Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ernestos Montvidienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos G. V. atsakomybei be užstato, nustačius 1 (vienerių) metų terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta;

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsnio 1 ir 2 dalimis, V. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams nuo specialiosios teisės sustabdymo – 2023 m. sausio 19 d.;

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 2, 3 dalimis, transporto priemonė – automobilis VW KOMBI, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas V. V. vardu ir saugomas automobilių saugojimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), bei šios transporto priemonės registracijos liudijimas, saugomas prie ikiteisminio tyrimo medžiagos, konfiskuoti ir perduoti valstybės nuosavybėn.

Išspręsti kardomųjų priemonių ir dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nėra ginčijama atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės V. V. kaltė, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, tačiau nesutinkama su pirmosios instancijos teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones nustatytu terminu bei paskirta baudžiamojo poveikio priemone – turto konfiskavimu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir įvertinusi priimto skundžiamo nuosprendžio bei apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi baudžiamąją bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad naikinti ar keisti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise taikymo termino (BK 68 straipsnis)

7. V. V. apeliaciniame skunde ginčija jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą. Skundžiamu nuosprendžiu V. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams. Apeliantas prašo baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą sutrumpinti iki minimalaus – vienerių metų.

8. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinių dalių. Teismų praktikoje uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai yra skiriamas nustačius, kad kaltininkas KET pažeidė itin šiurkščiai ar jas toliau sistemingai pažeidinėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Pažymėtina, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymo leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatė baudžiamąją atsakomybę.

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą dviejų metų terminui pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant minimą baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios apelianto padarytos nusikalstamos veikos – KET pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Individualizuodamas uždraudimo naudotis specialia teise terminą, pirmosios instancijos teismas įvertino V. V. padaryto nusikaltimo (BK 281¹ straipsnio 1 dalis) pobūdį, šiuo straipsniu valstybės siekiamus įgyvendinti tikslus – padidinti saugumą kelyje ir užkirsti kelią neblaiviems vairuotojams dalyvauti eisme, kad būtų užtikrintas visuomenės saugumas, taipogi jam nustatytą vidutinį girtumo laipsnį (1,98 promilių) ir nuoširdų gailėjimąsi, bei skyrė trumpesnį nei vidutinį šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą. Skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo atsižvelgta į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo priežastis, asmens kaltę bei veiką padariusiojo asmenybę.

10. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad V. V. padarė tyčinį nusikaltimą, t. y. vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo iškvėptame ore pirmu tikrinimu nustatytas sunkus – 3,30 promilių, antruoju tikrinimu – 1,98 promilių girtumas. Kaip matyti iš bylos duomenų, apelianto daromą nusikaltimą pamatė ir apie jį policijai pranešė kitas eismo dalyvis – paskui apelianto vairuojamą automobilį 2 kilometrus važiavęs vairuotojas, pastebėjęs, kad apelianto vairuojamas automobilis mėtėsi po visą kelią – tai važiuodamas arčiau dešiniojo kelkraščio, tai vėl grįždamas į kelią, kol galiausiai nuvažiavo į dešinįjį kelkraštį ir po to išvažiavo atgal į kelią, o pastebėjęs iš priekio atvažiuojantį kitą automobilį, pasitraukdavo į dešinę ir važiuodavo tiesiog kelkraščiu. Taigi, vairuodamas automobilį stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (pirmu tikrinimu nustatytas sunkus, antruoju – vidutinis girtumo laipsnis, žymiai viršijantis minimalią ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė) V. V. važiavo didelį atstumą (apie 40 km), darbo dieną, šviesiu paros metu ir kelyje, kur eismas yra intensyvus, bei pavojingai manevravo, tokiais veiksmais neabejotinai kėlė realią grėsmę ne tik savo, bet ir kitų asmenų bei eismo saugumui. Nors apeliantas anksčiau nėra baustas už šiurkščius kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau administracinių nusižengimų registro išrašo duomenimis, per pastaruosius 5 metus jam buvo taikyta administracinė atsakomybė už kitus KET pažeidimus – transporto priemonės vairavimą be privalomosios techninės apžiūros ir kelio ženklo „Stovėti draudžiama toje kelio pusėje, kurioje yra ženklas“ reikalavimo pažeidimą. Nors paskirtas baudas sumokėjęs, tačiau šie duomenys paneigia V. V. esant ypatingai drausmingą vairuotoją. Nustatant specialiosios teisės atėmimo terminą svarbu įvertinti ir tai, kad V. V. nustatytas neblaivumo laipsnis pakankamai ženkliai viršija įstatymo nustatytą ribą, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė, tuo tarpu jam paskirto draudimo naudotis specialia teise terminas – dveji metai yra mažesnis už baudžiamajame įstatyme (BK 68 straipsnio 2 dalis) numatytą galimą šio draudimo taikymo termino vidurkį.

11. Nors apeliantas nurodo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra reikalinga tiek kasdienėje veikloje – vienas rūpinasi savo garbaus amžiaus mama, turinčia sveikatos problemų, o sutuoktinė nėra įgijusi šios teisės, tiek įsidarbinant – netekęs teisės vairuoti prarado ir darbą, tačiau įsidarbintų iškart susigrąžinęs šią teisę, nes buvusių darbdavių charakterizuojamas teigiamai, jie tarpininkavimo dėl jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino sutrumpinimo, teisėjų kolegija nekvestionuoja, jog minėtos aplinkybės yra reikšmingos, tačiau šiuo atveju jos nevertinamos, kaip lemiančios būtinybę skirti draudimą naudotis specialiąja teise minimaliam terminui. Sutiktina, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas apeliantui sukels tam tikrų nepatogumų, tačiau aplinkybės, susijusios su darbine veikla, susisiekimo problemos, būtina pagalba artimiesiems, paprastai nustatomos daugumoje šios kategorijos baudžiamųjų bylų ir nelaikytinos išskirtinėmis. Pastebėtina, kad apelianto nurodomos aplinkybės egzistavo ir iki jo padarytos nusikalstamos veikos bei jam buvo žinomos, t. y. V. V. aiškiai suvokė, jog specialiosios teisės vairuoti transporto priemones turėjimas jam yra reikalingas, tačiau nesulaikė jo nuo nusikalstamo veikimo, neprivertė susimąstyti apie ateityje galinčias kilti neigiamas pasekmes. Šios bylos kontekste svarbus ir visuomenės interesas bei siekis užtikrinti, kad šiurkščius ir pavojingus KET pažeidimus darantiems asmenims kuo ilgiau būtų apribota galimybė naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones bei uždrausta dalyvauti eisme, taip siekiant apsaugoti kitų asmenų turtą, sveikatą ir gyvybę. Taigi, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo taikymo (BK 72 straipsnis)

12. V. V. skundu prašo panaikinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, vietoje jos paskirti įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant minimalų įmokos dydį ir jos mokėjimą išdėstyti 1 metų laikotarpiu. Skundžiamu nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistam V. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – transporto priemonės – automobilio VW KOMBI, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su registracijos liudijimu konfiskavimas.

13. Sutiktina su apelianto skundo argumentu, jog asmens nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Pagal BK 67 straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį ir nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis); remiantis BK 72 straipsniu, tokiu atveju teismas privalomai skiria įstatyme numatytą turto konfiskavimą. Pagal teismų praktiką, išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. O pagal BK 67 straipsnio 2 dalį baudžiamojo poveikio priemonės, tarp jų ir turto konfiskavimas, gali būti skiriamos pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais. Tokiu atveju baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia įvertina šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018). Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018).

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas dėl V. V. vairuoto automobilio, atitikties BK 72 straipsnyje nurodytiems konfiskuotino turto požymiams ir baudžiamosios poveikio priemonės – turto konfiskavimo taikymo, apylinkės teismas bylos aplinkybes įvertino teisingai ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Byloje esantys įrodymai ir nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. V. vairavo jo vardu registruotą ir jam priklausantį automobilį VW KOMBI, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (1,98 promilės), taigi jis tiesiogiai panaudojo automobilį darydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, todėl automobilis pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone, atitinkančia BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą (požymius). Dėl apelianto gynėjo argumento, jog konfiskavus transporto priemonę nepagrįstai suvaržomos ir apelianto sutuoktinės, kuri niekaip nesusijusi su jo padaryta nusikalstama veika, kaip bendrasavininkės nuosavybės teisės, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jeigu darydamas nusikalstamą veiką kaltininkas kaip priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“ pagal BK 72 straipsnio 3 dalies 1 punktą ar 4 dalį, todėl sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo neturi reikšmės ta aplinkybė, are jis suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas panaudotas darant nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2011, 2K-339/2008, 2K-205-628/2018). Šias aplinkybes įvertino ir apylinkės teismas, nustatęs, kad minėta transporto priemonė viešame registre yra registruota V. V. vardu, priklauso jam ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, bei įvertinęs jo parodymus apie tai, kad automobilį visada vairuoja jis, jo sutuoktinė neturi vairavimo teisės, pagrįstai šį turtą pripažino konfiskuotinu pagal BK 72 straipsnio 2 dalį.

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas reikšmingas bylos aplinkybes, apibūdinančias V. V. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę, konstatuoja, kad taikydamas V. V. baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad V. V. vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam nustatytas neblaivumas ženkliai viršijo 1,5 promilės ribą, nuo kurios kyla įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė – V. V. buvo nustatytas 3,30 (pirmu tikrinimu) ir 1,98 (antru tikrinimu) promilių neblaivumas. Jo pavojingumą visuomenei patvirtina ir aukščiau (10 p.) nurodytos aplinkybės – už automobilio vairo sėdo netrukus po suvartoto alkoholio, suprato, kad yra neblaivus, vairavo dienos metu, darbo dieną, intensyvaus eismo kelyje, vairavo pakankamai nemažą atstumą– apie 40 km, pavojingai manevravo kelyje (1 t., b. l. 39).

17. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad V. V. savo veiksmais kėlė pavojų eismo saugumui ir ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai bei turtui. Iš paties atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens paaiškinimų matyti, jog jis, prieš sėsdamas už automobilio vairo, aiškiai suvokė, kad yra apsvaigęs nuo alkoholio ir negali vairuoti transporto priemonės, tačiau vis tiek pasirinko nusikalstamą elgesio variantą užuot ieškojęs kitos išeities. Ši aplinkybė rodo apelianto neatsakingą požiūrį į visuomenėje galiojančią visiems privalomą tvarką, savo paties bei kitų saugumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, sėsdamas už vairo neblaivus V. V. ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, veikė tiesiogine tyčia – žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis. Aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog net ir atleidus V. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jam turi būti taikoma baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. V. V. privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes prieš darydamas nusikaltimą, todėl privalo prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes.

18. Dėl apelianto asmenybės teigiamo charakterizavimo įtakos sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonių taikymo klausimą paminėtina, jog pirmosios instancijos teismas įvertindamas V. V. asmenybę (prisipažino ir gailisi, teisiamas pirmą kartą, charakterizuojamas teigiamai), išreiškė pasitikėjimą juo ir atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad jo asmenybė buvo įvertinta nepakankamai. Pažymėtina ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą V. V. nepatyrė padarinių, susijusių su baudžiamosios atsakomybės taikymu – jam nebuvo paskirta bausmė, jis neturi teistumo, todėl dar labiau švelninti apelianto teisinę padėtį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018). Pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus asmuo prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir dėl to kilusias neigiamas pasekmes, už kurias jis yra atsakingas. Vien tai, kad automobilis yra reikalingas ne tik jam, bet ir šeimai, jiedu su sutuoktine turi skolinių įsipareigojimų, pats šuo metu yra bedarbis, bei nustatyta konfiskuojamo automobilio vertė – 5120 Eur nesudaro pagrindo konstatuoti, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtas turto konfiskavimas yra neadekvatus ir neproporcingas taikomos baudžiamojo poveikio priemonės tikslams įgyvendinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. V. ir jo šeimos patiriami nepatogumai, susiję su transporto priemonės konfiskavimu, šiuo atveju nelaikytini pateisinantys išimties iš bendrosios taisyklės taikymą.

20. Tuo tarpu apelianto skunde kaip pagrįsta ir proporcinga, jo vertinimu, nurodyta baudžiamojo poveikio priemonė –10 MGL dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri sudaro tik apie dešimtadalį jam nuosavybės teise priklausančio automobilio vertės (5120 Eur), aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankama siekiant užtikrinti prevencinius tikslus ir atgrasyti nuo panašaus pobūdžio veikų, be to, yra itin švelni, savo pobūdžiu atitinkanti administracinio nusižengimo sankcijoje nustatytą nuobaudą, bei neatitinka kasacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136-699/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-676/2019, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2022 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-201-303/2022). Priešingai nei skunde nurodo apeliantas, grįsdamas savo prašymą analogiška aukštesnės instancijos teismų praktika, paminėta Panevėžio apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-135-768/2020 buvo atmestas apeliantės skundas, kuriuo ji, be kita ko, prašė nekonfiskuoti jai priklausančios transporto priemonės, o vietoje jos paskirti įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, argumentuodama savo asmenybės išskirtinai teigiamu vertinimu bei savo materialinės padėties sunkumu, ir konstatuota, kad išimtinai teigiamai charakterizuojama kaltinamosios asmenybė buvo viena iš sąlygų taikyti atleidimo nuo bausmės institutą, o vien ta aplinkybė, kad ji turi finansinių įsipareigojimų, negali būti vertinama kaip priežastis netaikyti BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Be to, apelianto nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-323-312/2021 pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo buvo nuspręsta neskirti nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui turto konfiskavimo, buvo pakeistas ir baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą buvo paskirta įvertinus visumą tiek asmenį charakterizuojančių, tiek nusikalstamą veiką apibūdinančių, bei individualią kaltinamojo šeimos padėtį atspindinčių aplinkybių, kurios nelaikytinos tapačiomis apelianto skunde nurodytoms, visumą.

21. Šiame kontekste pažymėtina, kad priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose teismai yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis). Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas – auctoritas rerum similiter judicatarum (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-76/2012, 2K-297-303/2019), o esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, taip pat ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Pažymėtina, kad vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami bylas kaip precedentais turi vadovautis jų sprendimų priėmimo metu esamais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo panašiose bylose suformuluotais (pateiktais) išaiškinimais.

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, jog paskirdamas dvi tarpusavyje logiškai tiesiogiai susijusias ir suderinamas baudžiamojo poveikio priemones, apylinkės teismas vadovavosi tiek proporcingumo, tiek teisingumo principais, kurie neprieštarauja ir suformuotai teismų praktikai. Nėra pagrindo teigti, kad atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės V. V. taikytas nuosavybės teise jam priklausančio automobilio konfiskavimas šiuo atveju būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė, o dviejų baudžiamojo poveikio priemonių taikymas – akivaizdžiai tarpusavyje nesuderinamas ir netikslingas.

23. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimas konfiskuoti V. V. priklausančią transporto priemonę, bei uždrausti jam naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metų terminui yra teisingas ir motyvuotas, Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.