- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-30
- Bylos Nr.
- 1A-109-616/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-27105-2024-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus, Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas
- Nuteistasis
- I. K.
- Nukentėjusysis
- D. A.
- Advokatai
- Violeta Savickienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jai skirta bausmė – laisvės apribojimas 9 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Laisvės apribojimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.
Nepilnamečio nukentėjusiojo D. A. vardu pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš I. K. D. A. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo tenkintas iš dalies ir iš I. K. valstybės naudai priteista 800 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: – 1 skaitmeninę laikmeną (CD diskas), esančią voke pridėtame prie baudžiamosios bylos 1 tomo galinio viršelio, palikti saugoti su bylos medžiaga.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. I. K. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad smurtaudama sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo savo šeimos narį – sūnų D. A., o būtent: 2024 m. liepos mėnesio pradžioje, tiksli data nenustatyta, apie 22.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis sugriebusi savo sūnui D. A., gim. (duomenys neskelbtini), už rankų ties dilbiu jį tampė ir stumdė, po to, abiem rankomis sugriebusi D. A. už kaklo jį spaudė, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam D. A. fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – kaklo odos nubrozdinimus.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji I. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – ją pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. Akcentuoja Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono komisariato Reagavimo skyriaus 2-ojo poskyrio vyriausiojo tyrėjo A. J. 2024 m. liepos 15 d. tarnybiniame pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo užfiksuotas aplinkybes, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio pradėtas gavus pranešimą, jog prieš savaitę laiko (tiksli data nenustatyta) apie 22.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nepilnametį D. A., gim. (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu mama I. K., gim. (duomenys neskelbtini), rankomis sugriebė už kaklo ir jį smaugė, dėl to jis patyrė fizinį skausmą.
2.2. Taip pat teigia, kad joks žmogus negali būti teisiamas be teisės į gynybą, o šiuo atveju teisminis procesas apeliantės atžvilgiu pirmosios instancijos teisme vyko be gynėjo advokato, o tuo atveju, kai žmogus neišgali pasisamdyti advokato, teismas turi į tai atkreipti dėmesį.
2.3. Nurodo, kad Valstybinio teismo medicinos tarnybos išvada Nr. G767/2024(04) buvo atlikta nedalyvaujant D. A. rūpintojai D. K., apie tai ji nebuvo informuota. Be to, teismo medicinos ekspertas L. J. atliko kūno apžiūrą D. A., nors jis neturėjo savo asmens dokumento, kuris tuo metu buvo pas globėją D. K.. Taip pat nurodo, ši išvada yra tik tikėtino pobūdžio, nes neaišku, nuo ko ir kokiu laiku galėjo atsirasti joje nurodyti sužalojimai, išvadoje nurodomas laikas – 5-14 parų laikotarpis. Pažymi, kad baudžiamoje byloje įvykio data nenustatyta, yra tik spėjama, jog galėjo įvykti 2024 m. liepos pradžioje. Todėl tvirtina, kad galima prieiti pagrįstą išvadą, jog nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti net ne įvykio metu.
2.4. Pasak apeliantės, būtina atsižvelgti ir į aplinkybę, kad nukentėjusysis D. A. yra paauglys, o tai yra laikotarpis, kai žmogus pilnai nesuvokia savo veiksmų padarinių. Be to, nukentėjusysis turi negalią – (duomenys neskelbtini). Todėl tvirtina, kad atsižvelgus į visus nurodytus neaiškumus, byloje nėra objektyvių, patikimų ir neabejotinų įrodymų, jog apeliantė padarė nusikalstamą veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prie apeliacinio skundo pridėjo D. A. asmens su negalia pažymėjimą, galiojantį iki 2025 m. rugpjūčio 4 d., patvirtinantį, jog jam nustatytas vidutinis neįgalumo lygis.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistosios I. K. apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė Aurelija Rakštienė prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistosios I. K. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
5. Nuteistosios I. K. apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
6. Pagal bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji I. K. nesutinka su jos nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tvirtindama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl to priėjo neteisingą išvadą dėl jos kaltės, todėl prašo ją išteisinti. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistosios I. K. apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajai I. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai I. K. pripažino kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta nuteistosios, nukentėjusiojo, liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė, ir, ja remiantis, prieitos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Taip pat pirmosios instancijos teismas aptarė I. K. pateikiamą gynybinę versiją ir ją motyvuotai atmetė. Vien tai, kad nuteistoji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje prieitomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip (palankiai sau) juos vertindama, nesuteikia teisinio pagrindo panaikinti jos atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio ir ją išteisinti.
Žemesnės instancijos teismas
8. BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino) padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, spaudimu, tempimu, kitokiu smurtavimu), alternatyviais padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota šios nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis).
9. Nustatyta, kad I. K. savo kaltę proceso metu pripažino tik iš dalies (1 t., b. l. 145-148; 2 t., b. l. 63-65), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jos kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliantės kaltė pagrįstai įrodyta nukentėjusiojo D. A. (1 t., b. 106-112; 2 t., b. l. 104-108), liudytojų D. G. (1 t., b. l. 133-134; 2 t., b. l. 104-108), D. K. (2 t., b. l. 134-139), R. A. (2 t., b. l. 134-139), specialisto L. J. (2 t., b. l. 134-139) parodymais, asmens, kitų objektų (vaizdo ir garso įrašų) apžiūros (1 t., b. l. 59-63, 73-75, 76-78) protokolais, tarnybiniais pranešimais (1 t., b. l. 5-12, 53-56), specialisto išvada Nr. G 767/2024(04) (1 t., b. l. 68), Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktais duomenimis (1 t., b. l. 13-14, 35-52). Neatkartodamas pirmosios instancijos teismo atliko išsamaus įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, atkreipia dėmesį į pagrindinius įrodymus, nulėmusius apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą I. K. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
10. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pripažįstant jos kaltę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, galima remtis nukentėjusiojo D. A. parodymais. Tačiau priešingai, nei teigia apeliantė, teisėjų kolegijos vertinumu, nukentėjusiojo D. A. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kurie yra svarbūs nustatant baudžiamojoje byloje tiesą, yra pakankamai nuoseklūs, išsamūs bei neprieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl jais remtis galima. Visus kartus nukentėjusysis vienodai, aiškiai ir nedviprasmiškai tvirtino, kad jį sužalojo I. K., įvykis įvyko 2024 m. liepos mėnesio pradžioje, apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini). Nukentėjusysis proceso metu patvirtino, kad I. K. tyčia rankomis sugriebė jam už rankų ties dilbiu, jį tampė ir stumdė, po to, abiem rankomis sugriebusi už kaklo, jį spaudė.
10.1. Ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu nukentėjusysis D. A. parodė, kad 2024 m. liepos mėnesį, tikslios dienos dabar jau neprisimena, bet, jei neklysta, buvo sekmadienis, buvo pas savo mamą I. K. namuose, su kuria jis negyvena. Apie 22.30 val. tarp jų prasidėjo žodinis konfliktas, kurio metu mama jam sugriebusi už rankų jį tampė ir stumdė. Dažniausiai jam mama griebė už kairės rankos. Kai mama jam tampė už rankų (parodė rankos dilbį) ir jį stumdė, jam skaudėjo, tai yra, jam buvo sukeltas fizinis skausmas, tą skausmą įvertino 4 balais iš 10-ies. Kai mama jį tampė, jie buvo kambaryje, o paskui viskas vyko koridoriuje. Koridoriuje mama abiem rankom sugriebė jam už kaklo ir pradėjo jį smaugti. Smaugiant jam mama įbrėžė kaklo kairėje pusėje, dėl to net dabar yra likusi žymė. Smaugimo metu jam buvo sukeltas fizinis skausmas, kurį įvertino 10 balų iš 10-ies. Jam skaudėjo ir trūko oro. Paskui jį ir mamą išskyrė patėvis (D. G.). Po kiek laiko mama vėl pradėjo ant jo šaukti ir vėl sugriebusi jam už rankų jį tampė ir stumdė. Tada jis mamą pastūmė ir vėl nuėjo į virtuvę, kad mama nelįstų, taip tarp jo ir mamos konfliktas baigėsi. Apie tai, kad mama prieš jį smurtavo, niekam iš pradžių nesakė. Tik po savaitės laiko, nuėjęs į dienos centrą, kurį lanko, apie mamos smurtą prieš jį papasakojo socialinei darbuotojai ir M., kurie pasiūlė kreiptis į policiją. Tada jis pats paskambino telefonu ir pranešė, kad mama I. K. prieš jį smurtavo. Apie įvykį iš karto niekam nepranešė, nes nebuvo drąsos.
10.2. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis D. A. parodė, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti jo parodymai buvo surašyti teisingai. Patvirtino, kad nurodytos apklausos metu jis sakė tiesą, nemelavo ir teismas gali remtis jo parodymais. Atsakydamas į klausimus patvirtino ir tai, kad mama jam įbrėžė su nagais, kai abiem rankom paėmė jam už kaklo bei spaudė, skausmą įvertino 10 balų, teigė, jog skausmas buvo labai stiprus.
11. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad analogiškas aplinkybes, jog nukentėjusįjį D. A. sužalojo bei fizinį skausmą sukėlė nuteistoji I. K., nukentėjusysis pakankamai nuosekliai nurodė ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojams, skambindamas Bendrajam pagalbos centrui bei į įvykį atvykusiems policijos pareigūnams:
11.1. 2024 m. liepos 17 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašte dėl galimo smurto panaudojimo nepilnamečio vaiko atžvilgiu užfiksuota, kad 2024 m. liepos 15 d. 15.36 val. programėle „(duomenys neskelbtini)“ gautas pranešimas Nr. 6VTP-1728, jog nepilnametis D. A. Vaikų dienos centro darbuotojams pasipasakojo apie tai, kad prieš jį smurtavo motina I. K..
11.2. 2024 m. liepos 16 d. Vaiko situacijos vertinimo anketoje užfiksuota, kad bendraujant su D. A., berniukas papasakojo, jog prieš savaitę jo mama I. K. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu prieš jį smurtavo: smaugė abejomis rankomis ir jį pastūmė.
11.3. 2024 m. rugpjūčio 12 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis D. A. skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą metu operatoriui pranešė apie jo atžvilgiu prieš savaitę laiko smurtavusią motiną, įdrėskusią jam kaklą. Nurodė, kad viskas įvyko (duomenys neskelbtini). Teigė, kad anksčiau pagalbos nesikreipė, nes neturėjo tam drąsos.
11.4. 2024 m. liepos 15 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuota, kad D. A., pareigūnams nustačius įdrėskimą ant jo kaklo, didelį susijaudinimą ir akivaizdžią vaiko baimę, nurodė, kad prieš savaitę laiko, tikslios datos neatsimena, apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini), bute, jo mama I. K. konflikto metu paėmusi abiem rankomis už kaklo pradėjo jį smaugti bei nagais įdrėskė kaklą. Dėl tokių mamos veiksmų D. A. patyrė fizinį skausmą. D. A. paklausus, kiek įvertina jam sukeltą skausmą nuo 1-10 balų, jaunuolis atsakė, kad skaudėjo 10 balų.
11.5. 2024 m. rugpjūčio 12 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašų apžiūra, iš kurios matyti, kad pareigūnui paklausus, dėl ko jį taip subraižė, D. A. atsakė, jog jis laiku negrįžo ir susipyko su mama. Pareigūnui paklausus, ar jam labai skaudėjo, D. A. atsakė, kad taip. Pareigūnui paklausus, kiek nuo 0 iki 10 skaudėjo, vaikas atsakė – 10.
12. Kolegijos nuomone, nukentėjusiojo D. A. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių (dėl jį sužalojusio asmens, nusikaltimo vietos, apytikslio laiko, sužalojimų lokalizacijos bei būdo) proceso metu yra pakankamai nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi. Apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad nukentėjusysis D. A. yra paauglys (įvykio metu jam buvo 16 m.) ir turi vidutinį neįgalumo lygį, apie įvykį jis pranešė tik po savaitės laiko, atsižvelgiant į jo parodymų logiškumą, pakankamą nuoseklumą ir išsamumą, jo parodymų patikimumui reikšmės šiuo atveju neturi.
13. Priešingai, nei apeliantė teigia savo skunde, jos kaltė yra grindžiama ne tik aptartais nukentėjusiojo D. A. parodymais ir paaiškinimais, kad nurodytu laiku ir vietoje jį sužalojo bei fizinį skausmą sukėlė I. K.. Jo parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs bei patikimi įrodymai.
13.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nukentėjusiojo parodymų patikimumą neginčijamai patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. G 832/2023 (02), kurioje konstatuota, jog nukentėjusiajam D. A. nustatyti sužalojimai: kaklo odos nubrozdinimai. Sužalojimai galėjo būti padaryti maždaug 5-14 parų laikotarpyje iki apžiūros, galimai užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku. Tikėtina, kad sužalojimai padaryti kietais bukais riboto paviršiaus ploto daiktais (galimai rankų nagais) tiesioginiais trauminiais poveikiais. Sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau 2 trauminiais poveikiais. D. A. nustatyti sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai. Teisėjų kolegijos vertinimu, specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai, jų pobūdis, lokalizacija visiškai atitinka nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad I. K. abiem rankomis sugriebusi D. A. už kaklo jį spaudė. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad specialisto išvada yra tik tikėtino pobūdžio ir dėl to neaišku, nuo ko ir kokiu laiku galėjo atsirasti joje nurodyti sužalojimai, tačiau atkreipiamas apeliantės dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas L. J. patvirtino, kad visi sužalojimai turi tą patį marfologinį laiką ir padaryti panašiu laiku. Apklausiamas specialistas palaikė savo pateiktą išvadą bei nurodė, jog nukentėjusiajam buvo nustatyti 3 kaklo odos nubrozdinimai: vienas įstrižas, senas odos nubrozdinimas su šašų likučiais, antras lygiagrečiai vienu centimetru aukščiau kaklo priekinėje dalyje ir 1,6 cm ilgio nubrozdinimas nugariniame kaklo paviršiuje. Specialistas patvirtino, kad visi trys nubrozdinimai galėjo būti padaryti rankų nagais skirtinguose paviršiuose ir galėjo būti padaryti vienu kartu suėmus už kaklo viena ranka bei nukentėjusiajam stengiantis išsivaduoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti specialisto paaiškinimai atitinka nukentėjusiojo parodymus apie įvykio aplinkybės, kad po to, kai nuteistoji jį tampė ir stumdė, abiem rankomis sugriebusi D. A. už kaklo, jį spaudė. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai, kad specialisto išvada atlikta nedalyvaujant nukentėjusiojo D. A. rūpintojai D. K. bei nukentėjusiajam neturint savo asmens dokumento, išvados patikimumui reikšmės neturi. Pastebėtina, kad specialisto išvada patvirtina, jog tyrimas atliktas dalyvaujant Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėjai R. A. (1 t., b. l. 68), taip pat akivaizdu, kad tyrimo metu abejonių dėl nukentėjusiojo tapatybės niekam nekilo.
Žemesnės instancijos teismas
13.2. Netiesioginių liudytojų parodymai taip pat patvirtina aptariamo įvykio aplinkybes. Liudytojas D. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog įvykis galėjo būti apie 22.30 val., iškart po I. K. ir D. A. konflikto jis matė ant D. A. kaklo įbrėžimą. Liudytoja R. A. patvirtino, kad ant D. A. kaklo buvo žymės, vaikas patvirtino, kad tai, ką jis pasakojo, yra tiesa – jog jį sužalojo mama. Teigė, kad D. A. nereikėjo daug klausinėti apie įvykį, kadangi jis pats viską papasakojo. Liudytoja D. K. taip pat patvirtino, jog žinojo, kad D. A. kažkas įbrėžė į kaklą, bet kas tai padarė, tvirtino nežinanti. Visgi iš Vaiko situacijos vertinimo anketos duomenų matyti, jog vaiko teisių apsaugos specialistui D. K. buvo nurodžiusi, kad apie tai, jog D. A. mama smurtavo, ji sužinojo neseniai, nes vaikas pasisakė, jog jį subraižė katinas, o tik vėliau pasisakė, kad tai padarė mama.
14. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė nuteistosios I. K. parodymais ir laikė juos gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaip matyti, nuteistoji proceso metu nuolat keitė savo parodymus apie įvykio aplinkybes – apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad sūnui grįžus pakankamai vėlai, tarpusavio žodinio konflikto metu su jie susistumdė, gal ir galėjo sūnui sugriebti už rankos ir ją patempti, o kai sūnus pasuko jai ranką, ji sugriebė jam už kaklo ir spustelėjo, sūnui pradėjus muistytis, perbrėžė jam kaklo kairę pusę. Patvirtino, kad jos veiksmai, kuomet ji tempė sūnui už rankų, sugriebė už kaklo, jį spustelėjo ir nagais perbrėžė kaklą, tikrai galėjo sukelti sūnui fizinį skausmą, sūnus po visko verkė. Pagarsinus šiuos parodymus nuteistoji pirmosios instancijos teisme jau tvirtino netyčia perbrėžusi sūnui kaklą, už kaklo jam nespaudusi, galėjo suimti rankas ir spustelėti, tačiau vaiko tikrai netampė. Be to, pirmojo posėdžio metu nurodė, kad sūnui pradėjus ją stumdyti ir pasukus jai ranką, pastaroji netyčia perbrėžė jam kaklą, abiem rankom už kaklo nebuvo paėmusi bei tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog buvo suėmusi už kaklo, nes norėjo, kad viskas greičiu pasibaigtų, o paskui viską apgalvojo. Antrojo posėdžio metu nuteistoji neigė paėmusi sūnui už kaklo ir jį smaugusi, visgi sutiko su sūnaus parodymais, tvirtino neprisimenanti įvykio, gailėjosi. Akivaizdu, kad nuteistosios parodymų nenuoseklumą, tyčios neigimą lėmė siekis sumenkinti savo veiksmų nusikalstamą pobūdį bei išvengti atsakomybės. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visuma yra pakankama I. K. parodymams paneigti, jos padarytai tyčinei nusikalstamai veikai atskleisti bei jos kaltei įrodyti. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu, šios išvados nepaneigia.
15. Apeliaciniame skunde taip pat keliamos abejonės dėl nuteistosios I. K. teisės į gynybą užtikrinimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakant į šį skundo argumentą atkreipiamas dėmesys, jog prieš bylos nagrinėjimą nuteistoji I. K. raštu buvo informuota, jog ji turi teisę į gynėją, tačiau nuteistoji nepatenka į sąrašą asmenų, kuriems pagal BPK 51 straipsnio 1 dalį nustatytas būtinas gynėjo dalyvavimas. Nuteistajai išaiškinta, kad tuo atveju, jei ji pageidauja turėti gynėją, nuteistoji turi teisę sudaryti susitarimą su advokatu, o jei neturi pakankamai turto ir pajamų susitarimo su advokatu sudarymui, ji turi teisę kreiptis dėl nemokamo (dalinai mokamo) gynėjo skyrimo (2 t., b. l. 36). Posėdžio metu nuteistajai išaiškinus jos teisės, pastaroji patvirtino, kad gynėjas jai nėra reikalingas (2 t., b. l. 63). Iš kaltinamojo akto duomenų taip pat matyti, kad nuteistajai psichiatrinis gydymas nebuvo teikiamas, nuteistoji nėra įrašyta į įskaitą (2 t., b. l. 27), apklausos metu pati nuteistoji taip pat patvirtino, jog psichiatrinio gydymo įstaigoje ji nėra įrašyta, galvos traumų nėra turėjusi (1 t., b. l. 145). Nurodyti duomenys paneigia aplinkybę, jog pirmosios instancijos teisme I. K. atsisakius gynėjo, buvo pažeista jos teisė į gynybą.
16. Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad nuteistajai už jos padarytą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), buvo paskirta viena iš švelniausių sankcijoje numatytų bausmių – laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros ir jos dydis nustatytas ženkliai mažesnis už šios bausmės vidurkį – 9 mėnesiai. Atsižvelgdama į visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei nuteistosios asmenybę (laikomas neteista, tačiau ankstesni du iš trijų teistumų buvo už smurtinių nusikaltimų padarymą (1 t., b. l. 153-160), bausta administracine tvarka, paskirtų baudų nemoką (1 t., b. l. 165-171, 2 t., b. l. 2 t., b. l. 141-150), vykdo individualią veiklą (1 t., b. l. 172-173)), teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajai I. K. paskirta bausmė yra adekvati tiek savo rūšimi, tiek dydžiu, todėl ją keisti pagrindo nėra.
17. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiajam D. A. padaryto sveikatos sutrikdymo mastą (nežymus sveikatos sutrikdymas), sužalojimų pobūdį (kaklo odos nubrozdinimai), patirtus nepatogumus (fizinis skausmas, išgąstis, dvasiniai išgyvenimai, diskomfortas), nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (prieš jį smurtavo motina), paties nukentėjusiojo elgesį (nustatyta, kad veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiojo provokuojantis elgesys), žalą padariusio asmens kaltę (nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam atsirado dėl tyčinių nuteistosios veiksmų, kaltę ji pripažino iš dalies, atsiprašė nukentėjusiojo, jie susitaikė, nukentėjusysis prašė netenkinti jos atstovės pareikšto civilinio ieškinio), nuteistosios turtinę padėtį (darbingo amžiaus, vykdanti individualią veiklą), sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, teismų praktiką panašiose bylose, civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai tenkino iš dalies ir nukentėjusiojo D. A. patirtą neturtinę žalą įvertino 500 Eur dydžio suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam. Be to, apeliaciniame skunde nuteistoji jokių argumentų, paneigiančių nustatytos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam, nepateikė.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
18. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2025 m. balandžio 8 d. pažymą Nr. APD-2025-04256, kurioje prašoma priteisti valstybei iš I. K. 125 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tai yra už gynėjos advokatės Violetos Savickienės nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 203).
19. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).
20. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.
21. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 12 d. nuosprendį apskundė nuteistoji I. K.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistoji I. K. pati gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2025 m. kovo 25 d. nutartimi nuteistajai I. K. buvo paskirta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkta gynėja Violeta Savickienė.
22. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistosios I. K. apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad apeliantė yra darbingo amžiaus, dirbanti, išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą I. K. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai, išieškant valstybei iš nuteistosios I. K. 125 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistosios I. K. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistosios I. K. valstybės naudai išieškoti 125 Eur (vieną šimtą dvidešimt penkis eurus) už jai suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.