Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-398/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-06-03
Bylos Nr.: 2A-398/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-03212-2010-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas, Alvydas Poškus
Atsakovas: akcinės bendrovės LESTO
Ieškovas: B. B., R. B., G. B.

Kategorijos

44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-398/2013Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03212-2010-6Procesinio sprendimo kategorija:44.2.4.; 44.5.2.16 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės LESTO apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-728-565/2011 pagal ieškovų B. B., R. B. ir G. B. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei LESTO dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama atsakovo kaip darbdavio atsakomybė dėl darbe įvykusio nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo jo darbuotojas, ieškinio senaties termino, neturtinės žalos dydžio ir jo įskaitymo į draudimo bendrovės išmokėtą sumą.

Šalies argumentai

Ieškovai prašė priteisti iš atsakovo ieškovų naudai po 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui; ieškovei R. B. 6 500 Lt sumą laidojimo išlaidų atlyginimui; 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jų sūnus/vyras/tėvas V. B. 2007 m. vasario 19 d. darbo sutarties pagrindu dirbo AB LESTO (buvęs pavadinimas - AB “Rytų skirstomieji tinklai”) elektriku. 2007 m. birželio 20 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe metu V. B. mirtinai susižalojo - vykdydamas susijusį su elektros apsauga atsakovo nurodymą, lipdamas į įvado atramą Nr. 326/2, nukrito iš 6,5 m aukščio. Ieškovų teigimu, nelaimingo atsitikimo priežastimi buvo netinkamas pavojingų darbų organizavimas ir vykdymas (konstatuotas 2007 m. rugsėjo 11 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 2), kuris pasireiškė tuo, jog organizuojant ir vykdant oro linijos įvado atramoje atjungimą/išmontavimą nepilnai buvo įvertinta kritimo iš aukščio rizika lipant į gelžbetoninę oro linijos atramą, ant kurios yra sumontuoti veikiantys elektros įrenginiai ir konstrukcijos, trukdančios darbuotojui įlipti į atramą. Išduotas naudojimui apsaugos diržas su vienu lynu (stropu) neužtikrino nuolatinės apsaugos nuo kritimo iš aukščio. Tuo buvo pažeisti Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų, 19 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies 1-9 punktų reikalavimai. Taip pat buvo pažeisti lokaliniai teisės aktai: AB „Rytų skirstomieji tinklai“ generalinio direktoriaus 2005 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 259 patvirtintų „Elektros įrenginių eksploatavimo saugos taisyklių“ 28, 33.1, 43, 52.2 punktų reikalavimai. Ieškovų teigimu, žuvusiojo darbdavys (atsakovas) nesiėmė teisės aktuose reikalaujamų priemonių, kad užkirstų kelią nelaimingo atsitikimo darbe kilimui, savo neveikimu pažeidė galiojančių darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus ir šių veiksmų pasėkoje buvo mirtinai sužalotas ieškovų sūnus/vyras/tėvas. Todėl byloje egzistuoja pagrindinės ir papildomos sąlygos atsakovo atsakomybei kilti. Dėl nelaimingo atsitikimo ieškovai patyrė didelę moralinę žalą, kurią vertina po 70 000 Lt. Ieškovė R. B. nurodo, kad taip pat turėjo 6 500 Lt kapavietės sutvarkymo išlaidų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo ieškovų B. B., R. B. ir G. B. naudai po 35 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat 5 procentus metines palūkanas už priteistas sumas nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė (t. 1, b.l. 240-243). Teismas sprendė, kad pažeidimus, susijusius su pavojingų darbų organizavimu, padarė atsakovas, t.y. užduotis vykdyti darbą buvo duota nesant aukštalipio darbų vadovo, nevisiškai buvo įvertinta kritimo iš aukščio rizika, nors oro linijų schemose yra duomenys apie atramose sumontuotas konstrukcijas, išduotas apsaugos diržas su vienu lynu/stropu neužtikrina nuolatinės apsaugos nuo kritimo iš aukščio, nenustatyta technologija darbų atlikimui naudojant stropą oro linijos atramoje, kurioje yra sumontuotos konstrukcijos, trukdančios ar apsunkinančios darbuotojui lipti į atramą. Tuo tarpu pažeidimus, susijusius su pavojingų darbų vykdymu, padarė V. B., kuris 2007 m. gegužės 8 d. buvo instruktuotas saugiai atlikti aukštalipio darbus pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukciją dirbant aukštyje ir aukštalipio darbus, tačiau šios instrukcijos reikalavimų nesilaikė (Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 2 3.11 p.): dirbo negavęs darbų vadovo nurodymo (instrukcijos 33.1 p.), neprisitvirtinęs prie atramos kritimą stabdančia priemone (instrukcijos 43 p.), netinkamai naudojo apsaugos priemones - nagės nebuvo prisegtos dirželiais (instrukcijos 5.2 p.), lipo į atramą, kurioje sumontuotos konstrukcijos, trukdančios saugai lipti ir dirbti (instrukcijos 52.2 p.). Atsižvelgiant į tai, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl atsakovo kaltės, teismas sprendė, kad atsakovas turi atlyginti ieškovams neturtinę žalą. Ieškovai dėl sūnaus/vyro/tėvo žūties patyrė didelį dvasinį sukrėtimą ir dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, šios neigiamos pasekmės lydės juos visą gyvenimą. Tačiau dėl nelaimingo atsitikimo esant ir V. B. dideliam neatsargumui, į tai teismas atsižvelgė nustatydamas atlygintinos moralinės žalos dydį. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad atsakovas 2007 m. kovo 27 d. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ darbuotojų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų paslaugų pirkimo – pardavimo sutartimi savo lėšomis apdraudė darbuotojų turtinius interesus, susijusius su nelaimingais atsitikimais. Ieškovei R. B. AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 25 000 Lt, o ieškovui G. B. - 75 000 Lt draudimo išmoką. Be to, ieškovams yra išmokėta vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, t.y. taip yra atlyginta ieškovams padaryta turtinė žala. Todėl teismas kiekvienam iš ieškovų priteisė po 35 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas nurodė, kad pagal darbuotojų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties 3.1 punktą draudimo objektu yra darbuotojų turtiniai interesai, susiję su nelaimingu atsitikimu, o naudos gavėjas yra apdraustasis, t.y. darbuotojas (sutarties 4.1. p.). Todėl teismas sprendė, kad atsakovas buvo apdraudęs darbuotojų, o ne savo turtinius interesus, tuo pačiu sumažindamas atsakovo mokėtiną turtinės žalos atlyginimą, jei draudimo išmoka nepadengtų visos darbuotojui padarytos turtinės žalos.

Prašymą atlyginti 6 500 Lt laidojimo išlaidas teismas atmetė, nes atsakovas yra atlyginęs ieškovei R. B. 3 588,55 Lt laidojimo išlaidas, sumokėjęs 3 000 Lt pašalpą, ji taip pat yra gavusi 850 Lt laidojimo pašalpą, todėl 6 500 Lt laidojimo išlaidos yra atlygintos.

Teismas nurodė, kad ieškinio termino eiga skaičiuotina nuo 2007 m. rugsėjo 11 d., t.y. nuo nelaimingo atsitikimo priežasčių nustatymo. Todėl sprendė, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas (CK 1.127 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo argumentai

Atsakovas AB LESTO (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka (t. 2, b.l. 2-12). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nes jame nenurodyti motyvai, kuriais remdamasis teismas nustatė konkretų ieškovų patirtos neturtinės žalos dydį. Mišrią darbdavio ir žuvusiojo kaltę dėl nelaimingo atsitikimo nepagrįstai įvertino po 50 proc., nepagrindė, kokia apimtimi nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį buvo atsižvelgta į tai, kad pagal 2007 m. kovo 27 d. AB Rytų skirstomųjų tinklų sudarytą darbuotojų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį žuvusiojo žmonai ir sūnui buvo išmokėta 100 000 Lt draudimo išmoka.

2. Teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties eigos pradžios subjektyvųjį momentą, t.y. datą, kada ieškovai sužinojo apie savo teisės pažeidimą ir nuo kurios turi būti pradedama skaičiuoti ieškinio senaties termino eiga. Apelianto teigimu, nelaimingo atsitikimo dieną – 2007 m. birželio 20 d. ieškovai sužinojo apie V. B. žūtį, būtent tą dieną įvykusi mirtis jiems sukėlė išgyvenimus, neigiamas emocijas ir jausmus. Todėl ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo reikšti baigėsi 2010 m. birželio 20 d. Ieškinys pateiktas 2010 m. rugpjūčio 27 d., t.y. praleidus ieškinio senaties terminą.

3. Nors tiriant nelaimingą atsitikimą ir buvo nustatyta, kad darbdavys netinkamai organizavo rizikos vykdant aukštalipio darbus vertinimą, neaprūpino darbuotojo asmeninėmis apsaugos priemonėmis, teismas sprendime neanalizavo ir nenustatė, kuo pasireiškė netinkamas pavojingų darbų vykdymas bei kiek jis buvo žalos priežastimi. Apelianto nuomone, nelaimingas atsitikimas įvyko ir žala ieškovams atsirado dėl nukentėjusiojo tyčios, t.y. sąmoningo saugų darbą elektros įrenginiuose bei aukštyje reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nesilaikymo. Teismas neanalizavo ir nevertino, ar V. B. turimų saugos priemonių pakako nelaimingam atsitikimui išvengti, neatsižvelgė, jog pats žuvusysis (būdamas tinkamai apmokytas) įvertino galimybes lipti į konkrečią atramą bei atsisakė autobokštelio.

4. Nors Nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 2 yra nurodyta, kad apeliantas nevisiškai tinkamai įvykdė savo pareigas siekdamas užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, tačiau, apelianto manymu, jis ėmėsi pakankamų priemonių, kad šis nelaimingas atsitikimas neįvyktų. Be to, nukentėjusysis pats buvo atsakingas už konkrečių darbų konkrečioje darbo vietoje saugų vykdymą, nes tik jis (o ne darbdavys) turėjo pareigą įvertinti individualią situaciją ir parinkti saugų būdą darbams vykdyti. Nelaimingą atsitikimą ir V. B. mirtį nulėmusiais veiksniais buvo paties nukentėjusiojo neteisėti veiksmai, todėl apelianto teigimu, ieškovų prašoma atlyginti žala priežastiniu ryšiu yra susijusi būtent su nukentėjusiojo, o ne su apelianto veiksmais (neveikimu). Dėl to atsakomybė dėl ieškiniu prašomos priteisti žalos apeliantui negali kilti (CK 6.253 str.).

5. Teismas netinkamai įvertino ieškovams kompensuotinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t.y. ieškovų patirtas emocijas, neigiamus išgyvenimus bei kitus neigiamus padarinius, paties nukentėjusiojo kaltę, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šios kategorijos bylose, taip pat netinkamai sprendė, kad žalos atsiradimą vienodai lėmė apelianto ir nukentėjusiojo asmens kaltė. Teismas neatsižvelgė, jog ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį, taip pat įrodymų, kurie pagrįstų tarp žuvusiojo ir kiekvieno iš ieškovų buvusius glaudžius emocinius ryšius, artimą bendravimą V. B. mirties dieną.

6. Tuo atveju, jei teismas nustatytų esant ir apelianto kaltę dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo, apelianto nuomone, žuvusiojo kaltės laipsnis dėl nelaimingo atsitikimo yra žymiai didesnis nei 50 proc. Apelianto teigimu, nukentėjusiojo kaltės laipsnis dėl nelaimingo atsitikimo yra ne mažesnis nei 90 proc. Teismas nepakankamai įvertino, jog būtent žuvusiojo neteisėti veiksmai, o ne netinkamas pavojingų darbų organizavimas konkrečiu atveju yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiomis neigiamomis pasekmėmis. Todėl apeliantas nėra arba yra minimaliai atsakingas už ieškovams padarytą neturtinę žalą.

7. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog išmokėta draudimo išmoka sumažina tik turtinę ieškovų žalą, tačiau neturi įtakos ieškovų patirtos neturtinės žalos dydžio mažinimui. Žuvusiojo sūnui ir žmonai buvo išmokėta 100 000 Lt draudimo išmoka nevertinant ir neįrodinėjant, kokių ir kiek turtinių/neturtinių nuostolių patyrė šie asmenys. Apelianto teigimu, išmokėta 100 000 Lt draudimo išmoka turėtų būti vertinama kaip visos ieškovų patirtos ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos atlyginimas.

8. Įvertinant tai, jog žuvusiojo žmonai ir sūnui buvo išmokėta 100 000 Lt draudimo išmoka, einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 100 dydžių vienkartinė draudimo išmoka, teismo priteista bendra 105 000 Lt neturtinė žalos suma neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų bei viršija teismų praktikoje panašiais atvejais priteisiamas sumas.

Ieškovai B. B., R. B. ir G. B. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nustatyta, kad ieškovų sūnus/vyras/tėvas V. B. dirbo pas apeliantą elektriku. 2007 m. birželio 20 d. nelaimingo atsitikimo darbe metu jis, vykdydamas savo darbo funkcijas, lipo į oro linijos įvado atramą, nukrito iš 6,5 metrų aukščio ir žuvo. Ieškovams - žuvusiojo sūnui ir sutuoktinei išmokėta 100 000 Lt dydžio draudimo išmoka pagal 2007 m. kovo 27 d. atsakovo su AB „Lietuvos draudimas“ sudarytą darbuotojų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų paslaugų pirkimo- pardavimo sutartį (toliau- Draudimo sutartis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo niekaip nemotyvuoja. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Naujų įrodymų nėra pateikta. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl teismo sprendimui keliamų reikalavimų

Apelianto nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka keliamų teismo sprendimams reikalavimų (CPK 263 straipsnis), nes jame pateiktos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir nėra pakankamai motyvuotos. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto teiginiais.

Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010, 3K-3-52/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, atsižvelgė į bylai, jo manymu, reikšmingas aplinkybės (inter alia neturtinės žalos dydžio kriterijus) ir jas išdėstė savo sprendime (CPK 185 straipsnis). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra motyvuotas. Pastebėtina, kad apeliantas šiuo atveju ir nekelia klausimo dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, jis tik teigia, kad sprendimas, jo nuomone, nepakankamai motyvuotas. tuo tarpu visi kiti procesiniai pažeidimai, net jei jie ir būtų konstatuoti, galėtų lemti sprendimo naikinimą tik tuo atveju, jei dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir jų ištaisyti nebūtų galima apeliacinės instancijos teisme (CP 329 str. 1 d.). Apelianto skunde akcentuojami aspektai, t.y. nelaimingo atsitikimo darbe civilinės atsakomybės sąlygos, teismui pateikti įrodymai, žuvusiojo kaltė dėl nelaimingo atsitikimo bei kompensuotinos neturtinės žalos dydžio kriterijų vertinimas bus aptariamas žemiau nagrinėjant kitus apeliacinio skundo argumentus.

Dėl ieškinio senaties

Apeliantas teigia, kad ieškinys negalėjo būti tenkinamas, nes ieškovas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą su ieškiniu dėl padarytos žalos atlyginimo.

Ieškinio senaties termino paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, suteikti asmeniui realią galimybę apginti savo pažeistas teises, taip pat teisinio santykio dalyviams pagrįstą lūkestį, kad per nustatytą terminą vienam iš jų nepareiškus ieškinio atsiras pagrindas manyti, kad nė vieno iš jų teisės ar teisėti interesai nepažeisti. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą su ieškiniu dėl padarytos žalos atlyginimo. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju nelaimingas atsitikimas, kurio metu žuvo V. B., įvyko 2007 m. birželio 20 d. Ieškovai ieškinį dėl žalos atlyginimo pateikė 2010 m. rugpjūčio 27 d. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio senaties termino eiga skaičiuotina nuo 2007 m. rugsėjo 11 d., t.y. nuo Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 2 surašymo, kuriame yra konstatuoti apelianto neteisėti veiksmai.

Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties eigos pradžią. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimas, o kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tuo atveju, kai nelaimingo atsitikimo metu, padaroma žala asmens sveikatai (gyvybei), teisė į ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsiranda nuo žalos atsiradimo dienos. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2012). Minėta, nelaimingas atsitikimas įvyko 2007 m. birželio 20 d., taigi, šią dieną ieškovai ir sužinojo apie V. B. žūtį, dėl to ginčo byloje nėra. Būtent šią dieną įvykusi mirtis ieškovams ir sukėlė išgyvenimus, neigiamas emocijas ir jausmus. Todėl apeliantas pagrįstai nurodo, kad ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo reikšti prasidėjo tą dieną, o baigėsi 2010 m. birželio 20 d. (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Tuo tarpu ieškovai ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo pateikė 2010 m. rugpjūčio 27 d., t.y. praleidę trejų metų terminą. Tačiau kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Todėl nustačius, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, jis gali būti atnaujintas ir be asmens prašymo, juo labiau, kad šiuo atveju ieškovai mano apskritai šio termino nepraleidę, dėl ko reikšti prašymą atnaujinti terminą neprivalėjo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d., nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007; 2012 m. rugpjūčio 17 d, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; kt.). Taigi, praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010).

Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl vienos svarbiausių teisės saugomų vertybių, t.y. gyvybės netekimo atveju atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovai žuvusiojo sutuoktinė, vaikas ir motina yra asmenys neturintys jokių teisinių žinių (motina yra senyvo amžiaus moteris, o sūnus mažametis). Nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 2, kuriame nustatyti nelaimingą atsitikimą sąlygoję veiksniai, surašytas 2007 m. rugsėjo 11 d., jame išdėstytos aplinkybės yra reikšmingos tiek rengiant ieškinį, tiek bylos nagrinėjimui iš esmės. Todėl yra pagrindas manyti, jog tai neabejotinai galėjo turėti įtakos suvokimui apie įstatymo numatytus terminus reikalavimams dėl žalos atlyginimo teisme pareikšti. Be to, ieškovai į teismą kreipėsi praleidę ieškinio senaties terminą vos dviem mėnesiais. Todėl ieškinio netenkinimas vien tik formaliu pagrindu, nenustačius ieškovų nesąžiningų veiksmų, dėl kurių ši teisė nebuvo įgyvendinta anksčiau, prieštarautų protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijams bei paties ieškinio senaties instituto esmei. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Dėl atsakovo civilinės atsakomybės

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad jam civilinė atsakomybė dėl ieškovų patirtos neturtinės žalos apskritai negali būti taikoma, nes, anot apelianto, tik paties nukentėjusiojo neteisėti veiksmai – darbo saugos reikalavimų nesilaikymas buvo tiesioginė jo žūties priežastis.

Įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, darbdavio kaltė yra preziumuojama. Tačiau, nustatant darbdavio atsakomybę, nepakanka konstatuoti jo kaltę, nes būtina nustatyti ir kitas bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą ir priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju 2007 m. rugsėjo 11 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr.2 yra nurodytos nelaimingo atsitikimo priežastys, kurias, sutinkant su pirmosios instancijos teismo motyvais, galima suskirstyti iš esmės į dvi grupes - netinkamas pavojingų darbų organizavimas (darbdavio pareiga) ir netinkamas darbų vykdymas (darbuotojo pareigos). Teismas nustatė apelianto neteisėtus veiksmus - užduotis vykdyti darbą buvo duota nesant aukštalipio darbų vadovo; nevisiškai buvo įvertinta kritimo iš aukščio rizika; nors oro linijų schemose yra duomenys apie atramose sumontuotas konstrukcijas, išduotas apsaugos diržas su vienu lynu/stropu neužtikrina nuolatinės apsaugos nuo kritimo iš aukščio; nenustatyta technologija darbų atlikimui naudojant stropą oro linijos atramoje, kurioje yra sumontuotos konstrukcijos, trukdančios ar apsunkinančios darbuotojui lipti į atramą. Pažymėtina, kad savo apeliaciniame skunde pats apeliantas iš esmės nekvestionuoja teismo išvadų, jog jis nesiėmė visų reikalingų, įmanomų ir protingai numatytų priemonių, kad būtų kiek įmanoma maksimaliai užtikrintas darbuotojų saugumas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo sprendimo išvadomis dėl apelianto neteisėtų veiksmų egzistavimo ir išsamiau šiuo aspektu nebepasisako.

Esminiai apelianto argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, konstatuoti jo padaryti pažeidimai neturėjo esminės ir tiesioginės įtakos įvykio kilimui, o įvykį tiesiogiai sąlygojo paties žuvusiojo veiksmai, kurie vertintini netgi ne kaip didelis neatsargumas (ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas), bet veikiau kaip tyčiniai. Taigi, apeliantas faktiškai kelia priežastinio ryšio ir kaltės klausimus.

Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio apibrėžtį ir formuojamą teismų praktiką skiriamas tiesioginis ir netiesioginis priežastinis ryšys. Tiesioginiu priežastiniu ryšiu laikomas toks priežastinis ryšys, kai dėl neteisėtų asmens veiksmų žala atsiranda tiesiogiai, t. y. teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmai yra tiesiogiai susiję su kilusiais neigiamais padariniais. Netiesioginis priežastinis ryšys konstatuojamas tada, kai asmens veiksmai tiesiogiai nelemia žalos padarymo, tačiau sudaro sąlygas žalai atsirasti ir jai padidėti, t. y. asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda, tam tikru laipsniu lemia neigiamų padarinių atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010). Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procese sąlygiškai išskiriami du etapai. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar konkretūs neigiami padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo (conditio sine qua non testas). Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; kt.). Būtent sprendžiant dėl teisinio priežastinio ryšio buvimo atsižvelgtina į pirmiau nurodytą netiesioginio priežastinio ryšio taisyklę, kad, norint konstatuoti priežastinį ryšį, pakanka nustatyti, jog atsakingo asmens elgesys yra nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, taigi, padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę.

Apie pagrįstai konstatuotus apelianto neteisėtus veiksmus jau minėta aukščiau. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, jog pagal suformuotą teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo teismai atsižvelgia į darbdavio (skolininko) veiksmus, kurie nors minimaliai turi įtakos šios žalos atsiradimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2008). Kita vertus, pastarojoje nutartyje nurodyta ir tai, kad darbuotojo padarytas darbų saugos norminių aktų pažeidimas ar elementarios savisaugos reikalavimų nesilaikymas gali būti teismo pripažintas kaip vienas iš kriterijų, reikšmingų darbuotojui (arba jo šeimos nariams) padarytos neturtinės žalos dydžiui nustatyti (CK 6.250 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino paties žuvusiojo veiksmus, teismas juos įvertino kaip didelį neatsargumą: pažeisdamas darbų saugos instrukcijos reikalavimus, su kuriais buvo supažindintas, dirbo negavęs darbų vadovo nurodymo; neprisitvirtinęs prie atramos kritimą stabdančia priemone; netinkamai naudojo apsaugos priemones - nagės nebuvo prisegtos dirželiais; lipo į atramą, kurioje sumontuotos konstrukcijos, trukdančios saugiai lipti ir dirbti. Teisėjų kolegijos nuomone, faktinių aplinkybių kontekste iš dalies sutinkant su apeliantu, būtent žuvusiojo elgesį galima vertinti ne tik kaip neatsargų bendrąja prasme, bet netgi kaip susijusį su rizikos prisiėmimu ir būtent jo elgesys buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su įvykiu – lipdamas į gelžbetonio atramą, ne tik pažeidė bendro pobūdžio draudimą lipti ir dirbti atramose tokiais atvejais, kai atramoje sumontuotos konstrukcijos, trukdančios saugiai lipti ir dirbti, bet ir pats neprisisegė prie kojų lipynių (nagių), neprisitvirtino kūno saugos diržo (apraišų) lynu prie stiebo, įlipus į atramą neišbandė lipynių, saugos diržų fiksavimo mechanizmų patikimumo, neįsitikino, kad šios priemonės tvarkingos, t.y. nesiėmė iš esmės elementarių priemonių, nors buvo apmokytas ir žinojo kaip atlikti šiuos veiksmus. Neatmestina, kad gal būt šių saugumo priemonių laikymasis galėjo būti pakankamas įvykiui išvengti. Šie V. B. darbo saugos vykdymo reikalavimų pažeidimai rodo itin didelį jo neatsargumą, lėmusį ne tik nelaimingo atsitikimo įvykį, tačiau ir sudariusį prielaidas sunkioms pasekmėms kilti. Dar daugiau, iš bylos duomenų galima spręsti, kad jis atsisakė (ar bent jau neišreiškė noro) dispečerio V. D. pasiūlyto autobokštelio, nereagavo į V.G. A. patarimą prisirišti (šių asmenų parodymai teismo posėdyje – t. 1, b.l. 235-236). V. B. būdamas pakankamai rūpestingas, atidus bei protingas asmuo, turėjo visas galimybes įvertinti, kad neturint pakankamai apsaugos priemonių, o turimas netinkamai naudojant, darbą dideliame aukštyje (6,5 m) vykdyti pavojinga. Taigi, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad žuvusiojo veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su įvykio kilimu, o kartu ir artimųjų patirtų išgyvenimų sukėlimu. Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo vertinti žuvusiojo veiksmus, kaip teigia apeliantas, tyčiniais. Iš įvykio aplinkybių galima manyti, kad ir esamoje situacijoje įvykio apskritai galėjo nekilti, jeigu V. B. jau įlipus į atramą ir bandant nukirpti laidą nuo bato nebūtų nukritusi nagė. Iš V.G. A. parodymų pirmosios instancijos teismo posėdyje matyti, jog jis pats po įvykio įlipo į atramą ir nukirpo laidą.

Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas sutikti su apeliantu, kad įvykio kilimą tiesiogiai lėmė žuvusiojo elgesys. Tačiau ir apelianto neteisėti veiksmai, nors ir netiesioginiame priežastiniame ryšyje, t.y. jo veiksmai (neveikimas) nebuvo tiesioginė ir vienintelė priežastis lėmusi žalą, prisidėjo prie neturtinės žalos ieškovams padarymo, dėl ko apeliantas negali būti laikomas apskritai neatsakingu už įvykio kilimą.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl asmens gyvybės atėmimo (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Sutiktina su apeliantu, kad neturtinė žala atsiranda sutuoktiniui, tėvams, vaikams, kurie palaikė artimus, draugiškus šeimyninius ryšius su mirusiuoju. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą ir atmeta apelianto argumentus, jog savo artimus santykius turėtų įrodyti vien tik ieškovai, nes ir atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą teikti atitinkamus įrodymus, kurias grindžia atsikirtimus dėl žalos (ne)atsiradimo bei jos dydžio (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie leistų manyti, jog ieškovų ir V. B. tarpusavio santykiai būtų priešiški, o paprastai sutuoktinių, tėvų, vaikų santykiai būna artimi, gali tik daugiau ar mažiau skirtis artimumo laipsnis, t.y. daugeliu atveju tam tikra prasme labiau tikėtina tokiais ryšiais susijusių asmenų santykių glaudumo prezumpcija, o ne priešingai.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Taigi, neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnyje išvardintas neturtinės žalos dydžiui reikšmingas aplinkybes, tačiau jokie įstatymai nenustato išsamaus jų sąrašo, taigi, ir kitos konkrečioje byloje nustatytos aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad neturtinės žalos dydis yra nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą, t. y. teismo sprendime turi būti išvardyti ir apsvarstyti argumentai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis nustatomas didesnis, ir motyvai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006; 2007 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2007; ir kt.).

Neturtinės žalos dydžio nustatymo atveju žalą padariusio asmens kaltė reikšminga kaip vienas iš tokios žalos dydžio nustatymo kriterijų (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju, kaip minėta, apelianto kaltės laipsnis dėl įvykio yra ženkliai mažesnis, lyginant su paties žuvusiojo. Atsižvelgtina ir į tai, kad apeliantas buvo apdraudęs žuvusįjį, kas rodo, kad greta savo interesų

rūpinosi vis tik ir darbuotojų interesu. Dėl įvykio kilusi turtinė žala yra atlyginta, nukentėjusiems išmokėtos didelės draudimo išmokos, kas, teisėjų kolegijos manymu, taip pat reikšminga, nes tokie atvejai vertintini iš dalies kitaip lyginant su atvejais, kai žuvusiojo artimiesiems apskritai dėl gyvybės atėmimo nėra niekaip kompensuota. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai įvertinęs ieškovų dėl sūnaus/vyro/tėvo žūties patirtą dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimus, emocinę depresiją, vis tik nepakankamai įvertino paties V. B. itin didelį neatsargumą. Šiame kontekste pastebėtina, kad didelis neatsargumas nelemia visiško asmens atleidimo nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio pagrindu visais atvejais (inter alia apelianto nurodomu šio straipsnio 5 dalies pagrindu), o nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad visiškas atleidimas nuo atsakomybės, atsižvelgiant į griežtus reikalavimus darbų saugos užtikrinimui, į darbdavio atsakomybės kilimą esant ir minimaliam prisidėjimui prie žalos atsiradimo, konstatavus neteisėtus apelianto veiksmus, kurių nesant įvykio galimai būtų išvengta, apeliantui negali būti taikomas. Atsižvelgiant į paminėtą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė per didelį neturtinės žalos dydį, taip pat sutinka su apelianto argumentais, kad teismas neindividualizavo ir nediferencijavo ieškovų prašomos atlyginti neturtinės žalos dydžio priklausomai nuo kiekvieno iš ieškovų ryšio glaudumo su mirusiuoju ir dėl tokio ryšio praradimo netekties skausmo. Įvertinus ieškovų ryšį su žuvusiuoju (sutuoktinio neteko jauna, mažametį vaiką auginanti moteris, sūnaus neteko garbaus amžiaus kartu su juo gyvenanti motina, o tėvo - mažametis sūnus), teisėjų kolegija, sprendžia, kad nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitiktų žuvusiojo motinai B. B. atlygintina 15 000 Lt dydžio, sutuoktinei R. B. - 20 000 Lt dydžio, sūnui - 25 000 Lt dydžio sumos neturtinei žalai atlyginti.

Dėl draudimo išmokos

Byloje nustatyta, kad apeliantas Draudimo sutartimi apdraudė savo darbuotojų (inter alia V. B.) turtinius interesus, susijusius su nelaimingais atsitikimais (t. 1, b.l. 207-216). Šioje sutartyje numatyta 100 000 Lt dydžio draudimo suma darbuotojo mirties atveju, 50 000 Lt invalidumo atveju ir 30 000 Lt traumų atveju. Mirus V. B. jo įpėdiniams – sutuoktinei ir sūnui (ieškovams) išmokėta 100 000 Lt draudimo išmoka – atitinkamai 25 000 Lt ir 75 000 Lt. Byloje kilo ginčas, ar draudimo išmoka turėtų būti įskaitoma į prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su apelianto argumentais ir sprendė, kad apeliantas buvo apdraudęs darbuotojų, o ne savo turtinius interesus tuo pačiu sumažindamas atsakovo mokėtiną turtinės žalos atlyginimą, jei draudimo išmoka nepadengtų visos darbuotojui padarytos turtinės žalos. Vis tik, teisėjų kolegijos nuomone, su tokia išvada nesutiktina.

Pagal Draudimo įstatymo (redakcija, galiojusia įvykio metu, toliau- DĮ) 7 straipsnio 1 dalį draudimo šakos yra gyvybės ir ne gyvybės draudimas. Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų priskiriamas ne gyvybės draudimo šakai (DĮ 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Ne gyvybės draudimo sutartys apima turto draudimo, civilinės atsakomybės draudimo bei sveikatos draudimo sutartis (DĮ 76 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į draudimo išmokos pobūdį, draudimo sutartys skirstomos į sumų draudimo sutartis bei nuostolių draudimo sutartis (DĮ 76 straipsnio 2 dalis). Sveikatos draudimo sutartys patenka tiek į sumų draudimo, tiek į nuostolių draudimo sutarčių grupes, tik pirmuoju atveju yra išmokama draudimo išmoka, lygi draudimo sumai ar jos daliai, antruoju - draudimo išmoka, lygi patirtiems nuostoliams (DĮ 76 straipsnio 3, 4 dalys). Taigi, pagal draudimo išmokos pobūdį Draudimo sutartis, kuria faktiškai buvo draudžiama darbuotojo sveikata, formaliai galėtų būti vertinama kaip sumų draudimo sutartis. Tačiau, kaip minėta, sveikatos draudimo sutartis gali būti ne tik sumų, bet ir viena iš nuostolių draudimo sutarčių grupės sutarčių. Pažymėtina, kad teisminėje praktikoje draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartis yra vertinama ir kaip mišrioji sutartis, turinti tiek nuostolių, tiek ir sumų draudimo elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2005), taip pat konstatuota, jog esant tokiai sutarčiai būtina aiškintis, kieno turtinis interesas, kokia apimtimi ir kokios rūšies – sumų ar nuostolių - draudimu buvo apdraustas nuo konkrečios rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2010).

DĮ 101 straipsnis nustato, jog dėl apdraustojo mirties mokėtinos draudimo išmokos paveldimos įstatymų nustatyta tvarka tuo atveju, jei draudėjas nepaskyrė naudos gavėjo (DĮ 101 str.). Nagrinėjamu atveju naudos gavėjas nebuvo paskirtas, draudimo išmoka išmokėta įpėdiniams. Apelianto sudarytoje Draudimo sutartyje iš tikrųjų nurodyta, kad draudžiami darbuotojų turtiniai interesai, susiję su nelaimingais atsitikimais, tačiau apeliantas teigia, kad tikrasis jo ketinimas buvo apdrausti kartu ir savo interesus, siekiant padengti savo galimą žalą įvykus nelaimingam atsitikimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas sutikti su tokiu apelianto aiškinimu, juo labiau, kad darbuotojai nėra Draudimo sutarties šalis, taigi, tikruosius ketinimus galima nustatinėti iš esmės remiantis draudėjo aiškinimo įtikinamumu.

Darbdaviai, siekdami apdrausti vien tik darbuotojų interesus, privalomai draudžia juos mokėdami įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondui ir, įvykus nelaimingam atsitikimui, darbuotojams yra išmokamos išmokos, skirtos turtiniams praradimams atlyginti, pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatas (šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad tokios išmokos buvo išmokėtos). Šio privalomojo draudimo rezultate išmokamos išmokos yra skirtos padengti darbuotojų (jų artimųjų) turtinius praradimus dėl kilusių nelaimingų atsitikimų (CK 6.290 straipsnio 1 dalis), ką pagrįstai ir nurodė pirmosios instancijos teismas. Taigi, jei esant privalomajam draudimui jo išmokomis galima kompensuoti darbuotojų turtinius praradimus (visus ar iš dalies), kuriuos, nesant šio draudimo, turėtų kompensuoti darbdavys, teisėjų kolegijos vertinimu, nebūtų galima logiškai pagrįsti, kodėl, darbdaviui sudarius dar papildomas draudimo sutartis dėl nelaimingų atsitikimų, šio draudimo išmokos jau nebūtų skirtos niekaip kompensuoti darbuotojų praradimų (arba skirtos tik turtinei žalai kompensuoti) ir šiuos praradimus turėtų atlyginti darbdavys, nepaisant jo mokėtų draudimo įmokų ir darbuotojui (jo artimiesiems) išmokėtų išmokų, net ir viršijančių praradimų dydį, dar atskirai. Sutinkant su pozicija, kad darbdavio interesas draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe sutartyse, kuriose nurodoma, jog draudimo objektas yra darbuotojų turtiniai interesai, visiškai neegzistuoja, darbdavio interesų požiūriu tokių sutarčių sudarymas galėtų apskritai prarasti prasmę. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, sudarytos Draudimo sutarties esmė yra tai, kad apeliantas siekė apdrausti ne tik darbuotojo, bet ir savo turtinius ar susijusius su turtiniais interesus, t.y. siekė kompensuoti savo galimus nuostolius dėl nelaimingų atsitikimų darbo vietoje visų pasekmių inter alia nuostolių (visų ar bent dalies) neturtinės žalos atlyginimo pavidalu draudimo sumos ribose.

Teisėjų kolegijos nuomone, Draudimo sutarties negalima prilyginti savanoriškam draudimui, kurio atžvilgiu galėtų būti taikomos CK 6.290 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl draudimo išmokų neįskaitymo į žalos dydį - pats žuvusysis nebuvo draudėju ir net niekaip neįtakojo Draudimo sutarties sudarymo, ji buvo sudaryta darbdavio valia, darbdavys mokėjo draudimines išmokas, t.y. pats žuvusysis nebuvo asmuo, savanoriškai apdraudęs asmeninius interesus savo ar kito asmens naudai.

Dėl aukščiau paminėtų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į tikruosius Draudimo sutarties tikslus ir ketinimus bei ieškovams R. B. ir G. B. nustatytą aukščiau šioje nutartyje neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo šiems ieškovams naikintina, nes jiems nustatytą neturtinės žalos dydį kompensuoja išmokėtos draudimo išmokos lėšos. Kadangi patirtos neturtinės žalos žuvusiojo motinai B. B. draudimo išmoka nė jokia dalimi nepadengė, jai nustatyta 15‘000 Lt neturtinė žala priteistina iš apelianto.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą būtina perskirstyti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnis). Iš apelianto buvo priteista 3 100 Lt žyminio mokesčio, mokėtino pirmosios instancijos teisme nuo 105 000 Lt dydžio patenkintos ieškinio dalies, ir 16,50 Lt pašto išlaidų. Pakeitus sprendimą, patenkintų reikalavimų dalis sudaro 15 000 Lt, nuo kurios mokėtina 450 Lt žyminio mokesčio priteistino valstybei. Todėl valstybei priteistina 466,50 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Bylos rezultatas yra palankus apeliantui. Apeliantas patyrė 3 100 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas, sumokėjęs žyminį mokestį už apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 13). Atsižvelgiant į apeliaciniu skundu patenkintų reikalavimų dalį, apeliantui iš ieškovų R. B. ir G. B. lygiomis dalimis priteistini 2 100 Lt, t.y. po 1‘050 Lt, iš ieškovės B. B. 600 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės LESTO ieškovės B. B. naudai 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. rugsėjo 6 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės LESTO valstybei 466,5 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovų R. B. ir G. B. po 1 050 Lt, B. B. 600 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovui akcinei bendrovei LESTO.

Teisėjai Kazys KailiūnasAlvydas PoškusDonatas Šernas