Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-509-790/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-09-19
Bylos Nr.: e2-509-790/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00418-2024-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Marius Bajoras
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos vaizdinė reklama“
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“

Kategorijos

3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui

Civilinės bylos Nr. e2-509-790/2024 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00418-2024-6 Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 19 d.

VilniusLietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos vaizdinė reklama“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 10 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos vaizdinė reklama“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos vaizdinė reklama“ patikslintą ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“ dėl reklamos įrenginius sudarančių konstrukcijų susigrąžinimo ir leidimo dalies pripažinimo negaliojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baltijos vaizdinė reklama“ kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydama: 1) pripažinti niekine ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2013 m. vasario 1 d. leidimo įrengti išorinės reklamos Nr. A448-5(2.3.2.4-EK6) (toliau – Leidimas) 2.7 punkto dalį, kurioje nurodyta, kad: „Jei konkurso laimėtojas per nustatytą terminą neišardo ir neišveža reklamos inžinerinių statinių (toliau – ir RIS), Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) turi teisę juos realizuoti ir (ar) kitaip panaudoti. Konkurso laimėtojas įsipareigoja nereikšti pretenzijų dėl RIS realizavimo ir (ar) kito panaudojimo“; 2) priteisti solidariai iš atsakovių ieškovei 190 000 Eur žalos atlyginimą; 3) priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Patikslintas ieškinys grindžiamas tuo, kad ieškovė Leidimo pagrindu įrengė 23 statinius – išorinės reklamos įrenginius, kurie nuosavybės teise priklauso ieškovei. Atsakovė UAB „Grinda“, vadovaudamasi Leidimo 2.7 punktu, nugriovė ieškovei nuosavybės teise priklausančius 7 statinius iš Leidime nurodytų statinių. Ieškovės teigimu, Leidimo 2.7 punktas yra niekinis ir negaliojantis ab initio (nuo pradžios) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu. Atsakovių neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad atsakovės vadovavosi Leidimo 2.7 punkto dalimi ir vykdė neteisėtus 7 statinių griovimo darbus; statinių griovimas vykdytas pažeidžiant įstatymų imperatyvius reikalavimus; statiniai nugriauti tokiu būdu, kad buvo paversti metalo laužu. Kadangi atliekant nurodytus griovimo darbus buvo neatitaisomai sunaikintas ieškovės turtas, ieškovė šią žalą prašo atlyginti.

3. Patikslinto ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė teismo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Leidimo 2.7 punkto galiojimą dalyje, kurioje nurodyta, kad: „Jei konkurso laimėtojas per nustatytą terminą neišardo ir neišveža RIS, Savivaldybė turi teisę juos realizuoti ir (ar) kitaip panaudoti. Konkurso laimėtojas įsipareigoja nereikšti pretenzijų dėl RIS realizavimo ir (ar) kito panaudojimo“.

4. Grįsdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovė nurodė, kad nagrinėjamos situacijos atveju egzistuoja abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ieškovės reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas ir, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Ieškovės teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovės jau yra pradėjusios Leidime nurodytų statinių nugriovimą, jos nugriovė dalį Leidime nurodytų statinių, paverčiant juos metalo laužu, o atsakovė Savivaldybės administracija planuoja šiuos nugriautus statinius realizuoti. Nagrinėjamoje byloje nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apskritai neįmanomas, kadangi atsakovėms nebūtų kliūčių nugriauti visus Leidime nurodytus statinius ir realizuoti juos tretiesiems asmenims, o ieškovė neturėtų jokių realių galimybių tokių veiksmų atlikimo sustabdyti. Tokiu atveju tolimesnis bylos nagrinėjimas prarastų reikšmę, kadangi teismui patenkinus ieškinį ir panaikinus ginčijamą Leidimo 2.7 punkto dalį, kaip prieštaraujančią imperatyvių įstatymų reikalavimams, pagal minėtą Leidimo punkto dalį veiksmai jau būtų atlikti. Be to, tokiu atveju faktiškai nebūtų galima ir restitucija.

Šalies argumentai

5. Ieškovės teigimu, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo principą. Nagrinėjamo ginčo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesukeltų jokių realių nepatogumų ar ribojimų atsakovėms ir niekaip nesuvaržytų atsakovių teisių bei nesuteiktų ieškovei daugiau teisių kitų asmenų atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gegužės 10 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nenustatytos akivaizdžios aplinkybės, kurios šioje civilinio proceso stadijoje leistų padaryti išvadą, jog ieškinys prima facie (iš pirmo žvilgsnio) yra nepagrįstas. Pasisakydamas dėl antrosios laikinų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui), teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė galimos grėsmės egzistavimo. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad iš ieškinio turinio, formuluojamo reikalavimo ir ieškovės paaiškinimų apie ieškinio tikslus tiek nagrinėjamoje byloje, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-8671-909/2024, matyti, jog nagrinėjamoje byloje ieškovė siekia prisiteisti iš atsakovių žalą, kuri padaryta nugriovus bei sunaikinus dalį statinių, bei prašo pripažinti negaliojančia Leidimo 2.7 punkto dalį, kuria atsakovės vadovaujasi atlikdamos darbus. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, bei tai, jog ieškovė neformuluoja jokio reikalavimo, susijusio su nugriautų ginčo statinių liekanomis, jų grąžinimu ieškovei, pripažino, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės šiuo nagrinėjamu atveju neatitinka formuluojamo ieškinio dalyko.

8. Teismas vadovavosi teismų suformuota praktika, kurioje nurodoma, jog neegzistuoja rizika būsimo teismo sprendimo įvykdymui, jeigu atsakovė yra savivaldybė, kuri turi savo biudžetą, gali gauti paramą, ir pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė yra Savivaldybės administracija, todėl ji būtų pajėgi atlyginti žalą ieškovei.

9. Teismas nurodė, kad ieškovė, prašydama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš esmės siekia, jog ginčo nagrinėjimo laikotarpiu Leidimo pagrindu įrengti statiniai (įrenginiai) liktų neišmontuoti. Teismas įvertino aplinkybę, kad Leidimo galiojimo terminas nutarties priėmimo metu yra pasibaigęs, ir padarė išvadą, kad ieškovė nepagrindė fakto, jog galimos neigiamos pasekmės išmontavus statinius (įrenginius) būtų ieškovei neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, o ne įprastos leidimo galiojimo termino pasibaigimo pasekmės, kurias ieškovė turėjo numatyti ir planuoti. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas byloje taptų nebeįmanomas ar itin apsunkintas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų, jog jai, pasibaigus Leidime nustatytam terminui, būtų sudaromos kliūtys šalinant ir (ar) išmontuojant reklaminius stendus.

10. Teismas nurodė, jog ieškovė žinojo, kad, pasibaigus Leidime nustatytam terminui, turės išmontuoti reklaminius stendus ir sutvarkyti aplinką. Teismas išaiškino, jog ieškovė gali patirti tam tikrų neigiamų finansinių pasekmių demontuodama įrenginius, tačiau tai savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, juolab kad ieškovė tokių neigiamų pasekmių riziką prisiėmė pagal nebegaliojantį Leidimą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė konkrečių įrodymų, jog įrenginių pašalinimas ieškovės iniciatyva ir veiksmais būtų neįmanomas ar ypač sudėtingas.

11. Teismas nurodė, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, neatitinkančios ekonomiškumo ir teisingumo principų. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamoje byloje sudarytų išskirtines sąlygas ieškovei, pasibaigus Leidimui, nesilaikyti Leidimo 2.7 punkto dalies, kurios ieškovė neginčija. Be to, būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, nes galimai ieškovei būtų sukurta išskirtinė, kitokia nei kitiems subjektams, kurių leidimų galiojimo terminas taip pat baigėsi, padėtis.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

12. Ieškovė UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1 Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka formuluojamo ieškinio dalyko. Ieškovės teigimu, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra susijęs su byloje pareikšto materialinio reikalavimo Leidimo 2.7 punkto dalies pripažinimo negaliojančia įvykdymo užtikrinimu, o ne tik su reikalavimu atlyginti padarytą žalą. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovės, vadovaujantis neteisėto Leidimo 2.7 punkto pagrindu, neturėtų kliūčių nugriauti visus Leidime nurodytus statinius ir realizuoti juos tretiesiems asmenims, o ieškovė neturėtų jokių realių galimybių sustabdyti tokių veiksmų.

12.2 Teismas vadovavosi nagrinėjamam ginčui neaktualiomis bylomis, kadangi jose buvo nustatytos skirtingos faktinės aplinkybės ir keliami kitokie materialiniai reikalavimai nei nagrinėjamoje byloje. Tai, kad atsakovė Savivaldybės administracija yra pajėgi atlyginti žalą, niekaip ir jokia apimtimi nėra susiję su ieškovės prašomu materialinio reikalavimo užtikrinimu ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju.

12.3 Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė siekia, kad ginčo nagrinėjimo laikotarpiu Leidimo pagrindu įrengti statiniai liktų neišmontuoti. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nagrinėjamoje byloje niekaip neužkirstų kelio atsakovei Savivaldybės administracijai inicijuoti Leidime nurodytų statinių griovimą Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (toliau – Statybos įstatymas) ir CK nustatytais pagrindais teismo tvarka. Ieškovė negalėjo numatyti, kad atsakovės pažeis teisės aktų reikalavimus ir savavališkai, nesilaikydamos teisės aktuose nustatytos statinių griovimo procedūros, inicijuos ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių griovimą. Be to, skundžiamos nutarties teiginiai apie Leidimo pasibaigimo pasekmes bei ieškovės pasirinkimas pačiai nedemontuoti ginčo įrenginių yra nesusiję su ieškovės prašomų pritaikyti laikinųjų apsaugos priemonių turiniu.

12.4 Ieškovei iš skundžiamos teismo nutarties turinio neaišku, kaip laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nagrinėjamoje byloje leistų ieškovei nesilaikyti kitų Leidimo sąlygų, įskaitant byloje neginčijamos Leidimo 2.7 punkto dalies. Jeigu atsakovė Savivaldybės administracija manytų, kad ieškovė nesilaiko Leidimo 2.7 punkto dalies, ji galėtų įstatymų nustatyta tvarka kreiptis dėl baudos (sankcijų) skyrimo arba inicijuoti statinių griovimą CK ir Statybos įstatyme nustatyta tvarka.

12.5 Teismas nepagrįstai teigė, kad būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, kadangi nėra aišku, kaip ir kokiu būdu ieškovei būtų sukurta išskirtinė padėtis kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Teismo pateiktas ieškovės padėties kitų subjektų atžvilgiu, kurių leidimų galiojimas pasibaigė, vertinimas yra išimtinai hipotetinio pobūdžio. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 16 d. įsiteisėjusioje nutartyje byloje Nr. AN2-11-935/2024 nurodyta, kad ieškovės Leidime nurodyti išorinės reklamos įrenginiai nepažeidžia nei Savivaldybės administracijos, nei kitų asmenų interesų. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų sustabdytas tik neteisėtų atsakovių veiksmų vykdymas.

Atsiliepimas

13. Atsakovė UAB „Grinda“ atsiliepime į atskirąjį skundą su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

13.1 Ieškovė piktnaudžiauja procesine teise prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi teismai kitose panašaus pobūdžio bylose ieškovės prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl reklaminių įrenginių demontavimo stabdymo yra išsprendę net du kartus. Dėl Leidimo galiojimo pasibaigimo pasekmių vyksta net trys teisminiai procesai, kuriuose ieškovė siekia vieno ir to paties tikslo – pati nevykdyti Leidimo 2.7 punkte nustatyto įsipareigojimo pasibaigus Leidimo galiojimui nukelti savo reklaminius įrenginius. Sąmoningas reklaminių įrenginių nenukėlimas ir laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje prašymas turi vienintelį tikslą – toliau juos naudoti (eksploatuoti) pagal paskirtį.

13.2 Ieškovė nepagrįstai teigia, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus sunaikinti jai nuosavybės teise priklausantys objektai. Atsakovė paaiškino, kad ieškovei yra suteikta galimybė atsiimti demontuotus reklaminius įrenginius. Ieškovė pati sąmoningai pasirinko nesirūpinti savo turtu ir, nesant tam teisinio pagrindo, palikti jį kitų asmenų žinioje ir nuosavybės ribose.

13.3 Ieškovė 2022 m. rugsėjo 9 d. buvo informuota, kad Leidimas galioja iki 2023 m. vasario 1 d. ir ji privalo savo lėšomis nukelti reklaminius įrenginius, sutvarkyti jų eksploatavimo vietas bei jas perduoti Savivaldybei. Atsakovė Savivaldybės administracija paprašė ieškovės iš anksto planuoti nurodytų reklaminių įrenginių išardymą ir aplinkos sutvarkymą. Pažymėjo, kad atsakovė Savivaldybės administracija 2024 m. kovo 6 d. raštu informavo ieškovę, kad ji pavedė UAB „Grinda“ atlikti reklaminių įrenginių demontavimo darbus.

Atsiliepimas

14. Atsakovė Savivaldybės administracija atsiliepime į atskirąjį skundą su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

14.1. Ieškovė piktnaudžiauja procesine teise prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi teismai ginčo klausimą net du kartus jau yra išsprendę. Tarp ieškovės ir atsakovės Savivaldybės administracijos dėl Leidimo galiojimo pasibaigimo pasekmių vyksta net trys teisminiai procesai. Visose bylose ieškovė siekia iš esmės vieno ir to paties tikslo – pati nevykdyti Leidimo 2.7 punkte nustatyto įsipareigojimo ir neleisti to daryti atsakovei Savivaldybės administracijai.

14.2. Teismas pagrįstai nusprendė, kad tikrasis ieškovės tikslas yra nevykdyti Leidimo 2.7 punkte nustatytos pareigos jai demontuoti reklaminius įrenginius ir toliau pasibaigusio Leidimo pagrindu neteisėtai kuo ilgiau juos eksploatuoti bei tokiu būdu neteisėtai skleisti išorinę reklamą. Ieškovė atskirajame skunde tik deklaratyviai teigia, kad ji gina savo nuosavybę.

14.3. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad egzistuoja ar turėtų būti kažkoks priverstinis ir tik teismo tvarka galimas reklaminių įrenginių nukėlimas. Siekiant įgyvendinti Leidimo 2.7 punkte nustatytą teisę už ieškovę nukelti jos reklaminius įrenginius, atsakovei papildomai nėra privaloma kreiptis į teismą tam, kad ji galėtų tai padaryti. Tai, kad atsakovei nereikalingas joks papildomas teismo sprendimas dėl ieškovės pačios nenukeltų reklaminių stendų patvirtina ir iš esmės analogiškoje byloje padaryta apeliacinės instancijos teismo išvada, taip pat pačios ieškovės pozicija Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-464-1019/2024. Reklaminiai įrenginiai nėra laikinieji statiniai, todėl ieškovės nurodytas teisinis reglamentavimas dėl statinio nugriovimo ginčo atveju neaktualus.

14.4. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad nėra grėsmės teismo sprendimo vykdymui. Reklaminių įrenginių, nurodytų Leidime, kurio galiojimas yra pasibaigęs, nukėlimas yra įprastos Leidimo pasibaigimo pasekmės, kurių riziką pati ieškovė prieš daugiau nei 10 metų pati prisiėmė.

14.5. Atsakovai reklaminių įrenginių nenaikina, nesuardo (tik išardo, kiek tai būtina jų nukėlimui), juos saugo. Ieškovei yra suteikta galimybė per laikinojo saugojimo terminą atsiimti nukeltus reklaminius įrenginius, jei ji to pageidautų. Atsakovė imasi tik tokių veiksmų, kad ieškovei neliktų sąlygų toliau neteisėtai skleisti išorinę reklamą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė laimėjo Reklaminių inžinerinių statinių (labai didelio, didelio ir vidutinio formato reklaminių skydų) įrengimo ir eksploatavimo operatoriaus parinkimo konkursą (toliau – ir Konkursas). Atsakovė Savivaldybės administracija 2013 m. vasario 1 d. išdavė ieškovei Leidimą, kurio pagrindu ieškovė įgijo teisę įrengti ir eksploatuoti 24 reklamos įrenginius Vilniaus mieste. Leidimo 2.7 punkte nurodyta, jog „Laimėtojas (nagrinėjamu atveju – ieškovė) privalo pasibaigus leidimo galiojimo terminui, per vieną mėnesį nuo leidimo galiojimo termino pabaigos savo lėšomis išardyti, išvežti RIS, sutvarkyti jų įrengimo vietas ir perduoti jas Savivaldybei pagal priėmimo–perdavimo aktą. Jei konkurso laimėtojas per nustatytą terminą neišardo ir neišveža RIS, Savivaldybė turi teisę juos realizuoti ir (ar) kitaip panaudoti. Konkurso laimėtojas įsipareigoja nereikšti pretenzijų dėl RIS realizavimo ir (ar) kito panaudojimo“. Leidimo galiojimo terminas, pratęsus jį du kartus, pasibaigė 2023 m. vasario 1 d.

17. Ieškovė 2023 m. sausio 3 d. kreipėsi į Savivaldybės administraciją dėl Leidimo pratęsimo, išduodant naują leidimą įrengti išorinę reklamą galiojančio Leidimo pagrindu, tačiau Savivaldybės administracija 2023 m. sausio 10 d. sprendimu atsisakė ieškovei išduoti leidimą išorinės reklamos įrengimui esamo Leidimo pagrindu. Dėl sprendimo (ne)teisėtumo šiuo metu Regionų administraciniame teisme Vilniaus rūmuose yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-1062-1161/2024.

18. Savivaldybės administracija ne kartą raštu kreipėsi į ieškovę dėl Leidimo sąlygų vykdymo, t. y. prašė, pasibaigus Leidime nustatytam terminui, atlikti Leidimo priede nurodytų RIS išardymą ir aplinkos sutvarkymą. Ieškovei nevykdant Leidimo 2.7 punkte jai nustatytos pareigos, Savivaldybės administracija ieškovei nurodė, kad pati Savivaldybė nuo 2024 m. kovo 13 d. pradės Leidimo 2.7 punkte numatytus darbus. 2024 m. kovo 12 d. atsakovė Savivaldybės administracija pateikė užsakymą atsakovei UAB „Grinda“ nukelti ieškovės ir kitų reklamos skleidėjų neteisėtai naudojamus reklaminius įrenginius. Iki 2024 m. balandžio 17 d. buvo demontuoti ir išvežti saugojimui 7 ieškovės reklaminiai įrenginiai.

19. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nustatyta, kad ieškovė Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-464-1019/2024 buvo pareiškusi prevencinį ieškinį, kuriuo prašė uždrausti Savivaldybės administracijai imtis bet kokių veiksmų, kuriais būtų ribojama ieškovės galimybė naudoti Leidime nurodytus reklaminius įrenginius iki tol, kol bus išspręstas ieškovės teisės gauti išorinės reklamos leidimą galiojančio Leidimo pagrindu klausimas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovė Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-8671-909/2024 taip pat yra pareiškusi negatorinį ieškinį, kuriuo prašo uždrausti Savivaldybės administracijai nugriauti ieškovei nuosavybės teise priklausančius Leidime nurodytus statinius (reklaminius įrenginius) nesant dėl to priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo; pripažinti negaliojančiu ab initio Savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“ sudarytą sandorį dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių (reklaminių įrenginių), nurodytų Leidime, griovimo darbų. Pastarojoje byloje galutinis teismo sprendimas nėra priimtas.

20. Nagrinėjamoje byloje ieškovė teismui padavė ieškinį, kurį patikslino 2024 m. gegužės 7 d., prašydama pripažinti niekine ir negaliojančia ab initio Leidimo 2.7 punkto dalį bei priteisti solidariai iš atsakovių ieškovei 190 000 Eur žalos atlyginimą. Ieškovė 2024 m. liepos 23 d., po skundžiamos teismo nutarties priėmimo, dar kartą patikslino ieškinį, atsisakydama reikalavimo dėl žalos atlyginimo, ir vietoje šio reikalavimo prašydama teismo išreikalauti iš atsakovės UAB „Grinda“ ieškovei nuosavybės teise priklausančias Leidimo eil. Nr. 11, 14, 18, 19, 21, 23, 24 esančių nugriautų reklamos statinių dalis (metalinės konstrukcijos, varžtai bei kitos nugriautų statinių dalys).

21. Vilniaus apygardos teismas nagrinėjamoje byloje išnagrinėjo ieškovės 2024 m. liepos 23 d. patikslintame ieškinyje reiškiamą analogišką prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir 2024 m. liepos 26 d. nutartimi patenkino jį iš dalies – iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas nagrinėjamoje byloje, uždraudė atsakovėms perleisti, apsunkinti ir (ar) utilizuoti Leidimo eil. Nr. 11, 14, 18, 19, 21, 23, 24 pagrindu buvusių ir nukeltų bei atsakovės UAB ,,Grinda“ saugomų reklaminių įrenginių konstrukcijas ir (ar) dalis (metalines konstrukcijas, varžtus bei kitas įrenginių dalis), leidžiant šį turtą perduoti ieškovei. Kadangi ieškovė atskirojo skundo nagrinėjimo dieną neatsisakė 2024 m. gegužės 7 d. patikslintame ieškinyje pareikšto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, laikytina, jog atsakovė šį reikalavimą laiko aktualiu, dėl to tikslinga nagrinėti atskirąjį skundą iš esmės.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo pagrindų

22. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

23. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – ieškinio prima facie (iš pirmo žvilgsnio, tikėtiną) pagrįstumą – laikė įrodyta. Šios sąlygos egzistavimas atskiruoju skundu nėra ginčijamas.

24. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nusprendė, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja ši būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė galimam palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, teigdama, jog atsisakymas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones negrįžtamai pažeistų ieškovės, kaip išorinės reklamos įrenginių savininkės, teises.

25. Grėsmės teismo sprendimo įvykdymui atsiradimo tikimybė turi būti šalies pagrįsta (CPK 178 straipsnis). Kaip pažymėta teismų praktikoje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo ieškovo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1677-943/2020).

26. Kaip nustatyta bylos medžiaga, šiuo metu Leidimo galiojimo terminas yra pasibaigęs. Leidimo 2.7 punkte ieškovei buvo nustatytas įpareigojimas per vieną mėnesį nuo leidimo galiojimo termino pabaigos savo lėšomis išardyti, išvežti reklaminius įrenginius, sutvarkyti jų įrengimo vietas ir perduoti jas Savivaldybei. Atitinkamai nustatyta, kad tuo atveju, jeigu per nustatytą terminą šių veiksmų bendrovė neatlieka, Savivaldybė turi teisę reklaminius įrenginius realizuoti ir (ar) kitaip panaudoti, o bendrovė įsipareigoja nereikšti dėl to pretenzijų. Byloje duomenų, kad ieškovė, prieš išduodant Leidimą, būtų ginčijusi Konkurso sąlygas, kurių pagrindu išduotas Leidimas, nėra. Taigi, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, pati ieškovė prisiėmė neigiamų pasekmių riziką pagal šiuo metu jau nebegaliojantį Leidimą ir nepateikė konkrečių įrodymų, kad jų pašalinimas būtų ieškovei neįmanomas ar ypač sudėtingas. Nors ieškovė atskirajame skunde teigia, kad būtent Leidimo pasibaigimo pasekmės bei ieškovės pasirinktas veikimo būdas nedemontuoti ginčo įrenginių nėra susijusios su ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių turiniu, apeliacinės instancijos teismas su tokiais ieškovės argumentais nesutinka, o priešingai – nusprendžia, jog būtent šios aplinkybės ir yra esminės, pasisakant dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

27. Bylos duomenimis, ieškovė ne kartą buvo informuota apie tai, kad Leidimo galiojimas pasibaigė, bei apie minėtą pareigą pašalinti jai priklausančius reklaminius stendus iš Savivaldybei priklausančių nekilnojamojo turto objektų. Atskiru 2024 m. kovo mėn. raštu ieškovė dar kartą buvo informuota, kad nuo 2024 m. kovo 13 d. atsakovės pradės darbus, numatytus Leidimo 2.7 punkte, t. y. realizuos ir (ar) panaudos tuos bendrovės nedemontuotus reklaminius įrenginius, kurie privalėjo būti išardyti ir išvežti pasibaigus Leidimo galiojimo terminui. Minėtame pranešime taip pat nurodoma, kad ieškovei yra suteikta galimybė atsiimti demontuotus reklaminius įrenginius, kreipiantis į administraciją. Ieškovė nei 2024 m. gegužės 7 d. patikslintame ieškinyje, nei atskirajame skunde nepateikė jokių įrodymų, jog ieškovei būtų sudaromos kliūtys vykdyti Leidimo 2.7 punktą. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje teismo nutartyje, ieškovė tokiu pasirinktu elgesio modeliu iš esmės siekia, kad ginčo nagrinėjimo laikotarpiu Leidimo pagrindu įrengti statiniai (įrenginiai) liktų neišmontuoti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tik tuomet, kai Savivaldybė nepratęsė Leidimo galiojimo termino, ieškovė dėl Leidimo galiojimo pasibaigimo pasekmių inicijavo net tris teisminius procesus. Tačiau tai, jog pati ieškovė sąmoningai pasirinko minėtą elgesio modelį bei tai, kad ieškovė pati nedemontuoja ginčo įrenginių, tikėdamasi, jog bus priimti jai palankūs tam tikri procesiniai sprendimai kituose teisminiuose ginčuose, savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamoje byloje.

28. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams ne visada lemia poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ar kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti patį ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės teismų praktikoje pripažįstamos kaip prevencinės, užtikrinančios ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017). Teismas turėtų netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo tinkamam įvykdymui užtikrinti nėra būtinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1728/2014).

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju neegzistuoja poreikis išsaugoti ginčo objektą nepakitusiu, kadangi prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama ne užtikrinti status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) padėties išsaugojimą, o, kaip konstatuota šios nutarties 26–27 punktuose, laikinai (iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje) išvengti įrengtų ir neeksploatuojamų reklaminių inžinerinių statinių privalomo išardymo (demontavimo).

30. Ieškovė atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės 2024 m. gegužės 7 d. patikslintame ieškinyje nurodytų ieškovės argumentų, jog prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra susijęs su byloje pareikšto reikalavimo – Leidimo 2.7 punkto dalies pripažinimo negaliojančia – įvykdymo užtikrinimu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia ieškovės atskirojo skundo teiginių interpretacija, kadangi, kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties 17–18 punktų turinio, tokio pobūdžio argumentus pirmosios instancijos teismas įvertino.

31. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės nurodomų atskirojo skundo argumentų dėl atsakovės Savivaldybės administracijos pajėgumo atlyginti žalą kaip pagrindo netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, pažymi, jog skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra konstatuota, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovė Savivaldybės administracija yra pajėgi atlyginti žalą, savaime yra laikoma pagrindu netenkinti ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina, kad 2024 m. gegužės 7 d. patikslintu ieškiniu ieškovė, be kita ko, kėlė reikalavimą prisiteisti iš atsakovių žalą, padarytą atsakovėms ginčijamos Leidimo 2.7 punkto dalies pagrindu atlikus dalies Leidime nurodytų statinių (įrenginių) griovimą. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje keliamų reikalavimų pobūdį, nurodė argumentus bei teismų praktiką dėl atsakovės Savivaldybės administracijos pajėgumo atlyginti žalą, o ne, kaip neteisingai interpretuoja ieškovė atskirajame skunde, padarė išvadą, jog vien tokia aplinkybė yra savaime laikoma pagrindu nepritaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, priešingai nei teigia ieškovė, Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-625-798/2023, kuri iš esmės tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu yra panaši nagrinėjamai bylai, yra pažymėjęs, jog Savivaldybės administracija būtų pajėgi atlyginti ieškovei nuostolius dėl RIS demontavimo. Nurodytoje byloje taip pat buvo vadovautasi ta pačia teismų suformuota praktika dėl savivaldybės pajėgumo atlyginti žalą, kaip ir nurodytoje skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje.

32. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pritaikius ieškovės 2024 m. gegužės 7 d. patikslintame skunde prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtų sukurta išskirtinė ieškovės padėtis kitų ūkio subjektų, kurių leidimų galiojimas taip pat baigėsi, atžvilgiu. Aplinkybė, kad ieškovė pati nedemontuoja įrenginių, nes laikosi pozicijos, jog jai neteisėtai nebuvo pratęstas Leidimo galiojimas ir dėl to vyksta teisminiai ginčai, nėra pagrindas ieškovei toliau eksploatuoti turimus reklaminius ginčus pagal Leidimą, kurio galiojimo laikas pasibaigė. Kaip pagrįstai nurodė atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą, savivaldybei priklausančių reklamos vietų atlaisvinimas būsimiems konkursų laimėtojams yra susijęs ir su viešuoju interesu. Ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudarytų sąlygas ydingos praktikos formavimui ir galimybes verslo subjektų piktnaudžiavimui tokio pobūdžio ginčuose, pasinaudojant teisminiais įrankiais tęsti veiklą pasibaigusių leidimų pagrindu. Tai prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 15 dalies 1 punktui, nustatančiam, kad pasibaigus leidimo terminui leidimo turėtojas privalo išardyti išorinės reklamos pateikimo priemonę, bei bendriesiems teisiniams principams (iš neteisės neatsiranda teisė). Taigi, nors ir galima sutikti, kad ieškovei priklausančių reklaminių inžinerinių statinių demontavimas turės tam tikrų neigiamų padarinių ieškovei, tačiau ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra proporcinga priemonė nagrinėjamos situacijos kontekste.

33. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad ieškovė panašaus pobūdžio prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo pateikusi kitose civilinėse bylose, tačiau teismai jos prašymų netenkino. Nagrinėjamoje byloje, ieškovei 2024 m. liepos 23 d. patikslinus ieškinį ir pakartotinai prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 26 d. nutartyje konstatavo, jog patikslinus ieškinį, prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas atliktų jo užtikrinimo padėties tarp šalių, iki bus išnagrinėta byla, stabilumą. Taigi, Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 26 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino iš dalies – iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas nagrinėjamoje byloje, uždraudė atsakovėms perleisti, apsunkinti ir (ar) utilizuoti Leidimo eil. Nr. 11, 14, 18, 19, 21, 23, 24 pagrindu buvusių ir nukeltų bei atsakovės UAB ,,Grinda“ saugomų reklaminių įrenginių konstrukcijas ir (ar) dalis (metalines konstrukcijas, varžtus bei kitas įrenginių dalis), leidžiant šį turtą perduoti ieškovei.

34. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną byloje dalyvaujančių asmenų pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Dėl procesinės bylos baigties

35. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad atsisakydamas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką, tinkamai įvertino įrodymus, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamos nutarties panaikinti ar pakeisti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Marius Bajoras