Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Vytauto Kursevičiaus, Linos Muchtarovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-56-641/2017 pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, siekiant apginti viešąjį interesą, patikslintą ieškinį ir pareiškimą dėl ieškinio dalyko patikslinimo atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. B., S. S., B. J., S. V., I. K., P. N., Z. N., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, S. D., J. V., A. A. (buvusi pavardė – G.), V. J., V. B., Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Šiaulių apskrities viršininko administracijos išvadų dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus pažymų dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, teisės atkurti išlikusio nekilnojamojo turto perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, vindikacijos ir vienašalės restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Byloje kilo ginčas dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojančių teisės normų taikymo. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikinti administraciniai sprendimai, pažymos, išvados, pripažintos negaliojančiomis notarinės sutartys, taikyta vindikacija ir vienašalė restitucija, teisėtumas.

24. Pirmosios instancijos teismas prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį tenkino visiškai. Apeliantė, kaip sąžininga žemės sklypų įgijėja, nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl jai priklausančių žemės sklypų grąžinimo valstybės nuosavybėn ir vienašalės restitucijos taikymo, likusios sprendimo dalies, kuri neįtakoja jos teisių ir pareigų, neskundžia.

25. Pažymėtina, kad, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo motyvų.

Dėl senaties termino

26. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas, tačiau jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, o būtent dėl prokuroro ieškinyje keliamų klausimų išnagrinėjimo svarbos, kad prokuroras, gavęs duomenų apie neteisėtų administracinių aktų priėmimą bei turėdamas duomenų apie galimą jų suklastojimą, operatyviai pradėjo ikiteisminį tyrimą bei jo nebaigęs ir neperdavus baudžiamosios bylos teismui, ėmėsi veiksmų ginčyti nepagrįstus nuosavybės teisių atkūrimo aktus ir jų pagrindu priimtus sandorius, todėl jį atnaujino ir gynė pažeistą teisę.

27. Apeliantė nesutikdama su teismo sprendimu atnaujinti praleistą senaties terminą nurodo, kad teismas jį atnaujino nesant svarbių jo praleidimo priežasčių, nepagrįstai sprendė, kad terminas praleistas nežymiai, nevertino prokuroro kaip teisės profesionalo statuso senaties praleidimo kontekste. Apeliantė mano, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytas itin trumpas senaties terminas suponuoja minėto įstatymo reguliuojamų santykių stabilumo poreikį bei faktą, kad siekiami panaikinti teisiniai santykiai jau galioja daugiau nei 14 metų, todėl teisinių santykių stabilumui išsaugoti turėjo būti teikiamas prioritetas ir atsisakyta atnaujinti senaties terminą.

28. Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos prokurorui apie įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus tapo žinoma 2005 m. sausio 7 d., gavus Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2005 m. sausio 3 d. pranešimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Prokuroro ieškinys dėl administracinių aktų panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais teisme gautas 2006 m. spalio 3 d. Įvertinęs prokuroro, ginančio viešąjį interesą, sužinojimo apie įstatymo normoms prieštaraujančius ginčo administracinius aktus momentą bei prokurorui neįrodžius, jog veikė pačiu operatyviausiu būdu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju ieškinys, viešajam interesui apginti, prokuroro buvo pareikštas praleidus 30 dienų ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas netinkamai aiškinio ieškinio senatį reglamentuojančias normas.

29. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatos yra taikomos tik piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą gindami savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Prokuroras nebuvo subjektas, dalyvaujantis nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui jam neprivalėjo būti įteikti. Tokią išvadą leidžia daryti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad sprendimai piliečiams išduodami ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo jų priėmimo dienos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 119 punkte nustatyta, kad sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo institucija įteikia pasirašytinai arba išsiunčia registruotu laišku su įteikimu suinteresuotam piliečiui, o sprendimą dėl ūkinės–komercinės paskirties pastatų ir gyvenamųjų namų grąžinimo – ir dabartiniam turto valdytojui. Nurodytų teisės normų prasme suinteresuotais asmenimis yra laikomi asmenys, padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (statinių grąžinimo atvejais ir esami turto valdytojai). Taigi, kai dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo į teismą kreipiasi asmenys, kuriems šie sprendimai neturėjo būti įteikti pirmiau nurodyta tvarka, svarbu nustatyti, nuo kurio momento turi būti skaičiuojamas skundo padavimo terminas. Tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinių teismų praktikoje yra susiformavusi nuostata, kad tais atvejais, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens teisinių reikalavimų pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. Nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2010).

30. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka, kai valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės pažeidimas, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti ar kai tokių institucijų nėra. Šios nuostatos reiškia, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatymų nustatytais atvejais gali kreiptis į teismą tik nustatęs, kad viešasis interesas yra pažeistas. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje numatytos priemonės, kurių prokuroras gali imtis esant pagrindui manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai (prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt.), tokiu būdu rinkdamas papildomą informaciją, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas, ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą, kreiptis į teismą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą (tiek administracinį, tiek bendrosios kompetencijos) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, tai termino tokiam prašymui (ieškiniui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-12-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-09-28. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-7-585/2005; 2009-12-24 nutartis, priimta administracinėje byloje A-261-1502/2009; kt.). Tokia nuostata suformuota dėl to, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal įstatymo analogiją jie gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010).

32. Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, prokuroro, kaip ieškovo, veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-423-370/2017).

33. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011). Tai reiškia, kad taikant šiuos terminus, nustatant jų pradžią netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės.

34. Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, šiuo atveju netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CK 1 .31 straipsnio 2 dalies nuostatas. Paskutiniai duomenys prokuroro buvo gauti 2006 m. rugsėjo 25 d., o ieškinys teisme gautas 2006 m. spalio 3 d., todėl pripažintina, kad ieškinys byloje pareikštas nepraleidus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio administracinio akto apskundimo termino. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus dėl netinkamai senaties termino taikymo.

Dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymo ir nusikaltimo padarymo fakto pripažinimo

35. CK 1.80 straipsnio 4 dalis nustato, jog turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. Minėtas straipsnis numato išimtį, nustatančią 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas vindikaciją ir išreikalaudamas valstybės turtą iš apeliantės, būtent ir rėmėsi CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostata, numatančia, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, kadangi teismas nustatė, jog valstybė turtą prarado dėl kitų asmenų nusikaltimo.

36. Apeliantės nuomone, turto išreikalavimas iš sąžiningų įgijėjų negali būti taikomas, nes baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai buvo pateikti S. D. ir J. V., nutraukta suėjus senaties terminui, apkaltinamasis nuosprendis šių asmenų atžvilgiu nepriimtas, todėl konstatuoti nusikaltimo padarymo faktą pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, o tai nustatydamas pažeidė pamatinį nekaltumo prezumpcijos principą.

37. Apeliantei argumentuojant, kad grąžinus ginčo žemės sklypus valstybės nuosavybėn bus pažeidžiamos jos, kaip sąžiningos įgijėjos teisės, teisingumo, proporcingumo principai bei teisėti lūkesčiai, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad nuosavybės teisę pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį gali perduoti tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Kai daiktas įgyjamas be savininko valios, daikto įgijimas savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo. Tokiu atveju asmuo, įgijęs daiktą, netampa to daikto savininku, o tik faktiniu šio daikto valdytoju. Šiame nutarime pažymėta, kad asmuo, nors ir sąžiningai įgijęs turtą, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra prilyginamas to daikto savininkui, t. y. įgijėjo sąžiningumas dar nereiškia, kad daiktą jis valdo teisėtai. Kai asmuo įgyja turtą, nežinodamas ir negalėdamas žinoti, jog savininkas jį prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, tokio turto įgijimas negali būti traktuojamas kaip savaime sukuriantis turto įgijėjui nuosavybės teises. Nustačius vieną iš sąlygų, susijusių su valdymo praradimu, kad daikto savininkas daikto valdymą prarado ne savo valia, o dėl kitų asmenų nusikaltimo, CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymui įgijėjo sąžiningumas ar nesąžiningumas neturi teisinės reikšmės.

38. Apeliacinės instancijos teismas pritaria teismo išvadai, kad, iš atsakovės I. K. paėmus ginčo žemės sklypus ir grąžinus valstybei, t. y. pritaikius vindikaciją pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalies taisykles, nėra pažeidžiami proporcingumo, teisingumo, teisėtų lūkesčių principai. Teismas esamą situaciją vertino proporcingumo principo aspektu reikšminga pripažino tai, jog byloje nėra nei vieno įrodymo, kad teismui patenkinus ieškinio dalį dėl vindikacijos apeliantės atžvilgiu bei vienašalės restitucijos taikymo, sprendimo įvykdymas iš atsakovo S. V. būtų apsunkintas ar neįmanomas. Apeliantė jokiais įrodymais nepagrindė ir vindikacijos taikymo atveju jai galinčios tekti asmeninės naštos pobūdžio, masto, aplinkybių, jog atsakovo S. V. finansinė padėtis būtų bloga, ar jis nepajėgus įvykdyti tokio pobūdžio vienašalę restituciją dėl kitų priežasčių, neįrodinėjo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju yra pagrindas apeliantę laikyti neteisėta valdytoja ir iš jos išreikalauti ginčo žemės sklypus, prievolinių santykių šalis grąžinti į pirmykštę padėtį, priteisiant iš atsakovo S. V. atsakovei I. K. 4 587 Eur. Toks teismo sprendimas visiškai atitinka teisminę praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146- 700/2014, Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2062-23/2017).

39. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliantės pozicija, kad teismas šioje byloje negalėjo konstatuoti nusikaltimo padarymo fakto, kad toks konstatavimas pažeidžia nekaltumo prezumpciją.

40. Pirmiausia, CK 4.96 straipsnio 2 dalyje naudojama padaryto nusikaltimo sąvoka įstatymo leidėjo nėra susieta su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu. Be to, civilinių ir baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę civiliniuose ir baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose. Civilinės teisės normos (materialiosios ir procesinės) nepateikia nusikaltimo sąvokos, baudžiamuosiuose įstatymuose nusikalstamos veikos pagal įvairius požymius kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai, tačiau civiliniuose santykiuose toks kvalifikavimas gali neturėti esminės arba jokios reikšmės. Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuota taisyklė, kad nuostatos dėl netapačių tam tikrų teisės institutų sąvokų, reikšmės ir taikymo pasekmių skirtumų baudžiamuosiuose ir civiliniuose santykiuose, o tai realiai paaiškinama tuo, kad iš esmės skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis, lemia tai, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų. Toks faktas gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka, nors ir vykdytame baudžiamajame procese nenustatytas konkretus nusikaltimą padaręs asmuo, ir tai negalės būti laikoma asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris atskirais įstatymų nustatytais atvejais yra būtinas civilinių santykių teisiniam kvalifikavimui. Taigi nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį. Kita vertus, teismas, nagrinėjantis konkrečią bylą civilinio proceso nustatyta tvarka, pagal CPK 300 straipsnį kompetentingas konstatuoti nusikaltimo požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007).

41. Pirmosios instancijos teismas nusikaltimo faktą grindė baudžiamųjų bylų sprendimuose konstatuotų aplinkybių ir padarytų išvadų pagrindu, kurie byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įvertinus jų visumą, patvirtina S. D. pareikštą kaltinimą, jog ji, būdama valstybės tarnautoja – Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausioji žemėtvarkininkė Radviliškio seniūnijoje, siekdama asmeninės ir turtinės naudos, padedant J. V. ir kitiems bendrininkams, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Minėti duomenys taip pat patvirtina, kad J. V. siekdamas asmeninės ir turtinės naudos padėjo valstybės tarnautojai S. D., Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausiajai žemėtvarkininkei Radviliškio seniūnijoje piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-282/2016, padarytos išvados atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, 235 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies, 327 straipsnio 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartyje Nr. 2K-P-31-746/2016 pateiktus išaiškinimus apie tai, kad visose nebaigtose nagrinėti bylose, kuriose proceso teisme metu suėjo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnyje nustatyti terminai, turi būti užtikrinama, kad šio straipsnio nuostatos būtų taikytos tik bylą išnagrinėjus iš esmės ir nustačius, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, t. y. kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, o išteisintasis pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos. Taip pat šioje nutartyje konstatuota, kad po oficialaus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo (2016 m. birželio 27 d.) neturi būti vadovaujamasi ankstesniais bendrosios kompetencijos teismų precedentais dėl bylos nutraukimo teisme suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kurie buvo suformuoti iki šiuo nutarimu pripažįstant minėtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235, 254, 327 straipsnių nuostatas šiuo klausimu prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

42. Akivaizdus tiesioginis ryšis tarp civilinės bylos dalyko ir pagrindo su minėtoje baudžiamojoje byloje konstatuotais piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi veiksmais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šioje civilinėje byloje įrodyta, kad administraciniai aktai — žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-27, 6-28, 6-29, 6-30, 6-32, 6-33 ir nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 397, kurie įėjo į atskiriems asmenims pareikšto kaltinimo minėtoje baudžiamojoje byloje sudėtį, buvo suklastoti asmenims piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, bei pagrįstai padarė išvadą, kad civilinės atsakomybės prasme tiek pats nusikaltimo faktas, tiek tai, jog valstybė ginčo žemės sklypus prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, yra akivaizdus ir įrodytas. Tokios bylą nagrinėjusios teismo padarytos išvados niekaip negali pažeisti nekaltumo prezumpcijos, nes šis teismas ne pats detalizavo veiksmus, kurie rodė piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, o juos tik nurodė, remdamasis kito teismo – Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos atliktu duomenų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Todėl apeliantės argumentai, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojantis požymis – padaryto nusikaltimo faktas, kurį nustačius galima išreikalauti nekilnojamąjį turtą ir iš sąžiningo įgijėjo, gali būti konstatuotas tik teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, yra nepagrįsti ir, atvirkščiai, pirmosios instancijos teismo nurodytos teisės normos aiškinimas atitinka suformuotą šios normos taikymo praktiką.

43. Visiškai nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007, negalėjo šioje byloje konstatuoti nusikaltimo padarymo fakto, nes vėlesnėje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2014) teismas, nagrinėdamas šiai analogišką bylą, pasisakė, kad teismai negalėjo remtis išaiškinimais, pateiktais civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007.

44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 297/2014, pateikė išaiškinimą konkrečioje byloje, kuriame pasisakoma, kad šiuo metu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galbūt įvykdytų nusikalstamų veikų, atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, kuris dar nėra baigtas, todėl teismas turi spręsti dėl tolesnės civilinės bylos nagrinėjimo galimybės ir įvertinti bylos sustabdymo tikslingumą bei įtaką vindikacijos taikymui šioje byloje. Minėtu atveju, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgęs į tai, kad dar nebuvo išnaudotos visos baudžiamojo proceso priemonės nusikaltimo faktui konstatuoti, nes ikiteisminis tyrimas nebuvo baigtas, atsisakė bylą spręsti remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007. Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K- 3-297/2014, pateiktas išaiškinimas niekaip nedraudžia teismams nagrinėjant civilines bylas remtis išaiškinimais, nurodytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007.

45. Apeliantės įsitikinimu, nusikaltimo fakto konstatavimas, nesant apkaltinamojo nuosprendžio, sukelia reikšmingų problemų, susijusių su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, todėl yra abejonių ar iš viso šioje byloje teismas gali remtis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi ir tuo pagrindu taikyti vindikaciją. Nesant abejonių dėl S. V. ir I. K. sąžiningumo ir atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas nepertraukiamai valdomas jau 14 metų, kad turto valstybė neteko dėl ją atstovaujančių asmenų kaltės, kad turto išreikalavimo atveju nėra aiškios galimybės S. V. išsiieškoti patirtą žalą iš S. D., J. V., P. N. ir R. B., turto išreikalavimas iš apeliantės būtų itin neproporcinga priemonė, pažeidžianti teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo principą.

46. CK 1.2 straipsnyje reglamentuojamas teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, kad būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo turi pagrindą tikėti, kad, veikdamas pagal galiojančius įstatymus, jis gali siekti tam tikrų tikslų, ir tokio asmens lūkesčiai turi būti apsaugoti. Taigi teisėtų lūkesčių apsaugos principas saistomas pareigos laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teisės pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikomos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Byloje nustatyta, kad atsakovai žemės sklypus įgijo neteisėtų ir imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančių administracinių aktų ir vėliau sudarytų perleidimo sandorių pagrindu, todėl jie negali turėti teisėto lūkesčio išsaugoti nuosavybės teises į šį turtą.

47. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra išaiškinęs, kad asmuo, nors ir sąžiningai įgijęs turtą, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra prilyginamas to daikto savininkui. Taigi savininko ir sąžiningo įgijėjo teisinis statusas pagal Civilinį kodeksą yra nevienodas. Būtų paneigiamas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, jeigu, savininkui praradus turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, savininko teisės nebūtų ginamos. Savininkui praradus turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, nereiškia, kad jis praranda nuosavybės teises ir kitas asmuo, įgijęs šį turtą, tampa jo savininku. Šis principas yra svarbi konstitucinė nuosavybės teisių apsaugos garantija. Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime konstatavo, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo yra paimamas tais atvejais, kai savininkas jį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nenukrypstama nuo Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų imperatyvų. Tokios pozicijos laikomasi ir formuojant kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011, 2011 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2011). Dėl nurodytų argumentų nėra pagrindo konstatuoti apeliantės teisėtų lūkesčių pažeidimo.

48. Apeliaciniame skunde apeliantė daug dėmesio skiria atsakovo S. V. pažeistoms teisėms ir interesams, nors pats atsakovas S. V. apeliacinio skundo nėra pateikęs ir jokių pretenzijų dėl priimto apeliantės skundžiamo sprendimo ir vienašalės restitucijos taikymo nereiškia.

50. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad žemės sklypų praradimas apeliantei būtų didelė netektis, kur kas didesnė nei jos sumokėti pinigai už žemės sklypus 2005 metais, nes apeliantė 2005 metais iš atsakovo S. V. įsigijo ginčo žemės sklypus už žemesnę kainą, nei tuo metu buvo vidutinė jų rinkos vertė.

51. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

52. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas (išskyrus ieškinio senaties instituto taisykles), priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

53. Atsiliepimus į apeliacinį skundą teikę dalyvaujantys byloje asmenys nepateikė duomenų apie patirtas jų bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, todėl jos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.