Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

dalyvaujant ieškovo atstovui prokurorui Rolandui Kruopiui, atsakovo P. T. atstovui advokatui Karoliui Kurapkai, atsakovų V. M., D. M., P. M., A. P. atstovui advokatui Viktorui Onačko, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui D. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-87-232/2015 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro patikslintą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, P. T., G. T., E. U., Jaunučiui J. U., V. M., D. M., P. M., A. P. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos administracinių aktų panaikinimo ir sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; tretieji asmenys – V. J., J. J. (buvusi B.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė teismo:panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 21 d. sprendimus Nr. 01-736, Nr. 01-737, Nr. 01-738, kuriais atsakovams P. T., G. T. ir K. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko V. T. nuosavybės teisėmis valdytą 1,1666 ha žemės sklypą Vilniuje, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, nuosavybės teises atkuriant į 0,09 ha žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini); panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 28 d. išvadas Nr. 51, Nr. 52, Nr. 53 dėl žemės sklypų neatlygintino perdavimo atsakovų P. T., G. T. ir K. T. nuosavybėn; pripažinti niekinėmis: 2000 m. liepos 28 d. P. T. ir A. P. sudarytą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį; G. T. ir V. M. sudarytą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį; K. T. ir F. L. U. 2000 m. rugsėjo 13 d. sudarytą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį; pripažinti negaliojančiais 2005 m. rugsėjo 9 d. paveldėjimo teisės liudijimus Nr. JG-3017 ir Nr. JG-3014, kurių pagrindu žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perėjo J. J. U. nuosavybėn; pripažinti negaliojančia 2005 m. spalio 7 d. dovanojimo sutartį Nr. JG-3237, kuria žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perėjo E. U. nuosavybėn; panaikinti 2010 m. gegužės 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. PJ-3625 dalį, kuria P. M. paveldėjo 3/16 dalis, D. M. – 3/16 dalis, V. M. – 5/8 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją, priteisti valstybei iš P. T. 11 874,42 Eur; iš G. T. – 4 344,30 Eur.Ieškovas nurodė, kad atsakovams P. T., G. T. ir K. T. nuosavybės teisės į buvusio savininko (atsakovų tėvo) V. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą buvusiame Lazdynų kaime, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn po naują žemės sklypą (duomenys neskelbtini), atkurtos nesant dokumentų, patvirtinančių, jog V. T. iki nacionalizacijos valdė 1,1666 ha ploto žemės sklypą Vilniaus mieste (buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje). Nesant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, ginčijami sprendimai priimti pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 2 punkto, 10 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl naikintini. Kadangi atsakovai P. T., G. T. ir K. T. žemės sklypus įgijo neteisėtai, jie neturėjo teisės šių sklypų perleisti tretiesiems asmenims, todėl šių sklypų perleidimo sandoriai laikytini neteisėtais ir pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, kadangi kiti atsakovai neturėjo teisės šių sklypų įgyti nuosavybėn.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo ribų

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 21 d. sprendimais Nr. 01-736, 01-737 ir 01-738, dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiams P. T., G. T. ir K. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jų tėvo V. T. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą 3,5 ha žemės sklypą Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) kaime, kiekvienam pretendentui atkuriant nuosavybės teises į 1,1666 ha žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste, ir perduodant jiems nuosavybės teises į 0,09 ha ploto sklypus, gyvenamųjų namų statybai (duomenys neskelbtini) Nr. 3,4 ir 9. (t. 1, b. l. 18-20). Vilniaus apskrities viršininko administracija 2000 m. rugsėjo 28 d. priėmė išvadas Nr. 51, Nr. 52, Nr. 53 dėl žemės sklypų neatlygintino perdavimo atsakovų P. T., G. T. ir K. T. nuosavybėn (t. 1, b. l. 56-58). P. T., jo vardu veikiant V. J., pagal įgaliojimą, 2000 m. liepos 28 d. savo sklypą pardavė A. P. už 41 000 Lt (t. 1, b. l. 102-103). G. T., jo vardu pagal įgaliojimą veikiant V. J., 2000 m. liepos 28 d. savo sklypą už 41 000 Lt pardavė V. M. (t. 1, b. l. 10-105), 2010 m. gegužės 24 d. šį sklypą paveldėjo V. M., D. M., P. M.. K. T. jo vardu pagal įgaliojimą veikiant V. J., 2000 m. rugsėjo 13 d. savo sklypą už 15 000 Lt pardavė F. L. U. (t. 1, b. l. 106-107), 2005 m. rugsėjo 23 d. šį sklypą paveldėjo J. J. U., o 2005 m. gruodžio 16 d. dovanojimo sutarties pagrindu sklypas atiteko E. U. (t. 1, b. l. 39-40).Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad nuosavybės teisės atsakovams P. T., G. T. ir K. T. ginčijamais sprendimais buvo atkurtos neteisėtai, nesant nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, kad V. T. iki nacionalizacijos būtų valdęs 3,5 ha žemės Vilniaus mieste, todėl tenkindamas ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį, 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu ginčijamus sprendimus panaikino, taip pat panaikino vėliau sudarytus sandorius, kuriais buvo perleistos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus, bei taikė vienašalę restituciją. Atsakovas P. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši civilinė byla apeliacine tvarka jau buvo nagrinėta. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo P. T. apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-415/2016, panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo: panaikintas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 21 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. T. Nr. 01-736; panaikinta Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 28 d. administracijos išvada Nr. 53, dėl žemės sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn P. T.; pripažinta niekine ir negaliojančia 2000 m. liepos 28 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp P. T. ir A. P. dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); taikyta vienašalė restitucija ir iš P. T. valstybei priteista 11 874,42 Eur; iš P. T. valstybei priteista 356,23 Eur žyminio mokesčio ir 34,55 Eur pašto išlaidų; šią bylos dalį grąžino apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutarties dalį paliko nepakeistą. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad apeliacinio teismo nutarties dalis, kuria nuspręsta atnaujinti ieškinio senaties terminą prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą dėl reikalavimų prieš kasatorių, yra neteisėta dėl netinkamo teisės, reglamentuojančios ieškinio senaties termino atnaujinimą, taikymo. Kasacinis teismas konstatavo, kad procesas apeliacinės instancijos teisme neužtikrino tinkamo CPK 42, 47 straipsniuose, 50 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria nuspręsta atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl reikalavimų prieš kasatorių (P. T.), panaikino ir šią bylos dalį grąžino apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat kasacinis teismas nurodė, kad nuo to, ar bylą nagrinėjant apeliacine tvarka bus atnaujintas ieškinio senaties terminas dėl kasatoriui (P. T.) pareikštų reikalavimų, priklauso ir restitucijos klausimo sprendimas, todėl kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo iš kasatoriaus (P. T.), ir šią bylos dalį grąžino apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausias bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandies teismas, todėl, bylą grąžinus nagrinėti pakartotinai, privalu tiek laikytis jo išaiškinimų konkrečioje byloje, tiek atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2011; 2015 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-687/2015; kt.). Kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atnaujintas ieškinio senaties terminas dėl reikalavimų prieš apeliantą bei taikyta restitucija, todėl teisėjų kolegija iš naujo nagrinėdama šią bylą pasisako tik kasacinio teismo nutartyje nurodytais klausimais.

Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai kasacinis teismas panaikina skundžiamą teismo sprendimą (nutartį) ir perduoda bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai kasacinio teismo nutartyje paprastai gali būti nurodoma, kaip reikia aiškinti atitinkamą teisės normą, kokias faktines aplinkybes privalu aiškintis, kokius procesinius veiksmus reikia atlikti. Tokie teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą, tačiau pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį įpareigoja teismą teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jeigu būtina – dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus, o tai (įrodymų vertinimas) išlieka žemesnės instancijos teismo prerogatyva. Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336; 2016 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-701/2016).Kasacinis teismas, panaikindamas apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria nuspręsta atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl reikalavimų prieš kasatorių, ir šią bylos dalį grąžindamas tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad tokioje situacijoje, kai pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškinio senaties terminas apskritai netaikomas, o apeliantas skųsdamas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį išdėsto teisinius argumentus, kuriais remdamasis prašo nauju sprendimu ieškinį atmesti dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, tačiau neteikia argumentų dėl šio termino atnaujinimo pagrindų vertinimo, o ieškovas (prokuroras) atsiliepime į apeliacinį skundą dėsto savo poziciją, palaikančią pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškinio senaties termino netaikymo ir jokiais aspektais nesiremia praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindais bei apeliacinės instancijos teismui bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismo savo iniciatyva priimtas procesinis sprendimas atnaujinti ieškinio senaties terminą vertintinas ne kaip apeliacinio skundo ribų peržengimas (CPK 320 str. 2 d.), o kaip siurprizinis sprendimas, nes teismas privalo savo iniciatyva spręsti šį klausimą vadovaudamasis CPK 1.131 straipsnio 2 dalimi nepaisydamas to, ar šis klausimas keliamas apeliaciniame skunde. Įgyvendindamas šią teisę, teismas turi procesinę pareigą užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų teisę būti išklausytiems ir pateikti savo argumentus dėl visų bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir jų teisinių vertinimų (CPK 42 str., 302 str.).Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartyje nurodytus išaiškinimus, nagrinėjamu atveju buvo paskirtas bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka. Taigi byloje dalyvaujantiems asmenims buvo suteikta galimybė pateikti nuomonę bei paaiškinimus ieškinio senaties termino klausimu. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ieškovo atstovas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje yra praleistas ieškinio senaties terminas, tačiau prašė jį atnaujinti. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje nustatyta, kad prokurorui apie įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus tapo žinoma 2003 m. birželio 9 d., gavus Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateiktą 2003 m. birželio 5 d. raštą Nr. 3B-(7.3)-1520 bei specialisto L. M. išvadą dėl Vilniaus apskrities viršininko priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo Nr. 1311-03, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 2241 A. Ž. parengtos ir 2000 m. liepos 17 d. pasirašytos pažymos, kuriomis nustatyta, jog P., G. ir K. T. gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į V. T. turėtą 3,5 ha žemę po 1,666 ha kiekvienam, neatitinka nustatytų formos reikalavimų, pakeista pažymų forma, nėra jų sudarymo datos ir registracijos numerio, jos nepasirašytos žemėtvarkos skyriaus vedėjo, nėra nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, kad V. T. iki nacionalizacijos būtų valdęs 3,5 ha žemės Vilniaus mieste, todėl nesant nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalėjo būti priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, dėl to apskrities viršininko sprendimai yra padaryta žala valstybei dėl suteiktų trijų žemės sklypų (t. 1, b. l. 108-125). Aplinkybių, jog prokuroras apie imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus sužinojo anksčiau, atsakovai neįrodinėjo, byloje tokių duomenų nepateikta.Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas trisdešimties dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas, taikomas piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą dėl teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2011; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-611/2015). Prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal įstatymo analogiją jie gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010).Prokuroras, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti. Kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro, kaip ieškovo, veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).Nagrinėjamoje byloje prokuroro ieškinys dėl administracinių aktų panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais teismui paduotas 2008 m. rugsėjo 9 d., t. y. praleidus 30 dienų ieškinio senaties terminą.Pažymėtina, kad nors ieškinio senaties institutas, užtikrindamas civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nustatytu terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, įstatyme įtvirtinta teismo teisė jį atnaujinti, kai teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.). Jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokia ieškinio senaties taikymo praktika suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Atsižvelgiant į išvardytus kriterijus ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas turi būti sprendžiamas bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant galimai neteisėtus aktus, kuriems likus galioti būtų paneigta kito asmens teisė ir iš ne teisės atsiras teisė.Kaip minėta, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas trisdešimties dienų terminas, be kita ko, taikomas ir piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia. Tačiau dėl nuosavybės teisių atkūrimo masto tiek privatiems asmenims, tiek viešąjį interesą ginantiems subjektams sudėtinga visada tiksliai ir operatyviai nustatyti asmenis, neteisėtai pasinaudojusius teise atkurti šias teises ir jų perėmėjus, o gavus tokių duomenų – kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą.Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos prokuratūra, gavusi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2003 m. birželio 5 d. raštą Nr. 3B-(7.3)-1520 bei specialisto L. M. išvadą dėl Vilniaus apskrities viršininko priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo Nr. 1311-03, šių duomenų pagrindu jau 2003 m. liepos 3 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatinėjama, ar šioje byloje ginčijami Vilniaus apskrities viršininko sprendimai nebuvo suklastoti, priimti piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi.Byloje pareikštame ieškinyje, taip pat bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ieškovo atstovas pažymėjo, kad turėdamas duomenų, jog teisėtas ginčo žemės sklypų savininkas – valstybė ginčo žemės sklypus prarado dėl kitų asmenų galimai padaryto nusikaltimo, neteikė teismui ieškinio dėl administracinių aktų panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, kadangi aplinkybė, susijusi su proceso baudžiamojoje byloje pabaigimu ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, tapo reikšminga reiškiant reikalavimą dėl teisinių pasekmių, kurios atsiranda patenkinus pagrindinius ieškininius reikalavimus, tai yra restitucijos, taikymo klausimą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ieškovo atstovas patvirtino, kad gavus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialisto išvadą dėl Vilniaus apskrities viršininko priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo buvo nustatyta, jog ginčijamų administracinių aktų pagrindu atsakovams P. T., G. T. ir K. T. perduoti žemės sklypai buvo perleisti kitiems asmenims, todėl nenustačius aplinkybių, ar ginčijami žemės sklypai buvo įgyti dėl padaryto nusikaltimo, nebuvo aišku, ar yra pagrindas teismo prašyti taikyti restituciją natūra. Taigi ieškovas tik gavęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialisto išvadą negalėjo iki galo suformuluoti ieškinio reikalavimų. Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui 2008 m. liepos 1 d. priėmus išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-229-270/2008, ieškovas, dar šiam nuosprendžiui neįsiteisėjus, kreipėsi į teismą su ieškiniu 2008 m. rugsėjo 9 d. dėl administracinių aktų ir vėlesnių sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo natūra. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo aktas pagal teisinę prigimtį yra restitucijos (pažeistų teisių atkūrimo), nors ir ribotos, aktas, kuriuo panaikinami neteisėto nuosavybės teisių atėmimo padariniai. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo masto sudėtinga visada tiksliai ir operatyviai nustatyti asmenis, neteisėtai pasinaudojusius teise atkurti šias teises ir šių teisių perėmėjus, o gavus tokių duomenų – jų pagrindu kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą. Kaip minėta, prokuroras yra įpareigojamas kreiptis į teismą tik tada, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pažeidžia viešąjį interesą. Prokuroras, nors ir nebūdamas nagrinėjamų santykių šalimi, pateikdamas teismui ieškinį privalo išsamiai atskleisti kilusio ginčo esmę, tai yra nurodyti ieškinio faktinį pagrindą - aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas kiekvienas ieškininis reikalavimas, o taip pat pateikti įrodymus, kurie, ieškovo įsitikinimu, pagrindžia išdėstytas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prokuroras ėmėsi veiksmų ginčyti nepagrįstus nuosavybės teisių atkūrimo aktus, ir, nors šie veiksmai nebuvo operatyvūs, tačiau jie rodo siekį ginčyti apeliantui atkurtas nuosavybės teises į žemės sklypą, remiantis ir baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu. Aplinkybę, kad baudžiamoje byloje buvo surinkti įrodymai reikšmingi šioje byloje, patvirtina ir Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo 2007 m. birželio 4 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-6193-235/2017), kuriame nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po F. T. mirties 1933 metais jo žmona R. T. ir vaikai, tarp jų, V. T., paveldėjo 177 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir 106,20 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), paties apelianto nurodytos aplinkybės, kad būtinybė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą iškilo, kai jis sužinojo, kad dėl sprendimų grąžinti nuosavybės teisę priklausantį nekilnojamąjį turtą yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.Šioje byloje aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje konstatuojama, jog tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis – užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, normų taikymas yra viešojo intereso dalys ir tik teismas nustato, kurį iš šių dviejų viešųjų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo praleidimas, tai dar nereikštų absoliutaus pagrindo atmesti tokį ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2012; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010). Tokioje situacijoje tiek ieškinio senaties terminas, tiek ir ieškinys byloje dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo reiškia viešojo intereso gynimą, dėl to teismas turi suderinti ieškinio senaties termino nustatymu siekiamą tikslą – įtvirtinti stabilumą nuosavybės teisiniuose santykiuose tam, kad be pakankamo pagrindo negalėtų būti užginčytos nuosavybės teisės, - ir siekti teisingumo bei teisėtumo nuosavybės atkūrimo teisiniuose santykiuose. Teismo turi būti pasverta, kuri iš vertybių – teisingas nuosavybės atkūrimas ar stabilumas nuosavybės santykiuose – yra svarbesnė konkrečioje viešojo intereso gynimo byloje. Jeigu konstatuojama, kad teisingumas turinčiuose viešąjį interesą nuosavybės atkūrimo santykiuose nusveria nuosavybės stabilumo siekį, tokiu atveju netgi ieškinio senaties termino praleidimas, ypač nežymus, nėra kliūtis teismui išspręsti teisingo nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Ieškinio senaties terminas savaime negali paneigti siekiamo tikslo įgyvendinti teisingumą nuosavybės atkūrimo teisiniuose santykiuose, pašalinant asmenų nuosavybės teisių pažeidimus ir kartu apginant viešąjį interesą.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje vyraujantis viešasis interesas suponuoja būtinybę taikyti prioritetą teisingam nuosavybės teisės atkūrimui, nes priešingu atveju likus galioti neteisėtiems aktams būtų įteisinta neteisėtu būdu įgyta nuosavybės teisė.Atsižvelgdama į šias priežastis, prokuroro ieškinyje keliamų klausimų išnagrinėjimo svarbą, į tai, kad prokuroras gavęs duomenų apie neteisėtų administracinių aktų priėmimą bei turėdamas duomenų apie galimą jų suklastojimą, operatyviai pradėjo ikiteisminį tyrimą bei baudžiamojoje byloje priėmus išteisinamąjį nuosprendį, jam dar net neįsiteisėjus, ėmėsi veiksmų ginčyti nepagrįstus nuosavybės teisių atkūrimo aktus ir jų pagrindu priimtus sandorius, teisėjų kolegija sprendžia, kad praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintinas (CK 1.131 str. 2 d., 1.132 str.). Atmestini apelianto atstovo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodyti argumentai, kad dėl ieškinio senaties termino atstatymo apeliantas patirs nepatogumus. Kaip minėta, apeliantas kreipdamasis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodė, kad jam yra žinoma, kad dėl sprendimų grąžinti jam nuosavybės teisę priklausantį nekilnojamąjį turtą yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, taigi apeliantas žinojo apie savo teisės ginčijimą, todėl neturėjo pagrindo manyti, kad jo įgytos nuosavybės teisės yra pripažįstamos.

Dėl restitucijos taikymo

Nagrinėjamoje byloje panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. 01-736 ir 2000 m. rugsėjo 28 d. išvada Nr. 53 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir perdavimo apeliantui, 2000 m. liepos 28 d. grąžintos žemės pirkimo-pardavimo sandoris CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms sandoriai. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/82004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007). Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 str. 2 d., 6.241 str.). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 str.), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2012).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje priimtoje 2016 m. gruodžio 23 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-549-415/2016) yra nurodęs, kad, kai panaikinami imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujantys administraciniai aktai dėl valstybės turto, kurio nėra teisinių pagrindų vertinti kaip Lietuvos Respublikos išimtine nuosavybės teise valdomo turto, toks turtas negrąžinamas natūra, kai jį iš asmenų, kuriems neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, pagal atlygintinį sandorį nuosavybėn įgijo sąžiningas trečiasis asmuo (CK 6.153 str. 1 d.), kaip yra ir šioje byloje pripažinus, kad atsakovas A. P. yra sąžiningas pirkėjas. Ši situacija teisiniu požiūriu yra pagrindas taikyti kitą restitucijos būdą – ekvivalentą pinigais (CK 6.146 str.), piniginio ekvivalento apskaičiavimui taikant taisykles, nustatytas CK 6.147 straipsnio 2 dalyje. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas konstatavo, kad kasatorius (P. T.) restitucijos pagrindu valstybei turi atlyginti turto vertę, buvusią jo perleidimo sąžiningam pirkėjui metu, t. y. tiek, kiek jis gavo už žemės sklypą pagal pirkimo-pardavimo sutartį.Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu taikė vienašalę restituciją ir valstybei priteisė iš atsakovo P. T. 11 874,42 Eur, t. y. 2000 m. liepos 28 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytą ginčo žemės sklypo kainą (41 000 Lt), už kurią žemės sklypas buvo perleistas sąžiningam įgijėjui A. P.. Apelianto teigimas, kad dar nėra iki galo išspręstas nuosavybės teisės atkūrimo klausimas pagal Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo 2007 m. birželio 4 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-6193-235/2017) nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą, nagrinėjamai bylai neturi teisinės reikšmės, nes ginčijami administraciniai aktai ir sandoriai dėl žemės sklypų, kuriems nuosavybės teisės patvirtinimo fakto nėra. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo apeliantui.Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminas netaikytinas, tačiau šiuo atveju nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir ieškinio senaties terminą atnaujinus, pirmosios instancijos teismo sprendimo galutinis rezultatas dėl to nesikeičia, todėl apelianto skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama iš esmės nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus atsakovo P. T. apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Iš atsakovo P. T. priteistina valstybei kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu patirtos 53,43 Eur išlaidos bei apeliacinės instancijos teisme su procesinių dokumentų įteikimu patirtos 10,20 Eur išlaidos, viso 63,63 Eur (CPK 93 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo dalį, kuria:

panaikintas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 21 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) Nr. 01-736;

panaikinta Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 28 d. administracijos išvada Nr. 53, dėl žemės sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn P. T.;

pripažinta niekine ir negaliojančia 2000 m. liepos 28 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp P. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo, unikalus Nr.0101-0068-0410;

taikyta vienašalė restitucija ir iš P. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei priteista 11 874,42 Eur (vienuolika tūkstančių aštuoni šimtai septyniasdešimt keturi Eur 42 ct);

iš P. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei priteista 356,23 Eur (trys šimtai penkiasdešimt šeši Eur 23 ct) žyminio mokesčio ir 34,55 Eur (trisdešimt keturi Eur 55 ct) pašto išlaidų.

Priteisti iš P. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 63,63 Eur (šešiasdešimt tris Eur 63 ct) pašto išlaidų.