- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-11
- Bylos Nr.
- ATP-681-135/2014
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Bronius Zalaga
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Bronius Zalaga, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato viršininko ir Ž. U. apeliacinius skundus dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarimo, kuriuo Ž. U. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 1 d. 1000 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarimu Ž. U. nubaustas už tai, kad jis 2014 m. spalio 19 d., 22.15 val. (duomenys neskelbtini) kaime vairavo transporto priemonę – automobilį ,,A. R.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas lengvas 0,88 promilės (±5%) girtumo laipsnis. Tokiais savo veiksmais Ž. U. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus bei padarė administracinės teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 126 str. 1 d.
Apeliaciniu skundu Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato viršininkas prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo Ž. U. paskirti nuobaudą ATPK 126 str. 1 d. sankcijos ribose.
Teigia, kad sprendžiant Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. 1 d. taikymo klausimą, teismas išskirtinių aplinkybių, kurios duotų pagrindą taikyti minėto straipsnio nuostatas, nenurodė. Institucijos teigimu, Ž. U. padarytas pažeidimas yra labai pavojingas, todėl už jį turi būti baudžiama adekvačiai. Kitu atveju, apelianto nuomone, nebus pasiekti LR ATPK 20 str. numatyti nuobaudos tikslai ir bus kuriama nebaudžiamumo už neteisėtas veikas iliuzija. Teigia, kad pažeidėjas, prieš sėsdamas už automobilio vairo, turėjo numatyti galimas kilti pasekmes jam, jo artimųjų ratui, šeimos turtinei padėčiai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Ž. U. prašo pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarimą ir, taikant ATPK 30¹ str., neskirti jam teisės vairuoti transporto priemones atėmimo arba skirti žymiai trumpesniam laikui.
Skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nepripažino buvus būtinąjį reikalingumą atitinkančias aplinkybes, reikšmingas sprendžiant jo atsakomybės klausimą, nevertino jo apsvaigimo tikrinimo aplinkybių, dėl ko paskyrė per griežtą nuobaudą. Teigia, kad surašant jam administracinio teisės pažeidimo protokolą ir teismo posėdyje jis visiškai pripažino savo kaltę ir dėl padaryto pažeidimo nuoširdžiai gailėjausi, teismui paaiškino, kad įvykio vakarą savo namuose su kolegomis medžiotojais aptarinėjo bendrus reikalus, kai atvykęs dar vienas draugas pranešė, kad jų medžioklės plotuose girdėjo šūvius, todėl įtarė brakonieriaujant ir skubiai vyko patikrinti, o tik išvažiavus iš namų buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir patikrintas alkotesteriu, jokie kitokie jo apsvaigimo testai nebuvo atliekami. Pažymi, kad jo vairavimo stažas daugiau kaip 20 metų ir per tą laiką nei karto nebuvo baustas už vairavimą esant neblaiviam, yra ūkininkas, vairuoja kasdien ir įvairią techniką, todėl nėra linkęs rizikuoti ir sėsti prie vairo apsvaigęs. Tvirtina, kad įvykio vakarą išgėrė nedidelį kiekį alaus ir jokio apsvaigimo nejautė, o leistiną normą viršijančios promilės galėjo būti nustatytos dėl to, kad buvo praėjęs labai trumpas laiko tarpas po alaus išgėrimo, prieš tikrinant pasakė, kad išgėrė alaus, bet jo neklausė, kada gėrė ar rūkė ir pan., nors pagal alkotesterio „Lion alcometer 500“ naudojimo instrukciją atliekant blaivumo testo procedūrą būtina įsitikinti, kad tiriamas asmuo nieko nevalgė ir negėrė bent 15-20 minučių, ir nerūkė bent dvi minutes.
Nurodo, kad yra medžiotojas ir visi medžiotojai yra įpareigoti stebėti medžioklės plotus, reaguoti į signalus apie brakonieriavimą, fiksuoti visus įmanomus įrodymus, pvz. įtartinų automobilių valstybinius numerius ir perduoti informaciją policijai, todėl išgirdęs apie šūvius jų medžioklės plotuose, nedelsdamas sėdo į savo visureigį ir važiavo patikrinti.
Ž. U. nuomone, teismas pagrįstai pripažino esant pagrindui taikyti jam ATPK 30¹ str., tačiau nepagrįstai nepripažino, kad jo situacijoje buvo būtinojo reikalingumo požymių, kas yra pagrindas atleisti nuo atsakomybės ar bent vertinti kaip atsakomybę lengvinančias aplinkybes (ATPK 17 str., 31 str. 1 d, 5 p.). Tikina teismą, kad administracinių nuobaudų tikslai bus pasiekti jam taikant ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatas ir paskyrus švelnesnes nuobaudas, nei skyrė pirmosios instancijos teismas, netaikant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo arba taikant dar trumpesniam laikui.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad teisės vairuoti netekimas tokiam ilgam laikui pakenks jo ūkio veiklai - ūkyje darbai su transporto priemonėmis yra nuolatiniai, nei sustabdyti, nei atidėti nėra galimybių. Atsižvelgdamas į teismų formuojamą praktiką (pvz. Šiaulių apygardos teismo nutartys bylose Nr. ATP-12-282/2011, ATP-307-300/2011. ATP-236-116/2012, ATP-132-282/2012, Nr. ATP-143-300/2012 ir kt) mano, kad yra vertas, jog jam būtų taikomos atsakomybę švelninančios įstatymo nuostatos ir neskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas arba jis skirtas žymiai trumpesniam laikui, nes pažeidimas atsitiktinis, padarytas dėl tiesiog nepalankiai jo atžvilgiu susiklosčiusių aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Šiaulių apskrities VPK Joniškio rajono policijos komisariato viršininko apeliacinis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Ž. U. apeliacinis skundas atmetamas.
Skundžiamu nutarimu Ž. U. nubaustas už Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą. Ginčo dėl šio pažeidimo nėra ir nėra pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius pažeidimą. Tačiau Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato atstovo ir Ž. U. apeliaciniuose skunduose keliamas paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas.
Galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti numato ATPK 30¹ straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda, nei sankcijoje numatyta minimali, arba švelnesnė nuobauda, nei numatyta sankcijoje, arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinių teisės pažeidimų bylų praktikoje (administracinės bylos Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, Nr. 2AT-13-2013, 2AT-11/2014, 2AT-10-2014 ir kt.) laikosi nuostatos, kad administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kompleksą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, nes konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą ir ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet būtent teisingo sprendimo priėmimą. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).
Lietuvos Respublikos ATPK 20 str. nustatyta, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat – kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
Ž. U. padarė šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą – vairavo transporto priemonę, būdamas lengvo girtumo laipsnio (nustatytas neblaivumo laipsnis – 0,88 promilės), tokiu elgesiu sukeldamas didelę grėsmę ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams ir tik atsitiktinumo dėka išvengė rimtų savo neatsakingo ir lengvabūdiško elgesio pasekmių. Tai, kad Ž. U. prisipažino padaręs pažeidimą, dėl jo nuoširdžiai gailisi, yra tik jo atsakomybę švelninanti aplinkybė, kuri reikšminga parenkant administracinę nuobaudą neperžengiant sankcijos už padarytą pažeidimą ribų. To, kad Ž. U. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, darbinė veikla tiesiogiai susijusi su transporto priemonių vairavimų, turi šešias transporto priemones, turėdamas 20 metų vairuotojo stažą pirmą kartą traukiamas administracinėn atsakomybėn už vairavimą išgėrus, padeda rūpintis didelių specialiųjų poreikių turinčiu šeimos nariu, jo girtumo laipsnis nežymiai viršijo nustatytą minimumą, nepakanka, jog būtų galima taikyti Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatas ir skirti švelnesnę nuobaudą. Sutiktina su policijos atstovo apeliacinio skundo argumentais, kad vairuotojas, dar prieš sėsdamas prie automobilio vairo, turi numatyti galimas pasekmes, kilsiančias jam dėl pažeidimo darymo, todėl jis turi prisiimti ir neigiamas tokio veikimo pasekmes. Šiuo atveju buvo padarytas vienas pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliantis pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei ar sveikatai.
Pažeidėjas Ž. U. savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad jo veika buvo padaryta esant būtinojo reikalingumo sąlygoms, taip pat pažeidėjas kelia jo neblaivumo nustatymo duomenų patikimumo klausimą.
ATPK 17 str. yra nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos – tai 1) gręsiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gręsiantis pavojus turi būti realus; 3) gręsiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N63-884/2010).
Ž. U. teigia, kad važiuoti automobiliu po to, kai išgėrė alaus, jis privalėjo dėl to, kad gavo informaciją, jog miško plotuose, kuriuose medžioja, gali būti brakonieriaujama. Teismo posėdyje Ž. U. paaiškino, jog sekmadienį pas jį buvo draugai, su kuriais aptarinėjo medžioklės reikalus, jie gurkšnojo alų, tada atvažiavo dviračiu draugas, kuris nurodė, kad medžioklės plotuose girdėjo šūvius, jie nutarė pažiūrėti, važiavo jo visureigiu, dar neišvažiavus iš kaimo, sustabdė policininkai, užuodę alkoholio kvapą jie liepė pūsti į alkotesterį. Teismui tvirtino, kad apie galimai girdėtus šūvius nepranešė nei gamtos apsaugos agentūrai, nei būrelio vadovui, nes pagal jų būrelio vidaus taisykles patys pirmiausia turi patikrinti (30 b. l.).
Nagrinėjamu atveju remiantis bylos medžiaga galima daryti išvadą, kad šiuo atveju nebuvo visų sąlygų, kurios būtinos, jog būtinasis reikalingumas būtų teisėtas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog pažeidėjo nurodyta aplinkybė – siekis nustatyti, ar nėra brakonieriaujama medžioklės plotuose, nepateisina padaryto pažeidimo, kadangi šiuo konkrečiu atveju buvo objektyvi galimybė pasirinkti kitą veikimo variantą, nesusijusį su administracinės teisės pažeidimu, pavyzdžiui leisti vairuoti automobilį asmeniui, kuris nebuvo vartojęs alaus, o jei tokio nebuvo, apie galimą pažeidimą pranešti atitinkamoms institucijoms, kadangi įstatymų normos nenumato, kad norint pranešti apie galimą pažeidimą, būtina turėti, kokius nors įgaliojimus.
Ž. U. apeliaciniame skunde kelia abejones ir dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, teigdamas, jog alkotesterio parodymai buvo gauti nesilaikant alkotesterio naudojimo instrukcijos, t.y. neįsitikimus, ar tiriamas asmuo nieko nevalgė ir negėrė bent 15-20 minučių ir nerūkė bent dvi minutes.
Iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, kad jie sustabdę Ž. U. vairuojamą automobilį, pirmiausia su juo pabendravo ir kalbant pajuto, jog nuo jo sklinda alkoholio kvapas (4, 5 b. l.). Ž. U. teismui parodė, jog alų baigė gerti prieš pat sėdant važiuoti automobiliu (30 b. l.), t.y., jis neneigė prieš važiavimą vartojęs alkoholį ir tą patvirtino teismo posėdžio metu. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad pats Ž. U. policijos pareigūnų neinformavo, jog yra gėręs gėrimų, kurie gali turėti įtakos matavimui, mažiau kaip prieš 15-20 minučių iki jo neblaivumo tikrinimo, o paaiškinime patvirtino, jog vairavo išgėręs. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nesutikdamas su alkoholio matuoklio parodymais, pažeidėjas savo iniciatyva galėjo kreipėsi į medicinos įstaigą dėl alkoholio kiekio kraujyje nustatymo, o to Ž. U. nedarė. Susipažinęs su bylos duomenis, aukštesnysis teismas sprendžia, kad byloje esantys duomenys leidžia spręsti, jog po Ž. U. alaus išgėrimo buvo praėjęs tam tikras laiko tarpas, todėl Ž. U. neblaivumas buvo patikrintas laikantis nustatytų reikalavimų.
Pagal Kelių eismo taisyklių reikalavimus draudžiama vairuoti neblaiviems, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu, taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui, iš ko darytina išvada, kad kiekvienas transporto priemonės, kaip padidinto pavojaus šaltinio, vairuotojas, prieš pradedant vairuoti transporto priemonę, turi įvertinti savo būklę, atsižvelgdamas į sveikatą, savijautą, situaciją, kad nepažeistų Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Pabrėžtina, kad nubaustojo nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo savaime neleidžia teigti, kad jis nepagrįstai nubaustas už jam inkriminuoto teisės pažeidimo padarymą.
Tad, atsižvelgiant į paminėtą ir įvertinant byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Ž. U. pagrįstai pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 1 d., tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatas ir skyrė pernelyg švelnią Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 1 d. sankcijoje numatytą nuobaudą, kuri yra neproporcinga padarytam pažeidimui ir neatitinkanti nuobaudai keliamų tikslų, todėl yra neteisinga.
Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismo nutarimas keistinas dėl netinkamo Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. taikymo ir Ž. U. už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 1 d., paskirta nuobauda didinama. Ž. U. apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Ž. U. apeliacinio skundo netenkinti.
Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato viršininko apeliacinį skundą tenkinti ir pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo nutarimą - panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarimo dalį, kuria, vadovaujantis ATPK 30¹ str., Ž. U. skirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams ir paskirti jam teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 1 (vieneriems) metams.
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.