- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-12
- Bylos Nr.
- e2A-31-1043/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-02441-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Edvardas Paliokas, Anita Sereikienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Miroda“
- Atsakovas
- A. T.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko ir Anitos Sereikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Miroda“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2022 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-206-292/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Miroda“ ieškinį atsakovui A. T. dėl baudos ir atlyginimo pagal pavedimo sutartį priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Miroda“ (toliau – ieškovė) ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo A. T. 700 Eur atlyginimą pagal pavedimo sutartį, 2 100 Eur baudą, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. sausio 11 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta Pavedimo sutartis Nr. 19/01R-10 (toliau – Pavedimo sutartis arba Sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo organizuoti atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto – 0,1100 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – žemės sklypas), pardavimą, teisines konsultacijas, parduodamo turto klausimais, parduodamo turto reklamą. Sutarties terminas buvo iki 2020 m. sausio 11 d., tačiau per 7 kalendorines dienas iki Sutarties termino pabaigos, atsakovas privalėjo atvykti į ieškovės buveinę bei raštu patvirtinti, jog nei vienas iš Sutarties galiojimo metu žiūrėjusių pirkėjų, nepareiškė noro įsigyti Sutartyje nurodyto turto bei sumokėti 150 Eur administracinį mokestį. Atsakovas pas ieškovę neatvyko ir nepatvirtino Sutarties sąlygų nutraukimo, tik sumokėjo 150 Eur administravimo mokestį, todėl Sutarties tapo neterminuota. Sutarties III dalies 8 punkte buvo numatyta, jog sandorio sudarymo dieną atsakovas sumoka ieškovui už atliktą darbą 3 procentų dydžio atlygį nuo realiai gautos sumos už parduotą nekilnojamąjį turtą, bet ne mažiau kaip 700 Eur. Ieškovė tinkamai vykdė sutartį, turtas buvo fotografuojamas, reklamuojamas nekilnojamojo turto skelbimuose, atsakovas nereiškė jokių pretenzijų dėl netinkamo Sutarties vykdymo. Aplinkybę, jog žemės sklypą atsakovas pardavė savarankiškai, ieškovė sužinojo iš nekilnojamojo turto sandorių registratoriaus. 2021 m. liepos 13 d. atsakovas elektroniniu laišku patvirtino, jog turtą pardavė savarankiškai, t. y. žemė sklypas buvo parduotas 2021 m. liepos 7 d. Atsakovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl ieškovė prašo priteisti iš atsakovo tiek negautą atlygį pagal Sutartį, tiek baudą, kuri numatyta Sutarties IV dalies 8 punkte.
Atsiliepimas
3. Atsakovas A. T. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, Sutartį panaikinti ir pripažinti negaliojančia nuo pasirašymo momento bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė atstovavo netinkamai, aplaidžiai vykdė savo pareigas, visiškai nekomunikavo, neteikė informacijos apie eigą, naudojo netinkamas priemones reklamai, nesiūlė jokių pakeitimų ar sprendimų. Ieškovė nedėjo reikiamų pastangų įvykdyti pardavimą. Atsakovas buvo atvykęs pas ieškovę į biurą, ką patvirtina 150 Eur mokėjimas grynais ir išrašyta sąskaita ieškovės biure. Sutartis buvo neaptarta su atsakovu. Sutarties tapimas neterminuota yra negalimas, kaip negalimas ir administracinis mokestis, nenurodant už ką. Visa tai patvirtina Vartotojų teisių tarnybos išvada. Reklama kituose nekilnojamo turto portaluose nesuteikia jokios vertės individualiam skelbimui. Reklamuojant tokio tipo portaluose mokamas mėnesinis mokestis už visą paketą duomenų ar skelbimų kiekį, todėl neaišku kiek vertas skelbimas nekilnojamojo turto portaluose. Reklaminis stendas šalia sklypo nedarė jokios įtakos galimiems pirkėjams, nes buvo patalpintas valstybinėje žemėje prieš vešlius krūmus ir klaidinantis. Ieškovei už jos darbą, kurį ji atliko, yra atlyginta – sumokant 150 Eur administracinį mokestį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Alytaus apylinkės teismas 2022 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš UAB „Miroda“ valstybei 33,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
5. Teismas nurodė, kad ieškovė, kaip paslaugos teikėja, tiesiogiai nebuvo įsipareigojusi vykdyti žemės sklypo pirkėjų paieškos, o tik organizuoti nekilnojamo turto pardavimą, kas vertinant Sutartyje nurodytas sąlygas yra teisinių konsultacijų parduodamo turto klausimais teikimas, reklamos organizavimas, įvairių sutarčių, išskyrus (notarinių) sudarymas, derybų vedimas dėl turto kainos, sandorio pasirašymo datos ir detalių vertinimas, informavimas apie pavedimo eigą (klientui prašant). Tačiau iš šalių paaiškinimų, liudytojo – ieškovės darbuotojo P. J. parodymų, kitų Pavedimo sutarties sąlygų (III skyriaus 5 punktas, IV skyriaus 5 punktas, V skyriaus 1 punktas), teismas laikė, kad ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovui paslaugą – organizuoti žemės sklypo pardavimą, surasti pirkėją, o atsakovas sandorio sudarymo dieną sumokėti ieškovei už atliktą darbą 3 procentų atlygį nuo realiai gautos sumos už parduotą nekilnojamąjį turtą, bet ne mažiau nei 700 Eur.
6. Teismas nustatė, kad žemės sklypo pirkėjus surado ir su jais sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovas (liudytojų R. J. ir T. A. parodymai), ieškovė to nepadarė, todėl veikė aplaidžiai. Teismas nurodė, kad ieškovė, kuri turėjo veikti išimtinai kliento interesams ir teikti profesionalias bei kokybiškas paslaugas (ieškovė yra verslo subjektas, užsiimantis tarpininkavimu parduodant nekilnojamą turtą), pažeidė paslaugų teikimo sutartį, todėl atsakovas turi pagrindą nemokėti ieškovei atlyginimo (CK 6.720 straipsnio 3 dalis). Kadangi sutartyje buvo susitarta dėl kainos apmokėjimo pasiekus galutinį rezultatą, o pagal sutarties sąlygas atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovei pastarajai suradus pirkėją, tačiau galutinio rezultato ieškovė nepasiekė, todėl ieškovės reikalavimą dėl atlyginimo priteisimo už suteiktą paslaugą atmetė.
7. Teismas pripažino, kad atsakovas, pasibaigus sutarties galiojimo laikui (2020 m. sausio 11 d.), pagal Sutarties V skyriaus 10 punktą, ieškovei sumokėdamas 150 Eur administravimo mokestį iš esmės atlygino paslaugų teikėjai jos faktiškai turėtas išlaidas.
8. Teismas pripažino, kad šalių sudaryta sutartis yra standartinė ir šalių sąlygos nebuvo individualiai aptartos (CK 6.188 straipsnio 4 dalis), o sutarties sąlyga dėl baudinių netesybų pažeidžia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, nes pagal kasacinio teismo praktiką baudinio pobūdžio prievolių užtikrinimo būdai yra ydingi ir nepageidautini. Teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką ir Valstybinės vartotojo teisių apsaugos tarnybos 2021 m. spalio mėn. nutarimą „Dėl UAB „Miroda 2019-01-11 pavedimo sutarties Nr. 19/01 R-101 sąlygų“, 10 procentų nuo sutartyje nurodytos ir paslaugų teikėjo įsipareigotinos už 21 000 Eur kainą, dydį laikė nepagrįstu.
9. Teismas nurodė, kad Sutarties IV dalies 8 punkto sąlyga leidžia ieškovei piktnaudžiauti teise net ir tuo atveju, kai vartotojas pats įvykdo sutarties sąlygą – suranda pirkėją, ir turi už tai mokėti baudą. Pažymėjo, kad informacijos nepateikimas, kad turtas parduotas, neturėjo jokios įtakos ieškovei sutarčiai vykdyti – surasti pirkėją, nes jis nebuvo surastas iki turto pardavimo sutarties sudarymo. Teismas pripažintino sutarties IV dalies 8 punkto sąlygą nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo (CK 6.188 straipsnio 6 dalis), o reikalavimą dėl baudos priteisimo atmetė.
10. Teismas nurodė, kad atsakovas pardavęs turtą, vienašališkai nutraukė sutartį. Tokiu atveju jis privalėjo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį padarė, tačiau ieškovė neįrodinėjo šių išlaidų ir nenurodė kainos, proporcingos suteiktoms paslaugoms.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Miroda“ prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2022 m. liepos 22 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 268 ir 270 straipsnių nuostatas, nes neatliko įrodymų vertinimo, todėl neįmanoma daryti išvados, kokias aplinkybes teismas nustatė ir kokių įrodymų pagrindu. Teismo posėdžio metu buvo apklausti liudytojai, tačiau šių liudytojų parodymai nepateikti net teismo sprendimo aprašomojoje dalyje. Apelianto nuomone, Alytaus apylinkės teismo sprendimas surašytas be motyvų, todėl tai yra pripažintina absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.
11.2. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad šalių sudaryta sutartis nebuvo individualiai šalių aptartos. Atsakovas buvo atvykęs į ieškovės buveinę, pateikė sklypo plano ir nuosavybės pažymėjimo originalus, šalys aptarė pavedimo sutarties sąlygas, atlygio sumą, sutarties nutraukimo pasekmės ir baudą. Atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jį tenkino sutarties sąlygos.
11.3. Šalių sudarytos Sutarties IV dalies 8 punktas numatė atsakovui baudą, jeigu šis parduos turtą savarankiškai. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šias sutarties sąlygą dėl netesybų sąžiningumo prasme, iš esmės įvertino ją tik materialiniu pagrindu, tačiau nevertino sutarties sąlygos procedūrinės kontrolės aspektu. Vertinant Sutarties sąlygą procedūrinės kontrolės aspektu, darytina išvada jog ji atitinka abu procedūrinės kontrolės aspektus, t. y. atsakovas, sudarydamas sutartį, buvo su ja supažindintas, o pati sąlyga yra aiški ir suprantama, taigi ji atitinka skaidrumo principą, todėl Sutarties IV dalies 8 punktas negali būti laikytinas nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga.
11.4. Atsakovas nebuvo pateikęs priešieškinio ir pareiškęs reikalavimo pripažinti sutarties sąlygą dėl netesybų negaliojančia. Todėl pirmosios instancijos teismas, nesant atsakovo reikalavimui pripažinti sutarties sąlygą negaliojančia, peržengė civilinės bylos ribas.
11.5. Tarpininkavimo sutarties nuostata, įtvirtinanti atsakovo įsipareigojimą savarankiškai sutarties galiojimo metu nepardavinėti turto bei perleisti visus su tuo susijusius veiksmus tarpininkui, t. y. ieškovei, ne tik negali būti laikoma nesąžininga, bet netgi priešingai – tokia sutartinė sąlyga atitinka tarpininkavimo sutarčių tikslą – vartotojui pasinaudojant tarpininko paslaugomis parduoti nekilnojamąjį turtą.
11.6. Faktas, kad atsakovas ir sklypo pirkėjai buvo pažįstami, nepaneigia aplinkybės, jog sklypo pirkėją surado būtent ieškovė. Atsakovo veiksmai, kai jis, turėdamas sutartinių įsipareigojimų ieškovei, nepranešė apie vykdomas derybas dėl sklypo pirkimo su surastu pirkėju, negali būti laikomi sąžiningais ieškovės atžvilgiu. Ieškovė, nei jos vadybininkas negalėjo derybose dalyvauti, nes neturėjo informacijos apie jas.
11.7. Pavedimo sutartį teismas pripažino atlygintine, todėl ieškovei privalo būti atlyginta ne tik už tuos darbus, kurie atlikti nuo 2019 m. sausio 11 d. – 2022 m. sausio 11 d., bet ir už visą sutarties laikotarpį.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. T. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovė pareiškė nepagrįstą ieškinį, ieškovė nesurado sklypo pirkėjo, nepateikė jokių pasiūlymų, nebendravo su atsakovu, neinformavo apie eigą, ignoravo prašymus, pastabas bei nevykdė įsipareigojimų 2,5 metų. Nekilnojamojo turto pirkėją atsakovas susirado savarankiškai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai
Žemesnės instancijos teismas
13. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
14. Byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo už tarpininkavimo paslaugas, parduodant nekilnojamąjį turtą. Apeliantė nurodė, kad tarpininkavimo sutarties tikslas buvo parduoti užsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą. Atsakovui priklausantis turtas buvo parduotas sutarties galiojimo laikotarpiu, todėl apeliantė turi teisę į atlygį už tarpininkavimo paslaugas bei į sutartyje numatytą baudą už tai, kad atsakovas savarankiškai pardavė turtą.
15. Nustatyta, kad 2019 m. sausio 11 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta pavedimo sutartis Nr. 19/01R-10, pagal kurią atsakovas A. T. (įgaliotojas) pavedė ieškovei UAB „Miroda“ (įgaliotiniui) organizuoti jam priklausančio turto, 0,1100 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), skirto gyvenamojo namo statybai pardavimą už 21 000 Eur, teikti teisines konsultacijas parduodamo turto klausimais ir organizuoti parduodamo turto reklamą, taip pat atsakovui pareiškus norą, organizuoti preliminarios (avansinio mokėjimo) sutarties sudarymą. Pavedimo sutarties III dalies 5 punktu šalys susitarė, kad sandorio sudarymo dieną atsakovas sumoka ieškovei už atliktą darbą 3 procentų atlygį nuo realiai gautos sumos už parduotą nekilnojamąjį turtą, bet ne mažiau kaip 700 Eur. Atsakovas įsipareigojo sutarties galiojimo laikotarpiu nevykdyti jokių šio turto pardavimo, dovanojimo, mainų, įkeitimo ir kt. veiksmų raštu apie tai nepranešęs ieškovei (Pavedimo sutarties II dalies 9 punktas). Pavedimo sutarties IV dalies 8 punkte įtvirtinta nuostata, kad įgaliotojui pateikus neteisingą informaciją ar pardavus, padovanojus, išmainius ar kt. apsunkinus turto pardavimą, jis privalo sumokėti Įgaliotiniui 10 procentų dydžio baudą nuo sutartyje nurodytos turto kainos.
16. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė reikalauja iš atsakovo ir atlyginimo už suteiktas paslaugas – 3 procentų nuo gautos sumos už parduotą turtą pagal pavedimo sutarties III dalies 5 punktą ir netesybų – 10 procentų nuo sutarties kainos pagal Pavedimo Sutarties IV dalies 8 punktą už tai, kad atsakovas pats pardavė nekilnojamąjį turtą. Taigi ieškiniu yra reikalaujama ir prievolės pagal sutartį įvykdymo natūra ir baudos už sutarties pažeidimą, tačiau CK 6.73 straipsnis draudžia kreditoriui reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų ir prievolės įvykdymo natūra (išskyrus netesybas už termino praleidimą). Kitaip tariant kreditorius turi teisę reikalauti tik arba įvykdyti sutartinę prievolę (šiuo atveju sumokėti procentą nuo parduotos turto kainos kaip atlygį už suteiktas tarpininkavimo paslaugas) arba netesybų už sutarties pažeidimą. Ieškovei reikalaujant teismo taikyti abu jos galimai pažeistų teisių gynimo būdus, teisėjų kolegija dėl kiekvieno iš jų pasisakys atskirai.
Dėl atlygio už suteiktas tarpininkavimo paslaugas
17. Pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį atlygintina paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus ar vykdyti veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Pagal CK 6.718 straipsnio 1 dalį, teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, paslaugų teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus. Pagal 5 dalį, jeigu sutartis numato paslaugų teikėjo pareigą pasiekti tam tikrą rezultatą, paslaugų teikėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės už šios pareigos neįvykdymą tik tuo atveju, jeigu įrodo, kad jos negalėjo įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pagal atlygintinų paslaugų sutartį jų teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą. Taigi tam tikrais atvejais, priklausomai nuo paslaugų rūšies, gali būti susitarta dėl tam tikro nematerialaus rezultato pasiekimo.
18. Atsakovas, sudarydamas ginčo paslaugų sutartį su ieškove, siekė, pasinaudodamas jos paslaugomis, parduoti savo nekilnojamąjį turtą, todėl jei būtų nustatyta, kad ieškovė suteikė paslaugas, dėl kurių buvo realiai parduotas turtas, ieškovė turėtų teisę gauti už tai atlyginimą. Sprendžiant tokio pobūdžio ginčą yra svarbu nustatyti, dėl kokių paslaugų susitarė šalys, sudarydamos sutartį, ar jos vienodai suprato ieškovės teikiamų tarpininkavimo paslaugų turinį, koks buvo šalių elgesys sutarties galiojimo metu ir ar sutarties šalys vykdė sutartinius įsipareigojimus, kad būtų pasiektas sutarties tikslas – parduotas nekilnojamasis turtas. Nagrinėjamu atveju pati ieškovė (apeliantė) pripažįsta, kad ieškovės suteiktos paslaugos tikslas buvo atsakovui priklausančio turto pardavimas, kad ieškovė, sudarydama sutartį siekė už atitinkamą atlygį surasti pirkėją, kuris įsigytų atsakovui priklausantį turtą (apeliacinio skundo 9 psl. 2 punktas) dėl ko teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja ginčo šalių veiksmų ir sutarties sąlygų sutarties tikslo aspektu. Teisėjų kolegija pažymi, kad įprastai pagal tokio pobūdžio tarpininkavimo paslaugų sutartis atlyginimas mokamas už ieškovės suteiktas paslaugas. Byloje taip pat nėra ginčijama aplinkybė, kad atsakovas turtą pardavė 2021 m. liepos 7 d. už 22 000 Eur sumą. Pati ieškovė ieškinyje nurodo, kad atsakovas turtą pardavė savarankiškai, ieškinyje net neteigiama, kad turtas buvo parduotas būtent dėl ieškovės suteiktų paslaugų. Tik apeliaciniame skunde (apeliacinio skundo 10 psl. 10 punktas) nurodoma, kad faktas jog atsakovas ir pirkėjai buvo pažįstami nepaneigia aplinkybės, jog pirkėją surado būtent ieškovė, tačiau toje pačioje pastraipoje nurodoma, kad atsakovas neinformavo apie vykdomas derybas su sklypo pirkėju, dėl ko ieškovė negalėjo jose dalyvauti. Šie pačios ieškovės argumentai sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovei apskritai nebuvo žinoma apie potencialius pirkėjus, su kurias vėliau ir buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis. Pareiga įrodyti, kad turtas buvo parduotas būtent dėl ieškovės suteiktų paslaugų teko ieškovei, prašančiai priteisti atlygį už suteiktas paslaugas. Tačiau ieškovė ne tai, kad nepateikė pakankamai įrodymų pagrįsti šias aplinkybes, bet apskritai jų neįrodinėjo, o reikalavimą priteisti sutartyje numatyto dydžio atlyginimą grindė išimtinai sutarties nuostata, nustatančia atlyginimo dydį nuo parduoto turto kainos ir faktu, kad turtas buvo parduotas. Tuo tarpu atsakovas visą laiką nuosekliai teigė, kad ieškovė per visą sutarties laikotarpį nesurado turto pirkėjo. Ieškovės nurodoma sutarties nuostata, draudžianti atsakovui sutarties galiojimo metu savarankiškai parduoti turtą nepranešus apie tai ieškovei (Pavedimo sutarties II dalies 9 punktas) nesukuria teisės ieškovei gauti atlyginimą apskaičiuotą proporcingai nuo turto pardavimo kainos (Pavedimo sutarties III dalies 5 punktas), ieškovei neįrodžius, kad turtas buvo parduotas būtent dėl ieškovės suteiktų paslaugų. Taigi ieškovei neįrodžius (net neįrodinėjus), kad dėl jos suteiktų paslaugų buvo parduotas nekilnojamasis turtas, ieškovė neturi teisės reikalauti Pavedimo sutarties III dalies 5 punkte numatyto atlyginimo už parduotą turtą. Sutarties pažeidimas yra pagrindas reikalauti sutartį pažeidusiai šaliai taikyti sutartinę atsakomybę (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis). Būtent tokia sutartinė atsakomybė už Pavedimo sutarties II dalies 9 punkto pažeidimą yra įtvirtinta šalių sudarytos Pavedimo sutarties IV dalies 8 punkte dėl kurios taikymo teisėjų kolegija pasisakys vėliau šioje nutartyje. Tik apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad be jos suteiktų paslaugų turto pardavimas nebūtų įvykęs, tačiau kaip jau minėta, šių aplinkybių ieškovė ieškinyje nenurodė, jomis pareikštų reikalavimų negrindė. Apeliacinės instancijos teisme negali būti keičiamas ieškinio pagrindas, taip pat ir dalykas, negali būti remiamasi aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis). Galimybės pakeisti ieškinio pagrindą apeliacinės instancijos teisme įstatymas nepripažįsta, nes tai iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neperžengiant ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio faktinio pagrindo) apibrėžtų ribų. Todėl teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad be ieškovės veiksmų turtas nebūtų parduotas.
19. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų apie atliktus darbus ir patirtas išlaidas pažymėtina, kad ieškovė byloje nebuvo pareiškusi reikalavimo dėl išlaidų, teikiant paslaugas atlyginimo, dėl ko pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo vertinti minėtus įrodymus. Civiliniame procese galioja dispozityvumo principas. Šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Dispozityvumo principas reiškia, kad teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Dispozityvumo principas kartu reiškia, kad šalys pareiškia byloje reikalavimus ir gali disponuoti savo pareikštais materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimais bei procesinėmis priemonėmis. Šiuo atžvilgiu šalys naudojasi plačia autonomija. Ieškovas, kreipdamasis į teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo, pats savo nuožiūra pasirenka ir nustato ieškinio dalyką (reikalavimą) bei nurodo faktinį ieškinio pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei faktinio ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais ir įrodymais, kurių šalys teismui nenurodė), išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Spręsdamas priteisti šaliai tai, ko ji neprašo, arba priteisdamas daugiau, negu ji prašo, teismas išeitų už bylos nagrinėjimo ribų. Šiuo atveju ieškovė reikalavimo atlyginti jos patirtas išlaidas teikiant paslaugas ar sumokėti atlyginimą už suteiktas paslaugas (tokias kaip objekto reklama, skelbimų talpinimas tinklapiuose ir pan) nereiškė, dėl ko pirmosios instancijos teismas ir nesprendė dėl byloje nepareikštų reikalavimų.
20. Teisėjų kolegija atmeta kaip visiškai nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, nes iš sprendimo turinio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas išdėstė motyvus, kurių pagrindu atmetė ieškovės reikalavimus. Tai, kad apeliantė nepritaria pirmosios instancijos motyvams jokiu būdu negali būti sutapatinama su motyvų nebuvimu. Priešingai nei teigia apeliantė, tai, kad teismas procesiniame sprendime neaprašė byloje liudytojais apklaustų asmenų teiktų parodymų nėra CPK 270 straipsnio pažeidimas, nes minėtoje normoje nėra numatyta pareiga teismui procesiniame sprendime išrašyti liudytojais apklaustų asmenų parodymus ar pateikti jų santrauką.
21. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais 2013 m. liepos 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2013 kaip suteikiančiais teisę nagrinėjamoje byloje ieškovei gauti atlyginimą. Kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taigi teismo precedentas reiškia įsiteisėjusį teismo sprendimą kitoje išnagrinėtoje byloje, kurioje tapačios arba esminių panašumų turi tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Ieškovės nurodomoje nutartyje buvo nustatyta, kad ieškovas suteikė tarpininkavimo paslaugą atsakovei, surado jos buto pirkėją, kuriam atsakovė perleido nuosavybės teisę ir dėl to paslaugos teikėjas įgijo teisę į atlyginimą. Nagrinėjamu ieškovė reikalavimą priteisti atlyginimą ir baudą grindė tuo, kad atsakovas pažeidė sutartį ir savarankiškai pardavė jam priklausantį turtą. Taigi faktinės bylų aplinkybės nesutampa, kas lemia negalimumą remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2013.
Dėl Pavedimo sutarties IV dalies 8 punkto sąlygos (ne) galiojimo ir netesybų priteisimo
22. Vadovaujantis CK 6.716 straipsnio 4 dalimi atlygintinų paslaugų teikimo sutartis taip pat gali būti priskiriama vartojimo sutarčių kategorijai (CK 6.228¹ straipsnis). CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas, kaip fizinis asmuo, su ieškove sudarė sutartį dėl nekilnojamojo turto pardavimo paslaugos, nesusijusios su verslu, prekyba, amatu ar profesija. Ieškovė yra verslininkė, teikianti profesionalias nekilnojamojo turto pardavimo paslaugas, t. y. ieškovė iš esmės yra nepriklausoma tarpininkė tarp nekilnojamojo turto pirkėjų ir pardavėjų bei pan. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tarp šalių sudaryta paslaugų sutartis kilusi iš vartojimo teisinių santykių (CK 6.228¹ straipsnis).
23. Pagal kasacinio teismo pateikiamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (savo iniciatyva) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Kitaip tariant, jeigu egzistuoja teisinių santykių, iš kurių kildinamas ginčas, priskyrimo vartojimo santykiams požymiai, civilinėje byloje ribojami rungimosi ir dispozityvumo principai, ją nagrinėjantis teismas negali išlikti pasyvus bei privalo imtis aktyvių veiksmų vertindamas tiek pačių santykių pobūdį, tiek ir atskirų sutartinių sąlygų teisėtumą. Nagrinėjamu atveju ieškovė neginčija aplinkybės, kad egzistuoja visi vartojimo teisinių santykių požymiai, t. y. ieškovė yra verslininkė, o atsakovas yra fizinis asmuo, sutartį sudaręs ne dėl ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą savo iniciatyva vertinti ieškovės prašomas taikyti sutartines sąlygas. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog nesant pareikšto reikalavimo, pirmosios instancijos teismas vertindamas sutarties sąlygos teisėtumą, peržengė bylos nagrinėjimo ribas.
24. Pavedimo sutarties IV dalies 8 punkte įtvirtinta nuostata, kad įgaliotojui pateikus neteisingą informaciją ar pardavus, padovanojus, išmainius ar kt. apsunkinus turto pardavimą, jis privalo sumokėti Įgaliotiniui 10 procentų dydžio baudą nuo sutartyje nurodytos turto kainos. Pirmosios instancijos teismas šią sąlygą pripažino nesąžininga, todėl negaliojančia nuo sutarties sudarymo.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.228⁴ straipsnis, įgyvendinantis Direktyvą. Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 46 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir, atvirkščiai, – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taigi apeliacinio skundo argumentas, jog sąlyga atitinka skaidrumo reikalavimą niekaip neįtakoja pirmosios instancijos teismo pateikto sutarties sąlygos materialinio vertinimo. Vadovaujantis CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktu preziumuojama, kad sąlyga yra nesąžininga, jeigu nustatoma neproporcingai didelė vartotojo atsakomybė už sutarties neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą. Nagrinėjamu atveju Pavedimo sutarties IV dalies 8 punkte įtvirtina 10 procentų, skaičiuojamų nuo nekilnojamojo turto kainos, dydžio bauda. Bauda numatoma už tai, kad vartotojas pateikė neteisingą informaciją ar pardavė, padovanojo, išmainė ar kt. apsunkino turto pardavimą. Taigi šia sutartine sąlyga numatoma vartotojo mokėtina bauda už sutarties pažeidimą yra tris kartus didesnė už tą sumą, kurią tarpininkas gautų tinkamai įvykdęs visus savo įsipareigojimus pagal sutartį. Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi, sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Tačiau netesybos negali būti priemonė vienai iš šalių piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokio dydžio netesybos (tris kartus didesnės nei sutarties kaina) negali būti vertinamos kitaip nei, kad aiškiai per didelės (baudinės), neproporcingos, prieštaraujančios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams pažeidžiančios šalių interesų pusiausvyrą, nustatančios neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą. Pagal 6.228⁴ straipsnio 3 dalį, pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. Nagrinėjamu atveju ieškovė šios pareigos neįvykdė. Apeliaciniame skunde teigiama, kad sutartis buvo derinama individualiai, įvertinus atsakovo poreikius, individualiai aptarta atlygio suma, sutarties nutraukimo suma, šios sumos įrašytos ranka, baudos dydžio suma taip pat buvo aptarta su atsakovu ir jį tenkino. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie apeliacinio skundo argumentai niekaip nepaneigia išvados, jog ginčo sutarties sąlygoje nustatyta neproporcingai didelė vartotojo atsakomybė už sutarties pažeidimą. Tai, kad pavedimo sutartyje dvi sumos (atlygis už suteiktas tarpininkavimo paslaugas ir netesybų suma, nustatyta už sutarties nutraukimą anksčiau termino) yra įrašytos ranka, nedaro jokios įtakos Pavedimo sutarties IV dalies 8 punkto vertinimui. Pirma, šios sąlygos yra nesusijusios su vartotojo mokėtinomis netesybomis dėl kurių yra sprendžiamas ginčas, antra vien tai, kad dvi sumos įrašytos ranka užpildant tuščias grafas standartinėje ieškovės parengtoje sutartyje dar nereiškia, kad visos sutarties sąlygos buvo atskirai aptartos ir suderintos. Juo labiau, kad ginčo sutarties sąlygoje nustatytas dydis yra įtvirtintas ieškovės iš anksto parengtoje sutartyje ir jokia korekcija šalims pasirašant sutartį nebuvo daroma. Apibendrinat išdėstytą teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai pripažino Pavedimo sutarties IV dalies 8 punkto nuostatą nesąžininga ir negaliojančia. ESTT, pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, išaiškino, kad iš Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas byloje K?sler ir K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13). Taigi tuo atveju, jeigu sutartie sąlyga, nustatanti netesybas, pripažįstama nesąžininga – teismas ne mažina netesybas iki priimtino lygio kaip yra daroma atliekant netesybų dydžio kontrolę, o visiškai netaiko nesąžininga pripažintos sutarties sąlygos tam, kad būtų įgyvendintas Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nustatytas tikslas. Nagrinėjamu atveju pripažinus minėtą sutarties sąlygą nesąžininga ir negaliojančia nėra galimas šioje sutarties sąlygoje numatytos baudos priteisimas.
26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atlygintinų paslaugų teikimą, ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
27. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2022 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.