Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjus ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus ieškinio pareiškimą atsakovui UAB „DK „PZU Lietuva“ dėl 67 771,08 Eur (234 000Lt) žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2012 m. rugpjūčio 3 d., G. K. pripažinta kalta dėl šio įvykio. Žuvusiosioms R. V. ir R. B. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2012 m. sausio 24 d. sprendimais Nr. SDR-13, Nr. SDR-14 pripažintas draudiminiais įvykiais. Įvykį pripažinus draudiminiu, vadovaudamasis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 str. 1 d., nurodančia, jog mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį, Alytaus skyrius 2012 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. SNAD-70 R. V. sutuoktiniui J. V. paskyrė 117 000 Lt dydžio vienkartinę draudimo išmoką apdraustajai mirus, o 2012 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. SNAD-71 R. B. sutuoktiniui S. B. paskyrė 117 000 Lt dydžio vienkartinę draudimo išmoką apdraustajai mirus.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnis numato, kad asmenys, kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymo 31 str. ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – Nuostatai) 117 p. nurodo, jog nustačius, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – LR CK) nustatyta tvarka, o išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, dydį valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPD įstatymas) 19 str. 10 d. nurodo, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką. Autoįvykio kaltininkė vairavo krovininį automobilį, kurio valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta draudimo bendrovėje UAB DK „PZU Lietuva“. VSDFV Alytaus skyrius 2013 m. kovo 5 d. raštu Nr. (1.16) R1-5700 „Dėl 234000 Lt žalos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atlyginimo“ kreipėsi į draudimo bendrovę, prašydamas atlyginti Fondo biudžetui padarytą žalą. Draudimo bendrovė 2013 m. spalio 17 d. raštu Nr. SO4-252501 paprašė pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad Alytaus skyriaus J. V. ir S. B. išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos apdraustosioms mirus pilnai ar iš dalies atlygina nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų realiai patirtus nuostolius. 2013 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. (1.16) R1-24434 išsiuntė atsakovui dokumentų apie J. V., S. B., R. V. bei R. B. vidutinį darbo užmokestį kopijas bei pakartotinai pareikalavo atlyginti socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą žalą. Tačiau jokio atsakymo ieškovas nesulaukė.

Ieškovas nurodė, jog Atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ atsakomybė kyla iš Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties. Ieškovas nurodė, jog VSDFV Alytaus skyrius, kompensavęs nukentėjusiam asmeniui žalą, perima nukentėjusiojo teisę į žalos atlyginimą tiek, kiek išmokėjo socialinio draudimo išmokos, kitaip tariant, įgijo teisę reikalauti atlyginti iš atsakovo išmokėtas vienkartines išmokas apdraustosioms mirus, lygias 100 dydžių einamųjų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe mėnesį.

Nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja dėl draudiminių įvykių negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atveju – jų šeimos nariams. Nagrinėjamu atveju vienkartinės draudimo išmokos išmokėtos vienam iš mirusiųjų šeimos narių – sutuoktiniams J. V. bei S. B.. Vienkartinė draudimo išmoka draudiminio įvykio metu mirusio asmens šeimai mokama visais atvejais, jos mokėjimą siejant tik su asmens mirties dėl draudiminio įvykio faktu (Įstatymo 27 straipsnio 1 dalis).

Dėl to teisės aktuose esant nustatytai tvarkai, kaip apskaičiuoti nelaimingų atsitikimų darbe apdrausto asmens negautas pajamas, nukentėjusių asmenų šeimos nariams išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, laikytinos turtine žala, kuri skirta atlyginti nukentėjusiojo negautas pajamas ir kurią atlyginęs VSDFV teritorinis skyrius, vadovaujantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, turi teisę susigrąžinti iš atsakingo už padarytą žalą asmens (jo draudiko).

CK 3.27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Remiantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). Nustatinėjant fizinio asmens mirties atveju jo šeimos narių patirtą turtinę žalą įstatyme tiesiogiai nėra išskirta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima apibrėžti terminą, iki kurio minėti asmenys iš tiesų pagrįstai galėjo tikėtis gauti iš mirusiojo išlaikymą. Teisės doktrinoje šiuo klausimu nurodoma, kad žuvusiojo sutuoktiniui žalos atlyginimas turėtų būti mokamas iki jo gyvos galvos (žr. Mikelėnas V., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras: Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Justitia, Vilnius: 2003. p. 395). Iki gyvos galvos turėtų būti suprantama kaip iki tikėtinos gyvenimo trukmės pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1161/2013). Žuvusiosios R. B. ir R. V. gyveno Alytaus apskrityje (Alytaus mieste), o pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, 2011 m. Alytaus apskrityje moterų vidutinė gyvenimo trukmė buvo 80,09 metų (CPK 179 str. 3 d.). Mirties dieną žuvusioji R. V. buvo sulaukusi 55 metų ir 9 mėnesių, o R. B. 51 metų ir 7 mėnesių. Šios faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad pagal vidutinę tikėtiną nurodytą gyvenimo trukmę, R. V. galėjo gyventi dar 24 metus ir 3 mėnesius, o R. B. dar 28 metus ir 5 mėnesius bei šiuo laikotarpiu teikti materialinę paramą savo sutuoktiniams. R. V. pas V. S., vykdančią individualią veiklą, dirbo nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. kasininke-pardavėja. Remiantis duomenimis apie R. V. darbo užmokestį, dirbant pas darbdavę V. S., laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. spalio 31 d., t. y. apie paskutinį laikotarpį iki nelaimingo atsitikimo darbe, R. V. vidutinis darbo užmokestis siekė 800 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. minimali alga didėjo nuo 800 iki 1000 Lt (2012-06-20 LR Vyriausybės nutarimas Nr.718), skaičiuodami negautas pajamas nuo 2013-01-01 pagal nustatytą minimalią 1000 Lt algą. Taigi, jei nebūtų įvykęs aukščiau minėtas įvykis, pasibaigęs apdraustosios mirtimi, ieškovas preziumuoja, jog R. V. nuo žuvimo datos 2011-11-06 iki 2012-12-31 būtų uždirbusi po 800 Lt, t. y. 13 mėn. 24 d. (tai sudaro 13,8 mėn.) (atlyginimas už 2011 m. lapkričio mėnesio (žuvimo mėnesio) 24 dienas: 800 x 24 : 30=640 Lt, o 13 x 800=10400 Lt). Iš viso už laikotarpį nuo 2011-11-06 iki 2012-12-31 būtų uždirbusi 11040 Lt (640 + 10400 = 11040 Lt). Skaičiuojant, kad žuvusioji nuo žuvimo datos dar būtų dirbusi iki senatvės pensijos amžiaus (62 m. 4 mėn.), ji būtų dirbusi 79 mėnesius (62 m. 4 mėn. - 55 m. 9 mėn. = 6 m. 7 mėn. (6 x 12 + 7= 79 mėn.) . Iš jų 13,8 mėn., kai minimali alga 800 Lt, o 65,2 mėn., kai minimali alga 1000 Lt. (79-13,8 =65,2). Atitinkamai gaunama, kad R. V. iki senatvės pensijos amžiaus būtų galėjusi uždirbti 13,8 x 800 + 65,2 x 1000 =76240 Lt. Tačiau niekas negali paneigti žmogaus galimybės dirbti ne tik iki pensijinio amžiaus, bet ir ilgiau bei gauti didesnį nei minimalų darbo užmokestį.

Taigi sutuoktiniui J. V. išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos suma - 117000,00 Lt – mažesnė už tas pajamas, kurias būtų gavusi R. V., jeigu jai 2011 m. lapkričio 6 d. nebūtų įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe. Todėl išmokėta vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties mėnesį, šiuo konkrečiu atveju 117 000,00 Lt (einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis, galiojęs 2006 m. gegužės 30 d., lygus 1170,00 Lt), turi būti vertintina kaip negautos pajamos.

R. B. pas V. S., vykdančią individualią veiklą, dirbo nuo 2011 m. liepos 7 d. kasininke-pardavėja pusę darbo dienos (4 val.). Remiantis duomenimis apie R. B. darbo užmokestį, dirbant pas darbdavę V. S., laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d., t. y. apie paskutinį laikotarpį iki nelaimingo atsitikimo darbe, R. B. vidutinis darbo užmokestis siekė 400 Lt. Tačiau kaip matyti iš žuvusiosios R. B. darbo sutarties, ji nuo 2011 m. lapkričio 1 d. buvo pervesta dirbti visu etatu, t. y. 8 valandas per dieną, vadinasi žuvimo momentu jos atlyginimas buvo 800 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. minimali alga didėjo nuo 800 iki 1000 Lt (2012-06-20 LR Vyriausybės nutarimas Nr.718), skaičiuodami negautas pajamas nuo 2013-01-01 taikėme nustatytą minimalią 1000 Lt algą. Taigi jei nebūtų įvykęs aukščiau minėtas įvykis, pasibaigęs apdraustosios mirtimi, galima preziumuoti, jog R. B. nuo žuvimo datos 2011-11-06 iki 2012-12-31 būtų uždirbusi po 800 Lt, t. y. 13 mėn. 24 d. (tai sudaro 13,8 mėn.) (atlyginimas už 2011 m. lapkričio mėnesio (žuvimo mėnesio) 24 dienas: 800 x 24 : 30=640 Lt), o 13 x 800=10400 Lt. Iš viso už laikotarpį nuo 2011-11-06 iki 2012-12-31 būtų uždirbusi 11040 Lt (640 + 10400 = 11040 Lt). Skaičiuojant, kad žuvusioji būtų dirbusi iki senatvės pensijos amžiaus (64 m. 4 mėn.), dar ji būtų dirbusi 153 mėnesius (64 m. 4 mėn. - 51 m. 7 mėn. = 12 m. 9 mėn. (12 x 12 + 9= 153 mėn.). Iš jų 13,8 mėn., kai minimali alga 800 Lt, o 139,2 mėn., kai minimali alga 1000 Lt. (153-13,8 = 139,2). Atitinkamai gauname, kad R. B. iki senatvės pensijos amžiaus būtų galėjusi uždirbti 13,8 x 800 + 139,2 x 1000 = 150240 Lt. Tačiau ir R. B. galėjo dirbti ne tik iki pensijinio amžiaus, bet ir ilgiau bei gauti didesnį nei minimalų darbo užmokestį.

Ieškovo nuomone nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad žuvusiųjų darbo užmokestis ateityje negalėtų padidėti ir tokiu būdu kiekvienam iš šeimos narių tektų didesnė pajamų dalis. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. minimali alga didėjo nuo 800 iki 1000 Lt (2012-06-20 LR Vyriausybės nutarimas Nr.718, laikui bėgant, ji vėl didėtų, todėl uždirbtos abiejų žuvusiųjų pajamos galėtų būti dar didesnės. Ieškovo nuomone sutuoktiniams J. V. ir S. B. išmokėtos vienkartinės išmokos neviršija jų patirtos žalos dėl įvykusio eismo įvykio, atitinka visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principą, bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, neviršija TPVCAPD įstatymo 11 straipsnyje nustatytų žalos atlyginimo ribų (CPK 178 str., 185 str.; CK 1.5 str.).

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į ieškinį dėl 234 000Lt draudimo išmokos priteisimo prašo ieškinį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir nurodė, kad Ieškinio reikalavimas yra grindžiamas LR CK 6.290 straipsniu, kurio 3 dalis nustato, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Šios normos pagrindu yra įtvirtintos ir kitos įstatymų nuostatos, kuriomis vadovaujasi ieškovas (LR Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 31 str., LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 str. 10 d.). Atsakovas pastebėjo, jog ieškovas savo subrogacinį reikalavimą atsakovui, kaip kaltininko atsakomybę pagal Įstatymą apdraudusiam asmeniui (atsakingam draudikui), gali realizuoti Įstatyme nustatyta tvarka ir tik tokia apimtimi, kaip nukentėję asmenys. Atsakovo nuomone, subrogacinio reikalavimo reiškėjo teisių apimtis negali viršyti pradinio kreditoriaus teisių, todėl mano, jog socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisė nėra absoliuti. Siekiant nustatyti, ar VSDFV Alytaus skyriaus ieškinys yra pagrįstas, reikalinga vertinti duomenis apie žuvusiųjų gautas pajamas iki eismo įvykio bei informaciją apie jų sutuoktinių gaunamas pajamas tam, kad nustatyti, kokia pajamų dalis jiems teko ir ar TPVCA įstatymo prasme žuvusiųjų sutuoktiniai pripažintini išlaikytiniais. Atitinkamai, atsižvelgiant į CK 6.290 straipsnio 3 dalies aiškinimą, ieškovas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į tą išmokėtų socialinio draudimo išmokų dalį, kuria yra atlyginamas artimųjų turėtas gauti išlaikymas. Vadovaujantis išdėstytais argumentais, atsakovas daro išvada, kad UAB DK „PZU Lietuva“ turėtų pareigą atlyginti ieškovui jo išmokėtą vienkartinę draudimo išmoką tik byloje neginčijamai nustačius, kad ji atlieka žalos atlyginimo funkciją, kompensuoja žuvusiųjų sutuoktinių J. V. ir S. B. turėtą turtinę žalą, tačiau jos neviršija, bei kad pastarieji turėtų tiesioginio reikalavimo teisę į atsakovą tokioje pačioje apimtyje, jeigu VSDFV Alytaus skyrius nebūtų išmokėjęs šių socialinio draudimo išmokų. Atsakovo nuomone vienkartinė kompensacija apdraustajam mirus gali būti skirta vien tik turtinių nuostolių, t.y. negautų pajamų, kompensavimui, neatsižvelgiant į kitus nukentėjusiojo asmens praradimus. Atsižvelgiant į tai, nustatant ieškovo teisę reikalauti jos atlyginimo atgręžtinio reikalavimo teise, taikomos taisyklės bei normos, reglamentuojančios nukentėjusiojo trečiojo asmens negautų pajamų / netekto išlaikymo atlyginimą. Pažymėjo, jog TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalis nurodo, kad žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Pagal LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 11 straipsnį žalos, atsiradusios dėl nukentėjusio trečiojo asmens gyvybės atėmimo, dydį nustato atsakingas draudikas ar Biuras. <...>. Mirusiojo pajamų dalis, kurią gaudavo asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, apskaičiuojama vadovaujantis šių Taisyklių 8-10 punktuose nustatyta tvarka, atsižvelgiant į mirusiojo gautas pajamas, išlaikytinių skaičių ir išlaikytinių gaunamas socialinio draudimo išmokas, susijusias su maitintojo netekimu. Analogiška nuostata įtvirtinta CK 6.284 straipsnio 1 – 2 dalyse. Atsakovo nuomone teisės normos įtvirtina ribotą sąrašą asmenų, turinčių teisę į žalos (netekto išlaikymo) atlyginimą gyvybės atėmimo bylose. Pažymėjo, kad apsprendžiant žuvusiojo sutuoktinio teisę į išlaikymą, turi būti atsižvelgiama į jų darbingumą, t.y. žuvusiojo sutuoktinis ar kiti išlaikytiniai turi teisę į žalos atlyginimą tik jeigu žuvusiojo mirties dieną buvo nedarbingi. Nedarbingais laikomi asmenys, sulaukę pensinio amžiaus, taip pat asmenys visiškai nedarbingi dėl invalidumo.

CK 3.27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Vykdydami šias abipuses pareigas, gyvendami santuokinį gyvenimą, sutuoktiniai ne tik prisideda prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, bet ir kartu teikia vienas kitam tiek materialinę, tiek moralinę paramą. Objektyvių galimybių nustatyti, kokia apimtimi šias savo abipuses pareigas sutuoktiniai vykdė santuokinio gyvenimo metu, tuo atveju, kai vienas iš sutuoktinių miršta, iš esmės nėra. Todėl tokiais atvejais preziumuotina, jog likęs gyvas sutuoktinis iš sutuoktinio iki jo mirties gaudavo materialinę paramą, lygią pusei jo pajamų (CK 3.88 str. 1 d. 5 p., 3.117 str. 1 d.). Tačiau atitinkamai likęs gyvas sutuoktinis taip pat teikdavo materialinę paramą mirusiam sutuoktiniui puse savo pajamų (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civ. b. Nr. 2A-532/2014). Šiuo atveju iš kartu su ieškiniu pateiktų dokumentų matyti, jog iki eismo įvykio R. B. VDU - 364 Lt atskaičius mokesčius. R. V. vidutinis darbo užmokestis (VDU) buvo 678,50 Lt atskaičius mokesčius. Pagal turimus duomenis žuvusiųjų sutuoktiniai įvykio dieną buvo darbingo amžiaus, dirbo ir gavo darbo užmokesčius. Atitinkamai S. B. VDU – 885 Lt (atskaičius mokesčius). J. V. 2011m. rugpjūčio mėn. buvo priskaičiuotas 1815,00Lt; 2011m. rugsėjo mėn. -824,32Lt; 2011m. spalio mėn. 1165,85Lt darbo užmokestis neatskaičius mokesčių (b.l.53). Atsakovui akivaizdu, jog tiek S. B., tiek J. V. gaunant pajamas didesnes nei gaudavo žuvusiosios, jiems finansinė parama įvykio dieną nebuvo reikalinga ir jie negali būti pripažįstami išlaikytiniais TPVCA įstatymo prasme. Šiomis aplinkybėmis ieškovas konstatuoja, kad 2011-11-06 kelių eismo įvykio metu J. V. ir S. B. nebuvo žuvusiųjų išlaikomi ir teisės į išlaikymą neturėjo. Atsakovo nuomone nei žuvusiųjų sutuoktiniai, nei jų teises ir pareigas perėmęs ieškovas, neturi teisės reikalauti netekto išlaikymo priteisimo iš atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko.

Atsakovas pažymėjo, jog žuvusiųjų sutuoktiniai baudžiamojoje byloje prašė priteisti tik neturtinę žalą (tą patvirtina ir 2012-07-13 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis, b.l.24-28), o patirta ir prašyta turtinė žala (laidojimo, kapavietės tvarkymo išlaidos) pagal pateiktus dokumentus atsakovo žuvusiųjų sutuoktiniams buvo atlyginta (b.l.74-84). Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas įrodymų apie žuvusiųjų šeimai padarytą ir atsakovo neatlygintą žalą negautų pajamų pavidalu ar kitokią turtinę žalą nepateikė, ieškovo vienkartinės žuvusiųjų sutuoktiniams išmokėtos draudimo išmokos vertintinos kaip išmokėtos realizuojant socialinę politiką (LR Konstitucijos 52 str.), o ne kaip turtinės žalos kompensavimas, todėl UAB DK „PZU Lietuva“ neturi pagrindo išmokėti draudimo išmoką jai atlyginti.

Ieškovas dublike pažymėjo, jog su atsakovo pozicija nesutinka. Atkreipė dėmesį į tai, jog eismo įvykio metu, t. y. 2011 m. lapkričio 6 d., galiojusios TPVCAPD įstatymo redakcijos 11 str. 1 d. dalis nustatė minimalią 500 000 eurų privalomojo draudimo sumą dėl žalos asmeniui vienam eismo įvykiui. Pareiga atlyginti šio dydžio neviršijančią žalą draudimo kompanijai kyla iš su kaltu dėl eismo įvykio pripažintu asmeniu sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties. Alytaus skyriaus prašoma atlyginti valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta žala 234000 Lt (t.y. po 117000 Lt už vieną žuvusį asmenį) - TPVCAPD įstatyme įtvirtintos sumos neviršija, todėl ji, remiantis LR CK 6.251 str., turi būti atlyginta visiškai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma. Dėl eismo įvykio R. V. ir R. B. šeimos patyrė negrįžtamas ir itin skaudžias pasekmes – sutuoktinių mirtį. Kiekvieną netektį lydi ne tik sudėtingi, gilūs ir sunkūs išgyvenimai, tačiau ir materialiniai nuostoliai. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog asmens teisės į gyvybę ir sveikatą, kurios savo esme yra absoliučios teisės, vienos iš svarbiausių; jas pažeidus, ne visada atkuriamos (sveikata) ar neįmanomos atkurti (gyvybė, sveikata) vertybės. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 str. įtvirtinta viena svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių – teisė į gyvybę. Šiame straipsnyje nurodyta, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Dėl tokios vertybės pažeidimo patiriami neigiami padariniai yra visiškai akivaizdūs, nes, ją sunaikinus, gyvybės atkūrimo procesas nėra įmanomas. Tai, kad įvykio metu žuvusiųjų sutuoktiniai J. V. ir S. B. nebuvo sulaukę pensinio amžiaus, patys dirbo ir gavo pajamas, nepaneigia jų teisės į žalos atlyginimą dėl eismo įvykio metu nukentėjusių sutuoktinių mirties. Žala šiuo atveju apskaičiuotina remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.249 str. 1 d. įtvirtintu principu, t. y. vertinant negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Negautos pajamos apskaičiuotinos atsižvelgiant į vidutines mėnesines pajamas. Kadangi įvykio metu R. B. ir R. V. žuvo, negautos pajamos, kurias žuvusiosios galėjo gauti, yra tik prognozuojamo dydžio atsižvelgiant į jų pajamas iki įvykio, pasikeitusią nuo 2013-01-01 minimalią algą ir likusį laiko tarpą iki senatvės pensijos.

Pažymėjo, jog atsakovas remiasi TPVCAPD įstatymo 15 str. 5 d., kuri teigia, kad teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja dėl draudiminių įvykių negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atveju – jų šeimos nariams (Įstatymo 2 str. 1 d.). Taigi, pagal NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalį mokama vienkartinė draudimo išmoka apskaičiuojama atsižvelgiant į vien tik valstybės nustatomą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, t. y. jos dydis nepriklauso nuo konkrečios situacijos nei dėl mirusiojo (ne) gautų pajamų fakto ir dydžio, nei dėl jokių kitų aplinkybių. Be to, ji pagal NADPLSDĮ mokama ir ją gali gauti ne tik TPVCAPD įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą pagal šį įstatymą, bet ir asmenys, negalintys pretenduoti į žalos negautų pajamų pavidalu atlyginimą pagal TPVCAPD įstatymą, kaip šiuo atveju, darbingi sutuoktiniai. Įstatymas nenumato jokių išlygų, kad vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus turi teisę gauti tik tie šeimos nariai, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ar jo mirties dieną turėjo teisę gauti išlaikymą. Todėl, ieškovo nuomone, sprendžiant išmokėtos vienkartinės išmokos pripažinimo atlygintina žala klausimą, aplinkybė, jog vienkartines draudimo išmokas apdraustosioms mirus gavę žuvusiųjų sutuoktiniai S. B. ir J. V. dirbo ir jiems nebuvo reikalingas išlaikymas, nėra juridiškai reikšminga. Ieškinyje nėra keliamas netekto išlaikymo priteisimo klausimas, nors atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ savo poziciją, kodėl neturi pagrindo atlyginti Alytaus skyriaus išmokėtų vienkartinių draudimo išmokų, grindžia būtent išlaikymo aplinkybe, t. y., kad 2011 m. lapkričio 6 d. kelių eismo įvykio metu J. V. nebuvo R. V. išlaikomas, o S. B. nebuvo R. B. išlaikomas ir teisės į išlaikymą neturėjo.

Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir išmokų gavėjų registro duomenis, R. B. sutuoktinis S. B. žmonos žuvimo dienai dirbo AB „Snaigė“. Laikotarpiu nuo 2011-11-01 iki 2011-12-31 gavo 2226,55 Lt draudžiamųjų pajamų. S. B. nuo 2011-12-27 iki 2012-04-23 buvo laikinai nedarbingas ir gavo ligos pašalpą (priskaičiuota suma 106,64 + 47,06 + 3694,51 = 3848,21 Lt) o nuo 2012-04-24 jam buvo paskirta netekto darbingumo pensija (nustatytas nuo 2012-04-24 iki 2013-04-23 60 proc. netektas darbingumas, o nuo 2013-04-17 iki 2015-04-16 65 proc. netektas darbingumas), per laikotarpį nuo 2012-04-24 iki 2014-05-31 jam buvo išmokėta 23571,72 Lt pensijos (kartu su mokama našlių pensija, žuvus sutuoktinei). Nuo 2012 m. gegužės 15 d. S. B. niekur nedirba, gauna tik socialinio draudimo netekto darbingumo bei našlių pensiją. Įvertinus tai, kad S. B. 2012 metais 4 mėnesius gavo tik ligos pašalpą, kuri yra 80 proc. atlyginimo dydžio, o nuo 2012-05-15 iki šiol apskritai nedirbo, šiuo laikotarpiu jam taip pat būtų tekusi didesnė žuvusiosios žmonos gaunamų pajamų dalis. Atsižvelgiant į tai, kad S. B. kasmet nustatyti nedarbingumo procentai didėja, tikėtina, kad ir ateityje jis nebus darbingas ir negalės dirbti, todėl jam reikės didesnės paramos, o būdama gyva sutuoktinė būtų galėjusi šią paramą teikti. Ieškinyje ieškovas preliminariai skaičiavo kiek būtų galėję uždirbti žuvusiosios iki senatvės pensijos amžiaus. Tačiau nustatinėjant fizinio asmens mirties atveju jo šeimos narių patirtą turtinę žalą įstatyme tiesiogiai nėra išskirta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima apibrėžti terminą, iki kurio minėti asmenys iš tiesų pagrįstai galėjo tikėtis esant normaliai situacijai gauti iš mirusiojo jo uždirbamą pajamų dalį. Todėl savo ieškinyje taip pat nurodė galimą tikėtiną žuvusiųjų gyvenimo trukmę, atsižvelgiant į statistinę vidutinę gyventojų trukmę Alytaus apskrityje – R. V. būtų galėjusi gyventi dar 24 m. 3 mėn, o R. B. dar 28 m. 5 mėn. Statistinė tikėtina gyvenimo trukmė laikytina objektyviu kriterijumi, remiantis kuriuo turėtų būti skaičiuojamos J. V. ir S. B. negautos pajamos, kvalifikuotinos kaip jų realiai patirta turtinė žala, dėl sutuoktinių mirties. Šių asmenų patirta turtinė žala dėl mirusio fizinio asmens mirties galėtų būti priteisiama iki nukentėjusiojo gyvos galvos, arba iki mirusiojo tikėtinos gyvenimo trukmės pabaigos. Šiuo atveju negautos pajamos būtų ženkliai didesnės negu išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos. Netekus žuvusių sutuoktinių tiek J. V., tiek S. B. turtinė padėtis pablogėjo, nes jie abu neteko galimybės gauti žuvusiųjų darbo užmokesčio dydžio pajamų, kurios būtų pripažįstamos bendrąja jungtine nuosavybe. Ieškovo nuomone ieškinys tenkintinas visa apimtimi.

Triplike atsakovas pažymėjo, kad teisminėje praktikoje pastaruoju metu faktiškai pripažįstama, kad pagal TPVCAPDĮ išmokamos vienkartinės draudimo išmokos paskirtis gali būti ne vien padarytos žalos atlyginimas, bet ir socialinė - tuo atveju, jeigu patirtą turtinę žalą realiai atlygina vien kitos draudimo išmokos arba kitos išmokos kartu su dalimi vienkartinės draudimo išmokos, atitinkamai vienkartinė draudimo išmoka arba jos dalis iš esmės atlieka socialinę funkciją. Tokiu būdu vienkartinė draudimo išmoka (jos dalis) gali kompensuoti ir negautas pajamas tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad kitos valstybinio socialinio draudimo įstaigų išmokėtos išmokos jų nepadengia, be to, ji taip pat gali kompensuoti kitą, nesusijusią su negautomis pajamomis, t.y. tiesioginę turtinę žalą, kurią nukentėjusiems asmenims atsakingo už žalą asmens draudikas turėtų atlyginti pagal TPVCAPDĮ nuostatas ir tuo atveju socialinio draudimo įstaiga turėtų teisę reikalauti ją tokioje apimtyje susigrąžinti iš atsakingo už žalą asmens draudiko CK 6.290 str.). Jokių išmokų, kurios viršija padarytą žalą, iš atsakingo už žalą asmens (jo draudiko) reikalauti pagal TPVCAPDĮ nuostatas negalėtų ir nukentėjęs asmuo, jei jis tiesiogiai pats reikalautų žalos atlyginimo. Be to, ir atgręžtinio reikalavimo teisė yra įgyjama ne į visą išmokėtą, o į tokio dydžio sumą, kuria atlyginama žala (CK 6.280 str.) Šiuo atveju Atsakovo pareigą atlyginti Ieškovo išmokėtas socialinio draudimo išmokas nulemia TPVCAPDĮ normos bei remiantis teismų suformuota praktika dėl vienkartinių išmokų paskirties, nepagrįstas Ieškovo argumentas, jog Atsakovas turi pareigą automatiškai, remdamasis vien tik Ieškovo veiklą nustatančiu teisiniu reguliavimu bei išmokėtu vienkartinės išmokos dydžiu, tenkinti reiškiamą reikalavimą prašomų atlyginti sumų apimtyje. Draudiko atsakomybė yra sutartinė. Draudimo kompanija atsako tik prisiimtų įsipareigojimų ribose. Jos pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla draudimo sutarties pagrindu. Draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam reiškia sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš privalomai sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties, vykdymą. Būtent sudarytos draudimo sutarties pagrindu kyla draudimo sutartiniai santykiai ir yra prisiimami įsipareigojimai, o šių prisiimtų įsipareigojimų ribas numato TPVCAPDĮ bei 2008 m. vasario 13 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 122 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės. Todėl nepagrįstas Ieškovo argumentas, jog Atsakovas netinkamai remiasi TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalimi ir joje įtvirtintu žalos atlyginimą gauti turinčių teisę subjektų sąrašu. Prašo ieškinį atmesdti.

Ieškinys netenkinamas.

Byloje kilo ginčas dėl transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės draudiko pareigos kompensuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai jos išmokėtą vienkartinę išmoką dėl nelaimingo atsitikimo darbe žuvusio apdraustojo asmens šeimos nariams.

CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymo (NADPLSDĮ) nustatytais atvejais kompensuojama dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl teisinių santykių, reglamentuojamų CK normomis ir socialinio draudimo srities teisės aktais (tarp jų – NADPLSDĮ), skirtumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-552/2014). Šioje nutartyje nurodyta, kad Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo teisiniai santykiai priskirtini viešosios teisės reglamentavimo sričiai, šių teisinių santykių dalyvių (apdraustųjų, draudėjų, socialinio draudimo įstaigų) teisės ir pareigos grindžiamos ne šių asmenų laisvanoriškai prisiimtais įsipareigojimais, o imperatyviu teisiniu reglamentavimu, kurio asmenys negali nesilaikyti. Kai socialinio draudimo įstaigos išmoka išmokas gyvybės atėmimo atveju, jos pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį ir NADPLSDĮ 31 straipsnį įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, tačiau tik tokia apimtimi, kuria jų išmokėtos išmokos skirtos apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai kompensuoti. Vien aplinkybė, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja negautas pajamas, nereiškia, kad remiantis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis negalima šių išmokų vertinti kaip atliekančių ir kitokią funkciją. Priešingas aiškinimas, kad socialinio draudimo įstaigos išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus (NADPLSDĮ 27 straipsnis) besąlygiškai turi būti laikoma negautų pajamų kompensacija apdraustųjų šeimos nariams, vien dėl tos priežasties, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tokia nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis, neatitiktų Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo išaiškinimų. Pagal juos, remiantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, draudimo išmoka gali būti didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, ir tokiu atveju socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį tik dėl tokios socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta žala nukentėjusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-552/2014). Kasacinio teismo taip pat yra pripažinta, kad pozicija, jog pagal NADPLSDĮ išmokėtų išmokų dydis nekvestionuotinas ir atgręžtiniai reikalavimai turi būti tenkinami visa apimtimi, neatitinka konstitucinės jurisprudencijos bei kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014).

Nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti kuri vienkartinės išmokos dalis (ar visa išmoka) apdraustajam mirus kompensuoja apdraustųjų šeimos narių patirtą žalą (dėl šios dalies socialinio draudimo įstaiga gali įgyvendinti regreso teisę į žalą padariusį asmenį ar jo draudiką), o kuri viršija patirtą žalos atlyginimo sumą (dėl šios dalies regreso teisės neatsiranda), ir ar transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės draudikas privalo ją kompensuoti socialinio draudimo įstaigai.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis ir draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013). Šis dydis nepriklauso nuo to, kas pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar dėl nelaimingo atsitikimo darbe padarinių kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę. Dėl to nustatant atlygintinio atgręžtinio reikalavimo apimtį, būtina nustatyti atlygintinos žalos dydį tuo atveju, jei nukentėję asmenys teisę į žalos atlyginimą įgyvendintų asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014). Dėl fizinio asmens gyvybės atėmimo padaryta žala pasireiškia dėl fizinio asmens gyvybės atėmimo sukeltais nuostoliais kitiems asmenims. Tai gali būti netektas išlaikymas tiems asmenims, kuriems jis buvo teikiamas ar jie turėjo teisę į tokį išlaikymą, neturtinę žala, taip pat laidojimo išlaidos, kurias patyrė mirusįjį laidoję asmenys. Netektas išlaikymas pagal bendrąsias žalos atlyginimo nuostatas gali būti mirusiojo asmens pajamų dalis, kuri buvo mokėta išlaikymo gavėjams apdraustojo mirties momentu ar galėjo būti skirta teisę į išlaikymą turintiems asmenims. Šioje byloje nėra ginčo dėl neturtinės žalos, laidojimo išlaidų, byloje taip pat nekeliamas klausimas netekto išlaikymo priteisimo, nors atsakovas savo poziciją grindė išlaikymo aplinkybę, tačiau ieškovas išmokas įvardija kaip kompensuojančias dėl draudiminių įvykių negautas pajamas žuvusiųjų šeimos nariams (t.y kiek būtų uždirbusios žuvusiosios). Šiuo atveju pabrėžtina, kad viešosios teisės norma (TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalis) nustato, kad teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Ši TPVCAPDĮ norma įtvirtina ribotą sąrašą asmenų, turinčių teisę į žalos (netekto išlaikymo) atlyginimą gyvybės atėmimo bylose. Šios normos pagrindu į Draudiką kreipiantis žuvusiųjų sutuoktiniams būtų apsprendžiama jų teisė į negautą išlaikymą, t.y. po sutuoktinio mirties negautas pajamas. Nagrinėjamu atveju vertinant žuvusiųjų sutuoktinių teisę į išlaikymą, turi būti atsižvelgiama į jų darbingumą, nes žuvusiųjų sutuoktiniai turi teisę į žalos atlyginimą tik jeigu žuvusiojo mirties dieną buvo nedarbingi, t.y. sulaukę pensinio amžiaus arba asmenys visiškai nedarbingi dėl invalidumo. Siekiant nustatyti, ar VSDFV Alytaus skyriaus ieškinys yra pagrįstas, reikalinga vertinti duomenis apie eismo įvykio žuvusiųjų gautas pajamas bei informaciją apie jų sutuoktinių gautas pajamas tam, kad nustatyti, kokia pajamų dalis jiems teko ir ar TPVCA įstatymo prasme žuvusiųjų sutuoktiniai pripažintini išlaikytiniais. Šiuo aspektu, aplinkybė, jog pagal pateiktus Ieškovo duomenis S. B. jau po eismo įvykio buvo laikinai nedarbingas, gavo ligos pašalpas, vėliau ir netekto nedarbingumo pensiją, o nuo 2012-05-15 nebedirba, neturi įtakos Atsakovo pareigai tenkinti Ieškovo reikalavimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad žuvusiųjų mirties dieną, sutuoktiniai, kuriems išmokėtos po 117 000,00Lt dydžio vienkartinės draudimo išmokos buvo darbingi, nebuvo sulaukę pensinio amžiaus, dirbo ir gavo didesnes pajamas nei žuvusiosios: R. B. vidutinis darbo užmokestis buvo 364 Lt (atskaičius mokesčius), S. B. (gim. duomenys neskelbtini) VDU – 885 Lt (atskaičius mokesčius). R. V. – 678,50 Lt (atskaičius mokesčius), atitinkamai J. V. (gim. duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (atskaičius mokesčius).

Pagal NADPLSD įstatymą nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo atlyginamos negautos pajamos (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Turtinės žalos, susijusios su asmens gyvybės atėmimu, nustatymo klausimas yra reglamentuojamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalai atlyginti dėl maitintojo netekimo. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Vertindamas nurodytas aplinkybes, teismas daro išvada, jog žuvusiųjų sutuoktiniai įvykio dieną negali būti pripažįstami išlaikytiniais TPVCA įstatymo prasme. Kadangi S. B. ir J. V. gaudavo savarankiškas pajamas, kurios S. B. buvo 2,4 karto, o J. V. 1,4 katro didesnės nuo jų sutuoktinių pajamų, teismas neturi pagrindo žuvusiųjų sutuoktinius pripažinti išlaikytiniais, turėjusiais teisę į išlaikymą. Nagrinėjamu atveju TPVCAPDĮ nustatytas viešosios teisės principas yra imperatyvus ir jo negalima nesilaikyti, t.y. nustatyti kitaip negu nustatyta imperatyviu reguliavimu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas ieškovo reikalavimą pripažįsta nepagrįstu, netenkintinu.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus ieškinį atsakovui UAB „DK „PZU Lietuva“ dėl 67 771,08 Eur (234 000Lt) žalos atlyginimo atmesti.

Sprendimas per 30dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.