Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininko), Vidmanto Mylės ir Virginijos Žindulienės,

civilinės atsakovės akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Mindaugui Bliuvui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Gintauto Vileikio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 132 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymių; kardomąją priemonę– rašytinį pasižadėjimą neišvykti A. J. nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiųjų O. Č. ir F. Č. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, nukentėjusiajai O. Č. išlaidos, patirtos advokato pagalbai apmokėti, nepriteistos; daiktinius įrodymus - žuvusiojo Š. Č. daiktus ir dokumentus, raktus, nuspręsta palikti nukentėjusiajai O. Č.; kompaktines plokšteles (5 vnt.), optines duomenų laikmenas (2 vnt.) nuspręsta palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 132 straipsnio 3 dalies taikymo

Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės

3.11. Prokuroro teigimu, skiriant A. J. bausmę, atsižvelgtina į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos padarymo stadiją, kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kurių pagal bylos duomenis nenustatyta. Skiriant bausmę, atsižvelgtina į tai, kad A. J. neteistas, administracine tvarka metų bėgyje nebaustas, dirba. A. J. padarytas nusikaltimas priskiriamas prie neatsargių, be to, nustatant bausmės dydį atsižvelgtina ir į kito eismo dalyvio (pėsčiojo) neatsargų elgesį, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant A. J. vienintelę sankcijoje numatytą bausmės rūšį - laisvės atėmimą, kurio dydis nustatytinas artimesnis šios bausmės galimam minimaliam dydžiui, paskiriant įpareigojimus, o baudžiamojo poveikio priemonių skirti neprašoma.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

9. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

10. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

11. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Dėl kaltinimo keitimo apeliacinės instancijos teisme

12. BPK 256 straipsnio 1 dalis nustatyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, o 2 dalyje nustatyta, kad nurodyti proceso dalyviai turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Šios nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgus į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Taigi kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, 2K-7-66-648/2018, Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d., 2017 m. birželio 26 d. nutarimai).

13. Kasacinės instancijos jurisprudencijoje yra suformuota teismų praktika, kad apeliacinis procesas vis labiau suprantamas ne kaip priimto sprendimo patikrinimas (lot. revisio prioris instantiae), o kaip bylos nagrinėjimas iš naujo (lot. de novo) arba pakartotinai (lot. novum judicium). Baudžiamajame procese apeliacinis bylos nagrinėjimas suprantamas kaip bylos nagrinėjimas iš naujo neperžengiant apeliacinių skundų nustatytų ribų. Taigi, apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-29-942/2016, 2K-7-66-648/2018).

15. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas A. J. dėl nusikalstamos veikos pagal BK 132 straipsnio 3 dalį išteisino, padaręs išvadą, kad nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos sudėties požymių. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras. Byloje paduotame apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, nesutinkama su A. J. išteisinimu, prašoma keisti A. J. kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, nekeičiant veikos kvalifikavimo, naikinti pirmosios instancijos nuosprendį ir nuteisti A. J. už jam inkriminuotą veiką. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones, atsižvelgusi į teismų praktiką dėl galimumo keisti kaltinimą apeliacinės instancijos teisme, protokoline nutartimi priėmė nagrinėti prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytą pakeistą kaltinimą A. J. ir baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta pagal šį pakeistą A. J. pareikštą kaltinimą, o būtent:

Dėl įrodymų vertinimo ir A. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 3 dalyje

18. Pagal BK 132 straipsnio (Neatsargus gyvybės atėmimas) 3 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti šios nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą: veiką (teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padarinius (įvykis, kurio metu žuvo žmogus) ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. BK 132 straipsnio formuluotė rodo, kad straipsnyje yra įtvirtinta blanketinė norma, kuri reiškia, kad tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tokių elgesio taisyklių, kurios nėra konkrečiai išdėstytos nei BK teisės normoje (132 straipsnio 3 dalis), nei kituose BK straipsniuose ar straipsnių dalyse. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad specialių elgesio saugumo taisyklių ribos priklauso nuo konkrečios kilusios situacijos; specialios elgesio saugumo taisyklės skirtingoms asmenų veiklos sritims gali būti nustatytos tiek įstatymais, tiek įstatymų įgyvendinamaisiais ar vietinio (lokalinio) pobūdžio teisės aktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5-942/2015, 2K-217-699/2015, 2K-181-489/2017, 2K-333-693/2018). BK 132 straipsnio 3 dalies dispozicijoje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustatyti tik padariniai – žmogaus mirtis. Tai reiškia, kad pripažįstant asmenį kaltu dėl šio nusikaltimo nepakanka konstatuoti, kad jis pažeidė tam tikro norminio akto reikalavimą arba bendrojo pobūdžio pareigą rūpintis kitų asmenų saugumu, o būtina nustatyti, kokiu konkrečiai neteisėtu veikimu ar neveikimu jis sukėlė kitam asmeniui mirtį (atėmė gyvybę) ir kad būtent šis veikimas ar neveikimas buvo mirties priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2014, 2K-5-942/2015, 2K-217-699/2015, 2K-181-489/2017). Priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nagrinėjamos faktinės aplinkybės, nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga padaryti išvadai, ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Teismų praktikoje, taikant BK 132 straipsnio 3 dalį, priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar asmens padarytas teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Turi būti įvertinami ne tik asmens padaryti teisės aktų nustatyti specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padariniams atsirasti, ir nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo įvykio, sukėlusio BK 132 straipsnio 3 dalyje nurodytus padarinius, priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-333-693/2018, 2K-206-303/2019).

19. BK 132 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma, tai yra dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamas pasitikėjimas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimas gali sukelti kitų žmonių mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai asmuo darydamas nusikalstamą veiką nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimas gali sukelti kitų žmonių mirtį, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Taigi abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimu ir BK 132 straipsnio 3 dalyje nustatytais ir įvykio metu kilusiais padariniais. Padaryto teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimo suvokimas ar nesuvokimas gali būti laikomas tik vienu iš neatsargios kaltės turinio elementų, savaime neduodantis pagrindo daryti išvadą dėl asmens kaltės padarius BK 132 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą, nes, sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių įvykio aplinkybių visuma: kitų įvykio dalyvių veiksmai, taip pat asmeninės kaltininko savybės – profesinė ir gyvenimiška patirtis bei kitos aplinkybės. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Galėjimas numatyti padarinius reiškia asmens realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus realią situaciją, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-333-693/2018).

20. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas A. J. pagal jam pateiktą kaltinimą išteisino nustatęs, kad nėra visų nusikaltimo, numatyto BK 132 straipsnio 3 dalyje, objektyviosios pusės požymių. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą ir dėl prokuroro apeliaciniame skunde naujai išdėstytų aplinkybių pakeistame kaltinime apklausęs išteisintąjį A. J., įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir A. J. pagrįstai išteisino, jam nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 132 straipsnio 3 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog A. J. pažeidė teisės aktų nustatytų specialiųjų saugos elgesio taisyklių reikalavimus, tai yra 2016 m. liepos 26 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ 1.3 punkto ir 1.2 punkto, 2015 m. gruodžio 29 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ krovinių vežimo direkcijos (duomenys neskelbtini) lokomotyvų depo viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų AB „(duomenys neskelbtini)“ krovinių vežimo direkcijos (duomenys neskelbtini) lokomotyvų depo šilumvežio mašinisto pareiginių nuostatų 7.4 punkto ir 2013 m. liepos 30 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinto „(duomenys neskelbtini)“ 4.17 punkto reikalavimus ir turėdamas galimybę pamatyti pėsčiąjį iki susidūrimo su pėsčiuoju neatliko jokių veiksmų - neįjungė garsinio pranešamojo signalo (kauklio) iki pėsčiajam įžengiant ant geležinkelio bėgių bei, pėsčiajam artėjant prie geležinkelio, laiku nepradėjo stabdyti traukinio staigiuoju stabdymu.

21. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 3 dalyje, klausimą, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė išteisintąjį (tuo metu – kaltinamąjį) A. J., nukentėjusiuosius O. Č., F. Č., liudytojus L. B., P. D., I. S., S. G., išklausė specialisto G. V. paaiškinimų, taip pat ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų. Teismas tyrė bei analizavo tiek A. J. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – A. J. kaltinančius įrodymus (ikiteisminio tyrimo metu atlikto eksperimento išvadas ir kt.).

22. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje A. J. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 132 straipsnio 3 dalyje, nepripažino ir parodė, kad 2017 m. gruodžio 14 d. dirbo AB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) lokomotyvų depe mašinistu. Tą naktį važiavo (duomenys neskelbtini). Važiuojant link (duomenys neskelbtini) stoties, link pėsčiųjų tako stebėjo savo važiuojamą dalį. Dar prieš suveikiant budrumo signalui, iš priekio važiuojančio traukinio šviesos akino, persijungė blankiąsias šviesas, bevažiuojant, jau perjungus šviesas, labai sumažėjo matomumas į tolį. Artėjant prie pėsčiųjų tako savo matomumo ribose nepastebėjo einančio nukentėjusiojo. Pėsčiąjį pastebėjo išnyrantį prieš pat jo valdomo lokomotyvo šviesas. Atstumas buvo labai mažas, nebebuvo laiko įjungti net garsinio signalo, iš karto nuspaudė staigųjį stabdymą, bet atstumas buvo per mažas ir kliudė pėsčiąjį (4 t., b. l. 21-23). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu A. J. 2018 m. sausio 9 d. apklausiamas BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais parodė, kad jam žiūrint iš šilumvežio maždaug prieš 100 metrų pastebėjo einančio žmogaus kontūrus. Buvo tamsus paros metas, tą pačią akimirką, kai jį pamatė, iš karto susignalizavo, tikėjosi, kad jis sureaguos ir sustos, tas žmogus dar nebuvo priartėjęs prie bėgių, kuriais jis važiavo. Iš karto po jam paduoto signalo pamatęs, kad žmogus iš vis niekaip nesureagavo, tą pačią akimirką panaudojo staigų stabdymą. Šilumvežio sustabdyti iki jam užlipant ant bėgių nepavyko, nes stabdymo kelias buvo per trumpas (2 t., b. l. 168, 169). 2018 m. kovo 29 d. išteisintasis A. J. apklausiamas BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais parodė, kad žmogų ant gretimų bėgių (šalia jo bėgių) pamatė likus ne 100 metrų, o mažiau (nes po įvykio ne kartą pravažiavo tą vietą ir bandė prisiminti), mano, apie 40-50 metrų buvo (2 t., b. l. 175, 176). 2018 m. balandžio 24 d. išteisintasis A. J. savo parodymų patikrinimo vietoje metu, paklausus, ar jis gali parodyti vietą, kur tuo metu buvo jo vairuojamas šilumvežis, kai pamatė pėsčiąjį, A. J. nurodyti tiksliai negalėjo, paaiškino, kad sėdint šilumvežyje iš aukščiau vaizdas kitoks, tačiau nuėjo palei bėgius link (duomenys neskelbtini) pusės, jo manymu, kažkur 30-40 metrų, nurodė vietą, kad kažkur maždaug toje vietoje jis pamatė pėsčiąjį ir tada jam signalino kaukliu, o šiam nesureagavus panaudojo staigųjį stabdymą. Dar paaiškino, kad sėdėdamas šilumvežyje pėsčiąjį jis pamatė sėdėdamas ir žiūrėdamas į priekį per savo langą, labiau iš kairės pusės (2 t. b. l. 178, 179). 2018 m. gruodžio 18 d. išteisintasis A. J. savo parodymus pakeitė ir paaiškino, kad iš po stresinės būklės jam taip atrodė, tada taip buvo įsitikinęs, kad tą žmogų pamatė anksčiau ir buvo įsitikinęs, kad signalizavo jam. Ir tuo tikėjo, kol pats pamatė vaizdo įrašą. Mano, kad toje vietoje ir pastebėjo pėsčiąjį, šilumvežyje sėdint kiek kitaip atrodo vaizdas nei stovint ant žemės. Garsinis signalas buvo paspaustas po kontakto su žmogumi, žmogų pamatė prieš pat įžengiant jam į jo bėgius (2 t., b. l. 188, 189). Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai rėmėsi A. J. parodymais, nes jie viso proceso metu buvo nenuoseklūs. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais, kad išteisintojo A. J. parodymai nebuvo nuoseklūs, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, A. J. nurodė savo parodymų pakeitimo priežastis, tai yra, kad ikiteisminio tyrimo metu po įvykio apklausiamas galėjo duoti netikslius parodymus, nes buvo patyręs stresą, negalėjo tiksliai nurodyti atstumų. Peržiūrėjęs vaizdo įrašą viską prisiminė geriau, viskas susidėliojo. Ikiteisminio tyrimo metu daryto parodymų patikrinimo metu rodė kaip jam atrodė iš kabinos, tačiau tai darė stovėdamas ant žemės (4 t., b. l. 21-23). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 3 dalyje, pagrįstai nesivadovavo jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad jis maždaug prieš 100 metrų pastebėjo einančio žmogaus kontūrus ir tą pačią akimirką, kai jį pamatė, iš karto susignalizavo, ir rėmėsi išteisintojo A. J. parodymais pirmosios instancijos teisme, kad jis pėsčiąjį pastebėjo išnyrantį prieš pat jo valdomo lokomotyvo šviesas, nebebuvo laiko įjungti garsinio signalo, jis iš karto nuspaudė staigųjį stabdymą, bet atstumas buvo per mažas ir kliudė pėsčiąjį. Išteisintojo A. J. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, patvirtina kiti bylos duomenys (vaizdo įrašai), todėl netikėti šiais jo parodymais nėra pagrindo.

23. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje dėl prokuroro pateiktame kaltinime nurodytų veikos faktinių aplinkybių A. J. parodė, kad kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažįsta ir tvirtina pirmosios instancijos teisme savo duotus parodymus. Jis kliūties šalia geležinkelio nepastebėjo ir tyrimo metu buvo nustatyta, kad šalia geležinkelio nebuvo matoma kliūtis. Jis matė siauresnį kelio vaizdą, negu vaizdas nufilmuotas vaizdo registratoriumi. Vaizdo registratoriaus kamera yra pritvirtinta prie stiklo iš vidinės pusės, kairėje stiklo pusėje apačioje, pačiame kampe. Jis šilumvežio kabinoje sėdi apie 2 m atstumu nuo priekinio stiklo. Važiuodamas jis stebėjo savo prietaisus, žiūrėjo į priekį, į artėjantį traukinį. Jį dalinai apakino priešais atvažiuojantis traukinys. Žmogų pastebėjo, kai jis jau buvo ant geležinkelio, prieš pat šilumvežį. Nuo pat pastebėjimo momento jis stabdė, o po to davė garsinį signalą. Jis visada sakė, kad buvo ne apakintas, o akinamas, nes stebėjo artėjančio traukinio šviesas, dar buvo pašaliniai apšvietimo žibintai. Jeigu būtų buvęs visiškai apakintas, vaizdo įraše būtų užfiksuota kažkokia jo reakcija į tai: būtų pasukęs galvą į šoną, prisidengęs, išreiškęs kažkokią emociją, o jis toliau stebėjo artėjančias šviesas, jis nebuvo apakintas. Pamatęs, kad gresia pavojus gyvybei ir saugumui, jis ėmėsi veiksmų – puolė stabdyti traukinį.

24. Pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme duoti išteisintojo A. J. parodymai laikytini patikimais, nes juos patvirtina ir kiti byloje surinkti faktiniai duomenys: vaizdo ir garso įrašas iš šilumvežio kabinos (pavadintas (duomenys neskelbtini)), kuriame užfiksuotas vaizdas ir garsas iš šilumvežio kabinos byloje nagrinėjamo įvykio metu, kuomet A. J. 2018 m. gruodžio 14 d. 00.31 val. savo valdomu šilumvežiu „SIEMENS“ Nr. (duomenys neskelbtini), užvažiavo ant pėsčiojo ir jį mirtinai traumavo (1 t., b. l. 99-101); (duomenys neskelbtini) docento mokslų daktaro G. V. objektų tyrimo ataskaitoje nurodyti duomenys (2 t., b. l. 132-159); specialisto G. V. pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme duoti paaiškinimai.

25. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme specialistas G. V. patvirtino savo objektų tyrimo ataskaitoje duotas išvadas ir paaiškino, kad mašinistas A. J. pėsčiąjį pamatė labai vėlai, praktiškai prieš pat traukinio langą, kai jau nieko nebebuvo galima pakeisti. Mašinistas atliko veiksmus, kuriuos turi atlikti, tik gal šiek tiek chaotiškai. Vaizdo kamera ir žmogus mato šiek tiek skirtingai, mašinisto kabinoje matymo laukas žmogaus yra vienoks, o kameros kitoks. Stebėjimo laukas iš vaizdo kameros ir mašinisto kabinos skiriasi, į plotį matyti daugiau turėtų kamera, nes ji prie pat lango, o mašinistas yra giliau lokomotyve, jam konstrukcijos leidžia matyti tiesiai ir šiek tiek riboja matomumą į šonus. Tokių duomenų, kad mašinistas būtų nestebėjęs kelio, nėra. Lokomotyve yra įrengta budrumo sistema ir įrašo metu ta budrumo sistema buvo suveikusi ir mašinistas į ją atsiliepė, tas gal ir galėjo nukreipti mašinisto dėmesį, bet mašinistas privalėjo reaguoti į budrumo sistemą, jeigu jis nereaguotų, įsijungtų signalizacijos ir traukinys būtų stabdomas. Remiantis vaizdo įrašu, žmogus buvo ant kelio, atstumas buvo gerokai mažesnis negu stabdymo kelias. Eismo įvykio priežastis yra tai, kad pėsčiasis nepraleido traukinio. Pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga buvo nukentėjusiojo veiksmai (4 t., b. l. 61-63).

26. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme specialistas G. V. paaiškino, kad lokomotyvo priekyje yra gana didelis karkasas. Jis numatytas tam, kad, jeigu lokomotyvas manevruodamas susidurtų su kitu traukiniu, tas karkasas apsaugotų mašinistą. O „Siemens“ lokomotyvuose tas karkasas yra ganėtinai galingas ir dėl šitos konstrukcijos žmogui, įlipus į lokomotyvą, matymo laukas atrodo gana keistas – matymo lauko kampas yra siauresnis, negu prie stiklo pridėtos kameros. Dėl vaizdo įrašo turinio, kas matosi vaizdo registratoriaus įraše, dėl vaizdo kontrasto, ryškumo nėra taip, kad jis idealiai atitinka tą patį, ką mato žmogaus akis. Kiek teko domėtis, tos kameros nėra kažkokios specialios, pritaikytos transportui ar panašiai, jos neturi jokių ypatingų savybių stebėti eismą ar panašiai. Todėl, kalbant ne apie įrašo turinio skirtumus, o apie fizikinius dalykus – raišką, kontrastą, šviesumą, matymo kampą – visiškai įmanoma, kad yra skirtumų tarp to, ką matė mašinistas, ir kokį vaizdą aprėpė prie stiklo pridėta kamera. Mašinistas, būdamas lokomotyvo viduje, mato truputį siauresnį vaizdą nei filmuoja vaizdo registratorius. Tam, kad mašinistas matytų identiškai tą patį, ką fiksuoja vaizdo registratorius, jis turėtų būti panašiai ten pat, kur yra registratorius. Vaizdo registratorius užfiksavo 10 pėsčiojo žingsnių iki susidūrimo su traukiniu. Jeigu tuo momentu mašinistas taip pat būtų pastebėjęs pėsčiąjį, jis tikrai nebūtų spėjęs sustabdyti traukinio iki susidūrimo su pėsčiuoju. Vienintelis dalykas, ką galbūt būtų galėjęs padaryti mašinistas – duoti garsinį signalą iki žmogui užeinant ant bėgių. Tai yra vienintelis teorinis dalykas, kas galėjo pakeisti pasekmes, daugiau niekas.

27. Kaip jau minėta, A. J. inkriminuotas 2016 m. liepos 26 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ 1.2 ir 1.3 punktų reikalavimų pažeidimas. 2016 m. liepos 26 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ yra nustatyta traukinių ar geležinkelio riedmenų valdymo tvarka, kai traukinių mašinistai, valdantys traukinius Lietuvos Respublikos viešosios geležinkelių infrastruktūros geležinkelio linijomis, manevruojantys geležinkelio riedmenimis geležinkelio stočių ir jų privažiuojamuosiuose keliuose, pastebi ant geležinkelio kelio ar šalia geležinkelio kelio esančią kliūtį. Minėto įsakymo 1.2 punkte nustatyta, kad, jeigu ant geležinkelio kelio yra žmogus, gyvūnas, geležinkelio pervažoje automobilis, ar kitokia kliūtis, įvertinus traukinio ar geležinkelio riedmens faktinį važiavimo greitį bei vizualiai atstumą iki kliūties, kai traukinio ar geležinkelio riedmens stabdymo kelias (naudojant staigųjį stabdymą) yra ilgesnis nei atstumas iki kliūties, - iš karto stabdyti traukinį ar geležinkelio riedmenį staigiuoju stabdymu, pastatant traukinio stabdžių ir geležinkelio riedmens tiesioginio veikimo stabdžio valdiklius į staigiojo stabdymo padėtis bei įjungti smėlio padavimą (jeigu tai numatyta riedmens konstrukcijoje) po aširačiais, ir iki traukinio ar geležinkelio riedmens sustojimo kaukliu signalizuoti pranešamuoju garsiniu signalu; šio įsakymo 1.3 punkte nustatyta, kad jeigu šalia geležinkelio kelio yra žmogus ar gyvūnas, ar link geležinkelio pervažos artėja automobilis - nedelsiant kaukliu signalizuoti garsiniu pranešamuoju signalu, ir jeigu atstumas iki kliūties yra didesnis kaip traukinio ar geležinkelio riedmens stabdymo kelias (naudojant staigųjį stabdymą) stebėti, ar kliūtis traukiasi (sustoja) saugiu atstumu nuo geležinkelio kelio. Jeigu potenciali kliūtis nereaguoja į garsinį pranešamąjį signalą ir artėja link geležinkelio bėgių, iš karto stabdyti traukinį ar geležinkelio riedmenį staigiuoju stabdymu, pastatant traukinio stabdžių ir geležinkelio riedmens tiesioginio veikimo stabdžio valdiklius į staigiojo stabdymo padėtis bei įjungti smėlio padavimą (jeigu tai numatyta riedmens konstrukcijoje) po aširačiais, ir iki traukinio ar geležinkelio riedmens sustojimo kaukliu signalizuoti pranešamuoju garsiniu signalu (1 t., b. l. 161, 162). Su šiuo įsakymu A. J. yra supažindintas pasirašytinai. (1 t., b. l. 164).

28. Taigi 2016 m. liepos 26 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ 1.2 ir 1.3 punktuose yra reglamentuojama skirtinga traukinių ar geležinkelio riedmenų valdymo tvarka, priklausomai nuo to, kurioje vietoje pastebima kliūtis - ar šalia geležinkelio kelio ar ant geležinkelio kelio. Bylos duomenimis nustatyta, kad žuvusysis Š. Č. byloje nagrinėjamo įvykio metu ėjo pėsčiųjų perėja per geležinkelio kelią, taigi jis buvo ant geležinkelio kelio, o ne šalia geležinkelio kelio. Esant šioms aplinkybėms, A. J., pastebėjus kliūtį (žmogų) ant geležinkelio kelio ir įvertinus jo valdomo šilumvežio faktinį važiavimo greitį bei vizualiai atstumą iki kliūties, kai šilumvežio stabdymo kelias (naudojant staigųjį stabdymą) yra ilgesnis nei atstumas iki kliūties (žmogaus), kilo pareiga vykdyti 2016 m. liepos 26 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ 1.2 punkto reikalavimus – iš karto stabdyti šilumvežį staigiuoju stabdymu ir iki šilumvežio sustojimo kaukliu signalizuoti pranešamuoju garsiniu signalu. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs išteisintojo A. J. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, vaizdo ir garso įraše iš šilumvežio kabinos užfiksuotus duomenis, specialisto G. V. pirmosios instancijos teisme duotus paaiškinimus, skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad A. J. laikėsi įsakymo „(duomenys neskelbtini)“ 1.2 punkto reikalavimų – pastebėjęs pėsčiąjį ant geležinkelio kelio, stabdė šilumvežį staigiuoju stabdymu, po to įjungė garsinį signalą.

29. Išteisintasis A. J. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis pėsčiąjį pastebėjo, kai pastarasis jau buvo ant geležinkelio kelio, prieš pat jo valdomą šilumvežį. Vaizdo ir garso įraše iš šilumvežio kabinos užfiksuota, kad šilumvežio mašinistas A. J. yra priešais valdymo pultą su įvairiais mechanizmais ir mygtukais, jo veidas nukreiptas link priekinio stiklo, jis užsidėjęs regėjimo akinius, stebi valdymo pulto mechanizmus, reaguoja į budrumo mygtuko signalus, per šilumvežio priekinį stiklą ant bėgių priešais šilumvežį pastebėjęs žmogaus siluetą nedelsiant stabdo šilumvežį ir įjungia garsinį signalą (1 t., b. l. 99-101). (duomenys neskelbtini) docento mokslų daktaro G. V. objektų tyrimo ataskaitoje nurodyta, kad mašinistas pėsčiąjį pastebėjo likus ne daugiau kaip 1 sekundei iki susidūrimo (2 t., b. l. 132-159). Atsižvelgiant į šiuos duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors A. J. ir pamatė pėsčiąjį iki susidūrimo su juo, tačiau jis buvo pastebėtas ant bėgių priešais šilumvežį likus ne daugiau kaip 1 sekundei iki susidūrimo, todėl A. J. pagrįstai laikėsi įsakymo „(duomenys neskelbtini)“ 1.2 punkto reikalavimų.

30. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad A. J. nepažeidė 2016 m. liepos 26 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ 1.3 punkto reikalavimų, nes byloje nagrinėjamo įvykio metu žuvusysis Š. Č. buvo ne šalia geležinkelio kelio, o, kaip minėta, ant geležinkelio kelio, todėl A. J. net nekilo pareiga vykdyti minėto įsakymo 1.3 punkto reikalavimus. Taigi išteisintasis A. J. 2016 m. liepos 26 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ 1.2 ir 1.3 punktų reikalavimų nepažeidė.

31. Pagal pakeistą A. J. pareikštą kaltinimą jam taip pat inkriminuotas 2013 m. liepos 30 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinto „(duomenys neskelbtini)“ 4.17 punkto reikalavimų pažeidimas. Minėto „(duomenys neskelbtini)“ 4.17 punkte nurodyta, kad draudžiama priešiniams traukiniams, važiuojantiems stoties ar tarpstočio gretimais keliais, prasilenkti su išjungtais švaitais. Jeigu priešinio švaito šviesa apakina mašinistą, važiuojantį link draudžiamo signalo, mašinistas turi sustabdyti traukinį (2 t., b. l. 94, 95). Prokuroras apeliaciniame skunde pažymi, kad A. J. valdomas traukinys artėjo prie pėstiesiems skirtos perėjos, kur mašinisto dėmesys į judančius (artėjančius) pėsčiuosius turėjo būti padidintas, o būdamas akinamas, jis privalėjo traukinį stabdyti. Tačiau apeliaciniame skunde prokuroras nenurodo jokių duomenų, kuriais grindžiamas A. J. pateiktas kaltinimas pažeidus 2013 m. liepos 30 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinto „(duomenys neskelbtini)“ 4.17 punkto reikalavimus. Priešingai, prokuroras apeliaciniame skunde pats paneigia šį kaltinimą, nurodydamas, kad, vertinant išteisintojo A. J. pirminius parodymus kartu su eksperimento metu gautais rezultatais, galima daryti išvadą, jog A. J. neakino priešpriešiais atvažiuojančio traukinio šviesos ir jis turėjo galimybę žymiai anksčiau pamatyti prie geležinkelio bėgių artėjantį pėsčiąjį. Išteisintasis A. J. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad važiuojant link (duomenys neskelbtini) stoties, link pėsčiųjų tako stebėjo savo važiuojamą dalį, jį akino iš priekio važiuojančio traukinio šviesos, todėl jis persijungė blankiąsias šviesas, dėl to labai sumažėjo matomumas į tolį (4 t., b. l. 21-23). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme A. J. patvirtino savo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus ir nurodė, kad važiuodamas jis stebėjo savo prietaisus, žiūrėjo į priekį, į artėjantį traukinį. Priešais atvažiuojantis traukinys jį dalinai apakino, tačiau jis nebuvo visiškai apakintas. Jis visada sakė, kad buvo ne apakintas, o akinamas. Jeigu būtų buvęs visiškai apakintas, mano, kad vaizdo įraše būtų užfiksuota kažkokia jo reakcija į tai: būtų pasukęs galvą į šoną, prisidengęs, išreiškęs kažkokią emociją, o jis toliau stebėjo artėjančias šviesas, jis nebuvo apakintas. Atsižvelgiant į šiuos išteisintojo A. J. parodymus ir vaizdo įrašo iš šilumvežio kabinos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog priešinio traukinio švaito šviesa buvo apakinusi mašinistą A. J. tiek, kad jam būtų kilusi pareiga vykdyti 2013 m. liepos 30 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinto „(duomenys neskelbtini)“ 4.17 punkto reikalavimus ir stabdyti traukinį. Kaip jau minėta, prokuroras, kaltindamas A. J. pažeidus 2013 m. liepos 30 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinto „(duomenys neskelbtini)“ 4.17 punkto reikalavimus, pats suabejoja šio kaltinimo pagrįstumu, remdamasis bylos duomenimis ir padarydamas kaltinimui prieštaraujančią išvadą, kad A. J. neakino priešpriešiais atvažiuojančio traukinio šviesos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2013 m. liepos 30 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinto „(duomenys neskelbtini)“ 4.17 punkto reikalavimų pažeidimas A. J. inkriminuotas nepagrįstai.

32. Išteisintajam A. J. taip pat inkriminuotas 2015 m. gruodžio 29 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ krovinių vežimo direkcijos (duomenys neskelbtini) lokomotyvų depo viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų AB „(duomenys neskelbtini)“ krovinių vežimo direkcijos (duomenys neskelbtini) lokomotyvų depo šilumvežio mašinisto nuostatų 7.4 punkto reikalavimų pažeidimas. Šių AB „(duomenys neskelbtini)“ krovinių vežimo direkcijos (duomenys neskelbtini) lokomotyvų depo šilumvežio mašinisto nuostatų 7.4 punkte nurodyta, kad mašinistas visais atvejais, kai gresia pavojus žmonių gyvybei arba saugiam eismui, imasi priemonių traukiniui sustabdyti (2 t., b. l. 1-4). Kaip jau buvo minėta, remiantis išteisintojo A. J. duotais parodymais, vaizdo ir garso įraše iš šilumvežio kabinos užfiksuotais duomenis, specialisto G. V. duotais paaiškinimais, nustatyta, kad A. J., pastebėjęs pėsčiąjį ant geležinkelio kelio, nedelsiant stabdė šilumvežį staigiuoju stabdymu, todėl nagrinėjamu atveju daryti išvadą, kad A. J. veiksmais buvo pažeisti 2015 m. gruodžio 29 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ krovinių vežimo direkcijos (duomenys neskelbtini) lokomotyvų depo viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų AB „(duomenys neskelbtini)“ krovinių vežimo direkcijos (duomenys neskelbtini) lokomotyvų depo šilumvežio mašinisto nuostatų 7.4 punkto reikalavimai, nėra pagrindo.

33. Prokuroras apeliaciniame skunde, pagrįsdamas šią kaltinimo dalį, nurodo, kad išteisintasis iki pat susidūrimo neįjungė garsinio signalo, o stabdyti pradėjo likus iki susidūrimo mažiau nei sekundei, nors bylos duomenys rodo, kad pamatyti pėsčiąjį ir reaguoti į artėjančią kliūtį išteisintasis galėjo žymiai anksčiau. Prokuroro tvirtinimu, iš filmuotos medžiagos matyti, kad jokių fizinių kliūčių stebėti mašinistui geležinkelio kelią ir jo prieigas nebuvo, priekyje kelias buvo laisvas, nei iš dešinės nei iš kairės pusės matomumo niekas neužstojo, matėsi pėsčiųjų perėjimas.

34. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje A. J. parodė, kad važiuojant link (duomenys neskelbtini) stoties, link pėsčiųjų tako stebėjo savo važiuojamą dalį, jį akino iš priekio važiuojančio traukinio šviesos, todėl jis persijungė blankiąsias šviesas ir dėl to labai sumažėjo matomumas į tolį. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. J. parodė, kad jis, būdamas lokomotyvo viduje matė siauresnį kelio vaizdą, negu vaizdas nufilmuotas vaizdo registratoriumi. Jis šilumvežio kabinoje sėdi apie 2 m atstumu nuo priekinio stiklo. Važiuodamas jis stebėjo savo prietaisus, žiūrėjo į priekį, į priešpriešiais artėjantį traukinį, stebėjo artėjančio traukinio šviesas, dar buvo pašaliniai apšvietimo žibintai. Šiuos išteisintojo parodymus patvirtina ir vaizdo įraše iš mašinisto kabinos užfiksuoti duomenys, kad A. J. byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo priešais valdymo pultą, pro priekinį lokomotyvo stiklą stebėjo bėgius, stebėjo valdymo pulto mechanizmus. Duomenų, kad mašinistas A. J. byloje nagrinėjamo įvykio metu būtų nestebėjęs kelio ar būtų užsiėmęs pašaliniais darbais, nėra. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme specialistas G. V. dėl šilumvežio mašinisto galimybės iš anksto pastebėti prie geležinkelio bėgių artėjantį žmogų, paaiškino, kad šilumvežio mašinistas yra giliau lokomotyve, ne prie pat priekinio stiklo, jam lokomotyvo konstrukcijos leidžia matyti tiesiai ir šiek tiek riboja matomumą į šonus. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme specialistas G. V. paaiškino, kad „Siemens“ lokomotyvo priekyje yra didelis ir ganėtinai galingas karkasas, dėl tokios konstrukcijos žmogui, įlipus į lokomotyvą, matymo laukas atrodo gana keistas – mašinisto matymo lauko kampas yra siauresnis negu filmuoja vaizdo registratorius. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, kad jokių fizinių kliūčių stebėti mašinistui geležinkelio kelią ir jo prieigas nebuvo, priekyje kelias buvo laisvas, nei iš dešinės nei iš kairės pusės matomumo niekas neužstojo, matėsi pėsčiųjų perėjimas, todėl pamatyti pėsčiąjį ir reaguoti į artėjančią kliūtį išteisintasis galėjo žymiai anksčiau, atmeta kaip nepagrįstus.

35. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai nesirėmė eksperimento išvadomis. Iš eksperimento protokolo matyti, kad degant tiems patiems geležinkelio stoties šviesos šaltiniams, esant panašiam paros šviesumui (tamsumui) pagal meteorologinius duomenis nustatyta, jog pėsčiasis iš šilumvežio kabinos yra pastebimas iki šilumvežio likus vidutiniškai 110,33 metrų, todėl išteisintasis A. J. turėjo realią galimybę žymiai iš toliau pamatyti pėsčiąjį. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje priimant skundžiamą nuosprendį pagrįstai nebuvo remtasi ikiteisminio tyrimo metu atlikto eksperimento rezultatais.

36. BPK 197 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti galima atkurti tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus. Kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu, siekiant išsiaiškinti pėsčiojo matomumą iš šilumvežio kabinos, kauklio girdimumą, pėsčiajam klausantis labai garsios muzikos ir šilumvežio matomumą pėsčiajam einant per pėsčiųjų taką, buvo atliekamas eksperimentas (2 t., b. l. 121-125). Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikto eksperimento rezultatai nepaneigia išteisintojo A. J. parodymų ir nepatvirtina jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nes atliekant eksperimentą nebuvo atkurtos sąlygos, buvusios byloje nagrinėjamo įvykio metu. Kaip matyti iš eksperimento atlikimo protokolo (2 t., b. l. 121-125), eksperimentas darytas kitu metų laiku (2018 m. rugpjūčio 16 d.) negu byloje nagrinėjamas įvykis (2017 m. gruodžio 14 d.), esant skirtingoms meteorologinėms sąlygoms (taip pat skirtingoms matomumo sąlygoms), eksperimente dalyvavę statistai, važiavę šilumvežiu, neatliko jokių šilumvežio mašinisto pareigų – nevaldė traukinio, nestebėjo prietaisų, nereagavo į budrumo sistemos signalus, nestebėjo kito priešais atvažiuojančio traukinio judėjimo (eksperimento metu toks traukinys iš viso nevažiavo), statistai tik stebėjo šilumvežio priekį, bėgius, iš anksto žinojo, kad turi pamatyti judantį objektą ir į tai reaguoti. Taigi eksperimento metu nebuvo atkurta byloje nagrinėjamo įvykio situacija, aplinka, asmenų ir kitos aplinkybės, kaip to reikalauja BPK 197 straipsnis, todėl vadovautis atlikto eksperimento išvadomis ir teigti, kad išteisintasis A. J. turėjo galimybę pamatyti pėsčiąjį 110 metrų atstumu, nėra pagrindo.

37. (duomenys neskelbtini) docento mokslų daktaro G. V. objektų tyrimo ataskaitoje nurodyta, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui buvo ta, kad eidamas per geležinkelio kelią (per bėgius) pėsčiasis Š. Č. pažeidė „Pervažų įrengimo ir naudojimo taisyklių“ 13 priedo „Pėsčiųjų ėjimo per perėjas taisyklių“ 6 punkto reikalavimus - „Perėjoje pėsčiasis visais atvejais privalo duoti kelią artėjančiai bėginei transporto priemonei. Prieš pradėdamas eiti pėsčiasis privalo įsitikinti, kad prie perėjos neartėja bėginė transporto priemonė“ (2 t., b. l. 132-159). Taigi pėsčiojo neatsargūs veiksmai nagrinėjamo įvykio metu buvo pagrindinė priežastis, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais – paties pėsčiojo Š. Č. žūtimi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad pėsčiųjų perėja per geležinkelį yra atitverta atitvarais, yra įspėjamieji stendai, kad reikia būti atidiems, dairytis, klausytis, tačiau nagrinėjamu atveju Š. Č. šiuos reikalavimus ignoravo, todėl jo mirtį sąlygojo jo paties ypatingai neatsargus, prieštaraujantis taisyklėms elgesys.

38. Remdamasi aptartais bylos duomenimis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodyta, jog A. J. pažeidė teisės aktų nustatytų specialiųjų saugos elgesio taisyklių reikalavimus, tai yra 2016 m. liepos 26 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ 1.3 punkto ir 1.2 punkto, 2015 m. gruodžio 29 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ krovinių vežimo direkcijos (duomenys neskelbtini) lokomotyvų depo viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų AB „(duomenys neskelbtini)“ krovinių vežimo direkcijos (duomenys neskelbtini) lokomotyvų depo šilumvežio mašinisto pareiginių nuostatų 7.4 punkto ir 2013 m. liepos 30 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinto „(duomenys neskelbtini)“ 4.17 punkto reikalavimus ir turėdamas galimybę pamatyti pėsčiąjį iki susidūrimo su pėsčiuoju neatliko jokių veiksmų - neįjungė garsinio pranešamojo signalo (kauklio) iki pėsčiajam įžengiant ant geležinkelio bėgių bei, pėsčiajam artėjant prie geležinkelio, laiku nepradėjo stabdyti traukinio staigiuoju stabdymu. Taigi pirmosios instancijos teismas A. J. pagrįstai išteisino pagal BK 132 straipsnio 3 dalį.

39. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tai yra padarė teisingas išvadas, jog A. J. veikoje nėra BK 132 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, ir jo atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį, todėl tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą ir A. J. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo. Dėl to prokuroro Gintauto Vileikio apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad dėl pareikšto kaltinimo A. J. atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų O. Č. bei F. Č. civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas, ir, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, nukentėjusiajai O. Č. nepriteisė išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad palikus civilinį ieškinį nenagrinėtą civiliniam ieškovui neužkertamas kelias reikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.

Dėl proceso išlaidų

40. Kaip matyti iš bylos medžiagos, specialistui G. V. iš Šiaulių apygardos teismo lėšų buvo apmokėtos 25,09 Eur dydžio kelionės į teismą išlaidos. Baudžiamojoje byloje yra pateiktas 2020 m. sausio 30 d. G. V. prašymas dėl kelionės išlaidų kompensavimo ir pažyma, patvirtinanti, jog nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka specialistui buvo apmokėtos jo turėtos kelionės į apeliacinės instancijos teismo posėdį išlaidos. Kadangi šia nutartimi pripažintas A. J. išteisinimas teisėtu ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, iš A. J. proceso išlaidos valstybei neišieškomos (BPK 105 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Gintauto Vileikio apeliacinį skundą atmesti.