Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė: ieškovas A. Š. ir atsakovas bankas „Snoras“ 2011 m. kovo 25 d sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110325Z990004, pagal kurią ieškovas už 99 923,50 Lt įsigijo 1 000 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma iš atsakovo obligacijų emisijos Nr. 2. Šio sandorio sudarymui ieškovas panaudojo 100 000 L, pervestų 2011 m. kovo 25 d. į jo mokėjimo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš jo sąskaitos AB banke Swedbank. Tą pačią dieną ieškovas su atsakovu sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. Z9923088, kurioje ieškovas raštu patvirtino, kad atsisako suteikti bankui Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 7 dalyje nurodytą informaciją ir supranta, kad jo atsisakymas pateikti Priede Nr. 1-F išvardintą informaciją neleis bankui nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jam tinkamos. Sutarties priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte buvo nurodyta, kad atsakovas informavo ieškovą, jog atsakovo įsipareigojimai klientams yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o sutarties 2 punktu ieškovas patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, įskaitant ir Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką, kurioje nėra nurodyta, kad ginčo investavimo priemonė yra draudžiama indėlių draudimu.Teismas, spręsdamas giną, vadovavosi aktualia kasacinio teismo praktika, t. y. išaiškinimais, pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-671/13) nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas, pagal kurią, įgydamas obligaciją, asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką.Vertindamas ieškovo pozicijos, kad ginčijama Sutartis buvo sudaryta jam suklydus bei dėl atsakovo apgaulės, pagrįstumą, pirmos instancijos teismas, siekdamas nustatyti buvus suklaidinimą nagrinėjamuose santykiuose, įvertino sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas reikšmingas ginčui aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.), taip pat finansų tarpininko elgesį, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, įvertino investuotojo galimybes, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Pagal teismų praktiką, ne kiekvieną neteisėtą finansų tarpininko elgesį, pasireiškusį netinkamai informuojant investuotoją, galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis galėtų būti pripažinta negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymo esmė – būtinybė nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas, sandorio tokiomis pačiomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, remiantis suklydimu, negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad Sutartį jis sudarė pasiūlius atsakovo darbuotojai, nes už obligacijas buvo mokamos didesnės palūkanos nei už terminuotuosius indėlius. Teismas priėjo prie išvados, kad, nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, nagrinėjamu atveju tai nebuvo esminė aplinkybė, nulėmusi ieškovo apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.Apie galimą obligacijų neišpirkimo dėl banko nemokumo riziką buvo nurodyta ieškovui įteiktame Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme (8 p.); kitame dokumente – Veiksmų, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santraukoje, nenurodyta, kad ginčo investavimo priemonė yra draudžiama indėlių draudimu. Ieškovas, pasirašydamas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje, patvirtino šiuos dokumentus gavęs. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad klientas, pernelyg pasitikėdamas atsakovu, nei ginčijamo sandorio sudarymo metu, nei po jo sudarymo išsamiai nesidomėjo Obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygomis, dėl to, teismo įsitikinimu, neigiamos tokio sandorio sudarymo pasekmės tenka sutartis sudariusiam ieškovui.Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas. Ieškovas Sutarties pasirašymo metu buvo 50 metų amžiaus, turėjo aukštąjį išsilavinimą, nuo 2004 m. spalio 20 d. su banku buvo sudaręs 8 terminuotojo indėlio bei terminuotojo išdėlio pratęsimo sandorius. Šių faktinių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad ieškovas tiek dėl amžiaus, tiek dėl socialinės padėties turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę, t. y. jam buvo suprantama, kad yra sudaromas savo turiniu nuo terminuotojo indėlio sutarties besiskiriantis sandoris, kurio esmė – ne pinigų saugojimas ar taupymas, o investavimas.Byloje neįrodyta, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais tyčia siekė suklaidinti ieškovą, dėl to ginčo sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnį.

Ieškovas A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. d. balandžio 14 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes visiškai nesiaiškino ir nevertino konkrečiai šiai bylai teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, o iš esmės vadovavosi vien tik teismų nutartimis, priimtomis panašiose bylose. Tai sąlygojo neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Paminėtų pažeidimų ištaisyti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, nes teisiškai reikšmingoms bylos aplinkybėms ištirti ir įvertinti reikia tirti papildomus įrodymus, apklausti atsakovo darbuotoją, kuri su ieškovu pasirašė ginčo Sutartį, dėl to byla turi būti grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teisme.Precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Šios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios į ankstesnių kasacinio teismo nagrinėtų bylų, kuriomis remiasi pirmos instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016) aplinkybes, nors teisė joms turėjo būti taikoma ta pati. Tiek nurodytose kasacinio teismo bylose, tiek ginčo atveju buvo sudarytos analogiškos sutartys, tačiau tiek atsakovų teisiniai statusai, tiek sutarčių sudarymo aplinkybės visais atvejais buvo skirtingi. Pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neanalizavo atsakovo darbuotojos veiksmų, dėl kurių buvo pasirašyta Sutartis. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.Ieškovas negavo duomenų iš atsakovo darbuotojos apie tikrąsias pasirašomos Sutarties aplinkybes, neturėjo galimybės jų tinkamai įvertinti ir nuspręsti, ar jis nori rizikuoti gauti didesnes metines palūkanas, kaip paaiškėjo, prisiimdamas didžiulę riziką, dėl to teismui neturėjo kilti abejonių, kad Sutartis buvo pasirašyta iš esmės suklydus ir dėl atsakovo darbuotojos apgaulės.Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Ieškovas neįrodė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad ginčo Sutartis buvo sudaryta atsakovo darbuotojai jį suklaidinus. Iš Sutarties 1.22 punkto akivaizdu, kad ieškovas buvo supažindintas su rizika, kylančia iš investicijų į obligacijas, ir suprato jų padarinius, o Sutarties sąlygos atitinka ieškovo valią. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas savo parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei kitus nurodytus dokumentus, įskaitant ir Veiksmų, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra atskleidžiama su obligacijų įsigijimu susijusi rizika, įskaitant ir atsakovo, kaip emitento, nemokumo riziką. Apelianto teiginys, kad jam nebuvo suteikta Sutarties sudarymui reikšminga informacija, yra nepagrįstas. Ieškovas neįrodė ir to, kad atsakovas jam neįteikė obligacijų emisijos prospekto ir galutinių sąlygų.Pasirašydamas Sutartį, ieškovas siekė gauti finansinės naudos, dėl to tik jis pats turi prisiimti tokio savo elgesio pasekmes. Ieškovas dėl jokios informacijos nesiteiravo, o toks ieškovo elgesys negali būti laikomas atitinkančiu rūpestingo, atidaus bei apdairaus asmens elgesio standartą. Nagrinėjamu atveju suklydimas yra tik ieškovo neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas. Pripažinti ginčijamą Sutartį negaliojančia nėra pagrindo. Nepagrįsta būtų teigti, kad nuostata, jog siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, yra klaidinanti. Ši nuostata laikytina blanketine, konkrečiai neapibrėžiančia nei draudimo apimties, nei pobūdžio, o tik nukreipiančia į galiojančius įstatymus. Tokia sąlyga turėjo paskatinti ieškovą pasidomėti, kokią indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarką nuostato Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-648/2015, konstatavo, kad tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto) nepatenka į 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų reguliavimo sferą ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma. Pirmos instancijos teismo sprendimas yra priimtas išsiaiškinus ir įvertinus visas konkrečias šiais bylai aplinkybes.Atsakovė BAB bankas „Snoras“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas atskleidė ginčo esmę, nustatė ginčui reikšmingas faktines aplinkybes bei įrodymus, kurie patvirtina šias aplinkybes; nurodė teisės aktus bei taikytiną aktualią teismų praktiką. Priešingai nei teigia apeliantas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo bylų, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa, ir teismas pagrįstai jomis vadovavosi. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, tiek civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, tiek civilinėse bylose Nr. 3K-3-12-686/2016 ir Nr. 3K-3-13-969/2016 ieškovai ginčijo su BAB banku „Snoras“ sudarytas fiksuotų palūkanų obligacijų pasirašymo sutartis kaip sudarytas dėl suklydimo ir/ar apgaulės, reikalavo taikyti restituciją ir pripažinti, kad į obligacijas investuotos lėšos būtų laikomos jų lėšomis mokėjimo arba terminuoto indėlio sąskaitose, už kurias būtų mokamos draudimo išmokos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nevertino konkrečių bylos faktinių aplinkybių. Teismas teisingai įvertino apelianto asmenines savybes ir tai susiejo su kitomis reikšmingomis bylos faktinėmis aplinkybėmis. Nors ieškovui buvo suteiktas neprofesionalaus kliento statusas, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas neatitiko vidutinio vartotojo standarto. Nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas aiškiai ir suprantamai nesuteikė ieškovui visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu ieškovas galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus ar kad buvo klaidinamas ar verčiamas sudaryti ginčo Sutartį. Be to, nėra pagrindo teigti, kad apeliantas, suvokdamas tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokio sandorio nebūtų sudaręs. Apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad pirmos instancijos teismas turėjo iškviesti į teismo posėdį liudytoja – ginčo Sutartį su apeliantu sudariusią buvusią atsakovo darbuotoją, bei pasiūlyti šalims pateikti ar išreikalauti kitus reikalingus įrodymus. Civilinės bylos yra nagrinėjamos vadovaujantis rungimosi principu, t. y. kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Įrodymus teikia šalys, o teismas turi diskrecijso teisę spręsti, ar byloje esančių įrodymų užtenka, kad būtų sudarytos sąlygos priimti teisingą sprendimą.