Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagalieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1323-192/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas“, ieškinį atsakovui N. Š. dėl skolos ir delspinigių už suteiktas atlygintinas paslaugas priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys dėl skolos už suteiktas atlygintinas paslaugas priteisimo atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti ar naikinti jo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje keliamas tinkamo materialinės teisės normų, reglamentuojančių paslaugų sutarties vykdymą ir nutraukimą, aiškinimo ir taikymo klausimas, taip pat procesinės teisės normų, reglamentuojančių teismo pareigą priimti motyvuotą teismo sprendimą, tinkamo taikymo klausimas, dėl kurių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ir pasisako.

Remiantis byloje esančia2010 m. liepos 28 d. studijų sutartimi Nr. 02-13KDE-10-19 (b.l. 30-38) nustatyta, kad 2010 m. liepos 28 d. apeliantė ir atsakovas sudarė studijų sutartį dėl universitetinių, pirmosios pakopos (bakalauro) ekonomikosstudijų, pagal kurią, be kita ko,apeliantė įsipareigojo priimti studijuojantįjį (atsakovą) į universitetą studijuoti pirmiau nurodytą studijų programą ar atskirus studijų dalykus (jų grupes), studijuojančiam sėkmingai baigus visą studijų programą ir įvykdžius visus atitinkamai studijų programai taikytinus reikalavimus, išduoti suteiktą kvalifikacinį laipsnį liudijantį universitetinių studijų diplomą ir diplomo priedėlį, studijuojančiajam sėkmingai baigus atskirų studijų dalykų (jų grupių) ar semestro (mokymo programos) studijas, išduoti baigtas studijas liudijančius dokumentus, o atsakovas įsipareigojo, be kita ko, mokėti mokestį už studijas. Šalių sudarytoje sutartyje numatyta, kad studijuojantysis privalo mokestį už studijas ir kitus pagal sutarties nuostatas mokėtinus mokėjimus sumokėti pagal universiteto pateiktus mokėjimo dokumento pobūdžio apskaitos dokumentus iki pateikiamuose dokumentuose nurodyto mokėjimo termino (sutarties 3.4 punktas). Apeliantė pateikė atsakovui apmokėjimui 2010 m. liepos 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ISM150205 (b.l. 39), pagal kurią atsakovas už universitetines studijas iki 2010 m. rugpjūčio 12 d. turėjo sumokėti apeliantei 4 900 Lt sumą. Atsakovas iki nurodyto termino už studijas nesumokėjo, kadangi, atsakovo atstovo paaiškinimais, atsakovas, įvertinęs studijų kainą, kuri, jo manymu, buvo neproporcingai didelė, nusprendė universitete nestudijuoti, o apie savo sprendimą 2010 m. rugsėjo pradžioje žodžiu informavo universiteto vadovybę, paskaitų nelankė, nelaikė įskaitų ir egzaminų, studento pažymėjimas jam nebuvo išduotas. 2011 m. vasario 2 d. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektoriaus įsakymu Nr. 02-09KD-2011-03 (b.l. 40) dėl sutarties sąlygų nevykdymo (sutarties 3.5 punktas) atsakovas kaip Kauno nuolatinių Ekonomikos bakalauro studijų I kurso studentas buvo išbrauktas iš studentų sąrašų.Atsakovui iki šiol neapmokėjus apeliantės pateiktos PVM sąskaitos faktūros, apeliantė kreipėsi į teismą dėl skolos už suteiktas atlygintinas paslaugas priteisimo.

Dėl teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą

Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK270 straipsnio 4 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs teismo sprendimo motyvavimo svarbą, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van deHurk v. Netherlandsjudgmentof 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2013 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/213). Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas pagrindu panaikinti teismo sprendimą gali būti tik tada, kai dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė tiek dėl apeliantės, tiek ir dėl atsakovo veiksmų nutraukiant šalių sudarytą studijų sutartį, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei šalių atstovų paaiškinimais nustatė visas teisingam civilinės bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, jas tinkamai įvertino ir išvadą, kad abi sutarties šalys nesilaikė studijų sutartyje numatytų sąlygų dėl sutarties nutraukimo, motyvavo. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra atsakyta į bylos faktinius ir teisinius aspektus dėl sutarties nutraukimo pagrindo ir tvarkos, kad teismas nesant jokių įrodymų ir nemotyvuotai pripažino, jog atsakovas studijų sutartį nutraukė dar 2010 m. rugsėjo mėnesio pradžioje, kad neįvertino kitų reikšmingų sutarties nutraukimui aplinkybių. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo suformuota praktika, kad sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime remdamasis byloje esančiais ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su studijų sutarties nutraukimu, argumentavo savo išvadas, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą pažeidimo ir absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo laikytini nepagrįstais.

Dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių paslaugų sutarties vykdymą ir nutraukimą, tinkamo aiškinimo ir taikymo

Apeliaciniame skunde nėra ginčijamas teismo sprendimas tarp šalių sudarytąstudijų sutartį kvalifikuoti kaip paslaugų sutartį. Pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą paslaugų sutarties sampratą paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus ar vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Kaip matyti iš pateikto paslaugų sutarties apibrėžimo, klientui kyla pareiga sumokėti būtent už suteiktas paslaugas, išskyrus CK 6.720 straipsnyje numatytus atvejus, kai klientas privalo sumokėti sutartą kainą nesuteikus paslaugų ar atlyginti paslaugų teikėjo turėtas papildomas išlaidas.

Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, pagal šalių sudarytos sutarties nuostatas ir apeliantės atsakovui pateiktą PVM sąskaitą faktūrą, atsakovas 2010 m. liepos 29 d. PVM sąskaitoje faktūrojeNr. ISM150205 (b.l. 39) nustatytą 4 900 Lt sumą už universitetines studijas turėjo sumokėti iki 2010 m. rugpjūčio 12 d., tačiau šios pareigos tinkamai neįvykdė. CK 6.720 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kliento pareiga už suteiktas paslaugas apmokėti sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.Kadangi atsakovas iki PVM sąskaitoje faktūroje nustatyto termino nesumokėjo studijų įmokos, laikytina, kad jis pažeidė nustatytą terminą studijų įmokai sumokėti.Tačiau net ir pripažinus, kad atsakovas nesilaikė sutartyje įtvirtintų sąlygų dėl pateiktos PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo joje nustatytais terminais, spręstina, ar atsakovui atsirado pareiga mokėti pagal šalių sudarytą studijų sutartį įmoką už studijas, jei šalių sudaryta sutartis atsakovo iniciatyva buvo nutraukta iki jam suteikiant paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį analogišką ginčą, nurodė, kad: „Nors ieškovas ir atsakovas sudarė studijų sutartį ir ieškovui sudarius galimybę atsakovui studijuoti pagal sutartyje nurodytą programą, tačiau atsakovui įrodžius, kad jis šiomis paslaugomis nepasinaudojo arba kad sutartis buvo nutraukta ar turėjo būti nutraukta, atsakovui nekyla pareiga mokėti pagal šią sutartį.“ (2013 m. gegužės 10 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1926-611/2013).Nagrinėjamu atveju apeliantės ir atsakovo sudarytoje sutartyje buvo susitarta dėl avansinio apmokėjimo už suteiktas paslaugas būdo. Atsakovui nustatytu laiku nesumokėjus avansinio mokėjimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino šalių veiksmus po termino avansinei įmokai sumokėti pasibaigimo, ir nustatęs, kad atsakovui paslaugos nebuvo suteiktos, pagrįstai sprendė, kad atsakovui nekilo pareiga mokėti pagal šalių sudarytos sutarties 4.6 punkto nuostatas studijų mokesčio, dėl kurio priteisimo apeliantė kreipėsi į teismą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai sprendė, kadapeliantė nesuteikė atsakovui paslaugų, numatytų studijų sutartyje. Apeliantės teigimu, studijuojančiojo pasirinktas užsiėmimų lankymas su jam mokymo įstaigos teikiamomis paslaugomis teisiškai nėra susijęs apskritai, o su jam teikiamų paslaugų gavimu – tik dalinai. Apeliantės manymu, atsakovo užsiėmimų nelankymas turi būti vertinamas CK 6.720 straipsnio 4 dalies kontekste, laikant, kad būtent dėl atsakovo veiksmų apeliantė negalėjo tinkamai įvykdyti sutarties, tačiau tai negalėjo būti vertinama kaip pagrindas studijų sutarčiai nutraukti. Su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra jokio pagrindo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad paslaugos suteikimas ir gavimas yra tarpusavyje neatsiejamai susiję, ir jeigu asmuo nesinaudojo paslaugomis, vadinasi jos jam nebuvo suteiktos, o prielaidų gauti paslaugas sudarymas nereiškia paslaugų suteikimo. Paslaugos gali būti laikomos teikiamomis, jeigu jos realiai teikiamos, o studijų paslaugos galėtų būti laikomos suteiktomis, jeigu atsakovas mokytųsi, lankytų paskaitas, laikytų egzaminus ir įskaitas. Vien aplinkybės, kad apeliantės mokymo įstaigoje vyksta paskaitos pagal atsakovo pasirinktą studijų programą nepakanka pagrįsti paslaugų teikimo faktui (2013 m. gegužės 10 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1926-611/2013). Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovas užsiėmimų nelankė, įskaitų ar egzaminų nelaikė, spręstina, kad atsakovui pagal šalių sudarytą sutartį paslaugos nebuvo suteiktos, nes, nors apeliantė ir sudarė galimybes jomis naudotis, atsakovas jomis nesinaudojo, nes savo valia jų atsisakė apie tai informuodamas apeliantę.

Pasisakant dėl apeliaciniame skunde keliamo klausimo dėl šalių sudarytos studijų sutarties nutraukimo momento pažymėtina, kad atsakovas neginčijo, jog raštiškai sutartis buvo nutraukta 2011 m. vasario 2 d. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektoriaus įsakymu Nr. 02-09KD-2011-03 (b.l. 40), tačiau nurodyta aplinkybė nepaneigia atsakovo teiginių, jog sutartį jis vienašališkai nutraukė dar 2010 m. rugsėjo mėnesio pradžioje.Pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai atskleidė teismų praktiką aiškinant paslaugų sutartį, jos šalių teises ir pareigas, kaip tokia sutartis turi būti aiškinama, paslaugų gavėjo interesų prioriteto principą, todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems motyvams jų nekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako. Kaip vienaspaslaugų gavėjo interesų prioriteto principo egzistavimo patvirtinimų teismų praktikoje pripažįstama CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kliento teisė vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisant to, kad paslaugų teikėjas jau yra pradėjęs sutartį vykdyti. Taigi pripažįstama, kad paslauga negali būti teikiama per prievartą, prieš asmens valią, tačiau klientas turi laiku ir tinkamai informuoti apie paslaugų atsisakymą, kadangi paslaugų teikėjas turi teisę gauti atlyginimą už suteiktas paslaugas.Apeliaciniame skunde nėra ginčijama CK 6.721 straipsnio 1 dalyjenumatyta atsakovo teisė vienašališkai nutraukti paslaugų teikimo sutartį, tačiau teigiama, jog nurodyta teisė negali būti absoliuti, įgyvendinama pažeidžiantšalių sudarytos studijų sutarties privalomumo principą, be to teigiama, kad teismas nepagrįstai atsakovo veiksmus nelankant paskaitų, įmokos už studijas nesumokėjimą pripažino išreiškiančiais atsakovo valią dėl studijų sutarties nutraukimo, kadangi šalys sudarytoje sutartyje numatė studijuojančiojo galimybę tik rašytine tvarka nutraukti sutartį.

Kaip matyti iš 2010 m. liepos 28 d. studijų sutarties, jos 4.6 punkte įtvirtinta studijuojančiojo teisė nutraukti sutartį vienašališkai, pateikiant rašytinį prašymą dėl jo išbraukimo iš studijuojančiųjų sąrašo. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai atsietai nuo šalių sudarytos sutarties nuostatų rėmėsi CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kadangi pagal šalių sudarytą sutartį, kuri sutarties šalims turi įstatymo galią, atsakovas sutartį galėjo nutraukti tik pateikdamas rašytinį prašymą. Apelianto teigimu, teismas atsakovo veiksmus pripažindamas kaip vienašališką sutarties nutraukimą nepagrįstai pažeidė ir CK 1.72 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu. Apeliantės teigimu, kadangi šalys buvo susitarusios, kad vienašališkai sutartį galima nutraukti tik raštu, tai teismas nesant įrodymų apie rašytinį sandorio nutraukimą, nepagrįstai sprendė atsakovą šalių sutartį nutraukus vienašališkai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CK nuostatas dėl atlygintinų paslaugų teikimo, pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl šalių sudarytos atlygintinių paslaugų teikimo sutarties nutraukimo būtina įvertinti teiktinų paslaugų pobūdį, sutartį sudariusių šalių ypatumus, pripažįstamą klientų interesų prioriteto principą, vadovautis bendrosiomis prievolių ir sutarčių teisės nuostatomis, įpareigojančiomis sutartinių teisinių santykių dalyvius elgtis sąžiningai, vykdant prievoles bendradarbiauti ir kooperuotis su kita šalimi (CK6.38str., 6.158str., 6.200str.) ir negalima suabsoliutinti šalių sutartyje įtvirtintos nuostatos tik apie rašytinį vienašališką sutarties nutraukimą.Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmiau nurodytos šalių sudarytos studijų sutarties nuostatos dėl sutarties nutraukimo nėra nuginčytos, galioja, tačiau konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas net ir egzistuojant nurodytoms nuostatoms dėl sutarties nutraukimo, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas reikšmingas aplinkybes sprendžiant dėl sutarties nutraukimo, pagrįstai atsakovo veiksmus įvertino kaip apeliantėspaslaugų atsisakymą. Kaip jau buvo nurodyta, paslaugos negali būti teikiamos asmeniui, jei jis jų nepageidauja gauti, todėl nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nepagrįstai atsakovo veiksmus nelankant paskaitų, kai studijuojančiojo pareiga dalyvauti tvarkaraštyje nurodytuose užsiėmimuose yra įtvirtinta studijų reglamente, vertino kaip patvirtinančius atsakovo valią nutraukti studijų sutartį, kadangi iš neteisės negali atsirasti teisė. Toks apeliacinio skundo argumentas yra nelogiškas, pažeidžiantis protingumo principus, kadangi, sutinkant su šiuo argumentu, būtų pripažįstama, kad bet kokiu atveju studijuojantysis, sudaręs studijų sutartį su apeliante, turėtų pareigą vykdyti studijų reglamente nurodytą pareigą lankyti užsiėmimus, net jei jis ir nepageidautų toliau naudotis apeliantės teikiamomis paslaugomis. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas apie vienašalį studijų sutarties nutraukimą apeliantei pranešė žodžiu 2010 m. rugsėjo mėnesio pradžioje, taigi paslaugos teikėja buvo informuota apie tai, kad atsakovas neketina toliau tęsti studijų ir jas nutraukia. Teisėjų kolegija pagrįsta ir teisėta laiko pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nors atsakovas nesilaikė šalių sudarytoje sutartyje nurodytos pareigos apie vienašališką sutarties nutraukimą pranešti apeliantei raštu, tačiau savo veiksmais, t. y. užsiėmimų nelankymu, įmokos už studijas nemokėjimu, žodiniu apeliantės vadovybės informavimu apie studijų nutraukimą išreiškė savo valią nutraukti tarp šalių sudarytą studijų sutartį. Apeliantės atstovas teismo posėdžio metu teigė, kad atsakovas pradėjo studijuoti, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsakovo paskaitų lankymą, egzaminų, įskaitų laikymą, kursinių darbų rašymą, t. y. nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų atsakovui suteiktas paslaugas ir atsakovo pasinaudojimą jomis, o tuo pačiu kartu ir paneigtų atsakovo nurodytas aplinkybes, jog jis nepradėjo studijuoti universitete, kadangi jam studijų kaina pasirodė per didelė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl atsakovo vienašališko studijų sutarties nutraukimo, nenukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią esant iš esmės analogiškoms aplinkybėms teismas studijuojančiojo pirmiau nurodytus veiksmus pripažino patvirtinančiais studijuojančiojo valią nutraukti studijų sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-315/2012). Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje spręsdamas dėl studijų sutarties nutraukimo pagrįstai vertino ir apeliantėsneveikimą paaiškėjus aplinkybėms dėl studijų įmokos nesumokėjimo. Kadangi apeliantė studijų paslaugų teikimo srityje veikia kaip profesionalė, gerai išmano šią sritį ir, tikėtina, jos veiklos praktikoje yra buvęs ne vienas atvejis, kai studijuojantysis nesumoka įmokos už studijas pateiktame mokėjimo dokumente nustatytais terminais ir atsisako studijų iki studijų pradžios, teisėjų kolegijos manymu, paaiškėjus aplinkybėms, kad atsakovas nustatytu terminu nesumokėjo įmokos už studijas, apeliantė turėjo veikti sąžiningai, protingai, imtis priemonių išsiaiškinti tikrąją atsakovo valią dėl tolimesnės studijų sutarties vykdymo ir nelaukdama semestro pabaigos priimti sprendimą dėl sutarties nutraukimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškinio ir taikė ginčui taikytinas teisės normas, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes,pagrįstai sprendė, kad pagal šalių sudarytą studijų sutartį atsakovui paslaugos nebuvo suteiktos, kad jis jų atsisakė tiek pranešdamas šį sprendimą apeliantei žodžiu, tiek savo valią dėl sutarties nutraukimo išreikšdamas savo veiksmais, pagrįstai konstatavo, kad abi sutarties šalys nesilaikė jų sudarytos studijų sutarties sąlygų, įtvirtinančių sutarties nutraukimo tvarką, todėl nekonstatavo vien tik atsakovo atsakomybės už sutarties nevykdymą, dėl ko teismas pagrįstai netenkino apeliantės pareikšto reikalavimo priteisti iš atsakovo įmoką už studijas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui teisėjų kolegija nepasisako.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 236 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, atsakovas už apeliacinio skundo paruošimą yra sumokėjęs1500 Lt. Prašymas tenkintinas iš dalies. Prašoma priteisti suma, atsižvelgiant į pateikto atsiliepimo apimtį ir jame nurodytų argumentų pagrįstumą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįstai didelė, neproporcinga, todėl atmetus apeliacinį skundą atsakovui iš apeliantės priteistina tik pusė prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos, t. y. tik 750 Lt (CPK 88 str. 1 d. 9 p., 93 str. 1 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 14d. sprendimąpalikti nepakeistą.

Priteisti N. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš „ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas“, UAB (juridinio asmens kodas 111963319, adresas: Vilnius, Aušros Vartų g. 7A) 750 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.