Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės vandenys“ atstovei advokatei Beatai Vilienei,

atsakovės valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos atstovei advokato padėjėjai Mildai Markevičiūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės vandenys“ ieškinį atsakovei valstybės įmonei Lietuvos automobilių kelių direkcijai dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Šilutės vandenys“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydama priteisti iš atsakovės valstybės įmonės (toliau – VĮ) Lietuvos automobilių kelių direkcijos 2817,96 Eur skolos už paviršinių nuotekų tvarkymą per laikotarpį nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d., 71,55 Eur delspinigių, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

8. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė nurodė, kad neaišku, kiek ir kokių paslaugų ieškovė suteikė atsakovei, ar jos apskritai suteiktos ir kaip apskaičiuota skola, nes skaitiklių nėra, o sąskaitose nurodyti neaiškūs matavimo vienetai. Atsakovės atstovė akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – Kelių priežiūros tvarkos aprašas) 3.2 punktą būtent savivaldybės turi užtikrinti lietaus vandens pašalinimą nuo kelių. Anot atsakovės, ji nėra ieškovės teikiamų paslaugų gavėja. Kelias yra savivaldybės teritorijoje ir būtent savivaldybė turi užtikrinti bei prižiūrėti taršos mažinimą. Išvadą, kad ši prievolė tenka savivaldybėms, patvirtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo (toliau – KPPPFĮ) 9 straipsnyje nustatytas baigtinis sąrašas sričių, kurioms gali būti naudojamos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšos. Atsakovė gauna lėšas iš valstybės biudžeto ir negali jų naudoti savo nuožiūra. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad ji nėra teršėja, be to, ji nevykdo jokios savarankiškos ūkinės komercinės veiklos, todėl nėra abonentė GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme. Atsakovės atstovė taip pat nurodė, kad, jos nuomone, šis šalių ginčas yra naujas ir nagrinėtinas visa apimtimi, nepriklausomai nuo pirmiau išnagrinėtų bylų. Atsakovės atstovė palaikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

10. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 3 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje.

11. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2007; 2012 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012; kt.).

13. Dėl pirmojo atsakovės pateikto klausimo pažymėtina, kad tokį pat prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atsakovė jau buvo pareiškusi anksčiau išnagrinėtoje kitoje civilinėje byloje Nr. e2-23255-862/2021, tačiau teismai pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nenustatė. Teismas sutinka su toje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo pateiktu vertinimu, kuriam pritarė ir apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas, kad iš esmės juo keliamas klausimas dėl lėšų, reikalingų nuotekų tvarkymo išlaidoms padengti, skyrimo atsakovei, tačiau nagrinėjamu atveju tai nėra ieškinio dalykas. Vilniaus apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovei kyla klausimų dėl to, kokiomis lėšomis turi būti dengiama priteista skola ieškovei, neturi įtakos ieškovės reikalavimų priteisti skolą už suteiktas paslaugas pagrįstumui ir neeliminuoja atsakovės prievolės atsiskaityti už šias paslaugas. Nagrinėjamoje byloje teismas taip pat mano, kad ieškovės keliamas klausimas dėl įstatymuose numatyto / nenumatyto finansavimo paviršinių nuotekų tvarkymo išlaidoms padengti nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl to, kuriam subjektui tenka pareiga atsiskaityti už paviršinių nuotekų tvarkymą. Klausimas dėl finansavimo tam tikroms išlaidoms padengti gali būti keliamas tik konstatavus subjektui tenkančią atitinkamą piniginę prievolę, bet ne atvirkščiai. Subjekto pareigą mokėti už paviršines nuotekas lemia teisės aktais jam nustatytos teisės ir pareigos, susijusios su objektų, ant kurių susidaro paviršinės nuotekos, valdymu, bet ne lėšų turėjimas. Finansavimo klausimas šiuo atveju yra išvestinis, todėl jis negali lemti teismo išvados sprendžiant dėl pagrindinio klausimo – prievolės subjekto nustatymo, atsižvelgiant į jam tenkančias konkrečias teises ir pareigas nagrinėjamame santykyje.

14. Antruoju klausimu, teismo vertinimu, atsakovė kvestionuoja ne įstatymo nuostatų konstitucingumą, bet anksčiau išnagrinėtose bylose dėl ginčo tarp tų pačių šalių teismų pateiktą GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies aiškinimą, konkrečiu atveju sprendžiant, ar atsakovė laikytina paviršinių nuotekų tvarkymo santykių šalimi. Teismų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrinamas juos peržiūrint instancine tvarka, bet nesudaro pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant išaiškinti, ar tai, kaip teismas, spręsdamas konkrečią bylą, aiškino ir taikė vieną ar kitą įstatymo nuostatą, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nesprendžia, ar teismų sprendimai neprieštarauja Konstitucijai ir (ar) įstatymams, tokie prašymai yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2019 m. spalio 19 d. sprendimą).

15. Nagrinėjamoje byloje teismui nekilo abejonių dėl taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl, nenustačius pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, atsakovės prašymas atmestinas.

Preliminarus sprendimas paliekamas nepakeistas. Ieškinys tenkinamas.

18. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 28 dalyje nurodyta, kad nuotekų tvarkymo paslaugų teikimas – tai geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo vykdomas abonentų ir (arba) vartotojų nuotekų tvarkymas pagal sutartį arba, jeigu sutartis nesudaryta, nuotekų tvarkymas pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas, kai abonentų ar vartotojų nuotekų šalinimo įrenginiai prijungti prie nuotekų tvarkymo infrastruktūros, kurią naudoja geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas ar paviršinių nuotekų tvarkytojas. Pagal to paties įstatymo 3 straipsnio 32 dalį paviršinių nuotekų atidavimo riba – paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros vieta, kurioje baigiasi abonentui nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir (arba) naudojamo nekilnojamojo turto riba (sklypo riba) ir prasideda paviršinių nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausanti ar kitaip valdoma ir (arba) naudojama paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra ir kurioje abonento paviršinės nuotekos atiduodamos paviršinių nuotekų tvarkytojui ir pastarajam tenka atsakomybė už jų tvarkymą. GVTNTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo viešosios sutartys sudaromos, keičiamos ir nutraukiamos vadovaujantis Civiliniu kodeksu, Geriamojo vandens įstatymu, šiuo įstatymu ir Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinėmis sąlygomis. Jeigu asmuo nėra pasirašęs geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties arba atsisako ją pasirašyti, tačiau jam nuosavybės teise priklausantys ar kitaip valdomi ir (arba) naudojami geriamojo vandens naudojimo įrenginiai, geriamajam vandeniui tiekti reikalingos komunikacijos ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginiai įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka yra prijungti prie viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros ar naudojant paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas paviršinės nuotekos išleidžiamos į paviršinių nuotekų tvarkytojo paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešoji sutartis laikoma sudaryta pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas; šiuo atveju sunaudoto geriamojo vandens ir išleistų nuotekų kiekis nustatomas pagal Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašą; priimtų tvarkyti paviršinių nuotekų kiekis nustatomas Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente nustatyta tvarka (GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalis).

19. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-13845-918/2018, kurioje išnagrinėtas tų pačių šalių (ieškovės UAB „Šilutės vandenys“ ir atsakovės VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijos) ginčas dėl atsiskaitymo už paviršinių nuotekų šalinimo paslaugas, ieškovės atsakovei suteiktas per ankstesnį laikotarpį (2017 m. spalio 1 d. – 2018 m. sausio 31 d.), ir kuris paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1942-864/2020, nustatyta, kad, pirma, ieškovei perduotų patikėjimo teise valdyti lietaus nuotekų tinklų ir įrenginių paskirtis – priimti paviršines (lietaus) nuotekas nuo Šilutės m. ir Žemaičių Naumiesčio m. regioninių kelių dangos ir jas pašalinti, antra, pareigą atsiskaityti už nuotekų (įskaitant paviršines nuotekas) tvarkymą turi asmuo, kuris nuotekas leidžia į inžinerines sistemas, t. y. šiuo atveju atsakovė, kuri prižiūri objektus (regioninius kelius), nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į ieškovės valdomas inžinerines sistemas. Taigi pirmiau išnagrinėtoje civilinėje byloje tarp tų pačių šalių dėl to paties ginčo, tik už kitą laikotarpį, priimtais teismų procesiniais sprendimais atsakovė pripažinta abonente GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme. Šiomis aplinkybėmis teismai rėmėsi ir vėliau išnagrinėtoje kitoje civilinėje byloje dėl tų pačių šalių ginčo dėl atsiskaitymo už nuotekų tvarkymą už vėlesnį laikotarpį – nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. Nagrinėjamoje byloje priimtas 2022 m. birželio 14 d. preliminarus sprendimas, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos iš atsakovės priteisimo už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas už laikotarpį nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d., taip pat buvo grindžiamas ankstesnėse bylose teismų nustatytomis aplinkybėmis dėl ieškovę ir atsakovę siejančių paviršinių nuotekų tvarkymo santykių.

21. Teismas šiuos atsakovės argumentus pripažįsta nepagrįstais.

22. Ši byla yra trečioji, nagrinėjama dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl skolos priteisimo už paviršinių nuotekų tvarkymą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimu (civilinė byla Nr. e2-13845-918/2018), išnagrinėjus bylą pagal ieškovės UAB „Šilutės vandenys“ ieškinį atsakovei VĮ Automobilių kelių direkcijai dėl skolos už nuotekų tvarkymo paslaugas priteisimo tuo pačiu pagrindu, tik už ankstesnį laikotarpį (žr. šio sprendimo 19 punktą), konstatuota, kad pareigą atsiskaityti už nuotekų (įskaitant ir paviršinių nuotekų) tvarkymą turi asmuo, kuris nuotekas leidžia į inžinerines sistemas, t. y. šiuo atveju asmuo, kuris prižiūri objektus, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į ieškovės valdomas inžinerines sistemas, taigi atsakovė yra abonentė GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme ir turi pareigą mokėti už paviršines nuotekas, išleidžiamas nuo gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis, važiuojamosios dalies dangos į ieškovės valdomas lietaus kanalizacijos inžinerines sistemas. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovė, teigdama, jog ji nevykdo ūkinės komercinės veiklos ir todėl negali būti pripažįstama abonente pagal GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai tapatina sąvokas „ūkinė veikla“ ir „ūkinė komercinė veikla“, ir pripažino, kad atsakovės vykdomos funkcijos prižiūrint valstybinės reikšmės kelius yra ūkinė veikla. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 21 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir nauju sprendimu ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė nepatenka į GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą abonento sąvoką, nes ji neperka geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų nei verslo reikmėms, nei ūkinei veiklai vykdyti, o vykdo tik kelių priežiūrą. Tačiau šią bylą kasacine tvarka išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. spalio 29 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e3K-3-238-701/2020) panaikino Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, be kita ko, pripažinęs nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl atsakovės nepripažinimo abonente ir nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo argumentų, dėl kurių atsakovės veikla pripažinta ūkine veikla. Vilniaus apygardos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2A-1942-864/2020) pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė yra abonentė GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme. Analogiškas išvadas teismai padarė ir kitoje tarp tų pačių šalių išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 21 d. galutiniu sprendimu (civilinė byla Nr. e2-23255-862/2021) patenkino ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovės už analogiškas nuotekų tvarkymo paslaugas, tik už kitą laikotarpį, o Vilniaus apygardos teismas 2022 m. vasario 15 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2A-132-430/2022) pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą paliko nepakeistą.

23. Taigi, dviejose anksčiau išnagrinėtose bylose, kuriose buvo sprendžiamas tų pačių šalių ginčas tuo pačiu pagrindu, tik dėl skolos už kitą laikotarpį, teismai nustatė, kad atsakovė, kaip asmuo, kuris prižiūri objektus, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į ieškovės valdomas inžinerines sistemas, yra abonentė GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme ir jai tenka pareiga atsiskaityti už paviršinių nuotekų tvarkymą. Kitaip tariant, teismų sprendimais yra konstatuota, kad ieškovę ir atsakovę sieja paviršinių nuotekų tvarkymo sutartiniai santykiai (GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalis).

24. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimus). Įsiteisėję teismo sprendimai savo galia prilygsta įstatymams ir jų vykdymas garantuojamas valstybės jėga, todėl jie privalomi visoms valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims; priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra realizuojamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas).

25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje išplėtoti konstituciniai teisinio tikrumo, teisinės valstybės ir kiti principai civilinio proceso normų lygmeniu įtvirtinti ir atskleisti CPK 18 straipsnyje, 182 straipsnio 2 punkte, 279 straipsnio 4 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019).

26. CPK 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Priėmus teismo sprendimą šalių ginčas laikomas išspręstu galutinai ir neginčijamai ir konstatuojamas teisinės taikos atkūrimas tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019).

27. Teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška yra CPK 279 straipsnio 4 dalies norma, įtvirtinanti teismo sprendimo res judicata galią. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią.

28. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pozityvųjį res judicata poveikį įtvirtinančiame CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 182 straipsnio 2 punktą, laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; kt.).

29. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiais teismų sprendimais anksčiau išnagrinėtose bylose, kuriose dalyvavo tos pačios šalys, yra pripažintas sutartinių paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės egzistavimas, ši aplinkybė sudarė įrodinėjimo dalyką, konstatuoti sutartiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl nagrinėjamoje byloje ši aplinkybė nebegali būti ginčijama ir nustatinėjama iš naujo, kaip teigia atsakovė. Nagrinėjamoje byloje atsakovė neįrodinėjo pasikeitusių aplinkybių, taipogi nesirėmė ir pasikeitusiu reglamentavimu, todėl anksčiau išnagrinėtose bylose nustatytos faktinio pobūdžio aplinkybės dėl šalis siejančių sutartinių paviršinių nuotekų tvarkymo teisinių santykių laikytinos turinčiomis prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai ir negali būti ginčijamos (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis).

30. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), aiškindamas res judicata principo reikšmę teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, kurią reglamentuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, aspektu, yra nurodęs, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio tikrumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, teismų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą (EŽTT 2015 m. birželio 9 d. sprendimas byloje DRAFT-OVA a.s. prieš Slovakiją, peticijos Nr. 72493/10; 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimas byloje Amirkhanyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 22343/08).

31. Byloje Esertas prieš Lietuvą, kurioje buvo keliamas klausimas dėl res judicata principo pažeidimo teismams dviejose bylose tarp tų pačių šalių priėmus priešingus sprendimus, EŽTT pažymėjo, kad abu civiliniai procesai buvo susiję su tais pačiais teisiniais santykiais ir tomis pačiomis aplinkybėmis, kas turėjo esminės reikšmės sprendžiant ginčą. EŽTT nuomone, situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp tų pačių šalių, panaši į situaciją, kai po bylos atnaujinimo privalomas ir vykdytinas sprendimas yra visa apimtimi panaikinamas. Taigi tokia situacija gali prilygti teisinio tikrumo principo pažeidimui, taip pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. EŽTT pažymėjo, kad nukrypimas nuo teisinio tikrumo principo gali būti suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi tik jei tai pateisinama primygtiniu socialiniu poreikiu, o ne vien tik teisiniu purizmu (žr. 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, Nr. 8269/02, par. 38,). EŽTT yra pažymėjęs, kad sprendimą iš principo galima panaikinti tik siekiant ištaisyti esminės svarbos teisminei sistemai turinčią klaidą (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Esertas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 50208/06).

33. Teismo vertinimu, šie argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti šalių santykius, nei jie yra įvertinti ankstesnėse bylose priimtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, ir nepaneigia atsakovės pareigos mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymą. Visų pirma, teisinio tikrumo principas, kurio turinys šiai bylai aktualiu aspektu buvo atskleistas pirmiau nurodytoje EŽTT praktikoje, reikalauja, kad teismų ankstesnėse bylose nustatyti faktai dėl šalis siejančių santykių ir iš jų kylančių teisių bei pareigų pobūdžio galėtų būti vertinami kitaip tik nustačius esminius proceso ar materialiosios teisės pažeidimus, o tokių pažeidimų atsakovė nenurodė. Antra, atsakovė apskritai nenurodė jokių argumentų, kurie nebūtų buvę jos pačios keliami anksčiau išnagrinėtose bylose: dėl principo „teršėjas moka“ pasisakyta dar dėl pirmo šalių ginčo priimtame 2018 m. spalio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime (civilinė byla Nr. e2-13845-918/2018), šį argumentą atsakovė kėlė ir antrojoje byloje, taip pat ankstesnėse bylose buvo sprendžiama ir dėl Kelių priežiūros aprašo 3.2 punkto nuostatų aiškinimo šalių ginčo kontekste sprendžiant, ar pareiga mokėti už paviršinių nuotekų šalinimą turėtų tekti savivaldybei, tačiau šis atsakovės argumentas buvo atmestas. Argumentu, jog nevykdo ūkinės komercinės veiklos, atsakovė taip pat rėmėsi ir pirmiau išnagrinėtose bylose, ginčydama savo pripažinimą abonente pagal GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalį, tačiau jis teismų buvo atmestas kaip nepagrįstas, motyvuojant tuo, kad atsakovė tapatino skirtingas savo turiniu sąvokas „ūkinė veikla“ ir „ūkinė komercinė veikla“. Nagrinėjamoje byloje atsakovė vėl remiasi tuo pačiu argumentu dėl ūkinės komercinės veiklos nevykdymo.

34. Taip pat ankstesnėse bylose buvo atsakyta ir į atsakovės argumentą, kad KPPPFĮ nenumatytas paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų apmokėjimo finansavimas. Teismai atmetė kaip nepagrįstą atsakovės teiginį, kad KPPPFĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas kelių fondo lėšų panaudojimo atvejų užkerta kelią atsakovei naudoti kelių fondo lėšas paviršinių nuotekų tvarkymui apmokėti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. spalio 29 d. šiuo klausimu nurodė, kad KPPPFĮ 9 straipsnio 1 dalyje pateiktas nebaigtinis, neišsamus Programos finansavimo lėšų naudojimo valstybinės reikšmės keliams atvejų sąrašas, be to, kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad nors šioje normoje nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, kad Programos finansavimo lėšos naudojamos sumokėti už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, tačiau taip pat nėra nurodyta, jog jos negali būti naudojamos tokiam tikslui. Taigi kasacinis teismas tiesioginio finansavimo šaltinio nenumatymo KPPPFĮ 9 straipsnio 1 dalyje nevertino kaip savaime paneigiančio atsakovės pareigą mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymą. Esant tokiam kasacinio teismo išaiškinimui, nagrinėjamoje byloje teismas, spręsdamas tų pačių šalių ginčą, kilusį iš tų pačių teisinių santykių, neturi pagrindo daryti kitokią išvadą. Nors šioje byloje sprendžiamo ginčo laikotarpiu galiojo kelios KPPPFĮ 9 straipsnio 1 dalies redakcijos, tačiau esminio šių redakcijų skirtumo, kuris leistų daryti kitokią išvadą, nėra.

35. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ankstesnėse bylose dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko (tik už kitą laikotarpį) tuo pačiu pagrindu priimtuose teismų sprendimuose nustatytos aplinkybės, kad atsakovė yra asmuo, nuo kurio patikėjimo teise valdomų objektų (regioninių kelių) paviršinės nuotekos suteka į ieškovės valdomas inžinerines sistemas, t. y. abonentė pagal paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, nes atitinka visas CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatytas prejudicinius faktus apibūdinančias sąlygas. Byloje nenustatyta, ir atsakovė nesirėmė argumentu, kad nagrinėjamu atveju yra pasikeitusios faktinės aplinkybės, kurių pasikeitimas galėtų lemti kitokias teisines išvadas. Taigi pirmiau nurodytų aplinkybių nagrinėjamoje byloje nereikia įrodinėti, be to, jos negali būti ir ginčijamos (CPK 182 straipsnio 2 punktas 279 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra pagrindo išvadai, kad anksčiau išnagrinėtose bylose buvo padaryta esminė teisės ar fakto klaida, atsakovė tokių argumentų nepateikė (visi jos šioje byloje pateikti argumentai, minėta, buvo teismų įvertinti ankstesnėse bylose). Ginčas iš tų pačių šalių santykių sprendžiamas jau trečioje byloje, be to, pirmoji byla buvo išnagrinėta ir kasaciniame teisme, o abi bylos nagrinėtos bent dviejų instancijų teismuose. Taigi, nagrinėjamoje byloje teismas neturi pagrindo nesiremti teismų anksčiau išnagrinėtose bylose nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.

36. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, laikytina, kad ieškovės ir atsakovės sutartis dėl paviršinių nuotekų tvarkymo yra sudaryta pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 „Dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo patvirtinimo“ (GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalis).

37. GVTNTĮ 22 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad abonentai ir vartotojai Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos apraše, Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinėse sąlygose, viešosiose sutartyse nustatyta tvarka privalo tinkamai ir laiku atsiskaityti su geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju už suteiktas geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnyje nurodyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.59 straipsnis nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. Pagal CK 6.256 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).

38. Ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras už paviršinių nuotekų tvarkymą: 2021 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-3356 266,58 Eur sumai, 2021 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-4093 266,58 Eur sumai, 2021 m. liepos 30 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-4829 228,48 Eur sumai, 2021 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-5567 228,48 Eur sumai, 2021 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-6306 228,48 Eur sumai, 2021 m. spalio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-7046 228,48 Eur sumai, 2021 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-7785 228,48 Eur sumai, 2021 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-8527 228,48 Eur sumai, 2022 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-418 228,48 Eur sumai, 2022 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-1158 228,48 Eur sumai, 2022 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-1898 228,48 Eur sumai ir 2022 m. balandžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. TV21-2639 228,48 Eur sumai. Ieškovė nurodė, kad nuo ginčo gatvių išleistų paviršinių nuotekų kiekis apskaičiuotas pagal formulę, nurodytą Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 8 punkte, o skaičiavimams aktualus vidutinis daugiametis kritulių kiekis pagrįstas Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2021 m. kovo 22 d. pažyma Nr. (5.58-10)-B8-0959 apie hidrometeorologines sąlygas, paslaugos kaina taikyta vadovaujantis Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2020 m. gegužės 28 sprendimu Nr. T1-380 ir 2021 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. T1-699. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai šias aplinkybes patvirtina, o už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas apskaičiuotos kainos pagrindimas nurodytas ir atsakovei kiekvieną mėnesį teiktose PVM sąskaitose faktūrose.

41. Ieškovės pateiktos sąskaitos faktūros patvirtina 2817,96 Eur skolos dydį, atsakovė neginčijo aplinkybės, kad ji sąskaitų nėra apmokėjusi. Ieškovei įrodžius skolos faktą ir dydį, o atsakovei nenurodžius konkrečių argumentų, nepateikus įrodymų, kuriais būtų paneigiamas skolos fakto ar dydžio apskaičiavimo pagrįstumas (CPK 178 straipsnis), ieškinio reikalavimas priteisti ieškovei iš atsakovės 2817,96 Eur skolos už paviršinių nuotekų tvarkymą laikotarpiu nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. tenkinamas (CK 6.38 , 6.59, 6.200, 6.205 straipsniai, 6.681 straipsnio 1 dalis).

42. Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Nagrinėjamu atveju ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 patvirtinto Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo 71 punktu, už šešių mėnesių laikotarpį nuo kiekvienos pradelstos apmokėti sąskaitos sumos, bet ne ilgiau kaip iki 2022 m. gegužės 24 d., atsakovei paskaičiavo 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną, jie sudaro 71,55 Eur. Konstatavus, kad atsakovė savo piniginių prievolių nustatytu terminu neįvykdė, ieškovės reikalavimas priteisti jai iš atsakovės 71,55 Eur delspinigių tenkintinas.

43. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos dar vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko mokamas atlyginimas kreditoriui už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012; kt.). Palūkanų dydis už pradelstas pinigines prievoles nustatytas CK 6.210 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kadangi atsakovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 2889,51 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. birželio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

44. Ieškinį patenkinus, ieškovei iš atsakovės priteistinas ieškovės patirtų 1485 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 33 Eur žyminio mokesčio ir 1452 Eur už advokato pagalbą parengiant ieškinį dokumentinio proceso tvarka, atlyginimas (CPK 80 straipsnio 1 dalies 8 punktas; 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas; 93 straipsnio 1 dalis).

45. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir remdamasis nurodytais motyvais, teismas konstatuoja, kad keisti ar naikinti priimto preliminaraus teismo sprendimo nėra pagrindo, dėl to teismo 2022 m. birželio 14 d. preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 430 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

46. Ieškovė pateikė dokumentus, patvirtinančius jos patirtas advokato atstovavimo išlaidas už atsiliepimo į atsakovės prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo parengimą bei pasirengimą ir dalyvavimą teismo posėdyje. Šios išlaidos sudaro 1410 Eur, jos yra pagrįstos mokėjimo dokumentais, neviršija rekomenduojamų dydžių (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl, palikus preliminarų sprendimą nepakeistą, t. y. teismo galutinį sprendimą priėmus ieškovės naudai, jų atlyginimas ieškovei priteistinas iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

47. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (4,48 Eur) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur), todėl valstybei iš atsakovės nepriteisiamos (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais, 430 straipsnio 6 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 14 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, t. y.:

„Ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Šilutės vandenys“, juridinio asmens kodas 177059215, iš atsakovės valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos, juridinio asmens kodas 188710638, 2817,96 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus septyniolika eurų 96 ct) skolos, 71,55 Eur (septyniasdešimt vieną eurą 55 ct) delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (2889,51 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. birželio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1485 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.“

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Šilutės vandenys“, juridinio asmens kodas 177059215, iš atsakovės valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos, juridinio asmens kodas 188710638, 1410 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.