- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2020-11-03
- Bylos Nr.
- e2A-695-516/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00419-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė (pirm.), Vilija Mikuckienė, Vytautas Zelianka
- Atsakovas
- R. B.
- Trečiasis asmuo
- Euro Trading
- Ieškovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 2.6.29pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.3.8Teismo sprendimo ar nutarties priėmimas ir paskelbimas
- 3.2.6.5Galutinis sprendimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-761-260/2018 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsakovui R. B., dalyvaujant trečiajam asmeniui – bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Euro Trading“, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo R. B. subsidiariai su UAB „Euro Trading“ 1 731 833,34 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „Euro Trading“ yra VMI skolininkė. Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2018 m. gegužės 10 d. duomenimis bendrovės mokestinė nepriemoka yra 3 396 193,58 Eur (1 731 833,34 Eur PVM mokestis, 1 664 360,24 Eur bauda bei delspinigiai), kuri susidarė vadovaujantis Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Ieškovė 2013 m. sausio 23 d. – 2015 m. liepos 3 d. atliko bendrovės mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kurio metu nustatė (surašytas Kauno AVMI 2015 m. liepos 3 d. patikrinimo aktas), kad bendrovės buhalterinė apskaita tvarkoma pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 2 straipsnio 1dalies, 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio, 12 straipsnio, 13 straipsnio nuostatas bei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 122 straipsnio 3 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. bendrovė elgdamasi neatidžiai, nerūpestingai ir nesąžiningai, neteisingai deklaravo trikampės prekybos grandininius sandorius, atitinkamose tikrintino laikotarpio pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) deklaracijose nedeklaravo iš ES įsigytų prekių apmokestinamosios vertės, nuo jos neapskaičiavo ir į biudžetą nesumokėjo privalomo deklaruoti ir sumokėti PVM. Atsižvelgiant į tai, Kauno apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu bendrovei priskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 1 759 438,51 Eur PVM, 663 382,11 Eur PVM delspinigius ir 527 831 Eur baudą. Nuo 2016 m. balandžio 4 d vyko ginčai dėl bendrovės prašymo atnaujinti terminą skundui dėl VMI 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo paduoti. Ginčas baigėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2563-575/2017, kuria terminas skundui paduoti nebuvo atnaujintas. VMI vykdo priverstinį išieškojimą, tačiau mokestinės nepriemokos išieškoti nepavyksta. Bendrovės vadovas ir akcininkas nuo 2010 m. vasario 18 d. yra R. B., bendrovė turto neturi, paskutiniai finansinės atskaitomybės duomenys pateikti 2014 m., nuo 2015 m. gegužės 1 d. bendrovė nevykdo veiklos. Kadangi dėl bendrovės vadovo neteisėtų veiksmų ir neveikimo (nerūpestingas, neatsakingas sandorių sudarymas, netinkamas buhalterinės apskaitos duomenų tvarkymas, deklaracijų neteikimas) buvo apskaičiuota beveik 2 mln. bendrovės pridėtinės vertės mokesčio suma (taip pat bauda bei delspinigiai), kuri nebuvo nei sumokėta geranoriškai, nei priverstinai išieškota, ieškovė prašo priteisti iš atsakovo R. B. subsidiariai su UAB „Euro Trading“ žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas R. B. pateikė atsiliepimą, prašydamas ieškinį atmesti. Nurodė, kad neegzistuoja nei viena sąlyga jo civilinei atsakomybei kilti. Atsakovas neatliko ir ieškovė neįrodė jokių atsakovo neteisėtų veiksmų. Atsakovas nepadarė ir ieškovė neįrodė imperatyvių teisės normų pažeidimo, atsakovui taikytinų fiduciarinių pareigų pažeidimo. Ieškovė neįrodė kilusios žalos fakto bei tariamai kilusių nuostolių dydžio, nėra priežastinio ryšio tarp tariamų atsakovo neteisėtų veiksmų ir neva kilusios žalos, taip pat atsakovo elgesys nėra kaltas. Ieškovės ieškinio reikalavimai yra ydingi. Ieškovė ieškinį pareiškė netinkamam atsakovui, ieškiniu ji prašo priteisti žalą iš atsakovu byloje neįtraukto asmens.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
4. Kauno apygardos teismas 2018 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei VMI iš atsakovo R. B. 1 731 833,34 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas, priteisė iš atsakovo R. B. į valstybės biudžetą 11 262,30 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismo vertinimu, ieškovė pagrįstai teigia, kad įmonės vadovo civilinės atsakomybės juridinio asmens kreditoriams prasme konkretaus kreditoriaus patirta žala paprastai yra suprantama kaip dėl juridinio asmens dalyvio ar vadovo neteisėtų veiksmų negalimos įvykdyti juridinio asmens prievolės (ar jos dalies) šiam kreditoriui vertė. Sprendė, kad VMI reikalaujama atlyginti žala ir jos dydis – konkreti mokesčių administratoriaus atsakovo vadovaujamai bendrovei apskaičiuota ir VMI sprendimu dėl patikrinimo akto patvirtinta PVM nepriemoka, kurios faktas ir dydis nenuginčytas, t. y. 1 731 833,34 Eur negautų mokesčių administratoriaus pajamų (PVM mokestis), kurios turėjo būti deklaruotos ir sumokėtos į valstybės biudžetą įstatymų nustatyta tvarka ir terminais. Atsakovui neužtikrinus, kad tai būtų atlikta, bendrovei priklausantį mokėti mokestį apskaičiavo mokesčių administratorius. Teismas nustatė, kad nei geranoriškai, nei priverstiniais veiksmais susidariusi skola padengta nebuvo.
6. Teismas, remdamasis Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nustatė, kad didžiausia dalis UAB „Euro Trading“ vykdytų sandorių buvo deklaruoti kaip trikampės prekybos sandoriai, kuriuose bendrovė veikė kaip tarpininkas, tačiau minėti sandoriai buvo vykdomi pažeidžiant trikampės prekybos apmokestinimo principus. Teismas nustatė, kad bendrovė, prisidengdama trikampės prekybos sandoriais, sąmoningai nedeklaravo (nors privalėjo deklaruoti) PVM, šitaip išvengdama turtinės prievolės – 21 proc. PVM mokesčio sumokėjimo valstybės biudžetui. Dalyvaudamas tokiuose sandoriuose, bendrovės vadovas (atsakovas) žinojo tokių sandorių sąlygas ir aplinkybes, žinojo ir tai, kad sudarant taisyklėms prieštaraujančius sandorius bus sudaryta galimybė išvengti PVM sumokėjimo.
7. Teismas, remdamasis ieškovės paaiškinimais nustatė, kad trikampės prekybos sandoriai – tai tokie prekių tiekimo sandoriai, kai juose dalyvauja trijų valstybių narių PVM mokėtojai, o iš vienos valstybės narės išgabenamos prekės įsigyjamos kitos valstybės narės PVM mokėtojo ir, nugabentos į trečiąją valstybę narę, iš karto patiekiamos tos trečiosios valstybės narės PVM mokėtojui. Tam, kad būtų galima taikyti trikampės prekybos principą turi būti tokios sąlygos: 1) iš vienos ES valstybės įsigytos prekės būtinai turi būti išgabentos trečios ES valstybės pirkėjui; 2) turi būti įrodymai, kad prekės iš vienos ES valstybės išgabentos trečios ES valstybės PVM mokėtojui; 3) visų trijų ES valstybių asmenys, pirkėjai ir pardavėjai, turi būti savo valstybėse įsiregistravę PVM mokėtojais ir kiekvienos ES valstybės pirkėjas savo pardavėjui turi būti nurodęs PVM mokėtojo kodą. Trikampės prekybos apmokestinimo principas – PVM sumokamas paskutinėje grandyje, t. y. sumoka tos ES valstybės pirkėjas, į kurią prekės atgabenamos. Teismas nustatė, kad atsakovas save įvardino kaip tarpininką, o tai reiškia, kad kai iš vienos ES valstybės nusiperka prekes ir šias prekes iš karto parduoda kitos ES valstybės PVM mokėtojui, Lietuvos PVM mokėtojas, tiek įsigydamas iš vienos ES valstybės prekes, tiek parduodamas šias prekes kitos ES valstybės pirkėjui, šių prekių pardavimo PVM neskaičiuoja, tačiau privalo įsigytas prekes deklaruoti atitinkamoje PVM deklaracijoje. Teismas konstatavo, kad atsakovas, būdamas atsakingas už bendrovės sandorių sudarymą ir veikdamas bendrovės vardu, privalėjo (turėjo) pareigą žinoti visas būtinas sąlygas, kad vykdomus sandorius galėtų įvardinti kaip trikampės prekybos sandorius, tačiau deklaruoti trikampės prekybos sandoriai, kuriuos neva vykdė bendrovė buvo deklaruoti neteisėtai, t. y. sandoriai neatitiko trikampei prekybai būtinų sąlygų ir negalėjo būti deklaruoti, kaip trikampė prekyba. Teismas konstatavo, kad atsakovas nors žinojo, kad neteisingu dokumentų įforminimu bus sudaryta galimybė išvengti PVM sumokėjimo (teisėtos trikampės prekybos atveju tarpininkas PVM mokesčio savo šalyje nemoka), tačiau neužtikrino, kad jo vadovaujamos bendrovės veikla ir finansiniai dokumentai būtų teikiami teisingai ir sąžiningai, t. y. neužtikrino, kad bendrovė nedeklaruotų trikampės prekybos sandorių (tokiems sandoriams, kurie neatitiko būtinu sąlygų) ir tokiu būdu išvengtų PVM mokesčio sumokėjimo.
8. Teismas konstatavo, kad atsakovas, būdamas bendrovės vadovu ir atstovaudamas bendrovės interesus bei veikdamas bendrovės vardu, neužtikrino, kad jo vadovaujama bendrovė pateiktų teisingas PVM deklaracijas, susijusias su patikrinimo metu nagrinėtais prekybos sandoriais, todėl sprendė, kad atsakovas elgėsi ne tik neapdairiai, nerūpestingai, bet ir nesąžiningai ir dėl tokio atsakovo sąmoningo neveikimo jo vadovaujamai bendrovei buvo apskaičiuota beveik 2 mln. PVM prievolė valstybei.
9. Teismas sprendė, kad dėl atsakovo – įmonės vadovo – neteisėtų veiksmų bei neveikimo (t. y. vadovas neužtikrino, kad bendrovė laiku ir teisingai deklaruotų bei sumokėtų mokesčius) nebuvo sumokėti mokesčiai, o šiuo metu bankrutavusi bendrovė nesugeba padengti skolos, todėl mokesčių administratoriaus apskaičiuota ir nesumokėta mokestinė nepriemoka, teismo vertinimu, yra subsidiari bendrovės ir vadovo prievolė.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliaciniame skunde atsakovas R. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Ieškovė neįrodė visų būtinųjų ieškinio tenkinimo sąlygų, o teismas netinkamai išaiškino tiesioginio kreditoriaus ieškinio bendrovės vadovui (atsakovui) reiškimo sąlygas. Remiantis nuosekliai suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ar dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji yra taikoma itin siaurai. Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams (o ne pačiai bendrovei, ir ne bankrutuojančios bendrovės vardu) tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui, o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo bendrovės valdymo ar bendrovės nemokumo sukėlimo. Taigi būtina nustatyti specialiąsias sąlygas, t. y. sąmoningą ir tyčinį bendrovės valdymo organų ar dalyvių veikimą prieš vieną konkretų kreditorių, sąmoningai siekiant sukelti jam žalos. Kaip vienu iš atsakovo tariamų neteisėtų veiksmų teismas laikė imperatyviųjų įstatymo normų dėl tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, pažeidimą, tačiau ieškovė neįrodė ir teismas negalėjo konstatuoti, kad ieškovės patirta žala kilo dėl vadovo (atsakovo) specifiškai nukreiptų tyčinių veiksmų prieš ieškovę. Ieškinio tenkinimu teismas de facto pripažino, jog bet koks bankrutuojančios bendrovės mokestinės prievolės nepadengimas suteikia teisę mokesčių administratoriui reikšti tiesioginį ieškinį.
10.2. Teismas neįvertino, kad ieškovė teisę į tiesioginį ieškinį kildina iš tariamo atsakovo fiduciarinių pareigų pažeidimo. Tačiau vien šis faktas patvirtina, kad ieškovės ieškinys netenkina tiesioginio ieškinio teikimo sąlygų. Fiduciarinių pareigų pažeidimas yra siejamas tik su bendrovės ir atsakovo tarpusavio santykiais, o ne su kokiomis nors atsakovo pareigomis trečiajam asmeniui – ieškovei (kadangi tokių pareigų iki bendrovės nemokumo momento atsakovas neturėjo, CK 2.87 straipsnio 1 ir 7 dalys). Ieškovė turėjo visas galimybės reikšti netiesioginį ieškinį atsakovui, tačiau tokia galimybe sąmoningai nepasinaudojo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai. Kokiais konkrečiais veiksmais atsakovas veikė neva dideliu neatsargumu ar tyčia, teismas neidentifikavo, tokios aplinkybės, kaip leidžiančios atmesti ieškovės reikalavimus, nevertino.
10.3. Teismas skundžiamame sprendime, nors ir itin siaurai, tačiau pasisakė dėl atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Tačiau nei ieškovė, nei teismas skundžiamame sprendime, nenustatė visų keturių bendrovės vadovo (atsakovo) civilinės atsakomybės sąlygų, kas yra dar vienas savarankiškas ir pakankamas pagrindas skundžiamo sprendimo panaikinimui ir ieškinio atmetimui. Teismas iš esmės pritarė ieškovės pozicijai, nenurodydamas, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė atsakovo neteisėti veiksmai.
10.4. Iki Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo priėmimo, bendrovė neturėjo pagrindo mokėti PVM mokesčio, remiantis trikampės prekybos sandoriams taikytinoms PVMĮ normomis, kadangi sandorius, nurodytus sprendime, buvo sudariusi ir deklaravusi remdamasi PVMĮ nustatytomis išimtimis, taikytinomis trikampei prekybai, kurioms esant pareiga sumokėti PVM nekyla. Nei bendrovė, nei atsakovas trikampės prekybos sandorių sudarymo metu negalėjo (ir neturėjo) žinoti, kad galutiniai ir faktiniai prekių pirkėjai vėliau bus išregistruoti iš atitinkamų užsienio valstybių registrų arba kad jų veikla galimai bus perkelta į kitus juridinius asmenis ir jie PVM deklaravimo prievolės trečiosiose valstybėse nevykdys. Bendrovės veiklos specifika apėmė ne faktinį prekių pirkimą, o tik tarpininkavimą dėl prekių pirkimo – pardavimo sandorių sudarymo. Pareigos tikrinti, ar atitinkami trečiųjų šalių kontrahentai tinkamai vykdo savo mokestines prievoles jų rezidavimo šalyse, bendrovė neturėjo nei teorinių, nei faktinių galimybių. Dėl šios priežasties, sandorių sudarymo momentu atsakovo veiksmai negalėjo būti vertinami kaip imperatyviųjų teisės aktų (įskaitant buhalterinės apskaitos taisykles) normų pažeidimas, nes, bendrovės kontrahentams tinkamai sumokėjus PVM mokestį jų įsisteigimo valstybėse, bendrovei pareiga sumokėti PVM mokestį nebūtų kilusi.
10.5. Iki VMI sprendimo priėmimo, kuriuo bendrovė buvo įpareigota sumokėti PVM mokesčio nepriemoką, bendrovė visuomet laiku teikė mokesčių administratoriui deklaracijas, kuriomis vadovaujantis bendrovė vykdė trikampės prekybos sandorius. Jokių įrodymų, liudijančių netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, byloje ieškovė neįrodinėjo. Vien faktas, kad ieškovė sprendime konstatavo PVMĮ pažeidimus, dėl kurių bendrovei (tačiau ne jos vadovui) nustatyta prievolė sumokėti PVM mokestį, savaime nereiškia, kad mokesčio nesumokėjimas (atitinkamų deklaracijų pateikimas) yra prilyginamas atsakovo neteisėtiems veiksmams.
10.6. Teismas sulygindamas bendrovės ir jos vadovo (atsakovo) atsakomybę tokiu savo vertinimu iš esmės bando paneigti civilinėje teisėje įtvirtintą civilinės teisės subjektų – fizinių ir juridinių asmenų – autonomiškumo ir atskirumo doktriną. Teismas ne tik kad nenurodė atsakovo neva atliktų neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu, tačiau ir nepagrįstai neteisėtus veiksmus priskyrė atsakovui. Įmonės vadovas yra atsakingas tik už buhalterinės apskaitos organizavimą įmonėje, o pačią buhalterinę apskaitą tvarko (veda) vyriausiasis buhalteris. Atsakovas, būdamas bendrovės vadovu, tinkamai įvykdė savo pareigas, kiek tai susiję su bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimu, taip pat, kaip ir numato BAĮ.
10.7. Teismas negalėjo remtis atsakovo tariamu fiduciarinių pareigų pažeidimu, kadangi ieškovė nėra subjektas, kurio atžvilgiu šios pareigos yra kilusios, taip pat ieškovė, reikšdama tiesioginį ieškinį, neveikė bendrovės interesais. Atsakovo, kaip bendrovės vadovo, elgesio atitikimą rūpestingumo standartui patvirtina aktuali suformuota teismų praktika bylose, kuriose keliamas klausimas dėl mokesčių mokėtojų PVM mokestinių prievolių vykdymo tinkamumo ir informacijos tokių prievolių vykdymui pakankamumo, ir kuria pirmosios instancijos teismas nesivadovavo.
10.8. Teismas netinkamai ir nepagrįstai bendrovės PVM nepriemoką palaikė žala, kas lėmė neteisėto skundžiamo sprendimo priėmimą, kadangi bendrovės nepadengto mokestinio (PVM) įsiskolinimo suma apskritai negali būti pripažįstama ieškovės dėl atsakovo veiksmų tariamai patirta žala. Teismas nesivadovavo nuoseklia ir suformuota aukštesnės instancijos teismų praktika žalos sampratos klausimu juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės taikymo atvejais, dėl ko priėjo prie nepagrįstos išvados, jog mokesčių administratorei (ieškovei) bendrovės neatlyginta mokestinė nepriemoka gali būti pripažinta bendrovės vadovo (atsakovo) neva neteisėtais veiksmais tariamai patirta žala.
10.9. Teismas nenurodė ir byloje nėra surinkta duomenų apie tai, kokie konkretūs atsakovo veiksmai įrodo, kad atsakovas žinojo arba galėjo žinoti apie neva neteisingai deklaruotus dokumentus PVM mokesčio mokėjimui. Atsakovas nežinojo ir negalėjo (neturėjo) žinoti, jog bendrovės kontrahentai pažeis savo mokestines prievoles jų įsisteigimo ES valstybėse narėse. Jei mokestinės prievolės kitose valstybėse būtų tinkamai įvykdytos, VMI sprendimas bendrovės atžvilgiu apskritai nebūtų priimtas, o atsakovas nebūtų patrauktas atsakomybėn. Trikampės prekybos sandorių sudarymo metu, nei bendrovė, nei atsakovas, negalėjo numatyti, kad, praėjus daugiau nei 3 metams nuo sandorių sudarymo dienos, bendrovei VMI sprendimo pagrindu kils pareiga sumokėti PVM.
10.10. Skundžiamame sprendime dėl kaltės, kaip vienos sąlygų, nėra pasisakyta. Jeigu teismas vertino, kad atsakovas pažeidė savo fiduciarines pareigas (su kuo atsakovas nesutinka), skundžiamame sprendime turėjo būti konstatuota, ar atsakovo veiksmai buvo atlikti tyčia, ar esant dideliam neatsargumui, tačiau teismas to nepadarė. Atsakovo veikimas, jo vadovavimo bendrovei laikotarpiu sudarant trikampės prekybos sandorius, negali būti vertinamas kaip veikimas dideliu neatsargumu ar tyčia. Bendrovei sudarant trikampės prekybos sandorius, bendrovės vadovas (atsakovas) ėmėsi visų pagrįstų rūpestingam vadovui priskirtinų funkcijų – samdė atitinkamose srityse kvalifikaciją turinčius darbuotojus (pardavimo vadybininkus, finansininkus) ir užtikrino, kad būtų laikomasi įprastų kontrahentų patikrinimo procedūrų, t. y. buvo išrašomos sąskaitos faktūros nurodant kontrahentų PVM mokėtojų kodus atitinkamose valstybėse, prekės buvo tiekiamos pagal CMR važtaraščius. Tokie veiksmai, vadovaujantis suformuota teismų praktika PVM mokestinės nepriemokos bylose, atitinka pakankamo rūpestingumo ir atidumo standartą.
10.11. Teismas, nurodęs, kad VMI sprendimas dėl patikrinimo akto yra galiojantis ir nėra nuginčytas, sprendė, kad minėtas VMI sprendimas turi šioje byloje prejudicinę galią. Pareiga vykdyti mokestinę prievolę reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole. Teismas neįvertino to fakto, kad VMI sprendimas yra tik ieškovės vykdytos administracinės procedūros – mokestinio patikrinimo – pasekmė. Administracinė procedūra buvo vykdoma ne atsakovo, o bendrovės atžvilgiu. Suteikęs VMI sprendimui prejudicinę galią, skundžiamame sprendime teismas pažeidė CPK 183 ir 185 straipsniuose įtvirtintas įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles. Teismas neatliko jokio savarankiško įrodymų tyrimo ir vertinimo, o skundžiamą sprendimą priėmė iš esmės ne pagal savo vidinį įsitikinimą, o pagal ieškovės šioje byloje (VMI sprendime) suformuotą poziciją.
Atsiliepimas
11. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą, prašydama apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus teisė pareikšti tiesioginį ieškinį įmonės dalyviams CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu nėra ribojama, kai pagrindiniam skolininkui yra iškelta bankroto byla. Kreditorius, esant iškeltai bankroto bylai, yra laisvas pasirinkti, reikšti tiesioginį ieškinį dėl jam individualiai padarytos žalos atlyginimo ar netiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bankrutuojančios įmonės vardu, tačiau tokio individualaus kreditoriaus ieškinio tenkinimui turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos. Apeliantas, būdamas BUAB „Euro Trading“ vadovu, pažeidė fiduciarines pareigas bendrovės kreditoriui ir tai yra vienas iš pagrindų kreditoriui reikšti tiesioginį ieškinį. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apeliantas visą bendrovės egzistavimo laikotarpį turėjo pareigų VMI – pareigą užtikrinti, kad bendrovė laiku ir teisingai deklaruotų mokėtinus mokesčius bei juos sumokėtų. Byloje neginčijamai įrodyta, kad BUAB „Euro Trading“ teikė neteisingas PVM deklaracijas, deklaruojant 0 proc. PVM ir taip išvengiant privalomų sumokėti mokesčių sumokėjimo, nors turėjo finansinių galimybių mokesčius sumokėti.
11.2. Nesutinka su apeliantu, kad jam tik nuo VMI sprendimo priėmimo kilo pareiga sumokėti mokesčius. Remiantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymų, mokesčių mokėtojas turi pareigą sumokėti kiekvieno mokestinio laikotarpio PVM iki kito mėnesio 25 dienos.
11.3. BUAB „Euro Trading“ neturėjo teisės deklaruoti 0 proc. PVM. Pažeidimai pasireiškė tuo, kad sandoriai buvo deklaruojami kaip trikampė prekyba, nors tiekimai buvo vykdomi tarp keturių valstybių narių, be to, prekių tiekimai buvo atlikti ne PVM sąskaitose – faktūrose nurodytiems pirkėjams ir šie pirkėjai neįgijo teisės disponuoti prekėmis kaip savo. Atsižvelgiant į sudarytų sandorių kiekį, galima pagrįstai teigti, kad sandoriai negalėjo būti sudaromi ir vykdomi be vienasmenio BUAB „Euro Trading“ valdymo organo, t. y. apelianto, žinios ir aktyvaus veikimo.
Žemesnės instancijos teismas
11.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino egzistuojant visas sąlygas apelianto civilinei atsakomybei kilti. Skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad apeliantas buvo nesąžiningas, neatidus, nerūpestingas, bei pažeidė imperatyvias įstatymuose jam, kaip vadovui, nustatytas pareigas, t. y. neužtikrino teisingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, neužtikrino teisingo, realios situacijos atspindinčių sandorių deklaravimo ir kt. Apeliantas, būdamas atsakingas už bendrovės sandorių sudarymą ir veikdamas bendrovės vardu, privalėjo/turėjo pareigą žinoti visas būtinas sąlygas, kad vykdomus sandorius galėtų įvardinti kaip trikampės prekybos sandorius, tačiau deklaruoti trikampės prekybos sandoriai, kuriuos neva vykdė bendrovė, buvo deklaruoti neteisėtai, t. y. sandoriai neatitiko trikampei prekybai būtinų sąlygų.
11.5. VMI žala ir jos dydis – konkreti atsakovo vadovaujamai bendrovei apskaičiuota ir sprendimu patvirtinta PVM nepriemoka, t. y. apelianto vadovaujamos bendrovės sąmoningais, neteisėtais veiksmais išvengta sumokėti PVM suma, kurios faktas ir dydis nenuginčytas (sprendimas įsiteisėjęs), t. y. 1 731 833,34 Eur negautų mokesčių administratoriaus pajamų (PVM mokestis), kurios turėjo būti deklaruotos ir sumokėtos į valstybės biudžetą įstatymų nustatyta tvarka ir terminais, tačiau tai nebuvo padaryta, apeliantui neužtikrinus, kad bendrovė neatliktų neteisėtų veiksmų. BUAB „Euro Trading“ bankroto procese VMI finansinis reikalavimas liko nepatenkintas, bendrovė likviduota, todėl VMI neturi galimybės mokestinės nepriemokos išsiieškoti iš pačios bendrovės. Apeliantas, būdamas ne tik bendrovės vadovu, bet ir vieninteliu akcininku, išmokamų dividendų, grąžintų paskolų ir išmokamų grynųjų pinigų pavidalu gavo visą dėl mokesčių vengimo sukurtą naudą.
11.6. Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad teismas nepasisakė dėl atsakovo kaltės. Apelianto kaltė preziumuojama vadovaujantis CK 6.248 straipsnio 1 dalimi ir nepaneigus šios prezumpcijos, papildomai pasisakyti dėl kaltės egzistavimo nėra būtina.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis).
Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės
13. Byloje nustatyta, kad atsakovas R. B. nuo 2010 m. vasario 23 d. buvo UAB „Euro Trading“ vadovas. Bendrovės vykdyta veikla – tarpininkavimas tiekiant prekes, t. y. bendrovė įsigydavo prekes ir jas parduodavo ne Lietuvos Respublikos rezidentams, nevežant prekių į Lietuvos Respublikos teritoriją.
14. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija 2013 m. sausio 23 d. – 2015 m. liepos 3 d. atliko UAB „Euro Trading“ mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kurio metu nustatė, kad bendrovės buhalterinė apskaita tvarkoma pažeidžiant BAĮ 2 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio, 12 straipsnio, 13 straipsnio nuostatas bei PVMĮ 122 straipsnio 3 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. bendrovė, elgdamasi neatidžiai, nerūpestingai ir nesąžiningai, neteisingai deklaravo trikampės prekybos grandininius sandorius, atitinkamose tikrintino laikotarpio PVM deklaracijose nedeklaravo iš Europos Sąjungos įsigytų prekių apmokestinamosios vertės, nuo jos neapskaičiavo ir į biudžetą nesumokėjo privalomo deklaruoti ir sumokėti PVM. Šio akto pagrindu Kauno apskrities VMI 2015 m. rugsėjo 7 d. priėmė sprendimą Dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriame UAB „Euro Trading“ buvo priskaičiuota ir nurodyta sumokėti į biudžetą 1 759 438,51 Eur PVM, 663 382,11 Eur PVM delspinigių ir 527 831 Eur PVM baudos.
15. Nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 12 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Euro Trading“, o 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios UAB „Euro Trading“ vienintelės kreditorės VMI 3 414 159,16 Eur finansinį reikalavimą. Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartimi BUAB „Euro Trading“ taikytas supaprastintas bankroto procesas, 2018 m. spalio 26 d. nutartimi BUAB „Euro Trading“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o 2019 m. sausio 22 d. sprendimu pripažinta, kad BUAB „Euro Trading“ baigė veiklą ir pagal Juridinių asmenų registro duomenis įmonė 2019 m. kovo 14 d. išregistruota.
Žemesnės instancijos teismas
16. Pirmosios instancijos teismas, priteisęs iš BUAB „Euro Trading“ vadovo R. B. žalos atlyginimą, konstatavo, kad atsakovas, būdamas bendrovės vadovu ir atstovaudamas bendrovės interesus bei veikdamas bendrovės vardu, neužtikrino, kad jo vadovaujama bendrovė pateiktų teisingas PVM deklaracijas, susijusias su patikrinimo metu nagrinėtais prekybos sandoriais, todėl sprendė, kad R. B. pažeidė ne tik fiduciarines pareigas, t. y. elgėsi neapdairiai, nerūpestingai ir nesąžiningai, bet ir imperatyvias įstatymuose jam, kaip vadovui, nustatytas pareigas (neužtikrino teisingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, teisingo ir realios situacijos atspindinčių sandorių deklaravimo ir kt.) ir dėl tokio atsakovo neveikimo įmonei buvo padaryta žala.
17. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, teigia, kad ieškovė VMI neįrodė visų būtinų ieškinio tenkinimo sąlygų, o pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir išaiškino tiesioginio kreditoriaus ieškinio bendrovės vadovui (atsakovui) reiškimo sąlygas.
18. Taigi ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo dėl to, ar BUAB „Euro Trading“ kreditorius VMI pagrįstai pareiškė tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo įmonės vadovui atsakovui R. B..
Dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo įmonės vadovui
19. Minėta, kad BUAB „Euro Trading“ kreditorė VMI pareiškė tiesioginį ieškinį, prašydama priteisti iš bankrutavusios bendrovės, kuri šiuo metu jau yra išregistruota, vadovo R. B. žalą CK 6.263 straipsnio pagrindu. Ieškinio reikalavimą ieškovė grindė tuo, kad UAB „Euro Trading“, elgdamasi neatidžiai, nerūpestingai ir nesąžiningai, neteisingai deklaravo trikampės prekybos grandininius sandorius, dėl ko tikrintinu laikotarpiu nebuvo apskaičiuotas ir į biudžetą nesumokėtas privalomas deklaruoti ir sumokėti PVM.
20. Nustatyta, kad trikampės prekybos sandoriai – tai tokie prekių tiekimo sandoriai, kai juose dalyvauja trijų valstybių narių PVM mokėtojai, t. y. iš vienos valstybės narės išgabenamos prekės įsigyjamos kitos valstybės narės PVM mokėtojo ir iškart nugabenamos į trečiąją valstybę narę, o PVM sumokamas paskutinėje grandyje. Byloje nekilo ginčo, kad UAB „Euro Trading“ veikė kaip tarpininkė, t. y. iš vienos ES valstybės nusipirktas prekes iš karto, jų neįveždama į Lietuvos Respubliką, parduodavo kitos ES valstybės PVM mokėtojui. Taigi Lietuvos PVM mokėtojas (UAB „Euro Trading“) tiek įsigydamas prekes iš vienos ES valstybės, tiek parduodamas prekes kitos ES valstybės pirkėjui, šių prekių pardavimo PVM neskaičiavo, tačiau privalėjo įsigytas prekes deklaruoti atitinkamoje PVM deklaracijoje, nes trikampės prekybos atveju tarpininkui nekyla prievolė mokėti PVM. Iš byloje esančios VMI mokestinio patikrinimo medžiagos nustatyta, kad tikrintu laikotarpiu UAB „Euro Trading“ sandoriai, kurie buvo deklaruoti kaip trikampės prekybos, neatitiko trikampei prekybai būtinų sąlygų, t. y. trikampės prekybos sandoriai deklaruoti neteisingai.
21. VMI teigimu, už bendrovės veiklos organizavimą ir įstatymų nuostatų laikymąsi yra atsakingas įmonės vadovas, todėl nustačius atitinkamus buhalterinės apskaitos tvarkos bei PVMĮ nuostatų pažeidimus, darytina išvada, kad įrodytos visos sąlygos, kad iš bendrovės vadovo gali būti priteisti nuostoliai. Dėl bendrovės vadovo neteisėtų veiksmų ir neveikimo (nerūpestingo, neatsakingo sandorių sudarymo, netinkamo buhalterinės apskaitos duomenų tvarkymo, deklaracijų neteikimo) buvo apskaičiuota beveik 2 mln. bendrovės PVM suma, kuri nei savanoriškai, nei priverstinai iš įmonės nebuvo išieškota.
22. Taigi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas, ar UAB „Euro Trading“ mokestinės prievolės netinkamas vykdymas gali būti pakankamu pagrindu reikšti tiesioginį ieškinį pagal CK 6.263 straipsnį mokesčio mokėtojo vadovui – atsakovui R. B..
23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovams yra išplėtota ir nuosekli. Pagal šią praktiką kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 24 punktas). Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kai atsakovui bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
24. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad tiesioginis ieškinys bendrovės vadovui galimas, kai vadovas padaro žalą valstybės finansams nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020, 24 punktas). Taip pat tuo atveju, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020, 23 punktas).
25. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad atsakovo veiksmai, dėl kurių valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma, būtų konstatuoti kaip nusikalstami Baudžiamojo proceso kodekso nurodyta tvarka. Taip pat nenustatyta, kad UAB „Euro Trading“ bankrotas būtų pripažintas tyčiniu.
26. Kasacinis teismas suformulavo bendrą taisyklę dėl tiesioginio kreditoriaus ieškinio akcininkui ir valdymo organo nariui CK 6.263 straipsnio pagrindu: toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017; 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-421/2020).
27. Taigi nagrinėjamu atveju VMI turėjo pareigą įrodyti, kad neteisėti atsakovo (įmonės vadovo) veiksmai nepatenka į vadovo fiduciarinių pareigų CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimą, todėl galimas tiesioginis kreditoriaus ieškinys CK 6.263 straipsnio pagrindu. Be to, sutiktina su apeliantu, kad, remiantis aukščiau aptarta kasacinio teismo praktika, tiesioginis kreditoriaus ieškinys yra vertinamas kaip išimtinė kreditoriaus teisių gynimo priemonė, kurios taikymui būtina nustatyti specialiąsias sąlygas, t. y. sąmoningą ir tyčinį bendrovės valdymo organų ar dalyvių veikimą prieš vieną konkretų kreditorių, sąmoningai siekiant sukelti jam žalos.
28. Nustatyta, kad atsakovo neteisėtais veiksmais, lėmusiais žalos ieškovei padarymą, pirmosios instancijos teismas laikė imperatyvių įstatymo normų dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo (neužtikrino teisingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, teisingo ir realios situacijos atspindinčių sandorių deklaravimo) bei fiduciarinių pareigų (sąžiningumo, atidumo ir rūpestingumo) pažeidimą.
29. Apeliacinės instancijos teismo teisių kolegija, įvertinusi šalių paaiškinimus ir byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad ieškovė VMI neįrodė, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenustatė, kad ieškovės patirta žala kilo dėl bendrovės vadovo atsakovo R. B. specifiškai nukreiptų tyčinių veiksmų prieš ieškovę.
30. Konstatuodamas, kad dėl bendrovės laiku ir teisingai nedeklaruotų bei nesumokėtų mokesčių yra atsakingas įmonės vadovas, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Kauno apskrities VMI 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriame nurodyta, kad UAB „Euro Trading“ įformino tiekimus, prieštaraujančius trikampės prekybos apmokestinimo principams, nes tiekimai buvo vykdomi tarp keturių valstybių narių mokėtojų (sandoriai su 9 įmonėmis). Taip pat įformino trikampės prekybos sandorius „dingusiems prekeiviams“ (sandoriai su 12 įmonių), kuriuose UAB „Euro Trading“ veikė kaip tarpininkė. Minėtame VMI sprendime paaiškinta, kad prekių tiekimai atlikti ne PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems pirkėjams ir šie pirkėjai neįgijo teisės disponuoti prekėmis kaip savo. Patikrinimo metu VMI nustatė, kad UAB „Euro Trading“ apsiribojo tik įmonių PVM kodų patikrinimu ir CMR įforminimu, kuriuose nebuvo nurodytų įmonių atsakingų asmenų vardų, pavardžių, UAB „Euro Trading“ nesidomėjo, ar asmenys, pasirašantys CMR yra įgalioti jų pirkėjų, neįsitikino, ar pirkėjai apskaičiuoja ir sumoka PVM nuo įsigytų prekių; UAB „Euro Trading“ nerinko jokios informacijos apie pirkėjų veiklos teisėtumą, nesidomėjo prekių sandėliavimo patalpomis, samdomų darbuotojų ištekliais, nesilankė buveinės vietose. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškove, kad atsakovo vadovaujamai bendrovei apskaičiuota ir VMI sprendimu patvirtinta PVM nepriemoka (1 759 438,51 Eur PVM, 663 382,11 Eur PVM delspinigiai ir 527 831 Eur PVM bauda) nėra nuginčyta, VMI sprendimas įsiteisėjęs.
31. Visų pirma pažymėtina tai, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį valstybės institucijų išduoti dokumentai laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad minėtus rašytinius įrodymus (patikrinimo aktą ir jį patvirtinusį sprendimą) išdavusi valstybės institucija nagrinėjamu atveju yra bylos šalis (ieškovė), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šie dokumentai, įskaitant ir VMI įsiteisėjusį sprendimą, gali būti vertinami tik kaip vieni iš įrodymų, kuriais grindžiamas pareikštas reikalavimas. Be to, pažymėtina ir tai, kad mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra privalomas mokesčių mokėtojui ir jo teisių perėmėjui, tačiau šio sprendimo teisinė galia nesaisto trečiųjų asmenų (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-334-823/2017; 2020 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-128-1120/2020). VMI atliktu patikrinimu vertinta bendrovės veikla dėl trikampės prekybos sandorių tinkamo deklaravimo, taip pat PVM apskaičiavimo ir deklaravimo, tačiau atsakovo konkretūs neteisėti veiksmai ar jo neveikimas minėtu patikrinimu nebuvo vertintas. Kitaip tariant, VMI sprendime nėra konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų, nevertintas atsakovo nesąžiningumas ir žinojimas (turėjimas žinoti), kad trikampės prekybos sandorių kontrahentai, kuriems bendrovė tiekė prekes, tų prekių negavo ar neįgijo teisės jomis disponuoti. Be to, sutiktina su apeliantu, kad sandorių sudarymo metu bendrovės vadovas (atsakovas) negalėjo numatyti, kad galutiniai prekių pirkėjai pažeis jų veiklos ES valstybėse narėse taikytinus PVM mokėjimo reikalavimus, dėl ko prievolė sumokėti PVM kils UAB „Euro Trading“. Minėta, kad pareigą sumokėti PVM, esant trikampės prekybos grandininiams sandoriams, turėjo prekių pirkėjai, t. y. tretieji asmenys užsienio valstybėse. Sutiktina su apeliantu, kad bendrovės kontrahentams tinkamai vykdant veiklą ir mokestines prievoles savo veiklos ES valstybėse narėse, prievolė UAB „Euro Trading“ mokėti PVM nebūtų kilusi, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas sąmoningai veikė priešingai bendrovės interesams, tuo sukeldamas žalą.
32. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad VMI nustatyti ir sprendime aprašyti UAB „Euro Trading“ pažeidimai neįrodo, kad žala ieškovei kilo dėl bendrovės vadovo atsakovo R. B. specifiškai nukreiptų tyčinių veiksmų prieš ieškovę.
33. Pažymėtina, kad nors ieškovė VMI buvo vienintelė BUAB „Euro Trading“ kreditorė ir jos reikalavimas, likvidavus juridinį asmenį, liko nepatenkintas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė savaime nereiškia, kad žala buvo daroma specifiškai tik šiam kreditoriui. VMI neįrodė ir byloje nebuvo nustatyta, kad bendrovė buvo įsteigta išimtinai piktnaudžiauti mokestinėmis lengvatomis ir nevykdė jokios kitos komercinės veiklos, dėl ko būtų galima daryti išvadą, kad UAB „Euro Trading“ vadovo veikla buvo nukreipta išimtinai į žalos VMI darymą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vadovo atsakomybė už netinkamą mokesčių planavimą galėtų būti atsakomybė CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, o ne specifinis deliktas ieškovės atžvilgiu CK 6.263 straipsnio pagrindu.
34. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės VMI teigimu, kad apeliantas R. B., būdamas BUAB „Euro Trading“ vadovu, pažeidė fiduciarines pareigas bendrovės kreditoriui ir tai, jos manymu, yra vienas iš pagrindų reikšti tiesioginį ieškinį. Pažymėtina, kad pagal CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų atžvilgiu turi veikti sąžiningai, protingai ir nepažeisti savo fiduciarinių pareigų (rūpestingumo, lojalumo) juridiniam asmeniui. Taigi, priešingai nei teigia ieškovė, fiduciarinių pareigų pažeidimas yra siejamas tik su bendrovės ir atsakovo (vadovo) tarpusavio santykiais, o ne atsakovo pareigomis ieškovei VMI (bendrovės kreditorei). Pažymėtina ir tai, kad ieškovė, žinodama faktines aplinkybes dėl netinkamo mokesčių planavimo, pažeidžiančio įstatymuose numatytus imperatyvus, turėjo teisę iki likviduojant juridinį asmenį reikšti atsakovui netiesioginį ieškinį CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, tačiau šiuo gynybos būdu nesinaudojo.
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės argumentas, kad konstatavus atitinkamus buhalterinės apskaitos tvarkos ir PVMĮ nuostatų pažeidimus yra pakankamas pagrindas priteisti atsiradusius nuostolius iš bendrovės vadovo, kuris atsakingas už įmonės veiklos organizavimą ir įstatymo nuostatų laikymąsi, prieštarauja juridinio asmens savarankiškumo principui. Priešingu atveju, situaciją vertinant taip, kaip ją interpretuoja ieškovė, iš esmės visais atvejais bendrovei pažeidus teisės normą automatiškai turėtų būti išieškoma žala iš įmonės vadovo, nes juridinis asmuo visada savo teises įgyvendina ir pareigas vykdo per fizinius asmenis – vienasmenius valdymo organus ar valdymo organų narius. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, sutikęs su šiais ieškovės argumentais bei konstatavęs, kad vadovo (kaip fizinio asmens) veiksmai laikomi paties juridinio veiksmais ir atvirkščiai, ir kad atsakovas, neužtikrinęs, kad jo vadovaujama bendrovė pateiktų teisingas PVM deklaracijas, pažeidė ne tik fiduciarines pareigas, bet ir imperatyvias įstatymų nuostatas ir tai yra pakankamas pagrindas priteisti atsiradusią žalą iš įmonės vadovo, paneigė atsakovo, kaip fizinio asmens, ir bendrovės autonomiškumą, sutapatindamas jų veiksmų atskirumą.
36. Minėta, kad jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017). VMI sprendime dėl patikrinimo akto patvirtinimo nurodytos aplinkybės dėl tikrinamuoju laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) bendrovės neteisingai deklaruotų trikampės prekybos sandorių, neapskaičiuoto ir į biudžetą nesumokėto PVM, neįrodo pareikšto ieškinio specifinio pagrindo, t. y. būtent atsakovo į VMI nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo, lėmusių VMI nurodytą ir prašomą priteisti žalą.
37. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė VMI, pareiškusi tiesioginį ieškinį atsakovui, neįrodė būtinųjų (išimtinių) tokio ieškinio tenkinimo sąlygų, t. y. kad atsakovo veiksmai buvo sąmoningai ir tyčia nukreipti į konkretaus kreditoriaus, šiuo atveju – VMI, teisių pažeidimą, lėmusį žalos atsiradimą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, tenkinęs tokį VMI ieškinį, netinkamai aiškino tiesioginio kreditoriaus ieškinio bendroves vadovui (atsakovui) reiškimo sąlygas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apelianto skundą tenkinus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 5 dalis).
39. Byloje esančios PVM sąskaitos faktūros, pažyma dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad atsakovo R. B. pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos sudarė 5 611,45 Eur, t. y. 5 573, 45 Eur už advokato teisines paslaugas, rengiant atsiliepimą į ieškinį, tripliką ir atskirąjį skundą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones bei 38 Eur žyminis mokestis už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
40. Apelianto skundą tenkinus ir ieškovės VMI ieškinį atmetus, atsakovo R. B. pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės.
41. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
42. Atsižvelgiant į tai, kad išlaidos už advokato pagalbą buvo patirtos 2018 m. rugpjūčio 9 d. (išrašyta PVM sąskaitą faktūra), remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2018 m. I ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 895,2 Eur. Rekomendacijų 8.2 punktas nustato, kad už atsiliepimą į ieškinį taikytinas 2,5 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudarytų 2 238 Eur (2,5 x 895,2 Eur), 8.3 punktas nustato, kad už tripliką taikytinas 1,5 koeficientas, todėl maksimali priteisina suma sudarytų 1 342,80 Eur (1,5 x 895,2 Eur), o 8.15 punktas nustato, kad už atskirąjį skundą taikytinas 0,4 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma – 358,08 Eur (0,4 x 895,2 Eur).
43. Taigi, remiantis Rekomendacijomis, maksimali suma už advokato teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimą į ieškinį, tripliką bei atskirąjį skundą panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, sudarytų 3 938,88 Eur. Kadangi atsakovo prašomos priteisti 5 573,45 Eur išlaidos viršijo Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, ši suma mažintina iki 3 938,88 Eur.
44. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovas už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo sumokėjo 38 Eur žyminį mokestį. Ieškinį atmetus, šios atsakovo patirtos išlaidos priteistinos iš ieškovės.
45. Nustatyta, kad apeliantas (atsakovas) R. B. už apeliacinį skundą sumokėjo 11 250,55 Eur žyminį mokestį. Jo skundą tenkinus, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 3 976,88 Eur (tris tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt šešis eurus ir aštuoniasdešimt aštuonis centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)).
Priteisti atsakovui R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 11 250,55 Eur (vienuolika tūkstančių du šimtus penkiasdešimt eurų ir penkiasdešimt penkis centus) žyminį mokestį už apeliacinį skundą iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)).