- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-05-12
- Bylos Nr.
- e2-1720-1134/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18941-2024-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marina Vladimircevienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Peroja“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ „Turto bankas“
- Trečiasis asmuo
- notarė D
- Advokatai
- Igoris Manzurovas
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Peroja“ įgaliotam atstovui R. P., vadovei L. P., atstovui advokatui Igoriui Manzurovui,
atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ „Turto bankas“, įgaliotam atstovui R. I.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Peroja“ patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ „Turto bankas“, dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, tretieji asmenys notarė D. J., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai
1. ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu (DOK-182524), prašydama pripažinti sandorį sudarytą tarp pirkėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Peroja“ ir pardavėjo V. S. (teisių perėmėjas Lietuvos valstybė) dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo už 45 000 Eur galiojančiu.
2. Ieškovė nurodė, kad 2024 m. vasario 2 d. su V. S. sudarė preliminariąją žemės sklypo su statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Sudaryta preliminarioji sutartis 2024 m. vasario 9 d. buvo įregistruota VĮ Registrų centras. Už perkamą turtą į pardavėjo V. S. atsiskaitomąją sąskaitą buvo sumokėta sutarta 45 000 Eur kaina tokiomis dalimis: 2024-02-20: 20 000 Eur, 2024-02-21: 20 000 Eur, 2024-02-22: 5 000 Eur. Teigia, kad notariškai sandorio patvirtinti, t. y. sudaryti pagrindinės sutarties nepavyko, nes pardavėjas (duomenys neskelbtini) mirė, o dėl jo palikimo į notarų biurą niekas nesikreipė (įpėdinių nėra) ir paveldėjimo byla nebuvo užvesta, ką patvirtino notarų biuras savo rašte. Taigi, kadangi įpėdinių nėra, o V. S. iki mirties turėjo įsipareigojimų prieš ieškovę (turėjo sudaryti sutartį dėl žemės pirkimo), šios pareigos pereina valstybei. Šiuo atveju yra akivaizdu, kad pirkėjas sandorio sąlygas įvykdė (pilnai apmokėjo už perkamą daiktą), o antroji sandorio šalys jo įvykdyti negali (mirė). Tokiu būdu yra visos sąlygos numatytos LR CK 1.93 str. 4 d. pripažinti sandorį galiojančiu.
Atsiliepimas
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti. Pažymi, kad nurodyta teisės norma nustato esminę ir būtinąją sąlygą – vengimą įforminti sandorį notarine tvarka. Šiuo atveju buvo sudaryta ne pirkimo-pardavimo, o preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, todėl šios sutarties pasekmių vertinimui turėtų būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą bei vykdymą. Šiuo atveju svarbu nustatyti ar V. S. nesąžiningu būdu vengė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. 2024 m. vasario 2 d. preliminarioje sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje (3.1.p.) numatyta pagrindinę sutartį sudaryti iki 2024 m. vasario 20 d., taip pat numatant, kad šis terminas gali būti pratęstas bendru šalių susitarimu, atsiradus nenumatytoms aplinkybėms. Tačiau visa turto kaina buvo sumokėta nelaukiant pagrindinės sutarties sudarymo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė kokiu nors būdu būtų skatinusi V. S. sudaryti pagrindinę sutartį, o šis būtų vengęs tokią sutartį sudaryti. Be to neaišku, kodėl buvo sudaryta preliminarioji, o ne pirkimo-pardavimo sutartis. Šiuo atveju preliminariosios sutarties objektas tapo paveldimu turtu ir turto paveldėtojų atsakomybę prieš V. S. kreditorius reglamentuoja paveldėjimo teisės normos. Dėl bylinėjimosi išlaidų pažymi, kad Turto bankas, kaip valstybės institucija, kuriai teisės aktai nustato pareigą vykdyti valstybės paveldėto nekilnojamojo turto, įskaitant ir jam priskirtus žemės sklypus ir akcijų perėmimą, įvertinimą ir apskaitą, neatliko jokių prieštaraujančių teisės aktams veiksmų, kurie būtų galėję pažeisti ieškovės interesus. Byla buvo inicijuota ne dėl atsakovės kaltų ar neatsargių veiksmų (t. y. byla buvo inicijuota ne dėl to, kad atsakovė kokiu nors būdu pažeidė ieškovės teises). Todėl mano, kad reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, jeigu toks būtų pareikštas, turėtų būti atmestas.
4. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir VMI) pateikė atsiliepimą, kuriame prašo ieškovės reikalavimą spręsti teismo nuožiūra, jos atstovui nedalyvaujant. Nurodo, kad valstybės įmonė „Turto bankas“ 2024-11-18 raštu informavo VMI, kad paveldėjo mirusiajam V. S. priklausiusį kilnojamą turtą (pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose) bei minėtu raštu persiuntė Vilniaus m. 16 ojo notarų biuro notarės D. J. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, kad VMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų taisyklių nuostatomis, galėtų pradėti kilnojamo turto administravimo procedūrą. Kadangi trečiasis asmuo administruoja tik paveldėtas palikėjo lėšas, todėl ieškovės pareikštas reikalavimas nėra tiesiogiai susijęs su trečiojo asmens teisėmis ir pareigomis.
5. Trečiasis asmuo notarė D. J. atsiliepimo nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
6. 2024 m. gruodžio 31 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi skirtas pasirengimas bylos nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu.
7. Teisme gautas ieškovės dublikas, kuriame palaikė ieškinio reikalavimus. Pastebi, kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta 2024 m. vasario 2 d., o paskutinis mokėjimas atliktas 2024 m. vasario 22 d. Todėl šiuo laikotarpiu ieškovė ir negalėjo skatinti pardavėjo sudaryti pagrindinę sutartį, nes už daiktą nebuvo pilnai sumokėta. Kadangi pirkėjas pilnai įvykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį, todėl laukė pardavėjo aktyvių veiksmų pagrindinei sutarčiai sudaryti. Pardavėjo mirties negalėjo numatyti nei viena iš šalių, tačiau dėl to neturi nukentėti sąžininga sutarties šalis – pirkėjas. Sandoris turi būti laikomas įvykusiu ir tvirtintinas teismo. Sudarius preliminarią sutartį šalys norėjo išvengti nereikalingų rizikų. Vertinant atsakovės procesinį elgesį, su ieškiniu ji nesutinka, todėl bylinėjimosi išlaidos priteistinos.
8. Teisme gautas atsakovės triplikas, kuriame su ieškovės pozicija nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Pažymi, kad sudarius preliminariąją sutartį, šalys neprivalo sudaryti pagrindinės sutarties ir nėra juridinio pagrindo priversti šalis tokią sutartį sudaryti. Be to, šiuo atveju pagrindinės sutarties nesudarymo priežastis yra ne V. S. vengimas sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, o jo mirtis. Tokiu atveju negalima traktuoti, kad V. S. vengė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalį.
9. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 31 d. nutartimi civilinė byla skirta nagrinėti teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka.
10. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir prašė patikslintą ieškinį tenkinti. Papildomai nurodė, jog raktus gavo preliminarios sutarties pasirašymo dieną. Žemės sklypu su statiniais ieškovė naudojasi iki šiol. Iš pardavėjo V. S. jokių pretenzijų dėl naudojimosi turto nebuvo pareikšta. Po to, kai ieškovė sumokėjo visą įsigyto daikto kainą ieškovė su pardavėju susitarė, kad sandorį notarine tvarka įformins ieškovės įgaliotam asmeniui grįžus iš užsienio, tačiau notarinės formos pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta pardavėjui mirus.
11. Teismo posėdžio metu atsakovės įgaliotas atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir prašė patikslintą ieškinį atmesti.
12. Tretieji asmenys notarė D. J. ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teismo posėdyje nedalyvavo (gauti prašymai dėl nedalyvavimo teismo posėdyje).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Patikslintas ieškinys tenkintinas
III. Teismo nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Iš šalių paaiškinimų ir bylos medžiagos nustatyta, kad 2024 m. vasario 2 d. ieškovė UAB „Peroja“ ir V. S. sudarė preliminarią žemės sklypo su statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. 2024 m. vasario 2 d. preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ieškovė UAB „Peroja“ ir V. S. susitarė, kad V. S. parduos ieškovei 0,0984 ha ploto žemės sklypą su statiniais, esančius adresu (duomenys neskelbtini), už 45 000 Eur. Šalys įsipareigojo pasirašyti pagrindinę notarinės formos pirkimo-pardavimo sutartį iki 2024 m. vasario 20 d. (Preliminariosios sutarties 3.1 punktas).
14. Sudaryta preliminarioji sutartis 2024 m. vasario 9 d. buvo įregistruota VĮ Registrų centras. Byloje taip pat nustatyta, kad pats pardavėjas V. S. kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu įregistruoti minėtą preliminarią žemės sklypo su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį.
15. Už perkamą turtą į pardavėjo V. S. atsiskaitomąją sąskaitą buvo sumokėta sutarta 45 000 Eur kaina tokiomis dalimis: 2024-02-20: 20 000 Eur, 2024-02-21: 20 000 Eur, 2024-02-22: 5 000 Eur, mokėjimo paskirtyse nurodant – “preliminari sodo sklypo su pastatu pirkimo – pardavimo sutartis”.
16. Pardavėjas V. S. (duomenys neskelbtini) mirė.
17. 2024 m. lapkričio 14 d. išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas iš kurio matyti, kad valstybė po V. S. mirties paveldėjo visą V. S. turtą, tame tarpe ir žemės sklypą su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini).
18. Nagrinėjamu atveju ieškovė, reikšdama ieškinio reikalavimus, pasirinko savarankišką teisių gynimo būdą, nustatytą CK 1.93 straipsnio 4 dalyje, CK 6.309 straipsnyje, prašydama pripažinti galiojančia preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį.
19. CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-687/2015).
20. Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis).
21. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Minėtos normos taikymui būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 20/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008).
22. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį, apibrėžiančią pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015). CK 6.309 straipsnio 3 dalis specialioji pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams taikytina teisės norma, kurioje nurodyta, jog kai pirkti ar parduoti daiktą įpareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą.
23. Tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, tiek ir specialioji – pirkimui–pardavimui taikoma CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis). Nustačius, kad šalys atlieka pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingus veiksmus, konstatuotina, kad jos būtent ją ir vykdo. Tokiu atveju teismo pripažinimas šalis sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, iš esmės reiškia ir reikalaujamą sutarties formą, kaip būtiną nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties elementą (CK 6.159 straipsnis, 6.309 straipsnio 3 dalis, 6.393 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2012; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015).
24. Byloje nustatyta, kad 2024 m. vasario 2 d. ieškovė ir V. S. pasirašė preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią V. S. įsipareigojo parduoti ieškovei 0,0984 ha ploto žemės sklypą su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), o ieškovė įsipareigojo šį turtą nupirkti ir priimti nuosavybės teise bei sumokėti 45 000 Eur. Sutarties šalys taip pat susitarė, kad šalys įsipareigoja pasirašyti pagrindinę notarine tvarka tvirtinamą pirkimo-pardavimo sutartį iki 2024 m. vasario 20 d.; byloje tarp šalių nekilo ginčo, kad iki preliminariojoje sutartyje nustatyto termino (t. y. 2024 m. vasario 20 d.) pagrindinė žemės sklypo su statiniais pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė ir pardavėjas V. S., pasirašydami 2024 m. vasario 2 d. preliminarią sutartį, aiškiai nusistatė tarpusavio teises bei pareigas, tai yra susitarė iki 2024 m. vasario 20 d. sudaryti bei pasirašyti pagrindinę sutartį, aptarė būsimos pagrindinės sutarties dalyką, sutartis sudaryta rašytine forma, kaip tai nurodyta CK 6.165 straipsnio 2 dalyje, kuria šalys susitarė dėl nekilnojamojo turto įgijimo, turėdami realų tikslą ją įvykdyti.
25. Byloje surinktų duomenų visetas patvirtina, kad preliminariojoje sutartyje aptartas žemės sklypas su statiniais dėl kurio pardavimo ieškovei buvo sutarta, po įvardintos preliminariosios sutarties pasirašymo buvo perduotas naudoti ieškovei ir naudojimasis tęsiasi iki šiol. Taip pat nustatyta, kad 45 000 Eur sumą (visą preliminariojoje sutartyje nustatytą ginčo turto kainą) ieškovė sumokėjo pardavėjui V. S..
26. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad kai šalys susitaria dėl visos pardavimo kainos sumokėjimo, tai gali būti pagrindas pripažinti, kad ikisutartiniai santykiai modifikavosi į sutartinius pirkimo–pardavimo santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2009, 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2011). Teismo vertinimu, aptartas šalių elgesys po preliminariojoje sutartyje nustatyto termino pabaigos, kai ieškovė sumokėjo visą turto kainą, sudaro pagrindą pripažinti, kad šalių valia buvo suderinta veikti perkant-parduodant ginčo turtą, šalys siekė toliau tęsti ginčo turto pirkimo-pardavimo santykius. Pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam pagrindinės sutarties sudarymo terminui, šalys atliko veiksmus ir veikė iš esmės vykdydamos pirkimo-pardavimo sandorį: pats pardavėjas V. S. kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu įregistruoti minėtą preliminarią žemės sklypo su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, ieškovei už perkamą turtą į pardavėjo V. S. atsiskaitomąją sąskaitą sumokėjus sutartą 45 000 Eur kainą, o pardavėjui V. S. mokėjimus priėmus, šalių elgesiu buvo patvirtintas pirkimo-pardavimo sandorio vykdymas (atsiskaitymas už perkamą daiktą) modifikuotu ir abiem šalims priimtinu būdu.
27. Atitinkamai, visos kainos už ginčo turtą sumokėjimo faktas, kvalifikuotinas kaip CK 1.93 straipsnio 4 dalies sąlygos (šiuo konkrečiu atveju – pirkėjos sandorio įvykdymo) įgyvendinimas.
28. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad preliminarioji sutartis yra organizacinė, jos objektas yra būsima pagrindinė sutartis. Pagrindinės sutarties bruožai yra tokie: šalys patenkina savo poreikius; egzistuoja objektas – turtinė ar kitokio pobūdžio vertybė, dėl kurios sudaroma sutartis; šalys arba viena iš jų visada turi subjektinę teisę į objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu. Pagal preliminariąją sutartį atsiranda prievolė sudaryti sutartį, o pagal pagrindinę sutartį – teisės ar pareigos dėl sutarties objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-440-219/2018, 37 punktas; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020, 40 punktas).
29. Nustatant, ar gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis, ar ne, esminę reikšmę turi ir šalių atlikti veiksmai, ir šių veiksmų tikslai, ir sutarties objekto formavimo specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012). Kiekvienu atveju reikia įvertinti, kokiomis aplinkybėmis buvo sudaryta sutartis, ar jau buvo iki galo suformuotas objektas, dėl kurio sudaryta sutartis, ar dar turėjo būti atliekami darbai, ar sutarties sąlygos aiškios ir apibrėžė tik organizacinius ir tvarkomojo pobūdžio veiksmus, kokius veiksmus įsipareigojo atlikti sutarties šalys ir kas faktiškai buvo atlikta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018).
Žemesnės instancijos teismas
30. Įvertinus visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, šalių atliktus veiksmus, bei tai, kad sutartį ieškovė yra įvykdžiusi, kad jai žemės sklypas su statiniais buvo perleistas valdyti bei naudotis, ieškovės darbuotojai iki šiol ten gyvena, nėra jokio pagrindo sutartį kvalifikuoti kaip patvirtinančią tik ikisutartinius santykius. Šalys iš esmės įvykdė pirkimo-pardavimo sandorį: daiktas perduotas pirkėjai, pirkėja sumokėjo visą sutartą kainą, tačiau notarinės formos pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta pardavėjui mirus. Kadangi konstatuota, kad tarp šalių buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, todėl atsižvelgus į tai, kad sandoris dvišalis ir ieškovė visiškai įvykdė sutartį ir byloje esantys duomenys patvirtina, kad po to, kai ieškovė sumokėjo visą įsigyto daikto kainą ieškovė su pardavėju susitarė, kad sandorį notarine tvarka įformins ieškovės įgaliotam asmeniui grįžus iš užsienio, tačiau notarinės formos pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta pardavėjui mirus, yra pagrindas pripažinti, kad sudarytas sandoris yra galiojantis.
31. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra nurodęs, kad turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri jį vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-421/2021). Taigi tam, kad teismas, vadovaudamasis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi ir 6.309 straipsnio 3 dalimi, patvirtintų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, būtina nustatyti, kad buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo-pardavimo, daiktas buvo perduotas pirkėjui valdyti, taip pat nustatyti, ar buvo sumokėta jo kaina ar jos dalis. Nagrinėjamos bylos kontekste, teismo nuomone, egzistuoja visos anksčiau nurodytos sąlygos pripažinti galiojančia tarp ieškovės ir V. S. 2024 m. vasario 2 d. realiai sudarytą ir pilnai įvykdytą pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas V. S. perdavė, o ieškovė (pirkėja) priėmė ginčo žemės sklypą su statiniais ir nepertraukiamai jais naudojasi iki šiol, dėl to nereiškiant jokių pretenzijų iki pat pardavėjo mirties; taip pat pagal kurią ieškovė už žemės sklypą su statiniais sumokėjo visą sutartą kainą, o pardavėjas V. S. šiuos mokėjimus priėmė.
32. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
33. Taigi, teismas vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, atsižvelgdamas į šios bylos aplinkybes, t. y. 2024 m. vasario 2 d. preliminarios sutarties sąlygas, šalių elgesį, šios sutarties šalių faktiškai atliktus veiksmus, šių veiksmų tikslą ir elgesį vykdant preliminarią sutartį, atsižvelgiant į tai, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo žemės sklypas su statiniais buvo perduotas ieškovei naudotis ir ieškovė nepertraukiamai juo naudojasi iki šiol, pardavėjui V. S. nereiškiant jokių pretenzijų ir / ar reikalavimų dėl tokio naudojimo, bei į tai, kad net ir suėjus preliminariosios sutarties terminui, šalys atliko eilę veiksmų, reikalingų sutartinių santykių finalizavimui pasirašant notarinę sutartį ( t. y. pats pardavėjas V. S. kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu įregistruoti 2024 m. vasario 2 d. preliminarią žemės sklypo su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, ieškovė už perkamą turtą į pardavėjo V. S. atsiskaitomąją sąskaitą sumokėjo visą sutartą 45 000 Eur kainą, o pardavėjas V. S. mokėjimus priėmė), teismas sprendžia, jog yra pagrindas patikslintą ieškinį tenkinti ir pripažinti sandorį sudarytą tarp pirkėjo (ieškovės) UAB „Peroja“ ir pardavėjo V. S. (teisių perėmėjas Lietuvos valstybė) dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo už 45 000 Eur galiojančiu.
34. Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
35. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
36. Kadangi patikslintas ieškinys tenkinamas visiškai, pagal bendrąją taisyklę, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovės nurodė ir pagrindė, kad patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 110 Eur žyminis mokestis už ieškinį ir 980 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti.
37. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Aiškindamas CPK 93 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad taikant CPK 93 straipsnio 4 dalį svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, tai yra vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir inicijuojant patį bylos procesą, t. y. paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-403/2021, 29 punktas; 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-684/2023, 116 punktas).
38. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022).
39. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant pareikšto reikalavimo pobūdį, į tai, kad Turto bankas, kaip valstybės institucija, kuriai teisės aktai nustato pareigą vykdyti valstybės paveldėto nekilnojamojo turto, įskaitant ir jai priskirtus žemės sklypus ir akcijų perėmimą, įvertinimą ir apskaitą, neatliko jokių prieštaraujančių teisės aktams veiksmų, kurie būtų galėję pažeisti ieškovės interesus, bei į tai, kad byla buvo inicijuota ne dėl atsakovės kaltų ar neatsargių veiksmų (t. y. byla buvo inicijuota ne dėl to, kad atsakovė kokiu nors būdu pažeidė ieškovės teises), iš atsakovės Valstybės įmonės Turto banko ieškovės naudai nepriteisiamas jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
40. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija nustatytos minimalios 8 Eur dydžio valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. Įsakymas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. Įsakymo Nr.1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo pakeitimo“ Nr. 1R-19/1K-2).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais,
nusprendžia:
patikslintą ieškinį tenkinti.
Pripažinti sandorį sudarytą 2024 m. vasario 2 d. tarp pirkėjo uždarosios akcinės bendrovės „Peroja“ (j.a.k. 302801633) ir pardavėjo V. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini)) (teisių perėmėjas Lietuvos valstybė) dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo už 45 000 Eur galiojančiu.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.