- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-31
- Bylos Nr.
- e2A-413-267/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybės
- Ieškovas
- R. J.
- Kategorijos
- 1.3.6.4.1.2Papeikimas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-974-291/2018 pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui lopšeliui-darželiui (duomenys neskelbtini) dėl drausminės nuobaudos panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. J. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti jai 2017-05-03 darbdavio paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą. Nurodė, jog ji dirba lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Centralizuotas vidaus audito skyrius 2017-02-24 raštu pateikė lopšelio-darželio veiklos ir vidaus kontrolės vertinimo vidaus audito ataskaitą. Šiaulių miesto savivaldybės meras 2017-03-31 pateikė raštą, kuriuo pareikalavo (duomenys neskelbtini) pasiaiškinti raštu dėl audito metu nustatytų pažeidimų. Ieškovė 2017-04-02 pateikė atsakovei pasiaiškinimą raštu, kuriame išdėstė detalesnius paaiškinimus. 2017-05-03 meras ieškovei skyrė drausminę nuobaudą – papeikimą. Nesutikdama su paskirta drausmine nuobauda, ji kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybės darbo ginčų komisijos Šiaulių teritorinį skyrių su prašymu panaikinti potvarkiu skirtą nuobaudą. Darbo ginčų komisijos sprendimu buvo atsisakyta nagrinėti ieškovės prašymą, nurodant, jog ginčas turi būti nagrinėjamas teisme. Ieškovės nuomone, darbdavys, skirdamas jai drausminę nuobaudą – papeikimą, nesilaikė drausminės nuobaudos skyrimo taisyklių ir tvarkos, o pažeidimų formuluotė yra abstrakti, nes nėra nurodyta nei konkrečių pažeidimų padarymo laikas, vieta, nepagrindžiama, kokiais argumentais remiantis daroma išvada, jog būtent ieškovė kalta dėl nurodytų pažeidimų. Teigia, kad ikimokyklinio vaikų ugdymo įstaigos vadovei drausminė nuobauda galėjo būti skiriama tik savivaldybės tarybos sprendimu. Be to, pažeisti įstatymo numatyti terminai drausminei nuobaudai skirti. Ieškovė įsitikinusi, kad drausminė nuobauda jai skirta nepagrįstai, nes ji nepadarė nė vieno iš Audito ataskaitoje nurodytų darbo drausmės pažeidimų. Kadangi neegzistuoja drausminės atsakomybės sąlygų visetas ir drausminė nuobauda paskirta netinkamo subjekto bei praleidus DK nustatytą vieno mėnesio terminą, ieškovė prašo ieškinį patenkinti.
2. Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nurodė, kad ieškovei drausminė nuobauda – papeikimas paskirta teisėtai ir pagrįstai, todėl 2017 m. gegužės 3 d. savivaldybės mero potvarkis Nr. MP-82 turi būti paliktas nepakeistas. Audito ataskaitoje išsamiai ir aiškiai yra nurodyta, kokie pažeidimai buvo nustatyti patikrinimo metu, priimdamas potvarkį, Šiaulių miesto savivaldybės meras nurodė konkrečiai pažeidimus, už kuriuos atsako ieškovė. Šiuo atveju kalbama ne apie atleidimą iš darbo, o apie drausminę atsakomybę, todėl 2017 m, gegužės 3 d. Šiaulių miesto mero potvarkis Nr. MP-82 yra priimtas tokią teisę turinčio subjekto. Ieškovė atostogavo ir sirgo 27 dienas, kurios neįskaitomos į terminų drausminei nuobaudai skirti. Šiaulių miesto savivaldybės mero potvarkis „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo Šiaulių lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)“ išleistas 2017 m. gegužės 3 d. Nr. MP-82, todėl vieno mėnesio terminas drausminės nuobaudos skyrimui, atsakovo nuomone, nėra praleistas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį tenkino. Panaikino 2017 m. gegužės 3 d. Šiaulių miesto savivaldybės mero potvarkį Nr. MP-82 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo Šiaulių lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)“. Iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės ieškovei R. J. priteisė 2551,08 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas, o valstybei 75,00 Eur žyminį mokestį.
4. Teismas, išanalizavęs faktines aplinkybes bei ginčui taikytiną teisinį reglamentavimą, taip pat atsižvelgęs į teisminę praktiką, iš esmės sprendė, jog biudžetinė įstaiga Šiaulių lopšelis-darželis (duomenys neskelbtini) yra švietimo įstaiga, jos vadovo atleidimas iš darbo, taip pat ir drausminės atsakomybės taikymas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, kuri negali būti perduota jokiai kitai institucijai. Anot teismo, būtent savivaldybės taryba privalėjo atlikti drausminių nuobaudų skyrimo procedūrą, laikantis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių bei laikydamasi drausminės nuobaudos skyrimo terminų. Nustatęs, kad drausminė nuobauda ieškovei buvo skirta ne savivaldybės tarybos sprendimu, teismas sprendė, jog drausminė nuobauda ieškovei skirta tokios teisės neturinčio subjekto, šį pažeidimą pripažino neformaliu, o esminiu, dėl to teismas sprendė, kad nuobauda turi būti panaikinta. Teismui konstatavus, kad darbdavio statusą nagrinėjamojoje byloje turi tik Šiaulių miesto savivaldybės taryba, pripažinta, kad tik šios institucijos paskirtos drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumas gali būti vertinamas teismo. Pripažinęs, kad drausminė nuobauda ieškovei skirta nekompetentingo tai atlikti subjekto, pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino kitų su drausminės nuobaudos skyrimu susijusių klausimų, t. y. nevertino kitų galbūt padarytų procedūrinių pažeidimų taikant ieškovei drausminę atsakomybę, įskaitant drausminės nuobaudos skyrimo termino (ne)praleidimą, reikalavimo pasiaiškinti (ne)atitikimą reikalavimams, taip pat nevertino drausminės atsakomybės sąlygų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
5. Apeliaciniu skundu atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Teismas analizuodamas darbdavio ir drausminės nuobaudos skyrimo procedūros teisinį reglamentavimų aptarė kelis teisės aktus, tačiau jų nuostatas analizavo neatsižvelgdamas į pateiktus įrodymus byloje ir į dalyvaujančių atsakovės atstovų nuomonę, netinkamai aiškino teisės aktus bei taikė teismų praktikų, kurioje buvo nagrinėjamos teisės normos, kurios jau yra pakeistos, taip pat neatsižvelgė į jau suformuotą teismo praktiką šiuo klausimu.
5.2. Apeliantės nuomone, savivaldybės taryba turėtų kompetenciją spręsti dėl ieškovės atleidimo iš darbo, jei būtų buvusi skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš pareigų, bet šiuo konkrečiu atveju kalbama ne apie atleidimų iš darbo, o apie drausminę nuobaudą – papeikimą. Šiuo aspektu teismas nepateikė jokių pagrįstų teisinių motyvų, kodėl šį teisinį reglamentavimą taiko ir skiriant kitas drausmines nuobaudas. 2017 m. gegužės 3 d, Šiaulių miesto mero potvarkis Nr. MP-S2 yra priimtas tokią teisę turinčio subjekto, yra neprieštaraujantis numatytam teisiniam reguliavimui ir nepažeidžiantis išimtinės savivaldybės tarybos kompetencijos, dėl to negali būti panaikintas teismo sprendimu. Apeliantė tvirtina, kad įstatymų leidėjas, siekdamas aiškiau reglamentuoti tarybos ir mero institucijų įgaliojimus, pavedė būtent tarybai, kaip savininko teises ir pareigus įgyvendinančiai institucijai, priimti sprendimus tik dėl švietimo įstaigų vadovų priėmimo ir atleidimo, o merui – priešingai, tik biudžetinių įstaigų, kurios nėra švietimo įstaigos vadovų priėmimo ir atleidimo. Todėl teismas netinkamai interpretavo LR Vietos savivaldos įstatymo nuostatas. Šiuo atveju privalu vadovautis Vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta dėl savivaldybės mero teisinio statuso bei įgaliojimų. Teismas nevertino ir aiškiai nepasisakė, kad esant nurodytam reglamentavimui drausminės procedūros paskyrimas visiškai prarastų savo prasmę ir jos įgyvendinimas taptų neįmanomu, nes bet koks veiksmas, susijęs su drausminės procedūros atlikimu, privalėtų būti įtvirtinamas tik savivaldybės tarybos sprendimu ir jam privalėtu pritarti savivaldybės tarybos dauguma. Teismas nepasisakė dėl drausminės nuobaudos skyrimo termino, nevertino drausminės atsakomybės sąlygų.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. J. prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Savivaldybės švietimo įstaigos vadovo skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų nustatyta tvarka yra išimtinė tarybos kompetencija, kuri negali būti perduota kitiems asmenims. Nors LR Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 21 punkte įtvirtina, kad savivaldybės švietimo įstaigos vadovo atleidimas iš pareigų yra išimtinė tarybos kompetencija, tačiau ši kompetencija negali būti suprantama kaip vien tik formalaus savivaldybės tarybos sprendimo dėl savivaldybės švietimo įstaigos vadovo atleidimo priėmimas. Būtent darbdavys, šiuo atveju išimtinę teisę turinti savivaldybės taryba, prieš spręsdamas klausimą dėl galimo atleidimo iš pareigų ir (arba) priimdamas sprendimą dėl atleidimo iš pareigų pagal DK 136 str. 3 d. 1 p. turėtų laikytis teisės aktų nustatytos tvarkos, įskaitant DK XVI skyriuje nustatytos drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos. Būtent taryba turi kompetenciją spręsti dėl švietimo įstaigos vadovo atleidimo iš darbo, skatinimo, nuobaudų taikymo, atitinkamai procedūros tinkamo laikymosi sprendžiant šiuos klausimus.
6.2. Atsakovo cituojamais sprendimais aukštesnės instancijos teismui nėra pagrindo remtis, minėti sprendimai neturi prejudicinės ar res judicata galios, juose buvo nagrinėjamos kitokios aplinkybės ir pateikti išaiškinimai, nesusiję su šios bylos esme. Apeliantė netinkamai aiškina savivaldybės tarybų posėdžių organizavimo ir sprendimų priėmimo tvarką. Atsakovės teiginiai, kad meras yra kompetentingas atlikti visus kitus veiksmus dėl įstaigos vadovų darbo santykių, yra nepagrįsti, nes atleidimo procedūros reikalavimų turi laikytis būtent taryba. Teismas pagrįstai pripažino, kad drausminę nuobaudą ieškovei skyrė nekompetentingas subjektas – meras, dėl to kitos aplinkybės dėl drausminės atsakomybės pagrindo nėra teisiškai reikšmingos, ir neturėjo pagrindo dėl to papildomai pasisakyti.
7. Trečiasis asmuo lopšelis-darželis (duomenys neskelbtini) prisideda prie šio apeliacinio skundo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Byloje kilo ginčas dėl subjekto turinčio teisę skirti drausminę nuobaudą – papeikimą savivaldybės švietimo įstaigos vadovui.
9. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad drausminės atsakomybės taikymas savivaldybės švietimo įstaigos vadovui, t. y. ieškovei, yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija. Apeliacinis skundas grindžiamas esminiu argumentu, kad ne savivaldybės tarybai, bet savivaldybės merui įstatymu suteikta teisė taikyti drausmines nuobaudas savivaldybės švietimo įstaigų vadovams. Su tokia apeliantės dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.
10. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad Šiaulių lopšelio-darželis (duomenys neskelbtini), kurio (duomenys neskelbtini) yra ieškovė, yra savivaldybės švietimo įstaiga. LR Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 21 punkte įtvirtinta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija – biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė), savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių (toliau – savivaldybės juridiniai asmenys) steigimas, reorganizavimas, likvidavimas ir jų priežiūra, savivaldybės mokymo ir auklėjimo (toliau – švietimo) įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų nustatyta tvarka, dalyvavimas steigiant, reorganizuojant ir likviduojant viešuosius ir privačius juridinius asmenis; seniūnijų – biudžetinių įstaigų – nuostatų tvirtinimas. Pagal šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 17 punktą savivaldybės meras skiria į pareigas ir atleidžia iš jų savivaldybės biudžetinių įstaigų, išskyrus švietimo įstaigas, vadovus, įgyvendina kitas funkcijas, susijusias su šių juridinių asmenų vadovų darbo santykiais, Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Akivaizdu, kad savivaldybės švietimo įstaigos vadovo skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų nustatyta tvarka yra išimtinė tarybos kompetencija, kuri negali būti perduota kitiems asmenims.
11. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad teisės aktai, įskaitant DK, nustato ne tik atleidimo iš pareigų pagrindus, tačiau ir konkrečią atleidimo iš pareigų tvarką, kuri priklauso nuo konkretaus atleidimo iš pareigų pagrindo. Be to, priimant sprendimą dėl švietimo įstaigos vadovo atleidimo iš pareigų, privalu laikytis teisės aktų nustatytos atleidimo iš pareigų tvarkos. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad sprendžiant dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą teisėtumo, be kita ko, patikrinamas anksčiau nei atleidimas iš darbo darbuotojui skirtos (skirtų) bei darbo sutarties nutraukimo, dėl kurio nagrinėjamas ginčas, pagrindo sudėties elementu esančios (esančių) drausminės nuobaudos (drausminių nuobaudų) teisėtumas ir pagrįstumas. Taigi, teismas šiuo atveju turi patikrinti drausmės pažeidimo, kuris buvo atleidimo pagrindas, ir iki atleidimo iš darbo darbuotojui skirtos drausminės nuobaudos, dėl kurios yra ginčas ir kuri yra atleidimo iš darbo pagrindo sudėties elementas, teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-450/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2011). Šie išaiškinimai parodo, kad darbuotojui skiriamos drausminės nuobaudos (pastaba bei papeikimas) teoriškai gali būti arba tam tikru atveju faktiškai yra atleidimo iš pareigų pagal DK 136 str. 3 d. 1 p. būtinasis sudėties elementas, t. y. sudėtinė bei privaloma atleidimo iš pareigų dalis. Taigi, ankstesnės drausminės nuobaudos skyrimas patenka į atleidimo iš pareigų pagal DK 136 str. 3 d. 1 p. tvarką, kaip sudėtinis atleidimo elementas. Laikantis apeliantės pozicijos, tokia situacija lemtų tai, kad drausminę nuobaudą, kaip galimą sudėtinį atleidimo iš pareigų pagal DK 136 str. 3 d. 1 p. elementą, pagal kompetenciją galėtų skirti skirtingi subjektai, tai iš esmės prieštarautų išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai. Jokia teisės norma nenumato, kad savivaldybės taryba priima tik galutinį sprendimą dėl atleidimo, o atleidimo tvarką įgyvendina kuris nors kitas subjektas.
12. Iš byloje pateiktų ieškovės pareiginių nuostatų 6 punkto aiškiai matyti, kad (duomenys neskelbtini) yra pavaldus administracijos direktoriui, atskaitingas savivaldybės tarybai, o meras, kaip kompetentingas subjektas apskritai neminimas. Įvertinus tai, teisėjų kolegijai akivaizdu, kad būtent taryba turi kompetenciją spręsti dėl švietimo įstaigos vadovo atleidimo iš darbo, skatinimo, nuobaudų taikymo, atitinkamai procedūros tinkamo laikymosi sprendžiant šiuos klausimus. Taigi, savivaldybės taryba, kaip išimtinę kompetenciją turintis subjektas, spręsdama atleidimo iš pareigų klausimą, privalo laikytis ir nepažeisti atleidimo iš pareigų procedūros, įskaitant ir atleidimo iš pareigų būtinųjų sąlygų bei sudėties elementų nustatymą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad į sudėties elementų nustatymą įeina ir švelnesnių drausminių nuobaudų skyrimas.
13. Pozicijos, kad drausminės nuobaudos skyrimo švietimo įstaigos vadovams išimtinė teisė priklauso savivaldybės tarybai, o ne merui, todėl būtent savivaldybės taryba pagal išimtinę kompetenciją sprendžia klausimą dėl vadovo atleidimo iš pareigų, taip pat skatinimo ir drausminių nuobaudų taikymo, įskaitant tinkamą procedūrų laikymąsi, laikėsi ir apeliacinės instancijos teismai išnagrinėtose bylose (Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje e2A-1033-368/2017 ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-103-227/2017). Šios bylos kontekste yra reikšminga tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018 32 punktas ir kasacinio teismo praktika). Apeliantė teigia, kad Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis buvo priimta taikant kitą įstatymo redakciją, kuri šiuo metu pakeista, tačiau tai nekeičia pirmiau aptarto teisinio reglamentavimo, kad būtent taryba turi įgyvendinti atleidimo iš pareigų tvarką, į kurią gali įeiti ir ankstesnių drausminių nuobaudų skyrimas. Apeliantė nurodo ir tai, kad Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis yra nepagrįsta, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad nutartis yra įsiteisėjusi, galiojanti, ir nors jos teisėtumas ar pagrįstumas kasacine tvarka nebuvo vertinamas, tačiau sprendžiant kasacinio skundo priėmimo klausimą, materialinės teisės normų taikymo pažeidimas nenustatytas, todėl nėra jokio pagrindo nesivadovauti minėtoje nutartyje pateiktu teisės taikymo aiškinimu.
14. Apeliantės teigimu, šiuo atveju reikėtų vadovautis Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-328-1031/2017, kuriame suformuota praktika atitinkanti apeliantės poziciją, tačiau nurodomame teismo sprendime nėra pasisakoma apie tai, kad meras yra kompetentingas skirti drausmines nuobaudas švietimo įstaigos vadovams. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apylinkės teismas 2017 m. spalio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1774-894/2017, pripažino, kad meras yra kompetentingas spręsti drausminės nuobaudos skyrimą švietimą įstaigos vadovui, tačiau apeliantės cituojamoje nutartyje nebuvo sprendžiamas klausimas, ar meras teisėtai skyrė drausminę nuobaudą, o cituojami motyvai buvo pateikti teismui nustačius, kad ieškinys pateiktas netinkamam atsakovui. Kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad precedentais reikia remtis itin apdairiai, jų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas. Vertinant, ar precedentas tinkamas, taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes, tarp jų – precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą ir kita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016 15 punktą ir kasacinio teismo praktiką).
15. Apeliantė argumentuoja, kad savivaldybės taryba yra kolegialus organas, sudarytas iš tarybos narių, veikiantis pagal atitinkamą reglamentą, kurio veiklos forma yra posėdžiai, kurie organizuojami nustatyta tvarka ir atitinkamu periodiškumu. Teigia, kad esant tokiam reglamentavimui drausminės procedūros paskyrimas visiškai prarastų savo prasmę ir jos įgyvendinimas taptų neįmanomu, nes bet koks veiksmas, susijęs su drausminės procedūros atlikimu, privalėtų būti įtvirtinamas tik savivaldybės tarybos sprendimu, jam turėtų pritarti savivaldybės tarybos dauguma. Iš esmės apeliantė yra įsitikusi, kad būtų neįmanoma taikyti drausminių nuobaudų švietimo įstaigų vadovams.
16. Visų pirma, reikšminga tai, kad tiek skiriant švelnesnes drausmines nuobaudas, tiek atleidžiant iš pareigų pagal DK 136 str. 3 d. 1, 2 p., privaloma vadovautis DK nuostatomis, kurios reglamentuoja drausminių nuobaudų skyrimo tvarką. Taigi, drausminių nuobaudų skyrimo procedūra visų drausminių nuobaudų atžvilgiu yra analogiška ir jokių išimčių nėra. Apeliantė iš esmės pripažįsta, kad savivaldybės taryba gali įgyvendinti pareigas ir skirti griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, tokiu atveju akivaizdu, kad savivaldybės taryba gali įgyvendinti pareigas bei skirti ir švelnesnes drausmines nuobaudas. Antra, apeliantė netinkamai aiškina savivaldybės tarybų posėdžių organizavimo ir sprendimų priėmimo tvarką, nes atitinkamam sprendimui priimti reikia ne savivaldybės tarybos daugumos, o posėdyje dalyvaujančių tarybos narių daugumos. Atsižvelgdama į tai, apeliacinio skundo argumentus dėl procedūros įgyvendinimo sunkumo, kai skiriamos drausminės nuobaudos pastaba ar papeikimas, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Apeliaciniame skunde plačiai aiškinamos savivaldybės mero funkcijos, įgaliojimai ir pan., cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuri, be kita ko, absoliučiai nesusijusi su šia byla, taip įrodinėjama mero įgaliojimų apimtis, patvirtinanti apeliantės poziciją, tačiau šiuo atveju ieškovė neginčija kitų mero įgaliojimų, kuriuos šis subjektas turi pagal teisės aktus. Apeliantė cituoja Lietuvos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą, taip pat teigia, jog pagal LR Vietos savivaldos įstatymą ir savivaldybės veiklos reglamentą, tarybai teisme, bendraujant savivaldybėmis, taip pat su kitais asmenimis ir t.t. atstovauja meras. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad meras turi teisę atstovauti tarybai tam tikrais klausimais, bet tai nereiškia, kad jis vienasmeniškai gali priimti tarybos kompetencijai priskiriamus sprendimus. Tokia mero teisė negali eliminuoti savivaldybės tarybos išimtinės kompetencijos spręsti dėl švietimo įstaigų vadovų atleidimo iš pareigų, atitinkamai drausminių nuobaudų skyrimo.
17. Apeliantė tvirtina, kad įstatymų leidėjas, pakeisdamas LR Vietos savivaldos įstatymo 20 str. 2 d. 16 p., siekė, kad meras, kaip savivaldybės tarybos pirmininkas ir atstovas, turėtų teisę įgyvendinti visas kitas funkcijas, susijusias su biudžetinių įstaigų vadovų darbo santykiais, įskaitant ir drausminių nuobaudų skyrimą, išskyrus atleidimą iš darbo ir skyrimą į pareigas.
18. Įstatymų leidėjas nustatė, kad būtent savivaldybės taryba turi kompetenciją spręsti dėl švietimo įstaigų vadovų atleidimo iš pareigų teisės aktų nustatyta tvarka. Nustatydamas tokį reglamentavimą, įstatymų leidėjas aiškiai įtvirtino, kad taryba turi spręsti klausimą ne formaliai, bet įgyvendinama visą įstatyme nustatytą tvarką, o šiuo atveju į tokią atleidimo tvarką neabejotinai patenka ir kitų nuobaudų skyrimo, ne tik atleidimo iš pareigų, skyrimo klausimai. Teisėjų kolegijos vertinimu reikšminga tai, kad švietimo įstaigų, kaip specifinę veiklą vykdančių įstaigų, išskyrimas iš kitų įstaigų parodo, jog švietimo įstaigų vadovo atleidimo iš pareigų ir nustatytos tvarkos klausimas turi būti sprendžiamas ne vienašališkai mero, o kolegialiai savivaldybės tarybos. Todėl LR Vietos savivaldos įstatymo 20 str. 2 d. 16 p. nuostatos turėtų būti aiškinamos taip, kad meras turi kompetenciją atlikti tam tikrus tokių darbuotojų personalo valdymo klausimus, pvz., darbo ir poilsio laiko klausimai, komandiruotės ir pan., tačiau negali perimti iš savivaldybės tarybos jos išimtinę kompetenciją, kuri apima ir drausminių nuobaudų, galinčių būti atleidimo iš darbo pagrindo sudėties elementu, skyrimą bei skyrimo procedūrą.
19. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai nepasisakė dėl drausminės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija nepritardama tokiai apeliantės pozicijai nurodo, kad jeigu darbuotojas atleistas iš pareigų nekompetentingo subjekto, teismas iš esmės neturi pareigos vertinti kitų su atleidimo priežastimi susijusių aplinkybių, įskaitant drausminės atsakomybės pagrindus, kadangi atleidimas iš pareigų yra neteisėtas pažeidus vieną esminių atleidimo iš pareigų reikalavimų. Tokia taisyklė taikytina atliekant ir švelnesnių nuobaudų teisėtumo teisminį vertinimą, kadangi vienas iš būtinųjų reikalavimų drausminės nuobaudos galiojimui yra aplinkybė, kad drausminė nuobauda skirta kompetentingo tai daryti subjekto. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad drausminę nuobaudą ieškovei skyrė nekompetentingas tai daryti subjektas – meras, dėl to kitos aplinkybės dėl drausminės atsakomybės pagrindo nėra teisiškai reikšmingos. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-686/2016.
20. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš nurodyto nuobaudos skyrimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo akivaizdu, jog ir drausminės nuobaudos skyrimo švietimo įstaigos vadovams išimtinė teisė priklauso savivaldybės tarybai, o ne merui. Dėl to savivaldybės meras drausminės nuobaudos ieškovei, kaip švietimo įstaigos vadovei, neturėdamas savivaldybės tarybos įgaliojimų, skirti negalėjo. Taigi, vien tai, kad ieškovės drausminės nuobaudos tyrimą inicijavo ir drausminę nuobaudą jai skyrė neturintis tokių įgaliojimų subjektas, sudaro pagrindą panaikinti ieškovei skirtą drausminę nuobaudą.
21. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
22. Iš apeliantės ieškovė prašo priteisti 726,00 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą ir pateikia tai patvirtinančius dokumentus. Teismas, atsižvelgdamas į byloje suteiktų teisinių paslaugų kiekį, bylos aplinkybes, į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta Rekomendacijų redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20) nuostatas, sprendžia, kad prašoma priteisti 726,00 Eur suma yra pagrįsta, todėl, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš apeliantės ieškovės naudai (CPK 98 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės, juridinio asmens kodas 188771865, 726,00 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.