Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kilusią jam atliekant laisvės atėmimo bausmę, neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinus privatumo pareiškėjui naudojantis dušu bei nepašalinto pelėsio.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2021 m. gegužės 7 d. iki 2022 m. rugsėjo 18 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime.

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, kilusią Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajam kalėjimui neužtikrinus pareiškėjui teisės į privatumą naudojantis dušu, neatitveriant persirengimo patalpos, nepašalinant pelėsio.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama CK ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens.

LVAT yra pažymėjęs, jog tam, kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822- 619/2009).

Administracinių teismų praktikoje pažymėta, jog, nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).

Kaip minėta, pareiškėjas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą kildina, be kita ko, kad duše buvo nešalinamas ant lubų atsiradęs pelėsis.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodoma, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (neteko galios 2023 m. sausio 1 d.), 18.6 punkte numatyta, kad nuteistieji ir suimtieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (kamerą) ir pasivaikščiojimo vietas.

Aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvada, kad gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose neturi būti visų rūšių kenkėjų ir pelėsio, jas turi prižiūrėti bei švarą palaikyti ir patys nuteistieji. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų apie dušuose vizualiai užfiksuotą pelėsį bei į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo ar Lietuvos kalėjimų tarnybos administraciją, kitas institucijas dėl gyvenamųjų patalpų, sanitarinio mazgo, dušo ir kitų bendrojo naudojimo patalpų nepriežiūros, valymo priemonių nebuvimo, pelėsio buvimo, įvertinus tai, jog ir pats pareiškėjas turėjo pareigą užtikrinti švarą gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, ši pareiškėjo skundo dalis vertintina kaip deklaratyvi ir atmestina kaip neįrodyta.

Pareiškėjas teigia, kad naudojantis dušu jam nebuvo užtikrintas privatumas, dėl to jį galėjo matyti kiti asmenys. Duše nebuvo pertvarų, jis dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus, kančias.

Atsakovės atstovė atsiliepime pažymėjo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK Trečiajame sektoriuje, nuo 2023 m. sausio 1 d. vadinamame Pravieniškių 1-uoju kalėjimu. Teigia, kad pertvaros Trečiojo sektoriaus dušuose buvo įrengtos 2022 m. spalio 14 d. (b. l. 7), jau po ginčo laikotarpio.

Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal LVAT praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės atsakomybei atsirasti (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017, 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-109-502/2021, 2022 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1190-552/2022, 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-44-525/2024, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-8-492/2024).

Skunde pareiškėjas nenurodė konkrečių jo privatumo naudojantis dušu pažeidimo atvejų. Be to, iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas dėl, jo nuomone, netinkamai įrengtų dušų patalpų į laisvės atėmimo įstaigos administraciją nesikreipė ir jai individualių aplinkybių, dėl kurių jam turėtų būti buvusios užtikrintos kitokios naudojimosi dušu sąlygos, nenurodė.

Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 13 punktą laisvės atėmimo vietų dušo patalpose privalo būti įrengta: 1) dušo čiaupai (galvutės); 2) suolas ir / arba kėdė, ir / arba taburetė; 3) kilimėlis arba grotelės; 4) veidrodis; 5) sieninė pakaba drabužiams; 6) lentynėlė higienos priemonėms; 7) kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai. Minėtame teisės akte įtvirtinto reikalavimo, jog privalomai dušuose turi būti pertvaros tarp dušų galvučių bei pakabintos dušo užuolaidos, nėra. Detalesnio dušo patalpų įrengimo nacionaliniai teisės aktai nereguliuoja. Teisės aktuose nėra reikalavimo tarp dušo galvučių (čiaupų) įrengti visišką matomumą ribojančias pertvaras bei pakabinti dušo užuolaidas.

Tačiau, teismas pažymi, kad nuoseklioje LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Pravieniškių 1-ajį kalėjimą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2021 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021; 2023 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. TA-462-525/2023; ir kt.). Dėl privatumo naudojantis dušu LVAT dar yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016 ir kt.). Todėl pripažįstama, kad nuteistiesiems naudojantis pertvarų neturinčiu dušu pažeidžiamas jų privatumas (žr., pvz., LVAT 2021 m. gegužės 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. TA-1200-602/2021; 2023 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. TA-462-525/2023).

Be to, pagal EŽTT formuojamą praktiką, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą, priimtą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

Teisės aktai nenustato, kaip turi būti įrengtos dušų patalpos. LVAT praktikoje išaiškinta, jog jeigu dušai įrengti vieni prieš kitus, o pareiškėjas savo privatumo pažeidimą iš esmės ir sieja su tokiu dušų įrengimu, toks dušų įrengimas pažeidžia asmens privatumą (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 13 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. TA-9-492/2024; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. TA-21-520/2024; 2024 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eTA-56-520/2024; 2025 m. balandžio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eTA-14-822/2025; 2025 m. balandžio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eTA-21-815/2025).

Iš atsakovės atstovės nepateikė įrodymų, kad ginčo laikotarpiu dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros ir užuolaidos, pripažino, kad pertvaros įrengtos 2022 m. spalio 14 d.

Taigi nuo ginčo laikotarpiu Pravieniškių 1-jame kalėjime nesant matomumą ribojančių pertvarų, toks dušų įrengimas vertinamas kaip pažeidžiantis pareiškėjo privatumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovės atstovė ginčo laikotarpiu pareiškėjui neužtikrino privatumo (neįrengdama matomumą ribojančių pertvarų tarp maudymosi vietų), išplaukiančio iš Konvencijos nuostatų ir teismų praktikos, prausiantis duše, t. y. neveikė taip, kaip turėjo veikti. Taigi, šiuo atveju konstatuojami neteisėti atsakovės atstovės veiksmai.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 5 555 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, kad dėl nurodytų kalinimo sąlygų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalis, yra konstatuota LVAT praktikoje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, didesnį negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį dėl nustatytų pažeidimų, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pablogėjusią psichinę ar fizinę sveikatą. Atsakovė į bylą pateikė 2024 m. gegužės 16 d. pažymą, kurioje pažymima, kad pareiškėjas nuo 2021 m. gegužės 6 d. iki 2022 m. rugsėjo 18 d. į įstaigos psichologus dėl emocinių išgyvenimų dėl privatumo neužtikrinimo maudantis duše nesikreipė (b. l. 14). Byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, jog atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mąstą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma yra 250 Eur.

Teismas, nustatydamas žalos dydį vertina tai, kad kiti žymūs ir labai neigiamai paveikę pareiškėjo būseną pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis raštu į įstaigos administraciją su prašymais ar skundais dėl nustatytų pažeidimų bei kad įstaigos administracija nebūtų sureagavusi į jo prašymus. Be to, šiuo atveju nenustatyta, kad Pravieniškių kalėjimas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT nutartys Nr. A-1730-858/2018, A-1748-492/2018, A-2108-415/2018, A-1890-756/2018).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 5 555 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, neprotinga, neproporcinga ir neteisinga, neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų dėl nustatytų pažeidimų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas patenkinamas iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteistina 250 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, todėl, remiantis ABTĮ 40 straipsniu, jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau jis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir rašytinių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovės atstovė nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. A. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. A., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, j. a. k. 288697120, 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.