Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Visvaldo Kazakiūno, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje pagal pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės vandenys“ ieškinį atsakovei valstybės įmonei Lietuvos automobilių kelių direkcijai dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

10. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys dėl įsiskolinimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Faktinės bylos aplinkybės

13. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog ieškovė UAB „Šilutės vandenys“ Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. T9-35 paskirta paviršinių nuotekų tvarkytoja, jai pavesta Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje vykdyti paviršinių nuotekų tvarkymą. Ieškovė šalina paviršines nuotekas ir nuo kelių: Šilutės m. ir Žemaičių Naumiesčio m. regioninių kelių (Šilutės m. Aukštumalės, Klaipėdos, Lietuvininkų, Pramonės, Tilžės, Žalgirio gatvių bei Žemaičių Naumiesčio m. Klaipėdos bei Dariaus ir Girėno gatvių). Ginčo gatvės yra valstybinės reikšmės keliai, kurie įtraukti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“. Valstybinės reikšmės keliai priklauso Lietuvos Respublikos valstybei, o patikėjimo teise juos valdo Lietuvos kelių automobilių direkcija.

15. Atsakovė iš esmės kvestionuoja šį pirmosios instancijos teismo sprendimą šiais pagrindais: 1) sprendimas buvo priimtas nepagrįstai remiantis kitų teismų sprendimais; 2) ieškinys turėjo būti atmestas kaip nesuderinamas su pamatiniu aplinkosaugos teisės principu „teršėjas moka“; 3) sprendimą priėmęs teismas ignoravo aplinkybes, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisės spraga (legislatyvinė omisija); 4) atsakovė negali būti laikoma abonentu GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi atsakovė nevykdo jokios ūkinės komercinės veiklos; 5) pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.

Dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

16. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovė pateikė ir prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą šiais klausimais: 1) ar GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalis tokia apimtimi, kiek numato, kad asmuo, nesantis teršėju (neskleidžiantis jokios taršos, neužsiimantis jokia veikla, kuri sukelia taršą, ir neturintis pareigos užsiimti tokia veikla), yra laikomas abonentu GVTNTĮ prasme, t. y. abonentu, kuris turi mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymą nuotekų tvarkytojui, neprieštarauja Konstitucijos 53, 54 straipsniuose nustatytam reguliavimui bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiai doktrinai dėl teisės į švarią ir saugią aplinką užtikrinimo; 2) ar GVTNTĮ ir kiti nuotekų tvarkymą reglamentuojantys teisės aktai ta apimtimi, kiek jie nenustato aiškaus teisinio reglamentavimo, kas už nuotekų tvarkymą/valymą moka – nenustato konkretaus mokėtojo (subjekto) bei nenustato pakankamo, aiškaus finansavimo (iš kokių lėšų turi būti apmokamas nuotekų tvarkymas/valymas) (egzistuojanti legislatyvinė omisija) – neprieštarauja Konstitucijos 53, 54 straipsniuose nustatytam reguliavimui bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiai doktrinai dėl viešojo biudžeto tvarkymo bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiai doktrinai dėl teisės į švarią ir saugią aplinką užtikrinimo.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinti Konstitucijoje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje, CPK 3 straipsnio 3 dalyje. Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.

18. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010).

19. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad jei teismas konkrečioje byloje neabejoja byloje taikytino teisės akto atitiktimi Konstitucijai, tai taiko šį teisės aktą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. Pagal Kasacinio teismo jurisprudenciją teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą netgi negali būti tikrinamas instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010).

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės išdėstytus argumentus, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, Kasacinio bei Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą tvarkos, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog atsakovės iškeltos abejonės dėl civilinėje byloje taikytų įstatymų, sudarytų pagrindą tenkinti tokį prašymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame sprendime taikytas reglamentavimas yra aiškus ir nekelia abejonių dėl jame taikytinų normų atitikties ar jų prieštaravimo Konstitucijai. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad atsakovės prašymas yra deklaratyvaus pobūdžio, nemotyvuotas, o asmens, prašančio kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašymas dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto nuostatos atitikties Konstitucijai turi būti su aiškiai suformuotais teisiniais argumentais. Prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atsakovė iš esmės grindžia aplinkybe, kuri net nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas – aiškaus teisinio reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas, nebuvimas. Dėl to atsakovės prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atmetamas.

Dėl prejudicinių faktų

21. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi šiomis civilinėmis bylomis: Nr. e2-13845-918/2018, Nr. e2A-1942-864/2020, Nr. e3K-3-238-701/2020, Nr. e2-23255-862/2021, Nr. e2A-132-430/2022, Nr. e2-19411-964/2022, kaip prejudicinėmis, nes šioje civilinėje byloje teismo vertinami argumentai ir faktai iš esmės skiriasi nuo tų, kurie buvo nagrinėjami minėtose civilinėse bylose.

22. CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

23. Šia taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Šio reguliavimo tikslas, be kita ko, yra užtikrinti teisinį stabilumą, įgytų teisių apsaugą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pasisakęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr. Brumarescu prieš Rumuniją [GC], peticijos Nr. 28342/95, 61 punktą; 2006 m. sausio 12 d. Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 47797/99, 68698/01, 61 punktą).

24. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, jog CPK 182 straipsnio 2 dalies taikymas siejamas su tokiais reikalavimais: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017, 17–18 punktai; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, 18 punktas).

25. Kaip matyti, viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Taigi vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017, 31 punktas).

26. Vertindama nurodytus atsakovės teiginius dėl netinkamai taikytų proceso nuostatų, teisėjų kolegija nustatė, jog civilinėse bylose Nr. e2-13845-918/2018 bei Nr. e2-23255-862/2021, kurios buvo nagrinėtos Vilniaus miesto apylinkės teisme, Nr. e2A-1942-864/2020 ir e2A-132-430/2022, kurios buvo nagrinėtos Vilniaus apygardos teisme bei civilinėje Nr. e3K-3-238-701/2020, kuri buvo nagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, buvo nagrinėjamas ginčas tarp ieškovės UAB „Šilutės vandenys“ ir atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos. Ieškinys buvo pareikštas dėl skolos, susidariusios už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, priteisimo (tik už kitą laikotarpį), delspinigių ir palūkanų priteisimo. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO susipažinus su šalių minėtose bylose pateiktais procesiniais dokumentais, nustatyta, jog šalys reikalavimus ir atsikirtimus grindė iš esmės tapačiais argumentais, kaip ir šioje byloje. Ieškovė reikalavimus minėtoje byloje buvo pareiškusi analogišku pagrindu, t. y. atsiskaityti už suteiktas nuotekų šalinimo paslaugas nuo atsakovės patikėjimo teise valdomų regioninių kelių gatvių. Apeliantė minėtoje byloje, siekdama paneigti prievolę atsiskaityti už ieškovės suteiktas paslaugas, įrodinėjo, kad savivaldybė yra atsakinga už nuotekų išleidimą, kad ji nėra abonentas GVTNTĮ prasme, nes nevykdo ūkinės komercinės veiklos. Minėtose bylose taip pat buvo pasisakyta dėl principo „teršėjas moka“ reikšmės kilusiam ginčui ir konstatuota atsakovės pareiga atsiskaityti už ieškovės suteiktas paslaugas, nes ieškovę ir atsakovę sieja paviršinių nuotekų tvarkymo sutartiniai santykiai (GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalis). Taigi, minėtais procesiniais sprendimais nustatytos prejudicinės aplinkybės, reikšmingos nagrinėjamai bylai, kurias išsamiai aptarė pirmosios instancijos teismas.

27. Atitinkamai daroma išvada, jog minėtose procesiniuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas galėjo remtis kaip prejudiciniais faktais, kadangi yra visi prejudiciniams faktams keliami reikalavimai, t. y. procesiniai sprendimai yra įsiteisėję, buvo sprendžiamas tų pačių šalių ginčas tuo pačiu pagrindu, tik dėl skolos už kitą laikotarpį, todėl akivaizdu, jog įrodinėjami faktai buvo neabejotinai reikšmingi tiek minėtose bylose, tiek ir šioje byloje. Aplinkybė, kad apeliantė šioje byloje kelia papildomus klausimus dėl teisinio reglamentavimo, susijusio su lėšomis, iš kurių turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas, bei nurodo argumentus, susijusius su paviršinių nuotekų kiekio apskaitos prietaisais, nesudaro pagrindo nesivadovauti minėtose bylose nustatytais prejudiciniais faktais, kuriais konstatuota, kad tokią prievolę turi būtent atsakovė.

28. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jų pagrindu atliktą teisinį kvalifikavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines kilusio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CPK 182 straipsnio 2 punkto normą, nes ankstesnėse bylose nustatytos aplinkybės atitinka esminius prejudicialumo kriterijus.

Dėl atsakovės buvimo abonentu ir principo „teršėjas moka“

30. Abonento sąvoka yra atskleista Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme (toliau – GVTNTĮ). Remiantis šio įstatymo nuostatomis, abonentas yra suprantamas kaip fizinis arba juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įsteigtas užsienio valstybės juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, perkantys geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugas verslo reikmėms ar ūkinei veiklai vykdyti ir su geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju ir (arba) paviršinių nuotekų tvarkytoju sudarę geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešąją sutartį arba, jeigu sutartis nesudaryta, teisės aktų nustatyta tvarka prijungę nuosavybės teise ar bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias ar kitaip valdomas ir (arba) naudojamas geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų išleidimo komunikacijas, geriamojo vandens naudojimo ir (arba) nuotekų tvarkymo įrenginius prie geriamojo vandens tiekėjui ir (arba) nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros ar išleidžiantys paviršines nuotekas į šių nuotekų tvarkytojo paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas.

31. Principas „teršėjas moka“ yra detalizuotas GVTNTĮ 17 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, jog nuotekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad nuotekų (įskaitant paviršines nuotekas) tvarkymo išlaidas turi apmokėti asmenys, kuriems tiekiamas geriamasis vanduo ir (arba) teikiamos nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugos.

32. Byloje nėra ginčo, jog ieškovė Šilutės rajono savivaldybės tarybos sprendimu buvo paskirta paviršinių nuotekų tvarkytoja Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje. Byloje taip pat nėra ginčo, jog atsakovė patikėjimo teise valdo Šilutės m. ir Žemaičių Naumiesčio m. regioninius kelius (Šilutės m. Aukštumalės, Klaipėdos, Lietuvininkų, Pramonės, Tilžės, Žalgirio gatves bei Žemaičių Naumiesčio m. Klaipėdos bei Dariaus ir Girėno gatves), kurios yra laikytinos valstybinės reikšmės keliais ir kurių paviršinis vanduo patenka į paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius, prijungtus prie ieškovės turto patikėjimo teise valdomos ir naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Atsižvelgiant į GVTNTĮ nuostatas, šioje byloje svarbu vertinti, kam yra teikiamos paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugos. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, tai, jog byloje nėra ginčo, kad valstybinės reikšmės kelius, kurių paviršinis vanduo patenka į paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius, prijungtus prie ieškovės valdomos inžinerinės sistemos, patikėjimo teise valdo atsakovė, o pareigą atsiskaityti už nuotekų (įskaitant paviršinių nuotekų) tvarkymą turi asmuo, kuris nuotekas leidžia į inžinerines sistemas, nagrinėjamos bylos atveju – asmuo, kuris prižiūri objektus, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į ieškovės valdomas inžinerines sistemas (atsakovė). Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog šio ginčo kontekste atsakovė laikytina abonentu, nepriklausomai nuo to, jog tarp šalių nebuvo individualiai pasirašyta paslaugų teikimo sutartis.

33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kaip jau minėta, pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Atitinkamai teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiame sprendime civilinėje byloje Nr. e2-13845-918/2018, kurioje ginčas vyko tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko, nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje, todėl jų iš naujo įrodinėti nereikia. Prejudicinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė šias reikšmingas aplinkybes: <...> „Teisės aktų analizė patvirtina, kad pareigą atsiskaityti už nuotekų (įskaitant ir paviršinių nuotekų) tvarkymą turi asmuo, kuris nuotekas leidžia į inžinerines sistemas, t. y. šiuo atveju asmuo, kuris prižiūri objektus, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į atsakovo valdomas inžinerines sistemas. Atsakovė yra abonentas GVTNTĮ 2 straipsnio 1 dalies prasme ir turi pareigą mokėti už paviršines nuotekas, išleidžiamas nuo gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis, važiuojamosios dalies dangos ir atsakovės valdomas lietaus kanalizacijos inžinerines sistemas“. Atsakovei apskundus šį sprendimą, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. spalio 29 d. nutartimi Nr. e3K-3-238-701/2020 panaikino Vilniaus apygardos teismo nutartį ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo, nustatęs, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje pateiktą abonento sąvoką ir padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė nepatenka į šią sąvoką, nes ji neperka geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų nei verslo reikmėms, nei ūkinei veiklai vykdyti, o vykdo tik kelių priežiūrą. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1942-864/2020 pripažino, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė yra abonentas GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme, konstatavęs aplinkybes, kad atsakovės vykdomos funkcijos, prižiūrint valstybinės reikšmės kelius, yra ūkinė veikla, ir tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo priedai Nr. 1 ir Nr. 2, kuriuose nustatytas ūkinių veiklų sąrašas ir įtrauktos veiklos, susijusios su kelių statyba ir priežiūra.

Dėl įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme

34. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus – nepagrįstai nesprendė ar ieškovė įrodė skolos egzistavimo faktą

35. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

36. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.). Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Įrodinėjimo pareigos turinys yra aiškiai atskleistas proceso įstatyme (CPK 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis), vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi patikslinti arba paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). Kaip minėta, teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad teismas privalo bendradarbiauti su bylos šalimis (CPK 8 straipsnis), o pirmiau nurodytų procesinių veiksmų, susijusių su įrodinėjimo procesu, ėmimasis būtent ir yra kooperacijos (bendradarbiavimo) principo išraiška, orientuota į bylos teisingą išsprendimą ir teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą (CPK 2 straipsnis).

37. Atsižvelgiant į minėtas įrodymų vertinimo taisykles, teisėjų kolegija sprendžia, jog su atsakovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, sutikti nėra pagrindo. Nustatyta, jog pirmosios instancijos teismui ieškovė pateikė įrodymus bei paaiškinimus, kuriais grindė susidariusį įsiskolinimą bei įsiskolinimo dydžio apskaičiavimo tvarką: hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažymą apie hidrometeorologines sąlygas bei atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras: 2021 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-3356 266,58 Eur sumai, 2021 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-4093 266,58 Eur sumai, 2021 m. liepos 30 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-4829 228,48 Eur sumai, 2021 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-5567 228,48 Eur sumai, 2021 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-6306 228,48 Eur sumai, 2021 m. spalio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-7046 228,48 Eur sumai, 2021 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-7785 228,48 Eur sumai, 2021 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-8527 228,48 Eur sumai, 2022 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-418 228,48 Eur sumai, 2022 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-1158 228,48 Eur sumai, 2022 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-1898 228,48 Eur sumai, 2022 m. balandžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-2639 228,48 Eur sumai. Ieškovė tiek ieškinyje, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą pagrindė apskaičiavimo tvarką, nurodydama, kad tais atvejais, kai nėra paviršinių nuotekų kiekiui išmatuoti skirtų apskaitos prietaisų, nuo ginčo gatvių išleistų paviršinių nuotekų kiekis apskaičiuojamas pagal formulę, nurodytą Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 „Dėl Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ 8 punkte, o kritulių kiekį patvirtino prie ieškinio pridėta Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2021 m. kovo 22 d. pažyma. Taigi paviršinių nuotekų, pašalintų nagrinėjamu laikotarpiu nuo ginčo gatvių apskaičiavimas buvo pagrįstas rašytiniais įrodymais bei ieškovės paaiškinimais. Pažymėtina, paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentas yra galiojantis ir nenuginčytas teisės aktas, todėl laikytina, jog paviršinių nuotekų kiekis buvo pagrįstai apskaičiuotas pagal GVTNTĮ bei Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 8 punkte pateiktą formulę, nesant tarp ginčo šalių pasirašytos individualios geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo sutarties.

38. Atkreiptinas dėmesys, jog CPK 12 straipsnyje yra įtvirtintas rungimosi principas, kuris įpareigoja kiekvieną šalį įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu t. y. visas bylos aplinkybes turi įrodyti ginčo šalys, o teismas, remdamasis šalių pateiktais įrodymais, įvertina bylos faktus ir netiria tų bylos sričių, kurių ginčo šalys nenurodo, nes įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje nustato pačios ginčo šalys. Dėl to abi ginčo šalys turi vienodas galimybes įrodyti savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrįstumą. Atsakovei teigiant, jog ieškovė netinkamai apskaičiavo įsiskolinimo dydį, atsakovė turėjo pateikti savo teiginius pagrindžiančius įrodymus, tačiau atsakovė tik deklaratyviai nurodė, jog ieškovė netinkamai apskaičiavo įsiskolinimą bei nepateikė paskaičiavimus pagrindžiančių įrodymų. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepalankų atsakovei sprendimą, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodinėjimo taisyklės.

39. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

40. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

41. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas ir aptartas faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia atsakovė, tinkamai tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir deramai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, tiksliai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl to jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą civilinėse bylose.

43. Ieškovė UAB „Šilutės vandenys“ pateikė prašymą priteisti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 331 Eur bylinėjimosi išlaidų. Išlaidas sudaro: advokato pagalba parengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą –1 331 Eur. Bylinėjimosi išlaidas ieškovė prašo priteisti iš atsakovės. Ieškovė pateikė teisinių paslaugų suvestinę. Patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, todėl 1 331 Eur bylinėjimosi išlaidų suma priteisiama iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atsakovės valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos, juridinio asmens kodas 188710638, ieškovės UAB „Šilutės vandenys“, juridinio asmens kodas 177059215, naudai 1 331 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.