Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jo ir ieškovės santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Jo nuomone, santuoka turėjo būti nutraukta tik dėl ieškovės kaltės, tačiau jis teismo išvadai paneigti nurodo tik faktines aplinkybes, patvirtinančias ieškovės kaltę (paliko sutuoktinį bei dukrą ir išėjo gyventi pas savo tėvus, ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovė kalta dėl santuokos nutraukimo, todėl atsakovas, siekdamas paneigti savo kaltę, turėjo ne įrodinėti ieškovės kaltę, o pateikti argumentus, kodėl jis negali būti laikomas kaltu. Rašytinė bylos medžiaga (2014-06-04 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, 2016-06-13 pažyma iš BĮ Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centro, 2014-06-23 ir 2014-07-17 pažymos iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus), šalių ir liudytojų paaiškinimai patvirtina, kad santuokos iširimą lėmė netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, prasidėję konfliktai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės sudarė pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti tiek ieškovė, tiek atsakovas. Atsakovui nepateikus teisinių argumentų, kodėl, esant šioms aplinkybėms, jo kaltė neturėtų būti konstatuota, laikytina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą šioje dalyje.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui teikimo ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo

Apelianto nuomone, vaiko gyvenamąją vietą nustačius su mama, jam nebus sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos, todėl priimdamas sprendimą šioje dalyje pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti kitaip nei vaiko teisių apsaugos institucijos, taip pat teismo posėdyje buvo būtina išklausyti vaiko nuomonę.

Ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). CK 3.174straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šį principą įgyvendinanti teisės norma, pagal kurią teismas, nagrinėjantis ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, prioritetiškai turi vadovautis vaiko interesais. Kartu įstatyme įtvirtinta teismo pareiga, sprendžiant ginčus dėl vaikų, išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, išsiaiškinti vaiko norus ir atsižvelgti į juos, jeigu vaiko norai neprieštarauja jo interesams (CK3.177 straipsnis, 3.174 straipsnio 2 dalis). EŽTT praktikoje akcentuojama vaiko nuomonės svarba – kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų teikiama jo pareikštam norui (pvz., cituotoje byloje Hokkanen v. Finland, nusprendė, kad dvylikos metų mergaitė pakankamai brandi, kad būtų atsižvelgta į jos nuomonę). Nuoseklus, stiprus vaiko noro reiškimas taip pat gali būti svarbus vertinant nacionalinio teismo motyvų pakankamumą ir svarbumą Konvencijos 8 straipsnio prasme. Tačiau šio Teismo praktikoje kartu pažymima, kad vaiko noras yra tik vienas reikšmingų įrodymų, būtina įvertinti ir kitas svarbias aplinkybes (pvz., Gineitienė v. Lithuania, no. 20739/05, 27 July 2010, § 38). Analogiškos nuostatos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje: vertinant vaiko norus, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą, taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. v. N. V., bylos Nr. 3K-7-114/2013); vaiko nuomonė yra viena iš vertintinų aplinkybių visumos, tačiau nereiškianti, kad galutinį sprendimą priima vaikas; į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai jo noras prieštarauja jo interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-269/2013; 2014 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-308/2014). Taigi kiekvienoje byloje būtina individualizuoti vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-49/2009).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog abu tėvai rūpinasi savo dukterimi, siekia užtikrinti jos teises ir interesus, vienodai leidžia vaikui laisvai reikšti savo pažiūras visais su juo susijusiais klausimais, užtikrina jo teisę gyventi ir sveikai vystytis, gerbia jo teises ir laisves, užtikrina teisę į mokslą bei teisę į asmeninį gyvenimą. Apeliaciniame skunde apeliantas nenurodo jokių svarbių aplinkybių, kurios leistų padaryti išvadą, jog šalių dukros gyvenamoji vieta negali būti nustatyta su ieškove, priešingai – rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė tinkamai atlieka savo kaip motinos pareigas, nebando nuteikinėti nepilnamečio vaiko prieš tėvą, su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė įrodymus, kad 2015-06-12 įgijo gyvenamąsias patalpas, todėl šalių vaiko teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas, saugią ir sveiką aplinką nebus pažeista. Atsižvelgiant į 2015-04-10 Klaipėdos apygardos teismo psichologo nuomonę, abu tėvai yra emociškai svarbūs ir reikšmingi asmenys mergaitei, mergaitės santykiai yra vienodai palankūs, šilti su abiem tėvais, dėl vaiko amžiaus, brandos, psichologinės būsenos mergaitei sunku logiškai suvokti ir prognozuoti ilgalaikius gyvenimo tikslus, numatyti galimas jų pasekmes bei pareikšti savarankišką sprendimą, su kuo iš tėvų nori gyventi. Atsižvelgiant į esamą situaciją, daugkartinius mergaitės pasisakymus raštu ir žodžiu, emocinę, psichologinę būseną, pakartotinai vaiko teisme išklausyti nerekomenduojama. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, esant tokiai Teismo psichologo nuomonei (išvadai), apklausinėti nepilnamečio vaiko teismo posėdyje nebuvo pagrindo.

Dėl visumos aptartų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą teismo procesinį sprendimą, nustatęs, išanalizavęs ir įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nutraukiant santuoką, ir tik jų visumos pagrindu, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotais kriterijais, teisės aiškinimo ir taikymo praktika, spręsdamas klausimą dėl vaiko interesų svarbos nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, todėl padarė teisiškai ir faktiškai pagrįstą išvadą dėl vaiko gyvenamosios vietos. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą.

Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad prašomo priteisti nepilnamečiam vaikui išlaikymo suma neįrodyta ir žymiai padidinta, tačiau akcentuoja, kad dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui teikimo ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo ginčo nėra, todėl atsakovui neginčijant išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio ir nesant ginčo dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.

Dėl santuokinio turto padalijimo.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė dalytino turto balansą, nustatydamas dalytino turto vertę, visiškai nesivadovavo CK 3.119 str. nuostata, nes dalytino turto vertę nustatė neturėdamas tai patvirtinančių rašytinių įrodymų.

Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalydamas sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno jų asmeninį turtą. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010) išaiškinta turto sąvoka CK 3.118 straipsnio 1 dalies prasme.

Apeliantas, teikdamas, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), Sendvario sen., Klaipėdos r., pastatas – gyvenamasis namas, pastatas – pirtis, adresu (duomenys neskelbtini), Endriejavo sen., Klaipėdos r., žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., yra jo asmeninis turtas, įsigytas už asmenines lėšas – privalo paneigti prezumpciją, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šios prezumpcijos atsakovas nei bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nei teikdamas apeliacinį skundą nepaneigė: šalių santuoka buvo įregistruota 1998-09-05, butas (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, įsigytas per tris kartus (1998-08-21 pirkimo–pardavimo sutartis Nr. M-7665, 1999-11-15 turto pardavimo iš varžytinių aktas Nr. 18-194, 18-195 ir 2002-10-03 pirkimo–pardavimo sutartis Nr. M-7038), pirmoji buto dalis buvo įsigyta prieš pat santuokos sudarymą, antroji ir trečioji buto dalis buvo įsigyta šalims būnant santuokoje, 10000 Lt kreditas iš AB „Swedbank“ buvo panaudotas buto remontui ir grąžintas iš šeimos lėšų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai butą, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir įtraukė į dalytino turto balansą; nors žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), Sendvario sen., Klaipėdos r., yra registruotas V. Č. vardu ir buvo įgytas 2005-12-05 pirkimo–pardavimo sutartimi, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas nurodė, kad žemės sklypas buvo įgytas už paskolą, gautą iš AB Nordea Bank Lietuvos skyriaus, jame šalys ketino statytis gyvenamąjį namą, atsakovas V. Č. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad paskola iš banko buvo imta šeimos poreikių tenkinimui ir šiems tikslams ji buvo panaudota, todėl žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Sendvario sen., Klaipėdos r., pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir įtraukė į dalytino turto balansą; iš byloje esančio nekilnojamojo turto Registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pastatas – gyvenamasis namas, pastatas – pirtis, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., yra registruotas atsakovo V. Č. vardu, įgytas 2004-05-20 pirkimo–pardavimo sutartimis Nr. K1AK-6428, Nr. K1AK-6426, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., yra registruotas A. Č. ir V. Č. vardu, įgytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise pagal 2008-12-01 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 462, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, kad priešingai nei nurodyta 2004-05-20 pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. K1AK-6428, Nr. K1AK-6426, pinigai pagal šią sutartį nebuvo perduoti, atsakovas pats 2008-12-01 pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 462 nurodė, kad turtas įsigyjamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, prieš 2008-12-01 pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą atsakovas 2008-08-29 sudarė papildomą susitarimą su AB Nordea Bank Lietuvos skyriumi, kuriuo pakeitė tarp šalių sudarytą kreditavimo sutartį padidindamas kredito sumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepažeisdamas įrodinėjimą, įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisykles nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), Endriejavo sen., Klaipėdos r. ir (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir įtraukė į dalytino turto balansą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas dalytino turto vertę nustatė neatsižvelgdamas į rinkos kainas.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009).

Ieškovė su ieškiniu pateikė UAB „RESTO Group“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitų Nr. 14-07-54, 14-07-56 santraukas, kuriose nurodyta buto (duomenys neskelbtini), Klaipėda, ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., vertė 2014 m. liepos mėnesį atlikus šio nekilnojamojo turto vertinimą. Kito nekilnojamojo turto (žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., ir nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), Endriejavo sen., Klaipėdos r.) vertę pirmosios instancijos teismas nustatė pagal VĮ Registrų centro išrašuose nurodytą šio turto vidutinę rinkos vertę. Ieškovė įrodinėjo, kad ginčo nekilnojamojo turto vertė yra kaip nurodyta paminėtuose šaltiniuose, o atsakovas jokių įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą, kad ginčo nekilnojamojo turto vertė yra kitokia nei yra nurodyta byloje pateiktuose rašytiniuose įrodymuose nepateikė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek su apeliaciniu skundu, nesant pagrindo teismui būti aktyviam ir taikyti dispozityvumo ir rungimosi principų išimtį, todėl darytina išvada, kad ginčo nekilnojamojo turto vertė yra nustatyta tinkamai, apeliantas neįrodė, kad ginčo nekilnojamojo turto vertė yra kitokia nei užfiksuota byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nekilnojamojo turto padalijimo ir jo vertės nustatymo atmestini kaip nepagrįsti (CPK 178, 185 str.).

Apelianto nuomone, proceso metu paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl kilnojamojo turto perleidimo sandorių ieškovė jų neginčijo, apelianto nuomone, šia turtas negalėjo būti įtrauktas į dalytino turto balansą.

Bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimo vieno sutuoktinio veiksmais kito sąskaita atvejus ir iš to kylančius teisinius padarinius reglamentuoja CK 3.115 straipsnio 2 dalis ir 3.123 straipsnio 3 dalis. Aptariamose CK teisės normose nustatyta, kad jeigu sandoris buvo sudarytas tik vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tai tas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Sutuoktiniui (atsakovui) vienvaldiškai, neturint kito sutuoktinio (ieškovės) sutikimo, sudarius sandorius, kurių metu lėšos perleistos tretiesiems asmenims, ne šeimos poreikiams tenkinti, atsakovas dėl to turi prisiimti verslo riziką iš šių sandorių; riziką sudarant sandorius prisiėmus atsakovui, jam tenka ir jų vykdymo rizika, susijusi su tuo, kaip ir kokia apimtimi bus įgyvendintos reikalavimo teisės, taigi ir nuostoliai, kiek nepavyks įgyvendinti reikalavimų teisių, teks atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Š. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-505/2014).

Aplinkybė, jog ieškovė neginčijo atsakovo sudarytų sandorių, kurių pagrindu šeimos turtas (UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijos ir automobiliai VOLVO XC70 bei „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo perleisti jo artimiems giminaičiams, negali atimti iš jos teisės ginti savo pažeistas teises šioje byloje, dalijant santuokos metu įgytą turtą. Sandorių, kurių pagrindu buvo perleistos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantis turtas, vykdymo metu turtas transformavosi į reikalavimo teisę, todėl ieškovė, sužinojusi apie tokių sandorių sudarymą, turėjo teisę pasirinkti, ar ginčyti sandorius ir reikalauti taikyti restituciją, ar įtraukti šį turtą į dalijamo turto balansą. Apeliantas pats pripažįsta, kad šiuos sandorius sudarė jau prasidėjus skyrybų procesui. Atsižvelgdama į reikalavimo teisių atsiradimo aplinkybes, ieškovė pasirinko pagrįstą ir ekonomiškesnį savo teisių gynimo būdą, nei sandorių ginčijimas. Toks teisių gynimo būdas kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas pagrįstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Š. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-505/2014).

Dėl prievolės kreditoriui padalijimo ir vykdymo.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas prievolę Nordea Bank Finland pripažino solidaria, tačiau, apelianto nuomone, reikėjo nustatyti prievolės vykdymą lygiomis dalimis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į kreditorių išreikštą poziciją dėl šalių skolos, pagrįstai išsprendė kilusį ginčą, šalių prievolę kreditoriams pripažindamas solidariąja. Tai konstatavęs, teismas neturi pareigos pasisakyti dėl to, kokia tikslia tvarka ši prievolė turi būti įvykdyta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai santuoka nutraukiama, neįvykdytos solidariosios sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo terminas nėra suėjęs, nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditoriai sutinka su prievolės pakeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB, v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009; Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. K. B., bylos Nr. 3K-3-127/2011).