Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Gintaro Godos ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. D. A. ir V. P. bei jų gynėjo advokato I. D. kasacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. A. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą, laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 23 valandos vakaro iki 6 valandos ryto ir neatlygintinai išdirbti 50 valandų per keturis mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. V. P. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – areštu 40 parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams vienam mėnesiui.

Priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Anykščių skyriui solidariai iš A. D. A. ir V. P. 64 440,83 Lt turtinei žalai atlyginti.

Skundžiamas ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis, kuriuo panaikinta Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. nuosprendžio dalis dėl V. P. nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis - V. P. dėl kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, bei panaikintas bausmių subendrinimas BK 63 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. A. D. A. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistosios bei gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. ir A. D. A. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto gauti 109 307,05 Lt didesnę nei priklauso motinystės (tėvystės) pašalpą bei dalį šios nepagrįstai didesnės pašalpos lėšų (64 440,83 Lt) gavo ir pasikėsino įgyti svetimą – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui priklausantį turtą – 44 866,22 Lt, o būtent: 2006 m. rugsėjo 4 d. Anykščiuose, turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti didesnę nei priklauso motinystės (tėvystės) pašalpą, tyčia, žinodami, kad A. D. A. yra nėščia, ir numatydami, kad, vadovaujantis tuo metu galiojusio Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio nuostatomis, pagal kurias motinystės (tėvystės) pašalpos dydis apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas už praeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, motinystės (tėvystės) pašalpa A. D. A. turėtų būti apskaičiuojama pagal jos 2006 m. III ketvirčio draudžiamąsias pajamas, kartu su V. P., vykdančiu UAB „A“ direktoriaus pareigas, susitarė dėl jos įdarbinimo veiklos nevykdančioje UAB „A” direktore ir, pažeisdami Darbo kodekso 186 straipsnio 3 dalies nuostatą bei Akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. redakcija) 22 straipsnio 8 dalį, 2006 m. rugsėjo 4 d. pasirašė darbo sutartį Nr. 1, pagal kurią nuo 2006 m. rugsėjo 5 d. A. D. A. pradeda dirbti UAB „A” direktore, gaudama nepagrįstai nustatytą 10 000 Lt darbo užmokestį. Tokiu būdu neteisėtai ir nepagrįstai pasididinus draudžiamąsias pajamas, nuo kurių A. D. A. bus skaičiuojama motinystės pašalpa, A. D. A. 2006 m. spalio 12 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Anykščių skyriui pateikė prašymą skirti jai motinystės (tėvystės) pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiui, 2007 m. vasario 23 d. ji pateikė prašymą skirti jai motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko iki vienerių metų priežiūros atostogų laikotarpiui, 2008 m. spalio 29 d. pateikė prašymą skirti jai motinystės (tėvystės) pašalpą antrojo vaiko nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiui, o V. P. 2006 m. rugsėjo 4 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Anykščių skyriui pateikė pranešimą apie apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu priėmimą į darbą, 2007 m. sausio 15 d. teikė Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo lėšų finansinę ataskaitą (forma SAM F4) už 2006 m. III ketvirtį ir įrašė joje apie nepagrįstai padidintas A. D. A. draudžiamąsias pajamas, t. y. kad A. D. A. per 2006 m. III ketvirtį gavo 9 048 Lt pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto valdybos biudžetą apskaičiuota 3 074 Lt; taip A. D. A. ir V. P., veikdami vieninga tiesiogine tyčia kartu, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto gauti 109 307,05 Lt didesnę nei priklauso motinystės (tėvystės) pašalpą ir nuo 2006 m. spalio 7 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. išmokėjus A. D. A. dalį motinystės pašalpos, apgaule, savo naudai įgijo didelės vertės 64 440,82 Lt turtą ir pasikėsino užvaldyti 44 866,22 Lt sumą, t. y. padarė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui didelę turtinę žalą.

Kasaciniais skundais nuteistoji A. D. A., V. P. bei jų gynėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos nuosprendžio dalį dėl nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir bylą nutraukti.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ar apibendrinimais, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, apžvalgoje Nr. 40 yra nurodyta: nuosprendyje nusikalstamos veikos būdas, kaltės forma, tikslas, motyvas ir padariniai turi būti aprašomi tiksliai ir aiškiai. <...> Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Ir tik po to nurodomos teismo išvados dėl įrodymų. Tokiai praktikai, kada įrodymai atmetami neišdėsčius teismo išvadas pagrindžiančių įrodymų turinio, nepritartina. <...> Motyvai dėl įrodymų turi būti paremti argumentuota visų įrodymų analize, padarytas išvadas būtina pagrįsti faktiniais duomenimis, ištirtais teisiamajame posėdyje. Teismo išvados dėl kaltinamojo kaltės turi būti pagrįstos ne atskirų įrodymų, o įrodymų viseto analize .

Kasatoriai teigia, kad teismai priimtus nuosprendžius iš esmės grindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgdami ir nevertindami įrodymų visumos bei jų kaltę šalinančių duomenų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, išvardyti įrodymai, tačiau nepateikta išvadų ir motyvų, kurie iš jų patvirtina ar paneigia nusikalstamos veikos sudėties buvimą ir dėl kokių priežasčių vieni kaltinimo duomenys pripažįstami įrodymais, o jiems aiškiai prieštaraujantys atmetami, nepateikti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai.

Būtinasis sukčiavimo objektyvusis požymis yra veikos padarymo būdas - apgaulės panaudojimas. Tai reiškia, kad tam, jog asmens veika būtų kvalifikuota kaip sukčiavimas, būtina nustatyti apgaulės panaudojimo faktą asmeniui įgyjant turtą, turtines teises ir pan. Tuo atveju, jei apgaulės faktas asmens veikoje, jam įgyjant teisę į turtą ar turtinę teisę ir pan., nenustatomas, tokio asmens veika negali būti kvalifikuojama kaip sukčiavimas, nes jo veikoje nėra nustatytas būtinas šio nusikaltimo objektyvusis požymis - nusikaltimo padarymo būdas. Apgaulė - tai sąmoningas pranešimas melagingų, tikrovės neatitinkančių žinių apie tam tikras aplinkybes ir faktus arba jų nuslėpimas. Kasatoriai teigia, kad skundžiamuose nuosprendžiuose V. P. tariamas susitarimas su A. D. A. bei jų tyčia apgaule įgyti turtinę teisę grindžiami prielaida, kad esą jis turėjo žinoti apie šios nėštumą kaip artimas jos giminaitis, nes jo sutuoktinė yra A. D. A. sesuo. Tačiau toks vertinimas visiškai prieštarauja BPK 15 straipsnyje ir BK 248 straipsnio 1 dalyje apibrėžtai artimųjų giminaičių sąvokai. Be to, priešingai nei teigiama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose, ne V. P. priėmė sprendimą priimti A. D. A. į darbą ir nustatyti jai 10 000 Lt atlyginimą. Byloje esančiu tikru, nesuklastotu Bendrovės akcininkų susirinkimo 2006 m. rugsėjo 4 d. protokolu įrodytas faktas, kad toks sprendimas priimtas akcininkų R. M. ir G. N. iniciatyva, jiems turint lemiamą balsą (9968 balsai iš 14 673, kai tuo tarpu V. P. teturėjo 74 balsus). Akivaizdu, kad V. P. veikė tik kaip akcininkų susirinkimo įgaliotas pasirašyti sutartį bendrovės vardu asmuo. Dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo jų (kasatorių) veiksmuose konstatuoti tyčią apgaule įgyti turtinę teisę. Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo keltas ir spręstas klausimas dėl klaidingų, t.y. apgaulingų duomenų pateikimo. Byloje nenustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau - VSDFV) Anykščių skyriui pateikti duomenys yra suklastoti ar žinomai neteisingi. Taigi iš teismų priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių nėra aišku ir suprantama, kokiu būdu realiai V. P. ir A. D. A. veiksmuose pasireiškė apgaulės faktas, nes pateiktų duomenų VSDFV teisingumo ar klaidingumo klausimas net nebuvo keliamas. Teismui konstatavus, kad apgaulė kaltinamųjų veiksmuose pasireiškė ne tuo, jog A. D. A. buvo paskirtas didelis 10 000 Lt darbo užmokestis, o tuo, jog kaltinamoji į darbą buvo priimta bendrovei nevykdant jokios veiklos ir neturint finansinių galimybių kaltinamajai mokėti tokį atlyginimą, darytina išvada, jog vieninteliu kriterijumi, neva patvirtinančiu sukčiavimą, buvo palaikyta aplinkybė, jog A. D. A. į darbą buvo priimta bendrovei nevykdant jokios veiklos. Tai reiškia, jog teismas laikosi pozicijos, kad Bendrovė darbo sutarties sudarymo su A. D. A. metu, t. y. 2006 m. rugsėjo 4 d., nevykdė veiklos, o tai savo ruožtu suponuoja, kad ji net negalėjo būti priimta į direktorės pareigas. Kasatorių nuomone, tokia teismų pozicija yra nepagrįsta ir neteisėta, prieštaraujanti galiojančių teisės aktų reikalavimams ir nepagrindžianti apgaulės, kaip būtinojo šio nusikaltimo objektyviojo požymio. Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad bendrovė turi turėti visuotinį akcininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą - bendrovės vadovą. Pagal Civilinio kodekso 2.82 straipsnio 2 dalį kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą. Šių teisės aktų nuostatos leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad joks juridinis asmuo negali veikti neturėdamas valdymo organo - bendrovės vadovo. Taigi UAB „Anykščių medis" privalėjo turėti vadovą, juo, akcininkų sprendimu, buvo paskirta A. D. A.. Be to, byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Bendrovė jos įdarbinimo metu veiklos nebuvo nutraukusi ir, nors ši buvo pristabdyta, tačiau pradėta siekti Bendrovės veiklą atnaujinti. Byloje esantys įrodymai, t.y. 2006 m. rugsėjo 4 d. akcininkų susirinkimo protokolas, kuriame buvo užfiksuoti akcininkų priimti sprendimai, A. D. A. parengti ir pasirašyti dvišaliai susitarimai su G. S., M. S. individualia įmone, projektavimo darbų sutartis, parengti Bendrovės įstatų projektai, AB Šiaulių banko pažyma, patvirtina, kad Bendrovė ne tik ketino atnaujinti savo veiklą, bet ir tai, jog A. D. A. veikė Bendrovės vardu, t.y. vykdė tiesiogines Bendrovės vadovo funkcijas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visiškai nevertino fakto, kad A. D. A. po 19 darbo dienų susirgo ir objektyviai nebegalėjo tęsti pradėtos Bendrovės atkūrimo veiklos dėl jos medicinos dokumentuose konstatuotų priežasčių (t. 1, b. l. 42-70). Ji kreipėsi dėl motinystės pašalpos nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiui tik 2006 m. spalio 12 d. Šių faktinių aplinkybių ignoravimas taip pat lėmė netinkamą Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų taikymą ir nepagrįstų nuosprendžių priėmimą.

Be to, kasatoriai pažymi, kad BPK 80 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kaip liudytojas negali būti apklausiamas civilinio ieškovo atstovas - dėl aplinkybių, kurias jis sužinojo atlikdamas atstovo pareigas. Kai civiliniu ieškovu yra juridinis asmuo, tai tokio juridinio asmens įgaliotu atstovu gali būti to juridinio asmens vadovas arba įgaliotas darbuotojas. Įgaliotasis atstovas naudojasi tomis pačiomis teisėmis, kurias turi jo atstovaujamasis asmuo. Pagal BPK 264 straipsnį atvykę į teismo posėdį liudytojai jau parengiamojoje teisiamojo posėdžio dalyje yra pašalinami iš teismo salės. Tokio procesinio veiksmo tikslas - užtikrinti išsamų ir teisingą bylos aplinkybių ištyrimą kitoje teisiamojo posėdžio dalyje – tiriant įrodymus. Šioje byloje kaip liudytojai buvo apklausti civilinio ieškovo atstovai A. J. ir J. R., todėl, kaip teigia kasatoriai, yra realios prielaidos teigti, kad jų parodymai teisme buvo duoti jiems jau susipažinus su ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme medžiaga bei sužinojus visas bylos aplinkybes savo atstovaujamoje darbovietėje. Kasatorių nuomone, teismo veiksmai, kai civilinio ieškovo atstovai toje pačioje baudžiamojoje byloje apklausiami kaip liudytojai, vertintini kaip esminis BPK pažeidimas. Be to, teismas, apklausdamas civilinio ieškovo atstovus kaip liudytojus, pažeidė ir BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą įrodymų leistinumo taisyklę - įrodymais baudžiamojoje byloje gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat nurodoma, kad A. D. A. įdarbinimas direktore, jai paskiriant 10 000 Lt atlyginimą, atitiko nuteistųjų A. D. A. ir V. P., tačiau ne bendrovės ir jos akcininkų interesus. Anot teismo, Bendrovė 2006 m. rugsėjo mėn. objektyviai negalėjo mokėti direktorei A. D. A. 10 000 Lt atlyginimo, taigi šis atlyginimas nustatytas nepagrįstai ir neteisėtai. Toks vertinimas, kasatorių nuomone, yra nepagrįstas, nes teismų praktikoje laikomasi teisinės pozicijos, kad Darbo kodekso normos, reglamentuojančios apmokėjimą už darbą, darbo užmokesčio dydį sieja su atlikto darbo kiekiu, kokybe, dirbtu laiku, darbo sąlygomis, darbo paklausos ir pasiūlos rinka, kitais darbo kainą lemiančiais faktoriais, o atlygio už darbą konkretaus dydžio nustatymą laiko darbdavio ir darbuotojo derybų objektu, atsispindinčiu kolektyvinėse ar darbo sutartyse. Darbo kodekso 204, 187 straipsniai reguliuoja darbo užmokesčio minimumą, vidutinį darbo užmokestį, minimalų valandinį atlygį, minimalią mėnesinę algą, bet nereguliuoja maksimalių darbo užmokesčio dydžių. Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.

Bendrovė nebuvo fiktyviai sukurta, darbo užmokestis paskirtajai direktorei buvo sulygtas šalių, t.y. darbdavio - Bendrovės savininkų ir paskirtojo direktoriaus susitarimu, būtent akcininkai savo sprendimu jai paskyrė 10 000 Lt atlyginimą. Teismas taip pat neatsižvelgė į pateiktus dokumentus, kad Bendrovė pradėjo veiksmus veiklai atnaujinti. Kasatoriai pažymi, kad, dar prieš priimant A.D. A. į direktorės pareigas, bendrovės akcininkas suteikė paskolą, kuri buvo panaudota likviduoti įsiskolinimus VMĮ, SoDrai. Be to, buvo sutvarkyta Bendrovės dokumentacija, vyko verslo partnerių ir finansavimo paieška, pradėti projektavimo darbai. Šias aplinkybės teisme patvirtino liudytojai bei banko rašytinė pažyma. Visa tai rodo rimtus akcininkų ketinimus tęsti Bendrovės veiklą. Šiems darbams atlikti reikalingos didelės laiko sąnaudos, todėl 2006 m. rugsėjo 4 d. vykusiame akcininkų susirinkime ir buvo siūlomas direktorius, kuris šiuos darbus turėjo atlikti. Tai pažymėta akcininkų susirinkimo protokole.

Be to, kasatoriai pažymi, kad nagrinėjant bylą teisme prokuratūra neginčijo fakto, jog A.D. A. darbai realiai buvo atlikti. Taip pat iš bylos dokumentų matyti, kad pradėtus bendrovės veiklos atnaujinimo darbus A.D. A. turėjo sustabdyti dėl 2006 m. spalio 2-6 d. prasidėjusios ligos bei iškilusios grėsmės kūdikiui, t.y. dėl objektyvių ir nepriklausančių nuo jos valios aplinkybių. Pagal teismų praktiką analogiškose bylose sukčiavimu galėtų būti pripažinti tik tokie nuteistųjų veiksmai, jeigu būtų įrodyta, jog paskirtoji direktorė Bendrovėje nedirbo jokio darbo, bet atlyginimą gavo. Ta aplinkybė, kad darbų atlikimo faktas nebuvo ginčytas, bei tai, kad nuosprendžiuose akcentuojamas „nepagrįstas atlyginimo padidinimas", suponuoja išvadą, jog teismai pripažino, kad A. D. A. už jos atliekamą darbą turėjo būti mokamas darbo užmokestis. Taigi, vertinant tokią teismo poziciją, keltinas klausimas, kodėl teismai, realiai pripažindami faktą, kad A. D. A. dirbo, tačiau laikydamiesi pozicijos, kad buvo mokamas padidintas atlyginimas, bylos nagrinėjimo metu neanalizavo ir nenustatinėjo, koks tuomet atlyginimas jai turėjo būti mokamas ir koks būtų laikomas tinkamu bei teisingu. Ši aplinkybė galėjo realiai turėti įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir žalos VSDF biudžetui apskaičiavimui, nes žala buvo skaičiuojama ir civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje patenkintas laikantis pozicijos, kad visa motinystės (tėvystės) pašalpa, išmokėta pagal draudžiamas 10 000 Lt atlyginimo pajamas, buvo išmokėta neteisėtai.

Teismo išvada, kad būtent V. P. 2006 m. rugsėjo 4 d. sutartimi priėmė į darbą A.D. A. ir įsipareigojo mokėti jai, kaip direktorei, 10 000 Lt atlyginimą, nepagrįsta ir neteisėta. Pagal LR Akcinių bendrovių įstatymo 36 straipsnio 3 dalį bendrovės vadovą renka bei jo atlyginimą nustato, jeigu bendrovėje nesudaroma valdyba ar stebėtojų taryba, visuotinis akcininkų susirinkimas. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis. Sutartį su bendrovės vadovu bendrovės vardu, jeigu bendrovėje nesudaroma valdyba ar stebėtojų taryba, sudaro visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliotas asmuo. Visuotinis bendrovės akcininkų susirinkimas 2006 m. rugsėjo 4 d. nevyko specialiai vien tam, kad A D. A. būtų priimta į darbą ir jai skirtas atlyginimas draudžiamojo periodo metu. Kaip matyti iš įrašų protokole, visuotinis akcininkų susirinkimas įvyko siekiant atnaujinti realią įmonės ūkinę-komercinę veiklą, tą ir įvykdė priimtoji direktorė A.D. A.. Susirinkimo dienotvarkė nustatyta tvarka buvo paskelbta viešai (laikraštyje „Lietuvos rytas"), susirinkimo metu kiti akcininkai galėjo siūlyti ir patvirtinti kitas kandidatūras, paskirti didesnį ar mažesnį darbo užmokestį. Taigi V. P., pasirašydamas su išrinktąja direktore darbo sutartį, tik vykdė visuotinio akcininko susirinkimo suteiktus įgaliojimus tokią sutartį sudaryti pagal visuotinio akcininkų susirinkimo priimtą sprendimą. Taip pat pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, konstatavę tariamą V. P. ir A. D. A. susitarimą apgaule įgyti turtinę teisę, niekaip nemotyvavo ir nevertino aplinkybės, kad jis turėjo vos 0,5 proc. (9968 prieš 75) balsų visuotiniame akcininkų susirinkime ir niekaip negalėjo daryti įtakos kitiems dviems stambiausiems akcininkams skirti direktore būtent A. D. A. ir nustatyti jai 10000 lt atlyginimą. Kasatoriai pažymi ir tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevertino faktinės aplinkybės, jog A. D. A. po gimdymo atostogų grįžo dirbti į Bendrovę ir tik dėl pablogėjusios sveikatos būklės buvo perkelta dirbti į kitas pareigas su mažesniu atlyginimu dirbti ne visą darbo dieną. Ši aplinkybė nagrinėjamu atveju akivaizdžiai patvirtina darbo santykių tęstinumą ir kartu paneigia jų fiktyvumą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios A. D. A. ir jos gynėjo kasacinis skundas atmestinas, o nuteistojo V. P. ir jo gynėjo - tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis, – tai apgaule savo ar kitų naudai didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės arba didelės mokslinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės įgijimas arba išvengimas didelės turtinės prievolės, arba jos panaikinimas, arba sukčiavimas dalyvaujant organizuotoje grupėje.

Apgaulė yra būtinas sukčiavimo sudėties požymis, todėl taikant BK 182 straipsnį visais atvejais ji turi būti nustatyta.

Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį jis neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia.

Pagal teismų praktiką, jeigu nustatoma, kad asmuo buvo fiktyviai įdarbintas bei ‚Sodrai“ pateikti tikrovės neatitinkantys, fiktyvūs ar suklastoti dokumentai apie tokio asmens darbo faktą, laikotarpį, kurį jis dirbo, ir pajamas, kurie pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas. Sprendžiant, ar motinystės (tėvystės) pašalpa (teisė į tokią pašalpą) įgyjama apgaule, vertinama, ar tokio asmens darbo santykiai buvo fiktyvūs, ar jis realiai dirbo nurodytą darbą bei gavo atitinkamo dydžio darbo užmokestį, ar jį įdarbinusi įmonė vykdė ūkinę-komercinę veiklą ir turėjo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti, ir pan.

Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai konstatavo, kad A. D. A. ir V. P., veikdami bendrininkų grupe, turtinę teisę iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto gauti didesnę nei priklauso motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo apgaule ir dalį jos gavo. Teismų sprendimuose apgaulės požymiai (darbo santykių fiktyvumas, bendrovės jokios ūkinės-komercinės veiklos nevykdymas, objektyvios galimybės mokėti tokio dydžio atlyginimą neturėjimas ir kt.) atskleisti, visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys išanalizuoti ir įvertinti.

Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad kasatoriai, prašydami pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius, kuriais jie pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir bylą nutraukti, iš esmės nesutinka su ištirtų įrodymų vertinimu, ginčija nuosprendžiuose padarytų išvadų, konstatuojant jų veiksmuose apgaulę, pagrįstumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Tai, ar pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad turtinė teisė ir svetimas turtas buvo įgyti panaudojant apgaulę, yra pagrįstos, buvo apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, bylą patikrinęs tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis remiantis nuteistieji pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką – sukčiavimą, yra pagrįstos ir teisingos. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į esminius apeliantų argumentus, kurie pakartoti ir kasaciniuose skunduose, yra atsakyta ir paaiškinta, kodėl jie atmetami.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui. Pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje šios taisyklės, kaip teigia kasatoriai, buvo esmingai pažeistos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

BPK 80 straipsnyje nustatytos aplinkybės, dėl kurių asmenys negali būti apklausiami kaip liudytojai. Pagal šio straipsnio 3 dalį kaip liudytojas negali būti apklausiamas civilinio ieškovo atstovas dėl aplinkybių, kurias jis sužinojo atlikdamas atstovo pareigas. Kasatorių argumentai, kad šie įstatymo reikalavimai buvo esmingai pažeisti, nes bylą nagrinėjant teisme parodymus davė VSDFV Anykščių skyriaus direktorius J. R. ir šio skyriaus darbuotojas A. J., taip pat atmestini kaip nepagrįsti bei neatitinkantys minėtame įstatyme nustatytų draudimų esmės. Teismas, apklausdamas J. R. ir A. J., atlikusį UAB „A“ mokestinį patikrinimą bei bylos nagrinėjimo teisme procese dalyvavusį ne kaip civilinio ieškovo atstovas (civilinio ieškovo atstovu pagal suteiktą įgaliojimą procese dalyvavo N. G.), baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Be to, teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį į tai, kad esminiais BPK pažeidimais laikomi tik tokie šio Kodekso pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad ne tik kad nebuvo prieštaraujama minėtų asmenų apklausai, bet ir aktyviai, tiek patiems kaltinamiesiems, tiek jų gynėjams užduodant jiems klausimus, dalyvaujama įrodymų tyrime.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes remiantis kasatorių nurodytais argumentais naikinti skundžiamus nuosprendžius ir bylą nutraukti nėra pagrindo. Tačiau dėl V. P. priimti nuosprendžiai keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnis 1 dalis). Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Dėl to, jeigu nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų požymių, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Būtinas bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas.

Tai, kad bendrininkų veikos įvertinimas priklauso nuo vykdytojo padarytos veikos, nereiškia, kad bendrininkų atsakomybė visiškai priklauso nuo vykdytojo atsakomybės. Pagal BK 26 straipsnio 1 dalį bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Taigi ir vykdytojas, ir kiti bendrininkai atsako ne už kitų, o už pačių asmeniškai padarytą nusikalstamą veiką. Vykdytojui, o ne visiems bendrininkams inkriminuojamos tik jo suvoktos ir realizuotos kvalifikuotos nusikalstamos veikos aplinkybės.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį, apgaule įgyto turto vertė nustatoma vadovaujantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu. Pagal tame straipsnyje pateiktą išaiškinimą didelės vertės turtas yra turtas, kurio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

Motinystės (tėvystės) pašalpos yra skiriamos ir mokamos vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu bei Vyriausybės tvirtinamais Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes V. P. ir A. D. A., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule įgyti didesnę nei priklauso motinystės (tėvystės) pašalpą, neteisėtai ir nepagrįstai pasididino draudžiamąsias pajamas, nuo kurių A. D. A. bus skaičiuojama pašalpa, mokama iki vaikui sukaks vieneri metai. Šiuo tikslu A. P. 2006 m. rugsėjo 4 d. VSDF Anykščių skyriui pateikė pranešimą apie jos, t.y. asmens, apdrausto valstybiniu socialiniu draudimu, priėmimą į darbą, 2007 m. sausio 15 d. pateikė Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo lėšų finansinę ataskaitą už 2006 m. III ketvirtį, įrašius joje apie nepagrįstai padidintas A. D. A. draudžiamąsias pajamas. A. D. A. 2007 m. vasario 23 d. pateikė prašymą skirti jai iki vaikui sueis vieneri metai motinystės (tėvystės) pašalpą. Kadangi pašalpos, kol vaikui sukaks vieneri metai dydis nuo 2007 m. sausio 1 d. buvo 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, A. D. A. už laikotarpį, kol jos vaikui sukako vieneri metai, t. y. nuo 2007 m. vasario 10 d. iki 2007 m. gruodžio 11 d., buvo apskaičiuota ir išmokėta 25 354, 32 Lt suma (t. 4, b. l. 46-48).

Tačiau nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojus Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo atitinkamų straipsnių pakeitimams, motinystės (tėvystės) pašalpos dydis (nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos) buvo nustatytas ir skaičiuojamas iki vaikui sueis vieneri metai – 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio. Kaip matyti iš bylos duomenų, remiantis įstatymo pakeitimais, A. D. A., kol vaikui sukako dveji metai, buvo išmokėta dar 28 693,56 Lt. Be to, A. D. A. pagimdė antrąjį vaiką, už kurį buvo mokama motinystės pašalpa, bei už antro vaiko priežiūros atostogas apskaičiuota dar 44 866,22 Lt suma.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. D. A., kaip nusikalstamos veikos bendravykdytojos, vaidmuo, jos tolesni veiksmai neteisėtai gaunant motinystės (tėvystės) pašalpas už laikotarpį, kol vaikui sukako dveji metai - 28 693,56 Lt, bei tas pašalpas, į kurias ji įgijo teisę ir gavo gimus antram vaikui, nagrinėjamu atveju negalėjo būti pripažįstami kaip lemiantys kito bendrininko (vykdytojo), t. y. A. P. baudžiamosios atsakomybės ribas – jo veikos kvalifikavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, nusikalstamo sumanymo laiką, turinį, tikslus, t. y. bendro susitarimo ribas, į tai, kad byloje jokių aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, jog A. D. A. toliau tęsė sukčiavimo veiksmus bendru susitarimu, nenustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. P. tyčia neapima A. D. A. vėliau sekusių veiksmų ir jais sukeltų padarinių, reikšmingų padaryto sukčiavimo kvalifikavimui pagal didelės vertės turto ar turtinės teisės įgijimo požymį. V. P. ir A. D. A. kaip bendravykdytojai bendra tyčia apgaule įgijo turtinę teisę ir svetimą turtą – 25 354,32 Lt; pagal BK 190 straipsnyje pateiktą turto vertės išaiškinimą toks turtas nėra didelės vertės turtas, todėl V. P. nusikalstama veika iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotina į 182 straipsnio 1 dalį paskiriant šio įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Byloje nustatyta V. P. atsakomybę sukinanti aplinkybė – veikos padarymas bendrininkų grupe, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, todėl skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytinas atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, buvusias reikšmingas skiriant mažesnę, nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, bausmę.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes A. D. A. apgaule, tęstiniais veiksmais įgijo svetimą didelės vertės turtą ir turtinę teisę, todėl jos veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Pakeitus V. P. padarytos veikos kvalifikavimą, keistina ir ta priimtų nuosprendžių dalis, kuria išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Kadangi bendrais V. P. ir A. D. A. veiksmais VSDF valdybos Anykščių skyriui padaryta žala yra 25 354,32 Lt, ši suma priteistina jiems atlyginti solidariai, o likusi priteistos atlyginti žalos dalis – priteistina iš A. D. A..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 5 punktais,

nutaria:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžius pakeisti.

Nuteistojo V. P. nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į 182 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimą šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2011 m. lapkričio 16 d.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Anykščių skyriui iš A. D. A. ir V. P. priteisti solidariai atlyginti 25 354,32 Lt bei iš A. D. A. – 39 086,51 Lt turtinei žalai atlyginti.

Nuteistosios A. D. A. ir jos gynėjo kasacinį skundą atmesti.