Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pranešėjo ir kolegijos pirmininko Donato Jatužio, teisėjų Algirdo Gapučio ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. T. ir J. S. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme 1 metams 6 mėnesiams, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Utenos rajono miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 4 MGL (150,64 Eur) dydžio bauda ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams ir 4 MGL (150,64 Eur) dydžio bauda, kuri turi būti sumokėta per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. birželio 25 d. iki 2015 m. birželio 26 d.;

J. S. nuteista pagal BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme 1 metams 6 mėnesiams, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo 2015 m. birželio 25 d. iki 2015 m. birželio 26 d. ir suėmime nuo 2016 m. gegužės 9 d. iki nuosprendžio priėmimo dienos išbūtas laikas.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista solidariai iš nuteistųjų V. T. ir J. S. 632,29 Eur gydymo išlaidoms atlyginti.

Nukentėjusiojo R. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš nuteistųjų V. T. ir J. S. 2600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. ir J. S. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, 2015 m. birželio 25 d. apie 1⁰⁰ – 3⁰⁰ val. (duomenys neskelbtini) r., S. D. namų kieme, V. T. nemažiau kaip 5 spyriais į šoną pargriovė R. D. ant žemės ir sudavė kumščiais nemažiau kaip 2 smūgius į veido sritį bei spyrė nemažiau kaip 1 smūgį į veido sritį, o J. S. sudavė R. D. nemažiau kaip 6 smūgius kumščiais į veido sritį bei spyrė nemažiau kaip 2 kartus į veido sritį, tuo nukentėjusiajam R. D. dėl nosies kaulų lūžio padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą bei muštines žaizdas pakaušyje, dešinės ausies kaušelyje, dešinės akies voke, poodines kraujosruvas apie akis ir lūpose, kraujosruvas po kietuoju ir voratinkliniu smegenų dangalais.Apeliaciniu skundu V. T. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį - paskiri švelnesnę bausmę bei sumažinti, kaip galima suprasti, civiliniu ieškiniu priteistą neturtinės žalos nukentėjusiajam atlyginimo dydį.Apeliaciniu skundu J. S. taip pat prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, taikyti BK 64¹ str., 75 str. nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę. Skunde nurodo, kad savo kaltės dėl įvykdytos nusikalstamos veikos neneigia, nuoširdžiai dėl jos gailisi. Mano, kad apylinkės teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę, ją nubaudė per griežtai, todėl prašo ne tik taikyti BK 64¹ str. nuostatas, tačiau ir neskirti realios laisvės atėmimo bausmės.Teismo posėdžio metu nuteistųjų V. T. ir J. S. gynėjai advokatai Antanas Cemnolonskis ir Vaiva Savickienė prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, skundžiamą nuosprendį, skundų argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, nuteistųjų V. T. ir J. S. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, paskyrė teisingas bausmes, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Apeliantai nusikalstamos veikos padarymo fakto, veikos kvalifikacijos neginčija, skundžiasi tik dėl jiems paskirtos bausmės. Tuo pačiu, V. T. - dėl civiliniu ieškiniu priteistos neturtinės žalos nukentėjusiajam atlyginimo dydžio, todėl teisėjų kolegija dėl nuteistųjų kaltės nepasisako.Apeliantai prašo sušvelninti paskirtas bausmes. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino bei pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmes už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 56 str. įtvirtintomis bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą taisyklėmis. Teismas pakankamai motyvavo laisvės atėmimo bausmių ir jų dydžio skyrimą, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumo ir pavojingumo visuomenei laipsnį, nusikalstamos veikos stadiją. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinamieji padarė nesunkų nusikaltimą, aptarė kaltės formą ir rūšį, t. y., kad nusikalstamą veiką V. T. ir J. S. padarė veikdami tiesiogine tyčia. Teismas vertino atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad tiek V. T., tiek J. S. prisipažino padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), o atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nusikalstamą veiką V. T. ir J. S. įvykdė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.); veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.); būdami recidyvistai (BK 60 str. 1 d. 13 p.).Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nusikaltimus apeliantai padarė anksčiau būdami teisti už tyčinius nusikaltimus: tiek V. T., tiek J. S., naują veiką įvykdė turėdami neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, todėl apeliantai yra recidyvistai. BK 27 str. 1 d. nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o tokį nusikaltimą padaręs asmuo yra recidyvistas. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad V. T. dabartinį nusikaltimą padarė praėjus tik kiek daugiau nei metams po paskutinės laisvės atėmimo bausmės atlikimo, grįžęs iš įkalinimo įstaigos dirbo trumpalaikius darbus, 2016 m. birželio 6 d. vėl įsidarbino, ne kartą patrauktas administracinėn atsakomybėn, įskaitant ir už pažeidimus dėl girtavimo. Byloje taip pat yra duomenys, susiję su J. S. asmenybe, t. y. kad esamą nusikaltimą padarė praėjus vos mėnesiui nuo sugrįžimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, praeityje bausta administracine tvarka, nedirba. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai jiems skyrė bausmes laikydamas apeliantus recidyvistais ir taikydamas recidyvistams skirtas bausmių skyrimo taisykles: BK 56 str. 1 d. nustatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti tik skiriant griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padarytu nusikaltimu, tiek su nuteistųjų asmenybėmis susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, apylinkės teismas V. T. ir J. S. už padarytą nusikaltimą skyrė mažesnę negu BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Apylinkės teismas nepažeidė anksčiau nurodytų bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, V. T. ir J. S. paskirtos bausmės atitinka BK 41 str. nurodytą bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl jas dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo. J. S., kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, taip pat prašo atidėti bausmės vykdymą – neskirti atlikti laisvės atėmimo bausmę realiai. Pagal teismų praktiką laikomasi nuomonės, kad teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe. Esminė BK 75 str. nuostatų taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 str. nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Visgi, įvertinus skundžiame teismo nuosprendyje nurodytus bei šioje nutartyje aukščiau paminėtus motyvus, apibūdinančius apeliantę (J. S. anksčiau teista net 8 kartus, nusikalto neišnykus teistumui, laikoma recidyviste, bausta administracine tvarka, nedirba), pripažinus, jog ankstesni baustumai nedaro jokios pozityvios įtakos, nėra jokio pagrindo manyti, jog bausmės tikslai dar gali būti pasiekti taikant BK 75 str. ir atidedant jai skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.Apeliantė, be kita ko, taip pat prašo taikyti BK 64¹ str. nuostatas ir tokiu būdu sumažinti nuteistajai skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę vienu trečdaliu.

12.1 BK 64¹ str. 1 d. nustatyta, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 d. įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 d. nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, minėtas straipsnis taikomas tik esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą ar priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltu. Ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, todėl nesant visų būtinų sąlygų, nėra pagrindo apeliantei taikyti BK 64¹ str. nuostatas ir jai skirtą bausmę mažinti trečdaliu.

13. Kaip galima suprasti iš nuteistojo V. T. apeliacinio skundo, jis prašo sumažinti priteistą nepagrįstai didelę sumą neturtinei žalai atlyginti.

13.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį (kasacinės nutartys Nr. 2K-64/2009, 2K-89/2010, 2K-167/2011, 2K-280/2014). Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (kasacinė nutartis Nr. 2K-397/2012). Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, Nr. 2K-410/2013, Nr. 2K-244/2015). Be abejo, žmogaus sveikata, gyvybė yra aukščiausios vertybės, todėl išgyvenimai, sukelti dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, yra ypač dideli (kasacinės nutartys Nr. 2K-195/2014, 2K-628/2013 ir kt.).

13.2. Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos matyti, kad esant teismų konstatuotam tapataus pobūdžio nesunkiam nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui, kai nukentėjusysis nedarbingas ilgiau nei 10 d. dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., t. y. esant kaltininko tyčinei kaltės formai, priteistos neturtinės žalos dydis labai skirtingas – nuo 145 Eur iki 7240 Eur, ir kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, įprastai priteisiama apie 2896 Eur (kasacinės nutartys Nr. 2K-190/2010, 2K-249/2010, 2K-29/2011, 2K-140/2012, 2K-21-942/2016, 2K-227-139/2016).

14. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, jog V. T. ir J. S. kaltinime numatytomis aplinkybėmis tyčia nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. D. sveikatą, t. y. tyčia, nukentėjusiojo namuose, jį įžūliai sumušė, taip jį pažemindami, padarė nosies kaulų lūžį bei muštines žaizdas pakaušyje, dešinės ausies kaušelyje, dešinės akies voke, poodines kraujosruvas apie akis ir lūpose, kraujosruvas po kietuoju ir voratinkliniu smegenų dangalais (1 t., b. l. 52-53).Taigi, nukentėjusysis neabejotinai patyrė ne tik didžiulį fizinį skausmą, tačiau ir dvasinį sukrėtimą, neigiamus išgyvenimus ir stresą, neabejotinai sutriko normalus jo gyvenimo ritmas, t. y. jam buvo sukeltos pasekmės, kurios yra laikytinos neturtine žala. Kolegijos vertinimu, nustatydamas nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos dydį šioje byloje apylinkės teismas tinkamai taikė CK 6.250 str., atsižvelgė į byloje esančius duomenis, tinkamai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas įvertino nukentėjusiojo patirtus sužalojimus bei dėl to kilusius padarinius – įvertino tai, kad jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, ligoninėje gydėsi ilgiau nei 10 dienų, taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors liekamųjų nepataisomų reiškinių šiai dienai iš esmės neliko, tačiau vis tik tuo metu sutriko normalus nukentėjusiojo gyvenimo ritmas, apsunkino ne tik galimybę dirbti, tačiau dėl sužaloto veido apskritai buvo apribotos bendravimo galimybės. Taigi, skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas įvertino šio klausimo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, įskaitant ir tas, kurios iš esmės net nebuvo motyvuojamos apeliaciniame skunde. Be to, apylinkės teismas atsižvelgė ir į tai, kad nors V. T. neturi savarankiško turto, tačiau geba rasti darbus ir juos dirba, kaip tai darė ir pastaruoju metu, kita vertus, jis yra darbingo ir jauno amžiaus, todėl nekyla abejonių dėl jo įsidarbinimo ir ateityje – t. y. teismas realiai įvertino ir nuteistojo galimybes atlyginti padarytą neturtinę žalą.

15. Esant tokioms aplinkybėms kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo nustatytu 2600 Eur dydžiu nukentėjusiojo patirtai neturtinei žalai atlyginti, nes toks dydis atitinka tiek byloje surinktus duomenis, tiek ir aukščiau nurodytą formuojamą teismų praktiką šiuo klausimu. Pirmos instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra realus, teisingas ir protingas, todėl keisti jį nėra pagrindo.

16. Apibendrinat tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, nuteistiesiems V. T. ir J. S. paskirtos bausmės nėra per griežtos, todėl jų švelninti nėra jokio teisinio pagrindo. Apeliantams paskirtos bausmės atitinka jų asmenybių pavojingumą ir yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms. Taigi atsižvelgdamas į visas aukščiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistųjų V. T. ir J. S. apeliaciniai skundai nepagrįsti, todėl atmestini, o Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nuosprendis nekeistinas.

17. Byloje gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos, iš kurių matyti, kad antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistiesiems V. T. ir J. S.. Išlaidas sudaro advokato užmokestis 108,04 Eur dėl J. S. ir 57,90 Eur V. T. teiktų paslaugų. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodami apeliacinį skundą kaltinamieji įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, vadovaujantis teismine praktika, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistųjų nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

atmesti nuteistųjų V. T. ir J. S. apeliacinius skundus.

Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjų dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, nepriteisti.