Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteisti 229 691,63 Eur žalą, t. y. 157 503,63 Eur turtinę žalą ir 67 688 Eur neturtinę žalą.

2. Nurodė, kad žalą patyrė dėl tyčinių neteisėtų Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų M. B., R. G. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), K. K. veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-4-516/2019, kurioje teisėjai atsisakė pripažinti procesinių dokumentų, kurie buvo pasirašyti saugiu, kvalifikuotu, sertifikuotu elektroniniu ieškovo parašu, teisinę galią, tai ieškovui sukėlė neigiamas pasekmes kitose civilinėse ir baudžiamosiose bylose dėl žalos, patiriamos dėl persekiojimo, diskriminacijos, represijų, priteisimo, baudų skyrimo.

3. Teisėjai ieškovo atžvilgiu suformavo bei pritaikė naują diskriminacinę praktiką dėl elektroniniu parašu pasirašytų procesinių dokumentų nepriėmimo į civilines bylas, nes vertino, kad pirmosios instancijos teismo išaiškinimas dėl elektroniniu ieškovo parašu pasirašytų ir elektroniniu paštu pateiktų procesinių dokumentų nepriėmimo atitinka galiojantį ir aktualų teisinį reguliavimą, taip suteikdami prioritetą žemesnės galios, antikonstituciniam norminiam administraciniam aktui – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtintam Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašui (toliau – ir Aprašas), o ne Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5, 6, 18, 29, 30 straipsnių nuostatoms, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 37¹ straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymo 8 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 1 daliai, 175¹ straipsnio 6 daliai. Be to, Aprašo 3 punkto nuostatos prieštarauja Europos Sąjungos teisės normoms – 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 910/2014 nuostatų 25 straipsnio ir 46 straipsnio reikalavimams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos su pakeitimais pagal Protokolą Nr. 11 6 straipsnio 1 daliai, 10 straipsniui, 13 straipsnio, 14 straipsnio nuostatoms.

4. Teisėjai nepagrįstai atsisakė kreiptis į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą ir Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei į kitas institucijas su prašymu nustatyti, ar ieškovo elektroniniu parašu pasirašyti procesiniai dokumentai yra pasirašyti, ar pagal elektroninį ieškovo parašą galima nustatyti ieškovo asmens tapatybę; taip pat nepagrįstai nesustabdė bylos ir nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) prašant ištirti, ar CPK 175¹ straipsnio 7 dalies nuostata prieštarauja Teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 daliai, CPK 5 straipsnio 1 daliai, CPK 175¹ straipsnio 6 daliai bei Konstitucijos 30 straipsnio nuostatoms; nesustabdė bylos ir nesikreipė į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti preliminarų nutarimą dėl Aprašo 3 punkto taikymo Lietuvos Respublikoje atitikimo Europos Sąjungos teisės normoms.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apygardos teismas 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė ir valstybei iš ieškovo priteisė 10,38 Eur pašto išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2019 m. sausio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-4-516/2019, pasisakydama dėl procesinių dokumentų pateikimo teismui tvarkos, išsamiai motyvavo ir pagrindė, kad Teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalies bei CPK 111 straipsnio, CPK 175¹ straipsnio 2 dalies, CPK 175¹ straipsnio 6 dalies nuostatos turi būti taikomos sistemiškai. Teisėjų kolegija išaiškino, kad asmens tapatybės patvirtinimo reikalavimus ir būdus, teikiant teismui procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis, nustato teisingumo ministras, kuriam tokia funkcija deleguota pagal Teismų įstatymą. Minėta funkcija yra įgyvendinta Apraše, kuriame įtvirtinta, kad procesiniai dokumentai elektroninių ryšių priemonėmis teismui pateikiami naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – ir LITEKO) Viešųjų elektroninių paslaugų (toliau – ir VEP) posistemiu (Aprašo 3 punktas), asmuo juos pateikia patvirtindamas savo tapatybę vienu iš dviejų Aprašo 5 punkte nurodytų būdu. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad remiantis šiuo metu galiojančiu ir ginčo klausimui aktualiu aptartu teisiniu reguliavimu, teismui teikiami procesiniai dokumentai turi būti ne tik pasirašyti saugiu ir sertifikuotu elektroniniu parašu, tačiau jie taip pat turi būti pateikiami specialia tvarka – per LITEKO VEP posistemį, o ne siunčiami teismui elektroniniu paštu. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutartyje konstatuota, kad Teismų įstatymo reikalavimų laikymasis, be kita ko, reiškia ir normų, į kurias šis įstatymas nukreipia, laikymąsi.

7. Teismas pažymėjo, kad ieškovo nesutikimas su įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose padarytomis išvadomis bei jo subjektyviu vertinimu paremti argumentai, susiję su prieštaravimų tarp Teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalies ir Aprašo egzistavimu, savaime nėra ir negali būti pagrindas pripažinti neteisėtais Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos narių veiksmus, priimant 2019 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-4-516-2019.

8. Teismas nurodė, kad vien ieškovo subjektyvus vertinimas dėl kitokio teisės aktų normų, susijusių su procesinių dokumentų pateikimo teismui tvarka, aiškinimo ir taikymo, nesudaro pagrindo pripažinti buvus Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų M. B., R. G. ir K. K. neteisėtus veiksmus.

9. Teismas konstatavo, kad norminis teisinis reglamentavimas, susijęs su procesinių dokumentų pateikimo teismui tvarka, yra privalomas visiems asmenims. Tuo tarpu ieškovo teiginiai, susiję su jo diskriminavimu, jam teikiant procesinius dokumentus teismams, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, todėl teismas juos vertino deklaratyviais ir niekaip nepagrindžiančiais byloje įrodinėtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovas nepateikė leistinų įrodymų, kad civilinę bylą Nr. 2-4-516/2019 nagrinėję Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai elgėsi neteisingai ar padarė klaidų, turėjusių reikšmės ieškovo teisių pažeidimui. Aplinkybė, kad įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo rezultatai yra nepalankūs ieškovui, pasak teismo, savaime nelemia ir nepagrindžia teismo (teisėjų) veiksmų neteisėtumo, netinkamo normų aiškinimo ir taikymo, akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų buvimo. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė teismo (teisėjų) neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu kilti.

10. Teismas pastebėjo, kad ieškovas ieškinį grindė iš esmės tais pačiais argumentais, susijusiais su procesinių dokumentų pateikimo teismams tvarka ir būdais, kaip ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-4-516-2019 pateiktame atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4749-232/2018. Pasak teismo, ieškovas iš esmės siekia tų pačių faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios jau buvo įvertintos Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-4749-232/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-4-516-2019, pakartotinio nagrinėjimo, vertinimo, tam, kad būtų padarytos kitokios išvados, nei nurodytuose įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose. Teismo vertinimu, ieškovas nagrinėjamoje byloje faktiškai siekia revizuoti įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą, kurio teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas instancine tvarka – išnagrinėjus klausimą dėl ieškovo ieškinio priėmimo apeliacine tvarka. Teismas akcentavo, kad CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata negali būti naudojamasi kaip priemonė dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kvestionuojant konkrečias kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas.

11. Teismas pažymėjo, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, tai suponuoja, jog teismo (ne)pasinaudojimas jam priskirta diskrecijos teise negali būti pripažįstamas neteisėtais veiksmais.

12. Teismas nusprendė, kad neegzistuoja viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), dėl to ieškinį atmetė. Ieškovui neįrodžius Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas, įskaitant ir žalos dydį, teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės, todėl teismas su tuo susijusių ieškovo argumentų nevertino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Ieškovas V. J. apeliaciniu skundu (ir jo papildymu) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Teismas pažeidė ieškovo teises į teisingą teismą, rungimosi, dispozityvumo, betarpiškumo, proceso šalių lygiateisiškumo principus, nes, neišsamiai išnagrinėjęs ieškovo prašymus, juos nepagrįstai atmetė ir į procesą trečiaisiais asmenimis neįtraukė Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų M. B., R. G. ir K. K., Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, Konstitucinio teismo ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nesuteikė galimybės ieškovui šiems asmenims / jų atstovams užduoti klausimus, taip pat neapklausė ieškovo prašytų liudytojų – buvusio teisingumo ministro R. Š., Kauno miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos L. Š., nesustabdė bylos ir nesikreipė dėl Aprašo 3 punkto išaiškinimo į Konstitucinį teismą. Dėl šių pažeidimų buvo neatskleista bylos esmė.

13.2. Teismas nepagrįstai nepridėjo prie bylos ir neišnagrinėjo ieškovo teiktų įrodymų, pagrindžiančių jo patirtą žalą dėl Aprašo 3 punkto prieštaravimo Lietuvos Respublikos aukštesnės galios teisės aktams bei Europos Sąjungos teisės aktams.

13.3. Bylą nagrinėjanti teisėja buvo šališka ir diskriminavo ieškovą dėl jo pilietinių bei politinių įsitikinimų, nes neleido ieškovui ranka pasirašyti jo paties elektroniniu paštu pateiktų dokumentų, nors kiti teisėjai kitose bylose tokią galimybę suteikia.

13.4. Teismas netinkamai vertino, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai, pasisakydami dėl procesinių dokumentų teismui pateikimo tvarkos, išsamiai motyvavo ir pagrindė Aprašo 3 punkto atitikimą kitiems teisės aktams. Teisėjai elgėsi neteisingai ir padarė aiškių teisės vertinimo ir taikymo klaidų, turėjusių reikšmės ieškovo teisių pažeidimui.

13.5. Teismas nepagrįstai iš ieškovo priteisė pašto išlaidas, nes teismas atidėdavo teismo posėdžius ir naujus pranešimus paštu siųsdavo ne dėl ieškovo kaltės, o dėl teismo užimtumo (2022 m. birželio 16 d.), ar netinkamai paskirto teismo posėdžio laiko, kai jau anksčiau buvo paskirtas posėdis.

14. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

14.1. Teismas pagrįstai nurodė, kad norminis teisinis reglamentavimas, susijęs su procesinių dokumentų pateikimo teismui tvarka, yra privalomas visiems asmenims. Kadangi ieškovo motyvai, susiję su jo diskriminavimu jam teikiant procesinius dokumentus teismams, nebuvo pagrįsti objektyviais duomenimis, teismas teisingai juos vertino deklaratyviais. Juo labiau kad ieškovo pasirinkimą procesinius dokumentus teismui teikti nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos nulėmė ne objektyvus poreikis, bet subjektyvus ieškovo savo teisių ir pareigų santykio supratimas.

14.2. Ieškovas nepateikė leistinų įrodymų, kad civilinę bylą Nr. 2-4-516/2019 nagrinėję Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai elgėsi neteisingai ar padarė klaidų, turėjusių reikšmės jo teisių pažeidimui. Aplinkybė, kad įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo rezultatas buvo nepalankus ieškovui, savaime nelemia ir nepagrindžia teismo (teisėjų) veiksmų neteisėtumo, netinkamo normų aiškinimo ir taikymo, akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų buvimo.

14.3. Ieškovas turėjo pareigą pateikti ieškinio pagrindą pagrindžiančius įrodymus, todėl nepagrįstai prašė teismo iš valstybės institucijų ar įstaigų išreikalauti jo skundų (prašymų) ir atsakymų į juos kopijas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad minėtų dokumentų jis neturi. Parengiamųjų posėdžių metu ieškovui buvo suteiktos galimybės pateikti savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais buvo grindžiamas ieškinys, duoti paaiškinimus, užduoti klausimus atsakovės atstovui, prieštarauti atsakovės atstovo paaiškinimams. Vien tai, kad teismas nutarė į šią bylą neįtraukti ieškovo nurodytų trečiųjų asmenų; netenkino jo prašymo apklausti teismo posėdyje liudytojais teisėjus ir teismų darbuotojus; neišreikalavo civilinių ir baudžiamųjų bylų, kurios nebuvo susijusios su nagrinėjama byla, nereiškia, jog buvo pažeistos ieškovo teisės į teisingą procesą bei rungimosi, dispozityvumo, lygiateisiškumo ir betarpiškumo principai.

14.4. Nagrinėjamoje byloje teismui nekilo abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Skirtingas ginčo šalių teisės aktų nuostatų aiškinimas ar galimas tam tikras teisinės problemos tarp ginčo atveju taikytinų teisės aktų nuostatų suderinamumo buvimas nėra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

14.5. Teismas įvertino visas ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir su jomis susijusius įrodymus. Teismo sprendimas yra motyvuotas, priimtas išanalizavus bylos medžiagą ir grindžiamas byloje esančiais įrodymais .

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

16. Ieškovas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; prašymą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netekino jo prašymų išreikalauti įrodymų, apklausti liudytojų, todėl, siekiant bylą išnagrinėti objektyviai, nagrinėjant ją žodinio proceso tvarka būtina tenkinti visus ieškovo prašymus.

17. Remiantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi ir 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus, kad tai yra būtina, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

18. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 321 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, yra pasisakyta, kad įstatymas įtvirtina teismo diskrecijos teisę tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikio, kita vertus, toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais (išimtis iš bendrosios taisyklės). Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pvz., būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Visgi išimtinė teisė nuspręsti, ar toks procesas iš tiesų reikalingas, tenka pačiam teismui, o byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismo neįpareigoja tokį procesą surengti. Pažymėtina, kad teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme, dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas aukštesnės instancijos teismuose yra pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

19. Panašūs kriterijai dėl būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka yra suformuoti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Pripažįstama, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio taikymo būdas apeliacinės instancijos teisme priklauso nuo proceso visumos. Net ir tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas turi teisę nagrinėti teisės ir fakto klausimus, Konvencijos 6 straipsnis ne visuomet reikalauja viešo nagrinėjimo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Ilsesten prieš Švediją, peticijos Nr. 11320/05, par. 35). Tais atvejais, kai viešas bylos nagrinėjimas buvo užtikrintas pirmosios instancijos teisme, mažiau griežtas reikalavimas taikomas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas byloje Eriksson prieš Švediją, peticijos Nr. 60437/08, par. 69). Apeliacinis procesas, kuriame sprendžiamas tik teisės, bet ne fakto klausimas, gali atitikti Konvencijos 6 straipsnio reikalavimus, nors apeliantui ir nebuvo suteikta galimybė asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Ilsesten prieš Švediją, peticijos Nr. 11320/05, par. 36). Žodinis posėdis nėra būtinas, jei nėra keliamas fakto ar teisės klausimas, kurie negali adekvačiai būti išnagrinėti pagal bylos medžiagą ir šalių rašytinę poziciją (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Fejde prieš Švediją, peticijos Nr. 12631/87, par. 33). Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas teisę į bylos nagrinėjimą viešame teismo posėdyje, laikosi pozicijos, kad, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, žodinis bylos nagrinėjimas turi būti užtikrinamas bent vienos instancijos teisme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Mirovni Inštitut prieš Slovėniją, peticijos Nr. 32303/13, par. 36).

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir jo papildymo, atsiliepimo į juos argumentus bei remdamasi aukščiau nurodyta kasacinio teismo ir EŽTT praktika, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei ieškovo prašyme nurodytos aplinkybės, nei kitokios išskirtinės aplinkybės, kurios lemtų žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme būtinybę. Nagrinėjamu atveju byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, teiktais tiek pirmosios instancijos teisme, taip pat išdėstytais procesiniuose dokumentuose, teiktuose apeliacinės instancijos teismui. Juo labiau kad ieškovui buvo suteikta galimybė pateikti apeliacinio skundo papildymą, taip papildomai nurodant paaiškinimus dėl bylos esmės. Pažymėtina ir tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, ieškovui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje tiesiogiai išdėstyti savo poziciją. Tuo tarpu dėl netenkintų ieškovo procesinių prašymų vertinimo teisėjų kolegija pasisakys vėliau, nagrinėjant ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kurie, be kita ko, yra susiję su šių prašymų netenkinimu ir jų įtaka objektyviam bylos išnagrinėjimui vertinimu. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

21. Ieškovas V. J. (apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą civilinėje byloje Nr. 2-4749-232/2018 su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 157 503,63 Eur turtinės žalos ir 57 688 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi nustatė ieškovui 7 dienų terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Teismas, be kita ko, nurodė, kad ieškinys yra pateiktas elektroniniu paštu, nors CPK nenumato galimybės pateikti dokumentus vien tik elektroniniu paštu, nes tokiu atveju neįmanoma identifikuoti dokumentą pateikusio asmens. Teismas taip pat nurodė, kad jam turi būti pateikiamas ieškinio ir jo priedų originalai, su jį pateikiančio asmens parašu (ieškinį galima atsiųsti paštu arba pateikti tiesiogiai teismui) arba ieškinys gali būti pateiktas per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą.

22. Ieškovas V. J., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo įpareigojimais pašalinti nustatytus ieškinio trūkumus, pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

23. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų M. B., R. G. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir K. K., 2019 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4-516/2019, išnagrinėjusi ieškovo atskirąjį skundą, jį atmetė kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad Teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalies bei CPK 111 straipsnio, CPK 175¹ straipsnio 2 dalies, CPK 175¹ straipsnio 6 dalies nuostatos turi būti taikomos sistemiškai. Teisėjų kolegija išaiškino, jog asmens tapatybės patvirtinimo reikalavimus ir būdus, teikiant teismui procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis, nustato teisingumo ministras, kuriam tokia funkcija deleguota pagal Teismų įstatymą. Minėta deleguota funkcija yra įgyvendinta Apraše, kuriame įtvirtinta, kad procesiniai dokumentai elektroninių ryšių priemonėmis teismui pateikiami naudojantis LITEKO VEP posistemiu (Aprašo 3 punktas), asmuo juos pateikia patvirtindamas savo tapatybę vienu iš dviejų Aprašo 5 punkte nurodytų būdų. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad remiantis šiuo metu galiojančiu ir ginčo klausimui aktualiu aptartu teisiniu reguliavimu, teismui teikiami procesiniai dokumentai turi būti ne tik pasirašyti saugiu ir sertifikuotu elektroniniu parašu, tačiau jie taip pat turi būti pateikiami specialia tvarka – būtent per LITEKO VEP posistemį, o ne siunčiami teismui elektroniniu paštu. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutartyje konstatuota, kad Teismų įstatymo reikalavimų laikymasis, be kita ko, reiškia ir normų, į kurias šis įstatymas nukreipia, laikymąsi.

24. Ieškovui per teismo nustatytą terminą nepašalinus teismo nustatytų ieškinio trūkumų, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 29 d. nutartimi ieškovo ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

25. Ieškovas, manydamas, kad teisėjai, priimdami aukščiau nurodytas nutartis dėl jo pateikto ieškinio priėmimo, elgėsi neteisingai ir padarė aiškių teisės vertinimo ir taikymo klaidų, turėjusių reikšmės jo teisių pažeidimui, kreipėsi į teismą dėl 157 503,63 Eur turtinės ir 67 688 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs teisėjų neteisėtų veiksmų, ieškovo reikalavimus atmetė. Teismo vertinimu, ieškovas nagrinėjamoje byloje faktiškai siekia revizuoti įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą, kurio teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas instancine tvarka – išnagrinėjus klausimą dėl ieškovo ieškinio priėmimo apeliacine tvarka. Ieškovas, nesutikdamas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad, teismui atmetus jo procesinius prašymus, byla buvo išnagrinėta neobjektyviai; teisėja buvo šališka ir diskriminavo ieškovą dėl jo pilietinių bei politinių įsitikinimų; teismas nepagrįstai nenustatė teisėjų neteisėtų veiksmų, nes šie elgėsi neteisingai ir padarė aiškių teisės vertinimo ir taikymo klaidų, turėjusių reikšmės ieškovo teisių pažeidimui; teismas nepagrįstai iš ieškovo priteisė pašto išlaidas.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės yra kilęs ginčas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios iš teisėjų ir teismų (ne)teisėtų veiksmų.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios iš teisėjų ir teismų (ne)teisėtų veiksmų

27. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis).

28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant žalos atlyginimo dėl teisėjų veiksmų klausimą, esminis dalykas yra teisėjų kaltės klausimas. Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Iš CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos darytina išvada, kad joje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuo atveju, kai jie padaryti vykdant teisingumą, bet ne už žalą, padarytą kitais teisėjo ar teismo pareigūnų veiksmais. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

29. Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet ir kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).

30. Kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

31. Apeliaciniame skunde ieškovas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą, visų pirma, sieja su jo procesinių prašymų, tokių kaip – neįtraukiant į procesą trečiaisiais asmenimis teisėjų, priėmusių procesinius sprendimus, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, Konstitucinio teismo ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atmetimu, nesuteikiant galimybės ieškovui šiems asmenims / jų atstovams užduoti klausimus, taip pat neapklausiant ieškovo prašytų liudytojų – buvusio teisingumo ministro R. Š., Kauno miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos L. Š., nesustabdžius bylos ir nesikreipiant dėl Aprašo 3 punkto išaiškinimo į Konstitucinį teismą, nepriimant ieškovo teiktų įrodymų.

32. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2022 m. balandžio 22 d. nutartimi, priimdamas ieškovo ieškinį, pašalino iš bylos trečiuosius asmenis M. B., R. G. ir K. K.; teismas minėtoje nutartyje, remdamasis aiškiai ir nuosekliai išplėtota teismų praktika, jog dėl teisėjo veiksmų padaryta žala visais atvejais atlyginama valstybės, todėl valstybė, bet ne teisėjas ar teismas turi būti traukiamas atsakovu pagal ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, pašalino iš bylos proceso imunitetą turinčius asmenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, kadangi pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį, pagrindas trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, dalyvauti byloje (įstoti pačiam arba būti įtrauktu) yra aplinkybė, jog bylos išsprendimas gali turėti įtakos jo teisėms arba pareigoms. Šiuo atveju byloje ieškinys pareikštas dėl žalos, padarytos teisėjų veiksmais, atlyginimo. Pažymėtina, kad teisėjo imunitetas nuo civilinės atsakomybės, jam einant teisėjo pareigas, yra įtvirtintas Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.272 straipsnio 2 dalyje, nurodant, kad žalą šiuo pagrindu atlygina valstybė. Todėl teismas civilinės bylos iškėlimo ar paskesnėje jos proceso stadijoje turi pareigą priimti procesinį sprendimą dėl teisingumą vykdančių bei teisingumo vykdymo procesinę veiklą padedančių įgyvendinti subjektų pašalinimo iš proceso. Toks teismo procesinis sprendimas (imunitetą turinčių asmenų pašalinimas iš bylos proceso) sudaro sąlygas tinkamai ir operatyviai nagrinėti valstybei pareikštų reikalavimų pagrįstumą ir be teisėto pagrindo nesuvaržo subjektų Konstitucijoje įtvirtintų funkcijų vykdymo. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstą ir teisėtą pagrindą spręsti dėl trečiųjų asmenų Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų, kuriems teismo sprendimas jokių pasekmių, susijusių su šios bylos išnagrinėjimo rezultatu, nesukels, pašalinimo iš dalyvaujančių byloje asmenų sąrašo, klausimą.

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje analizuojamas klausimas, ar ieškovo pasirinktas procesinių dokumentų (ieškinio ir jo priedų) įteikimo teismui būdas (elektroniniu paštu) yra tinkamas, t. y. ar šis būdas atitinka CPK įtvirtintus procesinių dokumentų įteikimo būdus. Byloje nėra sprendžiama, ar ieškovo V. J. elektroninis parašas, jo (parašo) sertifikatas atitinka teisės aktų reikalavimus, ar šis parašas yra tinkama priemonė identifikuoti asmenį. Taigi, bylos nagrinėjimo ribos neapima paties elektroninio parašo tinkamumo asmens tapatybei identifikuoti analizės, todėl nėra jokio teisinio pagrindo į bylą įtraukti kaip išvadą teikiančias institucijas Ryšių reguliavimo tarnybą, Policijos departamentą, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministeriją.

34. Pagal CPK 3 straipsnio 3 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla abejonių dėl apeliaciniame skunde nurodytų teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl ieškovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetimo. Šiame kontekste pastebėtina, kad ieškovas, nesutikdamas su tokia teismo pozicija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalimi, turi teisę pats pateikti individualų konstitucinį skundą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67¹ straipsnyje nustatyta tvarka.

35. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme prašė prie bylos pridėti kitų civilinių, baudžiamųjų, administracinio teisės pažeidimo bylų medžiagą, publikacijų viešojoje erdvėje kopijas ir pan., kurie, anot ieškovo, pagrindžia jo patirtą žalą dėl Aprašo 3 punkto prieštaravimo Lietuvos Respublikos aukštesnės galios teisės aktams bei Europos Sąjungos teisės aktams. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. birželio 16 d. protokoline nutartimi nustatė ieškovui papildomą 20 d. terminą atvykti į teismą pasirašyti 2022 m. birželio 16 d. elektroniniu paštu atsiųstus dokumentus. Tačiau ieškovui teismo įpareigojimo neįvykdžius, pirmosios instancijos teismas 2022 m. rugpjūčio 24 d. rezoliucija minėtus įrodymus atsisakė pridėti prie bylos, nes nustatė, kad jie pateikti elektroniniu paštu, t. y. nesilaikant CPK reikalavimų, įskaitant CPK 175¹ straipsnio 6 dalyje nurodytų reikalavimų. Taigi, būtent paties apelianto procesinis elgesys lėmė jo prašymo išsprendimo rezultatą. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad kitų civilinių bylų medžiagos pridėjimo poreikį ieškovas grindė siekiu patvirtinti, jog kai kuriose bylose teismai yra priėmę dokumentus, pateiktus elektroniniu paštu. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normos, o ne CPK nuostatos, todėl baudžiamųjų bylų medžiaga ir baudžiamosiose bylose pateikti teismų išaiškinimai negalėtų būti taikomi šioje byloje nagrinėjamu atveju. Atitinkamai – administracinių teisės pažeidimų bylos buvo nagrinėjamos pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse ir jį pakeitusiame Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatytas taisykles. Be to, CPK 179 straipsnio 3 dalies norma sudaro prielaidą teismams susipažinti su kitų civilinių bylų medžiaga.

36. Minėta, kad šioje byloje analizuojamas klausimas, ar ieškovo pasirinktas procesinių dokumentų įteikimo teismui būdas (elektroniniu paštu) yra tinkamas, t. y. ar šis būdas atitinka CPK įtvirtintus procesinių dokumentų įteikimo būdus, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, įtvirtintai 2022 m. birželio 16 d. protokolinėmis nutartimis, kuriomis atmesti ieškovo prašymai apklausti liudytojais buvusį teisingumo ministrą R. Š. ir Kauno miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotoją L. Š., nes šie liudytojai nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku. Juo labiau kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nėra pagrindo abejoti ieškovo paaiškinimu, kad telefoninio pokalbio metu Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotoja ieškovą informavo, jog karantino laikotarpiu į dokumentų pateikimą elektroniniu paštu yra žiūrima lanksčiau.

37. Apibendrindama motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus ieškovo procesinius prašymus ir pagrįstai juos atmetė, todėl ieškovo teisės į teisingą teismą, rungimosi, dispozityvumo, betarpiškumo, proceso šalių lygiateisiškumo principai šiuo atveju pažeisti nebuvo.

38. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino, jog Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai, pasisakydami dėl procesinių dokumentų teismui pateikimo tvarkos, išsamiai motyvavo ir pagrindė Aprašo 3 punkto atitikimą kitiems teisės aktams. Apelianto vertinimu, teisėjai elgėsi neteisingai ir padarė aiškių teisės vertinimo ir taikymo klaidų, turėjusių reikšmės ieškovo teisių pažeidimui.

39. Teisėjų kolegija apelianto argumentus laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad apeliantas pareikštu valstybei ieškiniu dėl žalos, siejamos su civiliniu procesu bei jame priimtais procesiniais sprendimais (pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismo), atlyginimo iš esmės siekia jam nepalankių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo ir kitokio nei buvo padarytas faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su procesinių dokumentų įteikimo teismui būdu (elektroniniu paštu) įvertinimo. Nurodytina, kad CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata negali būti taikoma kaip priemonė, skirta dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą ar kvestionuoti konkrečias kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas. Vadovaujantis CPK 18 straipsniu, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Instancinė teismų sistema yra skirta užtikrinti, kad būtų šalinamos galimos žemesnių instancijų teismų klaidos, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

40. Nagrinėjamu atveju ieškovui nustatyta pareiga įrodyti teisėjų ir teismų kaltę, t. y. aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus, tačiau ieškovas to nepadarė – nepateikė įrodymų, pagrindžiančių nagrinėjusių teismų (teisėjų) procesinių veiksmų ir priimtų procesinių sprendimų kitoje byloje neteisėtumo. Ieškovo subjektyvi nuomonė, kad Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai netinkamai vertino Aprašo 3 punkto atitikimą kitiems teisės aktams, negali būti pagrindu valstybės civilinei atsakomybei kilti.

41. CPK 175¹ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma, kad procesiniai dokumentai teismui gali būti pateikiami elektroninės formos elektroninių ryšių priemonėmis; procesinių dokumentų pateikimo teismui elektroninių ryšių priemonėmis tvarką ir formą nustato teisingumo ministras. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtintas Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašas, kuriame numatyta, kad procesiniai dokumentai elektroninių ryšių priemonėmis teismui pateikiami naudojantis LITEKO VEP posistemiu (Aprašo 3 punktas). Asmuo prie šio posistemio paskyros gali prisijungti interneto svetainėje www.e.teismas.lt (Aprašo 4 punktas). Jungdamasis prie minėto posistemio paskyros, asmuo privalo patvirtinti savo tapatybę vienu iš dviejų Aprašo 5 punkte nurodytų būdų: 1) naudodamasis valstybės informacinės sistemos, per kurią asmenims teisės aktų nustatyta tvarka teikiamos institucijų viešosios ir administracinės elektroninės paslaugos, teikiamomis priemonėmis (t. y. per elektroninius valdžios vartus jungiantis internetinės bankininkystės prisijungimo priemonėmis ar su elektronine atpažinties priemone (pvz., sertifikuotu elektroniniu parašu); arba 2) naudodamasis teismo suteiktais asmenį identifikuojančiais prisijungimo duomenimis.

42. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-4-516/2019 yra pateiktas išaiškinimas, kad galimybė teikti teismui procesinius dokumentus elektroniniu paštu (net ir pasirašytus elektroniniu parašu) nėra nustatyta, todėl ieškovas, norėdamas įgyvendinti teisę kreiptis į teismą CPK 175¹ straipsnyje numatyta tvarka – naudojantis informacinių ir elektroninių ryšių technologijomis, t. y. siekdamas realizuoti jam suteiktą teisę procesinius dokumentus teismui teikti elektronine forma, privalo tai daryti pagal įstatymų leidėjo ir teisingumo ministro, kuriam buvo deleguotas šio klausimo kai kurių aspektų sureguliavimas, nustatytus reikalavimus, o ne siųsti dokumentus elektroniniu paštu, sau palankia linkme interpretuodamas iš bendro konteksto ištrauktas atskiras Teismų įstatymo ar kitų teisės aktų normas. Minėtoje nutartyje konstatuota, kad remiantis šiuo metu galiojančiu ir ginčo klausimui aktualiu teisiniu reguliavimu, teismui teikiami procesiniai dokumentai turi būti ne tik pasirašyti saugiu ir sertifikuotu elektroniniu parašu, ką akcentuoja ieškovas, tačiau jie taip pat turi būti pateikiami specialia tvarka – per LITEKO VEP posistemį, o ne siunčiami teismui elektroniniu paštu. Tai reiškia, kad Lietuvos apeliacinis teismas šioje nutartyje suformavo ieškovui privalomą išaiškinimą dėl elektroninių procesinių dokumentų teikimo būdo, kuriuo privalu vadovautis aiškinant CPK 175¹ straipsnį, o vien ta aplinkybė, jog ieškovas nesutinka su tokiu teismo vertinimu, nesudaro pagrindo nesilaikyti teisės aktų reikalavimų bei suformuotos teisinės taisyklės.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto nurodytus teismų atliktus veiksmus, nenustatė, kad priimti procesiniai sprendimai būtų neteisėti, prieštarautų teisės aktams, pažeistų teisės principus. Apeliantas neteisėtus teisėjų veiksmus kildina iš įsiteisėjusių procesinių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų, kuriais jam buvo nustatyti jo pateikto ieškinio trūkumai bei kurių jis nepašalino, dėl to jo ieškinys laikytas nepaduotu, t. y. būtent apelianto procesinis elgesys lėmė tokį teismo procesinio sprendimo rezultatą. Apeliantas neįrodė, kad teisėjai, spręsdami ieškinio priėmimo klausimą, pažeidė proceso teisės normas, atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, nes kaip matyti iš šalies (ieškovo) procesinės kortelės, esančios LITEKO, ieškovas yra prisijungęs prie LITEKO VEP posistemio ir turi galimybę naudotis juo, tačiau, tikėtina, šia sistema nesinaudoja tik dėl savo pasirinkimo nesilaikyti nustatytos tvarkos ir subjektyvaus noro teikti procesinius dokumentus būtent elektroniniu paštu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad civilinės atsakomybės valstybei taikymas šiuo atveju yra negalimas. Esant tokioms aplinkybėms (nenustačius civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėti veiksmai ir kaltė), teisėjų kolegija dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų plačiau nepasisako.

44. Apeliaciniame skunde apeliantas kelia klausimą dėl skundžiamą sprendimą priėmusios teisėjos šališkumo.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su prielaidomis grindžiamomis apelianto abejonėmis dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, kurios, nesant konkrečių šią abejonę galinčių patvirtinti aplinkybių, negali paneigti preziumuojamo asmeninio teisėjo nešališkumo principo ir nesudaro pagrindo išvadai, kad objektyviąja prasme teismas, nagrinėdamas šią bylą, buvo šališkas.

46. Minėtą išvadą pagrindžia visų pirma tai, kad apeliantas bylą nagrinėjusiai teisėjai nušalinimo CPK 68 straipsnyje nustatyta tvarka nereiškė, tai leidžia daryti išvadą, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovui nekilo abejonių dėl teismo nešališkumo; antra, tai, kad teismas priėmė vienai šaliai (šiuo atveju apeliantui) nepalankų procesinį sprendimą, nesant kitų konkrečių šiai abejonei patvirtinti nurodytų aplinkybių, nesuponuoja išvados dėl teismo šališkumo. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad nei apelianto nurodyti argumentai, nei bylos medžiaga nesudaro pagrindo išvadai, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė nešališkumo pareigą (CPK 64–66 straipsniai).

47. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir apelianto argumentus dėl pašto išlaidų iš ieškovo priteisimo. Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Tai reiškia, kad, atmetus ieškinį, apeliantui kyla prievolė į valstybės biudžetą, be kita ko, sumokėti pašto išlaidas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos valstybei iš ieškovo priteistos pagrįstai kaip iš pralaimėjusios ginčą šalies atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

48. Apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, kuriose reglamentuota valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjų veiksmų, pagrįstai nusprendė, jog apeliantas neįrodė būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei taikyti – teisėjų neteisėtų veiksmų. Neįrodžius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo spręsti dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį, todėl nevertintinos kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

49. Byloje dalyvaujantys asmenys neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.