Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-71-579/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-01-18
Bylos Nr.: 1A-71-579/2022
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Evaldas Gražys, Justas Namavičius
Nuteistasis: A. A., R. R., A. T., D. S.
Advokatai: Gediminas Bukauskas, Egidija Belevičienė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-71-579/2022

Teismo proceso Nr. 1-01-1-29924-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.1; 1.2.4.1.2.6; 1.2.4.1.2.8; 2.4.6.4.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Justo Namavičiaus,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui Redui Savickui,

nuteistųjų A. A., R. R. ir A. T. gynėjui advokatui Gediminui Bukauskui, nuteistojo D. S. gynėjai advokatei Egidijai Belevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. ir nuteistųjų A. A., R. R. ir A. T. gynėjo advokato Gedimino Bukausko apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. A., R. R., D. S. ir A. T. pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktuose, bei nuteisti:

- A. A. – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

- R. R. – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- D. S. – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- A. T. – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. A. A., R. R., D. S. ir A. T. nuteisti už tai, kad 2019 m. liepos 15 d., apie 19.55 val., prie R. Š. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), veikdami kartu A. A., R. R., D. S. ir A. T. iš chuliganiškų paskatų, turint mažavertę dingstį – tariamai nukentėjusiojo R. V. apie A. T. ir A. A. paskleistas tikrovės neatitinkančias kalbas, elgiantis įžūliai, pašalinių asmenų akivaizdoje, niekinant elementarias moralės ir elgesio normas, demonstruojant kiekybinį pranašumą ir nepagarbą bei priešpastatant save aplinkiniams ir nukentėjusiajam, užpuolė nukentėjusįjį R. V., ko sekoje A. A. ir R. R. papurškus dujų nukentėjusiajam bei A. A. sudavus smūgį, nuo kurio nukentėjusysis R. V. nugriuvo, nugriuvusiam nukentėjusiajam sudavė smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, ir taip A. A., R. R., D. S. bei A. T. smūgiuojant rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, o A. A. ir A. T. papildomai smūgiuojat metaline lazda nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tokiais bendrais intensyviais fizinio smurto veiksmais sudavė ne mažiau kaip dvidešimt du smūgius nukentėjusiajam R. V., taip sukeldami jam fizines kančias ir padarydami poodines kraujosruvas kaktos dešinėje, dešinės akies vokuose su odos nubrozdinimu paakyje, dešinio smilkinio – skruosto srityje, nosies nugarėlės su nosies kaulų skeveldriniu lūžiu, viršutinėje lūpoje, kairiame skruoste, odos kraujosruvas kaktos dešinėje, dešiniame užausyje, odos nubrozdinimą galvos kairio momens srityje, odos nubrozdinimą dešinės plaštakos II krumplio srityje su II piršto išnirimu, odos nubrozdinimą kairio dilbio apatiniame trečdalyje su kairio alkūnkaulio skersiniu lūžiu, odos nubrozdinimą dešinės išorinės kulkšnies srityje su dešinio šeivikaulio apatinio galo lūžiu, muštines žaizdas kairės blauzdos priekiniame ir išoriniame paviršiuose su kairio blauzdikaulio viršutinės ir apatinės dalies atvirais skeveldriniais lūžiais ir kairio šeivikaulio apatinės dalies atviru skeveldriniu lūžiu, kurie vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Tokiu būdu bendrais veiksmais A. A., R. R., D. S. bei A. T. itin žiauriai, dėl chuliganiškų paskatų, sunkiai sužalojo nukentėjusįjį R. V.. Jų veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktuose.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Nuteistųjų A. A., R. R. ir A. T. gynėjas advokatas G. Bukauskas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 3 d. nuosprendį ir jo ginamųjų nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktų į: A. A. – BK 135 straipsnio 1 dalį, paskiriant laisvės atėmimo bausmę 1 metams 6 mėnesiams, o R. R. ir A. T. – į BK 138 straipsnio 1 dalį, paskiriant su realiu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.

2.1. Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog nusikalstama veika buvo padaryta veikiant bendrininkų grupėje, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, be to, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino, kad R. V. buvo sunkiai sužalotas veikiant jo ginamiesiems iš chuliganiškų paskatų ir itin žiauriai (BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktuose numatyti kvalifikuojantys požymiai).

2.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas iš esmės nesigilino, kuriuo metu nukentėjusiajam R. V. atsirado sužalojimai, lėmę būtent sunkų sveikatos sutrikdymą, kas konkrečiai šiuos sužalojimus padarė, ar šie sužalojimai susiję priežastiniu ryšiu su visų nuteistųjų veiksmais ir ar juos apėmė visų nuteistųjų tyčia. Nukentėjusiajam sunkus sveiktos sutrikdymas buvo nustatytas remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.13 punktu, o būtent dėl kairio blauzdikaulio viršutinės ir apatinės dalies atvirų skeveldrinių lūžių, tad visi kiti sužalojimai, remiantis minėtomis taisyklėmis, atitinka nesunkius ar nežymius sveikatos sutrikdymus. Taigi tinkamam nuteistųjų veikų kvalifikavimui teismas privalėjo nustatyti tikslų sužalojimų R. V. padarymo mechanizmą, nuteistųjų veiksmų seką ir identifikuoti kiekvieno nuteistojo atliktus veiksmus bei tyčios kryptingumą. Tik nustačius šias aplinkybes, galima buvo vertinti, ar už nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, lėmusius sunkų sveikatos sutrikdymą, gali atsakyti visi nuteistieji, nepriklausomai nuo jų atliktų veiksmų apimties.

2.3. Skunde nurodoma, kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir vertindamas nuteistųjų veiksmus, kaip vienais iš esminių įrodymų rėmėsi liudytojų R. Š. ir E. G. parodymais. Skunde dėstomi šių liudytojų parodymai teisme. Liudytojas R. Š. parodė, kad A. A. ir R. R. išlipę papurškė nukentėjusiajam dujų, prasidėjo muštynės; papurkštos dujos pradėjo graužti akis ir jam tai trukdė šiek tiek matyti; muštynėse buvo naudojami kažkokie gelžgaliai, tačiau tiksliai nematė, kurie nuteistieji juos naudojo, be to, dėl dujų poveikio jis buvo užėjęs į namą, o kai nusiplovęs akis išėjo į lauką, smurtinio pobūdžio veiksmai jau buvo pasibaigę, o nuteistieji lipo į mašiną. Liudytojas E. G. parodė, kad nematė muštynių pradžios, buvo 10-15 metrų atstumu ir per daug į tą pusę nežiūrėjo, nes buvo nemalonu, tik užmesdavo akį, o didžiąją konflikto dalį buvo specialiai nusisukęs; smurtinio pobūdžio veiksmai truko keletą minučių, jų metu buvo naudojami metaliniai strypai, jais smūgius sudavinėjo du asmenys, o kiti du stovėjo netoli nukentėjusiojo; vienu metu, kai nuteistieji pasiėmė (metalinius) strypus, nukentėjusiojo R. V. nematė, mano, kad jis galėjo įeiti į namo vidų, gal bandė bėgti; paskutinių smūgių taip pat nematė. Apeliantas pažymi, kad nors dėl tam tikrų detalių šių liudytojų parodymai sutampa (dėl smurtinio pobūdžio veiksmų trukmės – vyko keletą minučių, jog abu liudytojai smurtinių veiksmų pabaigos nematė), tačiau tarp jų yra ir prieštaravimų. E. G., skirtingai nei R. Š., nurodo, kad vienu metu nukentėjusysis buvo dingęs, o R. Š. šios aplinkybės nenurodo, nors galimai dėl to, kad, būdamas namo viduje, galėjo to nematyti.

2.4. Tuo pačiu skunde akcentuojama, jog nuteistųjų D. S., A. A., R. R. ir A. T. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme buvo nuoseklūs, jų parodymus teismas laikė prisipažinimu ir atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Skunde gynėjas dėsto visų nuteistųjų parodymus bei nurodo, jog visi šie asmenys paaiškino, kad pas liudytoją R. Š. namo kieme nukentėjusįjį sutiko atsitiktinai, kad iš automobilio pirmieji išlipo A. A. ir R. R., kurie ir papurškė dujas nukentėjusiajam R. V. ir kad smūgius metaliniu strypu nukentėjusiajam sudavė tik A. A.. R. R. pripažįsta, kad nuo A. A. suduotų smūgių nukritusiam nukentėjusiajam sudavė kelis smūgius, po to atsitraukė ir daugiau smurtinių veiksmų neatliko. D. S. taip pat nurodo, kad po to, kai buvo papurkšta nukentėjusiajam į akis, jis su A. T. iššoko iš automobilio ir sudavė (D. S.) nukentėjusiajam rankomis bei spyrė kojomis viso 4-5 kartus, o metaliniu strypu mušė tik A. A.. Nuo smūgio nukentėjusysis nukrito, jis pats (D. S.) nuėjo plautis akis, nes dujų pateko ir jam, matė vieną strypą, kuriuo R. V. sudavė A. A., o nuo smūgių nukentėjusysis nukrito. A. T. nurodė, kad sudavė du smūgius ranka ir vieną kartą spyrė koja, kad vienu metu A. A. atnešė du metalinius strypus ir nors jis pats bandė suduoti strypu nukentėjusiajam, taikydamasis į sėdmenis, bet dėl akių graužimo pataikė į žemę. Tuomet nukentėjusysis R. V. pradėjo bėgti, o jį pasivijo tik A. A.. Kas vyko vėliau nematė, nes nuėjo plautis veido, o išėjęs pastebėjo, kad nukentėjusysis susiėmęs už kojos. A. A. nurodė, kad po to, kai jis sudavė kelis smūgius R. V. ir šis nukrito, kiti nuteistieji pastarajam taip pat sudavė po kelis smūgius, tačiau jam atnešus iš automobilio bagažinės metalinius strypus, nuo nukentėjusiojo R. R. ir D. S. jau buvo atsitraukę. A. A. teigia nukentėjusiajam strypu sudavęs du smūgius, po kurių R. V. pašoko, pradėjo bėgti, tačiau nuteistasis A. A. jį pasivijo, pargriovė ir sudavė dar penkis smūgius. Taikėsi suduoti į sėdmenų sritį, tačiau nukentėjusysis dengėsi, todėl smūgiai teko ir į kitas kūno vietas. Mano, kad nuo paskutinių jo suduotų smūgių nukentėjusiajam R. V. galėjo lūžti blauzdikaulis.

2.5. Skundo autoriaus vertinimu, nuteistųjų nurodytos aplinkybės, jog smurtinio pobūdžio veiksmų pabaigoje nukentėjusysis R. V. pašoko ir pradėjo bėgti, o jį nusivijo tik vienas A. A., kuris nukentėjusįjį pargriovė ir sudavė jam smūgius metaliniu strypu, nepaneigia jokie baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys, tame tarpe ir liudytojų R. Š. bei E. G. parodymai, kadangi abu liudytojai patvirtino, jog konflikto pabaigos nematė. Pastebi, kad iš skunde aptartų nuteistųjų parodymų matyti, jog tuo metu, kai A. A. pasivijo pradėjusį bėgti R. V., jį pargriovė, sudavė smūgius metaliniu strypu, tarp kurių buvo ir smūgiai, dėl kurių nukentėjusiajam lūžo blauzdikaulis ir kurie lėmė sunkaus sveikatos sutrikdymo atsiradimą (ką patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada), savo smurtinius veiksmus kiti nuteistieji jau buvo baigę: pirmasis atsitraukė R. R., tokių veiksmų pradžioje papurškęs dujų ir sudavęs tik kelis smūgius nukritusiam nukentėjusiajam (strypai tuo metu dar buvo automobilio bagažinėje); D. S. taip pat savo veiksmus nutraukė dar iki atsinešant metalinius strypus, kadangi jam į akis pateko dujų ir jis ėjo plautis akis; A. T., taikydamas nukentėjusiajam suduoti į sėdmenį sritį, nepataikė, toliau veiksmų netęsė, ėjo plautis akių (tai patvirtino ir liudytojas R. Š.). Visi nuteistieji pripažino, kad nors ir vartojo nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą, rimtai sužaloti nukentėjusiojo neketino, norėjo jį tik pamokyti, viskas įvyko spontaniškai, labai trumpą laiko tarpą, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad buvo žodinis ar konkliudentiniais veiksmais išreikštas susitarimas ir ne bet kaip, o būtent sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą. Dėl aptartų aplinkybių, skundo autoriaus manymu, A. A. veiksmai, kuomet jis pasivijo bėgantį nukentėjusįjį, jį pargriovė ir sudavė smūgius metaliniu strypu per rankas ir kojas, laikytini vykdytojo ekscesu, kadangi kitų nuteistųjų tyčia šių veiksmų ir iš jų kilusių pasekmių neapėmė ir jie savo nusikalstamą veiką tuo metu jau buvo baigę.

2.6. Skunde, cituojant teismų praktiką, pažymima, kad vien to, jog konflikto metu visi nuteistieji buvo išlipę iš automobilio ir visi pripažino vartoję smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, nepakanka, siekiant priimti apkaltinamąjį nuosprendį dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo visų nuteistųjų atžvilgiu, nes pagal BK 26 straipsnio 1 dalį bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia, todėl vykdytojui, o ne visiems bendrininkams inkriminuojamos tik jo suvoktos ir realizuotos kvalifikuotos nusikalstamos veikos aplinkybės (nurodoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-123/2012). Teigia, kad tais atvejais, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys, turi būti nustatyti ir individualizuoti tiek kiekvieno kaltininko atskirai atlikti veiksmai, tiek ir visų bendrininkų kartu atlikti veiksmai (objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai), taip pat kiekvieno nusikaltime dalyvavusio asmens subjektyvioji pusė, bendrininkus tarpusavyje siejusio susitarimo ribos ir pan. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad vadovaujantis BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalimis, baudžiamoji atsakomybė yra individuali, o tai reiškia, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį ir tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

2.7. Nuteistųjų A. A., R. R. ir A. T. gynėjas teigia, kad šių asmenų veiksmuose nebuvo BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyto kvalifikuojančio požymio, nes nukentėjusysis nebuvo mušamas itin žiauriai. Smurtinio pobūdžio veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu truko labai trumpą laiką, dvi – tris minutes, tokių veiksmų metu nukentėjusiajam buvo suduodami tik smūgiai, jis nebuvo nei deginamas, nei plikomas karštu vandeniu, nei vienas iš nuteistųjų neatliko jo veide kažkokių lėtų, skausmingų žalojimo veiksmų (pvz., nupjauta ausis, peiliu bjaurojamas veidas), kas skunde cituojamoje teismų praktikoje yra vertinama itin žiauraus sveikatos sutrikdymo požymiais (nurodo kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-333/2011, 2K-213/2014, 2K-193-507/2015 ir kt.). Kvalifikuojant šį sunkaus sveikatos sutrikdymo požymį, būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su sunkaus sužalojimo ar susargdinimo būdu, t. y. ar jis suvokė, kad sunkiai sužaloja ar susargdina kitą žmogų itin žiauriai, todėl smūgių kiekis, atsižvelgus į juos sudavusių asmenų kiekį ir laikotarpį, per kurį smūgiai buvo suduoti, kvalifikuojančio požymio konstatavimui jokios reikšmės negali turėti. Nors nukentėjusysis dėl kaulų lūžių jautė didelį skausmą, tačiau atviri lūžiai yra sužalojimą kaip sunkų sveikatos sutrikdymą apibūdinantis požymis, bet ne sveikatos sutrikdymo padarymo būdo, t. y. kaip padaryto itin žiauriai, kvalifikavimą lemiantis požymis.

2.8. Skunde nurodoma, kad nuteistųjų veiksmai nebuvo atlikti ir iš chuliganiškų paskatų. Apeliantas akcentuoja, kad nuteistieji A. T. ir A. A. nuosekliai viso bylos proceso metu tvirtino, jog nukentėjusysis buvo sumuštas dėl pastarojo paskleistų šmeižikiškų ir žeminančių apkalbų apie juos (t. y. jog R. V. teigė, kad šie užsiėmė nusikalstama veika, veždami savo sutuoktines į užsienį užsiimti prostitucija). Taigi, akivaizdu, kad jie jautė nukentėjusiojo atžvilgiu didelį pyktį. Nors nuteistieji su R. V. susitiko atsitiktinai, visgi priešiški asmeniniai santykiai jau buvo susiformavę iš anksto. Nors R. R. atžvilgiu apkalbos nebuvo skleidžiamos, jis žinojo apkalbų apie jo draugus paskleidimo faktą, todėl prisijungė prie draugų daromos nusikalstamos veikos, o tai rodo jo paskatų analogišką pobūdį. Skunde atkreipiamasis dėmesys ir į liudytojo R. Š. parodymus teisme, jog pirmi nuteistųjų žodžiai pamačius R. V. buvo apie tai, kad jis prisišnekėjo, be to šis liudytojas patvirtino, kad smurtinių veiksmų atlikimo metu nuteistieji pasakė: „mes tave gaudome dvi savaites“ (ką liudytojas suprato, kaip turint tikslą sumušti R. V.). Nuteistųjų A. A. ir A. T. parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis buvo ieškomas ir sumuštas už tai, kad apkalbėjo šiuos nuteistuosius. Toks A. A. ir A. T. nurodytas apkalbų turinys paneigtas nebuvo, nukentėjusysis R. V. teisme jokių parodymų, tame tarpe ir apie apkalbas, nedavė, todėl gynėjas pirmos instancijos teismo abejones šia nuteistųjų versija vertina kaip nepagrįstas, perkeliant įrodinėjimo naštą nuteistiesiems.

2.9. Cituodamas teismų praktiką, apeliantas pažymi, kad smurto veiksmai, nors ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (nurodomos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2008, 2K-136/2008). Gynėjo manymu, net jei ir būtų galima laikyti, kad nuteistųjų smurtiniai veiksmai R. V. atžvilgiu buvo padaryti viešoje vietoje bei sukėlė neigiamas emocijas liudytojams R. Š. ir E. G., visgi šių veiksmų motyvas nebuvo chuliganiškos paskatos.

3. Nuteistasis D. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 3 d. nuosprendį ir jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktų į BK 140 straipsnio 1 dalį, priešingu atveju, pripažinus, kad jis visgi padarė nukentėjusiajam sunkų sveiktos sutrikdymą – į BK 135 straipsnio 1 dalį bei sušvelninti paskirtą bausmę.

3.1. Apeliantas nesutinka, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje su kitais nuteistaisiais, taip pat, jo manymu, pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino, kad R. V. buvo sunkiai sužalotas iš chuliganiškų paskatų ir itin žiauriai. Skunde prašoma atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti R. V., kadangi šis nukentėjusysis nebuvo apklaustas ir nuteistieji nei vienoje proceso stadijoje negalėjo jam užduoti klausimų.

3.2. Analogiškai, kaip ir kitų šioje byloje nuteistų asmenų gynėjas, skunde cituodamas teismų praktiką, apeliantas nurodo, kad daugybinių sužalojimų padarymas nukentėjusiajam pats savaime nėra pagrindas pripažinti nusikaltimą kvalifikuojančia aplinkybe – itin žiauriai. Sužalojimų mastas yra veikos kvalifikavimą lemianti aplinkybė, kurią apima BK 135 straipsnio 1 dalis (sunkus sveikatos sutrikdymas), o kvalifikuojanti aplinkybė – itin žiauriai yra savarankiškai įrodinėtina, kuri nustatinėjama pagal kitus požymius. Pabrėžia, kad specialisto išvadoje dėl sužalojimo masto, nukentėjusiajam R. V. nebuvo konstatuota gyvybei pavojinga būsena, priešingai, tik vienas iš padarytų sužalojimų buvo įvertintas sunkiu sveikatos sutrikdymu, o kiti – nesunkiu arba nežymiu. Todėl pirmos instancijos teismas dėl šio veiką kvalifikuojančio požymio nebuvo nuoseklus, nes nuosprendyje nurodė, kad nuteistieji žiauriai sužalojo nukentėjusįjį, suduodami ne mažiau 22 smūgius į įvairias kūno vietas, padarydami atvirus skeveldrinius lūžius, tačiau iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad buvo nustatytas tik vienas tokio tipo lūžis. Prašo atkreipti dėmesį į specialisto R. Ž. paaiškinimą, kad sužalojimai padaryti stipriais smūgiais ir šių sužalojimų padarymas sukėlė stiprų fizinį skausmą, tačiau „stiprus skausmas“ ir „itin žiauriai“ nėra tapačios sąvokos, todėl vien stipraus skausmo sukėlimas negali lemti nusikaltimą kvalifikuojančio požymio – itin žiauriai buvimo. Pastebi, kad stiprų skausmą gali sukelti ir smūgis, nuo kurio nelieka jokio sužalojimo, kitaip tariant – nenustatomas joks sužalojimas, o jis pats nukentėjusiajam sudavė tik kelis smūgius, metaliniu strypu pastarojo nemušė, t. y. objektyviai neatliko jokių veiksmų, kad nukentėjusiajam būtų sukeltas kuo didesnis skausmas.

3.3. Skunde, ginčydamas pirmos instancijos teismo išvadą dėl chuliganiškų paskatų, nuteistasis D. S. nurodo, kad vien ta aplinkybė, jog veiksmas vyko viešoje vietoje ir tai, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys, neleidžia teigti, jog jie veikė chuliganiškai. Apygardos teismas privalėjo nustatyti motyvą ir tikslą (būtinuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius) veikti iš chuliganiškų paskatų. Apelianto vertinimu, byloje buvo nustatyta, kad nukentėjusysis R. V. gėdingo nusikaltimo padarymu apšmeižė nuteistuosius A. T. ir A. A. kitiems asmenims (kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, net keliems, tarpusavyje nesusijusiems), paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. pats prieš juos įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnyje. Tad smurto pavartojimas kilo dėl asmeninių priežasčių, todėl teismas turėjo vadovautis teismų praktika, kuomet laikomasi nuomonės, jog chuliganiškas paskatas kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama, kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys, t. y. tais atvejais, kai smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių (nurodo kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-144/2008, 2K-24/2008, 2K-58/2009, 2K-235/2009, 2K-78/2013, 2K-113-303/2019). Atsižvelgdamas į šias skunde nurodytas aplinkybes, nuteistasis D. S. mano, kad jis ne tik negalėjo būti nuteistas kaip veikęs chuliganiškai, bet ir turėjo būti nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.

3.4. Aktualu apelianto vertimu ir tai, kad pats nukentėjusysis, supratęs dėl kokios priežasties prieš jį yra smurtaujama, sąmoningai policijos pareigūnams to neatskleidė, tyčia teigė nesupratęs, dėl ko buvo sumuštas. Tai patvirtina liudytojo R. Š. parodymai teisme, jog tik pradėjus vartoti smurtą R. V. atžvilgiu, šis klausė už ką jį muša, o D. S. ir A. T. pasakė, kad „prisibazarinai ir žinai už ką“. Taip pat ir telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuoti nukentėjusiojo R. V. pokalbiai su V. C., kuomet R. V. nurodo, jog jam yra žinoma apie kažkokias kalbas, kurias pats įvardija apkalbomis: „nors būtų pasakę už ką, sako, kad prisišnekėjau, bet tai tik pletkai eina“.

3.5. Nesutinka nuteistasis D. S. skunde ir su tuo, kad jis veikė bendrininkų grupėje su kitais nuteistaisiais. Nors neginčija byloje nustatytų aplinkybių, jog sudavė nukentėjusiajam R. V. keletą smūgių rankomis ir spyrė, tuo sukėlęs jam fizinį skausmą, tačiau teigia, kad byloje nebuvo nustatyta subjektyvioji bendrininkavimo pusė – jo tyčia iš chuliganiškų paskatų itin žiauriai sumušti nukentėjusįjį. Atkreipia dėmesį, jog specialistas R. Ž. 2020 m. sausio 27 d. paaiškinime ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad dalis sužalojimų buvo padaryta fizinio sąlyčio rankomis/kojomis metu, o kairio blauzdikaulio viršutinės ir apatinės dalies atviri skeveldriniai lūžiai, t. y. tie sužalojimai, dėl kurių konstatuotas nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymo mastas – pasitelkus metalinius strypus, kurių jis nenaudojo prieš nukentėjusįjį. Tad nukentėjusiajam R. V. nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas nėra priežastiniame ryšyje su būtent jo atliktais veiksmais.

3.6. Pirmos instancijos teismas ignoravo faktą, kad nuteistųjų veiksmai nebuvo suderinti iš anksto, visi jie veikė spontaniškai, t. y. nevienoda tyčia, o iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, jog kiekvieno iš nuteistų asmenų atskiri veiksmai sukėlė skirtingus padarinius. Jokie bylos duomenys nepatvirtina nei bendro tarpusavio išankstinio susitarimo sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, nei veiksmų derinimo, įrankių ruošimo ar kitokių veiksmų, iš kurių galima padaryti išvadą, jog buvo susitarimas sunkiai sužaloti R. V.. Apie tai, kad automobilio bagažinėje yra metaliniai strypai jis net nežinojo, be to, strypai buvo likę po statybos darbų. Kiti nuteistieji jo nekurstė žaloti R. V., apie jokį kerštą, kūno sužalojimą su juo kalbėta nebuvo. Vien jo (D. S.) ir A. T. pasakymas „velkam jį į mašiną ir išvežam“, neatskleidžia nuteistųjų susitarimo turinio, juolab, kad tai buvo pasakyta jau po R. V. sužalojimo. O tai, kad jie po įvykio buvo atvažiavę į liudytojo R. Š. sodybą, rodo tik tai, kad visi nuteistieji išreiškė susirūpinimą R. V. sveikata. Priešingai, iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų faktinių duomenų matyti, jog sodyboje pas R. Š. nukentėjusįjį R. V. nuteistieji pamatė atsitiktinai, kai užsuko paimti A. T. stirnienos. Tokią aplinkybę patvirtino ir liudytojas R. Š., teisme parodęs, kad nuteistieji nežinojo, kad R. V. yra ar tą dieną bus sodyboje, jis jokiu būdu apie tai jų neinformavo, A. T. su juo dėl stirnos sumedžiojimo tarėsi kelios dienos prieš įvykį, tai, kad A. T. skambino dėl stirnos, sakė R. Š. ir S. B..

3.7. Skunde apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra aišku, kokie bendrininkavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai yra nustatyti ir kodėl nukentėjusiajam R. V. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas jam yra inkriminuotas kaip su kitais nuteistaisiais kartu padaryta nusikalstama veika, nors pareikštame kaltinime nurodyta, jog metalinių strypų, dėl smūgių kuriais nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, D. S. nenaudojo. Skunde aptartos aplinkybės, nuteistojo vertinimu, patvirtina, kad jis nepadarė BK 135 straipsnio 2 dalyje 6, 8 punktuose numatytos nusikalstamos veikos ir jis turėtų būti nuteistas tik už veiksmus, kuriuos betarpiškai padarė, t. y. už smūgius rankomis ir spyrius kojomis, sukėlusius nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų A. A., R. R. ir A. T. gynėjas advokatas G. Bukauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo D. S. gynėja advokatė E. Belevičienė taip pat prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies

Dėl nukentėjusiojo apklausos

5. A. A., R. R., A. T. ir D. S. nuteisti už tai, kad sunkiai sužalojo nukentėjusįjį R. V.. Šioje byloje susidarė išskirtinė tokio pobūdžio bylose situacija, kuomet pats nukentėjusysis atsisakė nurodyti bet kokias savo sužalojimo aplinkybes. Nukentėjusįjį buvo bandoma apklausti iš karto po įvykio ligoninėje, 2019 m. liepos 16 d., tačiau jis nurodė dėl sužalojimų pretenzijų niekam neturintis, bet kokias įvykio aplinkybes aiškinti atsisakė (1 t., b. l. 65, 66). Tokią pat poziciją jis patvirtino ir 2019 m. gruodžio 10 d. apklausos metu (1 t., b. l. 68, 69). Vėliau proceso metu nukentėjusiajam buvo siųsti šaukimai atvykti į apklausas, bandyta susisiekti telefonu (1 t., b. l. 77, 79, 81), iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos gauta informacija apie nukentėjusiojo draugės, su kuria jis susilaukė dukters, deklaruotą gyvenamąją vietą Latvijoje (1 t., b. l. 85). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prokuroras buvo kelis kartus įpareigotas imtis priemonių į teismo posėdį iškviesti R. V., šaukimai į teismo posėdžius jam siųsti elektroniniu paštu, bandyta susisiekti pareigūnams žinomu nukentėjusiojo telefono numeriu (12 t., b. l. 174-179, 13 t., b. l. 77-80, 108-112, 141-144), galiausiai, nustačius galimą R. V. gyvenamąją vietą Latvijos Respublikoje, šaukimą Latvijos Respublikos policijos pareigūnai įteikė R. V. sugyventinės motinai (13 t., b. l. 114-116), taip pat šaukimas šiuo adresu siųstas pačiam R. V., tačiau nukentėjusysis jo neatsiėmė (13 t., b. l. 147). Kaip matyti, nukentėjusįjį buvo bandoma apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tačiau R. V., iš karto po įvykio pareiškęs, jog parodymų apie įvykio aplinkybes neduos, šios pozicijos laikėsi viso proceso metu, į elektroniniu paštu jam siunčiamus šaukimus nereagavo, skambinant telefonu neatsiliepė ir į teisiamuosius posėdžius neatvyko.

6. D. S. apeliaciniame skunde prašė apklausti R. V. apeliacinės instancijos teisme, tokį prašymą motyvuodamas aplinkybe, jog nukentėjusiajam nuteistieji neturėjo galimybės užduoti klausimų jokioje proceso stadijoje (3.1. punktas). Teisėjų kolegija pažymi, jog nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-348-303/2015, 2K-160-942/2017, 2K-96-489/2018, 2K-23-697/2019, 2K-199-719/2020). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo pozicija dėl jo atžvilgiu padaryto nusikaltimo buvo aiški dar ikiteisminio tyrimo pradžioje ir išliko tokia pati viso proceso metu – papasakoti įvykio aplinkybes jis atsisakė, kviečiamas į apklausas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme neatvyko, todėl pakartotinis bandymas iškviesti R. V. į posėdį, net nežinant jo tikslios gyvenamos vietos (nukentėjusiojo sugyventinės motina nurodė, kad kartu su ja R. V. negyvena), apeliacinės instancijos teisme teisėjų kolegijos vertinimu nebūtų davęs jokių rezultatų ir tik vilkintų procesą. D. S. apeliaciniame skunde pateikiamas prašymas apklausti nukentėjusįjį ir užduoti jam klausimus būtų aktualus, jei pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistųjų kaltę dėl R. V. sveikatos sutrikdymo, būtų rėmęsis pastarojo parodymais, tačiau šiuo atveju nuteistųjų kaltė buvo grindžiama kitais byloje surinktais įrodymais. Kokias naujas aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos vadovaujantis įvykį mačiusių liudytojų parodymais, taip pat pačių nuteistųjų parodymais, dėl savo sužalojimo būtų galėjęs nurodyti R. V. (juolab, kad jis atsisakė nurodyti bet kokias nagrinėjimo įvykio aplinkybes), skunde nenurodo ir pats D. S..

7. Įtariamojo (kaltinamojo) teisė pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, yra nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 7 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte ir laikoma sudėtine teisės į teisingą procesą dalimi. Konvencijos nuostatoje įtvirtintas principas reiškia, kad visi prieš kaltinamąjį liudijančio liudytojo parodymai turi būti kaltinamajam dalyvaujant tiesiogiai ištirti teismo posėdyje. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos neturi pažeisti gynybos teisių, t. y. kaltinamajam turi būti suteikta galimybė ginčyti tokius parodymus ir pateikti liudytojui klausimus tuo metu, kai jis duoda parodymus ikiteisminio tyrimo metu arba vėlesnėje baudžiamojo proceso stadijoje (pvz., 2011 m. gruodžio 15 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Al Khawaja ir Takery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05, 22228/06; 2010 m. liepos 20 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-489/2016, 2K-48-788/2018, 2K-292-693/2018, 2K-298-976/2018, 2K-95-976/2019, 2K-8-1073/2021). Nagrinėjamu atveju aptartos BPK, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos pažeistos nebuvo – proceso metu buvo išnaudotos visos galimybės siekiant apklausti nukentėjusįjį R. V., tačiau jis, dar proceso pradžioje išreiškęs aiškią poziciją dėl jo atžvilgiu padaryto nusikaltimo, t. y. atsisakęs nurodyti jam žinomas įvykio aplinkybes, tokios pozicijos laikėsi viso proceso metu. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nuteistųjų kaltę dėl R. V. sužalojimo pagrindė kitais, byloje surinktais, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

Dėl bendrininkavimo

8. Tiek nuteistųjų A. A., R. R. ir A. T. gynėjas, tiek nuteistasis D. S. apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nusikalstama veika buvo padaryta veikiant bendrininkų grupėje, skunduose prašoma nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti pagal tai, kokius konkrečiai veiksmus kiekvienas iš jų atliko nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. D. S. veiksmus prašoma kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, R. R. ir A. T. veiksmus pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o A. A. – pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (2.1.-2.6., 3.5.-3.7. punktai).

9. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Dėl to visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas – bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kuria forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais) bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2011, 2K-300-699/2015, 2K-89-139/2016, 2K-291-495/2020).

10. BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-628/2018).

11. Tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-580/2011, 2K-482-139/2015, 2K-292-693/2017, 2K-265-1073/2018).

12. Nukentėjusysis R. V. buvo sužalotas 2019 m. liepos 15 d. Kaip teigia nuteistieji, įvykio dieną jie visi leido laiką kartu, važiavo maudytis, o grįžtant į Biržus A. T. prisiminė, jog R. Š. jam yra nušovęs stirniną, todėl visi nuvažiavo pas pastarąjį į sodybą. Įvažiavę į kiemą pamatė ten stovintį R. V., kuris anksčiau buvo apkalbėjęs A. T. ir A. A., neva jie veža savo žmonas į užsienį dirbti prostitutėmis, kas A. T. ir A. A. labai žeidė, apie šias apkalbas žinojo ir nuteistieji R. R. bei D. S..

13. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistieji parodymus davė 2019 m. spalio, lapkričio mėnesiais, po įvykio praėjus trims-keturiems mėnesiams, kuomet jiems buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Tuomet, 2020 m. kovo mėnesį, įteikus jiems galutinį pranešimą apie įtarimą padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punkte numatytą nusikaltimą, A. A., R. R. ir A. T. savo parodymus patikslino. Pirmosios instancijos teisme nuteistieji buvo apklausti teisiamojo posėdžio, vykusio 2021 m. balandžio 19 d., metu, t. y. po įvykio praėjus daugiau nei pusantrų metų. Dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių A. A., R. R., D. S. ir A. T. proceso metu nurodė tokias aplinkybes:

Žemesnės instancijos teismas

13.1. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas A. A. nurodė, kad išlipęs iš automobilio nukentėjusiajam papurškė dujų, sudavė kelis smūgius, o R. V. nugriuvus nubėgo iš automobilio pasiimti metalinių strypų, vieną kurių perdavė A. T.. Teigė, kad su pasiimtu strypu kelis kartus sudavė nukentėjusiajam, taikydamas į sėdmenų sritį (10 t., b. l. 71-76). Įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą šis nuteistasis savo parodymus papildė nurodydamas, jog bandant suduoti (į sėdmenis) R. V. strypu, šis judėjo, bandė išvengti smūgių, todėl galėjo metaliniu strypu nukentėjusiajam pataikyti ir į kitas kūno vietas (rankas, kojas). Sutinka, kad sužalojimai R. V. galėjo būti padaryti dėl jo suduotų smūgių (10 t., b. l. 79). Apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu šis nuteistasis nurodė, jog išlipus iš automobilio pirmieji prie nukentėjusiojo priėjo jis pats bei R. R., papurškė jam dujų bei sudavė kelis smūgius R. V., nuo kurių šis nukrito. Tuomet priėjo kiti du nuteistieji – A. T. ir D. S., kurie taip pat pradėjo vartoti smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu – sudavė po kelis smūgius. Po to A. A. teigia nuėjęs prie automobilio ir iš bagažinės paėmęs du metalinius strypus, vieną kurių perdavė A. T.. Teigia, kad jiems sugrįžus prie gulinčio nukentėjusiojo, R. R. ir D. S. jau buvo atsitraukę. Tuomet A. A. nurodo kelis kartus sudavęs R. V. metaliniu strypu, po ko nukentėjusysis pašoko ir pradėjo bėgti, tačiau jis nukentėjusįjį pasivijo, pargriovė ir šiuo strypu dar penkis kartus sudavė. Po paskutinio smūgio nukentėjusysis R. V. pradėjo aimanuoti, iš ko nuteistasis teigia supratęs, kad galėjo jį sužaloti. Kažkas sušuko, jog reikia vežti R. V. į ligoninę, tačiau liudytojas R. Š. neleido, todėl visi nuteistieji susėdo į automobilį ir išvažiavo. A. A. nurodė neturėjęs ketinimų sužaloti R. V., stengėsi suduoti per sėdmenis, tačiau nukentėjusysis dangstėsi, bandė išvengti trauminių poveikių, todėl galėjo suduoti ir per kojas, ir per rankas.

13.2. R. R., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad po to, kai jis ir A. A. papurškė dujomis R. V., visi keturi (nuteistieji) nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, patvirtino, jog vėliau A. A. ir A. T. rankose matė kažkokius strypus (11 t., b. l. 102-106). Įteikus R. R. galutinį pranešimą apie įtarimą, šis papildomai nurodė, jog A. A. ir A. T. atsinešus ir smurtiniams veiksmams pradėjus naudoti strypus, jis pats jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu jau nebeatliko (11 t., b. l. 109). Pirmosios instancijos teisme šis nuteistasis teigė nukentėjusiajam sudavęs 2-3 smūgius, nurodė, kad metalinio strypo nenaudojo, R. V. nespardė, o po to, kai du nuteistieji atsinešė metalinius strypus ir juos naudojo smurtaudami prieš nukentėjusįjį, R. R. teigia nei vieno smūgio nukentėjusiajam nesudavęs.

13.3. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas D. S. paaiškino, jog R. R. arba A. A. papurškus nukentėjusiajam R. V. dujų, nukentėjusįjį mušė visi keturi. Šis nuteistasis teigė viso sudavęs rankomis ir spyręs 4-5 kartus R. V. į kojas ir sėdmenis (8 t., b. l. 140-144). Pirmosios instancijos teisme apklausiamas D. S. nurodė, jog papurškus nukentėjusiajam dujų, jis su A. T. išlipo iš automobilio ir pribėgę prisijungė prie smurtinių veiksmų nukentėjusiojo R. V. atžvilgiu. Teigė, kad jis pats sudavė rankomis ir spyrė R. V. 4-5 kartus, tačiau į kurias kūno vienas negalėjo detalizuoti. Paaiškino, kad nuo panaudotų dujų pradėjo perštėti akys, todėl D. S. paprašė R. Š. rankšluosčio ir su šiuo liudytoju nuėjo į namo prieangį, kur gautu rankšluosčiu valėsi akis. Daugiau jokių smurtinio pobūdžio veiksmų teigia neatlikęs. Šis nuteistasis tvirtino įvykio metu avėjęs šlepetes.

13.4. A. T. ikiteisminio tyrimo metu pripažino spyręs vieną kartą (pataikė galbūt į ranką) ir sudavęs vieną smūgį nukentėjusiajam R. V. į petį, taip pat metaliniu strypu du kartus sudavęs nukentėjusiajam į sėdmenis (9 t., b. l. 109-114). Įteikus jam galutinį pranešimą apie įtarimą šis nuteistasis papildomai nurodė, jog su metaliniu strypu suduoti nukentėjusiajam nepavyko (nepataikė), o kitus smūgius sudavė ranka bei spyrė basa koja, todėl dėl tokių jo smurtinio pobūdžio veiksmų jokių rimtesnių pasekmių (lūžių) nukentėjusiajam negalėjo atsirasti (9 t., b. l. 117). Pirmosios instancijos teisme apklausiamas A. T. teigė nukentėjusiajam sudavęs du smūgius ranka ir vieną kartą įspyręs, o kai A. A. atnešė du metalinius strypus ir vieną padavė jam, bandė nukentėjusiajam smogti šiuo strypu, tačiau nepataikė. Tuomet R. V. pašoko, pradėjo bėgti, o kitas nuteistasis – A. A. jį vytis. Paaiškino, kad tuo metu jam (A. T.) pradėjo griaužti akis, dėl ko jis nuėjo į namo vidų jų nusivalyti.

14. Kaip matyti, pirmą kartą duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu visi nuteistieji R. V. sužalojimo aplinkybes nurodė abstrakčiai, jie visi patvirtino sudavę smūgius rankomis, spardę kojomis, A. A. bei A. T. (A. T. – prieš įteikiant galutinį pranešimą apie įtarimą) – taip pat vartoję smurtą naudodami metalinius strypus. Nors šie parodymai buvo duoti po įvykio praėjus tik keliems mėnesiams, parodymai nėra išsamūs, nuteistieji bendrai nurodė tik savo atliktus veiksmus, kitų bendrininkų veiksmų visiškai nekonkretizuodami. Vėliau proceso metu (tiek įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą, tiek pirmosios instancijos teisme) A. T. neigė sudavęs R. V. smūgius metaliniu strypu, teigė bandęs tai padaryti, tačiau nepataikęs, tuo tarpu R. R. ir D. S. pirmosios instancijos teisme teigė, jog po to, kai buvo pradėti naudoti metaliniai strypai, jie patys jokių smurtinio pobūdžio veiksmų nebeatliko. A. A. pirmosios instancijos teisme savo parodymus papildė nurodydamas, jog iš automobilio bagažinės pasiėmus metalinį strypą, jis sudavė kelis smūgius šiuo strypu nukentėjusiajam, be to, kai šis atsistojo ir pradėjo bėgti, A. A. teigia R. V. pasivijęs ir metaliniu strypu sudavęs dar penkis kartus. Kaip matyti iš aptartų parodymų, nuteistieji, pirmojoje apklausoje, vykusioje ikiteisminio tyrimo metu, teigę, jog smurtą nukentėjusiojo R. V. atžvilgiu naudojo visi, neišskirdami vienas kito veiksmų kaip daugiau ar mažiau intensyvių, įteikus jiems pranešimą apie įtarimą padarius labai sunkų nusikaltimą, savo parodymus pakoregavo, A. A. atitinkamai nurodydamas savo veiksmus kaip intensyviausius, kiti nuteistieji – paaiškindami, jog nukentėjusiajam sudavė tik po kelis smūgius ranka ar spyrė, taigi sužalojimų, kurie nurodyti kaltinime, padaryti negalėjo. Pirmosios instancijos teisme A. A. vėlgi tvirtino, neva smūgius nukentėjusiajam, dėl kurių buvo sunkiai sutrikdyta šio asmens (R. V.) sveikata, sudavė būtent jis – metaliniu strypu, kuomet kiti nuteistieji smurto nukentėjusiojo atžvilgiu jau nebenaudojo. Tokią įvykių versiją dėl smurtinių veiksmų (sukėlusių sunkiausias pasekmes) R. V. atžvilgiu nurodė ir kiti nuteistieji – A. T. teigė metaliniu strypu nukentėjusiajam nepataikęs (dėl šio asmens aktyvių, gynybinio pobūdžio veiksmų), R. R. nurodė, jog pradėjus naudoti strypus, jis pats smurto jau nebenaudojo, tuo tarpu D. S. teigė, kad po smūgių sudavimo ir spyrių jis nuėjo valytis akių į namą (nors ikiteisminio tyrimo metu teigė, neva akių valytis ėjo dar prieš smūgių sudavimą). Toks nuteistų asmenų parodymų nenuoseklumas kelia abejonių šių parodymų tikrumu. Be to, tokias (nuteistųjų nurodytas) nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes paneigia nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų R. Š. bei E. G. parodymai, duoti tiek šiuos asmenis apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

15. Liudytojas R. Š. paaiškino, jog 2019 m. liepos 15 d. į jo sodybos kiemą įvažiavo automobilis su keturiais asmenimis, iš kurio išlipę A. A. ir R. R. pirmiausia papurškė nukentėjusiajam dujų, o po to pradėjo R. V. mušti. Tuomet iš automobilio išlipo bei fizinį smurtą pradėjo naudoti ir kiti du atvykę asmenys. Pradėjus vartoti fizinį smurtą nukentėjusysis dar paklausė, kodėl nuteistieji taip elgiasi, į ką D. S. ir A. T. atsakė, jog R. V. prisikalbėjo, kad jiems atsibodo nukentėjusįjį dvi savaites vaikytis („gaudyti“). Po to A. T. įstūmė R. Š. į namo koridorių ir pasakė šiam nesikišti bei laikė užrėmęs duris. Kaip teigė šis liudytojas (R. Š.), negalėdamas išeiti jis nuėjo į virtuvę ir pro langą matė, kaip visi keturi atvykę asmenys (nuteistieji) mušė nukentėjusįjį naudodami metalinius strypus, R. V. dejavo, dengėsi rankomis veidą. Nors matė du metalinius strypus, tačiau nuo suduodamų smūgių strypai iškrisdavo iš mušančiųjų rankų, tuomet juos paimdavo kiti ir šiais strypais smurtaudavo nukentėjusiojo atžvilgiu. Pamatęs visus keturis asmenis prie R. V. (t. y. suprasdamas, jog namo durys nebėra užremtos ir jis galės išeiti), R. Š. teigia išbėgęs į kiemą ir išgirdęs D. S. bei A. T. sakant, jog reikia nunešti nukentėjusįjį į automobilį ir išvežti („velkam jį į mašiną ir išvežam“). Liudytojas nurodė sušukęs, kad nuteistieji paliktų R. V. ir pribėgo prie nukentėjusiojo. Tuomet A. T. ir D. S. nubėgo į namo vidų ir pasiėmę rankšluostį juo valėsi. Po to visi keturi išvažiavo.

16. Liudytojas E. G. nurodė nematęs, kada į kiemą įvažiavo automobilis. Vienu momentu teigia pamatęs, kaip fizinį smurtą gulinčio žmogaus atžvilgiu naudoja keturi asmenys, į smurtinių veiksmų pusę žvilgtelėdavo (kadangi bijojo) tik kartais, patvirtino, kad fizinį smurtą naudojo visi keturi. Girdėjo R. V. dejones, mušančiųjų vartojamus necenzūrinius žodžius. Vienu metu liudytojas teigia pamatęs, kaip du asmenys nubėgo prie automobilio bagažinės ir pasiėmė (du) metalinius strypus. Tuo metu nukentėjusiojo nematė, vėliau jį pamatė jau kitoje vietoje – tarp namo ir alpinariumo, kur šio asmens atžvilgiu vėl smurtavo visi keturi nuteistieji. Paaiškino, jog matė, kad R. V. metaliniais strypais mušė du asmenys, o kiti du tuo metu buvo šalia. Dėl aplinkybės, jog strypus naudojo tik du asmenys, nėra įsitikinęs, kadangi visą laiką smurtinių veiksmų nestebėjo.

Žemesnės instancijos teismas

17. Savo parodymus abu šie liudytojai patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, detaliai paaiškindami įvykių eigą, parodydami smurto vartojimo vietas (1 t., b. l. 181-193, 2 t., b. l. 25-38).

18. Liudytojų R. Š. ir E. G. parodymai patvirtina kelias svarbias aplinkybes dėl nukentėjusiojo R. V. sužalojimo aplinkybių. R. Š. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė vietą, kur R. V. buvo papurkšta dujomis ir kur visi keturi nuteistieji naudojo smurtą jo atžvilgiu (tuo metu R. Š. vis dar buvo kieme, visai šalia įvykio vietos). Po to liudytojas buvo įstumtas į namo vidų, todėl įvykį stebėjo pro virtuvės langą, kuomet kaip smurto naudojimo vietą nurodė arčiau namo durų esančią kiemo dalį, šioje vietoje liudytojas nurodė matęs, kaip visi keturi nuteistieji suduoda nukentėjusiajam metaliniais strypais. Taigi R. Š. nurodė dvi smurto naudojimo vietas, patvirtino abejose šiose vietose matęs, kaip visi keturi nuteistieji smurtauja nukentėjusiojo atžvilgiu, iš pradžių jį mušdami rankomis ir kojomis (pirmojoje vietoje), po to – ir metaliniais strypais (antrojoje vietoje, arčiau namo durų) (1 t., b. l. 182-193). Liudytojas E. G. parodymų patikrinimo vietoje metu, kaip ir R. Š., negalėjo tiksliai identifikuoti metalinius strypus naudojusių asmenų, tačiau nurodė dvi vietas, kuriose matė smurtaujančius asmenis su metaliniais strypais – vietą, kurioje nukentėjusiajam buvo papurkšta dujų (nurodė matęs asmenis su metaliniu strypu) bei antrąją smurto naudojimo vietą arčiau namo durų (kurioje matė vieną asmenį užsimojusį metaliniu strypu, parodymų patikrinimo vietoje protokolo 8, 9 nuotraukos, 2 t., b. l. 35). Taigi iš liudytojo E. G. parodymų matyti, jog metaliniai strypai nukentėjusiajam žaloti buvo naudojamos ne tik antrojoje smurto naudojimo vietoje arčiau namo durų, kurioje strypus nurodė matęs ir liudytojas R. Š., bet ir pirmojoje, t. y. vietoje, kur nukentėjusiajam buvo papurkšta dujų.

19. Smūgių metaliniais strypais sudavimas šioje byloje inkriminuotas tik A. T. ir A. A.. Pastarasis šios aplinkybės neneigia, kaip jau minėta anksčiau, įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą ir toliau proceso metu A. A. tvirtino metaliniu strypu nukentėjusiajam sudavęs tiek pirmojoje smurto naudojimo vietoje (t. y. kur tik išlipę iš automobilio A. A. ir R. R. papurškė R. V. dujų), tiek antrojoje, arčiau namo durų, iš kurios, šio nuteistojo teigimu, po pirmųjų smūgių metaliniu strypu sudavimo R. V. nubėgo ir kur jį pasivijęs toliau vienas pats smūgius sudavinėjo tik A. A.. Tačiau tokią įvykių versiją, neva arčiau namo durų prieš nukentėjusįjį smurtavo vienas A. A., suduodamas R. V. smūgius metaliniu strypu, paneigia liudytojų R. Š. ir E. G. parodymai. Liudytojas R. Š., kuris matė įvykio pradžią (dujų papurškimą, pirmųjų smūgių sudavimą), buvo įstumtas į namo vidų, taigi kol nuėjo iki virtuvės lango, dalies įvykio nematė. Kaip galima spręsti, būtent šiuo momentu nuteistieji A. A. ir A. T. pasiėmė iš automobilio bagažinės metalinius stypus (tai pripažino ir patys nuteistieji, patvirtino matęs ir liudytojas E. G.). Paėmus stypus, prieš nukentėjusįjį buvo toliau smurtaujama (pirmojoje smurto naudojimo vietoje), vėliau tam tikru momentu nukentėjusysis R. V., kaip tai nurodo nuteistieji, atsistojęs nubėgo kelis metrus, atsidurdamas arčiau namo durų, kur buvo antroji smurto naudojimo vieta. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad šioje vietoje smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu atliko jau tik vienas iš nuteistųjų – A. A., tačiau liudytojas R. Š. patvirtino, jog pro virtuvės langą aiškiai smurtaujančius (šioje vietoje) matė visus keturis asmenis (įvykio vietos matomumas, kaip matyti iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo, šioje vietoje yra išties geras). Nors liudytojas E. G. antrojoje smurto naudojimo vietoje nurodė matęs tik vieną metaliniu strypu užsimojusį asmenį, atsižvelgiant į tai, kad E. G. patvirtino stengęsis (iš baimės) įvykio nestebėti, atsisukdavo tik retkarčiais, tokia liudytojo nurodyta aplinkybė nepaneigia R. Š. parodymų, jog metalinius strypus antrojoje smurto naudojimo vietoje naudojo ne vienas asmuo. Papildomai įvertinus nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes (kuomet A. A. ir A. T. patvirtino naudoję metalinius strypus, be to strypus jų rankose ikiteisminio tyrimo metu patvirtino matęs ir R. R.), galutinis įtarimas ir vėliau kaltinimas jiems buvo suformuluotas smūgių metaliniais strypais sudavimą inkriminuojant tik šiems dviem nuteistiesiems. Aptarti liudytojų E. G. ir R. Š. parodymai patvirtina, jog A. A. ir A. T. sudavinėjo metaliniais strypais ir tai darė tiek pirmojoje smurto naudojimo vietoje, tiek antrojoje – arčiau namo durų. Tuo pačiu metu, abejose smurto naudojimo vietose, rankomis ir kojomis R. V. atžvilgiu smurtavo ir kiti du nuteistieji, D. S. ir R. R. – kaip jau minėta, visus keturis smurtaujančius asmenis liudytojas R. Š. patvirtino matęs tiek pirmojoje smurto naudojimo vietoje, kuomet pats liudytojas dar buvo lauke, tiek antrojoje, arčiau namo durų, kuomet įvykį šis liudytojas stebėjo pro langą.

20. Aplinkybė, jog ir kitu du nuteistieji smurtavo tuo metu, kai A. A. ir A. T. mušė nukentėjusįjį metaliniais strypais, paneigia gynėjo skunde keliamą versiją, neva A. A. smūgiai metaliniu strypu buvo vykdytojo ekscesas (2.5. punktas). Vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokių veiksmų, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kvalifikuotą to nusikaltimo rūšį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-895/2017). Tuo tarpu R. R. ir D. S., net ir matydami kaip kiti kartu su jais atvykę asmenys (A. T. ir A. A.) smurtaudami naudoja metalinius strypus, toliau tęsė savo smurtinius veiksmus, kas rodo pastarųjų pritarimą naudoto smurto pobūdžiui bei jo intensyvumui.

21. Šioje byloje teismas neturi galimybės, kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose, tiksliai identifikuoti kiekvieno iš nuteistųjų veiksmų – liudytojas R. Š., kurio parodymai proceso metu buvo nuoseklūs ir kuris neturi jokio suinteresuotumo šios bylos baigtimi, nurodė matęs, kaip R. V. atžvilgiu pakankamai intensyviai smurtauja visi keturi nuteistieji, tiek pirmojoje smurtavimo vietoje (kurioje nukentėjusiajam buvo papurkšta dujų), tiek antrojoje, arčiau namo durų. Aplinkybę, jog smurtavo visi keturi nuteistieji patvirtino ir liudytojas E. G.. Tačiau nei vienas iš šių liudytojų negalėjo tiksliai identifikuoti kiekvieno nuteistojo smurtinių veiksmų skaičiaus ir veiksmų atlikimo vietos. Todėl ikiteisminio tyrimo metu papildomai įvertinus A. A., A. T., D. S. ir R. R. parodymus dėl metalinių strypų panaudojimo, visiems nuteistiesiems buvo bendrai inkriminuoti smūgiai rankomis ir spyriai kojomis, o A. A. ir A. T. – ir smūgiai metaliniais strypais (kaip nurodyta kaltinime ir skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje – metalinėmis lazdomis). Nagrinėjamu atveju nuteistųjų parodymai viso proceso metu nebuvo tiek nuoseklūs ir išsamūs, tiek ir patikimi bei nekeliantys abejonių, jog jais remiantis būtų galima koreguoti pareikštą kaltinimą (taip pat ir priimant nuosprendį) dėl kiekvieno nuteistojo smurtinio pobūdžio veiksmų skaičiaus. Po įvykio D. S. ir A. T. sugrįžo į R. Š. sodybą (šis liudytojas patvirtino, jog nuteistieji atėjo išvykus policijos pareigūnams), siekdami išsiaiškinti, kokius parodymus liudytojai davė apie įvykio aplinkybes, kas rodo jų suinteresuotumą neatskleisti visų įvykio detalių. Vėliau, kaip jau minėta, nuteistasis A. A. bandė prisiimti kaltę dėl nukentėjusiojo sužalojimo, nurodydamas, jog visus smūgius (metaliniu strypu), dėl kurių R. V. sveikata buvo sutrikdyta sunkiai, atliko jis, nepagrįstai sumenkindamas kitų nuteistųjų vaidmenį (atitinkamai savo vaidmenį bandė sumenkinti ir kiti nuteistieji, teigdami, neva sudavė tik po kelis smūgius), kai tuo tarpu tiek liudytojas R. Š., tiek liudytojas E. G. patvirtino matę, kaip smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu intensyviai atlieka visi keturi nuteistieji, neišskirdami nei vieno iš jų kaip aktyviausio. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, jog aprašant nusikalstamos veikos aplinkybes šios buvo nurodytos tokios, kokias objektyviai (pagal bylos duomenis) pavyko nustatyti ir kurios nekelia abejonių.

22. Aplinkybę, jog nukentėjusiojo atžvilgiu pakankamai intensyviai smurtavo visi keturi nuteistieji, patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Specialistas R. Ž., konkretizuodamas įrankius, kuriais buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiajam, nurodė, jog odos kraujosruvos kaktos dešinėje, dešiniame užausyje pagal pobūdį galėjo būti padarytos avalynės paviršiumi, pavyzdžiui avalynės padu (7 t., b. l. 47, 48). Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų tarnybos 2019 m. spalio 7 d. specialisto išvadoje Nr. 50-(786)-IS1-727 nurodyta, jog užfiksuoti avalynės pėdsakai yra palikti panašaus tipo avalyne, kaip ir tyrimui pateikta D. S. naudota avalynė „Prada“ (8 t., b. l. 6-9). Nors pats D. S. įvykio dieną teigė buvęs su šlepetėmis, liudytojas R. Š., nors dėl šios aplinkybės ir nebuvo įsitikinęs, nurodė, jog D. S. įvykio metu visgi dėvėjo sportinę avalynę. Taigi aptarti įrodymai (specialisto paaiškinimas bei specialisto išvada), vertinant juos kartu su liudytojo R. Š. parodymais dėl intensyvaus visų nuteistųjų, tame tarpe ir D. S., smurto, pastarojo dėvėtos avalynės įvykio metu, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, jog D. S. smūgius sudavė bei spardė nukentėjusįjį R. V. ne tik į kojas ir sėdmenis, bet ir į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, kas tik patvirtina ne tik šio nuteistojo naudoto smurto intensyvumą, bet ir D. S. numatymą galimybės atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (tame tarpe ir sunkiems).

23. Liudytojas R. Š. duodamas parodymus taip pat nurodė, jog iš karto po įvykio, baigę naudoti smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, A. T. ir D. S. įbėgo į namo vidų ir pasiėmę rankšluostį, juo valėsi. Nors liudytojas nenurodė, ką konkrečiai valėsi nuteistieji, iš R. Š. parodymų apie tai, kad namo virtuvėje, toje vietoje, kurioje stovėjo A. T. ir D. S. tuo metu, kai naudojo rankšluostį, buvo rasta kraujo dėmių, galima daryti išvadą, jog šie nuteistieji valė (nuo rankų, kitų kūno, drabužių vietų) būtent nukentėjusiojo kraują. Tuo tarpu D. S., teigdamas, kad į namo vidų ėjo nusivalyti į akis patekusias dujas, nebuvo nuoseklus – kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtino, jog valytis akių ėjo dar prieš smurtinių veiksmų nukentėjusiajam atlikimą, tuo tarpu teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė į vidų ėjęs jau po smūgių sudavimo (kitiems nuteistiesiems dar smurtaujant). Be to, abiem atvejais nurodė, neva į vidų ėjo kartu su liudytoju R. Š., kurio ir paprašė rankšluosčio. Tuo tarpu A. T. nurodė į namo vidų nuėjęs tuo metu, kai R. V. atsistojo ir pradėjo bėgti, o A. A. jį vytis. Tačiau tokius nuteistųjų parodymus paneigia liudytojo R. Š. (kurio parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti) nurodytos aplinkybės, jog į namą D. S. ir A. T. užėjo kartu, jau po smurto panaudojimo, t. y. kai smurtinio pobūdžio veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo nutrūkę (pasibaigę). R. V. padarytų sužalojimų vieta, jų pobūdis bei liudytojų R. Š. ir E. G. parodymai dėl didelio kraujo kiekio patvirtina, jog nukentėjusysis dėl suduotų smūgių smarkiai kraujavo, taigi A. T. ir D. S., teisėjų kolegijos vertinimu, į namo vidų užėjo nusivalyti po smūgių sudavimo užtiškusį (nukentėjusiojo R. V.) kraują, o ne į akis pakliuvusių dujų, kas vėlgi patvirtina, jog šie asmenys smurto vartojimo metu buvo pakankamai aktyvūs, buvo pakankamai arti nukentėjusiojo.

24. Priešingai nei teigiama D. S. apeliaciniame skunde, šioje byloje nenustatyta aplinkybė, jog R. V. kairio blauzdikaulio viršutinės ir apatinės dalies atviri skeveldriniai lūžiai buvo padaryti naudojant būtent metalines lazdas (3.5. punktas). Valstybinės medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 801/2019(05) nurodyta, jog visi R. V. nustatyti sužalojimai buvo padaryti kietais bukais daiktais, galimai kojomis, rankomis, kietais bukais įrankiais (7 t., b. l. 44, 45). Atsakydamas į pateiktus klausimus specialistas R. Ž. pažymėjo, jog kraujosruvos kaktos dešinėje, dešiniame užausyje pagal pobūdį galėjo būti padarytos avalynės paviršiumi, tuo tarpu visi kiti sužalojimai padaryti kietais bukais ir ribotą paviršių turinčiais daiktais, tačiau šiuose sužalojimuose požymių, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti žalojusį daiktą, nenustatyta (7 t., b. l. 47, 48). Nors tikimybė, jog atviri kaulų lūžiai atsirado būtent dėl smūgių metaliniais strypais sudavimo, šiuo atveju ir yra didesnė, įrodymų, neabejotinai patvirtinančių tokią išvadą, byloje nėra.

25. Aplinkybė, jog teismas neturi galimybės konkretizuoti kiekvieno nuteistojo suduotų smūgių ir dėl šių smūgių sukeltų sužalojimų, šiuo atveju nesudaro kliūčių jų visų veiksmus kvalifikuoti kaip sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą pagal BK 135 straipsnį, kadangi nusikalstama veika buvo padaryta veikiant bendrininkų grupe. Atvykę į R. Š. sodybą iš automobilio visi keturi nuteistieji išlipo praktiškai tuo pačiu metu: pirma – A. A. ir R. R., netrukus – D. S. ir A. T.. Siekdami apriboti galimybę nukentėjusiajam pasipriešinti, A. A. ir R. R. iš karto papurškė R. V. dujų (beje, dujų balionėlius šie asmenys turėjo rankose jau lipdami iš automobilio), kas rodo jų siekų apriboti nukentėjusiojo pasipriešinimą, pasiruošimą smurtiniams veiksmams. Nuteistųjų ketinimą patvirtina ir smurto pradžioje D. S. bei A. T. išsakytos frazės nukentėjusiajam, jog pastarasis žino smurtavimo prieš jį priežastį bei tai, kad nuteistiesiems atsibodo R. V. dvi savaites vaikytis, jo ieškoti. Tokių frazių išsakymas, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, jog smurtas prieš nukentėjusįjį nebuvo atsitiktinis, o buvo planuotas. Iš pradžių smurtinius veiksmus nukentėjusiojo R. V. atžvilgiu visi keturi nuteistieji atliko rankomis ir kojomis, vėliau A. A. ir A. T. smurtaujant panaudojo ir metalinius strypus. Kiti du nuteistieji tokiam smurto pobūdžiui (panaudojant metalinius strypus) pritarė, kadangi savo smurtinių veiksmų nenutraukė, o juos tęsė. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad kuris nors iš nuteistųjų būtų paprieštaravęs tokio pobūdžio smurtiniams veiksmams, siekęs juos nutraukti, įkalbinėjęs savanoriškai baigti daromą nusikalstamą veiką, pasitraukęs iš įvykio vietos ar bent jau kvietęs pagalbą sunkiai sužalotam R. V.. Atvirkščiai, nutraukus smurtinius veiksmus D. S. ir A. T. išsakyti žodžiai „velkam jį (nukentėjusįjį) į mašiną ir išvežam“, teisėjų kolegijos vertinimu, ne tik nereiškia jų siekio nugabenti R. V. į gydymo įstaigą, bet priešingai, rodo, jog nuteistieji galimai norėjo nusivežti nukentėjusįjį į vietą, kurioje smurtinio pobūdžio veiksmai būtų tęsiami toliau, o medicininė pagalba būtų dar sunkiau prieinama. Toks jų ketinimas nebuvo įgyvendintas tik dėl aktyvaus liudytojo R. Š. prieštaravimo, kuris nurodė reikalavęs palikti R. V.. Jog nuteistieji nebuvo suinteresuoti pagalbos nukentėjusiajam suteikimu (kaip teigia jie patys) patvirtina ir liudytojo E. G. parodymai apie tai, jog lipdami į automobilį nuteistieji nurodė skambinti ne į Biržus, o į Pasvalį, t. y. greitąją pagalbą kviesti iš miesto, esančio toliau nuo įvykio vietos.

26. Kolegijos nuomone, išdėstyti įrodymai patvirtina, kad nuteistųjų veiksmus sąlygojo pyktis dėl R. V. apkalbų apie nuteistuosius A. A. ir A. T., jų veiksmus sujungė bendras motyvas – noras pamokyti, nubausti R. V., taigi akivaizdu, jog jie veikė išvien, turėdami bendrą tikslą sumušti nukentėjusįjį, matydami vienas kito veiksmus ir jiems pritardami, galimybę atsirasti įvairiems jų pavojingos veikos padariniams (padarant bet kokio masto sveikatos sutrikdymą) numatydami bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuodami ir vienodai norėdami bet kurio iš jų atsiradimo, tai yra veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia (skundžiamame nuosprendyje nurodyta tik nuteistųjų kaltės forma (tyčia), nepagrįstai nedetalizuojant jos rūšies). Įgyvendinę bendrą sumanymą, nuteistieji visi kartu iš nusikaltimo vietos pasišalino. Įvertinusi visas aptartas aplinkybes ir nuteistųjų veiksmus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog A. A., R. R., D. S. ir A. T. veikė bendrininkų grupe, taigi jų veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį bei jo dalį.

Dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo

27. Apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl kvalifikuojančio požymio (sveikatos sutrikdymo itin žiauriai) nustatymo nuteistųjų veiksmuose pažymint, jog suduotų smūgių skaičius bei smurto trukmė nerodo veikimo itin žiauriai (2.7., 3.2. punktai). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik R. V. suduotų smūgių skaičių, bet ir padarytų sužalojimų pobūdį, vietą, panaudotus įrankius, specialisto paaiškinimus dėl šių sužalojimų bei liudytojų V. D. ir A. Ž. parodymus dėl R. V. būklės (savijautos) gabenant jį į gydymo įstaigą.

28. BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinto kvalifikuojamojo požymio – sunkaus sveikatos sutrikdymo kankinant ar kitaip itin žiauriai – turinys baudžiamajame įstatyme nėra atskleistas, kaip ir kitų požymių aiškinimas jis pateikiamas teismų praktikoje. Sunkus sveikatos sutrikdymas itin žiauriai nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius bei kitas aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2014, 2K-193-507/2015, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-377-449/2019). Aplinkybių, kvalifikuojančių atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą, sąrašas yra identiškas nužudymą kvalifikuojantiems požymiams, todėl sprendžiant dėl sveikatos sutrikdymo itin žiauriai aktuali ir kasacinio teismo praktika nužudymo bylose. Nužudymas itin žiauriai suprantamas kaip veika, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14/2012). Kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su nužudymo būdu, t. y. ar jis suvokė, kad nužudo itin žiauriai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253/2011, 2K-146/2014, 2K-55-699/2017). Nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-1073/2018).

29. R. V. sužalotas suduodant (spiriant) jam ne mažiau kaip dvidešimt du smūgius, dalis trauminių poveikių buvo padaryta naudojant kūną žalojančius įrankius (du metalinius strypus). Iš specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam buvo nustatyti sužalojimai veide (kraujosruvos kaktoje, skruostuose, dešinės akies vokuose, užausyje, viršutinėje lūpoje), sulaužyta nosis (nustatytas nosies kaulų skeveldrinis lūžis), išniro pirštas, dalis trauminių poveikių sukėlė eilę kaulų lūžių, dalis kurių buvo atviri (nustatyti kairio alkūnkaulio skersinis lūžis, dešinio šeivikaulio apatinio galo lūžis, kairio blauzdikaulio viršutinės ir apatinės dalies atviras skeveldrinis lūžis ir kairio šeivikaulio apatinės dalies atviras skeveldrinis lūžis).

30. Liudytojas E. G. patvirtino, jog nukentėjusįjį iš karto po įvykio dėl patirtų sužalojimų netgi buvo sunku atpažinti – visas jo veidas buvo sudaužytas, pasruvęs krauju, R. V. šaukė, jog jam skauda kojas. Liudytojas A. Ž., greitosios medicinos pagalbos specialistas, nurodė, jog atvykus į vietą rado kieme gulintį, sumuštą žmogų, jo veidas buvo stipriai sužalotas, akys užtinusios, jis praktiškai nieko nematė, kūnas nusėtas mėlynėmis. Nuvežė nukentėjusįjį į gydymo įstaigą Biržuose, tačiau ten, įvertinę šio asmens stovį, medikai liepė skubiai jį vežti į Panevėžio ligoninę. Gabenant nukentėjusysis nuolat dejavo, prašė suleisti jam vaistų nuo skausmo, tačiau nors ir suleido morfijaus, jam (R. V.) vis tiek skaudėjo, jis dejavo, todėl vaistų leido papildomai. Nurodė, jog atvejų su tokio pobūdžio sužalojimais pasitaiko labai retai. Liudytojas V. D., greitosios medicinos pagalbos vairuotojas-sanitaras, taip pat patvirtino, jog nukentėjęs asmuo buvo labai stipriai sužalotas, kruvinas. Paaiškino, jog iškvietimų dėl sužalojimų būna dažnai, tačiau šis atvejis buvo išskirtinis dėl sužalojimų gausumo, pobūdžio, vežant šį asmenį, truputį krestelėjus automobiliui R. V. šaukė iš skausmo.

31. Aptarti liudytojų A. Ž. bei V. D. parodymai patvirtina, jog R. V. jautė itin didelį skausmą, patyrė stiprias fizines kančias. Nors smurtiniai veiksmai nesitęsė ilgai (liudytojas R. Š. nurodė, jog įvykis truko dešimt minučių, liudytojas E. G. nurodė, kad smurtas truko keletą minučių), smurto trukmė teisėjų kolegijos vertinimu nesudaro kliūčių nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Nors ir netruko ilgai, smurtas buvo išties intensyvus – prieš vieną nukentėjusįjį smurtavo keturi asmenys, smūgius jie sudavinėjo rankomis, spardė, vėliau smurtiniams veiksmams atlikti panaudojo ir du metalinius strypus, kas žymiai padidino smūgių stiprumą, jėgą. Kaip jau minėta, nukentėjusysis R. V. tiek įvykio vietoje, tiek vežamas į gydymo įstaigas iš skausmo nuolat dejavo, šaukė, sumažinti patiriamo skausmo nepadėjo ir jam leidžiami nuskausminamieji vaistai. Didžiules fizines kančias patvirtina ir sužalojimų pobūdis (šešiose vietose lūžę kaulai, du iš šių lūžių – atviri). Jog nuteistieji siekė sukelti nukentėjusiajam kuo didesnį fizinį skausmą patvirtina ir jų išsakytos frazės po smurto pabaigos (ketinimas išsivežti R. V., nurodymas pagalbą kviesti iš toliau nuo įvykio vietos esančio miesto). Pažymėtina, kad itin žiaurų nusikalstamos veikos pobūdį nulemia kaltininko veiksmų kryptingumas ir tyčia. Kaip matyti iš nuosprendyje išdėstytų aplinkybių, visi nuteistieji objektyviai arba patys atliko tokius veiksmus, kad nukentėjusiajam R. V. sukeltų kuo didesnį skausmą, arba matydami tokius veiksmus ne tik jų nestabdė, bet ir patys toliau smurtavo. Taigi BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytas kvalifikuojantis požymis – sveikatos sutrikdymas itin žiauriai – nuteistiesiems kvalifikuotas pagrįstai.

Dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo

32. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos (sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė) neinkriminuojamos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2011, 2K-314/2012, 2K-475/2012, 2K-120-628/2018, 2A-2-458/2021).

33. Motyvuodamas šį kvalifikuojantį požymį pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog A. A. ir M. T. teisme pateiktas R. V. sužalojimo motyvas (jog jis apkalbėjo nuteistuosius, neva šie veža savo žmonas į užsienį dirbti prostitutėmis) yra neįtikinantis, nepatvirtintas jokiais bylos duomenimis. Teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos negalima jam perkelti, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai (in dubio pro reo). Visi nuteistieji, duodami parodymus apie įvykį ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog R. V. apkalbėjo nuteistuosius A. A. bei A. T., neva jie daro nusikalstamas veikas. Šias apkalbas nuteistieji konkretizavo pirmosios instancijos teisme nurodydami, jog R. V. žmonėms pasakojo, neva A. A. ir A. T. veža savo žmonas į užsienį užsiimti nelegalia veikla (dirbti prostitutėmis), apie šias apkalbas nurodė žinoję ir R. R. bei D. S.. Kaip motyvą R. V. sužalojimui nuteistieji nurodė būtent šias apkalbas. Pažymėtina, jog liudytojas R. Š. taip pat patvirtino girdėjęs, jog smurto pradžioje A. T. ir D. S. nurodė R. V., jog šis prisikalbėjo ir žino, dėl ko prieš jį vartojamas smurtas, sakė, kad jau dvi savaites jo (nukentėjusiojo) ieško. Pirmosios instancijos teismo vertintas R. V. ir D. S. sutuoktinės tėvo V. C. pokalbio turinys taip pat patvirtina, jog nukentėjusysis apie šias apkalbas žinojo.

34. Nuteistųjų parodymai apie girdėtas apkalbas jų atžvilgiu bei liudytojo R. Š. nurodytos aplinkybės dėl smurto pradžioje jų išsakytų frazių patvirtina, jog tarp nuteistųjų A. A. ir A. T. bei nukentėjusiojo buvo kilę asmeniniai nesutarimai, apie juos žinojo ir kiti du nuteistieji, taigi pagrindo išvadai, jog nuteistieji veikė dėl chuliganiškų paskatų, be jokios priežasties, šiuo atveju nėra. Teismas neturi galimybės nustatyti, ar smurto panaudojimo priežastis buvo mažareikšmė ir ar ji apskritai egzistavo – nukentėjusysis parodymų šioje byloje nedavė, aplinkybių dėl galimų apkalbų nei patvirtino, nei paneigė. Pažymėtina, kad jau vertinant vien tik pasakytą frazę, jog nuteistiesiems nusibodo dvi savaites R. V. „gaudyti“ (ieškoti), akivaizdu, kad tokio elgesio (ieškojimo) priežastis turėjo būti šiems asmenims svarbi. Atsižvelgiant į tai, kad visos abejonės turi būti aiškinamos nuteistųjų naudai, nepaneigus pateiktos versijos dėl smurtavimo priežasties, nuteistųjų veika iš BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktų turi būti perkvalifikuojama į BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą, iš nusikalstamos veikos aprašymo atitinkamai pašalinant šias aplinkybes: jog nuteistieji smurtavo iš chuliganiškų paskatų, turint mažavertę dingstį – tariamai nukentėjusiojo R. V. apie A. T. ir A. A. paskleistas tikrovės neatitinkančias kalbas, elgiantis įžūliai, pašalinių asmenų akivaizdoje, niekinant elementarias moralės ir elgesio normas, demonstruojant kiekybinį pranašumą ir nepagarbą bei priešpastatant save aplinkiniams ir nukentėjusiajam (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės

35. Nuteistasis D. S. nukentėjusiojo apkalbas apie A. A. ir A. T. skunde įvardija kaip provokuojantį ar rizikingą elgesį ir prašo pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (3.3. punktas).

36. Remdamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktu teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimąjį giminaitį, buvo smurtiniai ar kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Taigi ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nustatoma, kad provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys turi įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-3-648/2021).

37. Kaip patvirtino liudytojas R. Š., nuteistieji pradėjo smurtauti tik išlipę iš automobilio, joks pokalbis tarp pastarųjų ir nukentėjusiojo R. V. neįvyko, taigi paties įvykio metu nukentėjusysis neatliko jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę nuteistuosius jį sužaloti. Net ir teigiant, kad R. V. iš tikrųjų apkalbėjo A. A. ir A. T., tai nereiškia, kad dėl tokių apkalbų nuteistieji galėjo imtis neteisėtų veiksmų ir naudoti nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą. Taigi pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, šiuo atveju nėra.

Dėl paskirtų bausmių

38. Skirdamas nuteistiesiems bausmes teismas įvertino jų atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose, bei viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte), padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, veikos stadiją – padarytas labai sunkus nusikaltimas, veika tyčinė, baigta. Taip pat įvertinta nuteistųjų asmenybė – ankstesni jų teistumai, skirtos administracinės nuobaudos, šeiminė padėtis, turimas darbas, nuteistųjų charakteristika. Teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, ar asmuo nukentėjusiojo sužalojimui panaudojo specialų įrankį (metalinį strypą), šį įrankį panaudojusiems A. A. ir A. T. skyrė po ketverius metus laisvės atėmimo, o D. S. ir R. R. – po trejus metus laisvės atėmimo. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų, taigi visiems nuteistiesiems buvo skirta mažesnė nei vidurkis laisvės atėmimo bausmė, D. S. ir R. R. – nežymiai viršijanti numatytos bausmės minimumą. Nors nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas ir panaikina vieną kvalifikuojantį veikos požymį (veikos atlikimą dėl chuliganiškų paskatų), šis kvalifikacijos pakeitimas nesumažina nei padarytos veikos, nei nuteistųjų asmenybių pavojingumo. Nuteistieji padarė labai sunkų nusikaltimą, veikdami tyčia itin žiauriai sužalojo nukentėjusįjį R. V.. Teisėjų kolegija pažymi, jog bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo bausmes nuteistiesiems ir paskyrė pagal savo dydį ne per griežtas, teisingas bausmes, kurios atitinka tiek padarytos veikos pavojingumą, tiek nuteistųjų asmenybę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo D. S. ir nuteistųjų A. A., R. R. ir A. T. gynėjo advokato Gedimino Bukausko apeliacinius skundus tenkinti iš dalies: pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 3 d. nuosprendį ir perkvalifikuoti A. A., R. R., A. T. ir D. S. veiksmus iš BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punkto į BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą, paliekant Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 3 d. nuosprendžiu jiems paskirtas bausmes.

Iš nusikalstamos veikos aprašymo pašalinti aplinkybes, jog A. A., R. R., A. T. ir D. S. smurtavo iš chuliganiškų paskatų, turint mažavertę dingstį – tariamai nukentėjusiojo R. V. apie A. T. ir A. A. paskleistas tikrovės neatitinkančias kalbas, elgiantis įžūliai, pašalinių asmenų akivaizdoje, niekinant elementarias moralės ir elgesio normas, demonstruojant kiekybinį pranašumą ir nepagarbą bei priešpastatant save aplinkiniams ir nukentėjusiajam.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Albinas BielskisEvaldas GražysJustas Namavičius