Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos Vilniaus Gedimino technikos universiteto apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4073-652/2013 pagal viešosios įstaigos Vilniaus Gedimino technikos universiteto ieškinį atsakovui J. S. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Nepagrįstai nurodyta, kad bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas už antrąjį semestrą nesumokėjo, nes antrojo semestro nepradėjo. Atsakovas nepateikė duomenų, kad nepradėjo antrojo semestro (nelankė paskaitų), informavo ieškovę apie norą nutraukti studijų sutartį. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad telefonu informavo ieškovę apie studijų nutraukimą, nenurodė asmens, su kuriuo galbūt kalbėjo telefonu ir kuris jį informavo, kad, nesumokėjus už studijas, jis bus išbrauktas iš studentų sąrašų. Ieškovė neturi galimybės įrašyti pokalbius, taip pat identifikuoti skambinančiojo asmenybę, todėl visi ieškovės studentų prašymai priimti studijuoti, nutraukti studijas, pakeisti studijų formą, programą ir pan. yra priimami raštu, o ne telefonu.

Teismo sutikimas, kad atsakovui, atsižvelgiant į tai, kad jis gyveno kitame mieste, buvo priimtinas toks sutarties nutraukimo būdas, nes nereikėjo raštu išreikšti savo valios, neatitinka logikos ir šiuolaikinių komunikavimo galimybių (registruoti laiškai, faksograma, el. laiškai). Bet kuris asmuo gali informuoti kitą sutarties šalį raštu jam priimtinu būdu. Taip pat kiekvienas ieškovės studentas, pasirašęs studijų sutartį, įgyja elektroninę prieigą prie ieškovės informacinės sistemos, todėl atsakovas galėjo per šią sistemą pasitikrinti savo statusą universitete. Be to, būdamas rūpestingas, atsakovas privalėjo įsitikinti, ar jo žodinis prašymas patenkintas, jeigu buvo pateikęs tokį prašymą.

Remiantis tik žodiniais atsakovo teiginiais, padaryta nepagrįsta išvada, jog liko nepaneigtos atsakovo nurodytos aplinkybės, kad atsakovui nebuvo siunčiama jokia metodinė medžiaga, kita informacija, kad jis nelankė nei vienos paskaitos bei nedalyvavo kituose užsiėmimuose, t. y. nepradėjo studijuoti antrajame semestre, todėl jis buvo įsitikinęs, kad jo prašymas nutraukti studijų sutartį dėl mokesčio nesumokėjimo, buvo patenkintas. Atsakovas nepateikė duomenų, nenurodė asmenų, galinčių patvirtinti, kad jis nelankė paskaitų. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas neturi pareigos siųsti studentams metodinės medžiagos, o paskaitų lankymas aukštosiose mokyklose nėra privalomas, lankomumas nėra žymimas, ieškovė privalo žymėti ir fiksuoti tik egzaminų rezultatus.

Nepagrįsta išvada, kad, studentui nesumokėjus už mokslą, jis negalėjo pradėti mokytis antrajame semestre. Pavasario semestro studijų laikotarpis prasidėjo 2009 m. vasario 9 d., paskaitos vyko kas antrą šeštadienį. Studijų sutarties 10.1 punkte numatyta, kad už pavasario semestrą studentas įsipareigoja sumokėti iki kovo 25 d. Darytina išvada, kad, studentui dar nesumokėjus už pavasario semestro studijas, nuo vasario 9 d. iki kovo 25 d. buvo sudarytos sąlygos studijuoti ir lankyti vykstančias paskaitas.

Nevertinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog studijų sutartis sudaryta raštu, sutarties 13 punkte nurodyta, kad studijų įmokų lengvatos galioja tik vieną semestrą ir yra įforminamos priedu prie šios sutarties, t. y., priedas turi būti rašytinis, prašymas ir sutarties nutraukimas turi būti įforminami raštu.

Neteisingai aiškinta studijų sutartis. Sutarties 18 punktas nėra imperatyvus, todėl ieškovė gali rinktis, ar, esant 18 punkto papunkčiuose nurodytoms sąlygoms, nutraukti sutartį. Studentui nutraukus sutartį remiantis 17 punktu, nedingsta pareiga sumokėti mokestį už praėjusio laikotarpio studijas. Kadangi studijų sutartis nediferencijuoja studijų kainos priklausomai nuo to, kiek laiko buvo studijuota iki sutarties nutraukimo dienos, studentas privalo sumokėti visą studijų kainą, jei ji nebuvo sumažinta remiantis sutarties 13 punktu. Ieškovė, atsižvelgdama į Valstybinio studijų fondo pateiktą išaiškinimą dėl studijų nutraukimo ir remdamasi studijų sutarties nuostatomis, atsakovui suteikė galimybę bei sudarė sąlygas studijuoti ir tik po sesijos, paaiškėjus rezultatams, savo iniciatyva nutraukė atsakovo studijas dėl nepažangumo (sutarties 18.2 p.).

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovas – buvęs ieškovės (aukštosios mokyklos) studentas – vienašališkai nutraukė 2008 m. gegužės 8 d. sudarytą Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir studento, sutinkančio mokėti visą studijų kainą, sutartį pagal 17-ąjį jos punktą, todėl neprivalo sumokėti šia sutartimi nustatyto dydžio įmokos už vieną studijų semestrą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl tokio sutarties nutraukimo pagrindo.

Pagal sutarties 17 punktą studentas turi teisę bet kada nutraukti šią sutartį išstodamas iš universiteto. Sutarties 18 punktas įtvirtina, kad ji taip pat gali būti nutraukta pašalinus studentą iš universiteto, jeigu jis grubiai pažeidžia universiteto statutą bei vidaus tvarką reglamentuojančius teisės aktus (1 papunktis); nevykdo studijų programos reikalavimų (2 papunktis); nevykdo šioje sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų (3 papunktis). Ieškovė pateikė rašytinį įrodymą, patvirtinantį, jog šalių sudaryta studijų sutartis yra nutraukta dėl atsakovo nepažangumo 2009 m. lapkričio 9 d. VGTU Transporto inžinerijos fakulteto įsakymu Nr.4009pd (įsakymą priėmęs asmuo jame nenurodytas). Atsakovas nereiškė reikalavimo dėl šio įsakymo nuginčijimo, neprašė pakeisti sutarties nutraukimo pagrindo, todėl bylos nagrinėjimo metu šis įsakymas yra vienintelis egzistuojantis sutarties nutraukimo priežastį pagrindžiantis įrodymas. Antra, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog įsakymas niekinis, nes studijų sutartį vienašališkai nutraukė jis pats, išstodamas iš universiteto.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškinio pagrindu esanti sutartis yra vartojimo sutartis bei kad pagal sutarties 17 punktą nėra aišku, ar atsakovas, norėdamas nutraukti sutartį, turėjo raštu kreiptis į ieškovą.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad pagal vartotojų apsaugos srityje priimtas Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų normas sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; prekes ir paslaugas jis įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkint; prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais. Vilniaus Gedimino technikos universitetas yra viešoji įstaiga. Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnis apibrėžia, kad viešoji įstaiga yra pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas ? tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. Nors pagal šį įstatymą ir ieškovės statutą jai nedraudžiama verstis įstatymų nedraudžiama ūkine komercine veikla, kuri yra neatsiejama nuo universiteto veiklos tikslų, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės statute yra įtvirtintas tikslas vykdyti studijas, teikiančias asmeniui šiuolaikinį aukštąjį universitetinį išsilavinimą, aukštojo mokslo kvalifikaciją, kad aukštasis mokslas savo esme nėra fiziniams asmenims teikiama paslauga, kad ieškovė yra pelno nesiekiantis juridinis asmuo, minėtu tikslu įsteigtas viešojo intereso tenkinimui, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovė neatitinka paslaugas teikiančios verslininkės sampratos. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šalys sudarė nekomercinio pobūdžio sutartį, kurios turinį sudaro atlygintinis paslaugų teikimas studijuoti, paslaugų teikėjui užtikrinant studijų pagal pasirinktą programą kokybę ir įsipareigojant studentui, baigusiam visą studijų programą ir už ją visiškai atsiskaičiusiam, suteikti atitinkamą profesinę kvalifikaciją ir kvalifikacinį laipsnį ir išduoti tai patvirtinantį diplomą, o paslaugos gavėjui vykdant reikalavimus dėl įmokų už studijas bei studijų programos vykdymo. Šiai sutarčiai nesant vartojimo sutartimi, netaikytinos CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl sutarties sąlygų aiškinimo vartotojų naudai. Pagal kitą tame pačiame straipsnyje įtvirtintą normą sutarties sąlygos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai tuomet, kai dėl sutarties sąlygų yra abejojama. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl pagrindo abejoti sutarties 17 punkto sąlygomis todėl, kad jos nebuvo detaliau aptartos, t.y. nesant nuorodos, ar atsakovas turėjo raštu kreiptis dėl sutarties nutraukimo. Nors byloje nėra įrodymų apie atsakovo įstojimo į ieškovės aukštojo mokslo įstaigą būdą, atsakovas neneigė ieškovės teiginio, kad, nepriklausomai nuo prašymo pateikimo formos, atsakovas į VGTU įstojo, tokį pageidavimą išreiškęs raštu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kitoks įstojimo į aukštąją mokyklą būdas nebuvo ir galimas – 2008 metais galiojo Bendrojo priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas taisyklės, kurių 4.1, 4.2 punktai įtvirtino bendrą priėmimą į aukštąsias mokyklas pagal vienodos formos prašymą. Prašymus dalyvauti priėmimo konkursuose buvo galima pateikti asmeniškai, paštu ar per įgaliotą asmenį priėmimo komisijoms arba internetu. Tuo vadovaujantis sutiktina su apeliante, kad, į universitetą įstojus raštu išreikšto prašymo pagrindu, išstojimas iš jo yra galimas tik analogišku būdu, o ne pranešant telefonu. Sutarties 17 punkte numatytas sutarties nutraukimo būdas, išstojant iš VGTU, atitinka CK 6.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prievolės pabaigą šalių susitarimu, kuris gali būti bet kokios formos, išskyrus atvejus, kai susitarimas, pagal kurį atsirado prievolė, privalo būti rašytinės arba notarinės formos.

Atsakovo teiginius, jog vienašališką sutarties nutraukimo būdą jis suprato kaip galimybę tokią savo valią pranešti telefonu, apeliacinės instancijos teismas atmeta, vadovaudamasis ne tik aptartais faktiniais, sutartiniais ir įstatyminiais pagrindais, bet ir numatytais CK 1.5 straipsnio 2 dalyje bei 1.137 straipsnio 2 dalyje. Kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais (CK 1.5 straipsnio 2 d.). Įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų (CK 1.137 straipsnio 2 d.). Vadovaujantis protingumo kriterijumi, atsakovo raštu išreikšto pageidavimo pagrindu sudaryta studijų sutartis negali būti laikoma vienašališkai nutraukta atsakovo, nežinia kada, nežinia kokiu telefono numeriu apie tai pranešus nežinia kokiam asmeniui. Apeliantė pagrįstai teigia, kad atsakovas neįrodė net ir tokio sutarties nutraukimo pagrindo (neįvardijo asmens, su kuriuo galėjo kalbėti telefonu ir kuris, anot atsakovo, jį informavo, kad, nesumokėjus už studijas, jis bus išbrauktas iš studentų sąrašų) bei kad teismo išvada apie atsakovui priimtiną sutarties nutraukimo būdą telefonu dėl to, kad jis gyveno kitame mieste, neatitinka logikos ir šiuolaikinių komunikavimo galimybių. Atsakovas, nepateikęs atsiliepimo į apeliacinį skundą, nepaneigė apeliantės argumento, kad savo statusą universitete jis galėjo pasitikrinti kaip ir kiekvienas ieškovės studentas per elektroninę prieigą prie ieškovės informacinės sistemos, bei kad, jei būtų elgęsis rūpestingai ir apdairiai, privalėjo įsitikinti, ar yra patenkintas jo žodinis prašymas, jei toks buvo pateiktas.

Apeliacinė instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys atmestinas dėl ieškovės atsakovui nesuteiktų paslaugų, nes, semestro pradžioje jam nepasiėmus mokėjimo dokumento ir sutartyje nurodytu laiku nesumokėjus įmokos už mokslą, laikytina, kad atsakovas nepradėjo studijuoti antrajame semestre (sutarties 10.1, 11 punktai).

Sutartyje nėra pažymėta, kad mokėjimo dokumento nepasiėmimas sudaro pagrindą tokį faktą konstatuoti. Sutarties 11 punkte nurodytas mokėjimo dokumento turinys leidžia spręsti, kad jo pasiėmimas yra būtinas tik kaip mokėjimo realizavimo sąlyga. Pavasario semestro pradžia yra vasario 9 dieną, o sutarties 10.1 punkte numatyto mokėjimo terminas – kovo 25 d., taigi ieškovė sudaro sąlygas studijuoti ir nesumokėjus įmokos.

Atsakovas nenurodė asmenų, galinčių patvirtinti, kad jis nelankė paskaitų. Sutartyje nenumatyta ieškovės pareiga siųsti neakivaizdinę studijų formą pasirinkusiems studentams metodinę medžiagą, paskaitų lankymas aukštosiose mokyklose nėra privalomas, lankomumas nežymimas, ieškovė privalo žymėti ir fiksuoti tik egzaminų rezultatus. Egzaminų nelaikymas savaime nereiškia, jog atsakovas nesinaudojo ieškovės dėstytų paskaitų klausymo paslauga.

Apeliantė pagrįstai teigia, kad sutarties 18 punktas dėl jos nutraukimo, pašalinant studentą iš universiteto, nėra imperatyvus, todėl teisė nuspręsti, ar nutraukti sutartį, esant 18 punkto papunkčiuose nurodytoms sąlygoms, priklauso ieškovei. Šiame punkte nenurodyta, kad, studentui laiku nesumokėjus įmokos, ieškovė privalo nutraukti studijų sutartį. Ieškovės sprendimas nenutraukti sutarties, negavus įmokos, logiškai seka iš to, kad, įteisinusi sąlygas studijuoti, studentams už studijas dar nesumokėjus, negavusi atsakovo prašymo vienašališkai nutraukti studijas, ieškovė suteikė jam galimybę studijuoti, nors atsakovas sutarties 10.1 punkte numatytu terminu įmokos už mokslą ir nesumokėjo, ir tik po sesijos, paaiškėjus rezultatams, savo iniciatyva nutraukė atsakovo studijas dėl nepažangumo (sutarties 18.2 p.). Atsakovui neįrodžius, kad nesinaudojo ieškovės teiktomis paslaugomis, šis sutarties nutraukimo pagrindas neatleidžia atsakovo nuo prievolės sumokėti įmoką už pavasario semestrą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minima prievolė išliktų ir tuo atveju, jei sutartį 17 punkte numatytu pagrindu būtų nutraukęs atsakovas. Toks sutarties nutraukimo pagrindas nepašalintų atsakovo pareigos sumokėti mokestį už praėjusio laikotarpio studijas, nes studijų sutartis nediferencijuoja studijų kainos priklausomai nuo to, kiek laiko buvo studijuota iki sutarties nutraukimo dienos.

Vadovaudamasis nurodytais motyvais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškinio, neteisingai įvertino įrodymus, netinkamai pritaikė sprendime nurodytas materialinės teisės normas, todėl sprendimas panaikintinas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Ieškovė suteikė atsakovui studijų paslaugą 2009 metų pavasario semestro metu, todėl jis privalo įvykdyti sutarties 10.1, 12 punktuose nustatytą prievolę sumokėti studijų įmoką ( CK 6.189 straipsnio 1 dalis), dėl to priimtinas naujas ieškinį tenkinantis sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Iš atsakovo ieškovei priteistina skola, CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyto 5 procentų dydžio procesinės palūkanos pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir ieškovės prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos (po 72 Lt žyminio mokečio už ieškinį ir apeliacinį skundą; b.l.2, 14, 20, 50).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą.

Priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti.

Priteisti ieškovei Vilniaus Gedimino technikos universitetui ( į.k. 111950243) iš atsakovo J. S. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 1 645,80 (vieną tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt penkis Lt 80ct) Lt skolą, penkių procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. rugpjūčio 19 dieną iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 144 ( šimtą keturiasdešimt keturis) Lt bylinėjimosi išlaidų.