Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2015-07-07 · Civilinė byla Nr. 2A-975-730/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-07-07
Bylos Nr.
2A-975-730/2015
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-09531-2014-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Erinija Kazlauskienė, Marius Dobrovolskis, Alvydas Žerlauskas
Atsakovas
E. Š.
Ieškovas
BUAB „Pamario artelė“
Trečiasis asmuo
UAB „Apskaitos analitika“
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2A-975-730/2015

Teisėjas Vaclovas Paulikas (Proceso Nr. 2-06-3-09531-2014-6) Procesinio sprendimo kategorijos:

35.6.1; 121.18.

(S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2015 m. liepos 7 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mariaus Dobrovolskio, Alvydo Žerlausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės E. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Pamario artelė“, atstovaujamos bankroto administratoriaus M. M., ieškinį atsakovei E. Š. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Apskaitos analitika“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės E. Š. 10030,00 Lt sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad 2014-03-21 Klaipėdos apygardos teismas nutartimi iškėlė UAB „Pamario artelė“ bankroto bylą ir įmonės administratoriumi paskyrė M. M.. Administratorius vykdydamas nutartį ėmėsi neatidėliotinų veiksmų surasti įmonės turtą, dokumentus ir vadovą. Patikrinus administratoriaus turimus finansinius dokumentus, nustatyta, kad 2014-03-21 kasos išlaidų orderiu Nr. 114 E. Š., kuri nuo 2011-01-19 iki dabar yra UAB „Pamario artelė“ vienintelė akcininkė, išmokėta 10030,00 Lt. Minėta finansine operacija buvo pažeisti kitų UAB „Pamario artelė“ kreditorių interesai bei pažeistas Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas. Taip pat buvo pažeistos 2014-03-21 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi UAB „Pamario artelė“ taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-02-25 sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovės 2905,00 Eur (10030,00 Lt), 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2014-08-22, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 87,00 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisinius padarinius galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Ginčijamas sandoris sudarytas tarp juridinio asmens ir fizinio asmens, t. y. atsakovės, kuri buvo UAB „Pamario artelė“ vienintelė akcininkė, todėl atsižvelgdamas į CK 6.67 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą nuostatą, jog yra preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys, pirmosios instancijos teismas padarė išadą, jog atsakovės nesąžiningumas yra preziumuojamas. UAB „Pamario artelė“ bankroto bylos duomenys patvirtina, kad 2014-03-21 skolos kreditoriams sudarė 120901,00 Lt. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė 2014-03-21 išmokėjo atsakovei dalį skolos, t. y. 10030,00 Lt, tačiau nemokėjo pinigų kitiems kreditoriams, todėl 2014-03-21 mokėjimas pažeidė bendrovės kreditorių interesus, nes dalis skolos buvo grąžinta suteikiant pirmenybę tik vienam kreditoriui – atsakovei, pažeidė kreditorių, kurių skolų grąžinimo terminas jau buvo suėjęs, interesus, nes buvo iš dalies patenkintas vieno kreditoriaus (atsakovės) reikalavimas, nors jau buvo suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai. Atliktu ginčo mokėjimu buvo gerokai sumažintas bendrovės turtas, tokiu būdu prarandant galimybę patenkinti ieškovės kreditorių reikalavimus, todėl teismas 2014-03-21 atliktą mokėjimą atsakovei pripažino negaliojančiu ir, taikydamas restituciją, 10030,00 Lt iš atsakovės priteisė ieškovei. Teismas konstatavo, kad atsakovė 2014-03-21 išmokėdama iš kasos 10030,00 Lt pažeidė turto arešto apribojimus bei atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, todėl 2014-03-21 sudarytas pinigų išmokėjimo sandoris taip pat prieštarauja imperatyvioms CPK 145 straipsnio, CK 6.930¹ straipsnio normoms ir pripažintas niekiniu CK 1.80 straipsnio pagrindu. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl iš atsakovės priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2014-08-22, iki teismo sprendimo įvykdymo.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-02-25 sprendimą panaikinti – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana institutą: nepagrįstai pripažinta, jog daliniu atsiskaitymu buvo pažeistos kitų kreditorių teisės, nepagrįstai konstatuotas atsakovės nesąžiningumas. Nepagrįstai dalinis atsiskaitymas pripažintas kaip pažeidžiantis CK 6.930¹ straipsnį, kadangi kitų kreditorių reikalavimai, išskyrus VSDFV reikalavimą, nėra aukštesnės eilės nei atsakovės reikalavimas, be to, atsakovės reikalavimas atsirado anksčiau. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog atliktas atsiskaitymas pažeidė 2014-03-21 nutartį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškovės turtui.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog 2014-03-21 ieškovė, išmokėjusi dalį skolos atsakovei, pažeidė kitų kreditorių interesus, kadangi išimtinai buvo patenkintas iš dalies tik vieno kreditoriaus reikalavimas, esant duomenims, jog 2014-03-21 skolos kreditoriams sudarė 120901,00 Lt. Padaryta teisinga išvada, jog yra pagrindas pripažinti pinigų išmokėjimo sandorį niekiniu ir kitu pagrindu, t. y. dėl 2014-03-21 nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei CK 6.930¹ straipsnio pažeidimo. Kadangi dalis kreditinių reikalavimų susidarė nuo 2009 m. iki 2011 m., todėl atsakovei, kaip įmonės akcininkei, apie tai turėjo būti žinoma.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2014-03-21 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-1039-112/2014, UAB „Pamario artelė“ iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirtas M. M.. Nutartis įsiteisėjo 2014-04-01. Minėta teismo nutartimi teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios galiojo iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, uždrausdamas bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą. UAB „Pamario artelė“ 2014-03-21 kasos išlaidų orderiu Nr. 114 išmokėjo atsakovei 10030,00 Lt sumą. Klaipėdos apygardos teismo 2014-09-03 nutartimi UAB „Pamario artelė“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, bendra kreditinių reikalavimų suma iš viso sudaro 30013,89 Lt. Atsakovė E. Š. nuo 2011-01-19 yra UAB „Pamario artelė“ vienintelė akcininkė.

Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo pripažintas negaliojančiu 2014-03-21 pinigų išmokėjimo sandoris actio Pauliana pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Dėl to, skirtingai negu kitų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-485/2010; kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tik dėl dviejų actio Pauliana sąlygų, teigdama, jog ginčijamas sandoris nepažeidė kreditorių teisių ir atsakovė nebuvo nesąžininga, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovės reikalavimo dydžio ieškovei, susidarymo laiko, palyginti su kitais kreditoriais, uždelsimo atsiskaityti su atsakove laikotarpio, kitų ieškovės kreditorių reikalavimų dydžio, ieškovės turimo turto. Apeliantės nuomone, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, 2014-03-21 atsiskaitymas su atsakove atitinka sąžiningą verslo praktiką, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį „kitaip“ pažeidžiamos kreditoriaus teisės, jei: 1) skolininkas sudaro sandorį, kuris nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti; 2) kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl sudaryto sandorio, pakanka įrodyti, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdoma kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga, publikuota „Teismų praktikoje“ Nr. 29, 2008 m.).

Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar yra pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013). Sprendžiant dėl faktinio nemokumo ginčijamo sandorio sudarymo metu, svarbus aplinkybių dėl įmonės finansinės padėties, prievolių masto ir jų (ne)vykdymo ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu aiškinimas ir byloje esančių įrodymų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2013).

Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant, ar ginčijamo atsiskaitymo sudarymo metu ieškovė buvo nemoki, svarbu tai, jog Klaipėdos apygardos teismo 2014-03-21 nutartyje, kurioje ieškovei iškelta bankroto byla, nustatyta, jog iš 2012-04-30 balanso matyti, jog į balansą įrašyto turto vertė 2012 finansiniais metais sudaro 155440,00 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 120901,00 Lt. Teismas nurodė, jog ieškovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, o iš pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, jog ieškovė dirba nuostolingai, todėl teismas padarė išvadą, jog ieškovė yra nemoki ir yra pagrindas iškelti bankroto bylą. Atsakovės pateikti įrodymai, jog ji laikotarpiu nuo 2014-03-10 iki 2014-03-31 savo sąskaita sumokėjo ieškovės kreditoriams 27210,60 Lt (b. l. 29–30), be to, pateikti UAB „Pamario artelė“ sąskaitos išrašai ir kasos išlaidų orderiai, jog atsakovė ieškovei pervedinėjo lėšas laikotarpiu nuo 2012-01-10 iki 2014-03-21, taip pat patvirtina aplinkybę, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo finansiškai nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Ginčijamo sandorio sudarymo dieną ieškovei buvo iškelta bankroto byla, nutartis nebuvo apskųsta, vadinasi, ieškovė neginčijo aplinkybės, jog yra nemoki, todėl pagrindo abejoti, jog sandorio sudarymo metu ieškovė faktiškai buvo nemoki, finansinė padėtis buvo sunki, nėra.

Kasacinio teismo praktika, aiškinanti skolininko teisę prioritetiškai atsiskaityti su vienu ar keliais kreditoriais tais atvejais, kai įmonė (skolininkas) jau turi finansinių sunkumų, yra formuojama ta linkme, kad tokie sandoriai paprastai gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013; 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014). Nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina, kad, esant ginčui dėl tokių sandorių, svarbu, jog sandoris nepažeistų kitų tokioje pačioje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti tokį sandorį sudaryti tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis.

Kaip anksčiau nustatyta, ieškovė ginčijamo atsiskaitymo metu faktiškai buvo nemoki, turėjo įsipareigojimų ne tik atsakovei, bet ir kitiems kreditoriams, kurių reikalavimų terminai jau buvo suėję, užuot vykdžiusi įsipareigojimus visiems kreditoriams proporcingai, įmonė didžiausia dalimi atsiskaitė su atsakove. Atlikus ginčijamą mokėjimą, buvo sumažintas ieškovės turtas ir tuo metu buvusių kreditorių galimybė gauti savo reikalavimo patenkinimą bent iš dalies. Bendrovė, žinodama apie savo nemokumą, ginčijamu mokėjimu atsiskaitydama didžiausia dalimi su atsakove nepagrįstai suteikė būtent šiai kreditorei pirmenybę prieš kitus kreditorius gauti reikalavimo tenkinimą. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovei buvo suteiktas prioritetas, taip pažeidžiant kitų kreditorių teises. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, jog atsakovės kreditinis reikalavimas yra pats didžiausias ir su ja buvo atsiskaityta tik iš dalies, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovė galėjo suteikti atsakovei pirmenybę prieš kitus kreditorius.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nustatyti du CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kurių bent vieno pakanka pripažinti, jog buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės. Nors ieškovė ginčijamą atsiskaitymą atliko, kaip nustatyta, jau būdama faktinio nemokumo būklės, tačiau juo dar labiau pablogino savo mokumą. Būdama faktiškai nemoki, ginčijamu mokėjimu atsiskaitydama didžiąja dalimi su atsakove, suteikė nepagrįstą pranašumą vienam iš kreditorių. Toks bendrovės veiksmų vertinimas atitinka kasacinio teismo praktiką, pagal kurią tokie veiksmai pripažįstami pažeidžiančiais nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis su kitais kreditoriais sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2013).

Dėl sandorio šalių sąžiningumo

Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog byloje nėra nė vieno įrodymo, jog ieškovės atliktas 10 030,00 Lt mokėjimas būtų buvęs įvykdytas dėl atsakovės nesąžiningų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu.

Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą ir pasisakydamas dėl skolininko bei trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, yra nurodęs, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, jog jie žinojo ar turėjo žinoti, kad sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jo interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007, 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2010; 2014 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014 kt.).

Iš VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro išrašo nustatyta, jog UAB „Pamario artelė“ vienintelė akcininkė nuo 2011-01-19 yra atsakovė E. Š. (b. l. 8). Ieškinys dėl bankroto bylos Klaipėdos apygardos teisme priimtas 2014-02-12, bankroto byla iškelta 2014-03-21, todėl atsakovei, kaip ieškovės vienintelei akcininkei, neabejotinai buvo žinoma tikroji įmonės (skolininkės) turtinė padėtis, jos veiklos neperspektyvumas, buvo žinoma, jog po ginčijamo sandorio sudarymo įmonės turtas, į kurį galėtų būti nukreiptas kitų kreditorių reikalavimų tenkinimas, sumažės, juo labiau dar ir todėl, jog pati atsakovė pripažino, jog dengė įmonės skolas kreditoriams.

Nors civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Nagrinėjamos bylos atveju aktualus CK 6.67 straipsnio 6 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, kai skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris pats arba jo sutuoktinis, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai, arba kartu su jais yra to juridinio asmens dalyviai nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantys mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.). Kaip jau buvo minėta, atsakovė valdo 100 procentų ieškovės akcijų, būdama akcininkė yra bendrovės dalyvė, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog egzistuoja sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, kuri nagrinėjamoje byloje nėra paneigta. Todėl apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalių nesąžiningumas egzistuoja CK 6.67 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kai sandoris sudaromas su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys. Juridinis asmuo – akcinė bendrovė – įgyja civilines teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina per savo organus – visuotinį akcininkų susirinkimą ir vienasmenį (bendrovės vadovas) arba kolegialų (valdyba) valdymo organą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015). Atsakovė, turėdama 100 proc. ieškovės akcijų, turi teisę priimti sprendimus, priskirtinus akcininkų susirinkimo kompetencijai, tačiau nėra valdymo organų narys. Nors pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.67 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tačiau, kadangi šalių nesąžiningumas preziumuojamas nagrinėjamoje byloje CK 6.67 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, ši aplinkybė neturi reikšmės.

Dėl kitų byloje nustatytų actio Pauliana sąlygų ginčo byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina tai, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškinio senaties termino kaip būtinos actio Pauliana sąlygos ir sandorio privalomumo.

Dėl senaties termino

CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Ieškinio senaties terminas išlieka priklausomas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši atsiranda nuo tos dienos, kurią administratorius sužinojo apie įmonės sandorius. Minėta, kad ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte administratoriaus sužinojimas apie įmonės sandorius siejamas su dokumentų apie sandorių sudarymą gavimo diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2013. Teismų praktika. 2013, 39, p. 254–264).

Kaip nustatyta, UAB „Pamario artelė“ bankroto byla iškelta 2014-03-21 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2014-04-01. Klaipėdos apygardos teismo minėta nutartimi ieškovės valdymo organai įpareigoti per 15 dienų terminą perduoti bankroto administratoriui visus dokumentus ir turtą pagal finansinę atskaitomybę (b. l. 4). Ieškinys teismui pareikštas 2014-08-20, taigi vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Dėl sandorio privalomumo

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę (pvz., viešojo pirkimo sutartys (CK 6.380 straipsnis), energijos pirkimo–pardavimo sutartys (CK 6.383 straipsnis), žemės nuomos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004). Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000).

Tačiau turi būti atsižvelgiama į tai, kad ir įmonės nemokumo situacijoje skolininkas privalo vykdyti įstatymų reikalavimus (pavyzdžiui, dėl skolų padengimo eiliškumo, atsiskaitymo tvarkos), o atsiskaitydamas su vienu kreditoriumi turi paisyti kitų kreditorių teisių ir interesų, kad jie nebūtų pažeidžiami. Įstatymo nuostatų nesilaikymas yra nesuderinamas su protingo asmens elgesio standartu. Pranašumo vienam kreditoriui teikimas yra draudžiamas pagal baudžiamuosius įstatymus, taip pat vertinamas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas, todėl net ir esant susiklosčiusioms svarbioms faktinėms aplinkybėms skolininkas turi vadovautis įstatymais ir pagal juos spręsti dėl būtinumo sudaryti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Nagrinėjamoje byloje jokių sąlygų dėl ginčijamo mokėjimo privalomumo nenustatyta. Nors, kaip teigia atsakovė, jos kreditinis reikalavimas kelis kartus viršija kitų kreditorių reikalavimus, yra atsiradęs kalendoriškai anksčiau nei kitų kreditorių, tačiau įrodymų, jog ieškovė privalėjo atlikti ginčijamą mokėjimą atsakovei, byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė įvykdė ieškovės prievoles kitiems kreditoriams, nelaikytina tuo imperatyvu, sukėlusiu bendrovei neišvengiamą teisinę pareigą atlikti mokėjimą, o atliktas mokėjimas, nedengiant ar dengiant tik nedideles kitų kreditorių reikalavimo dalis, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai.

Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines (CK 6.66 straipsnis, 6.67 straipsnis) teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog yra actio Pauliana ieškinio taikymo ir jo tenkinimo sąlygos.

Apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantė papildomai motyvuoja tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ex officio pripažino atliktą mokėjimą atsakovei niekiniu ir negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, kadangi sandoris prieštarauja CK 145 straipsnio, CK 6.930¹ straipsnio normoms. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu.

Pagal CK 6.930¹ straipsnį skolininkas, kuris neturi lėšų visiems reikalavimams patenkinti, trečiąja eile privalo atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus, o kitiems kreditoriams atsiskaityti penktąja eile pagal kalendorinį eiliškumą (CK 6.930¹ 1 dalies 3, 5 punktai). Kadangi ieškovei bankroto byla iškelta 2014-03-21, tačiau nutartis įsiteisėjo tik 2014-04-01, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog atsiskaitymas su atsakove pažeidė imperatyvias teisės normas, nes ieškovė, iš dalies atsiskaitydama su atsakove, pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų eilę. Ieškovė, neturėdama lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti, negalėjo pirmiausia atsiskaityti su atsakove, turėdama įsiskolinimą valstybei.

Pirmosios instancijos teismas vertino, jog ginčijamas mokėjimas pažeidė CPK 145 straipsnio nuostatas, kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2014-03-21 nutartimi ieškovės turtui ir piniginėms lėšoms taikytas areštas, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą. Kadangi ginčijamas mokėjimas atliktas 2014-03-21, t. y. tą pačią dieną, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškovės turtui, sutiktina su apeliantės argumentu, jog apeliantė galėjo nežinoti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Tačiau patikrinus teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, nustatyta, jog ieškinys dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo gautas teisme 2014-02-10, 2014-02-12 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškovei – areštuotas ieškovei priklausantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, piniginės lėšos, turtinės teisės, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, taip pat sustabdyti išieškojimo iš šio turto veiksmai. Laikinosios apsaugos priemonės galioja iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją iškelti įsiteisėjimo. Kaip buvo minėta, 2014-03-21 nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei įsiteisėjo 2014-04-01. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ginčijamas mokėjimas (2014-03-21) atliktas, galiojant ieškovės turto ir lėšų areštui, todėl yra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos (CPK 675 straipsnis, 145 straipsnis).

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas bylos aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus (CPK 185 straipsnis), nepažeidė civilinio kodekso teisės normų (CK 6.66 straipsnio, 6.67 straipsnis, CK 1.80 straipsnis), priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą.

Kolegijos pirmininkė Erinija KazlauskienėKolegijos teisėjai Marius DobrovolskisAlvydas Žerlauskas