakeisti 2021 m. gegužės 31 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų sprendimą, įpareigojant atsakovą V. B. grąžinti ieškovui 8 200 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, o ataskaitos teismas iš viso nevertino. Teismas turi vadovautis logikos dėsniais, tačiau visiškai nelogiška atsakovo pozicija, kad jis, investavęs savo pinigus, laiką ir jėgas, pirkęs naujas detales bei jas keitęs, atlikęs didelį automobilio remontą, pats įdėjęs skelbimą, kad automobilis parduodamas už 8 450,00 Eur, staiga apsigalvojo ir pardavė automobilį už tą pačią sumą, už kurią pats įsigijo nevažiuojantį automobilį. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, liudytojų ir šalių paaiškinimai, kad automobilis buvo parduotas ne už sutartyje nurodytą 4 500 Eur kainą, o už 8 200 Eur.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sandorio (jo dalies) negaliojimą. Pirmosios instancijos teismas ginčo santykiui spręsti turėjo pasitelkti ne sandoriui, sudarytam nesilaikant įstatymų reikalaujamos formos taikytinas taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnis), o apsimestiniam sandoriui taikytinas taisykles (CK 1.87 straipsnis). Apelianto įsitikinimu, realią sandorio kainą jis įrodė ne tik liudytojų parodymais, bet ir rašytiniais įrodymais – žalos byla, automobilio pirkimo-pardavimo sutartimi tarp atsakovo ir I. J., skelbimu, statistine informacija.
Pirmosios instancijos teismas be pagrindo apeliantą pripažino nesąžininga sandorio šalimi. Atsakovas automobilių prekyba užsiima profesionaliai, remontuoja ir perparduoda nebe pirmą automobilį. Apeliantas ginčo automobilį pirko savo šeimos poreikiams tenkinti. Atsakovas darė apeliantui psichologinį spaudimą, nurodė, kad jis sutartyje sutinka nurodyti tik tokią kainą, kitaip automobilio neparduos. Lyginant su rinkos kaina – ginčo automobilio kaina už 8 200 Eur buvo patraukli. Apeliantas pasirašė tokią sutartį ne dėl savo kaltų veiksmų, ar siekdamas ekonominės naudos, o apgautas ir spaudžiamas atsakovo, būdamas silpnesne sandorio šalimi.
Šalies argumentai
Atsakovas V. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2021 m. gegužės 31 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba atmesti ieškinį ir kitokiu pagrindu nei nurodoma apeliaciniame skunde bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, procesinį sprendimą priėmė pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles.
Remiantis Eismo įvykio metu sugadintų transporto priemonių, kurių remontuoti ekonomiškai netikslinga, privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros panaikinimo ir pateikimo privalomajai transporto priemonių techninei apžiūrai tvarkos aprašo (patvirtinto Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2015 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 3-109(1 -5E)) 3, 4, 5 punktais, transporto priemonės draudimo kompanija nustačiusi, kad automobilį remontuoti yra ekonomiškai netikslinga, privalėjo per 3 darbo dienas informaciją apie tai perduoti Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registrui, pastarasis privalėjo per 3 darbo dienas apie eismo įvykio metu sugadintą transporto priemonę perduoti Centralizuotajai techninės apžiūros duomenų bazei, ir galiausiai pastarasis per 1 darbo dieną padaryti žymą, kad privalomoji apžiūra panaikinta. Taigi pati informacija apie transporto priemonės remonto netikslingumą Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre turėjo atsirasti per 3 darbo dienas, o įrašas apie privalomos techninės apžiūros panaikinimą turėjo atsirasti per bendrą maksimalų 7 darbo dienų terminą. Todėl atsakovas negali atsakyti ir jam negali kilti atsakomybė už tai, kad nei ginčo automobilio įgijimo metu, nei jo pardavimo metu, nei registracijos metu nebuvo panaikinta privaloma techninė apžiūra ir kad tai buvo atlikta tik (duomenys neskelbtini). Atsakovui negali kilti atsakomybė dėl trečiųjų asmenų veikimo ar netinkamo veikimo.
Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovui V. B. turėjo būti žinomas naikintinos ginčo automobilio techninės apžiūros faktas. Nors liudytojas D. T. teigė, kad aukciono sąlygose buvo nurodyta informacija apie tai, kad techninė apžiūra bus panaikinta, tačiau tokio įrašo „Bus panaikinta“ jokioje sistemoje nėra ir niekada nebuvo – dėl to jokių įrodymų pateikta nebuvo. Oficialūs dokumentai patvirtina, kad techninė apžiūra automobilio pardavimo metu buvo nepanaikinta ir automobilis galėjo dalyvauti eisme. UAB „Eksporto vystymo grupė“ direktorius pateikė ekrano nuotrauką, kuriame matyti aukciono sąlygos, tačiau teismo posėdyje, atsakydamas į atsakovo atstovo klausimą dėl pateiktinos ekrano kopijos, pripažino, kad tokio ekrano kopijos turinio jis negali pagrįsti, o susipažinus su pateikta ekrano kopija, akivaizdu, kad teismui yra pateikta programinės įrangos ekrano kopija, kurios pagalba yra keliami duomenys viešam jų paskelbimui, o ne ginčo laikotarpiu buvusi ekrano kopija.
Teismas nenagrinėjo aplinkybių ir visiškai nepasisakė dėl draudikų civilinės atsakomybės, nors atsakovo požiūriu, ginčas kaip tik ir kilo dėl draudikų netinkamų veiksmų laiku neišviešinus ginčo automobilio techninės apžiūros panaikinimo fakto, arba galimai išviešinus techninė apžiūros panaikinimą nepagrįstai. Šios aplinkybės, nors jos reikšmingos bylą išspręsti teisingai, buvo nenagrinėtos ir teismas dėl jų nepasisakė.
Teismas taip pat nepasisakė dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir iš to išplaukiančio teismingumo nustatymo. Ieškovas teismingumą pasirinko įrodinėdamas, kad sutartis kilo iš vartojimo teisinių santykių, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nebuvo pateikta. Priešingai – byloje pateikti įrodymai liudija, kad per laikotarpį, už kurį ieškovas išreikalavo iš VĮ Regitra duomenis, atsakovas transporto priemonių neišregistravo. Posėdžio metu buvo išsiaiškinta, kad atsakovas iš dalies ir kolekcionuoja transporto priemones. Ieškovo nurodyta UAB (duomenys neskelbtini), kurios direktorius yra atsakovas – transporto priemonėmis neprekiauja; byla yra išnagrinėta pažeidžiant teismingumo taisykles.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas – nesivadovauta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsniu, nors ir nurodyta, kad ieškinys tenkinamas iš dalies, visos bylinėjimosi išlaidos priteistos iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovas V. B. pateikė atsiliepimą į ieškovo R. S. apeliacinį skundą, kuriuo prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir patenkinti atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepimas į ieškovo apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Šalies argumentai
Nors ieškovas savo apeliaciniame skunde nurodė, kad „liudytojas T. B. parodė, jog padėjo ieškovui įsigyti automobilį ir matė, kaip buvo mokami pinigai: matė 8 krūveles po 1 000,00 Eur ir dar 200,00 ar 300,00 Eur.“, tačiau liudytojas T. B. nurodė, kad jie su ieškovu yra draugai, o liudininkas A. B., kuris atvežė į aikštelę atsakovą (brolį) V. B., duodamas parodymus nurodė, kad atsiskaitant už automobilį, automobilyje buvo tik pirkėjas ir pardavėjas – pats liudininkas A. B. atsiskaitymo procesą matė tik iš atstumo, kaip ir su pirkėju atvykęs jo draugas (liudininkas T. B.), kuris atsiskaitymo metu vaikščiojo po automobilių stovėjimo aikštelę.
Ieškovo argumentai, kad atsakovas automobilių prekyba užsiima profesionaliai, remontuoja ir perparduoda nebe pirmą automobilį, kad ieškovas automobilį pirko savo šeimos poreikiams tenkinti, kad atsakovas darė apeliantui psichologinį spaudimą, nurodė, kad jis sutartyje sutinka nurodyti tik tokią kainą, kitaip automobilio neparduos, yra deklaratyvūs, nes nepagrįsti jokiais bylos duomenimis ir klaidinantys teismą ir kitus dalyvaujančius byloje asmenis.
Atsiliepimas
Ieškovas R. S. pateikė atsiliepimą į atsakovo V. B. apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad apeliantas, sudarydamas ginčo sandorį, žinojo, kad transporto priemonė buvo pripažinta neeksploatuotina viešajame eisme ir jos techninė apžiūra bus panaikinta bei sąmoningai šią informaciją nuslėpė nuo ieškovo.
Pateiktas įrodymai apie tai, kokia informacija buvo pateikta aukciono metu, patvirtino liudytojo teiktus paaiškinimus teismui ir neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams; atsakovui buvo perduota visa dokumentacija ir nuotraukos, gautos iš draudiko, taip pat atskiros dalys, nuimtos apžiūrint automobilį. Trečiojo asmens AAS „BTA I. C.“ atstovas nurodė, kad informacija apie automobilio netikslingumą remontuoti buvo žinoma prieš aukcioną, tai buvo aukciono sąlygose, todėl turėjo būti žinoma atsakovui.
Ginčo, jog techninės apžiūros panaikinimas viešame registre užfiksuotas tik (duomenys neskelbtini), nėra. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia to, kad atsakovui buvo žinoma, jog ginčo automobilis yra pripažintas neremontuotinu ir neeksploatuotinu viešame eisme bei techninė apžiūra bus panaikinta. Priešingai, žinodamas šias aplinkybes, atsakovas skubėjo parduoti transporto priemonę iki techninės apžiūros panaikinimo išviešinimo ir sąmoningai jas nuslėpė.
Bylos nagrinėjimo ribos nustatytos pareikštu ieškiniu, kuriame ieškovas nekelia trečiųjų asmenų civilinės atsakomybės klausimo. Ieškinio reikalavimas yra kildinamas iš transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties, ieškovą apgavo būtent atsakovas, o ne tretieji asmenys.
Ieškovas ieškinį Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmams pareiškė remdamasis alternatyviojo teismingumo taisykle, numatyta CPK 30 straipsnio 11 dalyje (ieškinys dėl vartojimo sutarčių taip pat gali būti pareiškiamas pagal vartotojo gyvenamąją vietą). Nors pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nepasisakė dėl vartojimo teisinių santykių buvimo, vartojimo teisiniai santykiai konstatuotini atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, ir liudytojų parodymus. Ieškovui apžiūrint automobilį prieš jo pirkimą, atsakovas jam nurodė, kad automobilių prekyba užsiima nuolat, tai yra jo verslas. Trečiasis asmuo I. J. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad atsakovas prisistatęs verslininku, nuolat prekiaujančiu automobiliais. Analogiškas aplinkybes patvirtino liudytoja R. J.. VĮ „Regitra“ esantys duomenys patvirtino, kad atsakovas savo vardu vien per laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) įgijo mažiausiai šešis automobilius. Pažymėtina, kad ginčo automobilio atsakovas savo vardu net neregistravo, todėl faktiškai tokių sandorių galėjo būti dar daugiau. Ieškovo nuomone, atsakovo pozicija, kad jis „iš dalies ir kolekcionuoja transporto priemones“ yra nepagrįstai.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo I. J. pateikė atsiliepimą į ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, kuriuos prašė išspręsti teismo nuožiūra ir priteisti bylinėjimo išlaidas I. J. naudai iš tos šalies, kurios nenaudai bus priimtas sprendimas. Atsiliepime į nurodė, kad atsakovas žinojo apie panaikintą ginčo automobilio techninę apžiūrą. Atsakovas, neigdamas žinojęs aplinkybę, kad techninės apžiūros kortelė bus panaikinta iš esmės siekia įrodymus vertinti ne jų visete, o ištraukiant atskiras aplinkybes iš konteksto ir interpretuojant jas jam naudingesne prasme, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertinimo procese visus įrodymus vertino tiek atskirai, tiek gretindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės.
Trečiasis asmuo AAS „BTA B. I. Company“ filialas Lietuvoje pateikė atsiliepimą į ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, kuriuos prašė išspręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė, kad galutinę informaciją iš nukentėjusios draudimo bendrovės gavo (duomenys neskelbtini) ir įvertinusi visus turimus įvykio dokumentus (duomenys neskelbtini) nustatė, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam trečiajam asmeniui transporto priemonę remontuoti ekonomiškai netikslinga, todėl informacija apie transporto priemonę Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registrui buvo pateikta laiku ir vadovaujantis numatytais terminais – transporto priemonė išregistruota (duomenys neskelbtini).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo
Bendroji taisyklė dėl įrodymų pridėjimo yra ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37–38 punktai).
Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – aukcionų skelbimų pavyzdžius. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovas nenurodė jokių kliūčių, dėl kurių negalėjo pateikti kartu su apeliaciniu skundu pridedamus įrodymus anksčiau, todėl atsakovo prašymas dėl įrodymų pridėjimo netenkintinas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu buvo sudaužytas trečiojo asmens I. J. vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini). Automobilio draudikas organizavo automobilio pardavimą nurašytų automobilių aukcione. (duomenys neskelbtini) atsakovas ginčo automobilį įsigijo iš trečiojo asmens I. J. už 4 500 Eur sumą. (duomenys neskelbtini) tarp ieškovo R. S. ir atsakovo V. B. sudaryta Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kuria parduotas automobilis (duomenys neskelbtini), atsakovas kartu su parduodamu automobiliu perdavė techninės apžiūros rezultatų kortelę (ataskaitą) (duomenys neskelbtini). Sutarties sudarymo dieną ginčo automobilio techninės apžiūros rezultatų kortelė buvo nepanaikinta, t. y. viešoje bazėje nebuvo įrašo apie draudimą šiai transporto priemonei dalyvauti viešajame eisme.
Dėl vartojimo teisinių santykių buvimo ir teismingumo nustatymo
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad byla buvo išnagrinėta pažeidžiant teismingumo taisykles, nes byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovas parduodamas ginčo automobilį veikė kaip verslininkas, be to UAB (duomenys neskelbtini), kurios direktorius yra atsakovas, neužsiima automobilių prekyba, todėl byloje nebuvo galima reikšti ieškinio pagal ieškovo gyvenamąją vietą.
Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neturi pagrindo sutikti su tokiais atsakovo argumentais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovu šioje byloje yra V. B., o ne jo vadovaujama įmonė UAB (duomenys neskelbtini), todėl šiame kontekste nėra aktualu, kokia yra UAB (duomenys neskelbtini)pagrindinė veikla. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovas, nors ir būdamas įmonės, užsiimančios automobilių gabenimo autovežiais, direktoriumi, taip pat gali užsiimti ir prekybos automobiliais veikla, juolab, kad automobilių gabenimo autovežiais ir prekybos automobiliais veikla yra glaudžiai susijusi.
Apeliacinės instancijos teismas vertindamas, ar atsakovas parduodamas ginčo automobilį veikė kaip verslininkas atsižvelgia į tai, kad atsakovas įsigijo automobilį su defektais iš aukciono, kuriame prekiaujama išimtinai eismo įvykių metu nukentėjusiomis transporto priemonėms, ko paprastai automobilių prekyba neužsiimantys asmenys, t. y. vartotojai, nedaro. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į tai, jog tiek trečiasis asmuo I. J. atsiliepime į ieškinį, tiek liudytoja R. J., kurios nėra susijusios su ieškovu, nurodė, kad atsakovas įsigydamas ginčo automobilį prisistatė verslininku, nuolat prekiaujančiu automobiliais. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad neturi reikšmės aplinkybė, jog atsakovo vardu nebuvo registruota didesnis kiekis automobilių įsigijimo ir pardavimo sandorių, kadangi, kaip nurodė ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, ginčo automobilio atsakovas savo vardu neregistravo, todėl faktiškai tokių sandorių galėjo būti dar daugiau.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad byloje yra daugiau aplinkybių, patvirtinančių, jog atsakovas profesionaliai užsiima automobilių prekyba, nei tai paneigiančių, todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir sprendime nepasisakė dėl vartojimo teisinių santykių buvimo ar nebuvimo, tačiau tinkamai nustatė teismingumą pagal CPK 30 straipsnio 11 dalyje numatytą alternatyviojo teismingumo taisyklę, t. y. kad ieškinys dėl vartojimo sutarčių taip pat gali būti pareiškiamas pagal vartotojo gyvenamąją vietą.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad proceso normos nenustato, jog bendrosios kompetencijos teismų teismingumo taisyklių pažeidimas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, todėl netgi tokio pažeidimo konstatavimo atveju, nesant kitokių proceso normų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, jis nesudarytų pagrindo pripažinti sprendimą negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-219/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-68-186/2018).
Dėl atsakovo atsakomybės už nuslėptą informaciją apie automobilio būklę
Atsakovas V. B. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovui turėjo būti žinomas naikintinos ginčo automobilio techninės apžiūros faktas. Atsakovas ginčija aplinkybę, kad ginčo automobilio aukciono sąlygose buvo nurodyta informacija apie tai, jog techninė apžiūra bus panaikinta, nurodo, kad techninė apžiūra gali būti tik arba panaikinta, arba nepanaikinta, o pats svarbiausias ir vienintelis oficialus šaltinis – duomenų registras – teigė kitaip, todėl nebuvo pagrindo abejoti techninės apžiūros galiojimo faktu. Be to, atsakovas ginčija liudytojo D. T. pateiktos ekrano nuotraukos, kurioje pavaizduotos aukciono sąlygos, patikimumą, pažymėdamas, kad teismui yra pateikta programinės įrangos ekrano kopija, kurios pagalba yra keliami duomenys viešam jų paskelbimui, o ne ginčo laikotarpiu buvusi ekrano kopija.
Ieškovas byloje įrodinėjo, jog atsakovas nurodė pašalinęs (remontavęs) tik smulkų pažeidimą, o nuo ieškovo nuslėpė, kad automobilis draudimo bendrovės buvo pripažintas neremontuotinu. Ieškovas, žinojęs, kad automobilis buvo rimtai sugadintas, ir jo grįžimui į kelių eismą reikalinga ekspertizė, automobilio būtų nepirkęs.
Kaip procesiniuose dokumentuose nurodė trečiasis asmuo I. J., byloje nėra kvestionuojama aplinkybė, jog nei atsakovo sandorio su trečiuoju asmeniu I. J. metu atsakovus laimėjus ginčo aukcioną, nei ieškovui su atsakovu sudarius transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, ginčo automobilio techninė apžiūra oficialiai dar nebuvo panaikinta, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo automobilio techninė apžiūra buvo panaikinta tik (duomenys neskelbtini). Šioje byloje aktuali įrodinėtina aplinkybė yra, ar atsakovas, sudarydamas ginčo automobilio pirkimo – pardavimo sutartį žinojo, kad automobilis draudimo bendrovės buvo pripažintas neremontuotinu.
Aukščiau nurodytą aplinkybę, kad atsakovas iš jam pateiktos informacijos turėjo žinoti, jog automobilis draudimo bendrovės buvo pripažintas neremontuotinu, patvirtina liudytojo D. T., kuris organizavo aukcioną, kuriame buvo parduotas ginčo automobilis, paaiškinimai pirmosios instancijos teisme. Liudytojas D. T. nurodė, jog duomenys apie ginčo automobilio būklę atsakovui buvo pateikti. D. T. taip pat nurodė, kad atsakovui buvo perduota visa dokumentacija ir nuotraukos, gautos iš draudiko, taip pat atskiros dalys, nuimtos apžiūrint automobilį, todėl akivaizdu, kad atsakovui buvo gerai žinoma automobilio būklė, juo labiau, kad jis vėliau automobilį suremontavo.
Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Pažymėtina, kad bylos šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai yra įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis nustatant įrodinėjamą aplinkybę, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Vienas iš paaiškinimų ir parodymų patikimumo kriterijų yra tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su šalių paaiškinimais ar liudytojų parodymais. Jų įrodomąją vertę teismas turi nustatyti juos įvertinęs kartu su byloje surinktų įrodymų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš byloje esančių duomenų galima spręsti, jog D. T. nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl jo paaiškinimai yra didesnio patikimumo laipsnio, nei byloje dalyvaujančių šalių, t. y. ieškovo ar atsakovo. Liudytojo D. T. nurodytas aplinkybes patvirtino ir kiti asmenys – trečiasis asmuo I. J., kuri nurodė, kad parduodama automobilį atsakovą informavo, jog automobilis buvo patekęs į eismo įvykį, po kurio draudimo bendrovė jį pripažino neremontuotinu, todėl draudimo bendrovė inicijavo ir organizavo automobilio pardavimo aukcione procesą, liudytoja teismo posėdyje apklausta R. J., kuri betarpiškai dalyvavo trečiajam asmeniui I. J. sudarant ginčo transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį su atsakovu patvirtino tapačias aplinkybes. Tą patį nurodė ir trečiojo asmens AAS „BTA I. C.“ atstovas, kuris pažymėjo, jog informacija apie automobilio netikslingumą remontuoti buvo žinoma prieš aukcioną, tai buvo aukciono sąlygose, todėl turėjo būti žinoma atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad D. T. pateikta ekrano nuotrauka, kurioje vaizduojamos ginčo automobilio aukciono sąlygos, o tarp jų ir informacija apie panaikintą automobilio techninę apžiūrą, papildo aukščiau nurodytus argumentus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aplinkybė, jog atsakovas V. B. iš tiesų žinojo, kad ginčo automobilis draudimo bendrovės buvo pripažintas neremontuotinu, įrodyta.
Be to, atsakovas V. B. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių ir visiškai nepasisakė dėl draudikų civilinės atsakomybės, nors atsakovo požiūriu, ginčas kilo dėl draudikų netinkamų veiksmų – laiku neišviešinus ginčo automobilio techninės apžiūros panaikinimo fakto, arba galimai išviešinus techninės apžiūros panaikinimo faktą nepagrįstai. Kaip pagrįstai nurodė ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, ginčo ribos yra apibrėžtos ieškiniu, ieškovas nekėlė klausimo dėl draudikų atsakomybės, todėl šis klausimas byloje nenagrinėtinas.
Dėl už ginčo automobilį sumokėtos sumos
Ieškovas ieškiniu prašė taikyti restituciją ir grąžinti atsakovui automobilį, jam grąžinant jo sumokėtą sumą už automobilį. Ieškovas teigė sumokėjęs už ginčo automobilį didesnę, nei sutartyje nurodyta, sumą. Ieškovo nuomone, teismas ginčo santykiui spręsti turėjo pasitelkti ne sandoriui, sudarytam nesilaikant įstatymų reikalaujamos formos taikytinas taisykles (LR CK 1.93 straipsnis), o apsimestiniam sandoriui taikytinas taisykles (CK 1.87 straipsnis).
Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 31 punktą).
Apsimestinio sandorio atveju yra pridengiamas kitas sandoris. Tai reiškia, kad apsimestinis sandoris turi valios trūkumų, jį sudarant nėra atskleidžiami tikrieji šalių ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių. Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės.
Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018 29 punktą).
Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015). Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl tikrosios kainos, sumokėtos už automobilį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog šalys tikėtinai galėjo susitarti ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje įrašyti mažesnę kainą, siekiant išvengti teisės aktuose įtvirtinto dydžio gyventojų pajamų mokestį, tačiau esminė įrodinėtina aplinkybė šioje byloje yra tai, kokia buvo faktinė ginčo automobilio kaina, kurią sumokėjo ieškovas, o šią aplinkybę įrodyti turi ieškovas.
Ieškovas, įrodinėdamas tikrąją už ginčo automobilį sumokėtą kainą, pateikė vidutinės ginčo automobilio vertės ataskaitą. Nors ir byloje nėra duomenų, kad vidutinė automobilio vertė galėjo būti mažesnė, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taigi, įstatymai nenumato draudimo pirkti ar parduoti turto už mažesnę ar didesnę nei rinkos kainą. Šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Taigi, esminė aplinkybė, kuri turi būti įrodyta, yra ne vidutinė ginčo automobilio rinkos vertė, o konkretaus susitarimo tarp pirkėjo ir pardavėjo turinys. Ieškovas taip pat pateikė ataskaitą, kurioje nurodyta, jog buvo aptiktas ginčo automobilio skelbimas internete už 8 450 Eur sumą. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad tai yra netiesioginis įrodymas ir nėra galimybės patikrinti, ar ataskaitoje užfiksuotas skelbimas, pagal kurį ieškovas įsigijo ginčo automobilį iš atsakovo, be to, ataskaitoje paminėta, jog skelbime nurodyta kaina už automobilį buvo 8 450 Eur, tuo tarpu ieškovo ieškinyje nurodyta, kad sumokėjo ginčo automobilio skelbime nurodytą 8 200 Eur kainą, taigi, šios sumos nesutampa. Ieškovas tikrąją už ginčo automobilį sumokėtą kainą grindė ir liudytojo T. B. parodymais, kuris teigė, kad padėjo ieškovui įsigyti automobilį VW Passat, matė, kaip buvo mokami pinigai: matė 8 krūveles po 1000 Eur ir dar 200 ar 300 Eur, tačiau apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo abejoti šio liudytojo suinteresuotumu dėl bylos baigties, kadangi, kaip nurodė pats liudytojas T. B., jis su ieškovu yra draugas nuo vaikystės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas kitų įrodymų, leidžiančių spręsti, kad iš tiesų mokėjo virš 8000 Eur sumą už ginčo automobilį (pavyzdžiui, mokėjimo pavedimo) nepateikė.
Pažymėtina, jog įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymų pakankamumo taisykle, t. y. įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių.
Apibendrinęs apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad byloje nėra pakankamai patikimų ir pakankamų įrodymų, leidžiančių susidaryti įsitikinimą, kad ieškovas atsakovui už automobilį sumokėjo 8 200 Eur, ir todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo ieškovui priteisė 4500 Eur, sumokėtų už automobilį.
Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus ir proceso dalyvių paaiškinimus, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl bylos esmės. Apeliacinių skundų argumentai šiuo atveju nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą dėl bylos esmės, vis dėlto pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas – nesivadovauta CPK 93 straipsniu, nors ir nurodyta, kad ieškinys tenkinamas iš dalies, visas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovo.
CPK 93 straipsnio nuostatos reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles. Kertinis principas, kuriuo paremtos šios taisyklės, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ši principinė nuostata būdinga visų instancijų teisminiams procesams (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas, apeliacinės instancijos teisme – apeliacinio skundo reikalavimo išsprendimo rezultatas. Teisėjų kolegija nurodo, jog bylinėjimosi išlaidos, susidariusios atitinkamos instancijos teisme, paskirstomos pagal bylos išsprendimo ta konkrečia instancine tvarka rezultatą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškinį patenkinus tik iš dalies, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti proporcingai paskirstytos bylos šalims pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją. Byloje buvo patenkinta 48 proc. ieškovo reikalavimų, o 52 proc. – atmesta.
Ieškovas kreipdamasis į teismą sumokėjo 230 Eur žyminio mokesčio, 1 500 Eur išlaidų už advokato pagalbą, iš viso patyrė 1 730 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl jam iš atsakovo priteistina 830,40 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 730 Eur x 48 proc. / 100 proc.). Atsakovas patyrė 500 Eur išlaidų už advokato pagalbą, todėl jam iš ieškovo priteistina 260 Eur bylinėjimosi išlaidų (500 Eur x 52 proc. / 100 proc.). Įskaičius abiem šalims priteistinas bylinėjimosi išlaidų sumas, ieškovui iš atsakovo priteistina 570,40 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Trečiasis asmuo I. J. patyrė 900 Eur išlaidų už advokato pagalbą, todėl trečiajam asmeniui I. J. iš atsakovo priteistina 432 Eur (900 Eur x 48 proc. / 100 proc.), o iš ieškovo – 468 Eur (900 Eur x 52 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Teisėjų kolegija, šioje byloje atmetusi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus dėl bylos esmės, daro išvadą, kad šalims nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos, sumokėtos už žyminį mokestį, bei už apeliacinių skundų surašymą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas pateikė įrodymus, jog už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 500,00 Eur, todėl atmetus atsakovo apeliacinį skundą, šios išlaidos ieškovui priteistinos iš atsakovo.
Trečiasis asmuo I. J. su atsiliepimu į ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus pateikė prašymą priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidas iš tos šalies, kurios nenaudai bus priimtas sprendimas. Atsižvelgus į tai, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo apeliaciniai skundai atmesti, trečiojo asmens I. J. bylinėjimosi išlaidos priteistinos proporcingai iš ieškovo ir atsakovo, t. y. tiek iš ieškovo, tiek iš atsakovo priteistina po 250 Eur trečiojo asmens I. J. patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Nutraukti 2019 m. sausio 14 d. tarp R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo V. B., a. k. (duomenys neskelbtini) sudarytą Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kuria parduotas automobilis (duomenys neskelbtini).
R. S. įpareigoti perduoti V. B. automobilį (duomenys neskelbtini), už tai įpareigojant atsakovą V. B. grąžinti 4 500 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus eurų) ieškovui R. S..
Priteisti iš atsakovo V. B. 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinės žalos ieškovui R. S..
Priteisti iš atsakovo V. B. 570,40 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui R. S., a. s. (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš atsakovo V. B. 432 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui I. J., a. k. (duomenys neskelbtini) a. s. (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš ieškovo R. S. 468 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui I. J., a. k. (duomenys neskelbtini) a. s. (duomenys neskelbtini).“
Priteisti iš atsakovo V. B. 500 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų ieškovui R. S..
Priteisti iš atsakovo V. B. 250 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui I. J..
Priteisti iš ieškovo R. S. 250 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui I. J..