- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-03
- Bylos Nr.
- 2A-374-943/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis, Danguolė Martinavičienė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Foritas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1762-392/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Foritas“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Waveland“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi iškėlė ieškovui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Foritas“ bankroto bylą.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su actio Pauliana ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiais su atsakovu 2012 m. birželio 12 d. sudarytą Susitarimą Nr. 2 dėl „Negyvenamųjų patalpų ir pramoninės skalbimo įrangos nuomos sutarties Nr. 2012-01-02/1“ (toliau – ir Susitarimas) ir 2012 m. kovo 22 d. – Turto panaudos sutartį Nr. 2012/03-10 (toliau – ir Sutartis), taikyti restituciją ir iš atsakovo priteisti 276 171,86 Lt (156 654,80 Lt negautų pajamų ir 119 517,06 Lt nuostolių), bylinėjimosi išlaidas ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad įmonės pagrindinė ūkinė–komercinė veikla buvo pramoninis skalbimas. Ją įmonė vykdė jai nuosavybės teise priklausančioje skalbykloje, esančioje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Skalbykla). 2011 m. gruodžio 7 d. ieškovo visuotinis akcininkų susirinkimas priėmė sprendimą sustabdyti įmonės – buvusios faktiškai nemokia, ūkinę veiklą bei išnuomoti Skalbyklą atsakovui. Ieškovas su atsakovu 2012 m. sausio 2 d. pasirašytos Negyvenamų patalpų ir pramoninės skalbimo įrangos nuomos sutarties Nr. 2012-01-02/1 (toliau – ir Nuomos sutartis) vykdyti nepradėjo, kadangi hipotekos kreditoriai nedavė sutikimo nuomoti Skalbyklą. Negavęs tokio sutikimo, ieškovas sudarė Susitarimą, kuriuo leido atsakovui neatlygintinai naudotis Skalbykla, įrengimais ir skalbti, su sąlyga, kad atsakovas tinkamai prižiūrės įrangą, apmokės visus energetinius išteklius. Be to, ieškovas pasirašė ir Sutartį, kuria neatlygintai atsakovui perdavė naudotis du įmonei priklausančius automobilius. Šie sandoriai pažeidė ieškovo kreditorių interesus, kadangi jie pablogino įmonės turtinę padėtį, t. y. įmonė, turėdama didelių finansinių įsipareigojimų, neatlygintai leido atsakovui naudotis jai priklausančiu turtu. Be kita ko, ginčo sandorių sudarymui ieškovas turėjo gauti hipotekos kreditorių – AB DNB banko ir Nordic Environment Finance Corporation, leidimus. Ginčo sandorių ieškovas neprivalėjo sudaryti, o atsakovas – su ieškovu per akcininką susijęs asmuo, turėjo suvokti, kad sandoriai pažeidžia įmonės kreditorių interesus. Sudaręs ginčijamus sandorius, ieškovas patyrė nuostolių, kuriuos sudaro ieškovo iš turto valdymo ir naudojimo negautos pajamos (nuomos mokestis, lygus 156 654,80 Lt) bei turėtos 119 517,06 Lt skalbimo įrangos, ją perėmus iš atsakovo, remonto išlaidos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2012 m. sausio 9 d. pasirašė Susitarimą Nr. 1 dėl „Negyvenamųjų patalpų ir pramoninės skalbimo įrangos nuomos sutarties Nr. 2012-01-02/1“ (toliau – ir Susitarimas Nr. 1), pagal kurį ieškovas įsipareigojo dėti visas įmanomas pastangas gauti hipotekos kreditoriaus AB DNB banko sutikimą, būtiną Nuomos sutarties vykdymui, išnuomoti atsakovui Skalbyklą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas neįvykdė Nuomos sutarties, t. y. neperdavė atsakovui Skalbyklos, todėl pagal sutarties 9.5 punktą atsakovas įgijo teisę reikalauti iš ieškovo sumokėti 100 000 Lt baudą, o pagal Susitarimo Nr. 1 1.7 punktą – ir nuostolių atlyginimo. Nei Nuomos sutarties, nei Susitarimo Nr. 1 ieškovas neginčija, todėl šie sandoriai yra teisėti. Teismas akcentavo, kad, atsakovui remiantis Susitarimu suteikus galimybę naudotis Skalbykla, atsakovas sutiko nereikalauti netesybų mokėjimo ir nuostolių atlyginimo. Įvertinęs bylos šalių sudarytų sandorių dėl Skalbyklos naudojimo sąlygų turinį, teismas padarė išvadą, kad jie nelėmė ieškovo nemokumo, kartu ir įmonės kreditorių interesų pažeidimo, nes įmonė neperleido jai priklausiusio turto, ji galėjo naudotis Skalbykla ir gauti pajamas, Skalbyklos išlaikymo prievolę prisiėmė atsakovas, be to, ieškovas nebeturėjo užsakymų ir dėl Skalbyklos nenaudojimo grėsė jos įrangos gedimai.
Pasisakydamas dėl galimybės taikyti ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas reikalauja taikyti restituciją ne grąžinant šalis į pirminę padėtį, o priteisiant tikėtinai gautiną nuomos mokestį. Reikalavimas atlyginti nuostolius turėtų būti reiškiamas savarankiškai, įrodinėjant visas privalomas civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau ne kaip restitucijos būdas. Teismas pabrėžė, kad ieškovo reikalavimas, kaip restituciją priteisti nuomos mokestį, yra nepagrįstas ir dėl to, kad turtas nebuvo faktiškai išnuomotas, negavus hipotekos kreditoriaus sutikimo. Nesant šio sutikimo ieškovas negalėjo išnuomoti turto ir kitiems subjektams bei gauti nuomos pajamų. Nepagrįstu teismas pripažino ir ieškovo reikalavimą, taikant restituciją priteisti 119 517,06 Lt skalbimo įrangos remonto išlaidas, kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, jog skalbyklos įranga atsakovui buvo perduota geresnės būklės, nei jam grąžinta, ir kad remonto išlaidų būtinybė yra kilusi dėl atsakovo netinkamų veiksmų eksploatuojant perduotą įrangą.
Teismas sutiko, kad Sutartis tikėtinai pažeidė ieškovo kreditorių teises, nes automobilius buvo galima išnuomoti ir taip gauti pajamų. Vis dėlto Sutartis yra nutraukta, automobiliai grąžinti ieškovo bankroto administratoriui, todėl Sutarties pripažinimas negaliojančia įmonės kreditorių teisių neapgins. Teismas pabrėžė, kad ieškovas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo dėl prarastų automobilių nuomos pajamų, tačiau jis turi pateikti įrodymus apie žalos dydį, apskaičiuotą pagal kiekvieną sandorį atskirai, o ne pagal jų visumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. Dėl Susitarimo negaliojimo pagal CK 1.82, CK 6.66 straipsnius ir nuostolių atlyginimo. Vertindamas Susitarimo finansinį naudingumą, teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas, būdamas nemokus, leido atsakovui neatlygintinai naudotis jam priklausiusiu turtu. Apeliantas, elgdamasis nesąžiningai, savo aktyviais veiksmais, kaip Susitarimo sudarymo sąlygos, atsisakė vykdytos pelningos paslaugų teikimo sutarties, sudarytos su VšĮ Kauno 2–ąja klinikine ligonine. Tokiu būdu apeliantas, priešingai nei nurodė teismas, neteko galimybės gauti pajamų, o kartu ir atsiskaityti su kreditoriais. Vadinasi, sudaręs Susitarimą, apeliantas sumažino savo turtą. Teismas neįvertino to, kad Skalbykla buvo įkeista hipoteka, tačiau apeliantas kreditorių leidimo išnuomoti ar suteikti panaudai Skalbyklą kitiems asmenims negavo. Argumentas, kuriuo rėmėsi teismas, kad dėl Skalbyklos nenaudojimo grėsė nepataisomi jos įrangos gedimai, t. y. nuostoliai, nėra pagrįstas jokiais įrodymais.
Ieškinio faktinis pagrindas patvirtina, kad reikalavimas pripažinti Susitarimą negaliojančiu buvo siejamas su jo nenaudingumu apeliantui. Todėl ieškinio faktinį pagrindą sudarančios aplinkybės turėjo būti kvalifikuojamos ir pagal CK 1.82 straipsnį. Apelianto veiklos tikslas buvo pelno siekimas. Dėl to Susitarimo – neatlygintino sandorio, sudarymas prieštaravo apelianto teisnumui. Atsakovas, kuris su apeliantu yra susijęs per akcininkus, turėjo žinoti apie apelianto ilgalaikius finansinius sunkumus ir faktinį nemokumą. Taigi sudarydamas Susitarimą atsakovas nebuvo sąžiningas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas reikalavimą dėl 276 171,86 Lt nuostolių priteisimo, be kita ko, atmetė dėl to, kad jis pareikštas kaip restitucijos taikymo būdas, o ne kaip savarankiškas reikalavimas. Tokio teismo sprendimo klaidingumą patvirtina tai, kad nors apeliantas atskiro materialiojo teisinio reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo nesuformulavo, tačiau savo poziciją dėl patirtų nuostolių atlyginimo grindė atsakovo neteisėtais veiksmais ir jo gauta turtine nauda. Ginčijamų sandorių pagrindu atsakovas, neatlygintinai naudodamasis apelianto turtu, sutaupė apelianto sąskaita, ir taip nepagrįstai praturtėjo 156 654,80 Lt suma. Pirmosios instancijos teismas tą patvirtinančių įrodymų nevertino. Be to, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nevykdė pareigos išlaikyti ir saugoti Skalbyklą (CK 6.636, 6.638 straipsniai). Skalbykla atsakovas naudojosi panaudos pagrindu, todėl nevykdydamas minėtų pareigų apeliantui padarė 119 517,06 Lt žalą, pasireiškusią skalbimo įrangos remonto išlaidų forma.
2. Dėl Sutarties negaliojimo pagal CK 1.82, 6.66 straipsnius ir nuostolių atlyginimo. Pripažinęs, kad Sutartis apeliantui buvo nuostolinga, teismas prieštaringai nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia, nes automobiliai yra grąžinti apeliantui. Teismas nepagrįstai reikalavimą dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė tuo pagrindu, kad faktiškai yra įvykusi restitucija. Sutarties panaikinimas reikštų prejudicinių faktų nustatymą ginčui dėl apelianto valdymo organų atsakomybės.
Konstatavęs, kad apeliantas turi teisę reikalauti nuostolių dėl Sutarties sudarymo, teismas negalėjo reikalavimo, atlyginti nuostolius, atmesti tik tuo pagrindu, jog apeliantas neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Kadangi ieškinį byloje pareiškė bankroto administratorius, teismas turėjo veikti ex officio ir pasiūlyti pateikti reikalingus įrodymus ar pats juos surinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Rameksta“ prieš V. J. K., bylos Nr. 3K-3-573/2005). Neatlikdamas tokių veiksmų teismas pažeidė CPK 159, 179 straipsnių nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti. Atsikertant į skundo argumentus atsiliepime nurodoma, kad, sudarydamas Susitarimą, apeliantas neprarado galimybės eksploatuoti turtą ir gauti apyvartinių lėšų. Atsakovas negali būti laikomas atsakingu už tai, kad apeliantas savo iniciatyva ir valia nutraukė sutartį, pasirašytą su VšĮ Kauno 2–ąja klinikine ligonine. Susitarimo pasirašymas apeliantui buvo naudingas, nes nenaudojami skalbimo įrenginiai galėjo sugesti dėl šalčio ir korozijos, be to, atsakovas sutiko padengti visas Skalbyklos išlaikymo išlaidas bei atsisakė reikalauti iš apelianto 100 000 Lt netesybų, apskaičiuotų pagal Nuomos sutartį, bei žalos už sutarties nevykdymą atlyginimo. Reikalaujamų priteisti nuostolių apeliantas neįrodė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apelianto pasirinkto teisių gynimo būdo ir teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius
Nagrinėjamoje byloje įmonės ir jos kreditorių teisių bei interesų gynimui apelianto administratorius siekia panaikinti Susitarimą bei Sutartį, t. y. grąžinti šalis į padėtį buvusią iki jų sudarymo, tačiau taikant ne restituciją, bet civilinę atsakomybę atsakovui (CK 1.137 straipsnio 1 dalis, 1.138 straipsnis). Taigi, formaliuoju požiūriu bylos teisminio nagrinėjimo dalykas – apelianto ir atsakovo sudarytų sandorių teisėtumo klausimas, jų veiksmų ir sandorių sąlygų teisinis kvalifikavimas bei iš šių juridinę reikšmę turinčių faktų atsiradusių teisinių padarinių įvertinimas civilinės atsakomybės požiūriu. Iš ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir suformuluoto reikalavimo aišku, kad ieškinys atsakovui pareikštas tuo pagrindu, jog ginčo sandorių sudarymas bei vykdymas pažeidė apelianto ir įmonės kreditorių teises, kadangi įmonė patyrė nuostolių, pasireiškusių tiesioginėmis išlaidomis bei negautomis pajamomis.
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad sandorių negaliojimo instituto tikslas – apsaugoti nukentėjusią sandorio šalį, užtikrinti civilinių teisinių santykių teisėtumą, teisingumą, sąžiningumą ir protingumą, kartu išsaugoti ir civilinių teisinių santykių stabilumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ Init“ prieš UAB „Parabolė“, bylos Nr. 3K-3-905/2000; 2007 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bendra Lietuvos–JAV įmonė UAB „Sanitex“ prieš UAB „Šalvis“, bylos Nr. 3K-3-501/2007). Restitucijos, kaip įprastinio sandorio negaliojimo padarinio, pagrindinis tikslas – šalių grąžinimas į pirminę padėtį (lot. status quo ante), kuris grindžiamas principu „tarsi sutarties niekuomet nebuvo“. Taigi taikant sandorių negaliojimo institutą pasiekiama, kad būtų pašalintos teisės požiūriu ydingu sandoriu sukeltos teisinės pasekmės, kurių, sudarydamos sandorį, siekė jo šalys. Jeigu sudaryto negaliojančio sandorio šalys neįvykdo, neatsiranda ir jokios teisinės pasekmės, kurios yra materialinis teisinis pagrindas reikalavimo, pripažinti sandorį negaliojančiu, pareiškimui. Iš esmės analogiška situacija kyla ir tais atvejais, kai sandorio negaliojimo instituto pagrindu siekiama panaikinti sandorius, kurie kreipimosi į teismą metu jau yra nutraukti. Sutarties, kaip vienos iš sandorio rūšies, nutraukimo teisinės pasekmės tiesiogiai koreliuoja su sandorio pripažinimo negaliojančiu, t. y. pagal bendrą taisyklę taikoma restitucija, nors ir skiriasi jos apimtis (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.222 straipsnio 1 dalis). Dėl to sandorio, kuris yra pasibaigęs, o šalys yra grąžinusios viena kitai viską, ką perdavė bei gavo vykdydamos sandorį, pripažinimas negaliojančiu nesukeltų ieškovui jo pageidaujamų materialiųjų teisinių pasekmių ir neatitiktų sandorių negaliojimo instituto tikslo.
Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais pripažinus sandorį negaliojančiu galimas ne tik restitucijos, bet ir civilinės atsakomybės taikymas. Vienas iš tokių atvejų tiesiogiai įvardytas CK 1.84 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Star1 Airlines“ prieš BUAB „Star Team Group“, M. L., bylos Nr. 3K-3-250/2014, atribodamas restituciją ir civilinę atsakomybę, kaip pažeistų civilinių teisių gynimo būdus, konstatavo, kad restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra, o taikant civilinę atsakomybę kaltajam asmeniui uždedama papildoma turtinio pobūdžio pareiga. Restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiškos prievolės, atsirandančios skirtingais pagrindais ir atliekančios skirtingas funkcijas. Pripažinus sandorį negaliojančiu restitucija kyla automatiškai. Kasacinis teismas akcentavo, kad tam, jog būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus įstatymo ar sutarties numatytus atvejus, kai atsakomybė atsiranda be kaltės). Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo išaiškinimai teikia pagrindą išvadai, jog civilinė atsakomybė, kaip sandorio negaliojimo pasekmė, restitucijos atžvilgiu yra subsidiarus teisių gynimo būdas, taikytinas tais atvejais, kai taikius restituciją šalių turtinė padėtis, buvusi iki ginčijamo sandorio sudarymo, nebuvo ar nebūtų visiškai atkurta.
Šioje byloje susiklostė situacija, kai apeliantas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti konkrečius sandorius, kurie buvo nutraukti iki ieškinio pareiškimo, actio Pauliana instituto pagrindu bei taikyti restituciją. Nors apeliantas ieškinyje nurodė prašantis taikyti restituciją, tačiau faktiškai jis siekė civilinės atsakomybės atsakovui taikymo, t. y. nuostolių, kuriuos sudarė dėl ginčijamų sandorių įmonės netekta nauda ir patirtos tiesioginės išlaidos, atlyginimo. Tai, kad apeliantas, nepaisant padarytų klaidų formuluojant ieškinio dalyką, savo teisių gynimui pasirinko civilinės atsakomybės taikymą atsakovui yra akivaizdu ne tik iš apelianto procesinių dokumentų, bet ir atsakovo atsiliepimo bei tripliko turinio. Nepaisant formalaus ieškinio pagrindo ir dalyko nesuderinamumo bylos dalyviams iš esmės buvo aiškus teisminio nagrinėjimo dalyko turinys ir apimtis, t. y. ar sudaręs su apeliantu ginčo sandorius atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų ir tokiu būdu nepadarė jam žalos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. N. prieš S. P., bylos Nr. 3K-3-7/2008; 2012 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Žeimenos krantų“ redakcija prieš Švenčionių rajono savivaldybę ir kt., bylos Nr. 3K-3-238/2012; kt.).
Prieš tai minėta, kad tam tikrais atvejais pripažinus sandorį negaliojančiu galimas ne tik restitucijos, bet ir civilinės atsakomybės taikymas. Tokiais atvejais esminę reikšmę turi tai, ar sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindai bei aplinkybės teikia pagrindą konstatuoti esant būtinąsias įstatyme numatytas sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nors reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu ir taikyti atsakovui civilinę atsakomybę pareiškimas tarsi suponuoja kelių savarankiškų ieškinio pagrindų nurodymą, tačiau įstatymas tokio ieškinio elementų formulavimo būdo nedraudžia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Balto print“ prieš UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014). Teisėjų kolegija pažymi, kad formalūs ieškinio faktinių pagrindų skirtumai nereiškia, jog jie vienas kitą paneigia. Priešingai, jų tarpusavio ryšys, kiek jis susijęs su apelianto pasirinkto teisių gynimo būdo taikymo sąlygomis, yra toks, kad jie iš esmės turėtų būti kvalifikuojami kaip vienas sudėtinis ieškinio pagrindas. Dėl to vien tik formalus apelianto nurodytų aplinkybių teisinis kvalifikavimas sandorių negaliojimo instituto rėmuose, t. y. atsiribojant nuo pareikštame ieškinyje suformuluoto teisių gynimo būdo, vertintinas kaip ginčo esmės neatskleidimas bei ieškinio reikalavimų neišnagrinėjimas.
Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas tai, kokio materialinio teisinio rezultato apeliantas siekė reikšdamas ieškinį, ginčą sprendė tik pagal ieškinyje nurodyto teisinio pagrindo – actio Pauliana instituto, taikymo sąlygas. Apelianto reikalavimo priteisti nuostolius pirmosios instancijos išvis nenagrinėjo, nurodydamas, kad jis negali būti formuluojamas kaip restitucijos taikymo būdas. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjant bylą nustatęs, kad ieškinio faktinis pagrindas neatitinka apelianto pasirinko teisių gynimo būdo, be kita ko, jo siūlomas teisinis ginčo kvalifikavimas yra netinkamas, pirmosios instancijos teismas turėjo ne formaliai atmesti ieškinį (nenagrinėdamas esminių argumentų), bet pasiūlyti apeliantui koreguoti ieškinio dalyką ar pagrindą. Neįgyvendinęs šios savo teisės ir nepašalinęs, jo vertinimu, esančių ieškinio elementų neatitikimų, pirmosios instancijos teismas ne tik padarė teisinio kvalifikavimo klaidą, bet ir nepagrįstai apribojo apelianto teisę į teisminę gynybą. Bylą nagrinėjančio teismo pareiga pasiūlyti ginčo šalims teikti naujus įrodymus dėl aplinkybių, svarbių tinkamam ginčo santykio teisiniam kvalifikavimui, o prireikus ir keisti ieškinio faktinį pagrindą, jeigu jis nustato, kad ieškinio faktinis pagrindas įrodo esant kitokio pobūdžio, nei teigia ieškovas, santykius ir ieškovo pasiūlytas teisinis ginčo kvalifikavimas yra netinkamas, nuosekliai akcentuojama kasacinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. M. prieš J. P., bylos Nr. 3K-3-438/2014). Neginčytina, kad actio Pauliana instituto ir civilinės atsakomybės taikymo sąlygų konstatavimo faktiniai pagrindai nėra tapatūs, tačiau tai savaime nereiškia, jog jie negali dubliuotis.
Dėl išdėstytų aplinkybių ir argumentų visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimu metu padaręs išvadą, jog apeliantas tikėtinai ydingai suformulavo ieškinio faktinį pagrindą ar / ir dalyką, tačiau nepasiūlęs apeliantui pašalinti prieštaravimų, pažeidė proceso vedimo taisykles. Detalizuodama šį aspektą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiga užtikrinti, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta, nustatyta teismui, pastarajam numatant pareigą imtis tam būtinų priemonių (CPK 8 straipsnis). Dėl šios priežasties, nepaisant to, kad bylų nagrinėjimas paremtas rungimosi principu, teismas turi pareigą (esant poreikiui) paskirstyti ar patikslinti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas), pasiūlyti šalims teikti papildomus įrodymus (CPK 160 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 179 straipsnio 1 dalis) ar atlikti kitus procesinius veiksmus, reikalingus tinkamam bylos išnagrinėjimui (CPK 225 straipsnio 7 punktas). Pirmosios instancijos teismo pozicijos nenuoseklumą teisminio nagrinėjimo dalyko tyrimo požiūriu tiesiogiai rodo ir sprendimo motyvai. Pirmiausia pastebėtina, kad konstatavęs, jog ginčo sandorių panaikinimas nesukeltų apeliantui jokių materialiųjų teisinių padarinių, teismas į tai jokia procesine forma nesureagavo ir ieškinį išnagrinėjo iš esmės, nespręsdamas klausimo dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, nesiekė, kad būtų nustatytos esminės bylos aplinkybės (CPK 159 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1 punktas. Tokie teismo veiksmai lėmė apelianto teisės į teisminę gynybą neįgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB ,,Esveras“ prieš UAB ,,Jungtinis dujų centras“, bylos Nr. 3K-3-241/2013; 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Giloja“ prieš AB DNB lizingą, bylos Nr. 3K-3-453/2013). Antra, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs Sutartį esant neteisėtą ir konstatavęs, kad apeliantas turi teisę reikalauti iš atsakovo nuostolių, patirtų dėl ginčo transporto priemonių neatlygintino naudojimo, atlyginimo, ieškinio reikalavimą atmetė dėl neįrodyto nuostolių dydžio. Tokie teismo veiksmai tiesiogiai koreliuoja ne tik su aptartomis procesinių teisės normų taikymo klaidomis, bet ir teikia pagrindą išvadai, kad buvo nukrypta nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos tuo aspektu, jog esant įrodytam žalos padarymo faktui, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K. v. G. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2012, ir joje nurodytą teismo praktiką).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos, nagrinėdamas apelianto pareikštus reikalavimus vien sandorių negaliojimo aspektu ir savarankiškai nekvalifikuodamas jų kaip reikalavimų, kylančių iš civilinės atsakomybės teisinių santykių, ar nepasiūlydamas ieškovui pašalinti ieškinio elementų prieštaravimų, netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Pirmosios instancijos teismo padarytos teisės taikymo klaidos, pasireiškusios ieškinio faktinio pagrindo netinkamu įvertinimu, apelianto teisės į teisminę gynybą apribojimu, lėmė bylos esmės neatskleidimą. Nustatytų klaidų apeliacinėje instancijoje ištaisyti nėra galimybės, kadangi turi būti renkami ir tiriami įrodymai, kurių pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino bei nenustatinėjo jais siekiamų patvirtinti faktinių aplinkybių. Tokio pobūdžio pažeidimas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos įgyvendinimo sąlygų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas, kai dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, t. y. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Medicinos bankas“ prieš T. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2013, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti klausimą dėl atsakovo civilinės atsakomybės kilimo sąlygų egzistavimo, remdamasis apelianto suformuluotu ieškinio pagrindu. Nustatęs, kad pagal esamą ieškinio dalyką ir / ar pagrindą negalima kilusio ginčo išspręsti iš esmės, teismas turėtų įgyvendinti išaiškinimo pareigą ir pasiūlyti ieškovui patikslinti bei suderinti konkrečius ieškinio elementus, esant poreikiui spręsti dėl tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Teisėjų kolegija aptariamų aplinkybių kontekste pakartotinai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas Susitarimo sudarymo ir vykdymo aplinkybes vertino išimtinai actio Pauliana instituto taikymo ribose, tačiau neatsižvelgė į apelianto pasirinkto teisių gynimo būdo ypatybes.
Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkrečios įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu. Pagal bendrąją taisyklę asmuo atsako tik už jo paties padarytą žalą ir neatsako už žalą, kurią sukėlė kitų asmenų neteisėti veiksmai, nes netiesioginė civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai ją nustato įstatymai (CK 6.246 straipsnio 2 dalis). Dėl to reikalaujanti atlyginti žalą šalis turi įrodyti, kokį konkretų įstatymo ar sutarties įpareigojimą pažeidė atsakovas arba kokiu būdu jis asmeniškai pažeidė bendrą atidumo ir rūpestingumo pareigą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė prieš G. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-369/2014, ir joje nurodytą teismo praktiką). Dėl nurodyto spręstina, kad byloje turėtų būti nustatinėjama, ar atsakovas, sudarydamas su apeliantu ginčo sandorius, juos vykdydamas, neatliko neteisėtų veiksmų, kaip jie apibrėžiami CK 6.246 straipsnyje. Taip pat – analizuojama ir tiriama, ar nėra kitų atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų.
Byla grąžinama nagrinėti iš naujo vadovaujantis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu (neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme), todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimo taisyklių netinkamu taikymu, tiriant ginčo sandorių teisėtumą, ir teismo išvadų šioje dalyje nepagrįstumu, yra teisiškai nereikšmingi. Įvardytos aplinkybės pirmosios instancijos teisme bus nustatinėjamos ir tiriamos pakartotinai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.