Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje D. D., a. k. (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, vidurinio išsilavinimo, našlė, bedarbė, gyv. (duomenys neskelbtini), neteista,

kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. D. 2012 m. birželio 19 d., apie 17–18 val., buto, kuris yra (duomenys neskelbtini), virtuvėje, išgertuvių metu kilus tarpusavio konfliktui, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tyčia peiliu dūrė šeimos nariui – sugyventiniui J. J. ne mažiau kaip 4 kartus į įvairias kūno vietas, padarydama nukentėjusiajam J. J. durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės kairėje pusėje su širdies sužalojimu, durtinę-pjautinę žaizdą kairio dilbio ištiesiamajame paviršiuje, pjautines žaizdas pilvo kairiame šone ir dešinės plaštakos ketvirto piršto ištiesiamajame paviršiuje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to nuo durtinės-pjautinės kiauryminės žaizdos krūtinės kairėje pusėje su širdies sužalojimu, sukėlusiu kraujo susikaupimą kairėje krūtinplėvės ertmėje ir širdiplėvės ertmėje, širdies tamponadą krauju, nukentėjusysis J. J. mirė įvykio vietoje, ir tokiu būdu nužudė savo šeimos narį – sugyventinį J. J..

Motyvuojamoji dalis

Dėl D. D. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt.). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė, ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos, kurių turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra visos būtinos sąlygos vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia (besiginantysis suvokia, jog gynybai nėra būtini tokie padariniai, tačiau jų nori ir siekia); c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Net ir esant visoms šioms būtinoms sąlygoms vienu metu, įstatymas numato du atvejus, kuriems esant nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos. Neužtraukia baudžiamosios atsakomybės veikimas, kai: a) būtinosios ginties ribos peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika (Kasacinė byla Nr. 2K-59/2010).

Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad kaltinamoji D. D., J. J. girtavo. Kaltinamoji ir J. J. anksčiau ne kartą yra kartu girtavę, tarp jų kildavo konfliktai, tiek žodiniai, tiek panaudojant fizinį smurtą. 2012-06-19 bute, kuris yra (duomenys neskelbtini), virtuvėje, buvo girtaujama. Tarp kaltinamosios D. D. (kuriai nustatytas 2,65 promilės girtumas (76 b. l.)) ir J. J. (kuriam nustatytas 3,16 promilės girtumas (27 b. l.)) kilo žodinis konfliktas. Taigi tarp dviejų girtų asmenų kilo konfliktas, kuris vėliau peraugo į fizinio smurto panaudojimą, o tai jau yra buvę ir anksčiau. J. J. sudavus kaltinamajai D. D. į veidą, ji pagriebusi peilį juo dūrė J. J. kelis kartus.

Teismas konstatuoja, kad tokia situacija daugiau primena muštynes (tai jau yra ne kartą buvę tarp kaltinamosios ir J. J.), o ne J. J. kėsinimąsi į kaltinamosios D. D. gyvybę, ir tai rodo būtinosios ginties būklės nebuvimą. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurtą, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Taigi nebuvo pirmos ir privalomos būtinosios ginties sąlygos – pavojingo kėsinimosi.

Teismų praktikoje fiziologiniu asmens afektu laikoma tokia asmens psichikos būklė, kai jis visiškai supranta savo veiksmus, tačiau dėl staiga kilusio didelio susijaudinimo ribotai gali juos valdyti. Nužudymas gali būti pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimo asmens poelgio (pvz., kėsinimosi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimo, kankinimo, laisvės atėmimo, tyčiojimosi, šantažo arba kitų veiksmų, iš esmės prieštaraujančių moralės bei dorovės principams, pažeidžiančių žmogaus garbę ir orumą bei pan.) kaip greitas atsakas į tai. Greitas atsakas turi įvykti iš karto tuoj po neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-275/2009).

Nors kaltinamoji D. D. teigia, kad betarpiškai prieš įvykį nužudytasis J. J. vartojo prieš ją fizinį smurtą, tačiau netgi vertinant aplinkybes taip, kaip nurodo kaltinamoji, jos atlikti veiksmai, kuriais atimta gyvybė J. J., buvo akivaizdžiai neadekvatūs ir neproporcingi nužudytojo veiksmams, todėl teismas pripažįsta, kad kaltinamoji, būdama neblaivi, nužudytajam peiliu smogė dėl pykčio ir nesusivaldymo, kurį sukėlė eilinis girtų žmonių konfliktas. Taigi visuma šių duomenų neleidžia teigti, kad įvykus eiliniam girtų žmonių konfliktui, kaltinamoji būtų staiga labai susijaudinusi dėl neteisėto nužudytojo elgesio, kadangi konfliktai buvo dažni ir šis konfliktas savo pobūdžiu neišsiskyrė iš anksčiau buvusių, dėl to nelaikytina, kad nusikaltimą D. D. įvykdė būdama labai susijaudinusi.

Bausmės skyrimas

Pagal BK Bendrosios dalies nuostatas prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką laikoma, kai asmuo pats savanoriškai pripažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, pats ikiteisminio tyrimo institucijai ir teismui duoda teisingus parodymus apie asmens padarytos veikos aplinkybes bei pripažįsta savo kaltę. Teismų praktikoje prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką laikoma ir kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų – ne esminių aplinkybių – neigia (kasacinė byla Nr. 2K-291/2011).

Toks įvykio aplinkybių aiškinimas laikytinas kaltinamosios D. D. prisipažinimu, nes ji nurodė esmines byloje nustatytas aplinkybes. Dėl kitų aplinkybių, esant jam apsvaigus nuo alkoholio ir neatsimenant tolesnių įvykių eigos, ji galėjo ir sąžiningai klysti.

Teismas kaltinamosios D. D. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažįsta tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo J. J. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nes jis D. D. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, tai patvirtina specialisto išvada apie kaltinamosios D. D. sužalojimą (103 b. l.), ir išprovokavo kaltinamosios D. D. nusikalstamus veiksmus.

Kaltinamosios D. D. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigusi nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Žmogaus gyvybės vertė ir svarba demokratinės santvarkos visuomenėse pripažįstama didžiausia vertybe ir jos apsauga yra įtvirtinta pamatiniuose įstatymuose ir tarptautinėse konvencijose – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos I skyriaus 2 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 1 punkte yra išaiškinta, jog vienodas įstatymų dėl kėsinimosi į žmogaus gyvybę taikymas, teisingų bausmių paskyrimas yra viena svarbiausių teisėtumo ir teisingumo įgyvendinimo garantijų, užtikrinant prigimtinę žmogaus teisę į gyvybę.

Pagal teismų praktiką nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose, vertindami kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, teismai atsižvelgia į jo pasiryžimą bei atkaklumą įgyvendinti sumanymą nužudyti (smurto naudojimo intensyvumą prieš nukentėjusįjį, šiuo tikslu naudotus įrankius bei priemones, kt.).

Teismas, visapusiškai įvertinęs kaltinamosios asmenybę, jos padarytą konkrečią nusikalstamą veiką ir neigiamų padarinių dydį, faktines priežastis, kurios nulėmė jos tyčią nusikalsti, mano, kad jai skiriama bausmė turi būti pakankamai griežta, tačiau jos parinkimas negali pažeisti teisingumo, proporcingumo ir protingumo principų.

Todėl, skirdamas bausmę kaltinamajai D. D., teismas vadovaujasi bendrais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamosios asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamoji įvykdė nusikaltimą, kuris įstatymų leidėjo priskiriamas prie labai sunkių, nusikaltimas yra baigtas, tyčinis, tačiau padarytas netiesiogine tyčia, sukėlęs nepataisomus padarinius – kito žmogaus gyvybės atėmimą, kaltinamoji anksčiau neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, psichikos sveikatos centro ir narkologinio kabineto įskaitoje neregistruota, nedirbanti, darbo biržoje nėra registruota (133-134 b. l.). Be to, skiriant bausmę atsižvelgiama ir į netinkamą nukentėjusiojo J. J. elgesį: konfliktavo su moterimi, panaudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes ir nuostatas, faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, kaltinamajai D. D. skirtina laisvės atėmimo bausmė, mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Kaltinamajai D. D. nėra galimybės skiriant bausmę taikyti BK 62 straipsnį, nes tam nėra pagrindų ir sąlygų. Jai skirtina bausmė, numatyta įstatymo už šią veiką sankcijoje, arčiau sankcijos minimumo.

Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nebuvo nustatytos kokios nors išimtinės aplinkybės, kurios leistų kaltinamajai D. D. skiriant bausmę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

Dėl laidojimo išlaidų

Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. T. teisiamojo posėdžio metu pateikė civilinį ieškinį ir prašo priteisti 1478 Lt žalos, susijusios su brolio J. J. laidotuvėmis, atlyginimo.

Civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. T. pateikė dokumentus, patvirtinančius laidojimo išlaidų dydį. Tuo metu Vyriausybės nustatyta laidojimo pašalpa sudarė 1040 Lt, todėl šia suma mažinamas prašomo priteisti civilinio ieškinio dydis.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Nukentėjusioji I. T. pareiškė 20000 Lt ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Kaltinamoji D. D. su pareikštu ieškiniu neturtinei žalai atlyginti sutiko iš dalies ir parodė, kad sutinka atlyginti 10000 Lt neturtinės žalos.

Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies.

J. J. buvo nukentėjusios ir civilinės ieškovės I. T. brolis. Jie kartu augo, praleido vaikystę, bendravo, nenustatyta, kad tarp jų būtų susiklostę priešiški tarpusavio santykiai, todėl, netekusi brolio, nukentėjusioji I. T. patyrė sunkius išgyvenimus, didelę moralinę traumą. Kaltinamoji D. D. nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia. Ji turi sūnų, kurį taip pat reikia išlaikyti, teikti materialinę pagalbą. Nukentėjusios naudai priteistinas ir turtinės žalos atlyginimas. Nukentėjusios ir J. J. paskutiniu metu nesiejo itin artimi santykiai, jie gyveno atskirai, bendravimas dažnai apsiribodavo pokalbiais telefonu.

Teismas konstatuoja, kad nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, privalu vadovautis visų pirma objektyviais bylos duomenimis: nusikalstama veika padaryta dėl paties J. J. agresyvaus, provokuojančio ir smurtinio elgesio. Jei pastarasis nebūtų atlikęs kaltinamosios atžvilgiu neteisėtų veiksmų, šiuo metu realiai egzistuojančios pasekmės - nužudymas, iš viso nebūtų padarytas.

Teismas vadovaudamasis protingumo ir teisingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdamas į šalies ekonominę situaciją, žmonių pragyvenimo lygį priteistinos neturtinės žalos dydį mažina iki 10 000 Lt.

Dėl proceso išlaidų

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. T. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl ji buvo priversta kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos surašant civilinį ieškinį. Pažymėtina, kad civilinio ieškinio surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo teisiamajame procese formų. Dėl to nukentėjusiosios turėtos išlaidos surašant civilinį ieškinį turi būti apmokėtos. Nukentėjusiosios prašoma priteisti 120 Lt suma už civilinio ieškinio surašymą atitinka teismų praktikoje nukentėjusiesiems paprastai priteisiamų tokio pobūdžio proceso išlaidų dydžius.

Peilis ir nukentėjusiojo J. J. rūbai, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintini, nes jie yra beverčiai (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–299 straipsniais, 303 straipsniu, 307-308 straipsniais,

nusprendžia:

D. D. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir paskirti jai terminuotą laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo – 2013 m. kovo 14 d.

Į bausmės laiką įskaičiuoti laiką išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2013 m. kovo 14 d.

Kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti tą pačią – suėmimą.

Priteisti iš D. D. nukentėjusiajai I. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 438 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kitoje dalyje civilinį ieškinį atmesti.

Priteisti iš D. D. nukentėjusiajai I. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 120 Lt proceso išlaidų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu daiktiniai įrodymai – peilis ir nukentėjusiojo J. J. rūbai, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo, o nuteistajai D. D. nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.