Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-407-593/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-12-12
Bylos Nr.: 1A-407-593/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-17981-2017-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Kęstutis Dargužis, Evaldas Gražys, Daiva Jankauskienė
Nuteistasis: E. V.

Kategorijos

1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-407-593/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17981-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1.; 1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.1.; 1.2.22.1.1.; 1.2.22.9.2.; 1.2.23.2.2.1.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.5.; 2.4.6.1.; 2.4.7. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Laurai Kiškiūnaitei, Laimai Grėbliūnienei,

dalyvaujant prokurorui Ričardui Gailevičiui,nuteistojo E. V. gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Taip pat pripažintas kaltu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 50 (penkiasdešimties) MGL bauda.

Taip pat pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmes subendrintos bausmių apėmimo ir sudėjimo būdais ir subendrinta bausmė skirta laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio faktinio pradėjimo vykdyti dienos.

BK 66 straipsnio 1 dalies pagrindais į bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. birželio 23 d.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. E. V., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis neteisėtai įgijo ir neteisėtai laikė narkotines medžiagas ir didelį kiekį psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti: tyrimo metu nenustatytu laiku, iš nenustatytų asmenų, ne vėliau kaip iki 2017 m. balandžio 15 d. neteisėtai įgijo ir iki 2017 m. balandžio 15 d. 15.30 val. savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pagalbinių patalpų – garažo palėpėje paslėpęs laikė 149,08 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kuriose ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis yra 2,5 %, bei ne vėliau kaip iki 2017 m. kovo 17 d. neteisėtai įgijo ir iki 2017 m. balandžio 15 d. 15.30 val. nuomojamame garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė didelį kiekį psichotropinių medžiagų – amfetamino, kurio masė yra 56,428 g, turėdamas tikslą visas šias narkotines ir psichotropines medžiagas platinti, kol 2017 m. balandžio 15 d. 15.30 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pagalbinių patalpų – garažo palėpėje – šias narkotines medžiagas – kanapes (antžemines dalis), bei tą pačią dieną, 18.20 val. nuomojamame garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame 7(duomenys neskelbtini), didelį kiekį psichotropinių medžiagų kratų metu surado ir paėmė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, tai yra neteisėtai disponavo narkotinėmis ir dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti.

1.1. Be to, E. V., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis neteisėtai įgijo nešaunamąjį ginklą: iš D. D. tyrimo metu nenustatytu laiku, ne vėliau, kaip iki 2017 m. balandžio 15 d., neteisėtai įgijo ir iki 2017 m. balandžio 15 d. 15.30 val. savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), antrojo aukšto miegamajame laikė pramoninės gamybos 5,5 mm kalibro pneumatinį šautuvą „Stoeger mod. X20 S2“, skirtą šaudyti 5,5 mm (.22) kalibro kulkomis, skirtomis pneumatiniams ginklams, kuris yra C kategorijos pneumatinis nešaunamasis ginklas, kol 2017 m. balandžio 15 d. 15.30 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), antrojo aukšto miegamajame šį pneumatinį nešaunamąjį ginklą kratos metu surado ir paėmė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

1.2. Be to, E. V., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis neturėdamas leidimo įgijo, laikė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis: tyrimo metu nenustatytu laiku, iš nenustatytų asmenų, nenustatytoje vietoje ne vėliau, kaip iki 2017 m. balandžio 15 d. neteisėtai įgijo ir iki 2017 m. balandžio 21 d. 7.45 val. savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje ant spintos laikė revolverį „ME 38 Compact-G“, Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti .380-o (9 mm) kalibro „380 ME GUM“ tipo šoviniais, užtaisytais guminėmis kulkomis, kuris yra C kategorijos šaunamasis ginklas, su 5 vnt. pramoninės gamybos .380-o (9 mm) kalibro „380 ME GUM“ tipo revolveriniais šoviniais, užtaisytais guminėmis kulkomis, kurie yra C kategorijos ginklams skirti šaudmenys, kol 2017 m. balandžio 21 d. 7.45 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje ant spintos šį šaunamąjį ginklą su 5 šaudmenimis kratos metu surado ir paėmė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

Žemesnės instancijos teismas

2. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį E. V. atžvilgiu konstatavo, kad surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų pilnai pakanka pripažinti, kad E. V. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 2 dalyje, 258 straipsnio 2 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje.

Šalies argumentai

3. Nuteistasis E. V. apeliaciniame skunde prašo, panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. vasario 4 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde nurodė, jog be pagrindo buvo pripažintas padaręs visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, ko pasėkoje buvo nepagrįstai nuteistas griežta, realia laisvės atėmimo bausme. Nuteistojo atžvilgiu priimtas nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, kurių pirmosios instancijos teismas iki galo nepašalino ir tokias nepašalintas prielaidas traktavo nuteistojo nenaudai. Skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis, apelianto teigimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu bei įvertinimu, nuosprendyje nepateikta įtikinama duomenų pripažinimo įrodymais analizė, o prieštaringi duomenys pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti sudarančiais pagrindą E. V. nuteisti itin griežta realia laisvės atėmimo bausme.

3.2. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, laikėsi išankstinės kaltinamosios nuostatos, preziumavo E. V. kaltę dėl visų jam reiškiamų kaltinimų. Buvo atmesti nuoseklūs teisinantys duomenys, išdėstyti liudytojų E. P., A. P., A. P., D. P., A. Ž., V. M., R. K., J. L. S., R. K., paties nuteistojo parodymuose, o nenuoseklūs ir prieštaraujantys baudžiamosios bylos duomenims pareigūno E. D. parodymai buvo sureikšminti, nors jie neatitinka įrodymų sampratos, juo labiau šis liudytoju apklaustas pareigūnas atsisakė atskleisti informacijos šaltinius. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, ydingas, neišlaikantis kritikos, o pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje pasirinkta versija pažeidžia teismo pareigą tinkamai išnagrinėti baudžiamąją bylą, pašalinti visas prielaidas bei prieštaravimus, o tais atvejais, kada tokių prieštaravimų nepavyksta pašalinti, vertinti tokias prielaidas išimtinai kaltinamojo naudai. Nuteistojo įsitikinimu, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis nukrypsta ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus praktikos, kuria aiškintas principo in dubio pro reo turinys.

3.3. Skunde pažymima, jog analizuojant dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos ir nuteistajam inkriminuotos veikos itin svarbu, kiek iš viso buvo garažo, kuriame rastos narkotinės ar psichotropinės medžiagos, raktų, kadangi E. V. nuosekliai parodė, kad jo žmonos broliui A. P. jo prašymu buvo pernuomojęs išsinuomotą iš J. L. S. garažą (duomenys neskelbtini). Tai, kad raktų nuo garažo buvo iš viso trys, parodė pats garažo savininkas J. L. S. (cituojami parodymai). Atkreipiamas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje modifikuoja liudytojo parodymus, keisdamas į trečiąjį asmenį, o atskirais atvejais, kaip atsitiko su liudytojo R. K. parodymais, pirmosios instancijos teismas priskiria šiam liudytojui ir tokius žodžius, kurių šis teisiamojo posėdžio metu niekuomet nesakęs. Pirmosios instancijos teismas priskiria šiam liudytojui tokią frazę: „tada kaltinamajam atidavė du garažo raktus“, tačiau pažymima, kad liudytojas R. K. iš viso teisiamajame posėdyje nėra sakęs, kiek konkrečiai raktų nuteistajam perdavė J. L. S.. Apelianto įsitikinimu yra neleistinas toks atvejis, kada pirmosios instancijos teismas sukuria ir priskiria liudytojui žodžius, kurių šis teisiamajame posėdyje nėra sakęs, juo labiau po to naudoja tokius iškreiptus duomenis nuteistojo kaltei pagrįsti.

3.4. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog visa eilė liudytojų – A. P., A. Ž., A. P., V. M., D. P., G. P. patvirtino, kad A. P. vartojo narkotines ar psichotropines medžiagas. Liudytojai A. P. ir A. Ž. nurodė, kad A. P. buvo narkomanas ir vartojo miltelius – amfetaminą. Teisme apklausti liudytojai E. P., A. P., A. P., D. P. ir A. Ž. mirusį A. P. apibūdina kaip asmenį, turintį sąsajas su kriminaliniu pasauliu, vartojantį ir platinantį narkotikus. Tačiau teismas ir juos atmeta, nesiremia jais kaip įrodymais. Teismas padaro išvadą, su kuria kategoriškai apeliantas nesutinka, kad E. V. yra sukūręs būtent gynybinę versiją, kurios pagalba visą kaltę nuo savęs nori suversti jau mirusiam A. P.. Nuteistojo teigimu, tai, kad A. P. priklausomas nuo narkotinių medžiagų, savo tarnybiniame pranešime yra nurodęs ir Marijampolės – AVPK Kriminalinės policijos Žvalgybos skyriaus viršininkas G. N. ir tai ne vienintelis rašytinis įrodymas, visiškai paneigiantis pirmosios instancijos teismo motyvą, esą, A. P. nevartojo ir neplatino narkotinių medžiagų. Baudžiamojoje byloje yra Marijampolės AVPK KPS Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus 2018 m. sausio 15 d. apžiūros protokolas, ir kurio matyti, kad likę fiksuoti susirašinėjimai socialinio tinklo „Facebook“ programėlėje „Messenger“, net nuo 2013 m. šiame susirašinėjime fiksuotas susirašinėjimas tarp A. P. ir jo sesers G. P. (nuteistojo žmonos), ir būtent A. P. informuoja seserį, jog žiūrėtų, kad nebūtų daroma krata ir tam jis turėjo pagrindo, kadangi siekė išvengti atsakomybės dėl jo disponuojamų bei galimai platinamų narkotinių ar psichotropinių medžiagų.

3.5. Skundo autoriaus teigimu, visiškai neatleistina ikiteisminio tyrimo institucijos klaida yra ta, kad po to, kai E. V. buvo suimtas, A. P. netgi nebuvo apklaustas jokiame procesiniame statuse iki pat jo mirties, juo labiau, aplinkybė, kad A. P. nuo ligų, kurias įgijo intraveninių narkotikų vartojimo pasėkoje ir dėl to mirė, netiesiogiai buvo panaudota nuteistojo kaltei pagrįsti.

3.6. Nors pirmosios instancijos teismas nuvertino liudytojų D. P. ir A. Ž. parodymus tuo motyvu, jog jie, esą, „atsirado tik teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje“, tačiau apelianto manymu, toks šių liudytojų parodymų nuvertinimo motyvas ne tik neleistinas, bet ir vienu iš liudytojų atveju akivaizdžiai neteisingas, kadangi D. P. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas net „nepastebėjo“ liudytojo D. P. apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokolo, papildomai įrodo, kad pirmosios instancijos teismas nesiekė visapusiškai ir išsamiai ištirti visus bylos duomenis, nes ikiteisminio tyrimo metu asmenų duoti parodymai, nors ir neturintys savarankiškos įrodomosios galios, gali padėti suformuoti teismo vidinį įsitikinimą. Nors apklausiamas teisme liudytojas D. P. galėjo tiksliai ir neatsiminti, kada jis pirmąjį kartą buvo kartu su A. P. garaže, tačiau be jokio reikalo teismas nesirėmė nuosekliais šio liudytojo parodymais apie A. P. disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, ką šis liudytojas teigė ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme.

3.7. Apelianto įsitikinimu, taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai klaidingai jo kaltę grindė rašytiniais duomenimis – jo rašteliais, rašytais jam būnant suimtam. Pažymima, kad E. V. turėjo pagrindą pyktį, nes dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kuriomis disponavo mirusysis A. P. buvo ne tik suimtas, bet ir nuteistas pirmosios instancijos teismo. Skunde pažymima, jog lapeliuose, kuriuos nuteistasis savanoriškai atidavė pareigūnams, jis rašė ne apie savo, o apie A. P. „kaifą“, t. y. jo turėtas ir galimai platintas narkotines arba psichotropines medžiagas. Tokie duomenys visiškai patvirtinti ir A. P. tėvo A. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

3.8. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas padarė dar vieną duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo klaidą, pasisakydamas: „atlikus kratą garaže buvo rastas plastikinis maišas, o ant jo E. V. pirštų ir delno pėdsakai. Kaip jau buvo minėta ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis nurodė, kad be kartoninės dėžės daugiau jokių daiktų į garažą nebuvo atnešęs. Bylos nagrinėjimo metu, iškilus aikštėn nenuginčijamiems įrodymams, kad su garaže esančiu maišų kaltinamasis turėjo kontaktą, kad garaže rastas maišas yra toks pats, kaip ir kiti maišai jo namuose, atsirado kaltinamojo versija, kad tas maišas yra iš jo namų ir buvo atsineštas kartu su dėže šiukšlėms išgabenti“. Apelianto teigimu, netgi jei jis ir keistų parodymus, tai būtų įstatyme garantuota jo teisė, tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai klysta, kadangi ikiteisminio tyrimo metu E. V. nurodė, jog „atsiveždamas dėžę į garažą, į ją buvo įsidėjęs šiūpeliukę, šiukšlių maišų, šluotą“. Taigi, nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, akivaizdžiai prieštaraujančias baudžiamosios bylos medžiagai.

3.9. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį pagrindė liudytojo V. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau atmetė jo parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu ir pasisakė, jog teismas nenustatė jokių faktinių ir teisinių aplinkybių, dėl kur pirminių šio liudytojo parodymų negalėtų pripažinti įrodymais. Tai yra esminė duomenų pripažinimo įrodymais klaida, kadangi teismų praktikoje aiškiai suformuota taisyklė, kad duomenys, gauti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir liudytojų parodymai neturi savarankiškos įrodomosios vertės, tačiau jie gali būti reikšmingi formuojant teismo vidinį įsitikinimą, bet ne daugiau. Nuteistojo nuomone, teismas pripažindamas savarankišku įrodymu V. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, padarė akivaizdžią duomenų pripažinimo įrodymais klaidą, juolab V. M., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu paaiškino jo dalinio parodymų pakeitimo priežastis.

3.10. Skunde taip pat pažymima, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje, nepagrįstai nuteistojo kaltę grindė ir liudytoju apklausto pareigūno E. D. parodymais. Apelianto manymu, minėto pareigūno parodymais kaltė negalėjo būti grindžiama, vien dėl to, kad jis keletą kartų atsisakė atsakyti į teismo klausimus ir nurodyti savo žinių šaltinius, o pirmosios instancijos teismas visiškai nevykdė jam tenkančios įstatyminės pareigos patikrinti kriminalinės žvalgybos veiksmų teisinį ir faktinį pagrindą. Kriminalinės žvalgybos duomenų gavimo teisėtumas nėra preziumuojamas, todėl būtent teismui tenka pareiga patikrinti tiek tokių veiksmų teisinį, tiek ir faktinį pagrindą.

3.11. Nuteistojo teigimu, skundžiamame nuosprendyje jo kaltė taip pat grindžiama tuo, kad esą, jo namuose rasti užspaudžiami maišeliai, tačiau pažymima, kad ant tų maišelių nėra jo biologinių pėdsakų, o rasti ant popieriaus skiautės ir maišelio, tiriant pažymėto Nr. 5, pėdsakai priklauso vyrui ir yra tinkami asmens tapatybei nustatyti bei skiriasi nuo E. V. genotipo, t. y. jam nepriklauso (Specialisto išvada Nr. 140-(2440)-IS 1-6204). Dėl to būtina ištirti ar ant minėtų objektų nėra palikta A. P. biologinių pėdsakų.

3.12. Skunde apeliantas pasisako ir dėl kanapių (antžeminių dalių), dėl kurių taip pat yra pripažintas kaltu ir nuteistas. Tokiu nuteisimu padaryta keletas esminių tiek materialiosios baudžiamosios teisės, tiek ir duomenų pripažinimo įrodymais klaidų. Nuteistasis nuosekliai neigia savo kaltę, tačiau ir atkreipia dėmesį, jog 149,08 g kanapių (antžeminių dalių) pagal LR sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. V-239 Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų 19 punktą nelaikomas dideliu kiekiu. Tai yra esminė veikos kvalifikavimo klaida, kurią padarė tiek kaltinimas, tiek ir pirmosios instancijos teismas, kas sudaro atskirą apeliacijos pagrindą, nes buvo nuteistas pagal griežtesnį įstatymą, negu leido faktinės veikos aplinkybės. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidime, kuomet net keletą kartų nuteistasis prašė apžiūrėti kratų metu rastas medžiagas, tačiau pirmosios instancijos teismas tokį jo prašymą ignoravo. Motyvai, dėl kurių teismas jo prašymą atmetė, neatsispindi teismo posėdžio protokole, bet garso įraše jie turėtų būti. Tokie motyvai atmestini, ir dalyje, atnaujinus bei atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, tie daiktiniai įrodymai turėtų būti apžiūrėti.

3.13. Apelianto pastebėjimu, pasisakydamas dėl E. V. pripažinimo kaltu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismas kritikuoja nuteistojo duotus parodymus bei jų pakeitimą, teigia, kad neįtikinama versija, jog jis paklausė savo gynėjo, nors būtent taip ir buvo. Nuteistojo įsitikinimu, jo paties parodymai pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertinami tiek, kiek juos atitinka kiti baudžiamosios bylos duomenys. Svarbiausias dalykas dėl E. V. nepagrįsto nuteisimo pagal BK 258 straipsnio 2 dalį yra ne tas, kas yra šio ginklo savininkas, bet šios veikos subjektyviosios pusės nebuvimas. Nuteistojo teigimu, jis neturėjo jokio pagrindo netikėti D. D., kuris nuosekliai aiškino, kad daiktą, panašų į ginklą jis įgijo Jungtinėje Karalystėje, o jį įgyjant nereikėjo pateikti jokio dokumento. Šio ginklo E. V. nenešiojo, o įgyti jo iš esmės taip pat neįgijo, nes D. D. išvykus, jis jo taip ir nepasiėmė. o sakė, kad pasiims vėliau. Tokie duomenys visiškai šalina apelianto baudžiamąją atsakomybę pagal BK 258 straipsnio 2 dalį.

3.14. Nuteistojo įsitikinimu, nepagrįstas ir jo nuteisimas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo išvados yra visiškai neteisingos ir padarytos be pagrindo atmetant nuteistojo mamos liudytojos L. V. parodymus. Prie šio apeliacinio skundo nuteistasis prideda ir rašytinius įrodymus (Marijampolės savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2013 m. sausio 25 d. pažymos apie asmens deklaruotą gyvenamąją vieta nuorašą, specialiųjų poreikių nustatymo pažymą SP Nr. 011269), kurie visiškai paneigia jo kaltę dėl nuteisimo šioje dalyje, kas savo ruožtu sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir E. V. išteisinti.

3.15. Nors apeliantas nuosekliai ginčija jo nuteisimą ir prašo jį išteisinti, tačiau taip pat pažymi, kad jam skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė yra pernelyg griežta. Nuteistasis atkreipia dėmesį, jog priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, jis yra vedęs, augina du mažamečius vaikus. Dukra A. V. gimusi tik (duomenys neskelbtini), kitai dukrai dar nėra (duomenys neskelbtini) metų. Prideda prie apeliacinio skundo duomenis, kad jis yra užsiimantis individualia veikla asmuo. Nėra teistas (teistumai išnykę), jo atžvilgiu nėra atliekamų ikiteisminių tyrimų Lietuvoje ar procesų kitose valstybėse. Nuteistasis nesislapstė, nevengė atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą, o šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino skiriamos bausmės griežtumo požiūriu. Nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės neišvengiamai turėtų lemiamos neigiamos įtakos ne tik jo paties socialiniams ryšiams, bet ir lemiamai paveiktų jo žmonos bei vaikų gyvenimą. Apelianto įsitikinimu, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė iš esmės pažeidžia teisingos pusiausvyros (proporcijos) tarp siekiamo tikslo, priemonių šiam tikslui pasiekti ir nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdžio principą.

3.16. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo netyrė kriminalinės žvalgybos veiksmų prieš nuteistąjį faktinio ir teisinio pagrindo. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ne kartą atmetė apelianto reikštus prašymus atlikti daiktinių įrodymų apžiūrą – pluoštinių kanapių bei kanapes, kurios pripažintos narkotinėmis (143,77 g), amfetaminą (56,206 g).

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliacinį skundą. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo E. V. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš nuteistojo E. V. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis ginčija nusikalstamos veikos padarymo faktą.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus bei apylinkės teisme ištirtus įrodymus, o taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą (iš dalies tenkinti nuteistojo ir jo gynėjo prašymai dėl papildomų įrodymų gavimo) bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visetas, priešingai nei teigia nuteistasis, patvirtina, kad E. V. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų ir kratų teisėtumo

8. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevykdė pareigos patikrinti kriminalinės žvalgybos veiksmų teisinį ir faktinį pagrindą. Nurodoma, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai nuteistojo atžvilgiu buvo atliekami neteisėtai, o pirmosios instancijos teismas to nesiaiškino bei tiesiog preziumavo tokių veiksmų teisėtumą. Dėl to atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus gauti duomenys negalėjo būti pripažinti leistinais įrodymais procese.

9. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

10. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija ištaisė pirmosios instancijos teismo klaidą ir 2019 m. birželio 7 d. protokoline nutartimi įpareigojo prokurorą pateikti išslaptintus kriminalinės žvalgybos bylos duomenis apie sankcionuotus veiksmus, jeigu tokie buvo atlikti, bei duomenis kada buvo atliktas kriminalinės žvalgybos bylos nutraukimas. Prokuroras teismui pateikė 2017 m. balandžio 10 d. pažymą Nr. 64-7(DS)-788-RN, 2017 m. balandžio 10 d. prašymą Nr. 64-(DS)-796-RN ir 2017 m. balandžio 11 d. teikimą Nr. 02-245RN dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka bei sekimo su techninių priemonių panaudojimu specialia tvarka sekimo metu, bei Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartį Nr. RS4-310 RN, kuria sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas (4 t., b. l. 80–94). Iš šių dokumentų nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo metu, be kita ko, buvo gauta informacija, kad E. V., gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini), disponuoja dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – amfetaminu (gali turėti 1 kg narkotinių medžiagų ir daugiau), t. y jis narkotines medžiagas parduoda po 5 Eur už 1 g, taip pat narkotines medžiagas gali keisti į įvairius brangius daiktus, aukso dirbinius, automobilius (BK 260 straipsnio 1–3 dalys); taip pat buvo nustatyta, kad narkotinės medžiagos gali būti slepiamos nenustatytame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties, laikantis Kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) 10 straipsnyje, 15 straipsnio 8 dalyje nustatytos techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimo tvarkos, Kauno apygardos teismo įgaliotas teisėjas, vadovaudamasis prokuroro 2017 m. balandžio 11 d. teikimu, priėmė 2017 m. balandžio 11 d. nutartį sankcionuoti techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka bei sekimą su techninių priemonių panaudojimu specialia tvarka sekimo metu E. V. atžvilgiu laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. gegužės 10 d.

Žemesnės instancijos teismas

11. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas E. D. patvirtino, kad buvo gauta žvalgybinė informacija, kad nuteistasis disponuoja labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir jas platina (duomenys neskelbtini) bei kur tos medžiagos laikomos. Dėl to siekiant patikrinti pirminę informaciją, buvo atlikti tam tikri kriminalinės žvalgybos veiksmai E. V. atžvilgiu, kurie buvo sankcionuoti Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartimi Nr. RS4-310 RN. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tik tai, kad minėtą nutartį priėmusi teisėja ir liudytojas E. D. turi vienodas pavardes, neįrodo, kad jie yra susiję giminystės ryšiais. Tuo labiau, kad tokių duomenų byloje nėra. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka bei sekimas su techninių priemonių panaudojimu specialia tvarka sekimo metu E. V. atžvilgiu buvo taikomi laikantis Kriminalinės žvalgybos įstatymo reikalavimų.

12. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų faktinis ir teisinis pagrindas neturi būti tikrinamas kiekvienoje baudžiamojoje byloje, kurioje dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai. Pagal teismų praktiką teismas privalo patikrinti tai, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus, ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytos tvarkos, ar duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais, tik tuo atveju, kai yra nagrinėjama byla, kurioje kaltinimas yra grindžiamas ir duomenimis, gautais taikant neviešo pobūdžio tyrimo metodus, kitaip tariant, kriminalinės žvalgybos veiksmus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90-303/2019, Nr. 2K-60-942/2019, Nr. 2K-168-139/2015). Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys, kuriais buvo grindžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, yra surinkti ikiteisminio tyrimo metu, o ne atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus. Be to, apeliacinės instancijos teisme prokuroras taip pat patvirtino, kad atliekant teismo sankcionuotus tyrimo veiksmus, reikšmingos ikiteisminiam tyrimui informacijos gauta nebuvo, todėl jokie tyrimo metu užfiksuoti kriminalinės žvalgybos duomenys nėra naudojami. Tačiau nežiūrint to, jog apkaltinamajame nuosprendyje nesiremiama kriminalinės žvalgybos duomenimis, tačiau pateikti išslaptinti dokumentai patvirtina tą faktą, jog kriminalinės žvalgybos pareigūnai (kaip pirmosios instancijos teisme nurodė liudytojas..... D.) turėjo duomenų būtent apie E. V., o ne kurio nors kito asmens (tame tarpe A. P.) vykdomą nusikalstamą veiką, susijusią su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti nuteistojo ir jo gynėjo argumentai, kad E. V. atžvilgiu buvo neteisėtai vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai.

13. Nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose taip pat didelį dėmesį skyrė kriminalinės žvalgybos veiksmų ir 2017 m. balandžio 15 d. atliktų kratų teisėtumui. Nuteistojo gynėjas tvirtino, kad kratos nuteistojo E. V. gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), automobilyje Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o taip pat krata garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo atliktos neteisėtai, nes tiek prokuroro prašyme patvirtinti procesinės prievartos priemonės teisėtumą, tiek 2017 m. balandžio 18 d. nutartyje patvirtinti atliktų kratų teisėtumą nurodoma, jog 2017 m. balandžio 15 d. nutarimus daryti kratas priėmė vyriausiasis tyrėjas E. D., nors jie iš tikrųjų buvo priimti vyriausiosios tyrėjos E. P.. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.

14. Remiantis baudžiamosios bylos medžiaga, nustatyta, kad 2017 m. balandžio 15 d. vyriausioji tyrėja E. P. priėmė tris nutarimus daryti kratas: nuteistojo E. V. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), automobilyje Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 135–136, 158–159, 173–174). Prokurorė dėl šių procesinių prievartos priemonių teisėtumo patvirtinimo į teismą kreipėsi 2017 m. balandžio 18 d. (1 t., b. l. 151–153, 164–165, 182–183), teismas tos pačios dienos trimis nutartimis patvirtino atliktų kratų teisėtumą (1 t., b. l. 154–156, 166–167, 184–185). Šiuo atveju, prokurorė 2017 m. balandžio 18 d. prašymuose ir Marijampolės rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 18 d. nutartyse padarė klaidą, nurodydami, kad nutarimus daryti kratas priėmė tyrėjas E. D., o ne tyrėja E. P.. Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka, kad prokurorės prašymai ir tesimo nutartys buvo surašyti ydingai, tačiau juos surašant padaryti pažeidimai nelaikytini esminiais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad dėl to, kaip buvo surašytos nutartys patvirtinti atliktų kratų teisėtumą, buvo suvaržytos apelianto įstatymų garantuojamos teisės ar buvo sutrukdyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas kratų protokolais bei juose užfiksuotais duomenimis rėmėsi pagrįstai, nes kratos buvo atliktos teisėtai.

15. Taip pat teisėjų kolegija neesmine klaida laiko ir tai, kad 2017 m. balandžio 15 d. kratos protokolo vienoje iš eilučių nurodyta neteisinga nuteistojo pavardė (V.), kadangi aiškiai matyti, kad likusiame tekste E. V. pavardė nurodoma teisingai (1 t., b. l. 138–144). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nutarimus daryti kratas E. V. pasirašyti atsisakė, todėl jau minėtame protokole pasirašė tyrėjas E. D., tokiu būdu patvirtindamas, kad kratos metu dalyvavo ir E. V..

16. Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija nesutinka, kad apelianto gynėjo įvardijami ikiteisminio tyrimo veiksmai – kratos automobilyje, apelianto gyvenamoje vietoje bei jo nuomotame garaže buvo atliktos neteisėtai. Nagrinėjamu atveju teismo nutartys, kuriomis buvo patvirtintas atliktų kratų teisėtumas, bei kratos protokolas turi neesminių trūkumų, kurie nesuteikia pagrindo abejoti jų patikimumu.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje

17. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra padarytos išsamiai neištyrus faktinių bylos aplinkybių ir nėra pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma. Šie apelianto argumentai vertintini kaip nepagrįsti.

18. Pagal BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus įrodymais baudžiamajame byloje gali būti pripažinti tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismas, nustatęs atskirų informacijos šaltinių nepatikimumą ar neleistinumą, negali jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio išvadų. Tokiais atvejais teismas vertina kitus byloje esančius duomenis, atitinkančius įrodymams keliamus reikalavimus, jų pakankamumą teisiamojo kaltumui nustatyti. Pažymėtina ir tai, kad, įrodinėjant asmens kaltumą, vadovaujamasi visuotinai pripažintu principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), taip pat draudimu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis. Kita vertus, vien tik kaltinamojo manymas, kad jo gynybinė versija nėra pakankamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, jog sprendimas byloje priimtas pažeidžiant įrodinėjimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-30-788/2017).

19. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuoseklius duomenis, išdėstytus liudytojų G. P., A. P., A. P., D. P., A. Ž., V. M., R. K., J. L. S., paties nuteistojo parodymuose, o nenuoseklius ir prieštaraujančius baudžiamosios bylos duomenims pareigūno E. D. parodymus sureikšmino, nors jie neatitinka įrodymų sampratos, juo labiau šis liudytoju apklaustas pareigūnas atsisakė atskleisti informacijos šaltinius. Dėl to nebuvo pašalintos visi prieštaravimai. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šie teiginiai deklaratyvūs. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, susijusių su bylos faktinių aplinkybių išsamumu ir byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu, pažeidimų nepadarė. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad išvada dėl apelianto kaltės pagrįsta byloje surinktų ir teisme išnagrinėtų įrodymų visuma.

20. Sprendžiant skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimą matyti, kad E. V. savo kaltės jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, nepripažino. Jo teigimu, narkotinės medžiagos priklausė A. P., kuris jomis prekiavo ir jas vartojo. Tačiau, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas šiuos nuteistojo parodymus vertino kritiškai, konstatuodamas, kad E. V. versiją iš esmės paneigė nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, su kuo, įvertinusi tiek skundžiamo nuosprendžio motyvus, tiek ir E. V. apeliacinio skundo argumentus, iš esmės sutinka ir teisėjų kolegija. Vadovautis vien tik jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais bei nenuosekliais ir prieštaringais nuteistojo parodymais (apeliaciniame skunde pateikta jų analize), iš esmės prieštaraujančiais ne tik faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, bet ir kitų asmenų išdėstytoms vertinamo įvykio aplinkybėms, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog vertinant kaltinamojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo paaiškinimais nėra pagrindo, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, nėra suinteresuotas atskleisti tikrąsias tiriamo nusikaltimo aplinkybes. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų byloje apklaustų asmenų, galinčių patvirtinti/paneigti esmines nustatinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, kurių visuma E. V. tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliaciniu skundu pateiktą įvykių versiją paneigia iš esmės.

21. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojo Marijampolės apskrities VPK kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus 3-ojo poskyrio vyriausiojo tyrėjo E. D. parodymais, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs. Vien aplinkybė, kad liudytojas atsisakė nurodyti informacijos šaltinį, kurio pagrindu buvo pradėta kriminalinės žvalgybos byla, šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi, kaip jau anksčiau nustatyta, nagrinėjamoje byloje nėra remiamasi jokiais kriminalinės žvalgybos veiksmais surinktais duomenimis.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai liudytojų G. P., A. P., A. P., V. M., D. P. ir A. Ž. parodymus vertino kaip pagalbą kaltinamajam. Šių liudytojų parodymai nėra nuoseklūs ir prieštarauja kitiems byloje esantiems ir ištirtiems įrodymams, todėl jais remiamasi tiek, kiek jie neprieštarauja kitai bylos medžiagai. Pažymėtina, kad viso E. V. suėmimo metu (nuo 2017 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. birželio 23 d.) nebuvo prašoma apklausti jokių asmenų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad tik nuteistajam išėjus į laisvę, iš karto atsirado liudytojai, kurie galimai žinojo apie A. P. disponavimą narkotinėmis medžiagomis. Liudytojas A. P., A. P. tėvas, nurodė, kad sūnus į ligoninę atsigulė apie mėnesį iki sulaikant E. V.. Jis žinojo, jog sūnus linkęs nusikalsti ir yra išsinuomojęs garažą iš E. V., nors sūnus neigė, kad nuomojamame garaže laikė narkotines medžiagas, o liudytojas nežinojo ar apskritai tame garaže yra kokių nors sūnaus daiktų (1 t., b. l. 58–59; 3 t., b. l. 170–171). Kauno teritorinės ligonių kasos raštu nustatyta, kad pagal informacinės sistemos SVEIDRA duomenis A. P. nuo 2017 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. gegužės 15 d. gydėsi stacionare VšĮ Marijampolės ligoninėje (1 t., b. l. 123). Iš šio rašto ir liudytojo A. P. parodymų darytina išvada, kad nors A. P. į ligoninę atsigulė nuteistojo suėmimo dieną, tačiau jo sveikata dar iki tol galimai nebuvo gera (į ligoninę paguldytas įtariant tuberkuliozę). Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo teigimu, garažas Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), buvo pernuomotas A. P. 2017 m. kovo 17 d., o liudytojai G. P. ir A. P. taip pat nurodė aplinkybę apie garažo nuomą A. P.. Vis dėlto šie liudytojai tokius paaiškinimus davė po to, kai nuteistasis E. V. išėjo į laisvę, nei vieno iš jų iki tol nebuvo prašoma apklausti, todėl darytina išvada, kad nuteistasis galėjo šiuos liudytojus paveikti. Tokią aplinkybę dar labiau sustiprina tai, kad šių liudytojai parodymai iš esmės sutampa su viename iš dviejų lapelių, rastų pas E. V. jo kratos metu prieš pasimatymą su G. P., turiniu apie paliudijimą dėl garažo nuomos A. P. (2 t., b. l. 143).

23. Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad 2017 m. gegužės 23 d. pagal išankstinę registraciją G. P. atvyko į pasimatymą su tuo metu suimtu E. V. (2 t., b. l. 138–139). Prieš šį pasimatymą buvo atlikta E. V. krata, kurios metu jis pareigūnams padavė 2 vnt. popieriaus lapelių (2 t., b. l. 140–145). Šiuose lapeliuose užrašyti tekstai patvirtina, kad E. V. bandė įkalbėti A. P. prisipažinti, kad rastos narkotinės medžiagos (įvardijamos kaip „kaifas“) yra pastarojo, o tai padarius, žadėjo jam nusamdyti geriausią advokatą ir A. P. būtų „išsukęs“ bent jau be realios laisvės atėmimo bausmės. Kitu atveju grasinama jį priduoti dėl kitų padarytų nusikaltimų. Visa tai paneigia nuteistojo E. V. versiją, kad A. P. išsinuomojo iš apelianto garažą ir jame laikė įsigytas narkotines medžiagas, kadangi labai abejotina, jog A. P., būdamas prastos sveikatos, disponavo tokiu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, koks buvo surastas minėtame garaže, o tuo labiau nuteistojo gyvenamojoje vietoje. Pažymėtina, jog vien tai, kad A. P. galimai vartojo narkotines ar psichotropines medžiagas, ką teismo posėdžiuose teigė nuteistasis ir dauguma liudytojų, bei ką patvirtina dalis rašytinių įrodymų (2018 m. sausio 15 d. apžiūros protokolas; 1 t., b. l. 132), nepagrindžia nuteistojo keliamos versijos, kad A. P. šias medžiagas įgijo ir neteisėtai laikė minėtame garaže ir nuteistojo gyvenamojoje vietoje, turėdamas tikslą jas platinti. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad būtent nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o A. P. iš E. V. tik galimai įsigydavo narkotinių ar psichotropinių medžiagų savo vartojimui.

24. Vien tai, kad A. P. ikiteisminio tyrimo metu iki jo mirties nebuvo apklaustas, neįrodo, nuteistojo teiginių, kad jis buvo nepagrįstai nuteistas. Kaip jau minėta, A. P. nuo 2017 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. gegužės 15 d. gydėsi stacionare VšĮ Marijampolės ligoninėje, po to, liudytojo A. P. teigimu, jis buvo išvežtas gydytis į (duomenys neskelbtini), o 2017 m. gegužės 29 d. mirė. Kadangi nuteistasis pirmą kartą aplinkybes, jog rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos priklauso A. P. nurodė tik 2017 m. birželio 21 d. apklausos ikiteisminiame tyrime metu (3 t., b. l. 8–10), o iš kratos metu pas A. P. paimtų raštelių neaišku, į kokį asmenį jis kreipiasi (2 t., 142-143 b. l.), todėl tyrėjai neturėjo galimybės A. P. apklausti anksčiau. Taip pat, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje nuteistojo kaltei pagrįsti nėra remiamasi aplinkybėmis, kad A. P. mirė nuo ligų, kurias įgijo intraveninių narkotikų vartojimo pasėkoje.

25. Nagrinėjamu atveju versija, kad liudytojas J. L. S. perdavė E. V. tris išnuomoto garažo, adresu (duomenys neskelbtini), raktus, nepatvirtina, jog būtent A. P. tame garaže laikė jo paties įsigytas ir ketinamas platinti narkotines ir psichotropines medžiagas. Net įrodžius, kad E. V. buvo duoti trys raktai, kas abejotina, nes garažas užrakintas dviem spynomis, byloje nėra jokių duomenų, jog A. P. garaže laikė kokius nors savo daiktus ir ar turėjo galimybę tai padaryti, nes, kaip jau buvo minėta, A. P. po minėto garažo išsinuomojamo labai greitai atsigulė gydytis į ligoninę.

26. Nors skundo autorius teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai liudytojui R. K. priskyrė frazes apie atiduotų E. V. raktų nuo garažo skaičių, tačiau su tokiu skundo argumentu kolegija nesutinka. Iš garso įrašo matyti, jog apklausiant R. K. teisiamojo posėdžio metu 2018 m. gegužės 17 d., jis iš tiesų teigė, jog perdavė nuteistajam tris raktus, tačiau paskelbus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, jog matė, kaip J. S. perdavė nuteistajam du metalinius garažo raktus (1 t., 25-26 b. l.), pastarasis nurodė, jog ikiteisminio metu jis sakė tiesą. Ir nors teisiamojo posėdžio protokole tai neparašyta, tačiau akivaizdu, jog bylą nagrinėjęs teismas liudytoją buvo išklausęs betarpiškai ir jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, patvirtintais teisme, rėmėsi pagrįstai.

27. Sutiktina su apeliantu, kad liudytojas D. P. buvo apklaustas ne tik pirmosios instancijos teisme (3 t., b. l. 154–155), bet ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 88–91). Vis dėlto šis liudytojas teisme nurodė tik tai, kad A. P. jam yra rodęs krepšį su baltais milteliais bei, kad jis yra buvęs garaže (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad šio liudytojo parodymai duoti teisiamojo posėdžio metu nebuvo nuoseklūs. Liudytojas D. P. iš pradžių teisme teigė, kad garaže kartu su A. P. buvo 2016 m., tačiau atsakydamas į prokuroro klausimą jau nurodė, jog garaže buvo 2017 m. pavasarį. Kaip žinoma iš paties nuteistojo, šis garažas buvo išnuomotas tik 2017 m. kovo mėnesį, todėl daroma išvada, jog liudytojas nežinojo realių aplinkybių, susijusių su garažo nuoma. Todėl visiškai nesvarbu, kurioje proceso stadijoje – teisme ar ikiteisminio tyrimo metu – tokie parodymai duoti. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nors, pasak D. P., A. P. jam buvo sakęs, kad jis garaže laiko įrankius, tačiau kratos protokolas šių aplinkybių nepatvirtina, kadangi jokie įrankiai garaže nerasti.

28. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmė liudytojo V. M. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 71–72), o ne teisme (3 t., b. l. 154) duotais parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu V. M. patvirtino, kad būtent nuteistasis platino narkotines medžiagas. Tuo tarpu jau teisimajame posėdyje nurodė, kad E. V. narkotinių medžiagų neplatino, t. y. liudytojas pakeistais parodymais bandė padėti nuteistajam pagrįsti jo iškeltą versiją, kad narkotines medžiagas platino A. P.. Atkreiptinas dėmesys, jog šio liudytojo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, apie E. V. narkotinių medžiagų platinimą, patvirtino ir liudytojas E. D.. Šis liudytojas paaiškino, kad buvo turima informacijos būtent apie E. V. vykdomą narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą, ką patvirtina anksčiau nurodyti dokumentai dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo (4 t., b. l. 86–94).

29. Aplinkybę, jog nuteistasis E. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, patvirtina ir jo gyvenamojoje vietoje bei nuomotame garaže rasti narkotikai ir psichotropinės medžiagos bei priemonės (svarstyklės, užspaudžiami maišeliai) šių medžiagų platinimui.

30. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus nuteistojo argumentus, kad jo namuose rasti užspaudžiami maišeliai neįrodo jo kaltės, nes ant jų nėra jo biologinių pėdsakų, nes rasti kito vyro pėdsakai. Pažymėtina, kad šie užspaudžiami maišeliai buvo rasti nuteistojo miegamajame po kilimu (1 t., b. l. 191–193), todėl teigti, jog juos ten padėjo A. P. – pagrindo nėra. Tuo labiau, kad po kilimu buvo rasti ir du plastikiniai maišeliai su pluoštinėmis kanapėmis. Be to, ant popieriaus skiautės ir maišelio, kurie specialisto pažymėti Nr. 5, yra vyro pėdsakai (ne E. V.), nepaneigia, kad nuteistasis laikė narkotines medžiagas, kadangi ant kitų trijų maišų, tiriant pažymėtų Nr. 2–4, paimtų atliekant kratą nuteistojoje gyvenamojo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), rasta žmogaus biologinių pėdsakų, netinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR (2017 m. rugsėjo 5 d. Specialisto išvada Nr. 140(2149)-IS1-5394; 2 t., b. l. 11–14). Taip pat 2017 m. spalio 9 d. Specialisto išvadoje Nr. 140(2440)-IS1-6204 (2 t., b. l. 31–32) nurodyta, kad ant popieriaus skiautės ir maišelio, tiriant pažymėtų Nr. 5, taip pat paimtų per kratą nuteistojo gyvenamojoje vietoje, rasta ne mažiau nei dviejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų, iš kurių asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR tinkami yra vieno vyro biologiniai pėdsakai, nepriklausantys E. V.. Šių tyrimų duomenys, nors ir nepatvirtina E. V. DNR buvimo ant tiriamų objektų, tačiau tai nesuteikia pagrindo išvadai, jog jis su inkriminuota nusikalstama veika nesusijęs.

31. Taip pat nesutiktina su nuteistojo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodymu pripažino ant kratos garaže metu paimto plastikinio maišo rastus E. V. pirštų ir delno pėdsakus (2 t., b. l. 16–20). Atkreiptinas dėmesys, kad 2017 m. gegužės 25 d. Specialisto išvadoje Nr. 140-(2149)IS1-3151 (2 t., b. l. 5–8) nustatyta, kad plastikiniame maiše rasta geltonos spalvos biri medžiaga yra amfetaminas, ant kurio rasti tik nuteistojo E. V. rankos pėdsakai (kitų asmenų pėdsakų nerasta). Pažymėtina ir tai, kad ant garaže ir gyvenamajame name rastų elektroninių svarstyklių buvo taip pat rasta narkotinių ir psichotropinių medžiagų pėdsakų, t. y. amfetamino, kanapių, heroino. Liudytoja L. V., nuteistojo motina, parodė, kad nėra mačiusi gyvenamajame name rastų elektroninių svarstyklių ir jų niekada namuose nebuvo. Pats nuteistasis taip pat nesugebėjo paaiškinti ant svarstyklių rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų pėdsakų.

32. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog 149,08 g kanapių (antžeminių dalių) pagal LR sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. V-239 Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų (toliau – Rekomendacijos) 19 punktą nelaikoma dideliu kiekiu. Dėl to apelianto teigimu, jis buvo nuteistas pagal griežtesnį įstatymą, negu leido faktinės veikos aplinkybės. Teisėjų kolegija, su tokiais apelianto argumentais nesutinka.

33. Nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, sudėčių objektyviesiems požymiams būdingas specifinis veikos dalykas – psichotropinės ar narkotinės medžiagos. Konstatuojant, kad asmuo neteisėtai disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, būtina tiksliai įvardyti, kokios tai medžiagos, bei nustatyti jų kiekį. Pagal BK 269 straipsnį narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus (1 dalis), kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis (2 dalis). Taigi, sprendžiant klausimą, ar medžiaga yra narkotinė ar psichotropinė, kuria disponavimas yra kontroliuojamas, taip pat nustatant jos kiekį, turintį įtakos baudžiamosios atsakomybės diferencijavimui, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymais patvirtintais narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašais bei rekomendacijomis dėl jų kiekio nustatymo.

34. Ikiteisminio tyrimo metu atlikus specialius tyrimus ir gavus Specialisto išvadą Nr. 140(249)-IS1-3151 (2 t., b. l. 5–8) nustatyta, kad gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), rasta augalinės kilmės medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurios masė yra 149,08 g, o ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis yra 2,5 %. Be to, garaže, adresu (duomenys neskelbtini), supakuotoje geltonos spalvos birioje medžiagoje yra psichotropinės medžiagos – amfetaminas, kurio masė yra 56,428 g (55 %). Vadovaujantis Rekomendacijų 19 punktu kanapių (antžeminės dalys) didelis kiekis yra daugiau kaip 500 g. Kadangi narkotinės medžiagos – kanapių grynasis kiekis, kurios rastos E. V. gyvenamojoje vietoje, yra 149,08 g, todėl sutiktina, kad tai nelaikytina dideliu kiekiu, kaip tai numatyta BK 260 straipsnio 2 dalyje. Tuo tarpu pagal Rekomendacijų 99 punktą psichotropinės medžiagos – amfetamino didelis kiekis laikytinas daugiau kaip 20 g. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, psichotropinės medžiagos – amfetamino grynasis kiekis, kuris rastas nuteistojo nuomotame garaže, yra 56,428 g, todėl toks kiekis pagal Rekomendacijose pateiktą lentelę atitinką nurodytą didelį kiekį.

35. Apibendrinant tai, kas išdėstyta 20–33 punktuose, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje surinktais objektyviais įrodymais nustatyta, kad E. V. neteisėtai įgijo ir laikė narkotines medžiagas – kanapes (149,08 g) ir didelį kiekį psichotropinių medžiagų – amfetaminą (56,428 g), turėdamas tikslą visas šias medžiagas platinti, o tai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, dalyką. Remiantis tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistasis E. V. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 straipsnio 1 dalyje ir 258 straipsnio 2 dalyje

36. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nuteisimu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistojo ir liudytojų parodymus.

37. BK 258 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą.

38. Iš 2017 m. balandžio 15 d. Kratos protokolo, kuriame užfiksuota gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), krata, nustatyta, jog jos metu antrame namo aukšte, miegamajame, rastas pneumatinis ginklas su optiniu taikikliu „Stoeger“ medžiaginiame užsegamame dėkle (1 t., b. l. 138–150). 2017 m. gegužės 12 d. Specialisto išvadoje Nr. 140-(2187)-IS1-3843 nurodyta, jog tirti pateiktas šautuvas yra pramoninės gamybos, 5,5 mm kalibro pneumatinis šautuvas „Stoeger mod. X20 S2“. Ginklas skirtas šaudyti 5,5 mm (.22) kalibro kulkomis, skirtomis pneumatiniams ginklams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, šis šautuvas yra C kategorijos pneumatinis nešaunamasis ginklas. Tirti pateiktas 5,5 mm kalibro pneumatinis šautuvas „Stoeger mod. X20 S2“ yra tinkamas šaudyti (2 t., b l. 47–48).

39. Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. V. savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto 258 straipsnio 2 dalyje, taip pat nepripažino. Jo teigimu, jis nešaunamojo ginklo neįsigijo, nes jo tikrasis savininkas yra D. D., kuris šį ginklą paliko nuteistojo namuose, tačiau tokius skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis pripažino, jog šį pneumatinį šautuvą jis prieš kelis metus įsigijo asmeniniam naudojimui iš pažįstamo D. D. ir manė, kad jam leidimas nereikalingas (3 t., b. l. 10, 12). Šie dviejose apklausose duoti parodymai apie nešaunamojo ginklo įsigijimo aplinkybes buvo iš esmės vienodi. Vėliau teisme nuteistasis parodymus keitė, aiškino, kad tai to paties draugo, kuris gyvena užsienyje, ginklas, tačiau negalėjo įtikinamai ir logiškai paaiškinti, kodėl draugas išvažiuodamas ilgam į užsienį ginklą paliko pas nuteistąjį. Liudytojo D. D. parodymai, kuriais bandoma patvirtinti tokią versiją, pagrįstai teismo įvertinti kaip jo pagalba nuteistajam, kadangi jie taip pat yra nevisiškai nuoseklūs, ir jais liudytojas pats siekia pats išvengti atsakomybės už neteisėtą nešaunamojo ginklo realizavimą. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo ir liudytojo duoti parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, naujos versijos neįtikinamos, nelogiškos, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines aplinkybes, pagrįstai rėmėsi E. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, rašytiniais įrodymais ir pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis pneumatinį nešaunamąjį ginklą įgijo neteisėtai. Nors nuteistasis skunde nurodo, jog jis neturėjo jokio pagrindo netikėti D. D., kad pneumatiniam ginklui nereikia leidimo, tačiau nežinojimas neatleidžia jo nuo atsakomybės. Tai, kad nuteistasis net kelis metus nesiėmė jokių veiksmų išsiaiškinti ar tokiam ginklui reikalingas leidimas, rodo, jog jis veikė tyčia. Dėl to E. V. veika teisingai kvalifikuota kaip baudžiamasis nusižengimas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį.

40. Nuteistasis skunde taip pat nesutinka ir su jo nuteisimu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad gyvenamajame name rastas šaunamasis ginklas ir šaudmenys priklausė jo seneliui, kuris iki mirties gyveno tame pačiame name su motina, turėjo daug ginklų. Jie buvo legalūs, nes jis buvo medžiotojas.

41. BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas.

42. Iš 2017 m. balandžio 21 d. kratos protokolo (1 t., b. l. 191–193) matyti, kad atlikus pakartotinę kratą gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), rastas revolveris „ME 38 Compact-G“, Nr. (duomenys neskelbtini), su 5 vnt. šaudmenų. 2017 m. liepos 26 d. Specialisto išvadoje Nr. 140-(2443)-IS1-4617 nurodyta, kad tirti pateiktas revolveris yra pramoninės gamybos revolveris „ME 38 Compact-G“, Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas šaudyti .380-o (9 mm) kalibro „380 ME GUM“ tipo šoviniais, užtaisytais guminėmis kulkomis. Šis revolveris yra C kategorijos šaunamasis ginklas. Tirti pateiktas revolveris iš dalies tinkamas šaudyti. Tirti pateikti 5 šoviniai yra pramoninės gamybos .380-o (9 mm) kalibro „380 ME GUM“ tipo revolveriniai šoviniai, užtaisyti guminėmis kulkomis. Šie šoviniai yra C kategorijos ginklams skirti šaudmenys. Tirti pateikti šoviniai skirti šaudyti iš įvairių modelių revolverių, skirtų šaudyti 380-o (9 mm) kalibro „380 ME GUM“ tipo šoviniais, tame tarpe – ir iš tirti pateikto revolverio. Tirti pateikti šoviniai tinkami šaudyti (2 t., b. l. 53–56). Taigi, pakartotinės kratos metu pasitvirtino tą pačią dieną (2017 m. balandžio 21 d.) gauta informacija, jog nuteistojo namuose yra paslėpti nelegalūs šaunamieji ginklai, kurie 2017 m. balandžio 15 d. kratos metu buvo nerasti (1 t., b. l. 188).

43. Taip pat byloje esantys ir ištirti įrodymai patvirtina, kad šaunamasis ginklas nepriklausė nuteistojo seneliui. Iš Licencijavimo posistemio veiklos duomenų matyti, jog A. S. Utenos apskrities VPK Anykščių rajono PK 2003 m. sausio mėn. buvo išduotas leidimas Nr. 2, kurio pagrindu iki 2004 m. gruodžio 15 d. jis laikė lygiavamzdį šautuvą TOZ 63, Nr. (duomenys neskelbtini). Išregistravimo priežastis – parduotas. Taip pat iki 2008 m. kovo 18 d. laikė lygiavamzdį šautuvą IZH 54, Nr. (duomenys neskelbtini), išregistravimo priežastis – kita, laikymo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini). Leidimas Nr. 2 nebegalioja nuo 2008 m. kovo mėn., panaikinimo priežastis – visi ginklai išregistruoti. Taigi, šie duomenys paneigia, kad šaunamasis ginklas teisėtai priklausė nuteistojo seneliui, nes pastarasis revolveriu „ME 38 Compact-G“, Nr. (duomenys neskelbtini) ir revolveriniais 9 mm kalibro „380 ME GUM“ šoviniais nedisponavo (1 t., b. l. 112–113). Pažymėtina, kad šios aplinkybės nepaneigia ir liudytojos L. V. parodymai nuteistojo su apeliaciniu skundu pridėtos Marijampolės savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2013 m. sausio 25 d. pažyma Nr. (2013-47871-PD)-71 apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą bei specialiųjų poreikių nustatymo pažymą SP Nr. 011269 (4 t., b. l. 56–57). Iš pažymų matyti, kad A. S. deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2007 m. vasario 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 27 d. (A. S. mirties) buvo, adresu (duomenys neskelbtini). Be to, iš Gyventojų registro išrašo matyti, kad A. S. deklaruota gyvenamoji vieta nuo 1970 m. lapkričio 27 d. iki 2007 m. vasario 5 d. buvo J(duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 111), t. y. ta pati vieta, kurioje pagal Licencijavimo posistemio veiklos duomenis buvo leista jam laikyti registruotus ginklus. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog A. S. turėtų ginklų laikymo vieta, kuri, kaip nustatyta, buvo (duomenys neskelbtini), nesutapo su nuteistojo gyvenamąja vieta (duomenys neskelbtini), bei jam nepriklausė kratos metu rastas šaunamasis ginklas. Pažymėtina, kad nors liudytoja L. V. teigė, kad tėvas A. S. jai yra rodęs sidabrinės spalvos revolverį, tačiau daugiau jokių su tuo susijusių aplinkybių ji negalėjo paaiškinti, todėl tokie jos paaiškinimai nepaneigia nuteistojo kaltės. Remiantis tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad E. V. kaltė dėl šaunamojo ginklo laikymo taip pat pilnai įrodyta, o jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

Dėl paskirtos bausmės

44. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat teigia, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Jo nuomone, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė iš esmės pažeidžia teisingos pusiausvyros (proporcijos) tarp siekiamo tikslo, priemonių šiam tikslui pasiekti ir nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdžio principą.

45. BK 54 straipsnyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Bausmė yra teisinga, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315/2013, Nr. 2K-59-697/2019).

46. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Šis bausmės švelninimo pagrindas siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-365/2011, Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340-648/2017, Nr. 2K-64-303/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Išimtinės bylos aplinkybės turi rodyti daug mažesnį padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, taip pat tai, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2014, Nr. 2K-419-746/2015, Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-210-222/2018).

47. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistajam pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 1 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį skirtinų bausmių, atsižvelgė ir įvertino visas BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas teisingumo principą ir individualizuodamas nuteistajam E. V. skirtiną bausmę, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų veikų motyvus, kaltinamojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nuteistasis E. V. padarė tris tyčines, baigtas nusikalstamas veikas: du nusikaltimus, iš kurių vienas, numatytas BK 260 straipsnio 2 dalyje, priskiriamas sunkių, o kitas, numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje, apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4, 5 dalys), ir baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistojo dėstomi nenuoseklūs parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, apsunkino bylos tyrimą ir nagrinėjimą. Be to, kaip matyti iš byloje esančių nuteistojo parodymų, jis visą kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, bandė suversti mirusiam A. P.. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuteistojo siekis išvengti atsakomybės, rodo apie nekritišką E. V. požiūrį į savo nusikalstamus veiksmus. Taip pat buvo įvertinta nuteistojo E. V. asmenybę charakterizuojanti medžiaga: jis nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo teistas, nes ankstesni teistumai išnykę, galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, niekur nedirbo. Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad nuteistasis nėra oficialiai įregistravęs santuokos, ką paneigia 2018 m. liepos 14 d. Santuokos sudarymo išrašas (4 t., b. l. 58), tačiau atsižvelgė, kad kartu su G. P. augina du mažamečius vaikus. Prie apeliacinio skundo pridėti įrodymai, kad nuteistasis nuo 2019 m. vasario 16 d. užsiima individualia veikla (4 t., b. l. 60).

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo E. V. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jo izoliavimas nuo visuomenės neišvengiamai turėtų lemiamos neigiamos įtakos ne tik jo paties socialiniams ryšiams, bet ir lemiamai paveiktų jo žmonos bei vaikų gyvenimą, taip pat tai, kad jis nesislapstė, nevengė atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą, nelaikytinos išimtinėmis bylos aplinkybėmis, duodančiomis pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti nuteistajam švelnesnę bausmę, bei nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pažymėtina, kad į nuteistojo nurodytas šeimines ir socialines aplinkybes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, skirdamas bausmes bei nustatydamas jų rūšis ir dydžius.

49. BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dešimties metų. Teismas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteistajam E. V. paskyrė minimalią straipsnio sankcijoje nustatytą bausmę – laisvės atėmimą aštuoneriems metams. BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos dvi alternatyvios bausmių rūšys: areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Teismas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistajam E. V. parinko bausmę – laisvės atėmimą ir nustatė jos dydį vienerius metus keturis mėnesius, t. y. artimą sanacijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmę. Už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje, teismas nuteistajam parinko artimą sankcijos vidurkiui baudos bausmę – 50 MGL baudą. Pirmosios instancijos teismas, iš pradžių subendrindamas bausmes apėmimo būdu ir subendrintos bausmės dalį pridėdamas prie griežčiausios nuosprendžiu paskirtos bausmės – bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė.

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo įvertintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo E. V. paskirtos atskiros bausmės ir subendrinta galutinė bausmė atitinka jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, bausmės yra paskirtos nepažeidžiant BK 54, 63 straipsniuose nustatytų bausmių skyrimo taisyklių, leidžia įgyvendinti teisingumo principą ir pasiekti kitus BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

51. Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadarė, teisingai nustatė faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir teisingai E. V. veikas kvalifikavo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 258 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 2 dalį. Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. vasario 4 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Kęstutis DargužisEvaldas GražysDaiva Jankauskienė