Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-704-302/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-12-22
Bylos Nr.: 2A-704-302/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00656-2014-9
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė
Ieškovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius DK PZU Lietuva

Kategorijos

3.3.1Apeliacinis procesas

Civilinė byla Nr. 2A-704-302/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00656-2014-9Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.1.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.; 2.5.10.8 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Gasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-427-258/2015 pagal ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „DK „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė VSDFV Alytaus skyrius kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ priteisti 234 000 Lt dydžio žalos atlyginimą. Nurodė, jog 2011 m. lapkričio 6 d. apie 7 val. Alytaus rajone Raitininkų seniūnijoje Kampų kaime kelio Antakalnis-Jieznas-Alytus-Merkinė 69 kilometre G. K., vairuodama automobilį „Mercedes Benz 313“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 133 punktų reikalavimus, nesuvaldė automobilio ir nuvažiavusi nuo kelio atsitrenkė į pakelėje augantį medį, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo keleivės R. V. ir R. B.. Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2012 m. rugpjūčio 3 d., G. K. pripažinta kalta dėl šio įvykio. Žuvusiosioms R. V. ir R. B. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2012 m. sausio 24 d. sprendimais Nr. SDR-13, Nr. SDR-14 pripažintas draudiminiais įvykiais. Įvykį pripažinus draudiminiu, vadovaudamasis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) 26 str. 1 d., nurodančia, jog mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį, Alytaus skyrius 2012 m. vasario 7 d. sprendimais Nr. SNAD-70 ir Nr. SNAD-71 R. V. sutuoktiniui J. V. bei R. B. sutuoktiniui S. B. paskyrė po 117 000 Lt dydžio vienkartinę draudimo išmoką apdraustosioms mirus. Taip pat ieškovė pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtina, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką. S. B. ir J. V. išmokėjus vienkartines draudimo išmokas VSDFV padaryta 234 000 Lt dydžio žala. VSDFV kreipusis į atsakovą, kuris buvo apdraudęs autoįvykio kaltininkės civilinę atsakomybę, dėl žalos atlyginimo, atsakovas žalą atlyginti atsisakė. Ieškovės teigimu, sutuoktiniams J. V. ir S. B. išmokėtos vienkartinės išmokos neviršija jų patirtos žalos dėl įvykusio eismo įvykio, atitinka visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principą, bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, neviršija TPVCAPD įstatymo 11 straipsnyje nustatytų žalos atlyginimo ribų.

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Nurodė, kad subrogacinio reikalavimo reiškėjo teisių apimtis negali viršyti pradinio kreditoriaus teisių, todėl mano, jog socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisė nėra absoliuti. Siekiant nustatyti, ar VSDFV Alytaus skyriaus ieškinys yra pagrįstas, reikalinga vertinti duomenis apie žuvusiųjų gautas pajamas iki eismo įvykio bei informaciją apie jų sutuoktinių gaunamas pajamas tam, kad būtų nustatyta, kokia pajamų dalis jiems teko ir ar TPVCA įstatymo prasme žuvusiųjų sutuoktiniai pripažintini išlaikytiniais. Pasak atsakovo, jis turėtų pareigą atlyginti ieškovui jo išmokėtą vienkartinę draudimo išmoką tik byloje neginčijamai nustačius, kad ji atlieka žalos atlyginimo funkciją, kompensuoja žuvusiųjų sutuoktinių J. V. ir S. B. turėtą turtinę žalą, tačiau jos neviršija, bei kad pastarieji turėtų tiesioginio reikalavimo teisę į atsakovą tokioje pačioje apimtyje, jeigu VSDFV Alytaus skyrius nebūtų išmokėjęs šių socialinio draudimo išmokų. Atsakovas pažymėjo, kad teisės normos įtvirtina ribotą sąrašą asmenų, turinčių teisę į žalos (netekto išlaikymo) atlyginimą gyvybės atėmimo bylose. Sprendžiant dėl žuvusiojo sutuoktinio teisės į išlaikymą, turi būti atsižvelgiama į jų darbingumą, t.y. žuvusiojo sutuoktinis ar kiti išlaikytiniai turi teisę į žalos atlyginimą tik jeigu žuvusiojo mirties dieną buvo nedarbingi. Nedarbingais laikomi asmenys, sulaukę pensinio amžiaus, taip pat asmenys visiškai nedarbingi dėl invalidumo. Atsakovui akivaizdu, jog tiek S. B., tiek J. V. gaunant pajamas didesnes nei gaudavo žuvusiosios, jiems finansinė parama įvykio dieną nebuvo reikalinga ir jie negali būti pripažįstami išlaikytiniais TPVCA įstatymo prasme, todėl, atsakovo nuomone, nei žuvusiųjų sutuoktiniai, nei jų teises ir pareigas perėmusi ieškovė, neturi teisės reikalauti netekto išlaikymo priteisimo iš atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad kai socialinio draudimo įstaigos išmoka išmokas gyvybės atėmimo atveju, jos pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį ir NADPLSDĮ 31 straipsnį įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, tačiau tik tokia apimtimi, kuria jų išmokėtos išmokos skirtos apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai kompensuoti. Vien aplinkybė, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja negautas pajamas, nereiškia, kad remiantis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis negalima šių išmokų vertinti kaip atliekančių ir kitokią funkciją. Priešingas aiškinimas, kad socialinio draudimo įstaigos išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus (NADPLSDĮ 27 straipsnis) besąlygiškai turi būti laikoma negautų pajamų kompensacija apdraustųjų šeimos nariams, vien dėl tos priežasties, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tokia nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis, neatitiktų Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo išaiškinimų. Atsižvelgdamas į tai, pirmos instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, kuri vienkartinės išmokos dalis (ar visa išmoka) apdraustajam mirus kompensuoja apdraustųjų šeimos narių patirtą žalą (dėl šios dalies socialinio draudimo įstaiga gali įgyvendinti regreso teisę į žalą padariusį asmenį ar jo draudiką), o kuri viršija patirtą žalos atlyginimo sumą (dėl šios dalies regreso teisės neatsiranda), ir ar transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės draudikas privalo ją kompensuoti socialinio draudimo įstaigai. Nurodė, kad TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalis įtvirtina ribotą sąrašą asmenų, turinčių teisę į žalos (netekto išlaikymo) atlyginimą gyvybės atėmimo bylose. Pagal minėta normą teisę į žalos atlyginimą turi tik tie asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Įvertinęs bylos medžiagą, pirmos instancijos teismas nustatė, kad žuvusiųjų mirties dieną sutuoktiniai, kuriems išmokėtos po 117 000 Lt dydžio vienkartinės draudimo išmokos, buvo darbingi, nebuvo sulaukę pensinio amžiaus, dirbo ir gavo net didesnes pajamas nei žuvusiosios: R. B. vidutinis darbo užmokestis buvo 364 Lt (atskaičius mokesčius), S. B. VDU – 885 Lt (atskaičius mokesčius). R. V. – 678,50 Lt (atskaičius mokesčius), atitinkamai J. V. VDU – 964 Lt (atskaičius mokesčius). Vertindamas nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog žuvusiųjų sutuoktiniai įvykio dieną negali būti pripažįstami išlaikytiniais TPVCA įstatymo prasme, kadangi tiek S. B., tiek J. V. gaudavo savarankiškas pajamas, kurios buvo didesnės už jų sutuoktinių pajamų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė VSDFV Alytaus skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodo šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:

1. Pirmos instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, netinkamai įvertino įrodymus, nenustatė, ar sumokėtos vienkartinės draudimo išmokos žuvusiųjų šeimos nariams yra mažesnės už patirtą žalą, ar didesnės. Teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino tos aplinkybės, jog R. B. ir S. B. bei R. V. ir J. V. vedė bendrą ūkį, jų pajamos buvo bendros, todėl po sutuoktinių mirties našliais likę S. B. ir J. V. neteko dalies pragyvenimo šaltinio, kurį sudarė žuvusiųjų gaunamas darbo užmokestis.

2. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakomybės už gyvybės atėmimą atsiradusią žalą, neteisingai taikė CK 6.284 straipsnio 1 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

3. Ieškovė, nukentėjusiesiems J. V. ir S. B. išmokėdama po 117 000 Lt dydžio išmokas, tuo atlygino jiems pajamas, kurias jie būtų gavę, jei nebūtų įvykęs nelaimingas atsitikimas ir žuvę jų sutuoktinės R. V. ir R. B., ir įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo. Ieškinyje buvo pateikti detalūs žalos dydžio apskaičiavimai. Atmesdamas ieškinį, pirmos instancijos teismas pažeidė CK 6.251 straipsnyje įtvirtintą visišką nuostolių atlyginimo principą iš atsakingo už žalą asmens (šiuo atveju atsakovo).

Atsiliepimas

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog su skundu nesutinka, prašė pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodė šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, jog pozicija, kad pagal NADPLSDĮ išmokėtų išmokų dydis nekvestionuotinas ir atgręžtiniai reikalavimai turi būti tenkinami visa apimti, neatitinka konstitucinės jurisprudencijos bei kasacinio teismo praktikos. Vien ta aplinkybė, jog NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja negautas pajamas, nereiškia, kad remiantis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis negalima šių išmokų vertinti kaip atliekančių ir kitokią funkciją. Priešingas aiškinimas neatitiktų Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo išaiškinimų.

2. Atsakovas pateikė argumentus bei įrodymus, jog ieškovės prašytos priteisti regresinės prievolės dydis neatitinka išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžio patirtai turtinei žalai padengti. Nagrinėjamu atveju išmokėta vienkartinė išmoka atliko socialinę funkciją, o ne negautų pajamų kompensavimo funkciją, todėl ieškovės pareikštas reikalavimas turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas.

3. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, jog žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalai atlyginti dėl maitintojo netekimo. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą, netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Be to, ir 2008 m. vasario 13 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 12 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 8-10 punktuose nustatyta, jog žalos, atsiradusios dėl nukentėjusio trečiojo asmens gyvybės atėmimo dydis nustatomas atsižvelgiant į mirusiojo gautas pajamas, išlaikytinių skaičių ir išlaikytinių gaunamas socialinio draudimo išmokas, susijusias su maitintojo netekimu. Objektyvių galimybių nustatyti, kokia apimti šias savo abipuses pareigas sutuoktiniai vykdė savo santuokinio gyvenimo metu, nėra, todėl tuo atveju, kai vienas iš sutuoktinių miršta, preziumuojama, kad likęs gyvas sutuoktinis iš mirusios sutuoktinio iki jo mirties gaudavo materialinę paramą, lygią pusei jo pajamų. Nors sutuoktiniai ir privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti (CK 3.27 str.), tačiau negalima ignoruoti fakto, jog atitinkamai likęs sutuoktinis taip pat teikdavo materialinę paramą mirusiam sutuoktiniui bei prisidėdavo savo pagalba buityje. Taigi vienintelis objektyvus kriterijus materialinės paramos įvertinimui yra sutuoktinių pajamų ir jų finansinio indėlio į šeimos biudžetą palyginimas. Nagrinėjamu atveju iš atsakovo pateiktų skaičiavimų matyti, kad abiejų žuvusiųjų sutuoktinių S. B. ir J. V. gaunamų pajamų dydis bei skiriama jų pusė žuvusiosioms yra ženklesnė nei žuvusiųjų jų sutuoktinių atžvilgiu. Esant nurodytoms aplinkybės, nėra jokio pagrindo S. B. ir J. V. laikyti žuvusiųjų išlaikytiniais TPVCAPDĮ prasme.

Šalies argumentai

4. Apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde klaidingai skaičiuoja vidutinį darbo užmokestį, kadangi jį nurodo neatskaitęs mokesčių. Kasacinis teismas savo formuojamoje praktikoje taip pat palaiko tokį realios žalos apskaičiavimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta c.b. 3K-3-155-684/2015). Be to, reikšmingas kriterijus, apskaičiuojant žuvus apdraustam asmeniui jo sutuoktinio patirtos žalos dydį, pasireiškiantį negautomis pajamomis, yra laikotarpis, per kurį pergyvenęs sutuoktinis išlaikymą būtų gavęs, jei sutuoktinis nebūtų žuvęs. Nagrinėjamu atveju ieškovė, skaičiuodama S. B. ir J. V. patirtą žalą, rėmėsi jų žuvusių žmonų tikėtina gyvenimo trukme, tačiau visiškai nevertino jų vyrų tikėtinos gyvenimo trukmės, kuri pagal į bylą pateiktus duomenis yra net 12,07 metų trumpesnė, todėl ir dėl šios priežasties ieškovės apskaičiuotas žalos dydis neatitinka pagrįstumo reikalavimo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat yra laikomasi šios praktikos (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta c.b. 2A-398-943/2015).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. lapkričio 6 d. apie 7 val. Alytaus rajone Raitininkų seniūnijoje Kampų kaime kelio Antakalnis-Jieznas-Alytus-Merkinė 69 kilometre G. K., vairuodama automobilį „Mercedes Benz 313“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 133 punktų reikalavimus, nesuvaldė automobilio ir nuvažiavusi nuo kelio atsitrenkė į pakelėje augantį medį, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo keleivės R. V. ir R. B.. Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2012 m. rugpjūčio 3 d., G. K. pripažinta kalta dėl šio įvykio. Žuvusiosioms R. V. ir R. B. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2012 m. sausio 24 d. sprendimais Nr. SDR-13, Nr. SDR-14 pripažintas draudiminiais įvykiais. Alytaus skyrius 2012 m. vasario 7 d. sprendimais Nr. SNAD-70 ir Nr. SNAD-71 R. V. sutuoktiniui J. V. R. B. sutuoktiniui S. B. paskyrė po 117 000 Lt dydžio vienkartines draudimo išmokas. Autoįvykio kaltininkė vairavo krovininį automobilį, kurio valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta draudimo bendrovėje UAB DK „PZU Lietuva“. VSDFV Alytaus skyrius 2013 m. kovo 5 d. raštu Nr. (1.16) R1-5700 „Dėl 234000 Lt žalos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atlyginimo“ kreipėsi į draudimo bendrovę, prašydamas atlyginti Fondo biudžetui padarytą žalą. Atsakovė nevykdė ieškovės prašymo, todėl ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ priteisti 234 000 Lt dydžio žalos atlyginimą. Pirmos instancijos teismas darė išvadą, jog žuvusiųjų sutuoktiniai įvykio dieną negali būti pripažįstami išlaikytiniais TPVCA įstatymo prasme, todėl ieškinį atmetė. Ieškovė su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiais argumentais: 1) pirmos instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino tos aplinkybės, jog R. B. ir S. B. bei R. V. ir J. V. vedė bendrą ūkį, jų pajamos buvo bendros, todėl po sutuoktinių mirties našliais likę S. B. ir J. V. neteko dalies pragyvenimo šaltinio, kurį sudarė žuvusiųjų gaunamas darbo užmokestis; 2) pirmos instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakomybės už gyvybės atėmimą atsiradusią žalą, neteisingai taikė CK 6.284 straipsnio 1 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos; 3) pirmos instancijos teismas pažeidė CK 6.251 straipsnyje įtvirtintą visišką nuostolių atlyginimo principą.

Taigi nagrinėjamo byloje keliami klausimai, susiję su socialinio draudimo įstaigos išmokėtų draudimo išmokų regreso teisės apimties aiškinimu ir taikymu. Kasacinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas dėl socialinio draudimo įstaigų teisės susigrąžinti išmokėtą socialinio draudimo išmoką pagal NADPLSDĮ, yra išaiškinęs, kad: 1) socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę žalą padariusiam asmeniui dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta nukentėjusiam asmeniui padaryta turtinė žala; 2) iš šios socialinio draudimo rūšies paskirties matyti NADPLSDĮ pagrindu mokamų išmokų tikslas – kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo prarastas pajamas, tačiau tai nėra vienintelė šių išmokų paskirtis; 3) nustatant atlygintinio atgręžtinio reikalavimo apimtį, būtina nustatyti atlygintinos žalos dydį tuo atveju, jei nukentėję asmenys teisę į žalos atlyginimą įgyvendintų asmeniškai; 4) dėl fizinio asmens gyvybės atėmimo padaryta žala pasireiškia tuo sukeltais nuostoliais kitiems asmenims ir pagal civilinės teisės nuostatas nustatoma taikant visiško žalos atlyginimo principą; o socialinio draudimo ar kitų draudimo išmokų, kurios mokamos kaip žalos atlyginimo kompensavimo sistemų mokėjimai, dydis nustatomas standartizuotai; šie nuostolių nustatymo ypatumai parodo, kad gali skirtis turtinė žala, padaryta dėl fizinio asmens mirties, ir draudimo išmokos, susijusios su apdraustojo mirtimi; 5) vien aplinkybė, kad vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dydis yra nustatytas teisės aktais ir nepriklauso nuo mirusiojo pajamų dydžio (NADPLSDĮ 27 str. 1 d.), neleidžia daryti išvados, kad ši išmoka apskritai negali visiškai ar iš dalies kompensuoti apdraustojo šeimos narių negautų pajamų apdraustajam mirus; 6) asmuo, teigiantis, kad išmokėtos socialinio draudimo išmokos viršija nukentėjusiojo realiai patirtą žalą, turi tai įrodyti; kai atsakovas paneigia duomenų apie apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas tinkamumą apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai nustatyti, konkretų žalos dydį turi įrodyti ieškovas; 7) teisiškai reikšmingu kriterijumi apskaičiuojant žuvus apdraustam asmeniui jo sutuoktinio patirtos žalos dydį, pasireiškiantį negautomis pajamomis, pripažintinas laikotarpis, per kurį pergyvenęs sutuoktinis išlaikymą būtų gavęs, jei sutuoktinis nebūtų žuvęs, ir kokio dydžio sutuoktinio pajamų dalis tekdavo jį pergyvenusiam sutuoktiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-64/2015).

Dėl nelaimingo atsitikimo darbe žuvusiųjų sutuoktinių teisės gauti žalos atlyginimą

Nagrinėjamu atveju atsakovas tvirtina, kad abiejų žuvusiųjų sutuoktinių S. B. ir J. V. gaunamų pajamų dydis bei skiriama jų pusė žuvusiosioms yra ženklesnė nei žuvusiųjų jų sutuoktinių atžvilgiu, todėl nėra jokio pagrindo S. B. ir J. V. laikyti žuvusiųjų išlaikytiniais TPVCAPDĮ prasme. Pirmos instancijos teismas iš esmės sutiko su tokia atsakovo pozicija ir pažymėdamas, kad žuvusiųjų mirties dieną sutuoktiniai, kuriems išmokėtos vienkartinio dydžio išmokos, nebuvo sulaukę pensinio amžiaus, dirbo ir gavo didesnes pajamas nei žuvusiosios, todėl nėra jokio pagrindo jų pripažinti išlaikytiniais TPVCAPDĮ prasme, ieškinį atmetė. Tuo tarpu ieškovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai neatsižvelgė ir nevertino tos aplinkybės, jog R. B. ir S. B. bei R. V. ir J. V. vedė bendrą ūkį, jų pajamos buvo bendros, o po sutuoktinių mirties našliais likę S. B. ir J. V. neteko dalies pragyvenimo šaltinio, kurį sudarė žuvusiųjų gaunamas darbo užmokestis, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Vertindama minėtų argumentų pagrįstumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio teismo poziciją, kad vien aplinkybė, jog žuvusysis gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei jo sutuoktinis, nepaneigia įstatymo prezumpcijos, kad žuvusysis prisidėjo prie šeimos, taip pat ir sutuoktinio poreikių tenkinimo, ir nepatvirtina, jog nebuvo patirta turtinė žala dėl sutuoktinių netekimo. Ši prezumpcija grindžiama tuo, kad savo įstatymo nustatytas materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigas kiekvienas iš sutuoktinių vykdo ne tik teikdamas išlaikymą iš savo gaunamų pajamų, bet ir kitomis formomis, pavyzdžiui, atlikdamas buities darbus, kasdieniu rūpesčiu, kurie taip pat turi tam tikrą ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2014; 2015 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2015; 2015 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-652-916/2015). Taigi įstatymo nustatytas savo materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigas kiekvienas iš sutuoktinių vykdo ne tik teikdamas išlaikymą iš savo gaunamų pajamų, bet ir kitomis formomis, pavyzdžiui, atlikdamas buities darbus, kurie taip pat turi tam tikrą ekonominę vertę. Dėl to nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad žuvusiosios sutuoktinis neturi teisės gauti žalos, atsiradusios dėl sutuoktinės mirties, atlyginimą.

Nurodytų argumentų kontekste konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė šiuo atveju bylai aktualias materialiosios teisės normas.

Dėl atlygintinos žalos dydžio ir regreso apimties

CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Taigi, kai socialinio draudimo įstaigos išmoka išmokas sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, jos, remiantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimis ir NADPLSDĮ 31 straipsniu, įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, tačiau tik tokia apimtimi, kuria jų išmokėtos išmokos skirtos apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai kompensuoti. Šis dydis nepriklauso nuo to, kas pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar dėl nelaimingo atsitikimo darbe padarinių kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę. Dėl to nustatant atlygintinio atgręžtinio reikalavimo apimtį, būtina nustatyti atlygintinos žalos dydį tuo atveju, jei nukentėję asmenys teisę į žalos atlyginimą įgyvendintų asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014).

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis nustatomas vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013; 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-687/2015). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žalos sąvoka apima asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalį nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Nagrinėjamai bylai aktuali NADPLSD 11 straipsnio 2 dalis - apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka pagal šio įstatymo 27 straipsnį. Pagal NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalį mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Socialinio draudimo įstaigų išmokėtos socialinio draudimo išmokos kasacinio teismo praktikoje vertinamos įrodymais, patvirtinančiais žalos atlyginimo dydį nukentėjusiems asmenims. Kasacinio teismo praktikoje socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį, nebent žalą padaręs asmuo ar atsakingas draudikas įrodytų, kad egzistuoja aiški neatitiktis tarp šio asmens realiai patirtos turtinės žalos ir jam išmokėtų socialinio draudimo išmokų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-620/2013; 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014).

Pritartina tiek pirmos instancijos teismui, tiek atsakovui, kad po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime pateiktų išaiškinimų kasacinio teismo praktikoje yra pakankamai nuosekliai pripažįstama, kad pozicija, jog pagal NADPLSDĮ išmokėtų išmokų dydis nekvestionuotinas ir atgręžtiniai reikalavimai turi būti tenkinami visa apimtimi, neatitinka konstitucinės jurisprudencijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014, 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2014). Taigi, tokio pobūdžio ginčuose visada būtina įvertinti, kuri vienkartinės išmokos dalis (ar visa išmoka), apdraustiesiems mirus, kompensuoja jų artimųjų patirtą žalą (dėl šios dalies socialinio draudimo įstaiga gali įgyvendinti regreso teisę į žalą padariusį asmenį ar jo draudiką), o kuri viršija patirtą žalos atlyginimo sumą (dėl šios dalies regreso teisės neatsiranda). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad socialinio draudimo išmokos pagal NADPLSDĮ dydis nustatomas pagal teisės aktais patvirtintą standartizuotą formulę, nepriklausomai nuo žuvusiojo gautų pajamų, todėl akivaizdu, kad tam tikrais atvejais, kai, pavyzdžiui, žuvusiojo pajamos buvo mažesnės nei einamosios draudžiamosios pajamos ar žuvęs sutuoktinis yra senyvo amžiaus ir pagal vidutinę tokios pat lyties ir tokiomis pačiomis sąlygomis gyvenančio asmens gyvenimo trukmę laikotarpis, per kurį jis galimai galėjo teikti išlaikymą, yra trumpesnis nei 100 mėnesių, išmokėtos socialinio draudimo išmokos dydis viršys žuvusiojo artimųjų patirtą žalą. Lygiai taip pat esant priešingoms sąlygoms, t. y. kai žuvusysis yra jauno amžiaus ir gaudavo dideles pajamas, socialinio draudimo išmoka padengs tik dalį pergyvenusio sutuoktinio patirtos žalos.

Kaip jau ir buvo minėta, ieškovui pateikus jo apskaičiuotos žalos įrodymus, pareiga įrodinėti, jog transporto priemonės valdytojas žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga, tenka žalą padariusiam asmeniui arba atsakingam draudikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014; 2015 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-313/2015). Bylos medžiaga patvirtina, kad nagrinėjamu atveju ieškinys yra grindžiamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2012 m. sausio 24 d. sprendimais Nr. SDR-13, Nr. SDR-14. Minėtais sprendimais buvo nuspręsta J. V. ir S. B., kurie yra nelaimingo atsitikimo darbe žuvusių R. V. ir R. B. sutuoktiniai, paskirti po 117 000 Lt dydžio vienkartines draudimo išmokas, lygias 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe mėnesį. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės apskaičiuotu žalos dydžiu, apeliaciniame skunde tvirtina, kad ieškovė klaidingai skaičiuoja žalos dydį, kadangi žuvusiųjų darbo užmokestį skaičiuoja neatskaitydama mokesčių, be to, atsižvelgia ne į pergyvenusio sutuoktinio, kuris patyrė žalą, vidutinę gyvenimo trukmę, o į žuvusiųjų. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais neturi pagrindo nesutikti.

Įprastai kasacinio teismo praktikoje apskaičiuojant likusio gyvo sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl žuvusiojo negautų pajamų, atsižvelgiama į jo gautas pajamas (imama 1/2 šių pajamų) ir statistinę gyvenimo trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-684/2015).

Akivaizdu, kad žuvusiajai esant gyvai jos sutuoktinis galėtų gauti tik dalį to žuvusiosios darbo užmokesčio, kurią ši gaudavo realiai („į rankas“), todėl sutiktina su atsakovo pozicija, kad apeliantė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde klaidingai skaičiuoja vidutinį darbo užmokestį, kadangi jį nurodo neatskaičius mokesčių. Be to, ir pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 11 punktą mirusiojo pajamų dalis apskaičiuojama, be kita ko, taikant šių taisyklių 8 punktą, t.y. atskaičius gyventojų pajamų mokestį. Pastebėtina, kad tokios nuomonės yra laikomasi ir naujausioje teismų šiuo klausimu formuojamoje praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-85-178/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-684/2015).

Pagal Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) 6.1 punktą apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį skaičiuojamasis laikotarpis yra trys paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Kaip matyti iš į bylą pateiktų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas R. B. 2011 m. tiek rugpjūčio, tiek rugsėjo, tiek spalio mėnesį iš viso per vieną mėnesį „į rankas“ išmokėta suma sudarė 364 Lt (b.l. 9). Per šį laikotarpį žuvusioji dirbo 65 dienas. Vadinasi, jos vidutinis vienos dienos darbo užmokestis buvo 16,80 Lt (364 Lt x 3/65). Socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytas metinis darbo dienų koeficientas (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m gruodžio 27 d. įsakymas Nr. A1-623 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2011 metais patvirtinimo“ 2.1.1 p.) 2011 m. buvo 21,1, todėl žuvusiosios mėnesinis vidutinis darbo užmokestis būtų 354,48 Lt (16,80 Lt x 21,1), o netekta (1/2) sutuoktinio pajamų dalis sudarytų 177,24 Lt. Tuo tarpu R. V. išmokėtas darbo užmokestis 2011 m. rugsėjo mėnesį sudarė 35,31 Lt, o 2011 m. spalio mėnesį – 687,50 Lt (b.l. 10). Per šį laikotarpį žuvusioji iš viso dirbo 43 dienas. Esant nurodytoms aplinkybėms, jos vidutinis vienos dienos darbo užmokestis sudarė 16,81 Lt (35,31 Lt + 687,50 Lt / 43). Taigi analogiškai skaičiuojant, kaip ir aukščiau minėtu atveju, žuvusiosios mėnesinis vidutinis darbo užmokestis būtų 354,69 Lt (16,81 Lt x 21,1), o netekta (1/2) sutuoktinio pajamų dalis sudarytų 177,35 Lt.

Teisėjų kolegijos nuomone, tikėtina, kad žuvusiosios būtų dirbusios iki pensinio amžiaus. Iš apeliantės į bylą pateiktų duomenų matyti, kad R. V. senatvės amžiaus sukakties data, jei ji būtų gyvenusi, būtų 2018-06-04, t.y. kai jai sukaktų 62 metai 4 mėnesiai. Tuo tarpu R. B. senatvės pensijos amžiaus sukakties data, jei ji būtų gyvenusi, būtų 2024-08-03, kai jai sukaktų 64 metai 4 mėnesiai (b.l. 173-175). Vadovaujantis minėtais duomenimis, teismo skaičiavimu, žuvusiosios R. B. darbo užmokestis, iki kol ji būtų sulaukusi pensinio amžiaus, sudarytų 27 105,88 Lt (152 mėn. 28 d. x 177,24 Lt), o R. V. – 14 004,66 Lt (78 mėn. 29 d. x 177,35 Lt).

Apeliacinės instancijos teismo iš ieškovės išsireikalauti duomenys (b.l. 173-175), kuriais teismas neturi jokio pagrindo netikėti, patvirtina, kad 2015-11-27 duomenimis R. B. prognozuojamas senatvės pensijos dydis būtų 812,65 Lt (235,36 Eur), tuo tarpu R. V. prognozuojamas pensijos dydis, atsižvelgiant į jos trumpą darbo stažą, būtų 258,27 Lt (74,80 Eur).

Kasacinio teismo praktikoje vienu iš teisiškai reikšmingų kriterijų, apskaičiuojant žuvus apdraustam asmeniui jo šeimos nariams padarytą žalos dydį, yra laiko kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-313/2015). Taikant tokio pobūdžio ginčams vidutinės gyvenimo trukmės kriterijų ir turint galvoje trumpesnę vyrų vidutinę gyvenimo trukmę, akivaizdu, jog sutuoktinis (vyras) negalėtų ilgiau negu jo vidutinė gyvenimo trukmės laikotarpiu nei teikti išlaikymo kitam sutuoktiniui, nei gauti išlaikymą savo sutuoktinės žūties atveju, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad bet kuriuo atveju nagrinėjamu atveju labiau tikėtina ir pagrįsta būtų vadovautis būtent pergyvenusio sutuoktinio vidutinės gyvenimo mieste trukmės kriterijumi. Pastebėtina, kad tokios pozicijos yra laikomasi ir aktualioje šiuo klausimu formuojamoje praktikoje (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-398-943/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-85-178/2015).Vidutinė Lietuvos Respublikoje vyrų gyvenimo trukmė Alytaus apskrityje 2011 metais (nukentėjusiųjų žūties metai) buvo vidutiniškai 68,02 metai.

Minėta, iki žuvusiosios pensinio amžiaus pergyvenusiam žuvusiosios R. B. sutuoktiniui tenkanti jos darbo užmokesčio dalis sudaro 27 105,88 Lt. Po to žuvusioji būtų gavusi 812,65 Lt (235,36 Eur) senatvės pensiją, iš kurios pergyvenęs sutuoktinis savo tikėtinos gyvenimo trukmės ribose 68,02 mėn. būtų gavęs po 406,33 Lt, t.y. iš viso 5 295,83 Lt. Tai bendra S. B. patirta žala sudarytų 32 401, 71 Lt (27 105,88 Lt + 5 295,83 Lt). Tuo tarpu žuvusiosios R. V. sutuoktiniui tenkanti jo darbo užmokesčio dalis būtų lygi 14 004,66 Lt, o iš žuvusiosios senatvės pensijos pergyvenęs sutuoktinis savo tikėtinos gyvenimo trukmės ribose būtų gavęs po 129,14 Lt, t.y. iš viso 10 382,86 Lt. Teismo skaičiavimu, bendra J. V. patirta žala sudarytų 24 387,52 Lt.

Nurodytų argumentų kontekste konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė šiuo atveju aktualias materialiosios teisės normas, todėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas iš dalies. Iš atsakovo UAB „DK „PZU Lietuva“ ieškovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui priteistina 56 789,23 Lt (32 401, 71 Lt + 24 387,52 Lt), kas atitinka 16 447, 30 Eur žalos atlyginimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują, kuriuo ieškovo reikalavimai tenkinami iš dalies, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šalių patenkintų ir atmestų reikalavimų procentinę išraišką, paskirsto ir bylos nagrinėjimo teisme metu patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju ieškovas CPK 83 str. 1 d. 10 p. nustatyta tvarka nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleistas, todėl remiantis CPK 80 str. 1 d. 1 p. ir 96 str. 1 d., žyminis mokestis, apskaičiuotas už patenkintą reikalavimų dalį, valstybei priteistinas iš atsakovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų atleistas nėra. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė prašė priteisti 234 000 Lt žalos atlyginimo, tenkinta buvo tik 24,27 proc. ieškinio reikalavimų, o kitoje dalyje ieškinys buvo atmestas, iš atsakovo valstybei priteistina 399,25 Eur žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendė:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus ieškinį tenkinti iš dalies.

Iš atsakovo UAB „DK „PZU Lietuva“ (j.a.k. 110057869) ieškovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui (j.a.k. 188677775) priteisti 16 447, 30 Eur (šešiolika tūkstančių keturis šimtus keturiasdešimt septynis eurus 30 euro centų) (56 789,23 Lt) žalos atlyginimo, valstybei - 399,25 Eur (tris šimtus devyniasdešimt devynis eurus dvidešimt penkis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Teisėjos Danutė GasiūnienėRomualda JanovičienėDalia Kačinskienė