Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1161/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-11-19
Bylos Nr.: 2A-1161/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01512-2011-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Donatas Šernas
Atsakovas: akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Ieškovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus

Kategorijos

44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1161/2013Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01512-2011-8Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.4.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3340-275/2012 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – VSDFV) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo 148 800 Lt valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytai žalai atlyginti (b.l. 1-3). Nurodė, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. nuosprendžiu nustatyta, jog 2009 m. gruodžio 15 d. apie 6.59 val. R. J. vairuodamas transporto priemonę pažeidė kelių eismo taisyklių 9, 133 punktų reikalavimus, įvažiavo į priešinga kryptimi skirtą kelio pusę ir atsitrenkė į priešpriešiais važiavusį automobilį, dėl ko žuvo pastarojo automobilio vairuotojas Č. P., tai yra padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 281 str. 5 d. Eismo įvykio metu R. J. vairuojamas automobilis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas AB „Lietuvos draudimas“. Vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 str. 4 d., 2 p. Č. P. 2009 m. gruodžio 15 d. pakeliui į darbą įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas VSDFV 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pripažintas draudiminiu įvykiu, dėl ko žuvusiojo sutuoktinei B. P. paskirta 148 800 Lt vienkartinė draudimo išmoka. VSDFV 2010 m. spalio 14 d. sprendimu B. P. nuo 2009 m. gruodžio 15 d. neterminuotam laikotarpiui paskyrė periodinę draudimo išmoką apdraustajam Č. P. mirus. Laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2010 m. spalio 31 d. B. P. paskirta ir išmokėta 5162,90 Lt periodinė draudimo išmoka. Ieškovui kreipusis į atsakovą dėl 153 962,90 Lt žalos atlyginimo B. P. išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką bei periodinę draudimo išmoką, atsakovas atlygino tik dalį žalos, t. y. 5162,90 Lt. Ieškovas nurodo, kad B. P. išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta 148 800 Lt žala, kurią privalo atlyginti atsakovas (CK 6.290 str., Nelaimingų atsitikimų darbe ir procesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 31 str., Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 str. 10 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 19 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 148 800 Lt žalos atlyginimo iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ (b.l. 62-67). Teismas sprendė, kad žuvusiojo Č. P. iš darbo gaunamos pajamos buvo šeimos pragyvenimo šaltinis, žuvusysis gaudamas vidutiniškai per mėnesį 2150 Lt darbo užmokesčio, skyrė didesniąją jo dalį šeimos reikmėms, todėl, teismo nuomone, vien periodinė išmoka, mokama nukentėjusiajai, nekompensuoja jos negautų pajamų dėl vyro žūties. 100 mėnesinių atlyginimų, kurie buvo išmokėti kaip draudiminė išmoka, darbuotojas būtų gavęs išdirbęs 8 metus ir 4 mėnesius. Tai, kad žuvusysis mirties dieną buvo 61 metų amžiaus, dirbo nuolatinį darbą, teismo teigimu, jis galėjo tęsti darbą dar 8 metus ir 4 mėnesius ir ilgiau, t.y. skirti šeimai gaunamą darbo užmokestį, todėl jo žmonai išmokėtą vienkartinę išmoką vertino kaip jos negautas pajamas, kurias ji tikėtina būtų gavusi, jei ne vyro mirtis. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007, padarė išvadą, kad vienkartinė draudimo išmoka nėra valstybės parama, o negautų pajamų dėl darbuotojo žūties kompensavimas. Taigi, ieškovas B. P. išmokėdamas 148 800 Lt išmoką atlygino jai pajamas, kurias ji būtų gavusi, jei nebūtų įvykęs nelaimingas atsitikimas ir žuvęs jos vyras, todėl teismas ieškinį tenkintino vadovaudamasis CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalimis.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime keliamas ne CK 6.290 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai, o jos aiškinimo, taigi ir taikymo, klausimas. Šiame nutarime nurodyta, kad dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis ir socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, dydžiai gali nesutapti: padarytos žalos dydis gali būti lygus socialinio draudimo išmokų dydžiui, už jas didesnis arba mažesnis. Taip pat CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį, o atsakingas asmuo – žalą padaręs ar įstatymų numatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti asmuo – nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams turi atlyginti tą turtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, dalį, kuri viršija nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį. Vadinasi, pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti (b.l. 71-75). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nepagrįstai padarė prielaidas dėl žalos, kaip negautų pajamų traktavimo ir neatsižvelgė į Konstitucijos Teismo išaiškinimą dėl atitinkamose bylose nagrinėjamų aplinkybių nustatymo, įrodinėjimo pareigos ir žalos dydžio apskaičiavimo. Ieškovui pareiškus ieškinį subrogacijos pagrindu, atsiranda pareiga įrodinėti žalos dydį ir jo pagrindimą, kuri būtų taikytina pačiam kreditoriui (B. P.). Atsakovo teigimu, ieškovas turėjo įrodinėti B. P. patirtą turtinę žalą, o ne žalą „padarytą valstybės biudžetui“. Taip pat privalėjo įrodyti, kad ta dalis, kurią atlygino atsakovas neapėmė visų B. P. negautų pajamų ir ji patyrė didesnę turtinę žalą, kurią privalo atlyginti draudikas. Įrodymų, kurie pagrįstų B. P. padarytą žalą, ieškovas nepateikė. Teismas nevertino bendrai B. P. gaunamų pajamų bei našlės pašalpos. Ieškovas nesiėmė aktyvių veiksmų siekiant įrodyti, kad 100 draudžiamųjų pajamų apima turtinę žalą, kurią patyrė B. P.. Todėl atsakovo nuomone, žalos dydis neįrodytas. Negautos pajamos negali būti preziumuojamos, o jų apskaičiavimui taikomos konkrečios materialinės teisės normos. Atsakovas pažymi, kad duomenų apie tai, kad B. P. būtų buvusi išlaikoma vyro ir, kad pastarasis jos reikmėms būtų skyręs konkrečią pinigų sumą, byloje nepateikta (CK 6.284 str. 1 d., 2 d.). Teismas nevertino aplinkybės, kad B. P. tikėtina savarankiškai gauna pajamas, todėl skaičiuodamas Č. P. ir jo sutuoktinės B. P. pajamas, nepagrįstai šeimos gautas pajamas prilygino B. P. negautomis pajamoms, kas reiškia, kad būdamas gyvas Č. P. visą savo gyvenimą atlyginimą atiduodavo žmonai, o pats nevalgydavo, nepirkdavo drabužių, nemokėdavo komunalinių mokesčių ir t.t. Teismo padaryta išvada prieštarauja žalos atlyginimo principams, nes tokiu būdu B. P. turtinė padėtis po vyro mirties yra pagerinama. Nelaimingų atsitikimų draudimas yra suminis draudimas, su iš anksto nustatytu išmokos dydžiu. Atsakovas nesutinka, kad ši suma laikytina valstybės nustatytu negautų pajamų dydžiu, nes negautos pajamos turi būti sietinos su konkretaus asmens finansine padėtimi, o ne valstybės finansine situacija. Suminio draudimo atveju išmokama tam tikro dydžio draudimo išmoka, kuri iš esmės nepriklauso nuo žalos ar nuostolių CK 6.249 str. prasme. Č. P. prisidėjo prie atitinkamų padarinių, nes Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. nuosprendyje konstatuota, jog jis nebuvo prisisegęs saugos diržų, kas lemia žalos dydžio mažinimą (CK 6.297 str.). Ieškovas šių aplinkybių nevertino, nes jų mokama išmoka sudaro konkrečią sumą, kuri nėra pagrįsta jokiais draudžiamojo įvykio faktais ir neparodo tikrojo žalos dydžio, kurią pagal Konstitucinio Teismo nutarimą turėtų atlyginti kaltininkas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad žuvusysis galėjo tęsti darbą dar 8 metus ir 4 mėnesius. Atsakovo teigimu, tai neatitinka esamos gyventojų demografinės statistikos ir ekonominių sąlygų. Be to, neaišku kuo remiantis teismas nusprendė, jog Č. P. iki 70 gimtadienio toliau dirbs ir gaus pajamas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Č. P. nuo 2010 m. sausio 10 d. būtų gavęs senatvės pensiją, o tai reikštų asmens pajamų pasikeitimą. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007, nes pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą teismų praktiką turėtų akivaizdžiai keistis.

Atsiliepimas

Ieškovas VSDFV pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti (b.l. 85-87). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, priėmė sprendimą tinkamai taikydamas materialinės ir procesinės teisės normas. Teismas padarė teisingą išvadą, kad vienkartinė draudimo išmoka nėra valstybės parama, o negautų pajamų dėl darbuotojo žūties kompensavimas. Žuvusiojo Č. P. gaunamos pajamos iš darbo buvo šeimos pragyvenimo šaltinis. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas B. P. išmokėdamas 148 800 Lt išmoką tuo atlygino jai pajamas, kurias ji būtų gavusi jei nebūtų įvykęs nelaimingas atsitikimas ir žuvęs jos vyras.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimą civilinėje V. R. v. N. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnis)

Dėl valstybinės socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio (regresinio) reikalavimo apimties.

CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau ir TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 10 dalyje bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau tekste ir NADPLSDĮ) 31 straipsnyje, kuriame taipogi išskirta, kad išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal TPVCAPDĮ, dydį valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos.

Byloje nustatyta, kad 2009 m. gruodžio 15 d. eismo įvykio metu, sukelto R. J., kurio vairuoto automobilio valdytojų civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovas, žuvo į darbą vykęs Č. P. (b. l. 15). Ieškovas vadovaudamasis NADPLSDĮ 6 straipsnio 4 dalies 2 punktu 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Č. P. žūtį pripažino draudiminiu įvykiu (b. l. 14). Pagal B. P., žuvusiojo Č. P. sutuoktinės, prašymą (b. l. 13) ieškovas paskyrė jai vienkartinę 148 800 Lt dydžio draudimo išmoką (b. l. 11) bei nuo 2009 m. gruodžio 15 d. neterminuotam laikotarpiui paskyrė periodinę draudimo išmoką, lygią 482,63 Lt (b. l. 10). Išmokėjęs šias išmokas, ieškovas pareiškė atsakovui regresinį reikalavimą dėl 153 962,90 Lt (148 800 Lt ir periodinės išmokos už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2010 m. spalio 31 d.) sumos kompensavimo (b. l. 8). Atsakovas kompensavo ieškovui 5 162,90 Lt sumą, o likusioje dalyje atsisakė tą daryti (b. l. 7).

Pagal kasacinio teismo praktiką, suformuotą pasiremiant Konstitucinio Teismo doktrina (2012 m. balandžio 18 d. nutarimo III skirsnio 1-6 punktai), CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma aiškintina taip, kad socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į kaltą dėl žalos atsiradimo asmenį tik šio asmens veiksmais padarytos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį padaryti nuostoliai (žala) turi būti atlyginami visiškai. Jeigu apdrausto darbuotojo šeimai dėl jo žūties išmokėta draudimo išmoka viršija šeimai padarytos žalos dydį, tai socialinio draudimo įstaiga gali reikalauti iš kalto dėl žalos padarymo asmens tik tokios draudimo išmokos dalies, kuria atlyginta žala, nes trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VSDFV Panevėžio skyrius v. A. B., UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-388/2013). Nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis, taigi ir draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos – regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais. Atitinkamai asmens, dėl kurio kaltės socialinio draudimo įstaiga išmokėjo draudimo išmoką, ar atsakingo draudiko atsakomybė nustatoma tik pagal CK normas, t.y. socialinio draudimo įstaiga, atlyginusi dėl konkretaus asmens veiksmų atsiradusią žalą, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, t.y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius dėl žalos kalto asmens civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013).

NADPLSDĮ 11 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtinta, jog asmeniui, apdraustam nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis mokama periodinė draudimo išmoka pagal NADPLSDĮ 26 straipsnį ir išmokama vienkartinė draudimo išmoka pagal NADPLSDĮ 27 straipsnį. Įvykus NADPLSDĮ nustatytam draudiminiam įvykiui periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus yra skiriama nedarbingiems asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą (NADPLSDĮ 26 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu vienkartinė draudimo išmoka draudiminio įvykio metu mirusio asmens šeimai mokama visais atvejais, jos mokėjimą siejant tik su asmens mirties dėl draudiminio įvykio faktu (NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalis).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pabrėžta, jog pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota (žr. pvz. Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimą). NADPLSDĮ nustato nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų socialinio draudimo santykius, asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas bei šių asmenų teises į šio draudimo išmokas, išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas, apibrėžia draudiminius bei nedraudiminius įvykius (NADPLSDĮ 1 straipsnis). Taigi NADPLSDĮ yra įgyvendinamas ne tik asmenų, apdraustų nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, patirtos žalos atlyginimo mechanizmas bei tvarka, bet ir realizuojamas Konstitucijoje įtvirtintas visuomenės solidarumo principas, įstatymų leidėjui nustatant papildomą apdraustųjų nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu šeimos narių ar išlaikytinių apsaugą nuo socialinių rizikų, kurios kyla apdraustajam (NADPLSDĮ 3 straipsnio 1 dalis) mirus dėl įvykio, pagal NADPLSDĮ pripažįstamo draudiminiu. Dėl šios priežasties, kaip nurodo kasacinis teismas, valstybinės socialinio draudimo įstaigos mokama draudimo išmoka remiantis NADPLSDĮ atlieka ne tik žalos kompensavimo, bet ir socialinę funkciją (žr. pirmiau minėtą kasacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VSDFV Panevėžio skyrius v. A. B., UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-388/2013). Todėl valstybinės socialinio draudimo įstaigai, išmokėjusiai NADPLSDĮ nustatytą draudimo išmoką, įgyvendinant regresinį reikalavimą į pagal TPVCAPDĮ atsakingą draudiką svarbu išskirti, kurią išmokėtos draudimo išmokos dalį sudaro turtinės žalos atlyginimas, o kurią valstybės teikiama socialinė parama.

Dėl žalos dydžio.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum), todėl ji grindžiama visiško nuostolių (žalos) atlyginimo principu (CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis). Tam tikrais atvejais dėl padarytos žalos specifikos nustatyti jos tikrą dydį objektyviai neįmanoma (nėra galimybės apibrėžti konkretaus nuostolių dydžio), todėl teisiniame reguliavime įtvirtina galimybė nuostolių dydį nustatyti teismui (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas laikė, jog B. P. patirtą žalą dėl jos vyro mirties sudaro jos negautos pajamos - visos vyro turėtos gauti pajamos 8 metų ir 4 mėnesių laikotarpiu. Teismas, remdamasis tuo, jog Č. P. dirbo santechniku, konstatavo, kad jis galėjo tęsti darbą dar 8 metus ir 4 mėnesius, todėl pripažino, jog ieškovo B. P. išmokėta vienkartinė draudimo išmoka yra lygi jos realiai patirtai turtinei žalai dėl sutuoktinio mirties draudiminio įvykio metu. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu sutikti neturi pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina, jog pagal NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalį nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Taigi šio apeliacinio proceso objektą sudaro patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad B. P. dėl savo vyro mirties realiai negavo pajamų, kurios yra lygios jo 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų sumai (NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalis).

Įstatyme nėra įtvirtinti konkretūs kriterijai, remiantis kuriais turėtų būti nustatinėjama apdraustojo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu mirties atveju šeimos narių patirta turtinė žala, taigi, kaip minėta, draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos – regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis. Nors CK 6.284 straipsnio nuostatos, nustatančios atsakomybę už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą, netaikomos tais atvejais, kai nukentėjusysis yra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu (CK 6.284 straipsnio 4 dalis), tačiau pagal kasacinio teismo jurisprudenciją nustatinėjant žalos, padarytos dėl apdraustojo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu mirties, dydį nėra draudžiama remtis CK 6.284 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais (žr. pirmiau minėtą kasacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VSDFV Panevėžio skyrius v. A. B., UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-388/2013). Pirmiau minėta, kad valstybinio socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi apdraustojo šeimos nariams draudimo išmokas, perima jų teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje (CK 6.113 straipsnis, 6.290 straipsnio 3 dalis). Taigi nustatant, kokią dalį valstybinio socialinio draudimo įstaigos pagal NADPLSDĮ išmokėtų draudimo išmokų sudaro mirusio apdraustojo šeimos narių patirta turtinė žala, svarbu apsibrėžti pastarųjų reikalavimo teisės į turtinę žalą apimtį tuo atveju, jeigu jie teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje įgyvendintų asmeniškai.

CK tiesiogiai įtvirtinta, jog fizinio asmens mirties atveju jo šeimos nariai turi teisę į turtinės žalos atlyginimą, kuri yra lygi mirusiojo pajamų daliai, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam kaip išlaikymą (CK 6.284 straipsnio 2 dalis). CK 6.291 straipsnyje išskirta, jog už fizinio asmens mirtį atsakingas asmuo turi atlyginti tretiesiems asmenims, šių turėtas mirusio nukentėjusiojo protingo dydžio laidojimo išlaidas. Kitų nuostatų, kuriose expressis verbis būtų individualizuoti asmenys, kuriems pripažįstama teisė į konkrečios turtinės žalos dėl fizinio asmens mirties atlyginimą, CK įtvirtinta nėra. Vis dėlto įstatyme įtvirtintas civilinės atsakomybės grindimas visiško nuostolių (žalos) atlyginimo principu suponuoja, jog ex lege tretieji asmenys turėtų turėti teisę į bet kokios turtinės žalos, kurią patyrė dėl fizinio asmens mirties, atlyginimą. Žiūrint pagal analogiją, Europos deliktų teisės principų (angl. Principles of European Tort Law) 10:202 straipsnio 2 dalyje išskirta, jog fizinio asmens mirties atveju jo šeimos nariai, kuriuos mirusysis išlaikė ar jie turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, yra laikomi patyrusiais turtinę žalą, lygią netektam išlaikymui; tuo tarpu Europos civilinio kodekso rengimo darbo grupės (angl. Study Group on European Civil Code) parengto Deliktinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų rinkinio (angl. Tort law) 2:202 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi: mirusiojo paveldėtojai į mirusiajam sukeltą turtinę žalą, atsiradusią dėl jo sužalojimo iki jam mirštant (a); mirusįjį palaidojęs asmuo į protingo dydžio laidojimo išlaidų atlyginimą (b); fiziniai asmenys, kuriuos mirusysis išlaikė, arba pagal įstatymą būtų išlaikęs, jeigu ne jo mirtis, bei tie, kuriuos mirusysis globojo ir teikė finansinę paramą, į žalos, lygios netektam išlaikymui, atlyginimą (c). Išdėstytos nuostatos per se atitinka CK įtvirtintą teisinį žalos atlyginimo fizinio asmens mirties atveju mechanizmą, t.y. fizinio asmens mirties atveju teisė į turtinės žalos, kuri gali būti arba tiesioginės išlaidos, arba negauta nauda (prarastas išlaikymas), atlyginimą, turi visi asmenys, nepriklausomai ar jie buvo mirusiojo šeimos nariais. Pagal šios bylos aplinkybes reikėtų išskirti, jog tuo atveju, jeigu žalos atlyginimo prievolėje B. P. savo teises įgyvendintų asmeniškai ji turėtų teisę reikalauti turtinės žalos, kuri apimtų negautą naudą (prarastą išlaikymą) (CK 6.284 straipsnis) bei kitus tiesioginius nuostolius, atlyginimo. Kadangi socialinio draudimo įstaiga išmokėjusi NADPLSDĮ numatytą draudimo išmoką negali įgyti daugiau teisių nei asmuo, kuriam išmokėta draudimo išmoka, nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimo paskirtis yra negautų pajamų kompensavimas (NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalis), laikytina, kad socialinio draudimo įstaigos regreso teisė į kaltą dėl žalos asmenį ar jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką negali būti įgyvendinama didesne apimti nei apibrėžta CK 6.284 straipsnyje.

Šioje nutartyje jau minėta, jog NADPLSDĮ yra išskirtos dvejos išmokos, kurios mokamos apdraustajam mirus, t.y. periodinė išmoka, numatyta NADPLSDĮ 26 straipsnio 1 dalyje, ir vienkartinė išmoka, numatyta NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalyje. Pagal NADPLSDĮ 26 straipsnio 1 dalyje įvirtintas sąlygas periodinė draudimo išmoka yra mokama tiems asmenims, kurie yra nedarbingi bei buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą. Tuo tarpu pagal NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalį vienkartinė draudimo išmoka, lygi mirusiojo 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį, mirusiojo šeimos nariams yra mokama visais atvejais. Taigi vienkartine draudimo išmoka visais atvejais kompensuojamos mirusiojo šeimos nariams jų prarastos mirusiojo pajamos už 8 metus ir 4 mėnesius. Socialinio draudimo įstaigai apdraustojo mirties atveju jo šeimos nariams išmokėjus abi šias išmokas, nustatant, kokio dydžio turtinę žalą socialinio draudimo įstaiga realiai atlygino, minėtos išmokos turi būti sudedamos ir lyginamos su nukentėjusiojo asmens faktiškai patirtos turtinės žalos dydžiu (CK 6.284 straipsnis).

Pagal šios bylos aplinkybes ieškovas draudimo išmokas išmokėjo (vienkartinę išmoką) bei moka (iki gyvos galvos paskirtą periodinę išmoką) mirusiojo Č. P. sutuoktinei.

Sutuoktinių abipusės pareigos nurodytos CK 3.27 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Vykdydami šias abipuses pareigas, gyvendami santuokinį gyvenimą, sutuoktiniai ne tik prisideda prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, bet ir kartu teikia vienas kitam tiek materialinę, tiek moralinę paramą. Objektyvių galimybių nustatyti, kokia apimtimi šias savo abipuses pareigas sutuoktiniai vykdė santuokinio gyvenimo metu, tuo atveju, kai vienas iš sutuoktinių miršta, iš esmės nėra. Todėl tokiais atvejais preziumuotina, jog likęs gyvas sutuoktinis iš sutuoktinio iki jo mirties gaudavo materialinę paramą, lygią pusei jo pajamų (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3.117 straipsnio 1 dalis). Taigi sutuoktinio mirties atveju likęs gyvas sutuoktinis netenka tos pajamų dalies, kurią jis turėjo teisę gauti kaip materialinę paramą, tačiau kuri pagal bendro turto dalių lygybės prezumpciją neturėtų viršyti pusės mirusio sutuoktinio gautų pajamų. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutuoktinio teisė į žalos atlyginimą pagal CK 6.284 straipsnį dėl sutuoktinių tarpusavio teisinių bei prigimtinių tarpusavio prievolių ypatingo ryšio, kuris pasireiškia minėtomis tarpusavio pareigomis, neturėtų būti siejama su faktiniu išlaikymo santykiu, su kuriuo nėra siejama ir kartu gyvenančių sutuoktinių tarpusavio materialinės paramos teikimo prievolė. Vis dėlto net ir siejant mirusio fizinio asmens sutuoktinio teisę į turtinės žalos atlyginimą su netektu faktiniu išlaikymu, nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė būtų neaktuali, nes vyro mirties dieną B. P., gimusi 1946 m. gegužės 25 d.) buvo sukakusi pensinio amžiaus (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 21 straipsnis, 52 straipsnio 2 dalis), t.y. preziumuojama, jog ji buvo savo vyro išlaikoma. Atsakovas šios prezumpcijos nepaneigė (CPK 12, 178 straipsnis). Išdėstyta suponuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino B. P. negautomis pajamomis, kurias kompensuoja ieškovo išmokėta vienkartinė išmoka, visas jos sutuoktinio gautas pajamas.

Kitas esminis kriterijus nustatant nukentėjusiam asmeniui realiai padarytos turtinės žalos dydį yra terminas, už kurį turėtų būti skaičiuojamos negautos pajamos (netektas išlaikymas). Teisėjų kolegija pažymi, jog nustatinėjant fizinio asmens mirties atveju jo šeimos narių patirtą turtinę žalą įstatyme tiesiogiai nėra išskirta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima apibrėžti terminą, iki kurio minėti asmenys iš tiesų pagrįstai galėjo tikėtis esant normaliai situacijai gauti iš mirusiojo išlaikymą. Doktrinoje šiuo klausimu nurodoma, jog žuvusiojo nepilnamečiams vaikams žalos atlyginimas turėtų būti mokamas iki jų pilnametystės, tuo tarpu sutuoktiniui žalos atlyginimas turėtų būti mokamas iki jo gyvos galvos (žr. Mikelėnas V., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras: Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Justitia, Vilnius: 2003. P. 395), tačiau pozicija, kodėl mirusiojo sutuoktiniui žalos atlyginimas turėtų būti priteistas būtent iki jo gyvos galvos, nėra plačiau paaiškinta. Atkreiptinas dėmesys, jog kitų valstybių deliktų teisėje, pavyzdžiui, Vokietijos Federacinės Respublikos Civilinio kodekso (vok. Bürgerliches Gesetzbuch) 844 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog fizinio asmens mirties dieną buvę jo išlaikomi asmenys ar turėję teisę gauti išlaikymą turi teisę į žalos atlyginimą, lygų netektam išlaikymui, kurį mirusysis būtų mokėjęs iki savo gyvos galvos; tuo tarpu pagal Estijos Respublikos Prievolių kodekso (est. Võlaõigusseadus) 129 straipsnio 3, 6 dalis asmenys, kurie su mirusiu fiziniu asmeniu gyveno šeimoje ar buvo jo išlaikomi turi teisę į kompensaciją, kuri yra lygi išlaikymo išmokoms, kurią mirusysis būtų sumokėjęs per savo tikėtiną gyvenimo trukmę. Taigi CK 6.284 straipsnio nuostatos galėtų būti aiškinamos taip, kad nustatytų asmenų patirta turtinė žala dėl mirusio fizinio asmens mirties galėtų būti priteisiama iki nukentėjusiojo gyvos galvos, arba iki mirusiojo tikėtinos gyvenimo trukmės pabaigos.

Teisėjų kolegijos nuomone, CK 6.284 straipsnyje įstatymų leidėjo įtvirtintas žalos atlyginimo modelis, atsižvelgiant į civilinei atsakomybei keliamą visiško žalos atlyginimo principą, kalbinę CK 6.284 straipsnio 2 dalies formuluotę: „<..> gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam“, aiškintinas taip, jog asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, žalą atlyginant periodinėmis išmokomis (CK 6.249 straipsnio 3 dalis), kurios yra lygios mirusiojo pajamų daliai, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam, išmokos turėtų būti priteisiamos ne už ilgesnį laiko tarpą nei yra statistinė mirusiojo gyvenimo trukmė, atitinkamai priteisiant žalos atlyginimą tvirta suma (CK 6.249 straipsnio 3 dalis), ji neturėtų būti didesnė nei asmens visas turėtas gauti išlaikymas iki mirusiojo statistinės gyvenimo pabaigos. Teisėjų kolegijos nuomone, nepaisant Lietuvos teisės doktrinoje siūlomo minėtos nuostatos aiškinimo, žalos atlyginimo susiejimas su mirusiojo statistine tikėtina mirties data labiau atitiktų visiško nuostolių (žalos) atlyginimo principo turinį. Be to, kitokio termino nustatymas aiškiai neatitiktų teisinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo reikalavimų, teisingumo principo (CK 1.5 straipsnis). Taigi aptariamu atveju būtent Č. P. statistinė tikėtina gyvenimo trukmė laikytina objektyviu kriterijumi, remiantis kuriuo turėtų būti skaičiuojamos B. P. negautos pajamos, kvalifikuotinos kaip jos realiai patirta turtinė žala, dėl sutuoktinio mirties.

Č. P. gyvenamoji vieta jo mirties dieną buvo Vilkijoje, Kauno raj. Taigi Č. P. mirties dieną gyveno mieste (Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 3 straipsnis). Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis (b. l. 77) mieste gyvenančių vyrų vidutinė gyvenimo trukmė 2009 metais buvo 68,5 metų, t.y. 68 metai ir 6 mėnesiai. Byloje nustatyta, kad mirties dieną (2009 m. gruodžio 15 d.) Č. P., gimęs 1948 m. sausio 10 d., buvo 61 metų amžiaus, taigi pagal Vidutinę tikėtiną Lietuvos Respublikos gyventojų trukmę tikėtina, jog jis galėjo dar gyventi 6 metus ir 7 mėnesius. Byloje esanti ieškovo 2012 m. liepos 19 d. parengta Pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą tvirtina, jog Č. P. gautas darbo užmokestis jo mirties dieną sudarė 1 488 Lt. Dėl to B. P. patirta turtinė žala dėl Č. P. mirties per mėnesį sudaro pusę jo pajamų, t.y. 744 Lt (1 488 Lt / 2). Bendra jos patirta žala, išreikšta tvirta suma, sudarytų 58 776 Lt (744 Lt * 79 mėnesiai). Kadangi į turtinės žalos atlyginimo santykį šioje dalyje vietoje B. P. įstojo ieškovas, jis išmokėdamas pagal NADPLSDĮ draudimo išmokas turtinės žalos kompensavimo funkciją atliko 58 776 Lt sumoje; kitoje dalyje išmokėtos draudimo išmokos užtikrino visuomenės socialinio solidarumo su B. P. realizavimą. Įvertinusi, jog atsakovas ieškovui kompensavo iki bylos iškėlimo teisme 5 162,90 Lt sumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad bendra ieškovo nepadengta turtinės žalos suma lygi 53 613,10 Lt (58 776 Lt – 5 162,90 Lt).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas tenkinti ieškinį visiškai, netinkamai taikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančias materialiąsias teisės normas, netinkamai bei nevisapusiškai įvertino bylos medžiagą sudarančius duomenis ir įrodymus, ir tokiu būdu neteisingai kvalifikavo ieškovo regresinio reikalavimo turinį, įskaitant apimtį. Dėl šių priežasčių skundžiamas sprendimas keičiamas – sumažinant iš atsakovo ieškovui priteistos žalos atlyginimo dydį iki 53 613,10 Lt (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ginčo esmės, proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (36 procentai) iš atsakovo valstybei pirmosios instancijos teismo priteisto žyminio mokesčio dydis mažinamas iki 1 431,36 Lt (3 976 Lt * 0,36). Pašto išlaidos, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, iš atsakovo valstybei nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Šia nutartimi iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovo priteisiama 2 544,64 Lt (3 976 Lt * 0,64) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą.

Sumažinti ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui iš atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110518314) priteistos žalos atlyginimą iki 53 613,10 Lt.

Sumažinti valstybei iš atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį iki 1 431,36 Lt.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2 544,64 Lt žyminio mokesčio.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėDanguolė MartinavičienėDonatas Šernas