Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-499-891/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-10-23
Bylos Nr.: 1A-499-891/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-17813-2019-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė, Jurgita Kolyčienė
Nuteistasis: R. P.
Nukentėjusysis: D. S.
Advokatai: Vladislavas Latušinskis

Kategorijos

1.2.25.4.2.1Kelių transporto eismo saugumo ar transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas (vairuojant transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų), dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelės turtinės žalos (BK 281 str. 2 d.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.6Kitų įrodymų vertinimas
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-499-891/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17813-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6; 2.1.14; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės,

sekretoriaujant Živilei Osipovai,dalyvaujant prokurorui Linui Gružui,nuteistajam R. P., jo gynėjui advokatui Benediktui Paulauskui,

nukentėjusiojo D. S. (D. S.) įgaliotajam atstovui advokatui Vladislavui Latušinskiui (Vladislav Latušinskij),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 2 dalį 80 MGL (4 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalies nuostatomis, į bausmės laiką įskaičius R. P. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką (vieną dieną), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, R. P. paskirta galutinė 78 MGL (3900 Eur) dydžio bauda, nustatant 2 mėnesių jos sumokėjimo terminą.

R. P. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės: vadovaujantis BK 68 straipsniu, uždrausta 2 metus 6 mėnesius naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. balandžio 30 d.; vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas jam priklausantis automobilis VOLKSWAGEN TOURAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš R. P. nukentėjusiajam D. S. priteista 800 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. P. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę neblaivus pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo taisykles (toliau ir – KET), dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: jis, 2019 m. balandžio 30 d., apie 00.20 val., būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,13 promilių etilo alkoholio koncentracija, vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį VOLKSWAGEN TOURAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė KET 14 punkto reikalavimus, numatančius, kad „Draudžiama vairuoti transporto priemonę <...> neblaiviems <...>.“, ir 127 punkto reikalavimus, numatančius, kad „Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, <...>, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas“, t. y. Vilniuje, tamsiu paros metu važiuodamas Liepkalnio gatve, kryptimi nuo Vilniaus centro link Rudaminos, buvo neatidus ir neatsargus, ties Servečės g. 1-u pastatu nesugebėjo vairuojamo automobilio suvaldyti, nuvažiavo nuo kelio į dešinę ir atsitrenkė į gatvės apšvietimo stulpą bei medį. Eismo įvykio metu nukentėjo automobilio keleivis, Ukrainos pilietis D. S., kuriam dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jis būtų išteisintas.

3. Apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnio nuostatos dėl įrodymų, jų vertinimo. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojo N. P. parodymais, duotais teismo posėdžio metu apie tai, kad po tarnybinio pranešimo surašymo apeliantas jam prisipažino vairavęs transporto priemonę, tačiau šis liudytojas rinkti informaciją galėjo tik Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme (toliau – Kriminalinės žvalgybos įstatymas) numatytais ir sankcionuotais kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdais, nes jis nepaskirtas ikiteisminio tyrimo pareigūnu, kaip tai numatyta BPK 18 straipsnyje, o byloje nėra duomenų apie tai, kad šis liudytojas kriminalinės žvalgybos metu galėjo rinkti ir faktiškai rinko duomenis apie tai, kad jis (apeliantas) prisipažino vairavęs automobilį. Pažymi, kad jis niekada ir niekam nėra sakęs, kad 2019 m. balandžio 30 d., apie 00.20 val., vairavo automobilį. Be to, anot apelianto, pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kriminalinė žvalgyba neatliekama dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos.

4. Taip pat skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada tiek dėl kraujo dėmių, rastų ant sprogusių oro pagalvių vairuotojo ir keleivio vietose, tiek dėl jų kilmės, nepagrįsta jokiais byloje surinktais įrodymais. Pasak apelianto, byloje esančiose nuotraukose matosi, kad jis buvo sužalotas – kaktos srityje matosi kraujo dėmė, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad vairuotojo vietoje ant sprogusios pagalvės kraujas galėjo atsirasti traukiant nukentėjusįjį iš automobilio, grįsta tik prielaida bei neobjektyviu byloje esančių įrodymų vertinimu. Dėl D. S. 2019 m. gegužės 17 d. prašymo, kurį teismas vertina, kaip jo (apelianto) kaltės įrodymą, teigia, kad iniciatyvą su juo susitaikyti išreiškė D. S., kurio parodymai dėl eismo įvykio yra nenuoseklūs, prieštaringi, nes jis tai prisipažįsta vairavęs automobilį, tai šį faktą neigia. Pažymi, kad teismo posėdžio metu D. S. parodymai dėl tam tikrų aplinkybių skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, be to, jo parodymus dėl negalėjimo išlipti iš automobilio paneigė ekspertė Jolanta Majauskaitė-Čobot. Taip pat nurodo, kad liudytojo R. S. (R. S.) parodymai apie durelių užsitrenkimą bei kad niekas iš automobilio negalėjo išlipti, kuriais teismas taip pat grindžia jo kaltę, yra nepagrįsti, nes Transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole su priedais nėra fiksuoti jokie vairuotojo durelių išoriniai sugadinimo požymiai. Be to, pažymi, kad šis liudytojas nurodė, jog iš įvykio vietos išvyko iškvietęs policiją bei greitąją pagalbą ir kas vyko paskui – nežino, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu kai kurias aplinkybes geriau atsiminė, bet pasilieka prie teismo posėdyje duotų parodymų, lietuviškai kalbėjo keleivis, teismo posėdžio metu negalėjo apibūdinti vairuotojo išvaizdos, o ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad vairuotojo vietoje sėdintis vyras buvo su barzdele, vyras kalbėjo lietuviškai ir pan.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir R. P. išteisinti. Nukentėjusiojo atstovas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo atstovas taip pat prašė papildomai priteisti atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde ginčijamas įrodymų vertinimas teigiant, kad R. P. automobilio būdamas neblaivus nevairavo, todėl dėl BK 281 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai, byloje nesant objektyvių įrodymų. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistasis grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, taip pat proceso dalyvių apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išdėstytas pozicijas, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog R. P., vairuodamas automobilį neblaivus, kai jo kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, pažeidė KET, dėl to įvykio eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo D. S. sveikata.

7. Įrodymų vertinimo bendrosios nuostatos ir principai įtvirtinti BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, visapusiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs ir tiesiogiai teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl R. P. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo yra pagrįstos, išsamiai argumentuotos, atitinka byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes. Esminių BPK pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, nenustatyta.

8. Byloje nėra ginčo dėl to, kad R. P. buvo neblaivus ir alkoholio koncentracija jo kraujyje buvo didesnė negu 1,5 promilės, taip pat, kad eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo D. S. sveikata. Šios aplinkybės nustatytos rašytiniais įrodymais (alkotesterio kvitu, kitų objektų apžiūros protokolu), taip pat nukentėjusiojo D. S., ekspertės J. Majauskaitės-Čobot teisiamojo posėdžio metu duotais paaiškinimais, to neneigia ir pats nuteistasis. Tačiau R. P. neigia nagrinėjamo eismo įvykio metu vairavęs jam priklausantį automobilį, nurodo, kad jo automobilį vairavo nukentėjusysis D. S., jis pats sėdėjo keleivio vietoje, o po eismo įvykio jie abu su D. S. išlipo iš automobilio, tačiau D. S. pasidarė bloga, todėl jis atsisėdo į keleivio vietą, o apeliantas prisėdo į vairuotojo. Šios versijos nuteistasis laikėsi ir ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau apylinkės teismas ją motyvuotai paneigė. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. P. teiginiai, kad jis automobilio nevairavo, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir iš esmės prieštarauja byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtų įrodymų visumai.

9. Priešingai negu teigia nuteistasis, byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad automobilį VOLKSWAGEN TOURAN būdamas neblaivus vairavo būtent pats jo savininkas R. P.. Nukentėjusysis D. S., priešingai nei teigiama skunde, nuosekliai viso proceso metu tvirtino, kad automobilį vairavo pats jo savininkas R. P.. Nors iš tiesų nukentėjusiojo D. S. parodymai pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu skyrėsi nuo vėlesnių jo parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tuo, kad pirmosios apklausos metu jis teigė, jog R. P. alkoholį vartojo jau po eismo įvykio, tačiau jo antrosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai sutampa tarpusavyje, todėl apylinkės teismas jais pagrįstai rėmėsi. Be to, pažymėtina, kad D. S., būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, viso ikiteisminio tyrimo metu bei duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nuosekliai teigė, kad automobilį vairavo R. P., t. y., nei vienos apklausos metu nebuvo nurodęs, jog automobilį vairavo ne R. P., o jis. Netiesą pirmosios apklausos metu sakė norėdamas padėti išvengti R. P. atsakomybės ir siekdamas jo pagalbos išvykti iš Lietuvos. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šiuos nukentėjusiojo parodymus liudija ir R. P. iniciatyva byloje atsiradęs nukentėjusiojo D. S. 2019 m. gegužės 17 d. prašymas, kuriame pastarasis nurodo, kad neturi jokių pretenzijų R. P., jie susitaikė ir jis prašo atleisti R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės (t. 1, b. l. 79-80), kuris netiesiogiai patvirtina būtent R. P. vairavus automobilį, nes, priešingu atveju, nukentėjusiajam nebuvo pagrindo prašyti atleisti R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės bei teigti, kad jokių pretenzijų jam neturi. Apeliaciniame skunde R. P. teigia, kad iniciatyvą susitaikyti su nukentėjusiuoju turi rodyti kaltininkas, o ne nukentėjusysis, o šiuo atveju iniciatyvą parodė nukentėjusysis, tačiau nepateikia jokių argumentų, kodėl, jo manymu, apylinkės teismas šį prašymą nepagrįstai vertino, kaip jo kaltės įrodymą.

10. Apeliantas taip pat nurodo, kad nukentėjusiojo D. S. parodymus dėl negalėjimo išlipti iš automobilio paneigė ekspertė J. Majauskaitė-Čobot, tačiau su tokiu nuteistojo teiginiu nesutiktina. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nukentėjusysis D. S., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad po įvykio iš automobilio neišlipo, buvo praradęs sąmonę. Teisiamajame posėdyje apklausta ekspertė J. Majauskaitė-Čobot iš tiesų paaiškino, kad D. S. pagal jam padarytus sužalojimus galėjo judėti, išlipti iš mašinos, tačiau atsakydama į proceso dalyvių klausimus, ar kiekvienas asmuo gali judėti, nurodė, kad kiekvienas asmuo į patirtus sužalojimus reaguoja skirtingai, asmuo galėjo prarasti sąmonę nuo skausmo, taigi ji negalėjo paneigti fakto, kad nukentėjusysis nejudėjo. Be to, kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas, byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog D. S. iš tiesų buvo išlipęs iš automobilio ir apsikeitė su R. P. vietomis. Priešingai, kiti byloje esantys netiesioginiai įrodymai patvirtina būtent nukentėjusiojo D. S. nurodytas aplinkybes, tuo pačiu paneigia nuteistojo versiją.

11. Liudytojas R. S., kuris, kaip nustatyta byloje, pirmasis pribėgo prie automobilio po eismo įvykio, apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad jam būnant įvykio vietoje iš automobilio niekas nebuvo išlipęs, taip pat, kad jis girdėjo kalbant tik vieną asmenį ir jis kalbėjo lietuviškai. Nors šis liudytojas teisiamojo posėdžio metu nebuvo tikras, ar pavyko atidaryti automobilio dureles ar ne, taip pat kurioje – keleivio ar vairuotojo vietoje sėdėjo kalbėjęs asmuo beinegalėjo tiksliai apibūdinti vairuotojo išvaizdos, tačiau teigė, kad kai kurias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu atsiminė geriau, todėl apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad nekalbėjo asmuo, sėdintis keleivio vietoje. Šiame kontekste pažymėtina, kad nukentėjusysis D. S. apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, jog lietuvių kalbos visiškai nemoka ir nesupranta, tą patvirtino ir R. P.. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas N. P. parodė, kad jam buvo aišku, jog vairavo R. P., jis dokumentus ištraukė iš po vairuotojo sėdynės, kalbėjo lietuviškai, o keleivio vietoje sėdėjęs asmuo nieko nekalbėjo, vairuotojas buvo visiškai sveikas, o keleivis kraujuotas, atvykusi greitoji keleivį ištraukė „kaip maišą“. Šis liudytojas taip pat nurodė, kad iš pradžių R. P. neigė, o vėliau prisipažino vairavęs. Tai iš esmės atitinka šio liudytojo tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes. Tas aplinkybes, kad buvo du asmenys ir tik vienas jų vaikščiojo, o kitas buvo sužeistas ir jį išvežė į ligoninę, patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta kartu su N. P. pagal iškvietimą atvykusi policijos pareigūnė A. V.. Be to, šių liudytojų parodymus patvirtina ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog vienintelis iš automobilio išlipęs ir su aplinkiniais lietuviškai bendravęs asmuo buvo R. P., ir vaizdo įrašas (https://lnk.lt/video/girtas-vairuotojas/63530), kuriame užfiksuotas įvykio vietoje vaikštantis ir lietuviškai kalbantis R. P., bei matyti, kaip nuo keleivio pusės pakeliamas ant neštuvų gulintis asmuo subintuota galva ir keliamas į greitosios medicinos pagalbos automobilį.

12. Nuteistasis skunde kelia abejones dėl liudytojų R. S. bei policijos pareigūno N. P. parodymų objektyvumo ir patikimumo, tačiau teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams dėl šių liudytojų parodymų vertinimo, neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti liudytojo R. S. ikiteisminio tyrimo metu bei kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno N. P. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, laikyti juos nepatikimais ir jais nesiremti. Jų nurodytos įvykio aplinkybės išdėstytos nuosekliai, detaliai, nors liudytojo R. S. parodymai teisminio nagrinėjimo metu šiek tiek kito, jis negalėjo tiksliai atsiminti kai kurių aplinkybių, detalių, tačiau tai paaiškinama tuo, kad atsiminti visas aplinkybes teisme, praėjus daugiau nei metams laiko po nagrinėjimo įvykio buvo sunkiau nei iš karto po eismo įvykio, be to, kaip jau minėta, pats R. S. patvirtino, jog kai kurias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu atsiminė geriau. Nei policijos pareigūnų, vykdžiusių tarnybos pagrindu jiems kylančias pareigas, nei liudytojo R. S., atsitiktinai atsidūrusio įvykio vietoje, suinteresuotumas šios baudžiamosios bylos baigtimi, taip pat siekis nepagrįstai ir neteisingai apkaltinti R. P., nenustatytas.

13. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad Transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole su priedais nėra fiksuoti jokie vairuotojo durelių išoriniai sugadinimo požymiai, dėl ko durelės galėjo būti užsitrenkusios ir niekas negalėtų išlipti, ar tai, kad liudytojas R. S., iškvietęs policiją ir greitąją pagalbą, iš įvykio vietos išvyko ir nematė, kas vyko po to, nereiškia, kad šio liudytojo parodymai yra neatitinkantys tikrovės ir nepatvirtina R. P. kaltės. Pažymėtina, kad transporto priemonės apžiūros metu yra užfiksuojami didžiausi apgadinimai, jų lokalizacija, tačiau iš byloje esančios vaizdo medžiagos matyti, kad vairuotojo durelės ties sparnu, kaip ir pats vairuotojo pusės sparnas, taip pat yra apgadinti, todėl teigti, kad liudytojo parodymai apie durelių užsitrenkimą yra nepagrįsti, nėra jokio pagrindo. Be to, liudytojo parodymai dėl šių aplinkybių nėra esminiai sprendžiant R. P. kaltės klausimą. Aplinkybę, kad R. S. iškvietęs policiją ir greitąją pagalbą iš įvykio vietos išvyko ir nematė, kas vyko po to, išsamiai ir motyvuotai skundžiamame nuosprendyje įvertino pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgęs į tai, kad nuo R. S. pareigūnų kvietimo skambučio pabaigos iki policijos pareigūnų atvykimo praėjo tik 6 minutės, kad prie automobilio buvo daugiau pašalinių asmenų, kurių tapatybės ikiteisminio tyrimo metu nors ir nebuvo nustatytos, tačiau nei vienas iš jų atvykusių policijos pareigūnų neinformavo apie keleivio ir vairuotojo vietų pasikeitimą, taip pat įvertinęs tiek R. P., tiek D. S. girtumą, nukentėjusiojo patirtų sužalojimų pobūdį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nukentėjusysis po eismo įvykio nebuvo išlipęs iš savo sėdimos vietos. Nesutikti su tokia išvada nėra pagrindo. Tuo labiau, kad prastą nukentėjusiojo D. S. savijautą liudija jau minėtas vaizdo įrašas (https://lnk.lt/video/girtas-vairuotojas/63530), iš kurio matyti, kad asmuo nejuda, yra nešamas ant neštuvų.

14. Visiškai nesuprantami ir nepagrįsti yra nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis liudytojo – policijos pareigūno N. P. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, tai yra, kad po tarnybinio pranešimo surašymo R. P. jam prisipažino vairavęs automobilį, nes šis liudytojas informaciją galėjo rinkti tik Kriminalinės žvalgybos įstatyme numatytais ir sankcionuotais kriminalinės žvalgybos rinkimo būdais, nes nebuvo paskirtas ikiteisminio tyrimo pareigūnu. Policijos pareigūnų veiklą reglamentuojantis Lietuvos Respublikos policijos įstatymas įtvirtina, jog, be kita ko, pareigūnas, tirdamas nusikalstamas veikas, administracinius teisės nusižengimus ar turėdamas duomenų, kad nusikalstama veika ar administracinis teisės nusižengimas yra rengiamas, daromas ar buvo padarytas, teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais turi teisę pagal kompetenciją vykdyti kriminalinę žvalgybą, atlikti ikiteisminį tyrimą (Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 24 straipsnio 7 punktas), tačiau nagrinėjamu atveju policijos pareigūno N. P. veikla neturi nieko bendro su kriminaline žvalgyba ir Kriminalinės žvalgybos įstatyme numatytais duomenų rinkimo būdais. Pažymėtina, kad minėtas įstatymas įtvirtina ir kitas policijos pareigūnų teises bei pareigas atskleidžiant ir tiriant nusikalstamas veikas ar administracinius nusižengimus. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad policijos pareigūnas gali rinkti informaciją apie nusikalstamą veiką dar nesant pavedimo jam atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, kadangi ikiteisminis tyrimas pradedamas tik esant tam tikrai pirminei informacijai apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju N. P., vykdydamas savo, kaip policijos pareigūno pareigas, turėjo surinkti pirminius duomenis apie eismo įvykio mechanizmą, jo dalyvius, galimus liudytojus, todėl neišvengiamai turėjo bendrauti su eismo įvykio dalyviais ir sužinoti jų poziciją dėl eismo įvykio, tai jis ir išdėstė pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Taigi apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pagrįstai rėmėsi ir liudytojo N. P. parodymais.

15. Atmestini kaip nepagrįsti ir apelianto argumentai, kad teismo išvada tiek dėl kraujo dėmių, rastų ant sprogusių oro pagalvių vairuotojo ir keleivio vietose, tiek dėl jų kilmės, nepagrįsta jokiais byloje surinktais įrodymais, yra grįsta tik prielaidomis. Priešingai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad kraujo dėmės ant išsiskleidusių oro pagalvių taip pat patvirtina tai, kad eismo įvykio metu nukentėjusysis D. S. sėdėjo keleivio vietoje, yra grįsta byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, o ne prielaidomis. Bylos duomenimis užfiksuota, kad kraujo dėmė ant oro pagalvės keleivio vietoje yra didesnė nei vairuotojo vietoje. D. S. gydymo stacionare ligos istorijos apžiūros protokolas patvirtina, kad eismo įvykio metu D. S. patyrė daug sužalojimų, įskaitant ir 20 cm plėštinę žaizdą dešinėje kaktos pusėje ir 2 cm kairėje momeninėje srityje (t. 1, b. l. 36). Duomenų apie R. P. sužalojimus nėra. Nors, kaip matyti iš vaizdo įrašo, tą nurodo ir apeliantas, kad jo kaktos srityje matosi nedidelė kraujo dėmė, tačiau jos kilmės šiuo atveju nustatyti negalima, be to, kaip matyti, ji yra nedidelė. Taip pat byloje esanti specialisto išvada patvirtina, kad ant tirti pateiktų abiejų oro pagalvių rastas vyro kraujas nėra R. P. (t. 1, b. l. 123, 124). Šie byloje esantys duomenys, kurie buvo ištirti ir įvertinti apylinkės teismo, jungiasi į nuoseklią bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą, jog eismo įvykio metu automobilį VOLKSWAGEN TOURAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo R. P., o keleivio vietoje sėdėjo nukentėjusysis D. S.. Konstatavus tai, šiuo atveju nėra svarbu tiksliai nustatyti, kokiu būdu (traukiant nukentėjusįjį iš automobilio ar kitu būdu) ne R. P. priklausantis kraujas atsirado ant vairuotojo oro pagalvės.

16. Pirmosios instancijos teismas ne prielaidomis, kaip teigia nuteistasis, o teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma pagrindė savo išvadą dėl R. P. kaltės padarius BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Nuosprendyje išdėstyti visi ištirti įrodymai, pateiktas argumentuotas jų teisinis vertinimas. Taip pat argumentuotai atmesta nuteistojo versija dėl to, kad jis automobilio nevairavo. Nuteistojo nesutikimas su nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu yra pagrįstas tik subjektyvia R. P. nuomone ir įsitikinimu, kaip turėtų būti vertinami įrodymai, tačiau nuteistojo manymas nepaneigia nuosprendyje pateikto ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus atitinkančio įrodymų vertinimo.

17. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apelianto atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai, vadovaudamasis teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, nusprendė, jog surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad eismo įvykio metu būtent R. P. vairavo transporto priemonę. Todėl, objektyviais duomenimis neginčijamai nustačius, jog šio asmens kraujyje buvo 2,13 promilių etilo alkoholio koncentracija, ir eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo D. S. sveikata, teismas pagrįstai pripažino R. P. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 2 dalyje. Skirdamas bausmę teismas vadovavosi BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgė ir įvertino visas aplinkybes, kurios svarbios bausmės skyrimo procese, bausmę individualizavo tinkamai. Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

18. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2020 m. spalio 7 d. pažymą Nr. (12.32) PT-4481 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam R. P. pagal koordinatoriaus parinkimą. Pagal šią pažymą antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 36 Eur.

19. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti nuteistajam R. P. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Esant tokioms aplinkybėms šių išlaidų priteisimas nėra galimas. Tokios pozicijos jau kurį laiką nuosekliai laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. spalio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-433-1020/2017, 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-31-843/2017, 2020 m. spalio 13 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-473-626/2020, 2020 m. spalio 13 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-458-988/2020, 2020 m. spalio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-508-468/2020). Taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Atsižvelgiant į tai, proceso išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo iš nuteistojo nepriteisiamos.

21. Taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu gautas nukentėjusiojo D. S. atstovo advokato V. Latušinskio prašymas priteisti iš nuteistojo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atstovavimą teisme. Nukentėjusiojo atstovas advokatas V. Latušinskis pateikė 2020 m. rugsėjo 22 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 791111 apie nukentėjusiojo D. S. atstovui sumokėtus 300 Eur už atstovavimą. Prašomos priteisti išlaidos sietinos su nukentėjusiojo atstovavimu apeliacinės instancijos teismo procese, patarimais bei kitomis teisinėmis paslaugomis.

22. BPK 106 straipsnio 2 dalis taip pat numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos, kaip jau minėta, galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Nukentėjusiojo ar jo atstovo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas proceso dalyvio prašomą atstovavimo išlaidų sumą gali sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė.

23. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį procesą iniciavo nuteistasis, o nukentėjusysis turėjo organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo skunde nurodytų argumentų, bei į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, yra pagrindas priteisti iš nuteistojo R. P. nukentėjusiajam D. S. turėtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Įvertinus tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestas, atsižvelgus į nuteistojo turtinę padėtį (vykdo individualią veiklą), apeliacinės instancijos teisme buvusių teismo posėdžių skaičių (buvo vienas teismo posėdis), jog įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, advokato darbo sąnaudas, jo aktyvumą teismo posėdyje, į nedidelę bylos apimtį, sudėtingumą, į tai, kad tas pats advokatas atstovavo nukentėjusįjį pirmosios instancijos teisme, todėl suteikdamas paslaugas apeliacinės instancijos teisme jau buvo gerai susipažinęs su bylos esme, taip pat vadovaujantis proporcingumo kriterijumi, nukentėjusiojo D. S. atstovo advokato V. Latušinskio prašymas tenkinamas iš dalies ir prašoma priteisti suma už atstovavimo išlaidas mažinama iki 100 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą R. P., netenkinti.

Priteisti iš nuteistojo R. P. nukentėjusiajam D. S. (D. S.) 100 Eur (vieną šimtą eurų) jo patirtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas apeliacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė