Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui A. K. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

26. Ieškovė V. B. per nustatytą terminą atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

28. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

29. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. galutinio sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas

Dėl nustatytų aplinkybių ir ginčo ribų

30. Byloje nustatyta, kad atsakovui A. K. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato 2021 m. liepos 15 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 95-ANR_N-1252-2021 skirta 150 Eur dydžio bauda pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį – Širvintų savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 9-940 patvirtintų Gyvūnų laikymo Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje taisyklių II skyriaus, 11 punkto pažeidimo, o būtent už tai, kad 2021 m. birželio 6 d., 6.30 val. (duomenys neskelbtini), ištrūkusios ūkininko A. K. karvės atėjo į V. B. kiemą ir ten apgraužė ir aplaužė smaragdines tujas, nulaužė kriaušę ir putiną, aplaužė dekoratyvinio karklo ir eglės šakas, ištrypė pievutę, dėl ko V. B. patyrė 1 365 Eur turtinę žalą.

33. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje įrodytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, o atsakovas neįrodė jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, t.y. kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar dėl pačios ieškovės didelio neatsargumo, todėl ieškovės ieškinį tenkino visa apimtimi.

34. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nurodydamas, kad teismas nenustatė tikrojo žalos dydžio. Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai, remdamasis vien tik ieškovės pateiktu Rokų medelyno kainynu, pačiomis aukščiausiomis kainomis įvertino 24 tujoms padarytą žalą 936 Eur, t.y. po 39 Eur už vieną tują. Pažymi, kad ieškovė neįgijo teisės į naujos tujos atsodinimą, kadangi ne visos jos buvo apgadintos, dalis jų nėra sugadintos taip, kad nebeataugtų, o dalis jau yra ataugusios, todėl teismas, priteisdamas ieškovei žalą už 24 tujas, sudarė sąlygas ieškovei nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Nurodo, kad ieškovė nepateikė duomenų, kad tujos sodintos prieš 15 metų, kiek už jas buvo sumokėta, todėl teismas be pagrindo vadovavosi 2,0-2,2 m aukščio tujų kainomis, o ne atsakovo pateiktu D. Ž. pasiūlymu, kuriame nurodyta 150-170 cm tujų kaina. Pasak atsakovo, byloje esančios nuotraukos leidžia daryti išvadą, kad tujos nesiekia ieškovės nurodyto aukščio, o yra būtent tokio aukščio, kokį nurodė atsakovas.

35. Be to, atsakovo teigimu, tai, kad teismas, priteisdamas 191 Eur žalą už tujų išrovimą, išvežimą ir naujų tujų, kriaušės, dekoratyvinio putino ir karklo pasodinimą, rėmėsi būtent atsakovo pateiktu D. Ž. pasiūlymu reiškia, kad ieškovė neįrodė šių darbų ir augalų kainų, o įrodinėjimo pareiga buvo perkelta atsakovui.

36. Atsakovas taip pat pažymi, kad teismas nenagrinėjo jokių aplinkybių ir įrodymų, kad 238 Eur žalos skirtumas (1 365 Eur – (936 Eur + 191 Eur)) yra teisingas žalos atlyginimas už apgraužtas dvi egles ir neva tai ištryptą veją. Be to, pasak atsakovo, iš pateiktų nuotraukų vejos sugadinimas net nėra užfiksuotas, o jeigu ir buvo ištrypta veja, tai naujausios nuotraukos tik patvirtina, kad veja yra savaime atsistačiusi.

38. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl civilinės atsakomybės už gyvulių padarytą žalą

39. Civilinė atsakomybė už naminių gyvūnų padarytą žalą reglamentuojama CK 6.267 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Asmuo atsako ir už iš jo pabėgusių gyvūnų padarytą žalą.

40. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas 2021 m. birželio 6 d. neužtikrino jam priklausančių gyvulių tinkamos priežiūros, dėl ko jie ištrūko ir ieškovei buvo padaryta turtinė žala. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų jo civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtos veikos, atsiradusios žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ir kaltės) buvimo ir jam tenkančios prievolės atlyginti ieškovei padarytą žalą, tačiau nesutinka su prašomos priteisti turtinės žalos dydžiu. Atsakovo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad jai buvo padaryta 1 365 Eur dydžio žala, o pirmosios instancijos teismas tikrojo žalos dydžio taip pat nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovo teiginiais nesutinka dėl žemiau nurodomų motyvų.

41. Civilinė atsakomybė yra vienas iš pažeistos teisės gynybos būdų, kaip turtinė prievolė, atsirandanti esant civilinės teisės pažeidimui. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Jos tikslas – grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (restitutio in integrum), kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo.

42. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal bendrąją taisyklę žalos dydį turi įrodyti ieškovė. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018, 28 punktas). Kartu ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010).

43. Pažymėtina, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/ 2020, 44 punktas; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, 30 punktas).

44. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008; kt.).

45. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad ieškovė įrodė, jog dėl ištrūkusių atsakovui priklausančių gyvulių ji patyrė turtinę žalą, t.y. įrodė žalos faktą, o, nustatydamas tikrąjį žalos dydį, teismas rėmėsi tiek ieškovės, tiek atsakovo į bylą pateiktais įrodymais, tarp jų ir ieškovės pateiktu Rokų medelyno kainynu bei atsakovo pateiktu ūkininko D. Ž. pasiūlymu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas tikrajam ieškovės patirtos žalos dydžiui nustatyti iš dalies rėmėsi ne tik ieškovės, tačiau ir atsakovo pateiktais įrodymais, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas ginčo atveju neteisingai būtų paskirstęs įrodinėjimo pareigą ir ją perkėlęs atsakovui.

46. Šiuo aspektu pastebėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas neįpareigojo atsakovo teikti į bylą ieškovės žalos dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus, tą, įgyvendindamas jam įstatyme suteiktas procesines teises, darė pats atsakovas, t.y. atsikirsdamas į ieškovės argumentus ir siekdamas įrodyti, kad ieškovės patirtos turtinės žalos dydis galimai yra nepagrįstas – per didelis, atsakovas savo iniciatyva į bylą pateikė įrodymus apie kitokį galimą žalos dydį. Tai, kad teismas šiuos įrodymus vertino greta kitų byloje esančių įrodymų, ne tik kad neleidžia konstatuoti esant proceso teisės normų pažeidimą, tačiau, priešingai, tokiu būdu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, teismas turėjo galimybę šiuo konkrečiu atveju gana objektyviai nustatyti tikrąjį žalos dydį, atsižvelgdamas į abiejų šalių į bylą pateiktus įrodymus, ir daryti tikėtinai pagrįstą išvadą apie ieškovės nurodytą žalos dydį (CPK 185 straipsnis).

47. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, jog turtinė žala ieškovei buvo priteista už visas 24 tujas, taip pat nesutinka su nustatytu tujų aukščiu (t.y. kad jų aukštis siekia 2-2,2 m) bei kaina, kuria buvo įvertinta viena tuja – 39 Eur.

48. Nagrinėjamu atveju ieškovė byloje nurodė, kad tujos buvo augintos 15-16 metų, todėl jų aukštis siekia apie 2-2,2 m. Nors atsakovas nurodo, kad šios aplinkybės nepagrįstos jokiais leistinais rašytiniais įrodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka.

49. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010).

50. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019, 107 punktas; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019, 40 punktas).

51. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, pateiktas nuotraukas, kuriose vizualiai matosi ieškovės tujos, jų išvaizda (aukštis, plotis, vešlumas, kt.), taip pat lyginant jas bendrai ir su parduodamų, dar nepasodintų ir neprigijusių tujų išvaizda, neturi pagrindo abejoti ieškovės, kurios sodyboje tujos ir auga, nurodytais teiginiais apie tikėtiną tujų amžių (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo teiginiai, kad ieškovė neįrodė tikrojo tujų amžiaus, nepagrįstai išplečia įrodinėjimo pareigą ieškovei dėl aplinkybių, kurių įrodinėjimas yra objektyviai apsunkintas, t.y. pateikti net prieš 15-16 metų įsigytų tujų pirkimo ar kitokį įsigijimo faktą patvirtinančius dokumentus. Be to, pastebėtina ir tai, kad ir paties atsakovo argumentai, apeliuojantys į galimai kitokį tujų amžių, iš esmės yra tik deklaratyvaus pobūdžio pasvarstymai, apsiribojantys bendrai ieškovės nurodomų faktų neigimu, nepagrindžiant to jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, įrodymais, kodėl toks ieškovės nurodytas tujų amžius šiuo konkrečiu atveju realiai negalėtų būti (CPK 178, 185 straipsniai).

52. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).

53. Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad iškarpos iš interneto tinklapių laikytinos viena iš leistinų įrodinėjimo priemonių. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesivadovauti ieškovės į bylą pateikta informacija apie 15 metų amžiaus tujų aukštį, t.y. kad tokio amžiaus tujos įprastai siekia 2 metrus ir daugiau. Atsakovas, teigdamas, kad šiuo atveju tujų aukštis galėtų būti kitoks negu ieškovė įrodinėjo, nepateikė jokių ieškovės nurodomas aplinkybes paneigiančių ir/ar savo aplinkybes patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovo pozicija, kad byloje esančios nuotraukos leidžia daryti vienareikšmiškai pagrįstą išvadą, kad tujų aukštis šiuo konkrečiu atveju yra būtent atsakovo nurodytas 1,50-1,70 m, o ne 2-2,2 m. Kuo vadovaudamasis atsakovas padarė būtent tokias išvadas ir sprendė, kad ieškovės sodyboje jo galvijų apgraužtos ir aplaužytos tujos yra būtent jo nurodomo aukščio, atsakovas detaliau nenurodė ir to nepagrindė jokiais leistinais įrodymais.

54. Ieškovė pateikė į bylą įrodymus – Rokų medelyno kainyną, iš kurio matyti, kad 2-2,2 m aukščio vienos tujos kaina yra 39 Eur. Tuo tarpu atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus – ūkininko D. Ž. pasiūlymą, kuriame matyti, kad 1,50-1,70 m vienos tujos kaina – 10 Eur (240 Eur / 24 vnt.). Įvertinus ieškovės ir atsakovo pateiktus įrodymus, tikėtiną tujų aukštį, gana akivaizdų skirtumą tarp ieškovės ir atsakovo pateiktuose įrodymų esančių tujų kainų, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi būtent ieškovės pateiktu įrodymu, kaip labiau tikėtinu, sprendžiant dėl tikrosios tujų kainos (CPK 185 straipsnis).

55. Šiuo atveju atsakovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepateikė įrodymų apie tai, kokia galėtų būti kita būtent 2-2,2 m aukščio tujų kaina. Nors apeliaciniame skunde atsakovas jau remiasi internetiniame tinklalapyje www.skelbiu.lt patalpintais skelbimais dėl parduodamų įvairaus aukščio smaragdinių tujų kainos, tačiau netgi įvertinus ir atsakovo nurodomus skelbimus, matyti, kad juose nėra siūloma parduoti 2-2,2 m aukščio smaragdinių tujų, o 1,80-2 m aukščio tujų kaina taipogi siekia 20 Eur, 1,90-2 m – 25 Eur, t.y. didesnę tujų kainą negu atsakovas siekė įrodyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

56. Be to, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl tikėtinos tujų kainos, būtina atsižvelgti ir į tai, kad ieškovės tujos buvo augintos daugelį metų, todėl jų plotis, vešlumas kainos aspektu negali būti lygiagrečiai tapatinami su naujomis tik ką sodinti ir priauginti konkrečiame žemės sklype paruoštomis tujomis.

57. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismo nustatyta tujų kaina neatitinka Želdinių atkuriamosios vertės įkainių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. D1-343 (2.2 punktas, 6 punktas, priedo II grupė).

58. Atsakovo minimo įsakymo 2.2 punkte numatyta, kad medžių atkuriamosios vertės įkainiai (už kiekvieną kamieno skersmens centimetrą 1 m kamieno aukštyje, o nupjautą medį matuojant kelme), atsižvelgiant į medžių grupę (1 priedas) – II grupė – 6 Eurai. Prie II grupės priskirtina - tuja vakarinė (auganti medžiu). Įsakymo 6 punkte numatyti krūmų atkuriamosios vertės įkainiai (už krūmo vienetą).

59. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors atsakovas remiasi nurodyto poįstatyminio akto nuostatomis, tačiau detaliau nepagrindžia, kaip šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo nustatyta tujų kaina nėra suderinama su nurodytame akte esančiais įkainiais. Pažymėtina tai, kad minėto įsakymo 2.2 punktas numato II grupės medžių atkuriamosios vertės apskaičiavimo būdą (6 Eur už kiekvieną kamieno skersmens centimetrą 1 m kamieno aukštyje), tačiau atsakovas, remdamasis minėto įsakymo nuostatomis, nepagrindžia, kokia ginčo atveju turėtų būti konkreti tujų kaina, paskaičiuota pagal šiame akte nurodytą metodą. Be to, apskritai nėra aišku, kaip tujų kainai galėtų turėti įtakos 6 punkte numatyti krūmų (ne medžių) įkainiai.

60. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kad minėtas poįstatyminis aktas nenustato vieno galimo žalos dydžio visais atvejais, o žala vertinama kiekvienoje konkrečioje byloje individualiai, taip pat į tai, kad atsakovas nesusiejo nurodyto teisės akto su šio ginčo situacija ir nepagrindė, koks, jo manymu, turėtų būti apskaičiuotas tikrasis žalos dydis pagal šį aktą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismo paskaičiuota žala už atsakovo gyvulių apgriaužtas ir aplaužytas ieškovės tujas (39 Eur už vieną tują) būtų nepagrįsta.

61. Pabrėžtina tai, kad 2021 m. birželio 8 d. susitarimu atsakovas įsipareigojo ieškovei atsodinti tujas, atlyginti visą jo gyvulių padarytą žalą per 2 savaites. Taigi šio susitarimo turinys leidžia daryti išvadą, kad atsakovas turėjo galimybę pats imtis veiksmų dėl suniokotų tujų atsodinimo, daryti įtaką jų kainai, tačiau duomenų, kad jis sutartu terminu tą būtų padaręs, nėra, t.y. byloje nėra duomenų, kad atsakovas susitarime numatytu terminu ar iki bylos nagrinėjimo teisme būtų siūlęs ieškovei atgabenti tam tikro dydžio, kainos tujas ir jas pasodinti (CPK 178 straipsnis). Savo pasiūlymą dėl tujų kainos atsakovas pateikė tik bylą nagrinėjant teisme, t.y. po to, kai jam buvo įteiktas byloje priimtas 2021 m. rugsėjo 1 d. preliminarus sprendimas (pateikė D. Ž. 2021 m. rugsėjo 14 d. pasiūlymą). Todėl tai, kad atsakovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, ieškovė, siekdama kompensuoti savo patirtą žalą, dėl tujų įsigijimo kreipėsi į jos pačios pasirinktą pardavėją – Rokų medelyną, kuris pateikė pasiūlymą su nurodytomis tujų kainomis, šiuo atveju nelaikytina nepagrįsta.

62. Apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo argumentus, kad žala nepagrįstai buvo paskaičiuota už 24 tujas. Visų pirma pažymėtina tai, kad pats atsakovas 2021 m. birželio 8 d. susitarime pripažino, kad žala padaryta 24 tujoms (įvardintas tujų skaičius), todėl vėlesnis atsakovo pozicijos keitimas, kad galimai ne visos tujos apgadintos, ar kad dalis jų jau yra ataugusios (ar ataugs ateityje), laikytinas siekiu išvengti atsakomybės visiškai atlyginti ieškovei padarytą žalą. Be to, pažymėtina ir tai, kad atsakovo pateiktame ūkininko D. Ž. 2021 m. rugsėjo 14 d. pasiūlyme tujų kaina taip pat buvo skaičiuojama 24 vienetams tujų. Taigi šios aplinkybės taip pat netiesiogiai patvirtina, kad atsakovas visgi sutiko su apgadintų tujų skaičiumi ir būtent šiam tujų kiekiui (tik skirtingo aukščio) skaičiavo ieškovės patirtą žalą (CPK 178, 185 straipsniai).

63. Byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad atsakovo gyvulių apgraužtos ir aplaužytos tujos yra su nusvirusiomis šakomis, tam tikrose dalyse jos praradusios vešlumą, vietomis gana žymiai nudžiūvusios, parudavusios, todėl atsakovo teiginiai, kad šios tujos galimai gali būti apgenėtos ar kad ateityje jos vis tiek ataugs, laikytini nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo spręsti, jog už dalį suniokotų tujų ieškovei dėl šios priežasties neturėtų būti atlyginama. Pažymėtina tai, kad šiuo atveju tujos vertinamos ne tik pagal jų funkcinę paskirtį – atlikti tvoros funkciją, tačiau ir pagal estetinę funkciją. Todėl tokiu atveju yra pagrįsti ieškovės teisėti lūkesčiai ne tik išlaikyti (atsodinti) tapatų sugadintų tujų skaičių (24 tujos), tačiau ir tikėtis, kad visos tujos vizualiai atrodytų kaip sveiki, žaliuojantys ir vešlūs augalai, suteikiantys ieškovės sodybai estetinį vaizdą.

64. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, jog ieškovės patirta turtinė žala už atsakovo gyvulių apgriaužtas ir aplaužytas 24 tujas sudaro 936 Eur sumą (39 Eur x 24 vnt.).

65. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktu ūkininko D. Ž. pasiūlymu, taip pat pagrįstai sprendė, kad žalos dydis už tujų išrovimą, išvežimą ir naujų tujų, kriaušės, dekoratyvinio putino ir karklo pasodinimą iš viso sudaro 191 Eur sumą. Kaip jau buvo minėta, tai, kad teismas šioje dalyje nustatydamas žalos dydį rėmėsi būtent atsakovo pateiktu įrodymu, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovui buvo perkelta įrodinėjimo pareiga įrodyti žalos dydį. Šį įrodymą pirmosios instancijos teismas vertino visumos byloje esančių įrodymų kontekste ir sprendė, kad pateiktame pasiūlyme nurodytos kainos už atliktus darbus, augalus (dekoratyvinį putiną, kriaušę, karklą) yra realios, todėl ieškovei turėtų būti atlyginama būtent tokio dydžio žala. Pažymėtina tai, kad atsakovas jo iniciatyva parengto pasiūlymo kainų neginčijo, ieškovė taip pat dėl to nereiškė jokių nesutikimo motyvų, todėl nėra pagrindo teigti, kad esant įrodytam žalos faktui, atsakovas neturėtų atlyginti nustatytos žalos ir šioje dalyje.

66. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad žalos dydis už dvi apgraužtas egles ir neva ištryptą veją yra 238 Eur, t.y. žalos suma likusi iš bendros ieškovės prašomos atlyginti žalos sumos (1 365 Eur) atėmus žalos sumą už 24 vienetus tujų (936 Eur) ir senų tujų išrovimą, išvežimą ir naujų tujų, kriaušės, dekoratyvinio putino ir karklo pasodinimą (191 Eur). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atsakovo argumentais.

67. Visų pirma pastebėtina tai, kad nors atsakovas nurodo, jog vejos ištrypimas apskritai nėra užfiksuotas, tačiau šiuos jo teiginius paneigia ne tik byloje esančios nelygios vejos nuotraukos bei logiškai daroma išvada, kad į sodybą įsiveržusių ir joje vaikščiojusių/bėgiojusių didelio kiekio ir gana stambių galvijų (30 karvių) kanopos neabejotinai palieka vienokio ar kitokio dydžio įspaudus vejoje, tačiau taip pat ir administracinio nusižengimo byloje 2021 m. liepos 15 d. nutarime užfiksuotos aplinkybės, kad buvo ne tik aplaužytos įvairių augalų, įskaitant ir eglių šakos, tačiau ir ištrypta pievutė. Taigi atsakovo teiginiai dėl to, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja žalos atlyginimo ir už atsakovo gyvulių ištryptą veją, atmestini kaip nepagrįsti.

68. Pažymėtina tai, kad tame pačiame 2021 m. liepos 15 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje, kuriuo atsakovui paskirta bauda pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį, nurodyta, kad dėl atsakovui priklausančių gyvulių V. B. patyrė 1 365 Eur turtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų nesutikęs su šiame nutarime užfiksuota informacija, jį skundęs ANK nustatyta tvarka (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl tai taip pat leidžia daryti išvadą, kad atsakovas iš esmės sutiko su administracinio nusižengimo padarymo tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, taigi ir su ieškovei padarytos 1 365 Eur turtinės žalos dydžiu, jo neginčijo (CPK 185 straipsnis).

69. Įvertinus tai, kad žala už naujų tujų įsigijimą, senų tujų išrovimą, išvežimą ir naujų tujų, kriaušės, dekoratyvinio putino ir karklo pasodinimą sudaro 1 127 Eur (936 Eur + 191 Eur), neatrodo nepagrįsta ir neįtikima, kad žalos dydis už apgraužtas dvi egles ir ištryptą veją negalėtų siekti likusios 238 Eur žalos sumos (1 365 Eur – 1 127 Eur) (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į vejos plotą (17 arų) neatmestina ir tai, kad žalos dydis galėtų sudaryti ir didesnę sumą, tačiau, įvertinus ieškovės prašomą priteisti iš atsakovo bendrą žalos sumą, neperžengiant byloje pareikštų reikalavimų ribų, darytina išvada, kad ieškovė turi teisę į 238 Eur žalos atlyginimą už vejos sugadinimą.

70. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir ieškovės patirtą žalą, todėl pagrįstai sprendė, kad ieškovei iš atsakovo priteistina iš viso 1 365 Eur dydžio turtinė žala. Duomenų, kurie šiuo konkrečiu atveju pagrįstų kitą žalos dydį, atsakovas nepateikė (CPK 178 straipsnis).

71. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ieškovė neįrodė, jog ji neturtinę žalą patyrė būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kadangi ji sveikatos problemų turėjo ir iki įvykio, o tai, kad, ieškovės vertinimu, sklypas atrodo negražiai, negali turėti įtakos neturtinei žalai atsirasti ir pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka.

72. CK 6.245 straipsnis nustato, kad civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, ar sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnis). Šis principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir teisės principai.

73. Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

74. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad atsakovo gyvuliams ištrūkus ir padarius žalos ieškovės turtui tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo nėra. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad po įvykio, kurio metu ieškovės turtui padaryta žala, šalys 2021 m. birželio 8 d. sudarė susitarimą, kuriame sutarė, kad atsakovas ieškovei dėl įvykio atlygins 300 Eur „moralinę“ (vertinant teisine prasme – neturtinę) žalą. Taigi deliktinių santykių pagrindu nagrinėjamu atveju tarp šalių vėliau susiklostė ir sutartiniai teisiniai santykiai.

75. Šalys 2021 m. birželio 8 d. susitarime aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino ieškovės teisę reikalauti, o atsakovo pareigą sumokėti ieškovei konkrečiai apibrėžtą 300 Eur dydžio sumą, kuri skirta kompensuoti ieškovės patirtą neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad minėtas susitarimas būtų pripažintas negaliojančiu, panaikintas, todėl jis šalims turi privalomą galią ir sukelia teisines pasekmes. Atsakovui nustatytu terminu (per 2 savaites) neatlyginus ieškovei patirtos 300 Eur neturtinės žalos, ieškovė pagrįstai šios žalos atlyginimo iš atsakovo prašė teismine tvarka. Tuo tarpu atsakovo siekis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais apskritai paneigti ieškovės teisę į neturtinės žalos atlyginimą, jos dydį nėra suderinamas ne tik su minėto šalis įpareigojančio susitarimo nuostatomis, tačiau ir su bendrai įstatyme numatyta asmens teise reikalauti iš kalto asmens neturtinės žalos atlyginimo, kuomet ji padaryta asmens sveikatai (tiek fizinei, tiek psichinei) (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

76. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadoms, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, be kita ko, įrodė ir tai, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ji patyrė prašomo priteisti dydžio neturtinę žalą, ką patvirtina ne tik medicininiai dokumentai apie ieškovės psichoemocinę sveikatos būklę, tačiau ir atsakovės bendro pobūdžio mintys, nurodyti išgyvenimai dėl ilgus metus puoselėtos sodybos estetinio vaizdo subjaurojimo. Tai, kad ieškovė turėjo tam tikrų sveikatos problemų ir iki įvykio bei kad jas tuo metu lėmė kiti veiksniai (pvz. vyro mirtis, kt.), šiuo atveju savaime nepaneigia atsakovo neteisėtų veiksmų neigiamos įtakos ieškovės psichoemocinei sveikatai, taigi ir ieškovės teisės reikalauti neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo.

77. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje buvo įrodytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, patirtos žalos dydis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį tenkino visa apimtimi, priteisdamas ieškovei ir atsakovo tiek 1 365 Eur turtinę, tiek 300 Eur dydžio neturtinę žalą.

Dėl bylos baigties

78. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

79. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

80. Ieškovė byloje nepateikė atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą, taigi ir įrodymų dėl galimai apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.

81. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atsakovo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.