Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovei Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorei Ritai Dabužinskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, siekiant apginti viešąjį interesą, patikslintą ieškinį ir pareiškimą dėl ieškinio dalyko patikslinimo atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. B., S. S., B. J., S. V., I. K., P. N., Z. N., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, S. D., J. V., A. A. (buvusi pavardė – G.), V. J., V. B., Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Šiaulių apskrities viršininko administracijos išvadų dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus pažymų dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, teisės atkurti išlikusio nekilnojamojo turto perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, vindikacijos ir vienašalės restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, patikslintu ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio dalyko patikslinimo prašė teismo ab initio (nuo sudarymo momento): panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 6 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-27, išduotą R. B. (toliau – R. B.) pripažinti negaliojančia 2001 m. balandžio 12 d. sutartį, patvirtintą Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B. (toliau - V. B.), notarinio registro Nr. 1-1747, kuria R. B. perleido S. S. (toliau – S. S.) teisę į 3,10 ha išlikusio buvusios žemės savininkės M. D. (toliau – M. D.) nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 17 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-30, išduotą S. S.; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 21 d. išvadą Nr. 71-4837 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 54-15593 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje S. S., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusios savininkės M. D. nekilnojamojo turto dalį – 3,10 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,71 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 2004 m. vasario 12 d. dovanojimo sutartį, patvirtintą Kelmės rajono 1-ojo notaro biuro notarės N. B. (toliau – N. B.), notarinio registro Nr. 1079, kuria S. S. padovanojo B. J. (toliau – B. J.) 1,26 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 2004 m. vasario 12 d. dovanojimo sutartį, patvirtintą Kelmės rajono 1-ojo notaro biuro notarės N. B., notarinio registro Nr. 1084, kuria S. S. padovanojo 3,45 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 2001 m. balandžio 12 d. sutartį, patvirtintą Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., notarinio registro Nr. 1-1744, kuria R. B. perleido S. V. (toliau – S. V.) teisę į 4,77 ha išlikusio buvusios žemės savininkės M. D. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 17 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-29, išduotą S. V.; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 21 d. išvadą Nr. 71-4836 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 6 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-28, išduotą P. N. (toliau – P. N.); pripažinti negaliojančia 2001 m. balandžio 12 d. sutartį, patvirtintą Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., notarinio registro Nr. 1-1750, kuria P. N. perleido S. V. teisę į 9 ha išlikusio buvusių žemės savininkų J. M., A. V. (V.) O., K. (K.) V. (toliau – J. M., A. O. V., K. V.) nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 17 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-32, išduotą S. V.; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 4 d. išvadą Nr. 71-4779 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 54-16501 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje S. V. dalyje, kuria atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusių savininkų A. O. V. ir M. D. nekilnojamojo turto dalį – 13,57 ha miško, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 9,83 ha miško sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 2005 m. sausio 28 d. sutarties dalį, patvirtintą Šiaulių miesto 1-ojo notaro biuro notarės Irenos D. P. (toliau – I. D. P.), notarinio registro Nr. 2-1249, kuria S. V. pardavė I. K. (toliau - I. K.) 3,2 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 6,63 ha žemės plotą iš 7,5 ha žemės sklypo, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 2001 m. balandžio 12 d. sutartį, patvirtintą Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., notarinio registro Nr. 1-1749, kuria P. N. perleido Z. N. (toliau – Z. N.) teisę į 2,50 ha išlikusio buvusių žemės savininkų J. M., A. O. V., K. V. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 17 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-33, išduotą Z. N.; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 4 d. išvadą Nr. 71-4777 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 54-15435 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje Z. N. dalyje, kuria atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusios savininkės A. V. nekilnojamojo turto dalį – 2,50 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,26 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) bei taikyti vindikaciją - grąžinant valstybės nuosavybėn iš atsakovės B. J. žemės sklypus: 1,26 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 3,45 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); iš atsakovės I. K. žemės sklypus: 3,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 6,63 ha žemės plotą iš 7,5 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); iš atsakovės Z. N. 3,26 ha žemės plotą iš 6,56 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir taikyti vienašalę restituciją – priteisiant iš atsakovo S. V. atsakovei I. K. 4 587,00 Eur. O taip pat ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų ieškovo ir teismo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo atstovė Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė R. D. prašė patikslintą ieškinį ir pareiškimą dėl ieškinio dalyko patikslinimo patenkinti bei nurodė, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT prie ŽŪM), 2010 m. perėmusi Šiaulių apskrities viršininko administracijos teises ir pareigas, neteisėtai, pažeisdama imperatyviąsias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. VIII-1995 redakcija, įsigaliojusi nuo 2000 m. spalio 25 d.), 10 straipsnio 3 dalies (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija, įsigaliojusi nuo 1999 m. birželio 2 d.), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, (2000 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1180 redakcija, įsigaliojusi nuo 2000 m. spalio 7 d.) 11, 14 punktų nuostatas, padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje (sukčiavimas), 228 straipsnyje (piktnaudžiavimas), 300 straipsnyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), pagrindu, atkūrė nuosavybės teises: S. S. ir S. V. - į buvusios žemės savininkės M. D. valdytą 7,87 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini); Z. N. ir S. V. – į buvusių žemės savininkų J. M., A. O. V., K. V. 34,78 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 11,50 ha dalį. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusios žemės savininkės M. D. valdytą 7,87 ha žemės plotą, adresu (duomenys neskelbtini), (nuosavybės teisių atkūrimo S. S. ir S. V. epizodas) buvo pradėtas 2000 m. gruodžio 20 d. R. B. prašymo atkurti nuosavybės teises pagrindu. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius, remdamasis 1930 - 1938 m. Šiaulių apskrities Radviliškio valsčiaus Vaskonių seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių sąrašu, kuriame Nr. 260/56 nurodyta, kad (duomenys neskelbtini)žemės sklypas Nr. 7 registruotas M. D. vardu, jį sudaro žemės: II rūšies - 3,5 ha, III rūšies - 3,5 ha, IV rūšies - 0,48 ha, mokesčiais neapmokestintas plotas - 0,39 ha, viso 7,87 ha, 2001 m. balandžio 6 d. parengė pažymą Nr. 6-27 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodė, kad R. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės M. D. valdytą 7,87 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini). R. B. 2001 m. balandžio 12 d. nuosavybės teisių į žemę perleidimo sutarčių, patvirtintų Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., pagrindu neatlygintinai perleido teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės M. D. valdytą žemės plotą (duomenys neskelbtini), o būtent: S. S. teisę į - 3,10 ha žemės (notarinio registro Nr. 1-1747); S. V. į - 4,77 ha žemės (notarinio registro Nr. 1- 1744). Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. balandžio 17 d. parengė pažymą Nr. 6-30 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodė, jog S. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės M. D. valdytą (duomenys neskelbtini) 3,10 ha žemės plotą. Šiaulių apskrities viršininko administracija 2001 m. gegužės 21 d. parengė išvadą Nr. 71-4837 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodė, kad S. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės M. D. valdytą (duomenys neskelbtini) 3,10 ha žemės plotą (vertė 5 599 Lt (1 622 Eur)), kuris priskirtinas grąžintinai žemei, ši išvada persiųsta į (duomenys neskelbtini). Šiaulių apskrities viršininko administracija 2002 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 54-15593 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje atkūrė S. S. nuosavybės teisės į buvusios žemės savininkės M. D. valdytą 3,10 ha (vertė 5 599 Lt (1 622 Eur)) žemės plotą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,71 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Minėto sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti S. S. nuosavybės teise du žemės sklypai: 1,26 ha žemės sklypas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). (2004 m. sausio 21 d. vidutinė rinkos vertė buvo 832 Lt (241 Eur)) ir 3,45 ha žemės sklypas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (2004 m. sausio 21 d. vidutinė rinkos vertė buvo 2 280 Lt (660 Eur)). S. S. 2004 m. vasario 12 d. dovanojimo sutartimis (notarinio registro Nr. 1079, 1084), patvirtintomis Kelmės rajono l-ojo notaro biuro notarės N. B., minėtus žemės sklypus padovanojo savo dukrai B. J.. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. balandžio 17 d. parengė pažymą Nr. 6-29 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodė, jog S. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės M. D. valdytą (duomenys neskelbtini) 4,77 ha žemės plotą. Šiaulių apskrities viršininko administracija 2001 m. gegužės 21 d. parengė išvadą Nr. 71-4836 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodė, kad S. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės M. D. valdytą (duomenys neskelbtini) 4,77 ha žemės plotą, iš kurio 4,57 ha žemės plotas (vertė 8 254 Lt (2 391 Eur)) priskirtas valstybės išperkamai žemei, ir 0,20 ha žemės plotas (vertė 361 Lt (105 Eur)) priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui, ši išvada persiųsta į (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusių žemės savininkų J. M., A. O. V., K. V. valdytą 34,78 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini)., (nuosavybės teisių atkūrimo Z. N. ir S. V. epizodas) buvo pradėtas 2001 m. sausio 8 d., 14 d. P. N. prašymų atkurti nuosavybės teises pagrindu. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius, remdamasis 1930 m. birželio 2 d. Šiaulių apskrities Radviliškio valsčiaus Vaintainių kaimo viensėdžiais išskirstymo projektu, iš kurio matyti, kad 34,78 ha žemės ploto savininkai buvo J. M., A. O. V., K. V., 2001 m. balandžio 6 d. parengė pažymą Nr. 6-28 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodė, kad P. N. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų J. M., A. O. V., K. V. valdytą 34,78 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini). P. N. 2001 m. balandžio 12 d. nuosavybės teisių į žemę perleidimo sutarčių, patvirtintų Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., pagrindu neatlygintinai perleido teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų J. M., A. O. V., K. V. valdytą žemės plotą, (duomenys neskelbtini)., o būtent: Z. N. į - 2,50 ha žemės (notarinio registro Nr. 1-1749), S. V. į - 9 ha žemės (notarinio registro Nr. 1-1750). Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. balandžio 17 d. parengė pažymą Nr. 6-33 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodė, jog Z. N. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų J. M., A. O. V., K. V. valdytą (duomenys neskelbtini) 2,50 ha žemės plotą. Šiaulių apskrities viršininko administracija 2001 m. gegužės 4 d. parengė išvadą Nr. 71-4777 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodė, kad Z. N. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į buvusios žemės savininkės A. O. V. valdytą (duomenys neskelbtini), 2,5 ha žemės plotą (vertė 4 022 Lt (1 165 Eur)), kuris priskirtinas grąžintinai žemei, ši išvada persiųsta į Užvenčio sen., Kelmės r. Šiaulių apskrities viršininko administracija 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 54-15435 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje atkūrė Z. N. nuosavybės teisės į buvusių žemės savininkų A. O. V. ir M. G. J. valdytą 5,36 ha žemės plotą (vertė 8 090 Lt (2 343 Eur)), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 6,56 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Minėto sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas Z. N. nuosavybės teise 6,56 ha žemės sklypas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (2006 m. gegužės 20 d. vidutinė rinkos vertė buvo 9 201 Lt (2 665 Eur)). Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. balandžio 17 d. parengė pažymą Nr. 6-32 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodė, jog S. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų J. M., A. O. V., K. V. valdytą (duomenys neskelbtini), 9 ha žemės plotą. Šiaulių apskrities viršininko administracija 2001 m. gegužės 4 d. parengė išvadą Nr. 71-4779 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodė, kad S. V. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į buvusios žemės savininkės A. O. V. valdytą (duomenys neskelbtini), 9 ha žemės plotą (vertė 6 213 Lt (1 799 Eur)), kuris priskirtinas grąžintinam miškui, ši išvada persiųsta į (duomenys neskelbtini). Šiaulių apskrities viršininko administracija 2004 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 54-16501 dėl nuosavybės teisų atkūrimo kaimo vietovėje atkūrė S. V. nuosavybės teisės į buvusių žemės savininkų A. O. V., M. D. ir A. Č. valdytą 13,70 ha miško plotą (vertė 15 752 Lt (4 562 Eur)), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 10,70 ha miško sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Minėto sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti S. V. nuosavybės teise du žemės sklypai: 3,2 ha žemės sklypas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), (2005 m. sausio 28 d. vidutinė rinkos vertė buvo 8 101 Lt (2 346 Eur)); 7,5 ha žemės sklypas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr(duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (2005 m. sausio 28 d. vidutinė rinkos vertė buvo 19 301 Lt (5 590 Eur)). S. V. 2005 m. sausio 28 d. sutartimi, patvirtinta Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro notarės I. D. P., (notarinio registro Nr. 2-1249), minėtus žemės sklypus pardavė už 4 924 Eur (17 000 Lt) I. K.. Tvirtino, jog R. B. atveju iš viso nebuvo pateikti giminystės ryšį su buvusia žemės savininke M. D. įrodantys dokumentai ir nebuvo užvesta nuosavybės teise ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų byla, o P. N. atveju - suformuotoje nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų byloje Nr. 397 (toliau – byla Nr. 397) esantys dokumentai neatitinka tikrovės, t. y. šioje civilinėje byloje pateiktomis specialistų išvadomis konstatuota, jog byloje Nr. 397 esantys giminystės ryšį liudijantys dokumentai nepatvirtina P. N. giminystės su buvusiais žemės savininkais J. M., A. O. V., K. V., šie dokumentai buvo paimti ir į bylą Nr. 397 įdėti iš kitų pretendentų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bylų, todėl abiem atvejais buvo padarytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų pažeidimas. Dėl to buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai ir išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-17-409/2014 Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi. Baudžiamoji byla Nr. 1-17-409/2014 S. D., P. N., J. V. atžvilgiu buvo nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau Šiaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi įvertino S. D. ir J. V. veiksmus pagal jiems pareikštus kaltinimus, konstatuodamas, kad S. D. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o J. V. padėjo valstybės tarnautojai S. D. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Teigė, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina faktą, jog, tiek R. B., tiek P. N. neturėjo jokių giminystės ryšių su buvusiais žemės savininkais ir neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypus, ką patvirtino ir patys teisminio nagrinėjimo metu, taigi, ieškovo atstovės nuomone, ginčo nuosavybės teisės S. S., Z. N. ir S. V. buvo atkurtos pagal suklastotus dokumentus, atsakovai S. S., Z. N., S. V. neturėjo teisės naudotis didesnėmis teisėmis negu patys teisių perledėjai atsakovai R. B. ir P. N., nes teisė iš neteisės neatsiranda, visų jų vardu priimti administraciniai aktai yra nusikaltimo administracinė pasekmė, todėl visi priimti administraciniai aktai (ginčo pažymos, išvados, sprendimai) turi būti panaikinti kaip neteisėti nuo jų sudarymo momento. Tvirtino, jog faktą, kad valstybė neteko ginčo žemės sklypų dėl valstybės pareigūnų vykdant nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypus atkūrimo procesą padaryto nusikaltimo, įrodo minėta Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartis ir kiti byloje surinkti įrodymai, todėl nėra jokių kliūčių nagrinėjamu atveju taikyti vindikaciją ir restituciją patikslintame ieškinyje prašomu būdu. Manė, jog šiuo atveju nėra praleistas, nei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutrumpintas - trisdešimties dienų, nei bendrasis – 10 metų - ieškinio senaties terminas. Šiuo argumentus grindė aplinkybėmis, jog: procesas dėl viešojo intereso gynimo buvo itin didelės apimties, o prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, buvo apsunkintas įrodymų rinkimas; dauguma reikalingų duomenų buvo ikiteisminio tyrimo medžiagoje; reikėjo įvertinti ne tik R. B., P. N., 6 asmenų, kuriems ginčo nuosavybės teisės buvo perleistos, bei atkurtus žemės sklypus iš S. S. ir S. V. įsigijusių asmenų, tačiau ir į šį nuosavybės teisių atkūrimą įtrauktų kitų buvusių žemės savininkų (M. G. J., A. Č. ir kt.) veiksmų teisėtumą; pirminis ieškinys buvo pareikštas itin operatyviai - 2006 m. rugsėjo 29 d., t. y. praėjus vos 4 dienoms po to, kai prokuroras gavo paskutinį ieškiniui parengti reikalingą dokumentą (2005 m. sausio 28 d. Pirkimo – pardavimo sutarties, patvirtintos Šiaulių miesto 1-ojo notaro biuro notarės I. P. (notarinio registro Nr. 1249), 2006 m. rugsėjo 25 d. nuorašą), bei daugiau nei 10 metų anksčiau, nei paaiškėjo nusikaltimo faktas (2005 m. sausio 11 d. pradėti šiai bylai aktualūs ikiteisminiai, 2016 m. lapkričio 2 d. išnagrinėta baudžiamoji byla). Tvirtino, jog šiuo atveju byla yra dėl viešojo intereso gynimo, todėl teismas, spręsdamas dėl ieškinio, kuriuo ginamas viešasis interesas, senaties taikymo turi pasverti viešojo intereso apgynimo svarbą, kadangi byloje valstybinio fondo žemė buvo užvaldyta pačia grubiausia nepaklusimo teisei forma – darant nusikaltimus ir viešąjį interesą teismo sprendimu apginti net ir konstatuos ieškinio senaties termino praleidimą, t. y. teismui nustačius, jog prokuroras, gindamas viešąjį interesą, su ieškiniu kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą, prašė jį atnaujinti.Atsakovo NŽT prie ŽŪM atstovė D. P. su patikslintu ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio dalyko patikslinimo sutiko visiškai, prašė juos patenkinti, o dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliko spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad nuosavybės teisių į iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra vykdomas pagal imperatyvias įstatymo normas ir tokias atkūrimo teises turi tik Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai, kurie įstatymo nustatyta tvarka ir terminais pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises bei šias nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus. Remdamasi byloje surinktais įrodymais tvirtino, jog R. B. Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui nebuvo pateikęs giminystės ryšį su buvusia žemės sklypo savininke M. D. patvirtinančių dokumentų, o P. N. – su buvusiais žemės sklypo savininkais J. M., A. O. V. ir K. V., todėl, nei R. B., nei P. N. neatitiko Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio sąlygų ir negalėjo būti pretendentais nuosavybės teisių atkūrimo procesuose į M. D. ir J. M., A. O. V. ir K. V. iki nacionalizacijos valdytus žemės sklypus. Nurodė, jog byloje esantys duomenys – specialisto išvados, kuriose atliktos rašysenos ekspertizės - patvirtina faktą, kad giminystę patvirtinantys dokumentai byloje Nr. 397 atsirado juos suklastojant, t. y. paimant iš kitų žemėtvarkos skyriuje buvusių bylų ir pateikiant kaip teisingus. Teigė, jog šios nustatytos aplinkybės patvirtina faktą, jog Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus R. B. ir P. N. vardu išduotos nuosavybės teises patvirtinančios pažymos Nr. 6-27, 6-28 buvo parengtos pažeidžiant įstatymą, yra neteisėtos ir turi būti pripažintos negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento. Nurodė, jog R. B. ir P. N., nebūdami buvusių savininkų teisių į žemę perėmėjais, negalėjo šios žemės atkūrimo teisių perleisti, todėl atsakovai S. S., Z. N. ir S. V. negali naudotis didesnėmis teisėmis, nei patys teisių perleidėjai R. B. ir P. N.. Tokiu būdu tarp R. B. su S. S. ir S. V. bei tarp P. N. su Z. N. ir S. V. sudarytų atkūrimo teisių perleidimo sandorių pagrindu priimti vėlesni administraciniai aktai – patikslinto ieškinio dalyke nurodytos Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos, išvados, išduotos S. S., Z. N., S. V., Šiaulių apskrities viršininko administracijos S. S., Z. N., S. V. atžvilgiu priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bei vėliau sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai (S. S. dovanojimo B. J. sutartis, S. V. pirkimo – pardavimo I. K. sutartis) yra neteisėti ir turi būti pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Cituodama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio teismo) praktiką tvirtino, jog sąžiningo valdytojo ir sąžiningo įgijėjo statusas nėra tapatus, o dėl nusikaltimo įgijęs turtą asmuo negali būti laikomas sąžiningu turto įgijėju. Teigė, jog šiuo atveju Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje yra aiškiai konstatuoti, ginčo laikotarpiu Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje žemėtvarkininke dirbusios S. D. ir J. V. nusikaltimo požymiai, t. y. padaryto nusikaltimo faktas, nors jie ir nebuvo pripažinti kaltais suėjus senačiai, todėl B. J. ir I. K. negali būti laikomos sąžiningomis ginčo žemės įgijėjomis ir nėra pagrindo spręsti kompensacijos už iš nusikaltimo įgyto turto kompensavimo klausimo, nes valstybė kompensuoti piniginių lėšų, kurių pati nėra gavusi, neturi pagrindo. Tvirtino, jog neigiamos pasekmės atsirado ne dėl Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus, kaip valstybės institucijos, klaidos vykdant nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą, tačiau dėl valstybės pareigūno S. D., padedant kitiems asmenims, padarytų tyčinių nusikalstamų veiksmų – piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi 2001 m. balandžio 6 d. pažymų dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-27, 6-28 suklastojimo. Atsakovas R. B. su patikslintu ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio dalyko patikslinimo dalyje dėl su juo susijusių reikalavimų sutiko, t. y. su reikalavimais: panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 6 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-27, išduotą R. B.; pripažinti negaliojančia 2001 m. balandžio 12 d. sutartį, patvirtintą Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., notarinio registro Nr. 1-1747, kuria R. B. perleido S. S. teisę į 3,10 ha išlikusio buvusios žemės savininkės M. D. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą; pripažinti negaliojančia 2001 m. balandžio 12 d. sutartį, patvirtintą Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., notarinio registro Nr. 1-1744, kuria R. B. perleido S. V. teisę į 4,77 ha išlikusio buvusios žemės savininkės M. D. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą. Taip pat prašė visas bylinėjimosi išlaidas, ieškinio patenkinimo atveju, priteisti iš atsakovės NŽT prie ŽŪM, kuri pati pažeidė viešąjį interesą ir kurios kaltė šioje situacijoje yra didžiausia. Atsakovas R. B. ir jo atstovė advokatė I. P. nurodė, jog atsakovo R. B. tėvai yra A. B. ir B. B. (M.), kurie yra kilę iš Šiaulių r., ir jis neturi jokių giminystės ryšių nei Radviliškio r., nei su buvusia ginčo žemės savininke M. D.. Į Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo atsakovas pats savo iniciatyva niekada nesikreipė ir jokių sutarčių ar teisių perleidimo sandorių savo iniciatyva nesudarinėjo. Atsakovas tvirtino dirbęs J. V. įmonėje, darbininku, ir vieną dieną J. V., kaip vadovas, paprašė jo duoti savo pasą. Manydamas, jog pasas reikalingas darbo reikalais, atsakovas savo pasą J. V. davė, o šis jį grąžino tik po maždaug pusės metų laikotarpio. Po kiek laiko, tikslaus laiko nepamena, J. V. atsakovui nurodė, jog reikės nuvažiuoti į Radviliškį ir ten pasirašyti. J. V. atsakovą nusivežė į Radviliškio miestą, nuvedė į kažkokį pastatą (vėliau vykstant ikiteisminiams tyrimas sužinojo, jog tai buvo Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius), įvedė į kabinetą, kuriame buvo viena moteris, jos atsakovas nepažinojo ir neatsimena kaip atrodė. Ši moteris žinojo, kas jis toksai ir dėl ko atėjo, jam parodė ant kokio dokumento ir kur pasirašyti. Viskas vyko labai greitai, dokumentų perskaityti nebuvo laiko. Atsakovas pasirašė moters jam nurodytuose dokumentuose ir kartu su kabinete buvusia moterimi išėjo iš kabineto. Nesuprato, jog pasirašė notarines žemės atkūrimo teisių perleidimo sutartis. Kartu su juo iš kabineto išėjusi moteris koridoriuje parodė asmenis, iš kurių atsakovas turėjo paimti pinigus. Šie asmenys atsakovui padavė 600 litų, kuriuos jis nunešė ir atidavė mašinoje jo laukiančiam J. V.. Dėl ko šie pinigai buvo jam duoti, atsakovas teigė nežinojęs. Tuo metu vykusių įvykių prasmės nesuprato, tik vėliau prasidėjus ikiteisminiams procesams suprato, jog pasirašė ant žemės atkūrimo teisių perleidimo sutarčių. Patvirtino, jog jo vardu surašyto 2000 m. gruodžio 20 d. prašymo (Nr. 130) nerašė, ant 2001 m. balandžio 12 d. sutarčių, patvirtintų Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B. (notarinio registro Nr. 1-1747, 1 -1744) yra jo pasirašyti parašai. Nurodė, jog šias sutartis pasirašė nesuprasdamas ką daro, įtakotas, suklaidintas ir apgautas darbdavio J. V.. Atsakovė B. J. su patikslintu ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio dalyko patikslinimo nesutiko ir nurodė norėjusi įsigyti žemės ūkininkavimui. Sužinojusi, jog Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje yra geresnis atkuriamos žemės įvertinimas, paskambino Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje dirbusiai žemėtvarkininkei S. D., su kuria anksčiau kartu buvo dirbusios Užvenčio seniūnijoje, Kelmės r. Teigė, jog jai pasiteiravus, S. D. nurodė, jog yra teisių pardavimas, sutars dėl jo ir paskambins, o atsakovė galės atvažiuoti dėl teisių į žemę įsigijimo. Atkūrimo teisių į žemę sandorį, atsakovės prašymu, formino ir sumokėjo jos duotais pinigais mama S. S., bendrai sutarus, jog vėliau mama įsiteisintą žemę padovanos jai, kadangi ji turėjo neįteisintus, investiciniais čekiais išpirktus 3 ha žemės ir nenorėjo, jog būtų grąžinti investiciniai čekiai. Paskambinusi S. D. jai nurodė, kada atvykti ir žemės kainą, t. y. už 1 ha – 500 Lt, ji davė mamai 1500 Lt atkūrimo teisėms į 3 ha žemės sklypą įsigyti. S. S., kartu su kaimyne Z. N. ir M. P. nuvyko į Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrių, iš kurio grįžusi papasakojo, jog pinigus iš jos paėmė žemėtvarkoje, po to buvo nuvestos į tame pačiame pastate buvusią notarinę kontorą, kur pasirašė teisių perleidimo sutartį. Mama jokių dokumentų neparsivežė, kadangi aiškino, jog Kelmės rajono žemėtvarka turės paskaičiuoti atkuriamą žemę ir atsiųs išvadą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nurodė nežinanti, kodėl mama sudarė neatlygintinį sandorį, nors sumokėjo už atkūrimo teises 1500 Lt. Vėliau įteisinusi atkurtą žemę, mama ją, kaip ir buvo sutarusios, atsakovei padovanojo. Teigė, jog panaikinus sandorius ji patirtų žalą, nes pragyvena vien iš ūkio ir to, ką savo rankomis užsiaugina žemėje. Patvirtino faktą, jog ginčo žemė yra apsodinta ES finansuotomis lėšomis mišku pagal su Nacionaline mokėjimo agentūra prie ŽŪM ( toliau – NMA prie ŽŪM) sudarytą susitarimą, pagal kurį įsipareigojimai baigsis 2027 m. Sudarydama šią sutartį tvirtina nežinojusi apie žemės sklypui taikytus apribojimus ir tokių duomenų nepateikusi NMA prie ŽŪM, kadangi tokių duomenų niekas pateikti nereikalavo. Prašė sprendimu neatimti jos vardu įregistruotos ginčo žemės, o tuo atveju, jeigu ieškinys būtų patenkintas visoje apimtyje – kompensuoti iš jos paimamos žemės vertę ir visas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovės NŽT prie ŽŪM, kurios darbuotojai padarė nusikaltimus ir apgavo nekaltus žmones.Atsakovas S. V. su patikslintu ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio dalyko patikslinimo dalyje reikalavimų sutiko, t. y. nesutiko su reikalavimu dėl vienašalės restitucijos taikymo patikslintame ieškinyje nurodytu būdu. Teigė nesąžiningų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese neatlikęs, įsigijęs teises į žemės atkūrimą iš R. B. ir P. N. notarinių sandorių pagrindu, neesant jokių apribojimų tokiems sandoriams sudaryti ir save laiko sąžininga trečiąja šalimi. Nurodė 2001 m. dirbęs (duomenys neskelbtini) miškų urėdijoje ir iš kažko Kelmės rajono žemėtvarkos skyriuje sužinojęs, kad Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje yra galimybė įsigyti perleidžiamų atkūrimo teisių į žemę/mišką. Jam davė Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininkės S. D. telefono numerį, kuriuo jis paskambino, pabendravo su S. D. ir jai išreiškė pageidavimą įsigyti žemės atkūrimo teises. S. D. nepažinojo, tik žinojo, jog ji yra kilusi iš Kelmės rajono. Susitarė su S. D., jog ši išsiaiškins asmenis, kurie tokias teises norėtų perleisti ir, jog ji informuos apie laiką, kuomet reikės atvykti pas notarą su perleidėjais pasirašyti sutartį dėl teisių į žemę įsigijimo. Vėliau jam paskambino S. D. ir pasakė, jog 2001 m. balandžio 12 d. reikia atvykti ir tame pačiame pastate, kur yra Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius, esančioje notarinėje kontoroje bus parengti dokumentai, atvyks perleidėjai ir reikės pasirašyti sutartis dėl atkūrimo teisių į žemę perleidimo, nurodė žemės kainą – už 1 ha 500 Lt. Atvykęs į Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrių, nuėjo pas S. D. į kabinetą, su ja kalbėjosi, pokalbio turinio nepamena, o vėliau nuėjo į notaro kontorą, kur sutiko iš anksčiau pažįstamą P. N., kuris paaiškino perleidžiantis atkūrimo į žemę teises. Su P. N. ir su R. B. pasirašė notarines ginčo žemių atkūrimo teisių perleidimo sutartis, ko po, perleidėjams sumokėjo už 9 ha 4000 Lt, už 4,77 ha – 2000 Lt. P. N. dalyvavo pas notarę pasirašant sutartį, o sutartį su R. B. jis pasirašė vienasmeniškai. Notarinėje knygoje dėl sudarytų sandorių pasirašė, gavo sutarčių antrus egzempliorius, tačiau juos paliko žemėtvarkoje dokumentų parengimui. Vėliau jam žemės sklypai buvo atkurti mišku jo buvusioje miškų urėdijoje, (duomenys neskelbtini), nes, kaip miškininkas, turėjo šiek tiek miško ir norėjo įsigyti daugiau nuosavo miško geresne kaina. Miško nuosavybės dokumentus susitvarkė tik 2004 m., dėl šeimyninių sunkumų. Įteisintą mišką vėliau pardavė I. K., kurią iki sandorio sudarymo pažinojo, tačiau jų jokie santykiai nesiejo. Ginčo nekilnojamąjį turtą - mišką sklypą - pardavė, kadangi reikėjo pinigų. Tvirtino, jog baudžiamoji byla S. D., J. V. ir P. N. atžvilgiu buvo nutraukta dėl senaties, todėl mano, jog šiuo atveju nėra nusikaltimo fakto ir todėl nėra pagrindo išreikalaujant nuosavybę – žemės sklypą – iš I. K., kaip sąžiningos įgijėjos, valstybei ir taikyti vienašalę restituciją - priteisiant sklypo pardavimo kainą I. K. iš jo. Manė, jog sąžiningų žemės įgijėjų interesai valstybės turi būti ginami, įvertinus tai, jog valstybė žemės sklypus prarado dėl savo pareigūnų veiksmų, jiems turi būti paliekami įsigyti žemės sklypai, o valstybės turėtų išsiieškoti žalą iš kaltų asmenų, ginčo administracinių aktų priėmimo metu dirbusių valstybei, kas labiausiai atitiktų bylos šalių teisių ir teisėtų interesų, teisėtų lūkesčių pusiausvyrą. Prašė bylinėjimosi išlaidas priteisi iš ieškovo. Atsakovė I. K. su patikslintu ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio dalyko patikslinimo nesutiko. Atsakovė I. K. ir jos atstovas advokatas P. V. nurodė, jog atsakovė turėjo pinigų, norėjo investuoti į nekilnojamąjį turtą, todėl ieškojo žemės įsigijimui. Iš pažįstamų asmenų sužinojo, kad S. V. parduoda mišką, todėl su juo susisiekė, susitarė ir pas notarą sudarė miško pirkimo – pardavimo sandorį. Teigė, jog S. V. pradžioje prašė didesnės kainos už mišką, tačiau suderėjus šiek tiek ją pamažino. Tvirtino, jog atsakovės su S. V. niekas nesiejo, jį pažinojo tik iš matymo, kaip to paties miestelio, kuriame gyveno pati atsakovė, vieną iš gyventojų. Atsakovė save laikė sąžininga miško žemės sklypo įgijėja. Atsakovės atstovas tvirtino, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalis suteikia teisę išreikalauti nekilnojamąjį turtą iš sąžiningo įgijėjo, tačiau tik išimtiniu atveju - kai nekilnojamojo daikto savininkas toki daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Pažymėjo, kad Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu baudžiamąją bylą Nr. 1-17-409/2014 nutraukė dėl senaties, o nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys apie S. D., J. V., P. N., R. B. ir kitų asmenų veiksmus, kurie prokuroro nuomone, turi nusikalstamos veikos požymių, jokiu būdu neleidžia teigti, kad minėti asmenys yra padarę nusikalstamas veikas, tame tarpe, tokias nusikalstamas veikas dėl kurių valstybė prarado prašomą išreikalauti ginčo turtą. Manė, kad minėtas Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis tepatvirtina, kad, prokuroro nuomone, galimai S. D., J. V., P. N., R. B. ir kitu asmenų veiksmuose buvo nusikalstamos veikos požymių, tačiau teismas nevertino jų ir nesprendė, ar šiuos veiksmus yra pagrindas kvalifikuoti kaip nusikalstamas veikas pagal konkrečius BK straipsnius. Bet koks kitoks vertinimas, atsakovės atstovo teigimu, reikštų asmens nekaltumo prezumpcijos pažeidimą, kadangi asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. EŽTT aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu. Pasak EŽTT, turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą. EŽTT nuostatos suponuoja ir tai, kad tokiais atvejais, kai nusprendžiama, kad išteisinamasis nuosprendis naikintinas, tačiau baudžiamoji byla suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui nutrauktina, apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti grindžiamas teiginiais, iš esmės reiškiančiais, jog asmuo yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu. O tai patvirtina, jog Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendyje ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje negali būti konstatuota jokių faktų, kad S. D., J. V., P. N., R. B. ir kiti asmenys įvykdė nusikalstamas veikas, kurių pasekoje valstybė neteko turto – ginčo žemės sklypų, o jeigu toks faktas būtų konstatuotas, teismas šiuo faktu remdamasis priimdamas sprendimą pažeistų ex injuria jus non oritur principą, t. y. panaikintų tarimai iš neteisės atsiradusius administracinius aktus ir sutartis, pats remdamasis neteise. Taip pat tvirtino, jog neesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo būtų nustatyta, kad valstybė ginčo žemės sklypų neteko dėl S. D., J. V., P. N., R. B. ar kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra jokio pagrindo išreikalauti šį turtą iš atsakovės I. K.. Teigė, jog, priešingai nei nurodoma ieškinyje, S. V. 2001 m. balandžio 12 d. sandoriais teises atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus įgijo atlygintinai ir atlygintiniu pirkimo – pardavimo sandoriu juos perleido I. K., todėl turtą ieškovas valstybei gali išreikalauti tik vindikaciniu pagrindu, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.96 straipsnio 2 dalį, tačiau šiuo pagrindu turtas iš I. K. negali būti išreikalautas, nes byloje nėra nustatyta, kad šios žemės valstybė neteko dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Taip pat atsakovės atstovas, cituodamas teismų praktiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017, kurią laikė ratio decidendi šioje byloje, bei EŽTT praktiką, tvirtino, jog: S. V. sąžiningai įgijo valstybės institucijų patvirtintą teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurios pagrindu jam buvo 2004 m. atkurta nuosavybės teisė į ginčo turtą, remiantis Šiaulių apskrities viršininko sprendimais; S. V. nebuvo jokio pagrindo abejoti šių dokumentų teisingumo ir teisėtumu; atitinkamai, iš S. V. 2005 m. sausio 28 d. ginčo turtą įgijusiai I. K. nekilo jokių abejonių dėl to, kad jis valdo ginčo turtą teisėtai, nes S. V. turėjo valstybės atstovų patvirtintus nuosavybės teisės įgijimo dokumentus ir ši teisė buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre; I. K. ginčo turtą jau valdo kone 13 metų (o įskaitant S. V. valdymą – šis turtas yra valdomas privačių asmenų daugiau kaip 14 metų); byloje nėra duomenų, kad žemės sklypai, sudarantys ginčo turtą, yra priskiriami išimtinei valstybės nuosavybei, kurios nebūtų galima įsigyti privačion nuosavybėn (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalis) ir ginčo žemės sklypams nėra ir visuomenės poreikio, kurį valstybė galėtų tenkinti tik jei sklypai būtų jos nuosavybė; ginčo turto valstybė neteko dėl ją atstovaujančių asmenų kaltės ir darė išvadą, kad šio turto išreikalavimas iš I. K. būtu itin neproporcinga priemonė, pažeidžianti teisėtų lūkesčių ir teisingų santykių stabilumo principus, todėl toks patikslinto ieškinio reikalavimas turi būti atmestas. Manė, kad priešingu atveju būtų itin neteisinga ir nesąžininga, kad valstybė, nesugebėjusi užtikrinti, kad ją atstovaujantys asmenys savo funkcijas atliktų įstatymų ribose ir dėl jų neteisėtų veiksmų praradusi turtą, taisydama šių asmenų neteisėtų veiksmų pasekmes, iš atsakovės atimtų ginčo turtą, kurį ji įgijo sąžiningai, gera valia, turėjo pagrįstus ir teisėtus lūkesčius jį valdyti neribotą terminą, t. y. neigiamus padarinius perkeltų sąžiningam asmeniui, kuris įgijo turtą išimtinai dėl pasitikėjimo valstybės institucijų oficialiais dokumentais bei tai atsakovei I. K. sukeltų eilę neigiamų pasekmių. Argumentuodamas dėl ieškinio senaties atsakovės atstovas nurodė, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas 30 dienų nuo dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įteikimo piliečiams dienos terminas, numatytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, kurio privalo laikytis ir viešąjį interesą ginantis prokuroras. Aiškino, jog patikslintą ieškinį palaikanti prokurorė iš esmės nenurodė momento, kurį ji laiko atskaitos tašku ieškinio senačiai skaičiuoti ir tokių duomenų neteikė į bylą ir tik baigiamųjų kalbų metu pirmą kartą pateikė siurprizinį reikalavimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Atsakovės atstovas ieškinio senaties pradžios data laikė 2005 m. sausio 11 d., kurią prokurorė įvardino, kaip dieną, kada buvo pradėti šiai bylai aktualūs ikiteisminiai tyrimai ir laikė, jog tai patvirtina, jog prokurorė, ieškinį dėl viešojo intereso gynimo pareiškė teisme akivaizdžiai praleidusi 30 dienų senaties terminą. Nurodė, jog reikalavimas dėl senaties termino atnaujinimo taip pat turi būti atmestas kaip siurprizinis, nemotyvuotas. Atsakovas P. N. su patikslintu ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio dalyko patikslinimo dalyje reikalavimų sutiko. Atsakovas P. N. ir jo atstovas advokatas A. M. nurodė, kad atsakovas buvo gerai pažįstamas ir bendravo su V. J., kuris pas jį į darbą atėjo su S. D., dirbusia Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje žemėtvarkininke. Vieną dieną, tikslios datos nepamena, su V. J. atėjusi S. D. paprašė atsakovo pasirašyti notarinėje kontoroje teisių perleidimo sutartį, aiškindama, jog savo vardu tokio sutarties negali sudaryti ir todėl jai yra reikalinga pagalba. S. D. patikinus, jog viskas yra daroma teisėtai, atsakovas ja patikėjo, kadangi viskas vyko prie V. J., kurį atsakovas laikė savo geru draugu ir juo pasitikėjo, todėl sutiko pasirašyti šią sutartį. Nurodė, jog S. D. jam paskambino ir pakvietė atvykti į Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrių, o atvykus paaiškino, jog reikia nueiti pas notarę, kuri buvo tame pačiame pastate, pasirašyti sutartį. S. D. atsakovą nuvedė pas notarę į kabinetą, kur visi dokumentai jau buvo parengti ir iš to, jog juos tvirtino notarė, jis suprato, jog teisės į ginčo žemę jam perleidžiamos teisėtu būdu. Prieš pasirašydamas teisių perleidimo sutartį atsakovas ją perskaitė, matė, jog neatlygintinai jo vardu kitam asmeniui yra perleidžiamos žemės atkūrimo teisės, pamena, jog pasirašė ne vieną dokumentą, juose buvo Z. N., S. V. pavardės, dokumentus pasirašė vienasmeniškai, kitų sandorių šalių pas notarę kabinete tuo metu nebuvo. Žinojo, jog tokių teisių į žemę atsakovas neturėjo ir negalėjo perleisti, t. y. sutartį sudarė neteisėtai. Atsakovas teigė, jog už šios sutarties sudarymą jam atlygio niekas nesiūlė ir po jos pasirašymo jis jokių pinigų negavo. Tai, jog atliko neteisėtus veiksmus sudarydamas tokią sutartį suprato, kai buvo iškviestas į Slaptųjų tyrimų tarnybą ir buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. Atsakovas patvirtino Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje nerašęs 2001 m. sausio 8 ir 14 d. prašymų (Nr. 2, Nr. 3) ir neprašęs atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų J. M., A. O. V., K. V. žemę, neteikęs jo giminystę su šiais asmenimis įrodančių dokumentų ir nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, nesitaręs su notare dėl sutarčių parengimo. Taip pat teigė šių asmenų nepažinojęs, kilęs ne iš Radviliškio rajono, J. M., A. O. V., K. V. nebuvo jo giminaičiai. Atsakovo atstovas tvirtino, jog atsakovas draugiškumo ir pasitikėjimo pasekoje pasirašė atkūrimo teisių į ginčo žemės sklypą perleidimo sandorius su Z. N. ir S. V., t. y. padarė klaidą, tačiau jis neinicijavo nuosavybės teisių atkūrimo proceso, neprašė prašymų atkurti nuosavybės teises į į buvusių savininkų J. M., A. O. V., K. V. 34,78 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini), ką patvirtina ir byloje esančios specialisto išvados, neteikė nuosavybės teisę ir giminystę su minėtais buvusiais žemės savininkais įrodančių dokumentų. Atsakovo atstovas teigė, jog byloje surinkti duomenys patvirtina faktą, jog byla Nr. 397 buvo padaryta iš kitų Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje buvusių dokumentų kopijų. Manė, jog šioje situacijoje Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus pareigūnai pasinaudojo atskirų asmenų, tame tarpe ir P. N., patiklumu, išgavo parašus ant sutarčių, reikšmingų nuosavybės teisių į išlikusią žemę atkūrimui ir tokiu būdu sudarė sąlygas kitiems neteisėtiems veiksmams vykti, kurių pasekoje, buvo prieita prie šiai dienai esančių pasekmių. Nurodė, jog P. N. veiksmai buvo tiriami ir baudžiamosios teisės prasme, t. y. jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl to, jog padėjo S. D., tuo metu dirbusiai Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininke, klastoti dokumentus ir piktnaudžiauti tarnyba, tačiau baudžiamoje byloje jis nebuvo pripažintas kaltu ir jo veika neturi teisminio įvertinimo, kaip nusikalstamo veikimo, kadangi buvo nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senačiai ir mano, jog nuosprendyje nurodytas kaltinamas, neesant pripažinimo kaltu dėl tam tikrų nusikalstamų veiksmų padarymo, negali būti laikoma įrodymu dėl nusikaltimo padarymo. Taip pat nurodė dėl vindikacijos ir restitucijos reikalavimų paliekantis spręsti teismo nuožiūra, tačiau atsakovų reiškiamas nuomones dėl kompensacijų priteisimo, t. y. žalos atlyginimo, mano esant nepagrįstais, kadangi tai yra ne šios bylos dalykas. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą prašė spręsti įvertinant tas aplinkybes, jog atsakovas netrukdė bylos procesui, neprieštaravo byloje proceso metu pasiūlytam taikos sutarties sudarymo variantui.Atsakovė Z. N. su patikslintu ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio dalyko patikslinimo nesutiko ir nurodė atkūrimo teises į ginčo žemę įsigijusi sąžiningai ir teisėtai, notarinio sandorio pagrindu. Teigė apie tokių teisių įsigijimą sužinojusi iš kaimynės B. J., kuri nurodė apie atkūrimo teisių į žemė pardavimą ir žemės kainas – 1 ha kaina 500 Lt - sužinojusi iš Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje tuo metu dirbusios S. D.. Kadangi prie jos turimo žemės sklypo buvo laisvas 3 ha žemės sklypas ir norėjo ją įsigyti, sužinojusi apie S. D. siūlymą, nuvyko su S. S. ir P. N. į Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrių, pas S. D.. Nuėjo į S. D. kabinetą, kur S. D. joms pasakė, kad reikia kažką pasirašyti prie notarės. Kiekvieną jų S. D. pas notarę vedė atskirai. Ką konkrečiai ji pas notarę pasirašė nesuprato ir nesidomėjo, nes pasitikėjo notare, sutarties neskaitė, tik pasirašydama matė joje įrašytą P. N. pavardę, o išėjusi iš notarės kabineto koridoriuje sumokėjo P. N. 1500 Lt. Nurodė išėjus iš notarės koridoriuje mačiusi P. N. ir S. V.. Sumokėjusi pinigus P. N., ji grįžo į S. D. kabinetą, kur dar trumpai pasikalbėjo ir išvyko į namus. Iš notarės gavo pasirašytos sutarties 2 egzempliorių, kurį parsivežė į namus, ją vėliau pateikė Kelmės rajono žemėtvarkos skyriui, kuris jai atmatavo 5,6 ha žemės sklypą.Tretysis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, S. D. su patikslintu ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio dalyko patikslinimo nesutiko. S. D. ir jos atstovas advokatas Z. B. nurodė, jog 2014 lapkričio 12 d. buvo priimtas nuosprendis, kuriuo S. D. atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus senaties terminui. Trečiojo asmens S. D. kaltės klausimas nebuvo spręstas, todėl šiuo nuosprendžiu nebūtų teisinga remtis kaip prejudiciniu faktu nusikaltimo faktui konstatuoti, o S. D. informacijos interesantams suteikimas negali būti traktuojamas kaip nusikalstama veika. Atstovas tvirtino, jog visi ieškovo ginčijami administraciniai aktai buvo priimti jau ne S. D. darbo Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje laikotarpiu, todėl nėra pagrindo šių veiksmų teisėtumą sieti su S. D. veiksmais, atliekant valstybės tarnautojo pareigas Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje. S. D. nurodė, kad dirbo nuo 1995 m. Radviliškio agrarinėje tarnyboje, vėliau Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje iki 2002 m. birželio 27 d. Ji buvo eilinė žemėtvarkos skyriaus darbuotoja, atlikusi šias darbo funkcijas – tikrindavo pareiškėjų pateiktus dokumentus, išrašydavo pažymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, surinkdavo nuosavybės teisių atkūrimo procesui reikalingus dokumentus, užvesdavo nuosavybės teisių atkūrimo bylas. Taip pat teigė neturėjusi jokių valdingų įgaliojimų, negalėjusi priimti jokių savarankiškų sprendimų. Nurodė aplinkybes, kad jos atliekamas darbas iš anksto nustatytais terminais privalomai buvo tikrinamas žemėtvarkos skyriaus vadovo, jo pavaduotojos ir juristės, o vėliau teigė, jog jos darbo niekas nekontroliavo, nebuvo jokio darbuotojo darbo kontrolės mechanizmo, ji dirbo nežinodama savo pareigybinių funkcijų, neturėdama teisės aktų, aktualių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesui įgyvendinti. Atėjus dirbti ten dokumentuose buvo visiška betvarkė, didžiulis darbo krūvis, vadovo nurodymų atgaline tvarka ji turėjo sutvirtinti archyve esamų dokumentų kopijas už 1991 - 1994 m. laikotarpį nematydama šių dokumentų originalų, nors tuo laikotarpiu agrarinėje tarnyboje dar nedirbo. Tuo metu vyko reforma, žmonės galėjo neatlygintinai pateikti sutartis žemės atkūrimui. Kas vyko ir kokius veiksmus ji atliko prieš 16-17 metų, S. D. nebepamena ir negali tiksliai nurodyti. Tik pamena, kad tuo metu į žemėtvarką kreipdavosi labai daug asmenų ir tiesiogiai, ir telefonu, tačiau ji niekada niekam pati neskambindavo ir nieko, nei vienam asmeniui nesiūlė, žemės kainų niekam nenurodinėjo, jokių veiksmų dėl savo asmeninės naudos neatliko. Visada dirbo kabinete, kuriame dirbo dviese su kolege, o baudžiamosios bylos tyrimo procese buvo puolimas ir nusistatymas jos atžvilgiu, Slaptųjų tyrimų tarnybos darbuotoja liepė kitiems šioje byloje patrauktiems atsakovais asmenims melagingai liudyti prieš atsakovę, buvo vilkinami ikiteisminiai tyrimai, neatliekamos akistatos. Tretysis asmuo patvirtino, jog jai buvo priskirta spręsti (duomenys neskelbtini) kadastrinių vietovių klausimus, ji patvirtino P. N. ir R. B. vardu surašytų prašymų kopijas (I tomo, 13, 38, 39 b. l.) bei surašiusi ir patvirtinusi pažymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Nr. 6-27, 6-28 (I tomo, 14, 40 b. l.), tačiau teigė negalinti nurodyti, ar matė minėtų prašymų originalus ir ar šiuos prašymus priėmė pati, ar kitas žemėtvarkos skyriaus darbuotojas, kadangi prašymai buvo paliekami bet kam, nebuvo jokios dokumentų priėmimo tvarkos. Taip pat S. D. neatsiminė, todėl negalėjo nurodyti, ar R. B. ir P. N. prie prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė giminystę su buvusiais savininkais patvirtinančius dokumentus ar jų kopijas, o nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų teigė nereikėjus pateikti, kadangi jie buvo Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje, kuris turėjo archyvą. Ji tvirtino pažymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Nr. 6-27, 6-28 patvirtinusi pagal R. B. ir P. N. prašymus ir jų pateiktus giminystės ryšį su buvusiais savininkais įrodančius dokumentus, kurie yra nurodyti šiose pažymose, vėliau teigė, jog nežino ar šie giminystės dokumentai buvo rengiant pažymas ir nežino, kas tokias pažymas prašė išduoti, o antspaudai giminystės ryšį įrodančių dokumentų kopijose, esančiose byloje Nr. 397, jos buvo uždėti 1995 m., tačiau ne formuojant bylas, o viršininko liepimu jai tvirtinant visų agrarinėje tarnyboje iki 1995 m. buvusių dokumentų kopijas atgaline data, kadangi juos reikėjo įregistruoti. S. D. teigė šių dokumentų kopijų į bylą Nr. 397 nedėjusi ir negalėjo paaiškinti, kaip P. N. giminystės ryšį su buvusiais savininkais J. M., A. O. V., K. V. patvirtinančių dokumentų kopijos pas ją tvirtinimui atsirado anksčiau (1995 m.), nei P. N. 2001 m. sausio 8, 14 d. prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tretysis asmuo paaiškino, jog: buvo tokia tvarka, kad gavus prašymus dėl nuosavybės atkūrimo buvo parengiamos pažymos, todėl ji šias pažymas R. B. ir P. N. vardu parengė; nei R. B., nei P. N., nei S. V. ar Z. N. ji nepažinojo ir dabar neprisimena; pažinojo B. J., kaip ankstesnę bendradarbę, buvo pas ją nuvykusi ir kalbėjo dėl žemės, kurios jai pačiai reikėjo; V. J. buvo jos artimas draugas, tvarkęsis daug savo giminės žemės dokumentų, tačiau ji V. J. neprašė jokio prašymo rašyti; ji pati S. V. neskambino; nei su vienu iš atsakovų niekur nebuvo susitikus dėl nieko nesitarė. S. D. manė, jog visi atsakovai šioje byloje yra susitarę kalbėti prieš ją, kad suverti visą kaltę jai, o visuose ikiteisminiuose tyrimuose apkaltino ją, kadangi Šiaulių apskrities viršininko administracijos viršininkams reikėjo išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tretysis asmuo teigė J. V. pažinojusi, kaip labai artimą Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus juristės R. Ž. draugą, kuri liepė jai sutvarkyti žemės dokumentus J. V. vardu, o tuo atveju jeigu atsakovė nesutiks to padaryti, R. Ž. grasino ją atleisti iš darbo. Tretysis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, J. V. su patikslintu ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio dalyko patikslinimo nesutiko ir nurodė, kad 2000 m. pradėjo bendrauti su S. D. ir R. Ž., kurios buvo geriausios draugės. Kadangi norėjo į Šiaulių apskritį atsikelti uošvio A. Č. žemę iš Kauno, todėl į jas kreipėsi, kaip į žemėtvarkininkes. S. D. ir R. Ž. jam pasiūlė žemės plotą pasididinti prijungiant laisvą žemę. Tuo metu jis nesuvokė, ką reiškė laisva žemė ir tik ikiteisminių tyrimų metu suprato, jog tai buvo iš kitų žmonių nusavinta žemė. Už uošvio žemės sutvarkymą S. D. ir R. Ž. iš jo jokių pinigų neprašė ir neėmė. Vėliau prasidėjo S. D. ir R. Ž. prašymai, jog jis surastų joms žmogų, kurio vardu būtų galima sutvarkyti laisvą žemę. Tokiu būdu, pasitikėdamas S. D. ir R. Ž., elgdamasis lengvabūdiškai ir joms pasinaudojus jo pasitikėjimu, J. V. teigė į šitą reikalą įvėlęs ir nieko nenutuokiantį savo įmonės vairuotoją R. B., kurį nuvežė į Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrių ir nuvedė pas S. D. į kabinetą pasirašyti dokumentus. Nurodė, jog jam paskambino S. D. ir nurodė atvežti R. B. pasirašyti ant parengtų dokumentų dėl atkūrimo teisių į žemę. Paaiškino, R. B. pasakęs tik, jog reikia sutvarkyti žemę, tačiau pats tuo metu nesuprato, kas tokiu būdu buvo daroma ir iki šiol nesupranta iš kur S. D. žinojo R. B. asmens duomenis, nes jis pats jokių R. B. dokumentų S. D. nedavė, jokių notarinių veiksmų nesudarinėjo ir teisių perėmėjų S. V., S. S. neieškojo. Nurodė, jog R. B. Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje užtruko apie pusvalandį, o grįžęs pas jį į mašiną jokių pinigų jam nedavė. Tretysis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, V. J. (toliau – V. J.) su patikslintu ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio dalyko patikslinimo sutiko iš dalies. Tretysis asmuo V. J. ir jo atstovas advokatas R. T. nurodė, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad V. J. būtų atlikęs kokius nors veiksmus pildant ginčo administracinius aktus. Byloje esanti specialisto išvada, kad „2001-01-08 prašymą esantį nuosavybės teisę įrodančių dokumentų byloje Nr. 397, b. l. 1 ir prašymą esantį išvados parengimo ...nuosavybėn byloje Nr. 174, b. l. 1, išskyrus įrašus „Kopija atitinka originalą S. D.“ parašė V. J.“ yra tikimybinė, kas leidžia manyti, jog rašysenos ekspertizę atlikęs specialistas galėjo ir žmogiškai suklysti. Byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, jog V. J. jokių veiksmų ginčo nuosavybės teisių atkūrimo procese neatliko, ginčo žemės atkūrimo teisių ar atkurtos žemės nepirko, todėl mano, jog nėra ir jokio pagrindo abejoti šio trečiojo asmens parodymais, jog jis jokių prašymų kitų asmenų vardu dėl nuosavybės teisių atkūrimo nerašė ir S. D. jo neprašė jokių dokumentų surašyti. Taip pat pažymėjo, jog bet kokiu atveju V. J. veiksmuose nebūtų galima įžvelgti nusikaltimo sudėties, net jeigu jis tokius prašymus ir būtų surašęs už kitą asmenį, kadangi S. D. paliudijo, jog buvo įprasta nusistovėjusi praktika, jog žemėtvarkos skyriuje šios įstaigos darbuotojai ar kiti asmenys surašydavo prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tuo atveju, jeigu pats pretendentas to padaryti nesugebėdavo. Aptarto pasekoje tretysis asmuo ir jo atstovas nesutinka, kada teismas konstatuotų, jog V. J. kokiu nors būdu dalyvavo ginčo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose ir toje dalyje prašo patikslintą ieškinį atmesti.Atsakovė S. S. ir tretieji asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų, A. A., V. B., NMA prie ŽŪM atstovas į teismo posėdžius neatvyko, jiems apie posėdžių vietą, datą ir laiką pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, todėl byla nagrinėjama iš esmės teismo posėdyje šiems proceso dalyviams nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas ieškinys ir pareiškimas dėl ieškinio dalyko patikslinimo tenkinami.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas trisdešimties dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas, taikomas piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą dėl teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2011; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-611/2015). Prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal įstatymo analogiją jie gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010).Prokuroras, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti. Kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro, kaip ieškovo, veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).Nagrinėjamoje byloje prokuroro ieškinys dėl administracinių aktų panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais teismui paduotas 2006 m. spalio 3 d. Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos prokurorui apie įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus tapo žinoma 2005 m. sausio 7 d., gavus Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2005 m. sausio 3 d. pranešimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (VIII t., 170 b. l.). Ieškovo atstovė nurodė, jog ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2006 m. rugsėjo 25 d., t. y. paskutinio ieškiniui parengti reikalingo dokumento - 2005 m. sausio 28 d. Pirkimo – pardavimo sutarties, patvirtintos Šiaulių miesto 1-ojo notaro biuro notarės I. P. (notarinio registro Nr. 1249)), nuorašo prokuratūroje gavimo dienos, todėl manė, kad ieškinio senaties terminas akivaizdžiai nėra praleistas. Taip pat tvirtino, jog bylos didelė apimtis, reiškiamų reikalavimų ir jiems pagrįsti surinktų dokumentų gausa, ikiteisminio tyrimo atlikimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmė, dokumentų apimtis bei aplinkybės, jog prokuroras ieškinį civiline tvarka teisme pareiškė dar vykstant ikiteisminiams tyrimams dėl Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus pareigūnų veiksmų atkuriant nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisėtumo bei net 10 metų anksčiau, nei buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, t. y. buvo nustatytas nusikaltimo faktas, turintis lemiamos reikšmės ieškinio reikalavimui dėl vindikacijos išspręsti, akivaizdžiai įrodo, kad prokuroras nedelsė, operatyviai rinko duomenis, reikalingus tokio pobūdžio ieškinio teisme iškėlimui. Ieškinio senatį prašančios taikyti atsakovės I. K. atstovas advokatas P. V. iš esmės ieškinio senaties sutrumpintą 30 dienų terminą prašė skaičiuoti nuo šios bylos ginčui aktualių ikiteisminių tyrimų pradėjimo dienos – 2005 m. sausio 11 d., tvirtindamas, jog ieškovas į teismą su ieškiniu pripažinti negaliojančiais administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi praleidęs senaties terminą. Įvertinęs sprendimo 72 punkte nustatytą prokuroro, ginančio viešąjį interesą, sužinojimo apie įstatymo normoms prieštaraujančius ginčo administracinius aktus momentą (2005 m. sausio 7 d.) bei tai, jog ieškovas neteikė įrodymų, kad dokumentų (būtinų ieškiniui parengti bei viešajam interesui įvertinti) jis negalėjo gauti dėl atliekamų ikiteisminių veiksmų ar kitų priežasčių anksčiau (operatyviau), nei ieškovo atstovės nurodoma 2006 m. rugsėjo 25 d., teismas mano, jog ieškovas neįrodė, jog veikė pačiu operatyviausiu būdu ir daro išvadą, kad šiuo atveju ieškinys, viešajam interesui apginti, prokuroro buvo pareikštas praleidus 30 dienų ieškinio senaties terminą. Tačiau tuo pačiu teismas pažymi, kad nors ieškinio senaties institutas, užtikrindamas civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nustatytu terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, įstatyme yra įtvirtinta teismo teisė jį atnaujinti, kai teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ieškovo atstovė bylos nagrinėjimo iš esmės pareiškė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tuo atveju, jeigu teismas pripažintų jį praleistu. Teismas pažymi, jog atsakovės I. K. atstovo advokato P. V. nurodyti argumentai, kad prokurorė baigiamųjų kalbų metu prašymą dėl senaties termino atnaujinimo pareiškė pirmą kartą, t. y. pateikė siurprizinį reikalavimą, ko pasekoje, jis neturėtų būti nagrinėjamas, yra nepagrįsti, kadangi, kaip matyti ir 2017 m. gruodžio 7 d. vykusios teismo posėdžio garso įrašo, prokurorė bylos nagrinėjimo iš esmės metu duodama paaiškinimus pareiškė prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, todėl šiuos atsakovės I. K. atstovo argumentus teismas atmeta ir sprendžia klausimą dėl ieškinio senaties termino byloje atnaujinimo.Teismų praktikoje nurodoma, jog klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokia ieškinio senaties taikymo praktika suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Atsižvelgiant į išvardytus kriterijus ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas turi būti sprendžiamas bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant galimai neteisėtus aktus, kuriems likus galioti būtų paneigta kito asmens teisė ir iš ne teisės atsiras teisė. Minėta, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas trisdešimties dienų terminas, be kita ko, taikomas ir piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia. Tačiau dėl nuosavybės teisių atkūrimo masto tiek privatiems asmenims, tiek viešąjį interesą ginantiems subjektams sudėtinga visada tiksliai ir operatyviai nustatyti asmenis, neteisėtai pasinaudojusius teise atkurti šias teises ir jų perėmėjus, o gavus tokių duomenų – kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą. Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos prokuratūra, 2005 m. sausio 7 d. gavusi Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2005 m. sausio 3 d. pranešimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, šių duomenų pagrindu jau 2005 m. sausio 11 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatinėjama, ar šioje byloje ginčijami administraciniai aktai nebuvo suklastoti, priimti piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi. Byloje ieškovo atstovė nurodė, jog Šiaulių apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-17-409/2014 baigtis turėjo esminės reikšmės šios civilinės bylos išnagrinėjimui, nes tik ją išnagrinėjus nuosprendžiu prokuroras galėjo galutinai nustatyti, ar teisėtas ginčo žemės sklypų savininkas – valstybė – ginčo žemės sklypus prarado dėl kitų asmenų galimai padaryto nusikaltimo ir iki nuosprendžio minėtoje byloje įsiteisėjimo momento iš esmės prokurorui nebuvo aišku, ar yra pagrindas teismo prašyti taikyti vindikaciją bei vienašalę restituciją.Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo aktas pagal teisinę prigimtį yra restitucijos (pažeistų teisių atkūrimo), nors ir ribotos, aktas, kuriuo panaikinami neteisėto nuosavybės teisių atėmimo padariniai. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo masto sudėtinga visada tiksliai ir operatyviai nustatyti asmenis, neteisėtai pasinaudojusius teise atkurti šias teises ir šių teisių perėmėjus, o gavus tokių duomenų – jų pagrindu kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą. Kaip minėta, prokuroras yra įpareigojamas kreiptis į teismą tik tada, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pažeidžia viešąjį interesą. Prokuroras, nors ir nebūdamas nagrinėjamų santykių šalimi, pateikdamas teismui ieškinį privalo išsamiai atskleisti kilusio ginčo esmę, tai yra nurodyti ieškinio faktinį pagrindą - aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas kiekvienas ieškininis reikalavimas, o taip pat pateikti įrodymus, kurie, ieškovo įsitikinimu, pagrindžia išdėstytas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prokuroras ėmėsi aktyvių veiksmų ginčyti nepagrįstus nuosavybės teisių atkūrimo aktus, ir, nors šie veiksmai nebuvo maksimaliai operatyvūs, tačiau jie rodo siekį ginčyti atsakovams S. S., Z. N., S. V. atkurtas nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus bei nuosavybės teises atkūrusių S. S. ir S. V. sudarytus ginčo žemės sklypų perleidimo B. J., I. K. sandorius, remiantis ir baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu. Šioje byloje aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje konstatuojama, jog tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis – užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, normų taikymas yra viešojo intereso dalys ir tik teismas nustato, kurį iš šių dviejų viešųjų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo praleidimas, tai dar nereikštų absoliutaus pagrindo atmesti tokį ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2012; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010). Tokioje situacijoje tiek ieškinio senaties terminas, tiek ir ieškinys byloje dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo reiškia viešojo intereso gynimą, dėl to teismas turi suderinti ieškinio senaties termino nustatymu siekiamą tikslą – įtvirtinti stabilumą nuosavybės teisiniuose santykiuose tam, kad be pakankamo pagrindo negalėtų būti užginčytos nuosavybės teisės, - ir siekti teisingumo bei teisėtumo nuosavybės atkūrimo teisiniuose santykiuose. Teismo turi būti pasverta, kuri iš vertybių – teisingas nuosavybės atkūrimas ar stabilumas nuosavybės santykiuose – yra svarbesnė konkrečioje viešojo intereso gynimo byloje. Jeigu konstatuojama, kad teisingumas turinčiuose viešąjį interesą nuosavybės atkūrimo santykiuose nusveria nuosavybės stabilumo siekį, tokiu atveju netgi ieškinio senaties termino praleidimas, ypač nežymus, nėra kliūtis teismui išspręsti teisingo nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Ieškinio senaties terminas savaime negali paneigti siekiamo tikslo įgyvendinti teisingumą nuosavybės atkūrimo teisiniuose santykiuose, pašalinant asmenų nuosavybės teisių pažeidimus ir kartu apginant viešąjį interesą.Teismo vertinimu, šioje byloje vyraujantis viešasis interesas suponuoja būtinybę taikyti prioritetą teisingam nuosavybės teisės atkūrimui, nes priešingu atveju likus galioti neteisėtiems administraciniams aktams būtų įteisinta neteisėtu būdu įgyta nuosavybės teisė. Atsižvelgdamas į šias priežastis, prokuroro patikslintame ieškinyje keliamų klausimų išnagrinėjimo svarbą, į tai, kad prokuroras gavęs duomenų apie neteisėtų administracinių aktų priėmimą bei turėdamas duomenų apie galimą jų suklastojimą, nedelsdamas pradėjo ikiteisminį tyrimą bei dar atliekamų ikiteisminių tyrimų metu ėmėsi aktyvių veiksmų ginčyti nepagrįstus nuosavybės teisių atkūrimo aktus ir jų pagrindu priimtus sandorius, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, teismas sprendžia, kad praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis, 1.132 straipsnis).

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. S. ir S. V. teisėtumo.

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Z. N. ir S. V. teisėtumo.

Byloje taip pat nustatyta (sprendimo 14 punkto 2 papunktis, 19-21, 30-32, 34-36, 41-43, 46-48 punktai), jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusių žemės savininkų J. M., A. O. V., K. V. valdytą 34,78 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo pradėtas 2001 m. sausio 8 d. ir 2001 m. sausio 14 d. P. N. prašymų atkurti nuosavybės teises pagrindu. Prašymuose P. N. ir buvusių žemės savininkų giminystės ryšys nenurodytas. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius, remdamasis 1930 m. birželio 2 d. (duomenys neskelbtini) viensėdžiais išskirstymo projektu, iš kurio matyti, kad 34,78 ha žemės ploto savininkai buvo J. M., A. O. V., K. V., 2001 m. balandžio 17 d. parengė pažymą Nr. 6-28 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje pripažino, jog pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą P. N. turi nuosavybės teisę į J. M., A. O. V., K. V. nuosavybės teisėmis valdytą 34,78 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini). P. N. 2001 m. balandžio 12 d. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartimis, notarinio registro Nr. 1-1749, 1-1750, patvirtintomis Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., neatlygintinai perleido išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymo teisę į J. M., A. O. V., K. V. valdyto 34,78 ha žemės ploto dalis, o būtent: Z. N. - į 2,50 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini), o S. V. - į 9,00 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini). Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. balandžio 17 d. parengė pažymą Nr. 6-33 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodė, jog pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Z. N. turi nuosavybės teisę į J. M., A. O. V., K. V. nuosavybės teise valdyto 34,78 ha žemės ploto, esančio (duomenys neskelbtini), 2,50 ha dalį. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. balandžio 17 d. parengė pažymą Nr. 6-32 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodė, jog pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą S. V. turi nuosavybės teisę į J. M., A. O. V., K. V. nuosavybės teisėmis valdyto 34,78 ha žemės ploto, esančio (duomenys neskelbtini), 9,00 ha dalį. Šiaulių apskrities viršininko administracija 2001 m. gegužės 4 d. parengė išvadą Nr. 71-4777 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodė, kad Z. N. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 2,50 ha A. O. V. nuosavybės teise valdytą žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini), priskirtą 2,50 ha grąžintinai žemei. Išvadoje nurodoma, jog ji persiunčiama Užvenčio seniūnijai, Kelmės r. Šiaulių apskrities viršininko administracija 2001 m. gegužės 4 d. parengė išvadą Nr. 71-4777 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodė, kad S. V. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 9,00 ha A. O. V. nuosavybės teise valdytą žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini), priskirtą – 9,00 ha grąžintinam miškui. Išvadoje nurodoma, jog ji persiunčiama (duomenys neskelbtini). Šiaulių apskrities viršininko administracija 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 54-15435 dėl nuosavybės teisų atkūrimo kaimo vietovėje atkūrė Z. N. nuosavybės teises į Z. N. tenkančią turto dalį – buvusių savininkių A. O. V. ir M. G. J. nuosavybės teisėmis valdytą 5,36 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 6,56 ha žemės sklypą (vertė - 8090 Lt), esantį (duomenys neskelbtini). Šiaulių apskrities viršininko administracija 2004 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 54-16501 dėl nuosavybės teisų atkūrimo kaimo vietovėje atkūrė S. V. nuosavybės teises į S. V. tenkančią turto dalį – buvusių savininkių M. D., A. O. V. ir A. Č. nuosavybės teisėmis valdytą 13,70 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 10,70 ha miško sklypą (vertė - 15752 Lt), esantį (duomenys neskelbtini). Šių sprendimų pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos nuosavybės teisės: 2002 m. lapkričio 12 d. Z. N. – į 6,5600 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 2005 m. sausio 28 d. S. V. - į 2 žemės sklypus: 3,2000 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 7,5000 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).Byloje surinktų įrodymų visuma rodo, jog P. N. nepriklausė nei vienai Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytai asmenų grupei, nes jo jokie giminystės ryšiai su buvusiais ginčo žemės sklypo savininkais J. M., A. O. V., K. V. nesiejo: byloje Nr. 397 esantys įdėti giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai nerodo P. N. giminystės ryšio su J. M., A. O. V., K. V.; 1951 m. gegužės 8 d. gimimo įrašo Nr. 57 kopija patvirtina, jog P. N. gimė (duomenys neskelbtini), jo tėvai – O. N. ir A. N.; specialistų išvados rodo, jog P. N. vardu prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo surašyti ne šio asmens ranka, o byloje Nr. 397 esantys giminystės ryšį įrodantys dokumentai yra iš kitų asmenų nuosavybės teisių atkūrimo bylų paimtos dokumentų kopijos (sprendimo 52, 53, 56-57, 59-64, 66 punktai). Nustatyto pasekoje teismas daro išvadą, jog vien šių oficialiųjų rašytinių įrodymų pakanka konstatuoti, kad P. N. nėra J. M., A. O. V., K. V. giminaitis, ką bylos nagrinėjimo metu pripažino ir pats atsakovas P. N., o tai įrodo, jog šis asmuo negalėjo būti pripažintas pretendentu atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų J. M., A. O. V., K. V. valdytą 34,78 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini)., ir nuosavybės teisės ginčo administraciniu aktu - Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 17 d. pažyma Nr. 6-28 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (sprendimo 19 punktas) - buvo atkurtos asmeniui, neturinčiam teisės į nuosavybės teisių atkūrimą ir neturinčiam giminystės ryšį su buvusiais ginčo žemės savininkais J. M., A. O. V., K. V. patvirtinančių dokumentų. Tokiu būdu atsakovė NŽT prie ŽŪM pažeidė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio, 10 straipsnio 3 dalies nuostatas.Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusių žemės savininkų J. M., A. O. V. ir K. V. valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), buvo pradėtas neteisėtai, asmens, neturinčio teisės į buvusių minėtų žemės savininkų nuosavybės teisių atkūrimą, suklastotų, tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu, todėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 17 d. pažyma Nr. 6-28 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išduota P. N. vardu, turi būti panaikinta ab initio, kaip prieštaraujanti imperatyvioms Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio ir 10 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 2, 11, 14 punkto nuostatoms (1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47 straipsnis, 59 straipsnio 1 dalis redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.), nes parengta suklastoto, tikrovės neatitinkančio dokumento pagrindu.Atsakovas P. N., neturėdamas jokių teisių į buvusių žemės savininkų J. M., A. O. V., K. V. valdytą 34,78 ha žemės plotą, adresu Vantainių k., Radviliškio r., negalėjo jų niekam ir perleisti. Atsakovo P. N. teisę disponuoti turtine teise (teise atkurti nuosavybės teisę į žemę) apriboja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnis, o taip pat nuosavybės teisę gali perleisti tik pats savininkas. Atsižvelgiant į tai, 2001 m. balandžio 12 d. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartys, notarinio registro Nr. 1-1749, 1-1750, patvirtintos Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., taip pat yra niekinės ir negaliojančios ab initio, priimtos suklastotų, tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu, prieštaraujančios imperatyvioms Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio ir 10 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 2, 11, 14 punktų nuostatoms (1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47 straipsnis, 59 straipsnio 1 dalis).Teismas taip pat pažymi, jog atsakovai Z. N. ir S. V. taip pat neturi teisės naudotis didesnėmis teisėmis negu pats teisės perleidėjas - atsakovas P. N., todėl sandorio, neatitinkančio įstatymo reikalavimų, pagrindu priimti administraciniai aktai – Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. balandžio 17 d. pažyma Nr. 6-33 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. balandžio 17 d. pažymą Nr. 6-32 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, Šiaulių apskrities viršininko administracija 2001 m. gegužės 4 d. išvada Nr. 71-4777 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, Šiaulių apskrities viršininko administracija 2001 m. gegužės 4 d. išvada Nr. 71-4777 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. 54-15435 dėl nuosavybės teisų atkūrimo kaimo vietovėje - yra niekiniai ir negaliojantys ab initio, priimti suklastotų, tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu, prieštaraujantys imperatyvioms Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio ir 10 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 2, 11, 14 punktų nuostatoms (1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47 straipsnis, 59 straipsnio 1 dalis, redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d., CK 1.80 straipsnis, 1.95 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymi, jog sprendimo 89 punktu jau įvertino administracinio akto - Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 54-16501 dėl nuosavybės teisų atkūrimo kaimo vietovėje – teisėtumą ir pripažino jį negaliojančiu ab initio, todėl šiuo aspektu teismas pakartotinai nebepasisako.

Dėl ginčo nekilnojamojo turto perleidimo sandorių teisėtumo.

Dėl vindikacijos ir restitucijos taikymo.

Ieškovo atstovė prašė taikyti vindikaciją – grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovių B. J. ir I. K. ginčo perleidimo sandoriais (sprendimo 95 punktas) įgytus žemės sklypus, bei vienašalę restituciją – priteisiant atsakovei I. K. iš atsakovo S. V., pardavusio atsakovei I. K. ginčo žemės sklypus, 4 587,00 Eur sumą, S. V. sumokėtą kaip nusipirktų ginčo žemės sklypų kainą. Įrodinėjo, jog šiuo atveju valstybė ginčo žemės sklypus prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, kurį, ieškovo atstovės teigimu, įrodo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-409/2014, todėl jie turi būti grąžinti valstybei, kaip teisėto savininko, nuosavybėn, o pripažinto negaliojančiu atlygintinio sandorio šaliai, kaip sąžiningai įgijėjai, I. K. priteisti iš pardavėjo S. V. jos už valstybei grąžintus žemės sklypus sumokėtą kainą. Atsakovai S. S., B. J., S. V. ir I. K. su šiais ieškovo reikalavimais nesutiko. Tvirtino, jog šiuo atveju nusikaltimo padarymo faktas nebuvo įrodytas, nes nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo būtų konstatuota, jog tam tikri asmenys yra kalti padarę nusikalstamas veikas, kurių pasekoje valstybė prarado ginčo sklypus, o priešingai, baudžiamojoje byloje kaltintų nusikalstamų veiksmų padarymu asmenų atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus senačiai. Taip pat laikėsi nuomonės, kad atsakovės B. J. ir I. K. yra sąžiningos ginčo sklypų įgijėjos. Atsakovės I. K. atstovas advokatas P. V. tvirtino, kad vindikacijos taikymas ieškovo siūlomu būdu neadekvačiai pažeistų I. K., kaip sąžiningos turto įgijėjos, teises ir įstatymo saugomus interesus, tai būtų itin neproporcinga priemonė, pažeidžianti teisėtų lūkesčių ir teisingų santykių stabilumo, proporcingumo principus. Teismas, atsižvelgdamas į šiai situacijai aktualią teismų formuojamą praktiką su tokiais atsakovų argumentais dėl nusikaltimo fakto nebuvimo negali sutikti. Teismų formuojamoje praktikoje yra konstatuota, jog: nusikaltimo, kaip CK 4.96 straipsnio 2 dalies kvalifikuojančio požymio, faktas gali būti konstatuotas ir nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka, nors baudžiamąja tvarka vykdytame procese ir nenustatytas konkretus nusikaltimą padaręs asmuo; CK 4.96 straipsnio 2 dalyje naudojama padaryto nusikaltimo sąvoka įstatymo leidėjo nėra susieta su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu; civilinių ir baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę civiliniuose ir baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose. Civilinės teisės normos (materialiosios ir procesinės) nepateikia nusikaltimo sąvokos, baudžiamuosiuose įstatymuose nusikalstamos veikos pagal įvairius požymius kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai, tačiau civiliniuose santykiuose toks kvalifikavimas gali neturėti esminės arba jokios reikšmės (Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2062-230/2017). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuota taisyklė, kad nuostatos dėl netapačių tam tikrų teisės institutų sąvokų, reikšmės ir taikymo pasekmių skirtumų baudžiamuosiuose ir civiliniuose santykiuose, kas realiai paaiškinama tuo, kad esminiai skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis, lemia tai, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų. Toks faktas gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka, nors ir vykdytame baudžiamajame procese nenustatytas konkretus nusikaltimą padaręs asmuo, ir tai negalės būti laikoma asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris atskirais įstatymų nustatytais atvejais yra būtinas civilinių santykių teisiniam kvalifikavimui. Taigi nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007). Todėl atsakovų argumentai, jog kitų asmenų nusikaltimo faktas (kuriuo remiantis būtų galima taikyti vindikaciją CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu) negali būti konstatuotas teismo nuosprendžiu, kuriuo kaltinamųjų atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminams (sprendimo 98 punktas), yra nepagrįsti ir atmetami. Šiaulių apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-409/2014 asmenys buvo kaltinami tyčinių nusikalstamų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 24 straipsnio 4 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 24 straipsnio 4 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 24 straipsnio 4 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) padarymu, dėl bendrininkaujant sukčiavimo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir dokumentų suklastojimo. Kaltinimuose minimos visos Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-27, 6-28, 6-29, 6-30, 6-32, 6-33, kurias teismas šioje civilinėje byloje pripažino priimtomis suklastotų, tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu, prieštaraujančiomis imperatyvioms Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos normoms, todėl niekinėmis ir negaliojančiomis (sprendimo 86, 88, 91, 93 punktai). Ši baudžiamoji byla kaltinamųjų atžvilgiu įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi, buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (sprendimo 67, 68 punktai). Šiaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 2 d. nutarties motyvuojamoje dalyje konstatavo, jog: byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenys <...>, įvertinus jų visumą, patvirtina S. D. pareikštą kaltinimą, jog ji būdama valstybės tarnautoja - Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausioji žemėtvarkininkė Radviliškio seniūnijoje, siekdama asmeninės ir turtinės naudos, padedant J. V. ir kitiems bendrininkams, kurių atžvilgiu byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Minėti duomenys taip pat patvirtina, kad J. V. siekdamas asmeninės ir turtinės naudos padėjo valstybės tarnautojai S. D. - Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausiajai žemėtvarkininkei Radviliškio seniūnijoje, piktnaudžiauti tarnybine padėtimi (sprendimo 68). Nustatyta rodo šios civilinės bylos dalyko ir faktinio pagrindo tiesioginį ryšį su baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-409/2014 konstatuotais piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi veiksmais. Šioje civilinėje byloje įrodyta, kad administraciniai aktai - Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-27, 6-28, 6-29, 6-30, 6-32, 6-33 ir nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 397, kurie įėjo į atskiriems asmenims pareikšto kaltinimo minėtoje baudžiamojoje byloje sudėtį, buvo suklastoti asmenims piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, todėl teismas daro išvadą, jog civiline atsakomybės prasme, tiek pats nusikaltimo faktas, tiek tai, jog valstybė ginčo žemės sklypus prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, yra akivaizdus ir įrodytas. Pasisakydamas dėl atsakovės I. K. atstovo nurodomų sąžiningumo, teisingumo, proporcingumo principų ir teisėtų lūkesčių pažeidimo aspekto taikant vindikacijos institutą šioje civilinėje byloje nagrinėjamoje situacijoje, teismas pažymi, jog CK 4.95 straipsnis numato, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį, iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Tačiau jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Ši taisyklė taikoma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams (CK 4.96 straipsnio 3 dalis). CK 1.2 straipsnyje reglamentuojamas teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, kad būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo turi pagrindą tikėti, kad, veikdamas pagal galiojančius įstatymus, jis gali siekti tam tikrų tikslų, ir tokio asmens lūkesčiai turi būti apsaugoti. Taigi teisėtų lūkesčių apsaugos principas saistomas pareigos laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teisės pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikomos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išaiškino, kad nuosavybės teisės subjektais gali būti fiziniai ir juridiniais asmenys, inter alia valstybė, kuri civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais, kaip ir kiti šių santykių dalyviai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.36 straipsnis). Nuosavybės teisę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.48 straipsnio 1 dalį gali perduoti tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Kai daiktas įgyjamas be savininko valios, daikto įgijimas savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo. Tokiu atveju asmuo, įgijęs daiktą, netampa to daikto savininku, o tik faktiniu šio daikto valdytoju. Nurodytame nutarime pažymėta, kad asmuo, nors ir sąžiningai įgijęs turtą, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra prilyginamas to daikto savininkui. Taigi savininko ir sąžiningo įgijėjo teisinis statusas pagal CK yra nevienodas. Būtų paneigiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, jeigu, savininkui praradus turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, savininko teisės nebūtų ginamos. Savininkui praradus turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, nereiškia, kad jis praranda nuosavybės teises ir kitas asmuo, įgijęs šį turtą, tampa jo savininku. Šis principas yra svarbi konstitucinė nuosavybės teisių apsaugos garantija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo yra paimamas tais atvejais, kai savininkas jį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nenukrypstama nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnyje įtvirtintų imperatyvų. Tačiau tuo pačiu Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas minėtoje nutartyje, pasisakydamas dėl savininko bei sąžiningo įgijėjo nuosavybės teisių apsaugos yra nurodęs ir tai, jog valstybės institucijos, priimdamos sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų ir principų ir jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, t. y. viršydamos savo įgaliojimus. Valstybės institucijų ar pareigūnų veikimas ultra vires negali būti be išlygų tapatinamas su pačios valstybės veikimu. Jeigu valstybės pareigūnai, veikdami ultra vires, padaro nusikaltimą, tai nereiškia, kad tokia jų nusikalstama veika gali būti tapatinama su pačios valstybės veikimu (neveikimu) ir valstybė, kaip savininkė, negali susigrąžinti dėl valstybės pareigūno padaryto nusikaltimo prarasto turto. Iš šio nutarimo matyti, kad vindikacija grąžinant turtą valstybei galima ir tais atvejais, kai nusikaltimą, dėl kurio prarandama nuosavybės teisė, padaro valstybės pareigūnas. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog tai, kad turi būti ginamos savininko, praradusio savo turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisės, nereiškia, kad neturi būti ginamos teisės ir tokio asmens, kuris siekė turtą įgyti teisėtai, sąžiningai, bet įgijo jį nežinodamas, kad savininkas tą turtą prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad sprendžiant šiuos klausimus svarbu vadovautis proporcingumo principu.Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. EŽTT yra nurodęs, kad bet koks naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir turėti tikslą, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Turi būti užtikrinta teisinga visuomenės bendrojo intereso poreikių ir atitinkamo asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra, nes toks teisingos pusiausvyros siekis būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra neužtikrinama, jeigu atitinkamam asmeniui tenka asmeninė ir per didelė našta (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą byloje Žilinskienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 57675/09, par. 45; 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 49), o siekiant įvertinti pareiškėjo patirtą naštą, būtina apsvarstyti kiekvienos bylos ypatingas aplinkybes, t. y. sąlygas, kuriomis ginčo nuosavybė įgyta, ir pareiškėjo gautą kompensaciją bei pareiškėjo asmeninę ir socialinę situaciją, todėl atsižvelgdamas į nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, EŽTT jurisprudenciją, į tai, jog byloje nėra ginčo, kad atsakovė I. K. yra sąžininga ginčo žemės sklypų įgijėja bei siekiant sąžiningo įgijėjo ir savininko interesų pusiausvyros, teismas sprendžia, ar taikant tokį savininko teisių gynimo būdą nebus pernelyg suvaržytos atsakovės I. K., kaip sąžiningos įgijėjos, teisės ir ar nebus pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Tam būtina įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes. Byloje nustatyta, jog ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimti suklastotų dokumentų pagrindu (dėl padaryto nusikaltimo), atsakovas S. V., pardavęs atsakovei I. K. ginčo žemės sklypus, nuosavybės teisę į juos įgijo, atkūrus jam nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal specialiuosius (administracinius) teisės aktus. Atkūrimo procedūras vykdė valstybės institucijos, prieš tai jos privalėjo patikrinti, ar asmuo, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, atitinka teisės aktų reikalavimus ir ar yra kitos sąlygos, būtinos nuosavybės teisėms atkurti, todėl manytina, jog atsakovė I. K., pagrįstai pasitikėdama valstybe ir jos institucijomis, neturėjo pagrindo abejoti, kad atsakovas S. V., iš kurio ji įsigijo žemės sklypus, yra teisėtas savininkas. Įgijusi nuosavybės teise žemės sklypus, ji turėjo teisėtą lūkestį, jog išliks savininke neribotą laiką ir galės naudotis ginčo žemės sklypais. Atsakovė NŽT prie ŽŪM bylos nagrinėjimo metu patvirtino faktines aplinkybes, jog atsakovės I. K. įsigyti ginčo žemės sklypai nebuvo priskirti išimtinei valstybės nuosavybei, dėl kurios jų nebūtų galima įsigyti privačion nuosavybėn ir šiam turtui nėra visuomenės poreikio, kurį valstybė galėtų patenkinti tik, jeigu šie sklypai būtų jos nuosavybėje. Atsakovė I. K. ginčo žemės sklypus savo nuosavybėn įgijo 2005 m. sausio 28 d., viešajame registre nuosavybės teises išviešino 2005 m. vasario 1 d. (sprendimo 47, 48 punktai), taigi šį turtą naudoja pagal paskirtį jau daugiau nei 12 metų. Teismo pažymi, jog esamą situaciją vertinant proporcingumo principo aspektu yra itin reikšminga tai, jog byloje nėra nei vieno įrodymo, kad teismui patenkinus patikslintą ieškinį dalyje dėl vindikacijos iš atsakovės I. K. (grąžinant ginčo sklypus valstybei) bei vienašalės restitucijos (priteisiant jai iš kitos sandorio šalies S. V. valstybei vindikacijos būdu gražinamų ginčo sklypų vertę), vienašalės restitucijos įgyvendinimas iš atsakovo S. V. būtų apsunkintas ar neįmanomas. Nors atsakovės atstovas ir teigė, jog taikius vindikaciją atsakovės I. K. atžvilgiu ieškovo prašomu būdu jai tektų per didelė našta ir būtų pažeistas proporcingumo principas, tačiau atsakovė I. K. jokiais įrodymais šios aplinkybės nepagrindė ir vindikacijos taikymo atveju jai galinčios tekti asmeninės naštos pobūdžio, masto, aplinkybių, jog S. V. finansinė padėtis būtų bloga ar jis būtų nepajėgus įvykdyti tokio pobūdžio vienašalę restituciją dėl kitų priežasčių neįrodinėjo. Tuo tarpu byloje atsakovo S. V. duoti parodymai rodo priešingai, jog jis turi nekilnojamojo turto (miško), t. y. jo turtinė padėtis nėra bloga, kas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog taikant vindikaciją ieškovo prašomus būdu, sąžininga ginčo sklypų įgijėja atsakovė I. K. turėtų realias galimybes susigrąžinti už prarastus ginčo sklypus sumokėtus pinigus iš atsakovo S. V. ir nepatirtų pernelyg didelės naštos. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei įvertindamas tai, kad formaliai egzistuoja sąlygos taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ribotos vindikacijos institutą atsakovės I. K. atžvilgiu, teismas konstatuoja, jog iš atsakovės I. K. paėmus ginčo žemės sklypus ir grąžinus valstybės nuosavybėn, t. y. pritaikius vindikaciją pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalies taisykles, nėra pažeidžiami proporcingumo, teisingumo, teisėtų lūkesčių principai. Minėtu, teismas taip pat pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017, kuria atsakovės I. K. atstovas remiasi ginčydamas patikslinto ieškinio reikalavimą dėl vindikacijos atsakovės I. K. atžvilgiu taikymo ir proporcingumo principo pažeidimo, konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios minėto teismo nutartyje įvardintų normų taikymą, nors ir ganėtinai panašios, tačiau skiriasi nuo šioje civilinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl šios kasacinio teismo nutarties teismas nelaiko ratio decidendi šioje byloje ir minėtoje teismų praktikoje suformuota normų taikymo taisykle nagrinėdamas ginčą nesiremia.Pažymėtina, jog atsakovai S. V., Z. N., B. J., ginčo žemės sklypus įgijo asmenų padaryto nusikaltimo pasekoje priimtų neteisėtų ir imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančių administracinių aktų ir vėliau sudarytų perleidimo sandorių pagrindu, o ne dėl valstybės klaidos. Be to, tai, jog atsakovai S. V. ir Z. N. teisę į išlikusio ginčo nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą iš jų perleidėjų įgijo neatlygintinai (sprendimo 18, 20, 21 punktai), o atsakovė B. J. ginčo žemės sklypus įgijo neatlygintinai iš artimojo giminaičio – mamos S. S. dovanojimo sandorių pagrindu (sprendimo 28, 29 punktai), o taip pat ginčo sandorių sudarymo aplinkybės (tai, jog jie buvo sudaryti vienasmeniškai pas notarą, nesitariant tiesiogiai su perleidėjais ir neinicijuojant notarinių veiksmų, tvirtinant, jog už juos buvo sumokėti pinigai bei jog jie buvo perduoti tik po šių sandorių sudarymo) verčia teismą abejoti šių atsakovų, kaip ginčo turto įgijėjų, sąžiningumu, todėl teismas, įvertinęs anksčiau cituotą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką (sprendimo 103 punktas), daro išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovų S. V., Z. N., B. J., teisėtų lūkesčių išsaugoti nuosavybės teises į ginčo turtą, proporcingumo ir teisingumo principų pažeidimo.Kadangi byloje įrodyta, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas į ginčo žemės sklypus buvo pradėtas ir vykdytas R. B. atveju - neesant giminystės ryšį su buvusia savininke M. D. įrodančių dokumentų, P. N. atveju - suklastotų bei tikrovės neatitinkančių P. N. giminystės ryšį su buvusiais savininkais J. M., A. O. V., K. V. įrodančių dokumentų pagrindu, atsakovai R. B. ir P. N. teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypus įgijo neteisėtai - pagal neteisėtas (suklastotas) ir imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančias Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus pažymas Nr. 6-27, 6-28, todėl, nei teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą (kuomet R. B. perleido S. S. ir S. V. teisę į išlikusio buvusios savininkės M. D. 7,87 ha žemės sklypo nuosavybės teisės atstatymą) ir kuomet P. N. perleido Z. N. ir S. V. išlikusio buvusių savininkų J. M., A. O. V., K. V. 34,78 ha žemės sklypo nuosavybės teisės atstatymą), nei vėliau sekusiuose sandoriuose kitų atsakovų – B. J., I. K. - įgytas nekilnojamasis turtas (1.2600 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 3.4500 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 3,2000 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 7,5000 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)) negalėjo būti perleistas, nes iš neteisės teisė neatsiranda. Teismui pripažinus ginčo administracinius aktus bei ginčo žemės sklypų dovanojimo B. J. bei pardavimo I. K. sandorius negaliojančiais, nepriklausomai nuo įgijėjų (Z. N., B. J., I. K.) (ne)sąžiningumo, ši žemė iš svetimo neteisėto valdymo turi būti grąžinta valstybei, kaip savininkei (valdytojai) CK 4.95 straipsnio ir 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes ginčo žemę jos savininkas – valstybė – prarado dėl padaryto nusikaltimo. Aptarto pasekoje, nagrinėjamai situacijai visiškai atitinkant vindikacijos sąlygas, t. y. tai, jog valstybės ir ginčo žemės įgijėjų (Z. N., B. J., I. K.) nesiejo ir nesieja jokie prievoliniai santykiai, šios atsakovės faktiškai valdo ginčo žemės sklypus (viešajame registro duomenimis yra ginčo žemės sklypų savininkėmis), o valstybė yra praradusi šio nekilnojamojo turto faktinę ir teisinę valdymo galimybę dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, šį patikslinto ieškinio reikalavimą teismas laiko įrodytu, taiko neribotą vindikaciją ir grąžina valstybės nuosavybėn: iš atsakovės B. J. 1,26 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 3,45 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); iš atsakovės I. K. - 3,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 6,63 ha žemės plotą iš 7,5 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); iš atsakovės Z. N. - 3,26 ha žemės plotą iš 6,56 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).Kalbant apie patikslinto ieškinio reikalavimą dėl vienašalės restitucijos taikymo teismas pažymi, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai. Vindikacinis ieškinys yra daiktinis teisinis ieškinys, esantis absoliutaus pobūdžio, t. y. šį gynimo būdą savininkas gali naudoti prieš bet kurį asmenį, kuris neteisėtai valdo savininkui priklausantį daiktą. Vindikacinio ieškinio objektas yra daiktas, o ne reikalavimo teisė ar skolininko pareiga. Vindikacinis ieškinys gali būti pareiškiamas tik tada, kai šalių nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Pripažinus sandorius negaliojančiais ir esant savininko reikalavimui taikyti turto vindikaciją, faktiškai galima tik vienašalė sandorio restitucija, nes turto grąžinimas pagal prievolinius santykius yra negalimas, kadangi jis grąžinamas teisėtam savininkui (Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2062-230/2017). Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo taikyti būtent tokią nuginčytų sandorių restituciją. Ginčo atveju pripažinus sandorius negaliojančiais taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriose nurodyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Taigi restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi, t. y. atkuriant padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo (CK 1.138 straipsnio 2 punktas), todėl taikius atsakovės I. K. įgyto turto vindikaciją, šiai panaikinto pirkimo – pardavimo sandorio šaliai turi būti grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šio atlygintinio sandorio šaliai – atsakovui S. V., t. y. už ginčo žemės sklypų S. V. sumokėta kaina, todėl šis patikslinto ieškinio reikalavimas tenkinamas priteisiant iš atsakovo S. V. atsakovei I. K. 4 587,00 Eur.

Kiti procesiniai klausimai.

Byloje surinktais duomenimis nustatyta, jog ieškovas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, byloje yra atleistas nuo žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), kitų bylinėjimosi išlaidų byloje nepatyrė. Atsakovė I. K. byloje 600,00 Eur išlaidas, advokato teisinei pagalbai apmokėti (VIII t., 133, 183 b. l.), trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, S. D. valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą tekusi VGTPT patyrė 564,37 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas (VI t., 162-164, 193-194 b. l ., IX t., 23 b. l.). Kitų šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų byloje nenustatyta.Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovo patikslintas ieškinys ir pareiškimas dėl ieškinio dalyko patikslinimo tenkinami visiškai, šioje byloje turėtų būti sprendžiamas žyminio mokesčio už patikslintą ieškinį, nuo kurio ieškovas įstatymo yra atleistas, priteisimo valstybei iš atsakovų klausimas, kadangi, remiantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, turėtų būti išieškomos iš atsakovų į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai, o taip pat ir teismo patirtų procesinių dokumentų siuntimo išlaidos. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgia į tai, kad pagrindas reikšti patikslintą ieškinį, kuris buvo patenkintas visiškai, iš esmės atsirado dėl valstybės pareigūnų padarytų nusikalstamų veiksmų, į tai, jog byla yra dėl viešojo intereso, įvertina priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos bei tai, jog šalys sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, ir nustatyto pasekoje mano, jog šiuo atveju yra pagrindas nukrypti nuo CPK 96 straipsnio 1 - 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių, todėl šių valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų – žyminio mokesčio bei teismo patirtų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų - valstybės naudai iš atsakovų nepriteisia (CPK 96 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsniu, 1.195 straipsnio 1 dalimi, 1.125 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, 1.132 straipsniu, 4.95 straipsniu, 4.96 straipsnio 2 dalimi, 6.145 straipsnio 1 dalimi, 6.146 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 5 dalimi, 259 - 270 straipsniais,

nusprendžia:

patikslintą ieškinį bei pareiškimą dėl ieškinio dalyko patikslinimo tenkinti visiškai.

Panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 6 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-27, išduotą R. B..

Pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2001 m. balandžio 12 d. sutartį, patvirtintą Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., notarinio registro Nr. 1-1747, kuria R. B. perleido S. S. teisę į 3,10 ha išlikusio buvusios žemės savininkės M. D. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą.

Panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 17 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-30, išduotą S. S..

Panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 21 d. išvadą Nr. 71-4837 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

Panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 54-15593 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje S. S., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusios savininkės M. D. nekilnojamojo turto dalį – 3,10 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,71 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini).

Pripažinti ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2004 m. vasario 12 d. dovanojimo sutartį, patvirtintą Kelmės rajono 1-ojo notaro biuro notarės N. B., notarinio registro Nr. 1079, kuria S. S. padovanojo B. J. 1,26 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2004 m. vasario 12 d. dovanojimo sutartį, patvirtintą Kelmės rajono 1-ojo notaro biuro notarės N. B., notarinio registro Nr. 1084, kuria S. S. padovanojo 3,45 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2001 m. balandžio 12 d. sutartį, patvirtintą Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., notarinio registro Nr. 1-1744, kuria R. B. perleido S. V. teisę į 4,77 ha išlikusio buvusios žemės savininkės M. D. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą.

Panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 17 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-29, išduotą S. V..

Panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 21 d. išvadą Nr. 71-4836 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

Panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 6 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-28, išduotą P. N..

Pripažinti ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2001 m. balandžio 12 d. sutartį, patvirtintą Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., notarinio registro Nr. 1-1750, kuria P. N. perleido S. V. teisę į 9 ha išlikusio buvusių žemės savininkų J. M., A. V. (V.) O., K. (K.) V. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą.

Panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 17 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-32, išduotą S. V..

Panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 4 d. išvadą Nr. 71-4779 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

Panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 54-16501 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje S. V. dalyje, kuria atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusių savininkų A. V. ir M. D. nekilnojamojo turto dalį – 13,57 ha miško, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 9,83 ha miško sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2005 m. sausio 28 d. sutarties dalį, patvirtintą Šiaulių miesto 1-ojo notaro biuro notarės Irenos D. P., notarinio registro Nr. 2-1249, kuria S. V. pardavė I. K. 3,2 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 6,63 ha žemės plotą iš 7,5 ha žemės sklypo, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2001 m. balandžio 12 d. sutartį, patvirtintą Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., notarinio registro Nr. 1-1749, kuria P. N. perleido Z. N. teisę į 2,50 ha išlikusio buvusių žemės savininkų J. M., A. V. (V.) O., K. (K.) V. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą.

Panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 17 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-33, išduotą Z. N..

Panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 4 d. išvadą Nr. 71-4777 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

Panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 54-15435 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje Z. N. dalyje, kuria atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusios savininkės A. V. nekilnojamojo turto dalį – 2,50 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,26 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės B. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) žemės sklypus: 1,26 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 3,45 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės I. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) žemės sklypus: 3,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 6,63 ha žemės plotą iš 7,5 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės Z. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3,26 ha žemės plotą iš 6,56 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Taikyti vienašalę restituciją ir priteisti iš atsakovo S. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei I. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 587,00 Eur (keturis trūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus 00 euro centų).

Nepriteisti valstybei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teisme.