Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.1.; 2.6.8.8.; 2.6.8.10.; 3.1.7.6.; 3.3.1.13.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.

2017 m. vasario 23 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. Ž. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1226-1009/2016 pagal ieškovės viešosios įstaigos Gedimino technikos universitetas ieškinį atsakovei D. Ž. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareigos sumokėti skolą už studijas.Ieškovė viešoji įstaiga Vilniaus Gedimino technikos universitetas (toliau ? VGTU) pareiškė ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės D. Ž. 445 Eur skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. liepos 23 d. su atsakove sudarė studijų sutartį Nr. 120152278, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo suteikti sąlygas studijuoti, o atsakovė studijuoti pasirinktą studijų programą bei mokėti už studijas, t. y. sumokėti 1 112,50 Eur per semestrą. Studentė šios įmokos per sutartyje numatytą laiko tarpą nesumokėjo, studijų sutarties nenutraukė. Kadangi prašymas nutraukti sutartį buvo gautas tik 2015 m. lapkričio mėn., todėl atsakovė turi sumokėti už du studijų mėnesius, t. y. 2015 m. rugsėjį ir spalį, todėl yra skolinga 445 Eur sumą.Atsakovė D. Ž. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad studijų net nepradėjo, paskaitų nelankė, todėl neturi pareigos mokėti už paslaugas, kuriomis nesinaudojo. Studijų sutartis yra paslaugų sutartis, todėl paslaugos teikėjas turi teikti pirmumą kliento interesams ir veikti jo naudai, tačiau ieškovė nepagrįstai nustatė papildomą terminą studijų įmokai sumokėti prieš tai nepasitikslinus ar ji studijuoja, savo iniciatyva sutarties nenutraukė, tęsė sutartį ir taip didino jos įsiskolinimą, taigi veikė priešingai jos kaip klientės interesams. Sutarties nenutraukė, nes tikėjosi, kad ieškovė remiantis studijų sutarties 38.3 punktu pasidomės ir nustačiusi, kad ji nepradėjo studijuoti, sutartį nutrauks savo iniciatyva, nes teismų praktikoje pripažįstama, kad paskaitų nelankymas, įmokų už studijas nemokėjimas patvirtina studentės valią nutraukti studijų sutartį. Vien aplinkybės, kad mokymo įstaigoje vyksta paskaitos pagal studento pasirinktą studijų programą nepakanka pagrįsti paslaugų teikimo faktui. Be to, ieškovė nepagrįstai teigia, kad stengėsi susisiekti su atsakove, nes ji tik 2015 m. spalio 31 d. gavo laišką su reikalavimu sumokėti 1 112,50 Eur skolą už studijas, iki tol jokių laiškų ar telefono skambučių iš universiteto nebuvo. 2015 m. rugsėjo mėn. ji pradėjo dirbti kaimo turizmo sodyboje „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini), esančioje Raseinių rajone, todėl negalėjo tuo pačiu metu dirbti Raseiniuose ir studijuoti Vilniuje universiteto dieniniame skyriuje.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Raseinių rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovės 445 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 445 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2016 m. liepos 28 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 15 Eur žyminio mokesčio ieškovei.Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė 2015 m. liepos 23 d. sudarė studijų sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo sudaryti būtinas sąlygas vykdyti studijų programą, o atsakovė įsipareigojo uoliai ir sąžiningai studijuoti pagal pasirinktą studijų programą, mokėti mokesčius už studijas bei vykdyti kitas studijų sutartyje numatytas sąlygas. Semestro studijų kaina už vienerius metus 2 225 Eur, už vieną semestrą ? puse vienerių metų mokslo kainos (Studijų sutarties 15 punktas). Atsakovė iki 2015 m. rugsėjo 28 d. nesumokėjo 1 112,50 Eur įmokos už studijas, paskaitų nelankė. Sutartis nutraukta 2015 m. lapkričio 11 d. Teismas pripažino, kad šalių sudaryta studijų sutartis yra paslaugų sutartis, kuria viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) paslaugas. Teismas pažymėjo, kad studijų sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos. Teismas nustatė, kad atsakovė buvo universiteto studentė, ji galėjo naudotis universiteto infrastruktūra, taigi ieškovė suteikė paslaugas atsakovei, todėl atsakovė turi prievolę sumokėti už paslaugas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ? CK) 6.716 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovė nevykdė ne tik mokėjimo prievolės, bet ir kitų studijų sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl teismas padarė išvadą, kad sutarties buvo neįmanoma įvykdyti dėl kliento (atsakovės) kaltės, todėl ji privalo sumokėti už paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kad sutartis nutraukta 2015 m. lapkričio 11 d. atsakovės iniciatyva, todėl remiantis studijų sutarties 16, 22 punktais jai kyla pareiga sumokėti už du pilnus mėnesius, t. y. 2015 m. rugsėjį ir spalio mėnesius, buvusius iki sutarties nutraukimo, t. y. 445 Eur sumą (1 112,50 Eur (semestro kaina) : 5 mėn. (semestro trukmė mėnesiais) × 2 mėn. (studijų trukmė mėnesiais). Taigi ieškinys pagrįstas, todėl tenkintinas visiškaiTeismas pripažino, kad nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ieškovė iki mokėjimo kvite nurodytos datos negavusi įmokos už studijas, turėjo nedelsdama nutraukti sutartį, nes studijų sutarties 38.3 punkte ieškovei nustatyta teisė, bet ne pareiga, ją nutraukti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu atsakovė D. Ž. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Prašo priteisti iš ieškovės 210 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paslaugų sutartį, neatsižvelgė į faktinių bylos aplinkybių visetą, nukrypo nuo teismų praktikos. Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2018-260/2013 pažymėjo, kad studijų paslaugos galėtų būti laikomos suteiktomis, jeigu atsakovas mokytųsi, lankytų paskaitas, laikytų egzaminus ir įskaitas. Vien aplinkybės, kad apeliantės mokymo įstaigoje vyko paskaitos pagal atsakovės pasirinktą studijų programą nepakanka pagrįsti paslaugų teikimo faktui. Teismas nepagrįstai paskaitų nelankymą ir mokesčio nemokėjimą vertino kaip atsakovės kaltę dėl studijų nutraukimo ir įpareigojo mokėti už nesuteiktas paslaugas, nes bylose dėl įmokos už studijas priteisimo itin reikšminga yra aplinkybė – ar studentas faktiškai studijavo ir gavo paslaugas, ar ne. Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-889-324/2014 iš studento buvo priteista studijų įmoka, nes studentas neįrodė, kad nesinaudojo universiteto teikiamomis paslaugomis. Be to, paskaitų nelankymas, įmokos nemokėjimas ir pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2012 patvirtina studento valią nutraukti sutartį, o ne atsakovės kaltę dėl sutarties nutraukimo.

Ieškovė taip pat yra kalta dėl sutarties pažeidimo, nes nesiaiškino, ar atsakovė studijuoja, ar gavo paslaugas, už kurias reikalauja sumokėti, nepagrįstai delsė nutraukti sutartį ir tokiu būdu didino įsiskolinimą, todėl VGTU veikė priešingai atsakovės interesams, pažeidė atlygintinių paslaugų teikimo nuostatas. Ieškovė neįrodė, kad dėjo pastangas susiekti su atsakove ir nenutraukė sutarties savo iniciatyva.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė VGTU prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: Teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas.

Nepagrįsti skundo argumentai, kad ieškovė nedėjo pastangų susisiekti su atsakove. Po studijų sutarties sudarymo, buvo pastebėta, kad ant VGTU sutarties egzemplioriaus nėra studentės parašo, todėl VGTU Architektūros fakulteto dekanato darbuotoja telefonu, nurodytu studento anketoje, susisiekė su atsakove ir pakvietė atvykti į VGTU bei pasirašyti studijų sutartį. Atsakovė atvyko į Vilnių ir pasirašė sutartį. Atsakovei nesumokėjus įmokos už studijas, ieškovė mėgino su atsakove susisiekti tuo pačiu telefono numeriu, kaip ir prieš tai, tačiau susisiekti nepavyko. Be to, studijų sutarties 12.6 punkte numatyta, kad komunikacijai su VGTU yra sukuriama elektroninio pašto dėžutė, kurios adresas vardas.pavarde@stud.vgtu.lt, todėl nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad ji nežinojo apie jai suteiktą VGTU elektroninę pašto dėžutę, prie kurios prisijungimo duomenys atsakovei buvo išsiųsti 2015 m. rugpjūčio 26 d. Nepavykus susisieti su atsakove telefonu, 2015 m. spalio 22 d. buvo išsiųstas elektroninis laiškas į VGTU sukurtą pašto dėžutę. Negavus atsakymo, 2015 m. spalio 29 d. išsiųstas registruotas laiškas.Nepagrįstai teigiama, kad ieškovė siekė išsaugoti sutartį. Remiantis Sutarties 12.2 punktu atsakovė įsipareigojo studijų įmoką sumokėti per keturias savaites nuo semestro pradžios 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. iki 2015 m. rugsėjo 28 d. Atsižvelgiant į studentų skaičių, kurie 2015 m. pradėjo mokslus bei aplinkybę, kad paskutinę termino dieną atliktą mokėjimą gali pamatyti tik kitą darbo dieną, todėl ieškovė neturėjo galimybės iki rugsėjo pabaigos pastebėti, kad atsakovė nesumokėjo įmokos. Vien spalio mėnesį ieškovė du kartus ragino atsakovę padengti įsiskolinimą. Be to, 1 BSI dydžio (38 Eur) įmoka studentei priklausytų sumokėti tik tuo atveju, jeigu jos iniciatyva studijos būtų nutrauktos iki rugsėjo paskutinės dienos imtinai, t. y. kai studijuotas laikotarpis trumpesnis nei vienas pilnas mėnuo (sutarties 22 punktas), tačiau atsakovė sutartį nutraukė tik 2015 m. lapkričio mėnesį. Ieškovė tinkamai vykdė teisės norminiuose aktuose aukštajai mokyklai nustatytas pareigas, t. y. sudarė visas sąlygas studijuoti pasirinktoje studijų programoje (lankyti paskaitas, gauti dėstytojų konsultacijas, laikyti egzaminus, naudotis biblioteka, auditorijomis, duomenų bazėmis ir kitais universiteto resursais), atsakovės prašymu, jai buvo skirta vieta bendrabutyje. Aplinkybė, kad apeliantė nelankė paskaitų, t. y. nesinaudojo jai teikiamomis paslaugomis, neatleidžia nuo pareigos atlyginti nuostolius.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-611/2015 pažymėjo, kad aukštoji mokykla neturi pareigos kontroliuoti ar studentas lanko paskaitas, nes paskaitų lankymas nėra privalomas. Analogiškos nuostatos laikosi ir Valstybinis studijų fondas, todėl paskaitų nelankymas neatleidžia nuo pareigos susimokėti už studijuotą laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės darbo grafikas pamaininis, todėl ji galėjo derinti darbą ir studijas, o pasibaigus darbo sutarčiai, lankyti visas paskaitas.Atsakovė nevykdė ne tik mokėjimo prievolės, bet ir kitų Studijų sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl pažeidė savo prievoles ir privalo atlyginti ieškovės nuostolius, kuriuos sudaro dviejų mėnesių dydžio studijų įmokos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

12. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl pasisako dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

13. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2015 m. liepos 23 d. sudarė studijų sutartį Nr. 120152278, pagal kurią atsakovė buvo priimta studijuoti VGTU Architektūros studijas. Taigi šalių sudarytos sutarties pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė įsipareigojo sudaryti būtinas sąlygas vykdyti studijų programą (sutarties 11.1 punktas), o atsakovė įsipareigojo uoliai ir sąžiningai studijuoti pagal pasirinktą studijų programą, mokėti mokesčius už studijas bei vykdyti kitas sutartyje numatytas sąlygas (sutarties 12 punktas).

Sandoriai laikomi svarbiausia asmenų privačios autonomijos įgyvendinimo priemone, nes, sudarydami juos, asmenys išreiškia savo valią dėl tarpusavio susitarimu sukuriamų teisių ir pareigų, prisiimamos atsakomybės (CK 1.2, 6.2, 6.156 straipsniai). Sutarčių laisvė yra viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų asmens laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis), todėl gali būti vertinama kaip subjektų ūkinei veiklai būtina konstitucinė garantija. Taigi tais atvejais, kai atitinkami teisiniai santykiai reguliuojami dispozityviųjų teisės normų, subjektai, remdamiesi sutarčių laisvės principu, dėl savo teisių ir pareigų gali susitarti kitaip, o teismai, nagrinėdami ginčus dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, privalo aiškinti ir taikyti šalių sudarytos sutarties nuostatas, o ne konkrečią sutarčių rūšį reglamentuojančio įstatymo, nustatančio dispozityvaus pobūdžio reikalavimus, normas (CK 6.189 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Sutarčių laisvės principas taip pat yra susijęs su principu, kad sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda), todėl pripažįstama, kad teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio l dalis).

Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Taigi civilinėje teisėje galiojantis sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose (pvz., reikalauti įvykdyti prievolę natūra, pakeisti sutartį ar ją nutraukti, kt.). Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas CK patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus (lot. prioriteto sutarties vykdymui principas) principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (lot. paskutinė priemonė) priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015).Atsižvelgiant į tai, kad sutarties 2 punkte numatyta, kad studijos finansuojamos studento (t. y. atsakovės) lėšomis, tai reiškia, kad sutartis yra atlygintinė ir atsakovė turi pareigą sumokėti VGTU už teikiamas paslaugas. Studijų sutarties 15 punkte numatyta, kad studijų kaina vienerių metų laikotarpiui 2 225 Eur, vieno semestro ? puse vienerių metų mokslo kainos, t. y. 1 112,50 Eur. Sutarties 12.2 punkte detalizuojama įmokos už studijas mokėjimo tvarka, pagal kurią studentas turi sumokėti už kiekvieną studijų semestrą ne vėliau kaip per 4 savaites nuo semestro, už kurį mokama, pradžios. Atsižvelgiant į tai, kad mokslo metai prasideda 2015 m. rugsėjo 1 d., todėl atsakovė turėjo iki 2015 m. rugsėjo 28 d. sumokėti 1 112,50 Eur sumą už rudens semestrą. Atsakovė pripažįsta aplinkybę, kad ji šios sumos per sutartyje numatytą terminą nesumokėjo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovė ragino atsakovę padengti įsiskolinimą kelis kartus, t. y. 2015 m. spalio 22 d. elektroniniu pašto adresu (duomenys neskelbtini) siuntė raginimą padengti įsiskolinimą, o kai nesulaukė atsakymo, 2015 m. spalio 29 d. raginimą padengti įsiskolinimą už rudens semestrą išsiuntė registruota pašto siunta. Atsakovė patvirtino, kad 2015 m. spalio 31 d. gavo paštu siųstą raginimą. Nors apeliantė tvirtina, kad nesinaudojo nurodytu elektroniniu paštu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ši elektroninio pašto dėžutė buvo sukurta tik atsakovei kaip VGTU studentei, apie kurios sukūrimą buvo nurodyta pačioje sutartyje (sutarties 12.6 punktas), pripažintina, kad ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis, kad atsakovė kaip universiteto studentė perskaitys šį elektroninį laišką, todėl perduodama informaciją minėtu būdu ieškovė pasirinko tinkamą tarpusavio bendravimo būdą.Tik gavusi paštu atsiųstą raginimą atsakovė 2015 m. lapkričio 2 d. pareiškė atsiliepimą, kuriuo prašė paaiškinti, kodėl ieškovė reikalauja sumokėti visą semestro studijų kainą, nors praėjo tik du mėnesiai, taip pat pagrįsti VGTU patirtas sąnaudas, nes ji paskaitų nelankė, todėl, jos nuomone, universitetas negalėjo patirti jokių jos studijų sąnaudų. Pažymėtina, kad kartu su atsiliepimu atsakovė pateikė prašymą nutraukti studijų sutartį remiantis sutarties 35 punktu. Šį atsakovės prašymą ieškovė išnagrinėjo ir VGTU rektoriaus 2015 m. lapkričio 11 d. įsakymu studijų sutartis su atsakove buvo nutraukta. VGTU Architektūros fakulteto dekanas panaikino mokėjimo nurodymą, kuriuo atsakovė buvo įpareigota sumokėti 1 112,50 Eur sumą už semestrą, bei perskaičiavo atsakovės mokėtiną sumą už studijas. VGTU Architektūros fakulteto pažyma patvirtina, kad už laikotarpį nuo semestro pradžios 2015 m. rugsėjo 1 d. iki prašymo nutraukti sutartį gavimo dienos 2015 m. lapkričio mėn. apskaičiuotos studijų sąnaudos, proporcingai studijų laikotarpiui, t. y. dviem mėnesiams. Nustatyta, kad atsakovės mokėtina suma yra lygi 1 112,50 Eur (semestro kaina) : 5 mėn. (vieno semestro trukmė mėnesiais) × 2 mėn. (atsakovės studijų trukmė mėnesiais) = 445 Eur.

Dėl studijų sutarties nutraukimo

Nagrinėjamu atveju atsakovės argumentai, kad ji nesutinka mokėti skolą už studijas nes paslaugų negavo, ir sutartis turėjo būti nutraukta gerokai anksčiau, iškart kai ji nesumokėjo už studijas, nepagrįsti. Atsakovės teigimu, ji konkliudentiniais veiksmais informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą, t. y. per sutartyje numatytą terminą nesumokėdama įmokos už mokslą bei nelankydama paskaitų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs kad studijų sutartis turi būti kvalifikuojama kaip paslaugų sutartis (CK XXXV skyrius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-611/2015). Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti; šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Ši norma patvirtina kliento interesų prioriteto principą ir vertintina kaip tam tikra sutarčių laisvės principo išraiška paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose: paslauga negali būti teikiama per prievartą, prieš asmens valią. Kita vertus, apie sutarties nutraukimą paslaugos teikėjas turi būti informuotas, priešingu atveju, suteikęs paslaugą laikydamasis sutarties sąlygų, jis turi teisę į atlyginimą. Paslaugų gavėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį negali būti laikoma netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu, taip pat sutarties pažeidimu, jei yra laikomasi CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos – klientas praneša paslaugų teikėjui, kad sutartis yra nutraukiama. Įstatyme pranešimo forma nereglamentuota, todėl tinkamu pranešimu gali būti pripažinti ir paslaugų gavėjo veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2012). Teismų išaiškinimais, pateikiamais apeliantės nurodytose civilinėse bylose Nr. 3K-3-315/2012, Nr. 2A-2018-260/2013, Nr. 2A-889-324/2014, šiuo atveju negali būti remiamasi, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Precedento galią turi tik ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas taiko ne a priori (lot. iš anksto, nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-643/2016). Apeliantės nurodytose bylose studentas žodžiu informavo aukštąją mokyklą apie ketinimą nutraukti studijas, taigi nurodytose bylose studentas aiškiai išreiškė valią nutraukti šalis siejančius sutartinius santykius ir apie šį savo apsisprendimą informavo kitą sutarties šalį ? pranešė žodžiu aukštosios mokymo įstaigos atstovui, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovė tiesiog nesumokėjo už studijas ir nelankė paskaitų. Tik 2015 m. lapkričio 2 d., atsakydama į ieškovės raginimą padengti įsiskolinimą, atsakovė pateikė rašytinį prašymą nutraukti studijų sutartį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vienašališko sutarties nutraukimo atveju, siekiant konstatuoti sutarties nutraukimo faktą, būtina aiškinti ar buvo tinkamai pranešta kitai sandorio šaliai. Šis reikalavimas netgi yra tiesiogiai nurodytas CK 6.218 straipsnio 1 dalyje, nors įstatymai nenumato, kokia forma tai turi būti atlikta, tačiau sprendžiant apie pranešimo tinkamumą svarbu nustatyti, ar sutarties šalis suprato pranešimo turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014). Sutiktina su ieškove, kad aukštosios mokyklos registruoja studentų lankomumą, tačiau vien aplinkybė, kad atsakovė nelankė paskaitų ir nesinaudojo aukštosios mokyklos infrastruktūra, teismo vertinimu, nėra tos aplinkybės, iš kurių ieškovė turėjo suprasti apie sutarties vienašališką nutraukimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad atsakovė nepagrįstai teigia, kad pirmos instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos formuojamos. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vieningą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-611/2015 nurodė, kad studentai privalo laikytis aukštosiose mokyklose nustatytos tvarkos, nors jie turi teisę nutraukti sutartį. Nagrinėjamu atveju studijų sutarties 35 punkte įtvirtinta galimybė studentui bet kuriuo studijų laikotarpiu nutraukti sutartį, tačiau tokiu atveju studentas turi pateikti prašymą išstoti iš universiteto rektoriui, t. y. pateikti rašytinės formos prašymą. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovei pateiktus tokį prašymą, studijų sutartis buvo nedelsiant nutraukta. Konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad iki studijų sutarties nutraukimo atsakovei buvo teikiamos paslaugas, ieškovė sudarė visas sąlygas atsakovei studijuoti pasirinktą studijų programą.

Dėl atsakovės pareigos sumokėti už studijas

Pagal studijų sutartį ieškovė įsipareigojo atsakovei užtikrinti galimybę studijuoti, panaudojant savo organizacinius ir materialinius išteklius, nepriimti studijuoti kito studento į jos vietą, kuris būtų laiku sumokėjęs iš atsakovės prašomą priteisti mokestį. Todėl kitai sandorio šaliai (studentui) nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, ji gali patirti neigiamas tokių veiksmų pasekmes, pavyzdžiui, jai gali tekti atlyginti kitos šalies nuostolius. Apeliacinio teismo vertinimu, atsakovė pažeidė sutartinius įsipareigojimus, nes nesumokėjo įmokos už studijas sutartyje numatytu laiku, todėl iki sutarties nutraukimo 2015 m. lapkričio 11 d. ieškovė patyrė nuostolius, nes nepriėmė kito studento į atsakovės vietą studijų programoje. Pažymėtina, kad studijų sutarties 16 punkte nustatyta, kad studentas, kurio studijos nėra finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, nutraukęs studijas privalo universitetui atlyginti visas studijų sąnaudas už studijuotą laikotarpį. Remiantis studijų sutarties 22 punktu studijų sąnaudas sudaro studijų kainos dalis, proporcinga pilnam mėnesių skaičiui, tenkančiam laikotarpiui nuo studijų semestro pradžios iki studijų sutarties nutraukimo dienos. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad sutarties sąlygos yra aiškios ir nedviprasmiškos, todėl atsakovė turi padengti dviejų mėnesių studijų sąnaudas, kurios nagrinėjamu atveju yra lygios 445 Eur sumai, t. y. 1 112,50 Eur (vieno semestro kaina) : 5 mėn. (vieno semestro trukmė mėnesiais) × 2 mėn. (atsakovė studijų trukmė).

Dėl įrodymų vertinimo

Atsakovė teigdama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, visapusiškai neišnagrinėjo visų faktinių bylos aplinkybių, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, nenurodė konkrečių teisinių argumentų, kuo pasireiškė toks netinkamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymas ar nukrypimas nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Pažymėtina, kad Kasacinis teismas yra nuosekliai išplėtojęs įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad CPK 12 bei 13 straipsniuose nustatyti dispozityvumo bei rungimosi principai nustato, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, todėl kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Vadovaujantis CPK 42 straipsnio 1 dalimi šalys turi teisę teikti teismui įrodymus, o pagal CPK 12 ir 178 straipsnius privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje esančių įrodymų pakankamumo taisykle, išvadas dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo teismas padarė pagal vidinį įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, netinkamai nustatė faktines aplinkybes.

Dėl bylos procesinės baigties

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinus byloje esančius duomenis, apeliacinis teismas daro išvadą, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teisme atsakovė patyrė 200 Eur advokato išlaidų bei sumokėjo 10 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Nors apeliantė prašė priteisti iš ieškovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau atmetus apeliacinį skundą, jos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos neatlygintinos.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d sprendimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.